Klaipėdos

Darbo ginčo šalis, nesutinkanti su DGK sprendimu, taip pat DGK priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, turi teisę per vieno mėnesio terminą pareikšti ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme (DK 231 straipsnio 1 dalis). Šis terminas siejamas su veiksmų atlikimu teisme. Aptariamas terminas yra universalus ir nėra siejamas su konkretaus materialiojo teisinio reikalavimo rūšimi. Aplinkybė, kad individualus darbo ginčas dėl teisės, išnagrinėtas DGK, yra perkeliamas nagrinėti į teismą, neturi įtakos pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo rūšiai. Aptariamo termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą, o lemia teisės atlikti procesinį veiksmą – pateikti teismui ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo – išnykimą, t. y. asmens procesinė subjektinė teisė pasibaigia. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra procesinis terminas (DK 5, 16 straipsniai), kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus DK ir kitų įstatymų nustatytas išimtis (DK 5 straipsnis, 16 straipsnio 1 dalis). Procesinius terminus teismas taiko ex officio (pagal pareigas), nepriklausomai nuo šalių valios.[1] Šis praleistas terminas teismo gali būti atnaujintas, jeigu nurodytas termino praleidimo priežastis teismas pripažįsta svarbiomis (DK 231 straipsnio 2 dalis). Taigi, gavus darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo ir prašymą atnaujinti praleistą DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, teismui visų pirma būtina išspręsti šio procesinio termino atnaujinimo klausimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kokius procesinius veiksmus tokiais atvejais teismas atlieka: pirmu atveju, nustatęs, kad yra pagrindas tenkinti prašymą (pareiškimą) dėl praleisto termino atnaujinimo ir atnaujinti praleistą procesinį terminą, teismas atnaujina terminą, priimdamas rezoliuciją (CPK 78 straipsnio 5 dalis). Išsprendęs termino atnaujinimo klausimą, teismas paprastai iš karto nusprendžia ir dėl ieškinio priėmimo. Antru atveju, nustatęs, kad pagrindo tenkinti prašymą (pareiškimą) dėl praleisto termino atnaujinimo ir atnaujinti praleistą procesinį terminą nėra, teismas priima motyvuotą nutartį, kuria atmeta prašymą (pareiškimą) dėl praleisto termino atnaujinimo (CPK 78 straipsnio 5 dalis). Atmesdamas prašymą (pareiškimą) dėl praleisto DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto procesinio termino atnaujinimo, teismas paprastai ta pačia nutartimi atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Toks ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso nustatyta tvarka, nes vertinama, kad ieškinį pateikęs asmuo neturi suinteresuotumo – savarankiško teisinio intereso ir poreikio jį ginti (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Jeigu civilinė byla jau yra iškelta, tai teismas, atmesdamas prašymą (pareiškimą) dėl praleisto termino atnaujinimo, bylą nutraukia CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu. Kasacinėje byloje, kurioje pateikti šie išaiškinimai, ieškovė ieškinį teisme pareiškė praleidusi nurodytą vieno mėnesio terminą, tačiau kartu su juo pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą. Kasacinis teismas nurodė, kad sprendžiant ieškovės prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo visų pirma teismų turėjo būti tiriama ir nustatoma, ar mėnesio po skundžiamo DGK sprendimo priėmimo dienos laikotarpiu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė ieškovei laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą pareikšti teisme ieškinį, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo ieškovės valios. Kasacinis teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pats tirti, nustatyti ir vertinti nurodytu laikotarpiu egzistavusias aplinkybes, jų įtaką procesinio termino praleidimui ir svarbą, savo priimtame procesiniame sprendime išdėstydamas motyvuotas išvadas, jį pagrįsdamas faktiniais ir teisiniais argumentais, tačiau to nepadarė, ir, spręsdamas dėl praleisto procesinio termino (ne)atnaujinimo ir su tuo susijusių teisinių padarinių, nepagrįstai kaip argumentu rėmėsi tuo, kad esą pirmosios instancijos teismas procesinio termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis ir jį atnaujino.[2]

