Klaipėdos

Individualių darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo tvarką reglamentuoja nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK IV dalies „Darbo ginčai“ I skyriaus „Bendrosios nuostatos“ ir II skyriaus „Darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimas“ normos. Įstatymų leidėjas įtvirtino individualaus darbo ginčo dėl teisės apibrėžimą – tai nesutarimas tarp darbuotojo ar kitų darbo santykių dalyvių, iš vienos pusės, ir darbdavio, iš kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį, taip pat dėl darbo teisės normų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo darbo santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio. Darbo ginčo šalimi laikomas ir buvęs darbdavys, taip pat asmuo, išreiškęs norą sudaryti darbo sutartį, kai su juo buvo atsisakyta ją sudaryti, taip pat asmenys, turintys teisę į darbuotojo darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 213 straipsnio 3 dalis). Taigi toks darbo ginčas turi būti kilęs tarp įstatyme nurodytų subjektų – darbuotojo (ar kitų darbo santykių dalyvių) ir darbdavio (buvusio darbdavio) ir susijęs su darbo santykių dalyvių teisėmis ir pareigomis, atsiradusiomis iš darbo sutarties ar darbo teisės normų.[1] Atskirai įstatymų leidėjas įtvirtino ir kolektyvinio darbo ginčo tiek dėl teisės, tiek dėl intereso apibrėžimus[2], tačiau, jau minėta, šioje apžvalgoje kasacinė jurisprudencija, susijusi su jų teisinio reglamentavimo taikymu, nėra aptariama.

Darbo ginčų komisija (toliau – ir DGK) ir teismas yra tos institucijos (organai), kurios kompetentingos nagrinėti individualius darbo ginčus dėl teisės Lietuvoje, nebent šalys, kilus darbo ginčui, susitaria jį perduoti komerciniam arbitražui (DK 216 straipsnio 1, 2 dalys). Nors Darbo kodekse nurodyta, kad darbo ginčus nagrinėjantys organai šio kodekso nustatyta tvarka gali nagrinėti visus darbo ginčus, kurie kyla iš darbo santykių, susiklostančių ar vykdomų Lietuvos Respublikos teritorijoje, arba kuriuose darbdavys priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, tačiau nurodyta ir tai, kad kiti įstatymai, Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys gali nustatyti kitaip (DK 215 straipsnio 1 dalis). Darbo ginčuose, kuriuose yra tarptautinis (užsienio) elementas, pavyzdžiui, darbuotojas yra užsienietis, darbo funkcijos atliekamos ne Lietuvoje ir pan., iškyla aktualus Lietuvoje darbo ginčus nagrinėjančių organų jurisdikcijos klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir laikytina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal Civilinio proceso kodekso taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip, atžvilgiu. Nuo šios imperatyvios nuostatos galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) šalys susitarė kilusį ginčą nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių. Nesant šių sąlygų Lietuvos darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginčą. Kartu kasacinis teismas pažymėjo, kad DK 215 straipsnio 3 dalies nuostata siekiama apsaugoti silpnesniąją darbo sutarties šalį jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis, todėl ji taikytina tik tuo atveju, jei darbo ginčas dėl teisės yra inicijuojamas darbdavio. Jei Lietuvos Respublikoje buveinę turintis darbdavys sudaro darbo sutartį su kitoje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turinčiu darbuotoju, pastarasis bet kada turi teisę inicijuoti individualų darbo ginčą dėl teisės Lietuvos darbo ginčus nagrinėjančiuose organuose. Jei užsienio valstybėje nuolat gyvenantis darbuotojas inicijuoja ginčą darbo ginčų komisijoje Lietuvoje, su šios komisijos sprendimu nesutinkantis darbdavys neprivalo kreiptis į darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismus dėl Lietuvoje darbo ginčų komisijos išnagrinėto ginčo kitokio išsprendimo (DK 231 straipsnis), kadangi Lietuvoje ikiteismine tvarka išnagrinėto darbo ginčo perkėlimas į teismus nepradeda naujo darbo ginčo.[3]

Pasisakydamas dėl darbo teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo[4], kuriuo patvirtintas Darbo kodeksas, 6 straipsnio 7 dalimi nustatyta, kad tais atvejais, kai skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Taigi jei dėl darbo ginčo nagrinėjimo kreiptasi iki 2017 m. birželio 30 d., ginčas turi būti nagrinėjamas pagal iki šios datos galiojusio 2002 m. DK nuostatas, jei kreiptasi vėliau – taikant 2016 m. DK reglamentavimą. Aptarta įstatymo norma nustato, kurio kodekso procesinės nuostatos taikytinos, nagrinėjant darbo ginčus, ji skirta procedūriniams darbo ginčo aspektams reguliuoti. Materialiosios teisės prasme turi būti taikomos tos normos, kurios galiojo ginčo santykių atsiradimo metu. Toks aiškinimas išplaukia iš bendrojo teisės principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), be kita ko, ir tiesiogiai įtvirtinto DK 7 straipsnio 2 dalyje. Nurodyti išaiškinimai pateikti darbo byloje, kurioje kasacinis teismas pažymėjo, kad darbuotojos į DGK kreipėsi jau galiojant 2016 m. DK, todėl procedūriniams ginčo nagrinėjimo aspektams taikytinos 2016 m. DK normos. Santykiai, dėl kurių su materialaus pobūdžio reikalavimais darbuotojos kreipėsi į darbo ginčus nagrinėjančias institucijas, atsirado anksčiau, t. y. skundžiami darbdavio iki 2017 m. birželio 30 d. priimti atitinkami sprendimai dėl pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų, todėl materialiųjų reikalavimų sprendimui taikytinos 2002 m. DK normos.[5] Minėta, aplinkybė, kad kreiptasi dėl nurodyto individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo po 2017 m. liepos 1 d. ir jis bus nagrinėjamas pagal 2016 m. DK nuostatas, nekeičia taisyklės, jog darbo teisės normos neturi atgalinio veikimo galios (DK 7 straipsnio 2 dalis), todėl ginčui išspręsti bus taikomos materialiosios teisės normos, kurios galiojo ginčijamo veiksmo atlikimo (apžvelgiamoje situacijoje konkrečiai – skundžiamų darbdavio sprendimų priėmimo) metu. Šiuo klausimu kasacinio teismo praktika yra nuosekli, visiškai suformuota, nes analogiški išaiškinimai pateikti ir kitose darbo bylose.[6]

