APŽVALGA
PATVIRTINTA
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44
Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso
normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą
darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės
(DK 129 straipsnis), apibendrinimo apžvalga
2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus Darbo kodeksui (išskyrus 47 straipsnio 6 dalį), iš esmės reformuota darbo teisė, naujai sureguliuoti daugelis darbo santykių, įteisintas vieningas darbo teisės kodifikuotas šaltinis, kuriame apjungtos pagrindinės Europos Sąjungos ir Tarptautinės darbo organizacijos teisės aktų bei Europos socialinės chartijos (pataisytos) nuostatos. Viena iš svarbių darbo sutarties instituto naujovių, numatytų Darbo kodekse (toliau – DK), yra ta, kad Kodekse atsisakyta baigtinio darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindų sąrašo ir įtvirtinta nuostata (DK 129 straipsnis), leidžianti darbdaviui pačiam apsispręsti dėl darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir konkrečių pagrindų. Be to, DK normos nustato ir kitas naujoves, naujai reguliuoja darbo sutarties nutraukimo tvarką. Darbo sutartys dažnai nutraukiamos darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, todėl svarbu, kad tokį darbo sutarčių nutraukimą reglamentuojančios teisės normos būtų aiškinamos ir taikomos teisingai, darbuotojai būtų atleidžiami iš darbo tik esant teisėtam pagrindui ir laikantis nustatytos atleidimo iš darbo tvarkos. Be to, darbuotojai, nesutikdami su atleidimu iš darbo, dažnai darbo sutarties nutraukimą ginčija teismine tvarka, todėl naujų DK normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, teisingas bei vienodas taikymas yra svarbus bei aktualus teismų praktikos uždavinys.
Apibendrinimo tikslas – išsiaiškinti, ar teismai tinkamai aiškina ir taiko DK ir kitų norminių teisės aktų normas bei kolektyvinių sutarčių nuostatas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), nustatyti teismų daromas klaidas ir pateikti teismams atitinkamų teisės normų aiškinimo ir taikymo rekomendacijas.
Apibendrinimo apimtis ir statistiniai duomenys
Teismų buvo prašyta atsiųsti iki 2003 m. rugsėjo 15 d. išnagrinėtas civilines bylas, kuriose darbuotojai, atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), ginčijo atleidimo iš darbo teisėtumą, o jeigu šios kategorijos bylose priimti teismo procesiniai sprendimai nėra įsiteisėję, – teismų buvo prašyta atsiųsti neįsiteisėjusių procesinių sprendimų nuorašus. Iš viso gauta 18 bylų, kuriose priimti procesiniai sprendimai buvo įsiteisėję, ir 4 bylose priimti neįsiteisėję procesiniai sprendimai. Iš jų matyti, kad 12 bylų (55 proc.) buvo išspręstos iš esmės, 6 bylose (27 proc.) sudarytos taikos sutartys, 4 bylos (18 proc.) nutrauktos ieškovams atsisakius nuo ieškinio (iš jų dviem atvejais ieškovams atsisakius nuo ieškinio dėl to, kad atsakovas grąžino juos į darbą). 9 bylose (75 proc. iš esmės išspręstų bylų) ieškiniai buvo atmesti, o 3 bylose (25 proc.) – patenkinti (visiškai ar iš dalies). Apeliaciniais skundais buvo apskųsti 7 bylose priimti pirmosios instancijos teismo sprendimai (58 proc. sprendimų). Juos peržiūrėjus apeliacine tvarka, 5 bylose priimti pirmosios instancijos teismo sprendimai (71 proc. visų apskųstų sprendimų) buvo panaikinti ir priimti nauji sprendimai, o 2 bylose (29 proc.) pirmosios instancijos teismo sprendimai buvo palikti nepakeisti.
1. Darbo sutarties nutraukimas pagal DK 129 straipsnį, kaip vienas iš DK nustatytų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų
Darbo sutartis yra viena pagrindinių asmens teisės į darbą įgyvendinimo teisinių formų. Jos socialinė ir ekonominė reikšmė yra labai didelė. Todėl būtina užtikrinti, kad darbo sutartis būtų nutraukiama tik įstatymų nustatytais pagrindais ir laikantis nustatytos nutraukimo tvarkos.
Darbo sutarties pasibaigimą reglamentuoja DK ketvirtasis skirsnis ,,Darbo sutarties pasibaigimas“. Šio skirsnio normos taikomos atsižvelgiant į: DK 5 straipsnį, nustatantį Lietuvos Respublikos darbo įstatymų ir kitų norminių teisės aktų taikymo sritį teritorijos, tam tikrų asmenų atžvilgiu bei darbo teisinius santykius, nepatenkančius į Lietuvos Respublikos teisinio reglamentavimo sritį; DK 6 straipsnį, nustatantį užsienio teisės taikymo darbo teisiniams santykiams atvejus ir jos taikymo apribojimus; DK 7 straipsnį, įtvirtinantį kolizines normas, pagal kurias turi būti nustatoma darbo teisiniams santykiams, turintiems užsienio elementą, taikytina teisė; DK 8 straipsnį, nustatantį tarptautinės ir nacionalinės teisės normų kolizijų sprendimo taisykles; DK 11 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią DK normų viršenybę prieš kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstituciją, ir norminių teisės aktų nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad, pavyzdžiui, Europos socialinė chartija (pataisyta) ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos numato valstybių pareigą priimti teisės aktus, reglamentuojančius tam tikrus darbo santykius pagal jos ir tokių konvencijų nustatytus standartus, principus ir taisykles. Taigi šios sutartys taikomos ne tiesiogiai, o tik tais atvejais, kai yra priimti reikiami nacionaliniai teisės aktai (DK 8 straipsnio 2 dalis).
Darbo sutarties pasibaigimo pagrindus reglamentuoja DK 124 straipsnis, nustatantis, kad darbo sutartis pasibaigia:
a) ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais;
b) likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo;
c) darbuotojui mirus.
DK 124 straipsnio 1 ir 2 punktai yra blanketinės normos, nukreipiančios į kitus DK straipsnius, nustatančius darbo sutarties pasibaigimo ar nutraukimo pagrindus (DK 125–129, 136 straipsniai), taip pat į kitus įstatymus, nustatančius darbo sutarties nutraukimo pagrindus. Tai reiškia, kad DK nėra išsamiai nustatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai, darbo sutartis gali būti nutraukta ir kituose teisės aktuose nustatytais pagrindais. Darbo sutarties nutraukimas pagal DK 129 straipsnį yra vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų (DK 124 straipsnio 1 punktas). DK 129 straipsnis, kaip ir, pavyzdžiui, DK 125–128 ir 136 straipsniai, nustato savarankiškus darbo sutarties pasibaigimo pagrindus.
DK 124, 129 straipsniuose vartojamos sąvokos ,,darbo sutarties pasibaigimas“, ,,darbo sutarties nutraukimas“ ir ,,atleidimas iš darbo“ yra panašios, bet turi skirtingą prasmę. Sąvoka ,,atleidimas iš darbo“ reiškia darbo sutarties pasibaigimo (nutraukimo) rezultatą, pasekmę. Sąvoka ,,darbo sutarties nutraukimas“ paprastai suprantama kaip vienas iš darbo sutarties pasibaigimo būdų. Tuo tarpu sąvoka ,,darbo sutarties pasibaigimas“ reiškia bet kokį atvejį, kai pasibaigia darbo sutarties šalių teisės ir pareigos, susijusios su darbo sutarties vykdymu.
DK 129 straipsnis nustato darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindus. Darbo sutarties nutraukimo pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas ar jų sudėtis, kuriems esant leidžiama nutraukti darbo sutartį. Atsižvelgiant į DK įtvirtintą darbo sutarčių pasibaigimo pagrindų reguliavimo metodą, DK 129 straipsnyje nustatytus darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindus, įstatymuose nustatytą atleidimo iš darbo tvarką ir į DK 108 straipsnyje numatytų atitinkamų darbo sutarčių ypatumus, darytina išvada, kad DK 129 straipsnis netaikytinas:
a) kai darbo sutarties nutraukimas grindžiamas darbuotojo padarytu darbo drausmės pažeidimu (DK 234 straipsnis), nes viena DK 129 straipsnio taikymo sąlygų – darbuotojo kaltės nebuvimas;
b) nutraukiant darbo sutartis dėl darbdavio bankroto procedūros vykdymo (DK 137 straipsnis), nes darbo sutarčių nutraukimą tokiais atvejais reglamentuoja DK 124 straipsnio 1 punktas, bankrotą reguliuojančių įstatymų nuostatos, DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktas;
c) kai darbo sutarties nutraukimas grindžiamas DK 136 straipsnyje ar kituose teisės aktuose nustatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais, nes šiais atvejais darbo sutartis gali būti nutraukta pagal tuos teisės aktus, kuriuose numatytais pagrindais grindžiamas jos nutraukimas, o ne pagal DK 129 straipsnį;
d) kitais atvejais, kai darbo sutarties nutraukimas aptariamos teisės normos pagrindu yra negalimas.
Pagal DK 129 straipsnį darbo sutartis pasibaigia dėl valinių darbdavio veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, kad DK naujai reglamentuoja darbdavio sąvoką. Darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal DK 14 straipsnį turinčios darbinį teisnumą ir veiksnumą (DK 16 straipsnio 1 dalis). Darbdaviu taip pat gali būti kiekvienas fizinis asmuo. Darbdavio – fizinio asmens – teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja Civilinis kodeksas (DK 16 straipsnio 2 dalis). Darbdavio – įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros – darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jų įsteigimo dienos (DK 14 straipsnio 1 dalis). Kita organizacinė struktūra DK 16 straipsnio 1 dalies prasme galėtų būti, pavyzdžiui, juridinių asmenų – įmonių, įstaigų, organizacijų filialai (CK 2.53 straipsnis), atstovybės (CK 2.56 straipsnis). Juridinio asmens filialai ir atstovybės veikia pagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus, kuriuose, be kitų duomenų, turi būti nurodyta šių juridinio asmens padalinių valdymo organas ir jo kompetencija (CK 2.54, 2.57 straipsniai). Juridinis asmuo gali nuostatais suteikti savo filialams ir atstovybėms kompetenciją priimti darbuotojus į darbą ir įgyti darbdavio teises, prisiimti darbo pareigas bei tokias teises ir pareigas įgyvendinti. Juridinio asmens filialai ir atstovybės laikomi įsteigtais nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre (CK 2.55, 2.58 straipsniai, 2.63 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais juridinio asmens filialai ir atstovybės yra darbdaviai (DK 16 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrą taisyklę (DK 14 straipsnio 2 dalis) darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus (administraciją). Šios taisyklės išimtis numatyta individualių (personalinių) įmonių savininkams, ūkininkams ir darbdaviams – fiziniams asmenims, kurie darbo teises gali įgyvendinti patys (DK 14 straipsnio 1 dalis), tačiau jie taip pat gali įgalioti kitus asmenis veikti jų vardu (DK 18, 24 straipsniai). Taigi veiksmus, sukuriančius, pakeičiančius ar panaikinančius darbo teisinius santykius turi teisę atlikti individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai, darbdaviai fiziniai asmenys arba jų vardu šių asmenų atstovai, o darbdavių – įmonių, įstaigų, organizacijų ar kitų organizacinių struktūrų vardu tokius veiksmus turi teisę atlikti jų vadovai, administracijos pareigūnai, jeigu tokia administracijos pareigūnų teisė numatyta įstatymuose, darbdavio steigimo ar veiklos dokumentuose, arba darbdavio vadovo įgalioti fiziniai ar juridiniai asmenys (DK 14, 16, 18, 24 straipsniai). Atlikdami šiuos veiksmus, darbdaviai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise (DK 35 straipsnio 1 dalis).
Nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, darbdavys turi laikytis darbo teisės šaltiniais esančių teisės aktų (DK 3 straipsnis) reikalavimų ir darbo sutarties šalių susitarimu sulygtų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti (DK 95 straipsnio 4 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad DK įteisintas norminio ir sutartinio darbo santykių teisinio reguliavimo metodų derinimas, darbo santykių reguliavimo centrą vis labiau perkeliant į kolektyvinių sutarčių sritį. Kolektyvinės sutartys gali būti: a) kolektyvinė sutartis valstybės lygiu (nacionalinė); b) šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu) arba teritoriniu (savivaldybės, apskrities) lygiu sudaryta kolektyvinė sutartis; c) įmonės (įstaigos, organizacijos) ar jos struktūrinio padalinio lygiu sudaryta įmonės kolektyvinė sutartis (DK 49 straipsnis, VIII ir IX skyriai). Kolektyvinių sutarčių norminės nuostatos yra darbo teisės šaltiniai (DK 3 straipsnio 1 dalis). Taigi darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, turi laikytis darbovietėje taikomos (galiojančios) kolektyvinės sutarties sąlygų, tuo tarpu teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje darbuotojas ginčija atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnį teisėtumą, turi patikrinti ir nustatyti, ar darbdavys (atsakovas) turėjo laikytis kolektyvinės sutarties nuostatų, ir jeigu taip, tai ar darbuotojas (ieškovas) iš darbo atleistas nepažeidžiant kolektyvinės sutarties nuostatų.
2. Darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį pagrindai
Kaip jau minėta, darbo sutarties nutraukimo pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas ar jų sudėtis, kuriai esant leidžiama nutraukti darbo sutartį. Į juridinių faktų sudėtį, nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, visuomet įeina darbdavio iniciatyva, kuri įstatyme numatytais atvejais turi būti išreikšta DK 130 straipsnio nustatyta tvarka, taip pat:
a) nutraukiant neterminuotą darbo sutartį su darbuotojais, kurie nėra numatyti DK 129 straipsnio 4 dalyje, – svarbios priežasties buvimas, taip pat faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą;
b) nutraukiant neterminuotą darbo sutartį su darbuotojais, nurodytais DK 129 straipsnio 4 dalyje, – svarbios priežasties ir ypatingo atvejo buvimas, taip pat faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą;
c) nutraukiant terminuotą darbo sutartį (DK 129 straipsnio 5 dalis, sakinio dalis iki žodžio ,,arba“), – svarbios priežasties ir ypatingo atvejo buvimas, faktas, kad darbdavio iniciatyvos pasireiškimo momentu terminuotos darbo sutarties terminas nėra suėjęs ir iki jos termino suėjimo likęs laikas yra ne trumpesnis nei darbuotojui taikytinas įspėjimo terminas, ir faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą;
d) nutraukiant terminuotą darbo sutartį (DK 129 straipsnio 5 dalis, sakinio dalis po žodžio ,,arba“), – faktas, kad darbdavio iniciatyvos pasireiškimo momentu terminuotos darbo sutarties terminas yra nesuėjęs, ir faktas, jog darbdavys sumoka darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už likusį darbo sutarties galiojimo laiką.
Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, dokumentuose apie darbo sutarties nutraukimą nurodomas DK 129 straipsnis, tačiau jo nenurodymas arba netikslus nurodymas (pavyzdžiui, DK 129 straipsnio atitinkamos dalies nurodymas) savaime nesudaro pagrindo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (DK 10 straipsnio 3 dalis, CPK 3 straipsnio 6 dalis, DK 297 straipsnio 3 dalis).
DK 129 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra neterminuotos darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, taisyklė. Darbdaviui leidžiama nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju (neterminuotomis taip pat gali būti darbo sutartys dėl papildomo darbo (DK 114 straipsnio 1 dalis), dėl antraeilių pareigų (DK 114 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 patvirtinti Darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) ypatumai), su namudininkais (DK 115 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 patvirtinti Darbo sutarties su namudininkais ypatumai), patarnavimo darbams (DK 116 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 patvirtinti Patarnavimo sutarties ypatumai), taip pat ir kitų rūšių (DK 117 straipsnis) darbo sutartys, atsižvelgiant į jų ypatumus nustatančių kolektyvinių sutarčių ir norminių teisės aktų nuostatas) tik dėl svarbių priežasčių. Pažymėtina, kad įstatyme nėra pateiktas svarbių priežasčių, kurioms esant darbdaviui leidžiama nutraukti neterminuotą darbo sutartį, sąrašas, nėra nurodyta nė viena konkreti svarbi priežastis, taip pat nėra atskleistas sąvokos ,,svarbi priežastis“ turinys.
DK 129 straipsnio 2 dalyje nurodant, kokios aplinkybės gali būti pripažįstamos svarbiomis, nurodoma į tam tikras su darbuotojo asmeniu susijusias aplinkybes (susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe), kurios konkrečiu atveju gali būti pripažintos svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį, t.y. nurodomi bendriausi svarbių priežasčių požymiai. Aptariamosios nuostatos tikslas – nustatyti, kad darbdavio iniciatyva neterminuota darbo sutartis gali būti nutraukta dėl svarbių aplinkybių, susijusių su darbuotojo asmeniu, kurios nėra siejamos su darbuotojo kalte ir darbo funkcijomis.
DK 129 straipsnio 2 dalyje nurodant, kad darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir panašių svarbių priežasčių, yra nurodomos pagrindinės svarbių priežasčių, įgalinančių nutraukti darbo sutartį, rūšys, tačiau ne konkrečios svarbios priežastys. Iš apibendrinimui pateiktų bylų ir teismų procesinių sprendimų matyti, kad dažniausiai darbuotojai (ieškovai) buvo atleisti iš darbo būtent dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, tuo tarpu tokių atvejų, kad darbo sutartis būtų nutraukta dėl su darbuotojo asmeniu susijusių svarbių aplinkybių, nenustatyta.
Teisine prasme abu DK 129 straipsnio 2 dalies sakiniai yra lygiaverčiai, t.y. tiek aplinkybės, susijusios su darbuotojo asmeniu, tiek ir su darbdaviu susijusios objektyvios priežastys gali būti pagrindas darbdaviui nutraukti savo iniciatyva darbo sutartį, nesant darbuotojo kaltės.
DK 129 straipsnis leidžia darbdaviui, laikantis teisės aktų nuostatų, kiekvienu konkrečiu atveju pačiam nuspręsti dėl darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir konkretaus jos nutraukimo pagrindo elemento – konkrečių svarbių priežasčių (priežasties). Tačiau, kadangi įstatymas darbo sutarties nutraukimo galimybę sieja būtent su svarbių priežasčių buvimu (išskyrus atvejį, kai nutraukiama terminuota darbo sutartis ir darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis už likusį darbo sutarties galiojimo laiką), teisme kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo, darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 straipsnis), o teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar tos priežastys yra pakankamai svarbios, kad konkrečiu atveju sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį. Teismo išvados dėl darbo sutarties nutraukimo konkrečių priežasčių, kaip darbo sutarties nutraukimo konkrečiu atveju pagrindo elemento, įvertinimo turi būti išdėstytos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Tai yra ypač aktualu, nes, atsižvelgiant į su konkrečiu darbdaviu, konkrečiu darbuotoju ir su konkrečiu darbo sutarties nutraukimo atveju susijusias aplinkybes, atitinkamos priežastys vienu atveju gali būti pripažintos pagrindžiančiomis darbo sutarties nutraukimą, o kitu – ne.
Aplinkybės, susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe, bei kitos su darbuotojo asmeniu susijusios aplinkybės gali būti svarbi priežastis nutraukti neterminuotą darbo sutartį tik tada, kai dėl tokių aplinkybių buvimo darbuotojas yra netinkamas pavestam darbui atlikti. Dėl darbuotojo tinkamumo ar netinkamumo pavestam darbui sprendžia darbdavys, tačiau, kilus ginčui, darbdavys privalo teisme įrodyti (CPK 178 straipsnis), jog darbuotojas buvo objektyviai netinkamas pavestam darbui atlikti ir būtent dėl anksčiau paminėtų aplinkybių.
Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 129 straipsnio 2 dalies taikymui, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Ji nėra tapati išsimokslinimui, kadangi išsimokslinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją. Svarbi priežastis nutraukti neterminuotą darbo sutartį dėl aplinkybių, susijusių su darbuotojo kvalifikacija, gali būti pripažinta darbuotojo nepakankama kvalifikacija, jo neturėjimas reikiamos kvalifikacijos ir pan. Faktas, jog darbuotojas neturi tam tikro diplomo, pažymėjimo ir pan., pats savaime nėra pagrindas atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejus, kada norminiai teisės aktai įsakmiai nustato, jog tam tikrą darbą dirbti (eiti pareigas) gali tik atitinkamą diplomą, pažymėjimą turintis asmuo. Kitais atvejais aplinkybė, jog darbuotojas neturi atitinkamo išsimokslinimo (diplomo, pažymėjimo ir pan.), gali būti tik vienas iš įrodymų, kad dėl kvalifikacijos trūkumo toks darbuotojas netinkamas pavestam darbui. Svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį taip pat gali būti nepatenkinami atestavimo, vykdomo norminių teisės aktų nustatyta tvarka, rezultatai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu patvirtinta Konkursinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarka ir kt.). Kitais atvejais nepatenkinami atestavimo rezultatai savaime nėra svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį, tačiau jie gali būti vienu svarbios priežasties, susijusios su darbuotojo kvalifikacija, kurios buvimas įgalina darbdavį nutraukti darbo sutartį, įrodymų. Jeigu darbuotojas, įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą dėl aplinkybių, susijusių su jo kvalifikacija, iki darbo sutarties nutraukimo įgyja reikiamą kvalifikaciją ir tokiu būdu įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą nurodyta atleidimo iš darbo priežastis išnyksta, tai darbdavys praranda teisę nutraukti darbo sutartį dėl įspėjime nurodytos priežasties.
Sąvoka ,,profesiniai gebėjimai“ tam tikra prasme apibūdina sąvoką ,,kvalifikacija“, jos yra glaudžiai susijusios ir DK prasme gali būti vartojamos kaip sinonimai. Darbuotojas gali turėti reikiamą kvalifikaciją (formalia prasme – išsilavinimą bei jį patvirtinančius diplomą, pažymėjimą ar pan.), tačiau dėl kitų aplinkybių, susijusių su profesiniais gebėjimais, gali būti pripažintas netinkamu dirbti tam tikrą darbą. Profesiniai gebėjimai aptariamosios teisės normos prasme apima visas objektyviai esančias aplinkybes, dėl kurių darbuotojas gali būti pripažintas netinkamu dirbti tam tikrą darbą (pavyzdžiui, tai gali būti darbuotojo sveikatos būklė, taip pat atvejai, kai toks darbuotojas sistemingai gamina broką, neįvykdo darbo normų ir pan.). Kita vertus, darbuotojas gali turėti reikiamą kvalifikaciją ir netgi tinkamai vykdyti jam pavestą darbo funkciją, tačiau jeigu tokiai darbinei funkcijai vykdyti jam reikalingas daug ilgesnis laiko tarpas nei visiems kitiems darbuotojams (ypač esant laikinei darbo užmokesčio sistemai), toks darbuotojas gali būti atleistas dėl aplinkybių, susijusių su profesiniais gebėjimais. Atkreiptinas dėmesys, kad darbuotojas, kuris pagal valstybinės socialinės medicininės ekspertizės komisijos ar sveikatos priežiūros įstaigos išvadą dėl sveikatos būklės negali dirbti sutarto darbo (eiti pareigų), nes tai pavojinga jo sveikatai arba jo darbas gali būti pavojingas kitiems, jo sutikimu turi būti perkeltas į jo sveikatą ir esant galimybei kvalifikaciją atitinkantį darbą. Jeigu darbuotojas nesutinka būti perkeltas į siūlomą darbą arba darbovietėje nėra darbo, į kurį jis galėtų būti perkeltas, darbdavys DK nustatyta tvarka atleidžia darbuotoją iš darbo, išskyrus atvejį, nustatytą DK 212 straipsnyje (DK 273 straipsnis).
Aplinkybės, susijusios su darbuotojo elgesiu darbe, kurios gali sudaryti pagrindą darbdaviui nutraukti neterminuotą darbo sutartį, paprastai aiškintinos kaip subjektyvios tam tikro darbuotojo charakterio, asmeninės ir pan. savybės, kurios, nesant jo kaltės, kaip drausminės atsakomybės sąlygos (DK 234 straipsnis), objektyviai pasireiškia netinkamu darbuotojo elgesiu darbe. Tokios aplinkybės gali būti, pavyzdžiui, nepagrįsti konfliktai su bendradarbiais, pažiūrų, nesuderinamų su dirbamu darbu ar visuomenės moralės normomis, demonstravimas ir pan. Bet kuriuo atveju tokios su darbuotojo elgesiu susijusios aplinkybės, kaip svarbi priežastis DK 129 straipsnio prasme, neturėtų būti nulemtos darbuotojo kaltės, kaip drausminės atsakomybės sąlygos (DK 234 straipsnis), buvimu. Esant drausminės atsakomybės pagrindams (DK 236 straipsnis), darbuotojui gali būti taikoma drausminė atsakomybė, tuo tarpu DK 129 straipsnis netaikytinas, nes jo taikymo sąlyga – darbuotojo kaltės nebuvimas.
Darbo sutarties nutraukimas dėl ekonominių priežasčių turi būti pagrįstas ekonomine būtinybe. Pavyzdžiui, nuolatinis apyvartos mažėjimas, dažni nuostoliai, nulemti objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, naujo konkurento atsiradimas rinkoje ir pan.), galėtų būti pripažinti svarbia ekonomine priežastimi DK 129 straipsnio 2 dalies prasme.
Technologinės priežastys, kaip pagrindas nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, paprastai turėtų būti suprantamos kaip tam tikri technologiniai pasikeitimai darbovietėje, dėl kurių įdiegimo darbuotojas ar keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi sulygtų darbo funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje nebeatliekamos (pavyzdžiui, rankinio darbo pakeitimas automatizuota linija ir pan.) arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų (pavyzdžiui, esamos automatinės linijos kompiuterizavimas ir pan.). Jeigu, modernizavus gamybą ar kitą veiklos sritį, reikalingi darbuotojai naujoms technologijoms prižiūrėti (valdyti), o esami darbuotojai neturi reikiamos kvalifikacijos ir tokio darbo atlikti nesugeba, darbo sutartys su šiais darbuotojais gali būti nutrauktos ir dėl aplinkybių, susijusių su jų kvalifikacija. Pažymėtina, kad DK nenumato darbdavio pareigos perkvalifikuoti ar apmokyti darbuotojus dirbti naujais mechanizmais.
Darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas ar keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros struktūriniai pertvarkymai turėtų būti įforminami atitinkamo valdymo organo (kurio kompetencijai pagal įstatymą, įstatus ar pan. priklauso tokio sprendimo priėmimas) sprendimu. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai turi būti realūs, t.y. privalo egzistuoti ne tik atitinkamo valdymo organo sprendimas, bet ir toks sprendimas turi būti realiai vykdomas. DK 138 straipsnyje nurodyti pasikeitimai nėra struktūriniai pertvarkymai DK 129 straipsnio prasme. Jie negali būti teisėta (taigi ir svarbi) priežastis nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį.
DK 138 straipsnis taikytinas įmonės, įstaigos, organizacijos reorganizavimo ir pertvarkymo (CK Antrosios knygos VIII skyrius) atvejais, taip pat minėtų juridinių asmenų savininko, pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimo atvejais. Šie atvejai yra susiję su juridinių asmenų teisinės registracijos pakeitimais. Kai darbdavys yra juridinio asmens filialas ar atstovybė, neturintys juridinio asmens statuso (DK 16 straipsnio 1 dalis, CK 2.53, 2.56 straipsniai), DK 138 straipsnis taikytinas tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos aplinkybės yra susijusios su pačia įmone, įstaiga, organizacija, kurių filialu ar atstovybe yra darbdavys, arba kai keičiamas tų filialo ar atstovybės savininkas, pavaldumas ar pavadinimas. Atkreiptinas dėmesys, kad dalies įmonės, įstaigos, organizacijos funkcijų su turtu, reikalingu toms funkcijoms vykdyti, perdavimas naujai kuriamam juridiniam asmeniui gali būti pripažįstamas tos dalies įmonės, įstaigos, organizacijos turto savininko pasikeitimu, kuriam esant taikomi DK 138 straipsnio apribojimai.
Jeigu darbdavys yra fizinis asmuo (DK 16 straipsnio 2 dalis), tai jo vardo, pavardės, asmens kodo pasikeitimas taip pat negalėtų būti teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį (DK 9 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnis).
Juridinių asmenų – įmonių, įstaigų, organizacijų vidiniai pertvarkymai, taip pat ir susijusieji su jų filialų bei atstovybių vidiniais pertvarkymais ar šių padalinių likvidavimu, yra vertintini kaip tų juridinių asmenų struktūriniai pertvarkymai, kuriems esant DK 138 straipsnis netaikytinas. Jeigu greta reorganizavimo, pertvarkymo ar kitų DK 138 straipsnyje numatytų pasikeitimų procesų darbovietėje vyksta ir kiti procesai (pavyzdžiui, vykdomi vidiniai struktūriniai pertvarkymai ar kt.), dėl kurių darbdaviui atsiranda teisė DK 129 straipsnyje numatytais pagrindais atleisti darbuotoją iš darbo, darbdavys, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, gali tokia teise pasinaudoti ir atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnį.
Iš apibendrinimui pateiktų bylų ir neįsiteisėjusių procesinių sprendimų matyti, kad dažniausiai darbo sutarčių nutraukimas buvo grindžiamas būtent darbdavio struktūriniais pertvarkymais. Teismai, nagrinėdami ginčus iš esmės, tikrino darbdavio (atsakovo) nurodytų darbovietės struktūrinių pertvarkymų, dėl kurių darbo sutartis buvo nutraukta, realumą, tačiau ne visais atvejais sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstė savo išvadas dėl atitinkamų darbdavio struktūrinių pertvarkymų, kaip svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį, įvertinimo.
DK 129 straipsnio 2 dalyje numatytos ,,panašios svarbios priežastys“ turėtų būti suprantamos kaip kitos priežastys greta ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų, kurios, atsižvelgiant į konkrečios darbovietės veiklos specifiką bei konkrečias atskiro darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes, galėtų būti pripažintos pagrindu nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės.
Kartu su DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalimis aiškintina bei taikytina ir šio straipsnio 3 dalis, kuri reglamentuoja nors ir svarbias darbdavio požiūriu aplinkybes, tačiau negalinčias būti teisėta priežastimi nutraukti darbo sutartį. Taigi darbdavys negali pagrįsti darbo sutarties nutraukimo DK 129 straipsnio 3 dalyje išvardytomis aplinkybėmis.
DK 35 straipsnis numato, jog įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise; darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Šių įstatymo nuostatų darbuotojai ir jų atstovai privalo laikytis ir įgyvendindami savo teises, susijusias su DK 129 straipsnio 3 dalies 1–3 punktuose nurodytomis aplinkybėmis. Jeigu darbuotojas to nepaiso ir piktnaudžiauja savo teisėmis, susijusiomis su DK 129 straipsnio 3 dalies 1–3 punktuose nurodytomis aplinkybėmis, tai, esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 236 straipsnis), jam gali būti taikoma drausminė atsakomybė.
Aiškinant DK 129 straipsnio 3 dalies 5 punktą, pažymėtina, kad ši teisės norma, kaip ir kitos DK normos, turi būti aiškinama sistemiškai (DK 10 straipsnio 1 dalis), be to, kaip jau minėta, DK 129 straipsnis nenumato jokių konkrečių svarbių priežasčių, kurioms esant darbdaviui leidžiama nutraukti darbo sutartį. DK 129 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodytos išimties atveju vien tik darbuotojo amžius negali būti savaime svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį. Svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį DK 129 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodytos išimties atveju galėtų būti svarbios aplinkybės, susijusios su darbuotojo amžiumi ir jo netinkamumu atlikti darbo sutartimi sulygtas darbo funkcijas (DK 129 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teisei į visą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją atsirasti teisiškai reikšmingi yra du faktai: ar darbuotojas yra sulaukęs įstatyme nustatyto senatvės pensijos amžiaus ir ar jis turi būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 18 straipsnis, 19 straipsnio 2, 3 dalys, 20, 22, 55 straipsniai), o ne vien tik darbuotojo atitinkamas amžius.
DK 129 straipsnio 4 dalis aiškintina ir taikytina kartu su to paties straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis. Pagal DK 129 straipsnio 4 dalį neterminuota darbo sutartis su šioje teisės normoje išvardytais darbuotojais gali būti nutraukta tik esant svarbioms priežastims (DK 129 straipsnio 2 ir 3 dalys) ir tik ypatingais atvejais, jeigu tokio darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Darbdavys, nutraukdamas neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju, patenkančiu į DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų kategorijas, privalo turėti ir nurodyti priežastį, kuri būtų svaresnė nei atleidžiant darbuotojus, nepatenkančius į tokių asmenų kategorijas. Tokia priežastis turi būti siejama su esminiais darbdavio interesais ir jų pažeidimu. Šios teisės normos prasme ypatingais atvejais paprastai suprantami tie atvejai, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Ar darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, nustatoma atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką, veiklos aplinkybes, konkrečias atskiro darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes ir jį pagrindžiančias priežastis. Ypatingais atvejais aptariamos normos prasme galėtų būti suprantami atvejai, kai, pavyzdžiui, darbdaviui dėl pas jį įvykusių pasikeitimų yra visiškai nereikalingas atitinkamo darbuotojo darbo funkcijų vykdymas, šis darbuotojas yra ilgalaikėje prastovoje ir nėra galimybės jo perkelti į kitą darbą (DK 122 straipsnis) ir pan.
Nustatant, ar darbuotojui iki teisės gauti visą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją yra likę ne daugiau kaip penkeri metai (DK 129 straipsnio 4 dalis), turi būti atsižvelgiama ne tik į darbuotojo amžių bei įstatyme numatytą senatvės pensijos amžių, bet ir į šio darbuotojo turimą bei įstatyme nustatytą būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, būtiną visai senatvės pensijai gauti (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 18 straipsnis, 19 straipsnio 2, 3 dalys, 20, 22, 55 straipsniai). Pavyzdžiui, jeigu darbuotojui (vyrui) trūksta šešerių metų iki trisdešimties metų būtinojo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo visai senatvės pensijai gauti, tai nors iki senatvės pensijos amžiaus šiam darbuotojui yra likę ne daugiau kaip penkeri metai, DK 129 straipsnio 4 dalis šiuo aspektu jam netaikytina.
DK 129 straipsnio 4 dalies prasme darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, yra vaiko tėvai (įtėviai), vaiko globėjas. Šios teisės normos taikymui neturi reikšmės, ar darbuotojas vienas augina vaiką, taip pat nėra reikšmingi klausimai, susiję su vaiko išlaikymu.
DK 129 straipsnio 5 dalis reglamentuoja terminuotos darbo sutarties (DK 109 straipsnis) nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Sezoninė darbo sutartis (DK 112 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 154 patvirtintų Sezoninės darbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo, taip pat darbo ir poilsio laiko ir darbo apmokėjimo ypatybės) ir laikinoji darbo sutartis (DK 113 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 patvirtinti Laikinosios darbo sutarties sudarymo pagrindai, jos pakeitimo ir pasibaigimo taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio ypatumai) yra terminuotos darbo sutartys. Terminuotomis darbo sutartimis taip pat gali būti laikantis DK 109 straipsnio reikalavimų sudarytos darbo sutartys: dėl papildomo darbo (DK 114 straipsnio 1 dalis), dėl antraeilių pareigų (DK 114 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 patvirtinti Darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) ypatumai), su namudininkais (DK 115 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 patvirtinti Darbo sutarties su namudininkais ypatumai), patarnavimo darbams (DK 116 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 patvirtinti Patarnavimo sutarties ypatumai), taip pat ir kitų rūšių (DK 117 straipsnis) darbo sutartys, atsižvelgiant į jų ypatumus nustatančių kolektyvinių sutarčių ir norminių teisės aktų nuostatos.
Kaip jau buvo minėta kalbant apie juridinių faktų sudėtis, sudarančias pagrindą atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 129 straipsnio 5 dalį, šioje teisės normoje numatyti du atvejai, kai darbdaviui leidžiama nutraukti terminuotą darbo sutartį prieš terminą (DK 110 straipsnio 1 dalis), nesant darbuotojo kaltės:
a) darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, laikydamasis DK 129 straipsnio nuostatų, tik ypatingais atvejais, jei negalima perkelti darbuotojo jo sutikimu į kitą darbą;
b) darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį.
Pirmasis iš paminėtų terminuotos darbo sutarties nutraukimo atvejų aiškintinas ir taikytinas kartu su DK 129 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis. Taigi terminuotą darbo sutartį aptariamuoju pagrindu darbdavys gali nutraukti tik esant svarbioms bei teisėtoms priežastims (DK 129 straipsnio 2, 3 dalys) ir tik ypatingais atvejais. Šioje teisės normoje numatyti ,,ypatingi atvejai“ aiškintini panašiai, kaip ir pagal DK 129 straipsnio 4 dalį. Pažymėtina, kad aptariamuoju atveju darbdavys nutraukti terminuotą darbo sutartį gali tik laikydamasis DK 130 straipsnio nuostatų, t.y. tik įspėjęs darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą. Taigi tais atvejais, kai iki terminuotos darbo sutarties termino pabaigos yra likę mažiau laiko nei konkrečiam darbuotojui taikytinas įspėjimo terminas, darbdavys neturi teisės tokio darbuotojo atleisti iš darbo aptariamuoju pagrindu. Kadangi nustatytas minimalus įspėjimo terminas yra du mėnesiai (DK 130 straipsnio 1 dalis), o laikinoji darbo sutartis gali būti sudaroma tik ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui (DK 113 straipsnis), tai darbdavys neturi teisės aptariamuoju pagrindu nutraukti laikinosios darbo sutarties.
Antruoju iš paminėtų atvejų terminuotos darbo sutarties nutraukimas yra darbdavio prerogatyva. Darbdavys, laikydamasis nustatytų reikalavimų, turi teisę bet kada nutraukti terminuotą darbo sutartį (taip pat ir laikinąją darbo sutartį) prieš jos termino pasibaigimą, sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį. Nutraukdamas terminuotą darbo sutartį šiuo pagrindu, darbdavys neprivalo darbo sutarties nutraukimo pagrįsti kokiomis nors priežastimis, taip pat neprivalo darbuotojo įspėti apie darbo sutarties nutraukimą, nėra saistomas galimybės perkelti darbuotoją į kitą darbą buvimu ar nebuvimu. Nutraukiant terminuotą darbo sutartį aptariamuoju pagrindu, netaikytini DK 129 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys, 130 straipsnis, 131 straipsnio 1 dalies nuostatos apie įspėjimą. Taip pat netaikytinas DK 135 straipsnis, nes negalima pripažinti, kad, nutraukiant šiuo pagrindu terminuotą darbo sutartį, yra DK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos šios teisės normos taikymo sąlygos. Kita vertus, darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį aptariamuoju pagrindu, privalo laikytis DK 131 straipsnio apribojimų dėl atleidimo iš darbo, DK 132, 133, 134, 140, 141, 206 straipsnių, taip pat kitų teisės normų, nustatančių garantijas darbuotojams ir pan., reikalavimų.
