Klaipėdos profesinių sąjungų susivienijimas

Klaipėdos

Profesinių sąjungų susivienijimas

Teismų praktika

Apžvalgoje aptariama teismų praktika, suformuota po Darbo kodekso įsigaliojimo,
t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d.
Darbo santykių pasibaigimo pasekmės susitarimui dėl mokymo išlaidų atlyginimo (DK 37 straipsnis)

           

Kitoje byloje buvo keliamas klausimas dėl darbuotojo, savo iniciatyva be svarbių priežasčių nutraukusio darbo sutartį, pareigos atlyginti darbdaviui išlaidas, jo turėtas darbuotojo mokymui ar kvalifikacijos tobulinimui. Kasacinis teismas pažymėjo, kad DK 37 straipsnio nuostatos mokymo išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja detaliau ir plačiau nei 2002 m. DK 95 straipsnio 5 dalis. DK 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Įstatyme griežtai apibrėžtas ne tik terminas, už kurį darbdavys gali reikalauti mokymo išlaidų atlyginimo (paskutiniai dveji metai iki darbo sutarties pasibaigimo arba iki trejų metų kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais (DK 37 straipsnio 3 dalis)), bet ir atlygintinų išlaidų pobūdis – pagal DK 37 straipsnio 2 dalį atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Susitarime gali būti nustatyta, ar į mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas įskaičiuojamos kitos komandiruotės išlaidos (kelionės, nakvynės ir kita). Taigi ne bet kokie darbuotojo apmokymai ar kvalifikacijos kėlimas gali lemti darbuotojo pareigą atlyginti dėl jų darbdavio patirtas išlaidas darbo sutarties pasibaigimo atveju. Kasacinis teismas išaiškino, kad darbuotojo pareiga atlyginti darbdavio patirtas mokymo išlaidas turėtų atsirasti tuomet, jei darbuotojas, kuris ir be apmokymų ar kvalifikacijos kėlimo yra tinkamas eiti pavestas funkcijas, įgyja papildomų žinių ar gebėjimų, viršijančių jo atliekamam darbui (funkcijoms) keliamus reikalavimus (kompetenciją), kurie suteikia papildomos vertės darbuotojui darbo rinkoje, padidina darbuotojo vertę. Vien tik vykdant DK 29 straipsnyje nustatytą darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti, bei imtis priemonių darbuotojų kvalifikacijai ir jų profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti, darbdavio patirtos darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidos neturėtų būti vertinamos kaip susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu, taip pat atlygintinomis nelaikytinos ir darbo funkcijų vykdymo išlaidos, darbuotojui vykstant į tarnybinę komandiruotę. Kasacinis teismas pažymėjo, kad darbdaviui tenka pareiga įrodyti, jog darbuotojui buvo suteiktos žinios, atitinkančios DK 37 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, t. y. turi būti įrodyti du palyginamieji dalykai: kokios žinios reikalingos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti ir tai, kad mokymuose darbuotojui suteiktos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti. Nurodytoje byloje darbdavė neįrodė, kad jos prašomos priteisti išlaidos, susijusios su darbuotojos dalyvavimu tam tikruose renginiuose ir verslo konferencijose, atitinka DK 37 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. kad jie suteikė atsakovei žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus.[1]


___________________________________________________________


[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021, 20–23, 28 punktai.