Svarbu atskirti DK įtvirtintų terminų rūšis: ieškinio senatį (DK 15 straipsnis), procedūrinį terminą (DK 220 straipsnio 1 dalis) ir procesinį terminą (DK 231 straipsnio 1 dalis), jų teisinę prigimtį, kada jie taikomi, jų praleidimo pasekmes, atnaujinimo galimybes bei kompetentingus organus dėl jų spręsti.

DK 15 straipsnyje įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams. DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams gali nustatyti trumpesnius ieškinio senaties terminus (2 dalis). Pasisakydamas dėl DK 15 straipsnio nuostatų, kasacinis teismas nurodė ankstesnę savo praktiką, kurioje, sprendžiant dėl 2002 m. DK normose nustatytų terminų kvalifikavimo, konstatuota, kad ieškinio senaties terminas yra pažeistos arba ginčijamos teisės arba įstatymo saugomo intereso gynybai skirtas terminas, kurio trukmę lemia konkretaus materialiojo teisinio reikalavimo rūšis, o kiti materialiosios teisės terminai nustatyti tam tikroms teisėms įgyvendinti arba pareigoms atlikti, su jais siejamas teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas arba pasibaigimas. Ieškinio senatis sukuria materialiuosius teisinius padarinius, ja ribojamas visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo veikimas. Kasacinis teismas konstatavo, kad šie kasacinio teismo išaiškinimai, atsižvelgiant į DK 15, 16 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, išlieka aktualūs ir aiškinant pastarąsias DK normas, išskyrus išaiškinimą, kad pasibaigus ieškinio senaties terminui teisė kreiptis į teismą ir pati asmens subjektinė teisė išlieka, išnyksta tik teisė į valstybės prievarta užtikrinamą pažeistos teisės gynybą. Pastarasis išaiškinimas, atsižvelgiant į DK 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kitokią, nei 2002 m. DK 27 straipsnio 1 dalyje buvusi, ieškinio senaties apibrėžtį, iš dalies koreguotinas išaiškinant, kad pasibaigus ieškinio senaties terminui teisė kreiptis į DGK bei teismą ir pati asmens subjektinė teisė išlieka, išnyksta tik teisė į valstybės prievarta užtikrinamą pažeistos teisės gynybą.[7] Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo teisme dienos yra savarankiškas pagrindas ieškinį teismui atmesti tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė galioja ir individualiuose darbo ginčuose dėl teisės. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pagal DK 15 straipsnio 1 dalies reguliavimą ieškinio senaties teisinio instituto taikymas galimas ne tik pareikšto ieškinio teisme, bet ir pareikšto prašymo išnagrinėti darbo ginčą DGK atžvilgiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog DK 220 straipsnio 1 dalyje, DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai (trijų mėnesių ar atitinkamu atveju vieno mėnesio terminas kreiptis į DGK; vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą, nesutinkant su DGK sprendimu) nėra ieškinio senaties terminai, todėl dėl jų netaikomos CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 straipsniai) normos.[8] Pastarieji procedūriniai ir procesiniai terminai atriboti nuo ieškinio senaties termino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, kuri bus išsamiai aptarta 2.1 ir 2.2 skyriuose, susiejant su darbo ginčus nagrinėjančiu organu, kurio kompetencija yra spręsti klausimus dėl atitinkamo termino taikymo.

Apibendrinant: individualus darbo ginčas dėl teisės turi būti kilęs tarp įstatyme nurodytų subjektų – darbuotojo (ar kitų darbo santykių dalyvių) ir darbdavio (buvusio darbdavio) – ir susijęs su darbo santykių dalyvių teisėmis ir pareigomis, atsiradusiomis iš darbo sutarties ar darbo teisės normų. Lietuvoje tokius darbo ginčus nagrinėja darbo ginčų komisija ir teismas pagal DK nustatytą tvarką. Sprendžiant tai, kurio – 2002 m. ar 2016 m. – DK nuostatos taikytinos individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo procedūrai, svarbu nustatyti šalies kreipimosi į darbo ginčą nagrinėjantį organą momentą, t. y. iki 2017 m. birželio 30 d. ar vėliau, jei iki nurodytos datos – ginčas turi būti nagrinėjamas pagal iki šios datos galiojusio 2002 m. DK nuostatas, jei kreiptasi vėliau – taikant 2016 m. DK.