DK 129 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleisti darbuotoją, dirbusį pagal neterminuotą darbo sutartį, iš darbo, kai nėra jo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. DK 129 straipsnio 5 dalis (sakinio dalis iki žodžio ,,arba“) taip pat nustato, kad darbdavys, turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, laikydamasis 129 ir 130 straipsnių nuostatų tik ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Taigi darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejį, kai nutraukiama terminuota darbo sutartis ir darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis už likusį darbo sutarties galiojimo laiką (DK 129 straipsnio 5 dalis, sakinio dalis po žodžio ,,arba“), pagal įstatymą turi pareigą ieškoti galimybių perkelti darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą. Šią pareigą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį iki pat faktinės atleidimo iš darbo dienos imtinai. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas, įspėtas apie atleidimą iš darbo prieš du mėnesius, buvo atleistas iš darbo ne iš karto pasibaigus įspėjimo terminui, o DK 130 straipsnio 7 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino eigos metu, tai, esant ginčui, teismas, tikrindamas, ar nebuvo galima perkelti darbuotojo jo sutikimu į kitą darbą, šiuo aspektu turi patikrinti ne tik darbuotojo dviejų mėnesių įspėjimo laikotarpį, bet ir atitinkamą po to ėjusį laikotarpį iki pat darbuotojo faktinio atleidimo iš darbo dienos. Faktas, kad atleistas iš darbo darbuotojas galėjo būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą, reiškia, jog darbo sutartis su šiuo darbuotoju nutraukta nesant vieno iš būtinų jai nutraukti juridinių faktų sudėties elementų, t.y. fakto, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą, o tai sudaro pagrindą pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta be teisėto pagrindo. Tuo tarpu, pavyzdžiui, faktas, kad konkretūs darbovietės struktūriniai pertvarkymai, būtent dėl kurių darbuotojas atleistas iš darbo, nebuvo realūs, reiškia, kad darbo sutartis nutraukta nesant svarbios priežasties, tai taip pat sudaro pagrindą pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta be teisėto pagrindo.
Darbuotojo perkėlimas į kitą darbą DK 129 straipsnio prasme suprantamas kaip darbo sąlygų pakeitimas (DK 120 straipsnis). Toks darbuotojo perkėlimas į kitą darbą nereiškia darbo sutarties nutraukimo ir turi būti įformintas kaip darbo sutarties sąlygų pakeitimas.
Įstatymas nereikalauja, kad atleidžiamą iš darbo darbuotoją darbdavys perkeltų į lygiavertį buvusiajam darbą. Kitas darbas (laisva darbo vieta ar pareigos) visų pirma turi būti siūlomos atsižvelgiant į atleidžiamo darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, į sveikatos būklę, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti į jas perkeltas, – turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti. Jeigu darbuotojo profesija, specialybė bei kvalifikacija, o atitinkamais atvejais – ir sveikatos būklė, yra tinkami laisvai darbo vietai (pareigoms) užimti, darbdavys privalo jam šį darbą (pareigas) pasiūlyti, išskyrus atvejus, kai darbdavys to negali padaryti dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, kai laisva darbo vieta pasiūloma kitam atleidžiamam iš darbo darbuotojui ir pastarasis jo sutikimu į ją perkeliamas dirbti ir kt.).
Įstatymas taip pat nereikalauja, kad atleidžiamą iš darbo darbuotoją darbdavys perkeltų būtent į analogišką buvusiajam termino požiūriu darbą. Taigi įspėtam apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojui, dirbančiam pagal neterminuotą darbo sutartį, darbdavys privalo siūlyti ir terminuoto pobūdžio darbą ir, priešingai, – darbuotojui, dirbančiam pagal terminuotą darbo sutartį, privalo siūlyti ir neterminuoto pobūdžio darbą.
Vykdydamas aptariamąją pareigą, darbdavys, jau įspėdamas darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą, turėtų informuoti apie esamas laisvas atitinkamas darbo vietas (pareigas), o vėliau, iki pat faktinio atleidimo iš darbo dienos, turi informuoti apie atsilaisvinusias ar naujai įsteigtas atitinkamas darbo vietas (pareigas). Tai darydamas darbdavys privalo (DK 35 straipsnio 1 dalis) nurodyti esmines naujo (kito) darbo sąlygas: darbo funkcijas, darbo apmokėjimo sąlygas ir pan., būtent tas, kurios objektyviai reikšmingos darbuotojo apsisprendimui dėl sutikimo būti perkeltam į konkretų kitą darbą (pareigas). Kitas darbas paprastai turėtų būti siūlomas eiliškumo tvarka pagal įspėjimų šiems darbuotojams įteikimo laiką: kitas darbas paprastai pirmiau turi būti siūlomas tam darbuotojui, kuris įspėjimą gavo anksčiau. Tą pačią kalendorinę dieną įspėjimus gavę darbuotojai laikomi įspėtais vienu metu. Jeigu atleidžiamų darbuotojų yra daugiau negu laisvų darbo vietų (pareigų), darbdavys, pasirinkdamas darbuotojus, kuriems kitas darbas siūlytinas pirmiau, gali organizuoti darbuotojų atranką, taip pat, esant pateisinamam pagrindui, atsižvelgti į su konkrečiu darbuotoju susijusias aplinkybes.
Siūlydamas kitą darbą, darbdavys turi suteikti įspėtam apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojui laiko priimti sprendimą dėl sutikimo ar atsisakymo būti perkeltam į kitą darbą. Darbdavys, vadovaudamasis DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir atsižvelgdamas į savo interesus, gali nustatyti darbuotojui terminą atsakymui dėl perkėlimo į pasiūlytą darbą. Tokiu atveju darbuotojas apie savo sutikimą arba nesutikimą būti perkeltam į pasiūlytą kitą darbą (pareigas) turėtų darbdavį informuoti per pastarojo nustatytą terminą. Akivaizdu, kad darbdavio nustatytas terminas darbo sutarties šalių susitarimu gali būti pratęstas. Jeigu darbdavys nėra nustatęs termino darbuotojui atsakymui dėl perkėlimo į kitą darbą (pareigas) duoti, tai darbuotojas apie savo apsisprendimą darbdavį turėtų informuoti per protingą laiką (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbuotojas piktnaudžiauja sprendimo priėmimo teise (pavyzdžiui, ne vieną kartą nurodo, kad dar nėra apsisprendęs ir pan.), tai gali būti laikoma, jog darbuotojas atsisakė būti perkeltas į pasiūlytą kitą darbą.
Darbuotojo atsisakymas būti perkeltam į konkretų kitą darbą nepanaikina darbdavio pareigos iki pat faktinio atleidimo iš darbo dienos ieškoti galimybės tokį darbuotoją perkelti į kitą darbą.
Darbdavys negali nuspręsti už darbuotoją, ar laisvą darbo vietą (pareigas) darbuotojas sutiks užimti. Teisę priimti tokį sprendimą turi darbuotojas. Taigi darbdavys, nepasiūlęs įspėtam apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojui buvusios laisvos darbo vietos (pareigų), savo įstatyme numatytos pareigos nevykdymo negali pagrįsti tuo, kad, jo (darbdavio) nuomone, darbuotojas nebūtų sutikęs būti perkeltas į buvusią laisvą darbo vietą (pareigas).
Faktas, jog darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą, yra vienas iš juridinių faktų, sudarančių darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį pagrindą (išskyrus atvejį, kai nutraukiama terminuota darbo sutartis ir darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis už likusį darbo sutarties galiojimo laiką). Nesant šio juridinio fakto, darbdavys neturi teisės nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį. Įstatymas nenumato, kad darbdavio pareiga perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą galėtų būti vykdoma tik dalies darbdavio organizacinės struktūros mastu. Aptariamųjų teisės normų prasme nėra pagrindo sąvoką ,,kitas“ darbas aiškinti susietai tik su atitinkama vietove, kurioje darbuotojas gyvena ar dirba. Teisė sutikti ar nesutikti būti perkeltam į kitą darbą priklauso darbuotojui, o ne darbdaviui. Todėl darbdavys, turintis veikiančius struktūrinius padalinius įvairiose vietovėse, privalo atleidžiamam darbuotojui pasiūlyti atitinkamas laisvas darbo vietas (pareigas) visos savo organizacinės struktūros mastu, o ne vien tik esančias darbuotojo gyvenamojoje vietovėje arba vietovėje, kurioje esančiame struktūriniame padalinyje šis darbuotojas dirbo (DK 2 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktai, 10 straipsnio 1, 3 dalys, CPK 3 straipsnio 6 dalis). Tačiau pirmiausia darbuotojui turėtų būti pasiūlytos tos atitinkamos laisvos darbo vietos (pareigos), kurios yra šio darbuotojo gyvenamojoje vietovėje arba vietovėje, kurioje esančiame padalinyje darbuotojas dirba.
Įstatymas nenustato privalomos rašytinės formos kito darbo pasiūlymui, taip pat darbuotojo atsisakymui nuo pasiūlymo. Tačiau, kadangi kilus ginčui dėl kito darbo darbuotojui siūlymo fakto, termino pasiūlymui priimti fakto, darbuotojo atsisakymo nuo pasiūlymo fakto ar kitų su kito darbo siūlymu susijusių faktų, pareiga teisme įrodyti tokių faktų buvimą tenka darbdaviui (atsakovui) (CPK 178 straipsnis), jis turėtų atitinkamomis priemonėmis fiksuoti tokius faktus. Esant ginčui dėl aptariamų su kito darbo siūlymu susijusių faktų buvimo, jie teisme gali būti įrodinėjami visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis.
Darbuotojo sutikimas būti perkeltam į kitą darbą turi būti išreikštas rašytine forma (DK 120 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje darbuotojas ginčija atleidimą iš darbo pagal DK 129 straipsnį, ir nustatęs, kad darbuotojo atleidimas iš darbo buvo galimas tik nesant galimybės šį darbuotoją perkelti jo sutikimu į kitą darbą, turi patikrinti, ar darbdavys nepažeidė DK 129 straipsnio 1 ir 5 dalyse numatytos pareigos. Pripažinimą, kad darbdavys pažeidė aptariamus DK 129 straipsnio 1 ir 5 dalių reikalavimus, sąlygoja ne faktas, kad darbdavys nepasiūlė atleidžiamam iš darbo darbuotojui kito darbo (pareigų), o faktas, kad darbdavys neperkėlė darbuotojo į kitą atitinkamą darbą (pareigas), nors tokia galimybė buvo. Spręsdamas, ar darbdavys, nepasiūlydamas darbuotojui kito atitinkamo darbo (pareigų) ir neperkeldamas į jį darbuotojo, pažeidė įstatymo reikalavimus, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis). Sprendžiant, ar darbdavys pažeidė įstatymo reikalavimus, nepasiūlydamas darbuotojui terminuoto pobūdžio darbo (pareigų) ir į jį neperkeldamas, turi būti atsižvelgiama į terminuoto pobūdžio darbo trukmę, jo sąlygas, darbuotojo perkėlimo į tokį darbą teisines pasekmes jo turimų garantijų aspektu, darbuotojo gautinų terminuoto pobūdžio darbe ir dėl perkėlimo į tokį darbą prarastinų su darbo santykiais susijusių išmokų balansą, į tai, ar darbuotojo interesai objektyviai yra pažeisti.
Kaip matyti iš apibendrinimui pateiktų bylų bei procesinių sprendimų, teismai iš esmės teisingai sprendžia klausimus, susijusius su fakto, ar darbdavys (atsakovas) neturėjo galimybės perkelti darbuotojo (ieškovo) jo sutikimu į kitą darbą, konstatavimu. Pavyzdžiui, Tauragės rajono apylinkės teismas 2003 m. balandžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2–235–06/03 pagal ieškovo Z. Kilevo ieškinį akcinei bendrovei ,,Tauragės grūdai“dėl grąžinimo į darbą konstatavo, kad ieškovui nebuvo pasiūlytas kitas darbas, tačiau iš surinktų įrodymų matyti, kad kito darbo, atitinkančio ieškovo išsilavinimą ir kvalifikaciją, bendrovėje nebuvo, nes dėl jos veiklos apimties sumažėjimo darbuotojų skaičius buvo tik mažinamas, o naujos darbo vietos nekuriamos. Teismas padarė išvadą, kad darbdavys nepažeidė DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
3. Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą (DK 130 straipsnis)
Darbdavys, nutraukdamas savo iniciatyva darbo sutartį, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), turi laikytis DK 130 straipsnio reikalavimų, išskyrus atvejį, kai nutraukiama terminuota darbo sutartis ir darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis už likusį tokios darbo sutarties galiojimo laiką (DK 129 straipsnio 5 dalis). Darbuotojas, su kuriuo numatoma nutraukti darbo sutartį, turi būti apie tai įspėtas (DK 129 straipsnio 1, 5 dalys, 130 straipsnio 1 dalis). Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnį, nustatęs, kad darbuotojas iš darbo atleistas be privalomo įspėjimo, taiko DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytas teisines pasekmes.
Paprastai taikomus įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminus reglamentuoja DK 130 straipsnio 1 dalis. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje gali būti numatyti ilgesni įspėjimo terminai. Jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje numatyti ilgesni nei DK 130 straipsnio 1 dalyje įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminai, taikytini kolektyvinėje ar darbo sutartyje numatyti terminai. Jeigu įspėjimo terminai pagal kolektyvinės sutarties nuostatas ir darbo sutarties sąlygas yra skirtingi, taikytinos tos nuostatos ar sąlygos, kurios numato ilgesnius įspėjimo terminus (DK 9 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 2 dalis).