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra nurodyta, kad gavus darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, teismui būtina išsiaiškinti, ar buvo laikytasi privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos, nes jos laikymasis yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygas priimdamas ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio (pagal pareigas). Nustatęs, kad asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas privalomos ginčo išankstinės nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos ir ja dar galima pasinaudoti, teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu arba, jeigu civilinė byla jau yra iškelta, palieka jį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu ir išaiškina ieškovui teisę pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka (CPK 137 straipsnio 3 dalis, 297 straipsnio 1 dalis, 412 straipsnio 1 dalis).[3] Štai pavyzdys byloje, kurioje nustatyta, jog DGK sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą dėl ginčo reikalavimų, kaip paduotą praleidus DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių kreipimosi į DGK terminą, kasacinis teismas padarė išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės teismai pagrįstai konstatavo, jog ieškovė kreipėsi į teismą laikydamasi privalomos ginčo išankstinės nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos.[4] Kasaciniame teisme nagrinėtas ir atvejis, kai ieškovė, kreipdamasi dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo į DGK, atnaujinti DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino neprašė ir termino praleidimo priežasčių nenurodė, tačiau DGK sprendime klausimas dėl galimybės atnaujinti praleistą kreipimosi į DGK terminą buvo išnagrinėtas iš esmės – įvertintos galimos šio termino praleidimo priežastys ir jos nepripažintos svarbiomis bei pažymėta, kad ieškovė, nesutikdama su DGK sprendimu, turi teisę pareikšti ieškinį teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas taip pat nusprendė, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, jog ieškovė yra pasinaudojusi privaloma išankstinio darbo ginčo sprendimo ne teisme tvarka.[5]

Kasaciniame teisme nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, kaip tokiais atvejais turėtų vertinti teismas, ar darbo santykių šalis pasinaudojo ikiteismine individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo tvarka DGK, kai darbo santykių šalis, nesutinkanti su DGK sprendimu dėl jos reikalavimų, kreipiasi su analogiškais reikalavimais į teismą, laikydamasi DK nustatytos tvarkos, tačiau vėliau teisme bylos proceso metu šalis nurodytus reikalavimus patikslina. Šioje situacijoje kasacinis teismas nurodė, kad tais atvejais, kai nagrinėjant bylą teisme nėra reiškiami nauji, nesusiję su pradiniu ieškiniu reikalavimai, o tik modifikuojami (tikslinami) reikalavimai, dėl kurių vyko ginčas DGK, nekeičiant reikalavimų esmės, pakartotinis jų sprendimas DGK neprivalomas ir atitinkamai CPK 412 straipsnyje nurodytos pasekmės (dėl atsisakymo priimti ieškinį arba jo palikimo nenagrinėto bei ieškovui teisės pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka išaiškinimo) netaikomos. Nurodytos bylos atveju ieškovių (darbuotojų) DGK nagrinėti (spręsti) reikalavimai buvo panaikinti atsakovės (darbdavės) atitinkamą įsakymą, kuriuo nustatyti darbo užmokesčio pastoviosios dalies koeficientai, ir įpareigoti šiuos koeficientus nustatyti iš naujo; pradiniu ieškiniu teisme buvo reiškiami analogiški reikalavimai kaip ir DGK; vėliau teisme bylos proceso metu šie reikalavimai buvo patikslinti, t. y., panaikinus ginčijamą įsakymą, priteisti konkrečias darbo užmokesčio sumas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad ieškovių siekis nuo pat ginčo pradžios buvo toks pats – panaikinti atsakovės įsakymo punktus, kuriais joms nustatyti pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientai, perskaičiuoti darbo užmokestį pagal kitokius koeficientus ir išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.[6] Kitoje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad turėtų būti priimami ir nagrinėjami teisme ir tokie reikalavimai, kurie, nors ir nebuvo nagrinėti DGK, tačiau yra išvestiniai iš pagrindinio, nagrinėto DGK, neatsiejamai su juo susiję, galintys turėti įtakos reikalavimo, dėl kurio laikytasi ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, tenkinimo apimčiai. Vis dėlto tais atvejais, kai teisme reiškiami DGK nenagrinėti reikalavimai, galintys būti savarankišku individualaus darbo ginčo dėl teisės (DK 213 straipsnio 3 dalis) dalyku, nesantys susiję su išnagrinėtais taip glaudžiai, kad vienų jų išsprendimas turėtų įtakos ir kitų rezultatui, dėl jų teismas priima minėtus sprendimus, susijusius su privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo DGK tvarka, nepaisydamas to, kad ginčas kilęs tarp tų pačių šalių. Taigi, jeigu ieškovas patikslina reikalavimus, nagrinėtus DGK, nekeisdamas jų esmės, ar pareiškia papildomą reikalavimą, nors ir nenagrinėtą DGK, bet neatsiejamai susijusį ir turintį įtakos pagrindinio reikalavimo, kuris buvo nagrinėtas DGK, tenkinimo apimčiai, teismas neturėtų atsisakyti ieškinį priimti ar bylą nutraukti dėl to, jog nebuvo laikytasi privalomos ginčo išankstinės nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos.[7]

Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, tačiau teismui suteikta diskrecija remtis darbo ginčų komisijos surinktais ar jai pateiktais įrodymais (DK 231 straipsnio 4, 5 dalys). Teismas netikrina ir neperžiūri darbo ginčų komisijos sprendimo taip pat ir DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių kreipimosi termino aspektais.[8] Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja iš esmės, t. y., nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi.[9] Taigi, į teismą besikreipianti darbo ginčo šalis neturi reikšti savarankiško reikalavimo panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą, o teismai neturi šio sprendimo naikinti.[10] Kasacinis teismas padarė išvadą, kad teismų procesiniai sprendimai, kuriais atlikta darbo ginčų komisijos sprendimo patikra, nesuderinami su kasacinio teismo formuojama praktika dėl individualių darbo ginčų nagrinėjimo. Tačiau tokiais atvejais, nepaisant to, kad byloje individualių darbo ginčų nagrinėjimo procesinės taisyklės nebuvo tinkamai pritaikytos ir bylą nagrinėję teismai atliko darbo ginčų komisijos sprendimo peržiūrą, t. y. priėmė procesinius sprendimus dėl darbo ginčų komisijos sprendimo galiojimo, nors darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, spręstina, ar toks procesinių taisyklių netinkamas pritaikymas galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą.[11]

Civilinė individualaus darbo ginčo dėl teisės byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama vadovaujantis CPK I dalies „Bendrosios nuostatos“ (1–175² straipsniai), II dalies „Procesas pirmosios instancijos teisme“ (176–300 straipsniai) ir IV dalies „Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai“ XX skyriaus „Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai“ (410–418 straipsniai) normomis. Bylos nagrinėjimo dalykas yra individualus darbo ginčas dėl teisės, kuris, išnagrinėtas privaloma išankstine nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, yra pagal teisme pareikštą ieškinį perkeltas nagrinėti į teismą, o ieškinio dalykas – reikalavimas tam tikru būdu išspręsti darbo ginčą. Nustatant darbo ginčo esmę ir bylos nagrinėjimo dalyką atsižvelgtina į ginčo nagrinėjimą inicijavusio asmens prašymą darbo ginčų komisijai, šios sprendimą, darbo ginčo šalies, nesutinkančios su darbo ginčų komisijos sprendimu, teisme pareikštą ieškinį.[12] Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad darbo bylose procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai ieškinio trūkumai negali būti ištaisyti pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje, kurios metu teismas turi būti aktyvus, išreikalauti ginčo nagrinėjimui reikalingus duomenis ir atlikti kitus veiksmus, reikalingus pasirengti bylos nagrinėjimui iš esmės.[13]

