Klaipėdos

DK 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbuotojo teisė nutraukti neterminuotą darbo sutartį arba terminuotą darbo sutartį apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų. Šioje teisės normoje nurodyta, kad tam būtinas rašytinis darbuotojo pareiškimas. Tokį prašymą (pareiškimą) darbuotojas turi teisę atšaukti, tačiau ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo pareiškimo nutraukti darbo sutartį padavimo dienos. Vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik darbdavio sutikimu (DK 55 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, išskyrus nurodytą atvejį, kai darbuotojas atšaukia savo prašymą nutraukti darbo sutartį, ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 55 straipsnio 3 dalis) teisės aktų nustatyta tvarka.

Aiškindamas ir taikydamas DK 55 straipsnio normas, kasacinis teismas konstatavo, kad darbuotojo pareiškime turi būti nurodyta pareiškimo surašymo diena, pageidaujama darbo santykių nutraukimo data, kadangi tai svarbu sprendžiant, ar laikytasi darbdavio įspėjimo terminų. Pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, arba priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių būtų galima spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu darbuotojas siekia būti atleistas. Pareiškime išdėstyta darbuotojo valia patvirtinama jo parašu. Svarbu, kad darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos.[1]

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl ankstesnio reguliavimo, reglamentavusio darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva, konstatuota, kad dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi.[2] Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad, sprendžiant dėl darbo sutartį nutraukti siekiančio darbuotojo tikrosios valios turinio, jos išraiškos, svarbu atsižvelgti ir į darbo sutartį siekiančio nutraukti darbuotojo pareigybinį statusą, ir atitinkamai turimo statuso nulemtus reikalavimus, ypatumus, kurie gali teikti pagrindą tokio darbuotojo veiksmus vertinti taikant aukštesnius elgsenos vertinimo standartus, siekiant nustatyti, ar asmuo, įgyvendindamas savo darbo teises, veikia sąžiningai ir teisingai darbdavio atžvilgiu, ar nepiktnaudžiauja savo darbo teisėmis, t. y. ar nepažeidžia 2002 m. DK 35 straipsnyje nustatyto imperatyvo, kuriuo reikalaujama, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles ir veiktų sąžiningai, laikytųsi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.[3] Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis).[4] Kasacinis teismas pažymėjo, kad nors šie išaiškinimai pateikti, taikant ir aiškinant 2002 m. DK, tačiau teisiniam reglamentavimui minėtame ir šiuo metu galiojančiame darbo kodeksuose iš esmės nesiskiriant, jais gali būti remiamasi ir taikant nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusį DK. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad 2002 m. DK 35 straipsnį atitinka šiuo metu galiojančio DK 24 straipsnis.[5]

Byloje darbuotojui teigiant, kad jis nepasirašė darbdavės pateikto į bylą pareiškimo dėl jo atleidimo iš pareigų DK 55 straipsnio pagrindu, kasacinis teismas konstatavo, kad jeigu būtų nustatytas faktas, jog darbuotojas aptariamo pareiškimo nepasirašė, tai reikštų, kad jo valios nutraukti darbo santykius iš viso nebuvo. Tai sudarytų pagrindą darbo sutarties nutraukimą pagal DK 55 straipsnį pripažinti neteisėtu. Jeigu būtų nustatyta, kad parašas pareiškime yra darbuotojo, darbo sutarties nutraukimo neteisėtumas galėtų būti konstatuotas tik darbuotojui įrodžius, kad pareiškimo turinys neatitinka jo tikrosios valios, o yra parašytas dėl kokios nors neteisėtos įtakos. Aptariamoje byloje kasacinis teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nes pastarasis ne tik kad nepasisakė dėl darbuotojo parašo autentiškumo, bet ir pagrindo nutraukti darbo sutartį pagal DK 55 straipsnį nebuvimą argumentavo aplinkybėmis, kurios, kasacinio teismo vertinimu, nepakankamos konstatuoti buvus neteisėtą įtaką darbuotojo valios susiformavimui. [6]

DK 55 straipsnis nustato darbuotojui reikalavimą įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų iki darbuotojo pageidaujamos sutarties nutraukimo dienos. Pasisakydamas dėl šio įspėjimo termino, kasacinis teismas nurodė, kad, darbdaviui sutinkant, darbo sutartis gali būti nutraukta nuo bet kurios darbuotojo rašytiniame pareiškime nurodytos datos. Darbdavio sutikimą su darbo santykių nutraukimu nuo darbuotojo nurodytos datos gali patvirtinti darbdavio sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo (DK 65 straipsnio 1, 3 dalys) nuo tos datos, tam nebūtinas koks nors atskirai išreikštas darbdavio sutikimas.[7]

Apibendrinant pažymėtina, kad darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių pagrindas įtvirtina absoliučią darbuotojo teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį arba terminuotą darbo sutartį, laikantis dvidešimt kalendorinių dienų įspėjimo termino. Minėta, tokią teisę darbuotojas įgyvendina darbdaviui pateikdamas savo rašytinį pareiškimą [8].