Kai darbuotoją, su kuriuo numatoma nutraukti darbo sutartį, darbdavys įspėja prieš ilgesnį terminą nei nustatytas įstatyme, kolektyvinėje ar darbo sutartyje, paprastai tai nelaikytina darbo sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimu. Pavyzdžiui, Rokiškio rajono apylinkės teismas 2003 m. gegužės 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2–376–03/2003) pagal ieškovo J. Tereko ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Rokiškio psichiatrijos ligoninei dėl neteisėto atleidimo iš darbo, grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, patenkindamas ieškovo, atleisto iš darbo pagal DK 129 straipsnį, ieškinį, nurodė, kad atsakovas, įspėdamas ieškovą apie darbo sutarties nutraukimą prieš 4 mėnesius, nesant įstatymo numatytų pagrindų, leidžiančių ieškovą priskirti DSĮ 34 straipsnio 4 dalyje nurodytiems asmenims, taip pat nesant DSĮ 34 straipsnio 2 dalyje numatytiems pagrindams, leidžiantiems nustatyti ilgesnius įspėjimo terminus, pažeidė DSĮ 34 straipsnio reikalavimus ir atleido ieškovą pasibaigus įstatymo nustatytam įspėjimo galiojimo laikui. Teismas taip pat nurodė, kad darbdavys numatyti ilgesnius įspėjimo terminus gali ne vienašališkai, bet numatydamas darbo arba kolektyvinėje sutartyje. Teismas konstatavo, jog pagal įstatymą ieškovas turėjo būti įspėtas prieš 2 mėnesius, įspėjimas jam įteiktas 2002 m. spalio 29 d., įspėjimo termino pabaiga – 2002 m. gruodžio 29 d., todėl įteiktas ieškovui įspėjimas galiojo iki 2003 m. sausio 29 d., taigi ieškovo atleidimas iš darbo nuo 2003 m. vasario 28 d. pripažintinas neteisėtu. Peržiūrėdama šį teismo sprendimą apeliacine tvarka, Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Rokiškio rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, jog tiek Darbo sutarties įstatyme, tiek Darbo kodekse nustatytas minimalus įspėjimo terminas. Kolegijos nuomone, atsakovas, įspėjęs ieškovą prieš 4 mėnesius, nepažeidė darbuotojui įstatymu garantuoto minimalaus įspėjimo termino, priešingai, suteikė darbuotojui galimybę dirbti, mokėjo darbo užmokestį, pratęsė terminą, per kurį privalo pasiūlyti darbuotojui kitą darbą, jeigu yra tokia galimybė.
Jeigu darbuotojas, įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą, pats prašo jį atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį nepasibaigus įspėjimo terminui ir nurodo konkrečią atleidimo datą, t.y. prašo sutrumpinti įspėjimo terminą, tai, darbdaviui sutikus, šis darbuotojas gali būti atleistas iš darbo jo nurodytu laiku, nekeičiant atleidimo pagrindo (DK 35 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad darbuotojas atleistas iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui. Aptariamuoju atveju darbo sutarties šalims susitarus tik dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį laiko (datos) ir darbuotoją atleidus iš darbo jo nurodytu laiku, perkelti atleidimo datą iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas ir mokėti už šį laikotarpį darbuotojui darbo užmokestį nėra pagrindo. Darbuotojui ir darbdaviui susitarus ne tik dėl darbo sutarties nutraukimo laiko (datos), bet ir dėl kitų darbo sutarties nutraukimo sąlygų (pavyzdžiui, darbo užmokesčio išmokėjimo už atitinkamą laikotarpį po atleidimo iš darbo ir pan.) darbo sutartis turėtų būti nutraukiama pagal DK 127 straipsnį šalių susitarimu.
Pagal DK 130 straipsnio 1 dalį darbuotojai, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenys iki aštuoniolikos metų, invalidai, darbuotojai, auginantys vaikus iki keturiolikos metų (DK 129 straipsnio 4 dalis), turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius, o kiti darbuotojai – prieš du mėnesius iki darbo sutarties nutraukimo. Kokios trukmės DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytas įspėjimo terminas (dviejų ar keturių mėnesių) turi būti taikomas konkrečiu atveju, nustatoma pagal įspėjimo darbuotojui įteikimo metu egzistuojančias aplinkybes, reikšmingas šio termino nustatymui. Jeigu darbuotojo, kuris pagal DK 130 straipsnio 1 dalį įspėtas prieš du mėnesius, įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino eigos metu atsiranda teisiškai reikšmingos aplinkybės, sudarančios pagrindą jį priskirti prie darbuotojų, kurie turi būti įspėti prieš keturis mėnesius (pavyzdžiui, darbuotojui gimsta vaikas, darbuotojas tampa invalidu ir pan.), darbdavys, sužinojęs apie tas aplinkybes, turi pratęsti šio darbuotojo įspėjimo terminą. Pratęsiant įspėjimo terminą, darbuotojas turi būti raštu įspėtas, laikantis DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas skaičiuojamas pagal DK 26 straipsnio taisykles. Įspėjimo termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės dienos, kurią darbuotojas gavo rašytinį įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą (DK 26 straipsnio 1 dalis). Darbuotojo, įspėto apie darbo sutarties nutraukimą, laikino nedarbingumo ir atostogų laikas yra įskaitomi į įspėjimo terminą, nes įstatymas nenumato, kad šie laikotarpiai neįskaitomi į įspėjimo terminą (DK 130 straipsnis).
DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą privaloma rašytinė forma. Darbuotojo, raštu neįspėto apie darbo sutarties nutraukimą, atleidimas iš darbo vertintinas kaip atleidimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, kuris sukelia DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytas teisines pasekmes.
Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą turi atitikti DK 130 straipsnio 2 dalyje numatytus turinio reikalavimus.
Įspėjime turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo su konkrečiu darbuotoju priežastis (DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokiu būdu šiam darbuotojui sudaroma galimybė gintis nuo neteisėto ir nepagrįsto darbo sutarties nutraukimo, o teismui – prielaidos patikrinti ir įvertinti darbdavio nurodytą darbo sutarties nutraukimo priežastį. Įspėjimas, kuriame nenurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis arba ji nurodyta klaidingai arba nekonkreti (pavyzdžiui, vien tik pakartojant abstrakčias DK 129 straipsnio formuluotes ir pan.), arba nurodyta kita priežastis nei ta, kuria iš tikrųjų grindžiamas darbo sutarties nutraukimas, neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų. Įspėjime nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežasties konkretumas vertinamas darbuotojo požiūriu, būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties darbdavys ketina nutraukti darbo sutartį. Ją vertinant, taip pat atsižvelgtina į kitas darbuotojui žinomas aplinkybes, sąlygojančias tą priežastį. Esant ginčui dėl įspėjime nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežasties formulavimo ir šiuo aspektu įspėjimo neatitikimo DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, būtina nustatyti faktinę aplinkybę, ar darbo sutarties nutraukimo priežastis įspėjime nurodyta pakankamai konkrečiai ir darbuotojui suprantamai. Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, negali darbo sutarties nutraukimo pagrįsti kitokia priežastimi nei nurodyta jo įspėjime darbuotojui apie darbo sutarties nutraukimą. Jeigu įspėjime nurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis jo (įspėjimo) termino eigos metu išnyko ar panašiai (pavyzdžiui, darbdavys atsisakė ketinimo nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojui įteiktame įspėjime nurodytos priežasties), o atsirado kita priežastis, darbdavio nuomone, suteikianti jam teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, tai darbdavys, norėdamas nutraukti darbo sutartį dėl kitos priežasties, privalo iš naujo įspėti darbuotoją. Iš apibendrinimui pateiktų bylų matyti, kad įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą darbdaviai ne visuomet nurodo konkrečias darbo sutarties nutraukimo su konkrečiu darbuotoju priežastis. Pavyzdžiui, kaip matyti iš Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2–9262/2003 pagal ieškovės R.Ališauskienės ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Kauno miesto Greitosios medicinos pagalbos stočiai, atsakovas, įspėdamas ieškovę apie darbo sutarties nutraukimą, įspėjime nurodė, kad ieškovė bus atleista iš darbo ,,dėl svarbių priežasčių – darbovietės struktūrinių pertvarkymų“. Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. liepos 11 d. nutartimi šią bylą nutraukė, priėmęs ieškovės atsisakymą nuo ieškinio.
Įspėjime nurodydamas atleidimo iš darbo datą (DK 130 straipsnio 2 dalies 2 punktas), darbdavys turi vadovautis bendromis termino apibrėžimo taisyklėmis, numatytomis DK 25 straipsnyje.
Įspėjime nurodant atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką (DK 130 straipsnio 2 dalies 3 punktas), turi būti vadovaujamasi DK 141 straipsnio, 206 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Pažymėtina, kad atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju susideda iš dviejų dalių: finansinės ir teisinės (DK 141 straipsnis). Kadangi DK 141 straipsnio 1 dalis numato galimybę darbuotojo ir darbdavio susitarimu nustatyti kitokią atsiskaitymo tvarką negu numatyta DK 141 straipsnyje bei 206 straipsnio 1 dalyje, darbdavys įspėjime gali darbuotojui alternatyviai pasiūlyti kitokią konkrečią atsiskaitymo tvarką.
Teismas, nustatęs, jog darbuotojas buvo įspėtas nesilaikant DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, o kitų darbo sutarties nutraukimo taisyklių darbdavys nepažeidė, turi įvertinti nustatyto pažeidimo reikšmę bei jo sukeltas teisines pasekmes darbuotojui ir tik priklausomai nuo to, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), spręsti, ar vien tik DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimas konkrečiu atveju sudaro pagrindą pripažinti atleidimą neteisėtu (DK 297 straipsnio 3 dalis).
DK 130 straipsnio 2 dalis reglamentuoja privalomus reikalavimus įspėjimo turiniui ir nedraudžia įspėjime nurodyti ir kitas aplinkybes, reikšmingas darbo sutarties šalių teisėms ir pareigoms. Įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą darbdavys gali, pavyzdžiui, nurodyti esamas laisvas darbo vietas ir siūlyti darbuotoją perkelti į kitą darbą. Pavyzdžiui, Radviliškio rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2–853/03 pagal ieškovės R.Šimulienės ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Radviliškio ligoninei dėl neteisėto atleidimo iš darbo pateiktame atsakovo įspėjime nurodoma konkreti data, kada darbuotoja gali būti atleista iš darbo, jeigu darbdavys negalės pasiūlyti kito darbo. Tokiu būdu darbdavys įspėjime aiškiai nurodė savo ketinimus ir ateityje ieškoti galimybės suteikti darbuotojui (jo sutikimu) kitą darbą.
Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jeigu jį darbuotojas gavo tokiu būdu, kad galėjo susipažinti su įspėjimo turiniu. Darbuotojo atsisakymas priimti šį dokumentą prilyginamas jo gavimui.
Įstatymas nereglamentuoja įspėjimo darbuotojui įteikimo būdo. Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojui gali būti įteiktas jį, kaip rašytinį dokumentą, paduodant asmeniškai darbuotojui, siunčiant paštu, taip pat perduodant telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti siuntėjo parašą ir kitais būdais.
Įstatymas nenumato reikalavimo, kad įspėjimas darbuotojui būtų įteikiamas pasirašytinai. Tačiau, kadangi kilus ginčui dėl įspėjimo darbuotojui įteikimo (gavimo) fakto pareiga teisme įrodyti tokio fakto buvimą tenka darbdaviui (atsakovui) (CPK 178 straipsnis), darbdavys turėtų atitinkamomis priemonėmis fiksuoti įspėjimo darbuotojui įteikimo (gavimo), darbuotojo atsisakymo priimti įspėjimą ir kitus šiuo aspektu reikšmingus faktus (pavyzdžiui, atsisakymą pasirašyti apie įspėjimo gavimą ir kt.). Esant ginčui dėl šių faktų, jie teisme gali būti įrodinėjami visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis.
Darbuotojo atsisakymas priimti registruoto pašto siuntą, kurioje yra įspėjimas, prilygintinas įspėjimo gavimui. Tuo tarpu darbuotojo gavimas vien tik pranešimo apie pašto siuntą iš darbdavio negali būti prilyginamas įspėjimo gavimui, nes paėmimas pranešimo apie pašto siuntą negali būti prilygintas informacijos apie tos siuntos turinį gavimui.