Kasacinis teismas nurodė, kad priimdamas sprendimą civilinėje individualaus darbo ginčo dėl teisės byloje pirmosios instancijos teismas turi įvertinti įrodymus, nustatyti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą, nuspręsti dėl taikytinos teisės ir ginčo išsprendimo iš esmės (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sprendimas priimamas ir materialiosios teisės normos taikomos pagal teismo nustatytas civilinės bylos nagrinėjimo metu, taigi ir sprendimo priėmimo metu, egzistuojančias faktines aplinkybes, o ne tas aplinkybes, kurios buvo ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje. Išspręsdamas ginčą teismas šalių materialiąsias teises ir pareigas (pavyzdžiui, priteisiamą sumą, kt.) nustato teismo sprendimo momentu, t. y. sprendimo priėmimo dieną.[14] Primintina, kad darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (pagal pareigas). Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis).[15] Kita vertus, CPK 414 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo, nagrinėjančio darbo bylą, vaidmuo, be kitų aspektų, suteikiantis teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, nereiškia, kad darbo bylose šalims (darbuotojui ar darbdaviui) tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Tai, kad nagrinėjant darbo bylas CPK yra įtvirtinti tam tikri procesiniai šių bylų nagrinėjimo ypatumai, nereiškia, kad šalys yra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Tokio vaidmens teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, priskyrimas nereiškia, kad darbuotojui, kaip bylos šaliai, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo ir kad jis yra visiškai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo.[16] Taigi, darbo bylos šalys turi vykdyti joms tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas.

Pažymėtina, kad teismas, aiškindamas DK normas, turi vadovautis darbo teisės normų aiškinimo principais, kurie nurodyti DK 5 straipsnyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios normos įtvirtina sisteminio, gramatinio (lingvistinio) ir teleologinio DK normų aiškinimo taisyklių taikymą.[17]

Išspręstoje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, kurie daro išnagrinėtą bylą iki galo neišspręstą arba yra naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltinis ir todėl reikalauja papildomo teisminio įsikišimo. Rezoliucinė sprendimo dalis turi būti suformuluojama taip, kad nesukeltų jokių neaiškumų dėl išnagrinėto individualaus darbo ginčo dėl teisės išsprendimo iš esmės, patenkintų ir atmestų reikalavimų turinio bei būtų įvykdoma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad teismo sprendimas, skirtingai nei darbo ginčų komisijos sprendimas, yra ne vykdomasis, o vykdytinas dokumentas (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 587 straipsnio 1 dalies 9 punktas, DK 230 straipsnio 2 dalis). Teismo sprendimo priverstiniam vykdymui jo pagrindu išduodamas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas, į kurį turi būti pažodžiui perrašoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė teismo sprendimo dalis (CPK 587 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 648 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad teismas, iš esmės išspręsdamas individualų darbo ginčą dėl teisės, sprendimo rezoliucinėje dalyje turi išdėstyti savo suformuluotą patenkinto reikalavimo sprendimo priėmimo dieną turinį.[18]

Apibendrinant šalis turi teisę pareikšti ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme šiais atvejais: kai šalies netenkina DGK priimtas sprendimas ar jo dalis dėl išspręsto ginčo esmės arba kai DGK atsisakė atnaujinti praleistą kreipimosi į DGK terminą. Taigi, į teismą galima kreiptis tik po to, kai įvykdomas Darbo kodekse nustatytas reikalavimas (išskyrus DK ir kituose įstatymuose įtvirtintas tam tikras išimtis) kreiptis į DGK su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės. Priimdamas ieškinį teismas privalo patikrinti ex officio, ar buvo laikytasi išankstinės ginčo nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos. DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra procesinis terminas ieškiniui dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme pareikšti, jo pasibaigimas (ir neatnaujinimas) lemia teisės atlikti procesinį veiksmą – pateikti teismui ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo – išnykimą, tačiau nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą. Teismas, išnagrinėjęs šalių individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės, savo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi išdėstyti tiek savo suformuluotą patenkinto reikalavimo sprendimo priėmimo dieną turinį, tiek išvadą atmesti ieškinį, jei šis netenkinamas.