Klaipėdos

Darbo sutarčių nutraukimas įmonei iškėlus bankroto bylą yra specialus darbo santykių pasibaigimo pagrindas, kuris taikomas tuomet, kai įmonė yra nemoki ir bus likviduojama dėl bankroto. Šiame kontekste paminėtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėta byla, kurioje kilo klausimas, ar bankroto administratorius atsako už neteisėtą jo administruojamos bankrutuojančios bendrovės darbuotojų atleidimą iš darbo nurodyto straipsnio pagrindu. Kasacinis teismas nurodė, kad darbo sutarties nutraukimą darbdavio bankroto atveju reglamentuoja tiek DK 62 straipsnis, tiek ginčo metu galiojusios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 19 straipsnio (šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 62 straipsnio) normos. Kasacinis teismas išaiškino, kad bankroto administratorius, vykdydamas įstatyme nustatytas pareigas (DK 62 straipsnis, ĮBĮ 19 straipsnis), veikia kaip darbdavys (DK 21 straipsnio 3 dalis), todėl už veiksmus, atliktus įgyvendinant atleidimo iš darbo dėl darbdavio bankroto procedūrą, pirmiausia atsako darbdavys (bankrutuojanti bendrovė). Bankroto administratoriaus dalyvavimas šioje procedūroje, atliekant DK ir ĮBĮ įtvirtintus veiksmus, negali būti pagrindas prilyginti jį savarankiškam darbo teisinių santykių dalyviui. Bankrutuojančios įmonės vardu veikiantis bankroto administratorius darbo teisiniuose santykiuose įgyvendina bankrutuojančiai įmonei (darbdaviui) tenkančias teises ir pareigas, atsižvelgdamas į bankroto proceso ypatumus, tačiau kartu savaime netampa atsakomybės subjektu sprendžiant neteisėto bankrutuojančios įmonės darbuotojų atleidimo iš darbo klausimus.[1] Dėl to apžvelgiamoje byloje kasacinis teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismu, kad bankroto administratorius nėra tinkamas atsakomybės subjektas pagal darbuotojo ieškinio reikalavimus dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių sumų priteisimo. Šioje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad atleidžiant darbuotoją nurodytu pagrindu buvo pažeisti imperatyvūs DK 63 straipsnio 3 dalies reikalavimai, susiję su darbdavio pareiga informuoti darbo tarybą ir konsultuotis su ja dėl būsimo grupės darbuotojų atleidimo iš darbo padarinių sušvelninimo priemonių. Taip pat konstatavo, kad buvo pažeisti ir DK 63 straipsnio 4 dalies reikalavimai dėl savivaldybės ir Užimtumo tarnybos informavimo. Kasacinis teismas nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs procedūrinius atleidimo iš darbo darbdavio bankroto atveju pažeidimus, pagrįstai netaikė DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse reglamentuotų neteisėto atleidimo iš darbo teisinių pasekmių. Kasacinis teismas pažymėjo, kad būtent DK 62 straipsnyje yra aptariamos darbo sutarties darbdavio bankroto atveju nutraukimo teisinės pasekmės, kurios atspindi ir bankroto procedūros specifiką. DK 62 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nutraukiant darbo sutartis dėl bankroto, atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.[2]

Apžvelgiamos bylos kontekste kasacinis teismas nurodė, kad paprastai įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo ir sprendimas nutraukti sutartį yra įforminami atskirais dokumentais, tačiau tai neužkerta kelio abu šiuos su darbo santykių pabaiga susijusius dokumentus įforminti kartu – viename dokumente. Tokiu atveju darbo santykiai nutrūksta įspėjime nurodytą darbo santykių pasibaigimo dieną. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad iš byloje esančio darbuotojui įteikto įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą dėl darbdavio bankroto akivaizdu, jog jis laikytinas ir darbdavio sprendimu nutraukti darbo sutartį dėl darbdavio bankroto DK 62 straipsnio pagrindu, nes įspėjime aiškiai nurodyta ir darbuotojo atleidimo iš darbo data bei darbo sutarties nutraukimo pagrindas (darbdavės bankrotas) ir įstatymo norma, kurioje toks darbo sutarties nutraukimo pagrindas įtvirtintas (DK 62 straipsnis). Kasacinis teismas nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju darbdavės pasirinktas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą ir sprendimo nutraukti darbo sutartį nurodytu pagrindu įforminimas vienu dokumentu negali būti laikomas pažeidžiančiu nustatytą tvarką ar kaip nors apribojusiu darbuotojo teises ginčyti tokiu būdu įformintą jo atleidimą iš darbo.[3]

Apibendrinant pažymėtina, kad darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju yra specialusis darbo sutarčių pasibaigimo atvejis, kuris susiklosto dėl to, kad darbdavys yra nemokus. Bankrutuojančios įmonės vardu veikiantis bankroto administratorius netampa savarankišku darbo teisinių santykių dalyviu ir atsakomybės subjektu sprendžiant neteisėto bankrutuojančios įmonės darbuotojų atleidimo iš darbo klausimus. Konstatavus atleidimo iš darbo darbdavio bankroto atveju neteisėtumą ir sprendžiant dėl darbuotojo pažeistų teisių gynimo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į bankroto proceso paskirtį ir tikslą, vienas iš kurių yra apsaugoti nemokaus darbdavio ir jo kreditorių interesus.