DK 130 straipsnio 3 dalis nustato darbdaviui pareigą duoti per įspėjimo laikotarpį darbuotojui laisvo laiko naujo darbo paieškoms, numato tokio laiko trukmę, jo suteikimo tvarką bei apmokėjimo sąlygas. Laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškai suteikimą turėtų inicijuoti darbuotojas, tačiau jis, atsižvelgdamas į savo interesus, gali ir nesinaudoti teise į laisvą nuo darbo laiką naujo darbo paieškai. Darbdavys neturi teisės atsisakyti suteikti darbuotojui laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškai (netgi motyvuodamas tuo, kad, pavyzdžiui, darbuotojas neketina įsidarbinti pagal darbo sutartį ar jau yra susiradęs kitą darbą, ar kt.). Toks laikas darbuotojui suteikiamas jo ir darbdavio sutarta tvarka, kurią sulygstant šalys turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbo sutarties šalims nepavyksta susitarti ar darbdavys atsisako suteikti arba nesuteikia darbuotojui laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškai bei kitais atvejais, kai kyla darbo ginčas (DK 285 straipsnis), toks ginčas gali būti sprendžiamas DK XIX skyriuje nustatyta tvarka. Darbuotojas, nesusitaręs su darbdaviu, negali savo nebuvimo darbe pateisinti tuo, kad jis naudojasi DK 130 straipsnio 3 dalyje numatyta teise į laisvą nuo darbo laiką naujo darbo paieškai. Jeigu darbuotojas atleistas iš darbo pažeidžiant DK 130 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tai vien tik toks pažeidimas nesudaro pakankamo pagrindo taikyti DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytas teisines pasekmes. Pažeistos darbuotojo darbo teisės gali būti ginamos kitais DK 36 straipsnio 2 dalyje numatytais būdais, pavyzdžiui, išieškant darbuotojui iš darbdavio (atsakovo) darbo užmokestį už laiką, kurį darbdavys privalėjo suteikti naujo darbo paieškai, bet nesuteikė.
DK 130 straipsnio 4 dalis, kaip ir kitos Kodekso normos, aiškintina sistemiškai (DK 10 straipsnio 1 dalis). Jos tikslas ir uždavinys – išvengti numatomų darbdavio pertvarkymų neigiamų pasekmių, susijusių su jų atleidimu iš darbo, darbuotojams arba tas pasekmes sušvelninti. Realizuojant šį tikslą, aptariamojoje teisės normoje numatytos priemonės turėtų būti taikomos nepriklausomai nuo to, dėl kokių su darbdaviu susijusių priežasčių darbovietėje numatoma atlikti pertvarkymus ir dėl jų atleisti darbuotojus iš darbo. Juolab kad DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad darbdavys, priimdamas sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, privalo konsultuotis su darbuotojų atstovais. DK 129 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje numatyta, kad darbo sutartis gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. DK 130 straipsnio 4 dalį aiškinant taip, kad ši teisės norma taikoma tik tais atvejais, kai pertvarkymai darbovietėje vykdomi ir darbuotojus numatoma atleisti iš darbo tik dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, o kai pertvarkymai vykdomi ir darbuotojus numatoma atleisti dėl panašių svarbių priežasčių (DK 129 straipsnio 2 dalis) – netaikoma, DK 130 straipsnio 4 dalies tikslas ir uždavinys nebūtų realizuoti. Todėl DK 130 straipsnio 4 dalis taikytina, kai darbuotojus numatoma atleisti iš darbo ne tik dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba darbovietės struktūrinių pertvarkymų, bet ir dėl DK 129 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje nurodytų panašių svarbių priežasčių (DK 10 straipsnio 1, 3 dalys).
Tuo atveju, kai darbovietėje nėra darbuotojų atstovų (DK 19 straipsnis) ar jie ignoravo darbdavio iniciatyvą dėl konsultacijų surengimo arba atsisakė pasirašyti konsultacijų protokolą, taip pažeisdami DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra pagrindo pripažinti, kad darbdavys pažeidė DK 130 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
Pagal DK 130 straipsnio 4 dalį darbdavys konsultacijas su darbuotojų atstovais turi surengti prieš įteikdamas įspėjimus darbuotojams, taigi konsultacijos turi būti išankstinės.
Jeigu darbdavys pažeidžia DK 130 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą surengti konsultacijas, tai kilęs darbo ginčas, remiantis DK 295 straipsnio 2 dalies 3 ar 4 punktais, gali būti nagrinėjamas tiesiogiai teisme. Teisę kreiptis į teismą dėl tokio darbo ginčo išnagrinėjimo turi darbuotojų atstovai (DK 19 straipsnis).
Konsultacijų išvadas įforminančiame protokole turi būti užfiksuota jų metu darbdavio pateikta informacija ir darbuotojų atstovų pateikti pasiūlymai. Jeigu darbdavys sutinka atsižvelgti į tam tikrus darbuotojų atstovų pasiūlymus, protokole tai įforminama kaip susitarimas, kurį darbdaviui privalu vykdyti. Tuo tarpu, jeigu darbdavys atsisako atsižvelgti į darbuotojų atstovų pasiūlymus ir darbuotoją atleidžia į juos neatsižvelgęs, tai teismas, nagrinėdamas ginčą dėl darbuotojo (ieškovo) atleidimo iš darbo teisėtumo, darbdavio nurodytų priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, svarbą įvertina atsižvelgdamas ir į konsultacijų protokolo užfiksuotus darbuotojų atstovų pasiūlymus.
Darbuotojų skaičiaus mažinimas DK normų (tiek 130 straipsnio 5 dalies, tiek 135 straipsnio ir kt.) prasme turi būti suprantamas kaip situacija, kai dėl ne su darbuotojo asmenybe susijusių aplinkybių yra mažinamas tam tikros specialybės darbuotojų skaičius ar tam tikras pareigas einančių darbuotojų skaičius (naikinamos tam tikros darbo vietos), nepriklausomai nuo to, ar faktinis visos įmonės darbuotojų skaičius sumažėja, ar ne (jis gali netgi padidėti, nes darbdavys gali priimti dirbti kitos specialybės darbuotojus ar priimti darbuotojus į kitas pareigas).
DK 130 straipsnio 5 dalyje vartojama sąvoka ,,nutraukdamas įmonės veiklą“ reiškia juridinio asmens pasibaigimą vieninteliu būdu – likvidavimu. Darbdavio pareiga informuoti apie grupės darbuotojų atleidimą DK 130 straipsnio 5 dalyje nurodytus asmenis kyla tik esant CK 2.106 straipsnio 1 punkte nurodytam juridinio asmens likvidavimo pagrindui – juridinio asmens dalyvių sprendimui nutraukti juridinio asmens veiklą.
DK 130 straipsnio 5 dalyje nustatyta darbdavio pareiga pranešti apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams (DK 19 straipsnis) savo esme analogiška Bedarbių rėmimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytai darbdavio pareigai. Teismas, nustatęs, kad atleidimą iš darbo ginčijantis darbuotojas yra atleistas darbdaviui pažeidus DK 130 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t.y. raštu nepranešus apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą šioje teisės normoje nurodytiems asmenims ar bent vienam iš jų arba pranešus vėliau nei prieš du mėnesius, taiko Bedarbių rėmimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatytas teisines pasekmes, būtent – darbuotojo (ieškovo) atleidimo iš darbo terminas (data) perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti dviejų mėnesių pranešimo terminas. Tačiau, jeigu darbuotojas (ieškovas), atleistas iš darbo pažeidžiant DK 130 straipsnio 5 dalį, iki to laiko, kada turėjo pasibaigti dviejų mėnesių pranešimo terminas, įsidarbina, tai jo atleidimo iš darbo terminą (datą) teismas perkelia iki įsidarbinimo naujoje darbovietėje datos. Už laiką, kuriam perkeltas darbuotojo atleidimo iš darbo terminas (data), teismas priteisia iš darbdavio darbuotojui vidutinį darbo užmokestį (DK 9 straipsnio 1 dalis, 297 straipsnio 3 dalis, CPK 3 straipsnio 6 dalis).
Darbdavio kreipimasis raštu į darbuotojų atstovus dėl konsultacijų surengimo (DK 130 straipsnio 4 dalis), kartu juos informuojant apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą, gali būti vertinamas ir kaip DK 130 straipsnio 5 dalyje numatytas darbdavio pranešimas darbuotojų atstovams.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Bedarbių rėmimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII–1291 redakcija) grupės darbuotojų atleidimo tvarką ir ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1497, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 61 yra patvirtinta Grupės darbuotojų atleidimo ir jo prevencijos tvarka. Tuo tarpu DK 130 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad darbuotojų atleidimo tvarką ir ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taigi konstatuotina, kad Bedarbių rėmimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, jog grupės darbuotojų atleidimo tvarką ir ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, prieštarauja DK 130 straipsnio 6 dalies minėtai nuostatai. Šis prieštaravimas išspręstinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsniu ir darytina išvada, kad Bedarbių rėmimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria numatoma, jog grupės darbuotojų atleidimo tvarką ir ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, negalioja nuo DK įsigaliojimo dienos. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinta Grupės darbuotojų atleidimo ir jo prevencijos tvarka negali būti pripažinta tinkamu norminiu teisės aktu DK 130 straipsnio 6 dalies prasme, todėl netaikytina grupės darbuotojų atleidimo tvarkai ir ypatumams reguliuoti (DK 3 straipsnio 2 dalis).
DK 130 straipsnio 7 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skaičiuojamas pagal DK 26 straipsnio taisykles. Jis yra santykinai naikinamasis, nes gali būti pratęstas darbuotojo laikino nedarbingumo ar atostogų laikui, t.y. jeigu darbuotojas buvo laikinai nedarbingas arba atostogavo, tai šis terminas pratęsiamas tiek kalendorinių dienų, kiek kalendorinių dienų jo eigos metu darbuotojas buvo laikinai nedarbingas ar atostogavo.
Darbdavys, įspėjęs darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą, gali atleisti darbuotoją iš darbo tik tada, kai nėra pasibaigęs DK 130 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas. Jeigu iki šio termino pabaigos darbdavys neatleidžia darbuotojo iš darbo, tai, terminui pasibaigus, įspėjimas netenka galios ir darbdavys praranda galimybę nutraukti darbo sutartį. Norėdamas ją nutraukti, darbdavys turi iš naujo įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą.
Darbuotojui ginčijant atleidimą iš darbo, teismas, nustatęs, kad darbuotojas (ieškovas) atleistas iš darbo pažeidžiant DK 130 straipsnio 7 dalį, taiko DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytas teisines pasekmes.
DK 130 straipsnio 8 dalis numato įspėjimo termino nesilaikymo teisines pasekmes. Jas gali taikyti tiek darbdavys, ištaisydamas savo padarytą pažeidimą, tiek ir darbo ginčą nagrinėjantis teismas. Už laiką, kuriam perkeliama darbuotojo atleidimo iš darbo data, teismas priteisia iš darbdavio (atsakovo) darbuotojui (ieškovui) vidutinį darbo užmokestį (DK 9 straipsnio 1 dalis, 297 straipsnio 3 dalis, CPK 3 straipsnio 6 dalis). Tačiau manytina, kad negalima pritarti praktikai, kai darbdavys, nepaisydamas įspėjimo termino, priima įsakymą atleisti darbuotoją iš darbo ir tuo pačiu įsakymu nurodo perkelti šio darbuotojo atleidimo iš darbo dieną iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas. Pavyzdžiui, iš Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2–4222/2003 pagal ieškovo Č. Labanausko ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Liūdesys“ dėl grąžinimo į darbą matyti, kad atsakovas 2002 m. gruodžio 24 d. įspėjo ieškovą apie tai, kad 2003 m. vasario 24 d. nutrauks darbo sutartį, tačiau jau 2003 m. sausio 8 d. atsakovas priėmė įsakymą, kuriame nurodė, kad nutraukia darbo sutartį su ieškovu, taip pat nurodė ieškovo atleidimo iš darbo dieną perkelti iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas, t.y. 2003 m. vasario 24 d. Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. kovo 14 d. nutartimi šią bylą nutraukė, ieškovui atsisakius nuo ieškinio, nes jį atsakovas grąžino į ankstesnį darbą.
4. Darbo sutarties nutraukimo apribojimai (DK 131 straipsnis)
DK 131 straipsnio 1 dalis numato draudimus darbdaviui atitinkamais atvejais įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Atvejai, kada darbdaviui draudžiama įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti darbuotoją iš darbo, šioje teisės normoje nėra išsamiai nurodyti, juos gali nustatyti ir kiti įstatymai (DK 131 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
DK 131 straipsnio 1 dalies draudžiančiųjų nuostatų pažeidimas sudaro pagrindą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys). DK 131 straipsnio 1 dalyje nustatyti draudimai taikytini atsižvelgiant į DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatas, jog įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Jeigu darbuotojas, elgdamasis nesąžiningai, nepraneša darbdaviui apie aplinkybes, reikšmingas DK 131 straipsnio 1 dalyje numatytiems draudimams taikyti, o darbdavys tų aplinkybių objektyviai nežino, tai šį darbuotoją įspėjus ar atleidus iš darbo pažeidžiant DK 131 straipsnio 1 dalyje numatytus draudimus (pavyzdžiui, laikino nedarbingumo laikotarpiu ar pan.), objektyviai pažeista darbuotojo darbo teisė gali būti neginama (DK 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis).
Darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpis pagal DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra laikotarpis, patvirtintas sveikatos priežiūros įstaigų pažymėjimais ar pažymomis, išduotais vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2001 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr.307/68 patvirtintomis Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisyklėmis, kurio metu darbuotojas nepriklausomai nuo laikino nedarbingumo atsiradimo priežasties (dėl savo paties ligos ar jo šeimos nario ligos arba dėl kitų priežasčių) buvo laikinai nedarbingas. DK 133 straipsnio 3 dalyje aptariami laikotarpiai, per kuriuos darbuotojas gavo valstybinio socialinio draudimo pašalpą šeimos nariui slaugyti arba pašalpą epideminių situacijų atvejais, įskaitomi į darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpį DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.
DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atostogos, kurių metu draudžiama darbuotoją įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį, suprantamos kaip bet kurios rūšies atostogos, numatytos DK 164, 178 straipsniuose.
DK 131 straipsnio 1 dalies 2 punkte vartojama sąvoka ,,kitos Lietuvos Respublikos piliečio pareigos“ suprantama kaip įstatymuose numatytos Lietuvos Respublikos piliečio pareigos, kurias atlikti pašauktas darbuotojas tam tikrą laiką negali vykdyti savo funkcijų pagal darbo sutartį, pavyzdžiui, privalomųjų darbų atlikimas (Nepaprastosios padėties įstatymo 27 straipsnis), dalyvavimas liudytoju teisme (CPK 191 straipsnis, BK 83 straipsnio 1 dalis, 142 straipsnio 1 dalis) ir kita.
5. Garantijos tam tikrų kategorijų darbuotojams
Darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį atveju DK ir kiti įstatymai nustato atitinkamas garantijas atskirų kategorijų darbuotojams: DK 132 straipsnis – nėščioms moterims ir darbuotojams, auginantiems vaikus; DK 133 straipsnis – sergantiems ir sužalotiems darbe darbuotojams; DK 134 straipsnis – darbuotojų atstovams; DK 135 straipsnis – jame numatytų kategorijų darbuotojams; DK 303 straipsnio 1 dalies – darbo ginčų komisijos nariams; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnio 9 dalis – darbuotojų atstovams saugai ir sveikatai; Invalidų socialinės integracijos įstatymo 19 straipsnis – invalidams; Bedarbių rėmimo įstatymo 9 straipsnio 6 dalis – šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytiems asmenims. Garantijas gali nustatyti ir kiti įstatymai ar kolektyvinės sutartys.
DK 135 straipsnis netaikomas, kai nutraukiama terminuota darbo sutartis ir darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis už likusį tokios darbo sutarties galiojimo laiką (DK 129 straipsnio 5 dalis), nes negalima pripažinti, jog nutraukiant šiuo pagrindu terminuotą darbo sutartį yra DK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos šios teisės normos taikymo sąlygos.
Darbuotojas turi pareigą suteikti darbdaviui informaciją, reikiamą tinkamai vykdyti teisės normų reikalavimus (DK 35 straipsnio 1 dalis). Kai įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą (DK 130 straipsnis) gavęs darbuotojas, elgdamasis nesąžiningai arba neprotingai, nepraneša darbdaviui aplinkybių, reikšmingų teisės aktuose numatytoms garantijoms jam (darbuotojui) taikyti, o darbdavys tų aplinkybių objektyviai nežino, tai šį darbuotoją atleidus iš darbo netaikant atitinkamų garantijų, objektyviai pažeista darbuotojo teisė gali būti neginama (DK 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). Esant ginčui, aplinkybės, kad darbdavys žinojo apie darbuotojui (ieškovui) taikytiną garantiją, įrodinėjimo pareiga tenka darbuotojui (ieškovui) (CPK 178 straipsnis).
5.1. Garantijos nėščioms moterims ir darbuotojams,
auginantiems vaikus (DK 132 straipsnis)
DK 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija nėščioms moterims, kuri taikoma darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį atveju, galioja nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicinos pažyma, kurioje konstatuojamas nėštumo faktas. Medicininės pažymos forma (medicininis pažymėjimas, forma Nr. 046/a) patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 515 ,,Dėl sveikatos priežiūros įstaigų veiklos apskaitos ir atskaitomybės tvarkos“. Pagal galiojančią praktiką, kuri nėra reglamentuota norminiais teisės aktais, pažymas apie moterų nėštumą paprastai išduoda bendrosios praktikos gydytojai arba akušeriai ginekologai.
Darbuotojais, auginančiais vaiką (vaikus) iki trejų metų, su kuriais darbdavys negali nutraukti darbo sutarties pagal DK 129 straipsnį (DK 132 straipsnio 2 dalis), yra pripažįstami vaiko tėvai (įtėviai), vaiko globėjai. DK 132 straipsnio 2 dalies taikymui neturi reikšmės, ar darbuotojas vienas augina vaiką, taip pat nėra reikšmingi klausimai, susiję su vaiko išlaikymu.
5.2. Garantijos sergantiems ir sužalotiems darbe darbuotojams
(DK 133 straipsnis)
DK 133 straipsnis nustato darbo vietos (pareigų) išsaugojimo garantijas sergantiems ir sužalotiems darbe darbuotojams, o ne darbo sutarčių su tokiais darbuotojais nutraukimo svarbias priežastis ar pagrindus.
DK 133 straipsnio 1 dalis numato garantijas tik tiems darbuotojams, kurie neteko darbingumo dėl sužalojimo darbe ar profesinės ligos. Darbuotojo sužalojimo darbe arba susirgimo profesine liga faktai nustatomi DK 282 straipsnio, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų tyrimo bei apskaitos nuostatų, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nustatyta tvarka. Darbuotojo sužalojimo darbe, susirgimo profesine liga faktai gali būti patvirtinami nelaimingų atsitikimų darbe aktais, profesinių ligų patvirtinimo aktais, taip pat Valstybinės darbo inspekcijos, Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos, Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus, teismo sprendimais (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 47, 48, 69, 72, 73 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 815 patvirtintų Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 28, 30 punktai).
Atkreiptinas dėmesys, kad darbuotojas, kuris pagal valstybinės socialinės medicininės ekspertizės komisijos ar sveikatos priežiūros įstaigos išvadą dėl sveikatos būklės negali dirbti sutarto darbo (eiti pareigų), nes tai pavojinga jo sveikatai arba jo darbas gali būti pavojingas kitiems, jo sutikimu turi būti perkeltas į jo sveikatą ir, esant galimybei, kvalifikaciją atitinkantį darbą (DK 273 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu, kai darbuotojo sveikata pablogėjo dėl darbo šioje darbovietėje (negali dirbti ankstesnio darbo dėl traumos, profesinės ligos, kitokio sveikatos pakenkimo) ir nėra galimybės jį perkelti į kitą darbą, atitinkantį jo sveikatą ir, esant galimybei, kvalifikaciją, nes darbovietėje nėra darbo, kurį darbuotojas pagal savo sveikatą galėtų dirbti, jam mokama įstatymų nustatyto dydžio ligos pašalpa, kol bus gauta valstybinės socialinės medicininės ekspertizės komisijos išvada dėl darbuotojo darbingumo (DK 212 straipsnio 1 dalis).
Darbuotojo invalidumas pats savaime negali būti vertinamas kaip svarbi priežastis, pagrindžianti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį.
Atkreiptinas dėmesys, kad DK 133 straipsnio 2 dalis, kaip ir visas DK 133 straipsnis, nustato darbo vietos (pareigų) išsaugojimo garantijas, o ne atleidimo iš darbo pagrindą, kaip tai buvo numatyta Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Darbuotojo ilgalaikis laikinas nedarbingumas (DK 133 straipsnio 2 dalis) negali būti vertinamas kaip įstatymo numatyta svarbi priežastis, sudaranti pagrindą darbdaviui nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį. Tai gali būti tik svarbi aplinkybė, leidžianti darbdaviui spręsti darbo sutarties nutraukimo dėl svarbios priežasties klausimą.
DK 133 straipsnio 2 dalyje numatytas paskutinių dvylikos mėnesių terminas skaičiuojamas nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojui įteikimo dienos.
DK 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantija darbuotojui taikoma tik tais laikotarpiais, kai jis yra laikinai nedarbingas dėl jo paties ligos ar traumos (nelaimingo atsitikimo), ir tai patvirtinta sveikatos priežiūros įstaigų pažymėjimais ar pažymomis, išduotais vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro bei socialinės apsaugos ir darbo ministro 2001 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 307/68 patvirtintomis Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisyklėmis. Tuo tarpu laikotarpiais, per kuriuos darbuotojas turėjo nedarbingumo pažymėjimą šeimos nariui slaugyti bei gavo valstybinio socialinio draudimo pašalpą šeimos nariui slaugyti (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ar turėjo nedarbingumo pažymėjimą epideminių situacijų atveju ir gavo pašalpą dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo asmenims (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas), DK 133 straipsnio 2 dalyje numatyta garantija darbuotojui netaikytina (DK 133 straipsnio 3 dalis).
5.3. Garantijos darbuotojų atstovams (DK 134 straipsnis)
DK 134 straipsnyje nustatyta garantija darbuotojams – draudimas atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio atitinkamo organo sutikimo taikoma:
a) darbuotojams, išrinktiems į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis); garantija taikoma tuo laikotarpiu, kuriam jie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 134 straipsnio 1 dalis);
b) kitiems darbuotojams, kuriems DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikymas numatytas kolektyvinėje sutartyje (DK 134 straipsnio 4 dalis);
c) darbuotojams įstatymų ar kolektyvinės sutarties numatytais atvejais ir tvarka.
DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija darbuotojų atstovams taikoma tik tiems darbuotojams, kurie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius–renkamuosius organus. Šiais organais pagal DK 19 straipsnį gali būti:
a) darbovietėje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamieji–renkamieji organai;
b) atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinės sąjungos, kuriai darbovietės darbuotojų kolektyvo susirinkimas perdavė darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkciją, atstovaujamieji–renkamieji organai;
c) darbovietės darbo taryba.
Kurie būtent profesinės sąjungos organai yra atstovaujamieji–renkamieji, nustatoma pagal tos profesinės sąjungos įstatus (statutą) (CK 2.47 straipsnio 1 dalis, Profesinių sąjungų įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Darbuotojų atstovaujamieji organai – tai organai, turintys DK 22 straipsnyje nustatytas teises. Taigi darbuotojui, išrinktam į tokios kompetencijos neturintį renkamąjį organą, DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija netaikoma, išskyrus DK 134 straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį. Aptariamoji garantija taip pat netaikoma profesinių sąjungų pareigūnams (pavyzdžiui, profesinės sąjungos renkamam šios sąjungos finansininkui, kasininkui ir panašiai), kurie neturi darbuotojų atstovavimo teisės, išskyrus DK 134 straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį.
Kai kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija taikoma ir kitiems darbuotojams (ne tik darbuotojų atstovaujamųjų organų nariams), ar numatyti atvejai, kada darbuotojai negali būti atleidžiami negavus kitų organų sutikimo, šios garantijos turi būti taikomos taip, kaip tai numatyta kolektyvinėje sutartyje.
DK 134 straipsnio 4 dalies nuostata, jog įstatymuose numatytais atvejais darbuotojai negali būti atleidžiami iš darbo negavus ir kitų organų sutikimo, nukreipia į kitus įstatymus. Tokie atvejai numatyti, pavyzdžiui: Invalidų socialinės integracijos įstatymo 19 straipsnyje, pagal kurį darbdavys DK 129 straipsnio pagrindu gali atleisti iš darbo invalidą tik gavęs savivaldybės globos ir rūpybos institucijos sutikimą; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje, pagal kurią darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai taikomos DK 134 straipsnyje nustatytos garantijos, taigi jo atleidimas iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu galimas tik gavus jį išrinkusio darbuotojų kolektyvo susirinkimo sutikimą (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnio 4 dalis).
Darbuotojas, išrinktas į keletą (du ar daugiau) darbuotojų atstovaujamųjų organų ir (arba) kuriam atitinkamos garantijos nustatytos kolektyvinėje sutartyje arba įstatymuose (DK 134 straipsnio 4 dalis), negali būti atleistas iš darbo be kiekvieno iš tų organų, kurių sutikimas reikalingas, išankstinio sutikimo.
Darbuotojų atstovaujamojo organo ar kitų organų sutikimas, be kurio darbuotojas negali būti atleistas iš darbo (DK 134 straipsnio 1 ir 4 dalys), turi būti išankstinis, t.y. gautas iki darbuotojo atleidimo iš darbo. Darbuotojo atleidimas iš darbo be reikalingo išankstinio atitinkamo organo sutikimo, dėl darbdavio kaltės pažeidus DK 134 straipsnyje numatytas garantijas, vertintinas kaip atleidimas iš darbo pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir, esant darbuotojo reikalavimui teisme, sukelia DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyje numatytas teisines pasekmes (DK 134 straipsnio 5 dalis). Sutikimas, gautas po to, kai darbuotojas jau atleistas iš darbo, neturi reikšmės atleidimo iš darbo teisėtumo vertinimui ir DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyje numatytų teisinių pasekmių taikymui.
DK 134 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytos garantijos turi būti taikomos nepriklausomai nuo to, kada – iki įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą ar po to – atsirado aplinkybės, lemiančios draudimą atleisti darbuotoją iš darbo be išankstinio atitinkamo organo sutikimo.
Darbuotojas turi pareigą suteikti darbdaviui informaciją, reikiamą tinkamai vykdyti įstatymus (DK 35 straipsnio 1 dalis). Kai įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą (DK 130 straipsnis) gavęs darbuotojas, elgdamasis nesąžiningai, nepraneša darbdaviui aplinkybių, reikšmingų DK 134 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų garantijų jam (darbuotojui) taikymui, o darbdavys tų aplinkybių objektyviai nežino, tai šį darbuotoją atleidus iš darbo be reikalingo atitinkamo organo išankstinio sutikimo, objektyviai pažeista darbuotojo darbo teisė gali būti neginama (DK 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis).
Jeigu darbuotojas ir atstovaujamasis organas, kurį laiką ignoruodami darbdavio paklausimus, nepranešė apie darbuotojo buvimą renkamojo atstovaujamojo organo nariu, yra galimybė traktuoti tokį elgesį kaip piktnaudžiavimą savo teisėmis DK 35 straipsnio prasme, ypač jeigu teismas nustato, jog toks darbuotojo ir (ar) atstovaujamojo organo elgesys sutrukdė darbdaviui tinkamai atlikti savo pareigą – gauti šio atstovaujamojo organo sutikimą.
Darbdavio pareiškimas duoti sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo, taip pat atitinkamo organo atsakymas darbdaviui išreiškiami rašytine forma. Darbdavio pareiškimas atitinkamam organui, kad šis duotų sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo, turi būti motyvuotas, jame turi būti nurodytos konkrečios priežastys ir aplinkybės, dėl kurių darbdavys planuoja atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 129 straipsnį, atleidimo iš darbo data, atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka (DK 35 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 2 dalis). Prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, kuriais darbdavys grindžia savo prašymą. Jeigu organas, į kurį darbdavys kreipėsi, atsisako duoti sutikimą, tai darbdavys, teisme ginčydamas atsisakymą, negali planuojamo atleidimo iš darbo pagrįsti kitomis priežastimis ir aplinkybėmis nei nurodytos jo pareiškime atitinkamam organui.
Kai organas, į kurį darbdavys kreipėsi, duoda sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo, darbdavys, atleisdamas šį darbuotoją iš darbo pagal DK 129 straipsnį, yra saistomas savo pareiškime, kuriuo prašė duoti sutikimą, nurodytomis priežastimis ir aplinkybėmis. Darbuotojo atleidimas dėl kitų priežasčių ir aplinkybių gali būti vertinamas kaip atleidimas be išankstinio atitinkamo organo sutikimo (DK 134 straipsnio 1 ir 4 dalys).
Ar patenkinti darbdavio pareiškimą duoti sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo (DK 134 straipsnio 1 ir 4 dalys), darbuotojų atstovaujamasis organas privalo nuspręsti ir atsakymą darbdaviui duoti per keturiolika kalendorinių dienų nuo pareiškimo gavimo (DK 134 straipsnio 2 dalis). Jeigu įstatymuose ir kolektyvinėje sutartyje nėra nustatytas terminas, per kurį kiti organai (DK 134 straipsnio 4 dalis) nusprendžia dėl darbdavio pareiškimo duoti sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo ir duoda darbdaviui atsakymą, šiuos veiksmus minėti kiti organai privalo atlikti per keturiolika kalendorinių dienų nuo pareiškimo gavimo (DK 9 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio 2 dalis). Jei per terminą, per kurį minėti kiti organai turi duoti darbdaviui atsakymą, jie atsakymo darbdaviui neduoda, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį (DK 9 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio 2 dalis), išskyrus įstatymų ar kolektyvinės sutarties numatytus atvejus.
DK 134 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui skaičiuoti taikomos DK 26 straipsnio taisyklės. Šis terminas yra naikinamasis ir negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas (DK 28 straipsnis).
Pagal DK 134 straipsnio 5 dalį darbuotojus atstovaujamojo organo duotas sutikimas atleisti darbuotoją iš darbo galioja tol, kol galioja tam darbuotojui įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą (DK 130 straipsnis). Įspėjimas netenka galios, kai nuo jo termino pabaigos praeina daugiau kaip vienas mėnuo, neįskaitant darbuotojo nedarbingumo ir atostogų laiko (DK 130 straipsnio 7 dalis). Kitų organų (DK 134 straipsnio 4 dalis) duoto sutikimo galiojimui taip pat taikomos DK 130 straipsnio 7 dalies ir 134 straipsnio 5 dalies taisyklės (DK 9 straipsnio 1 dalis), išskyrus įstatymų numatytus atvejus.
Sutikimo galiojimo terminas skaičiuojamas pagal DK 26 straipsnio taisykles.
Galiojantys įstatymai nenumato, kad asmenys galėtų ginčyti atitinkamo organo sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo.
Darbuotojų atstovaujamasis ar kitas organas, davęs darbdaviui sutikimą atleisti darbuotoją arba atsisakęs duoti tokį sutikimą, gali peržiūrėti ankstesnį savo sprendimą ir priimti kitokį sprendimą. Tokiu atveju sprendimas atsisakyti duoti sutikimą, priimtas peržiūrėjus ankstesnį kitokio turinio sprendimą, sukelia teisines pasekmes atleidimui iš darbo tik tada, jeigu jis darbdaviui duotas nepraleidus atsakymui duoti nustatyto termino. Tuo tarpu sprendimas duoti sutikimą atleisti darbuotoją, priimtas peržiūrėjus ankstesnį kitokio turinio sprendimą, sukelia teisines pasekmes tada, kai jis darbdaviui duotas iki darbuotojo atleidimo, ir reiškia, jog buvusi darbdaviui kliūtis (atsisakymas duoti sutikimą) atleisti darbuotoją yra išnykusi.
Darbuotojų atstovaujamojo organo ar kito organo, į kurį darbdavys kreipėsi dėl sutikimo atleisti darbuotoją iš darbo, atsisakymas duoti sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo turi būti motyvuotas (DK 35 straipsnio 1 dalis).
Darbdavys turi teisę tiesiogiai teisme ginčyti ne tik darbuotojus atstovaujančiojo organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą, bet ir minėto organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotoją, kuriam DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikymas numatytas kolektyvinėje sutartyje, taip pat kitų organų (DK 134 straipsnio 4 dalis) atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo (DK 9 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio 3 dalis).
Kai darbdavys, esant ginčui teisme, įrodo, jog atitinkamo organo sprendimas atsisakyti duoti sutikimą atleisti darbuotoją iš esmės pažeidžia darbdavio interesus, teismas šiuo pagrindu gali panaikinti ne tik darbuotojus atstovaujančiųjų organų, bet ir kitų organų (DK 134 straipsnio 4 dalis) sprendimus (DK 9 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio 3 dalis). Tiek darbuotojus atstovaujantieji organai, tiek ir kiti organai, kurie sprendžia darbdavio pareiškimus duoti sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo, privalo savo teisėmis naudotis protingai ir sąžiningai, taip pat negali be pakankamo pagrindo riboti darbdavio teisių, varžyti galimybę vykdyti pagrindines darbdavio, kaip ūkio subjekto, funkcijas, pažeisti darbdavio teisių ir teisėtų interesų. Teismas, nagrinėdamas darbdavio reikalavimą panaikinti atitinkamo organo sprendimą tuo pagrindu, kad sprendimas atsisakyti duoti sutikimą atleisti darbuotoją iš esmės pažeidžia darbdavio interesus, turi CPK nustatyta tvarka patikrinti ir įvertinti:
a) darbdavio nurodyto intereso (interesų) buvimo faktą, intereso teisėtumą ir svarbą;
b) ginčijamo sprendimo pagrįstumą;
c) darbdavio nurodytą jo intereso (interesų) esminio pažeidimo faktą ir šio fakto priežastinį ryšį su ginčijamu sprendimu.
DK 134 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka ,,iš esmės pažeidžia jo (darbdavio) interesus“ aiškintina taip pat, kaip ir analogiška sąvoka, numatyta DK 129 straipsnio 4 dalyje.
Teismas, nagrinėdamas darbdavio reikalavimą panaikinti atitinkamo organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo, neturi nagrinėti būsimo atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teisėtumo.
Darbdavys, remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo panaikintas atitinkamo organo atsisakymas duoti sutikimą atleisti darbuotoją, turi teisę atleisti šį darbuotoją iš darbo tol, kol galioja šiam darbuotojui įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą (DK 9 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio 5 dalis, 130 straipsnio 7 dalis).
5.4. Pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius (DK 135 straipsnis)
DK 135 straipsnis reglamentuoja pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Ši teisės norma, kaip ir kitos DK normos, turi būti aiškinama sistemiškai (DK 10 straipsnio 1 dalis). Jos tikslas ir uždavinys – numatyti teisės į darbą apsaugos priemones tam tikrų kategorijų darbuotojams, kuriems tokia speciali apsauga yra reikalinga darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju. Realizuojant šį tikslą, aptariamojoje teisės normoje numatytos tam tikrų kategorijų darbuotojų teisės į darbą apsaugos priemonės turi būti taikomos nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių mažinamas darbuotojų skaičius. Darbuotojų skaičius gali būti mažinamas ne tik dėl DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, bet ir dėl DK 129 straipsnio 2 dalyje numatytų ,,panašių svarbių priežasčių“. DK 135 straipsnį aiškinant taip, kad jis taikomas tik tais atvejais, kai darbuotojų skaičius mažinamas dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, o kai darbuotojų skaičius mažinamas dėl panašių svarbių priežasčių (DK 129 straipsnio 2 dalis) – netaikomas, DK 135 straipsnio tikslas ir uždavinys nebūtų realizuotas. Todėl DK 135 straipsnis turi būti taikomas, kai darbuotojų skaičius mažinamas ne tik dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, bet ir dėl DK 129 straipsnio 2 dalyje numatytų panašių svarbių priežasčių (DK 10 straipsnio 1, 3 dalys). DK 135 straipsnis taikomas tiek esant neterminuotai, tiek ir terminuotai darbo sutartims.
Jeigu darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo nepakankamos kvalifikacijos ar kitokių su darbuotojo asmeniu susijusių svarbių priežasčių (DK 129 straipsnio 2 dalis), DK 135 straipsnis netaikomas.
Pagal DK 135 straipsnį pirmenybės teisę būti palikti dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, turi darbuotojai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje. DK 135 straipsnio 2 dalis neišplečia šio straipsnio 1 dalyje nurodyto sąrašo, o tik detalizuoja pirmenybės taikymą. Darbuotojai, kurie nėra nurodyti DK 135 straipsnio 1 dalyje, neturi pirmenybės teisės būti palikti dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Jų atžvilgiu darbdavys, nesant kitų teisės aktuose įtvirtintų garantijų, turi teisę pasirinkti, su kuriuo darbuotoju tęsti darbo santykius, o kurį darbuotoją atleisti DK 129 straipsnio pagrindu.
Pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 1 punktą pirmenybės teisę būti palikti dirbti darbuotojų skaičiaus mažinimo darbovietėje atveju turi tie toje darbovietėje sužaloti darbuotojai, kurie darbuotojų skaičiaus mažinimo metu vis dar yra netekę tam tikros, procentais išreikštos profesinio darbingumo dalies. Vien tik praeityje įvykęs darbuotojo sužalojimo darbe faktas, po kurio darbuotojo darbingumas visiškai atsistatė, nesudaro pagrindo tokį darbuotoją priskirti prie darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pažymėtina, kad darbuotojams, kurie darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga, kol jie yra nedarbingi, darbo vietos (pareigų) išsaugojimo garantijas nustato DK 133 straipsnio 1 dalis. Kol jiems galioja DK 133 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija, DK 135 straipsnis jiems negali būti taikomas, t.y. šis straipsnis taikomas tik pasibaigus DK 133 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos galiojimo laikui. Darbuotojo sužalojimo darbe arba susirgimo profesine liga faktai nustatomi DK 282 straipsnio, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų tyrimo bei apskaitos nuostatų, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nustatyta tvarka. Darbuotojo sužalojimo darbe, susirgimo profesine liga faktai gali būti patvirtinami nelaimingų atsitikimų darbe aktais, profesinių ligų patvirtinimo aktais, taip pat Valstybinės darbo inspekcijos, Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos, Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus, teismo sprendimais (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 47, 48, 69, 72, 73 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 815 patvirtintų Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 28, 30 punktai).
Darbuotojais, kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus ir šiuo pagrindu pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi pirmenybės teisę būti palikti dirbti darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju, yra pripažįstami darbuotojai, kurie faktiškai vieni augina vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus (pavyzdžiui, yra našlys (našlė), vieniša motina (įmotė), kitas vaiko tėvas (įtėvis) atlieka laisvės atėmimo bausmę ar jam neterminuotai arba terminuotai apribota tėvų valdžia, santuoka yra nutraukta ar gyvena skyrium ir teismo sprendimu vaiko (įvaikio) gyvenamoji vieta yra nustatyta su juo, kt.). Šis sąrašas nėra baigtinis, nes praktikoje gali būti ir kitų situacijų, kai darbuotojas bus laikomas faktiškai vienas auginantis vaiką. DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikomas ir įstatyminiam globėjui (rūpintojui). Šios teisės normos taikymui neturi reikšmės, ar darbuotojas vienas išlaiko auginamą vaiką, ar kitas vaiko tėvas taip pat vykdo pareigą materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką.
Darbuotojais, kurie vieni prižiūri kitus šeimos narius, pripažintus pirmos ar antros grupės invalidais, ir šiuo pagrindu pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi pirmenybės teisę būti palikti dirbti darbuotojų skaičiaus sumažinimo atveju, yra pripažįstami darbuotojai, kurie faktiškai vieni prižiūri (saugo, rūpinasi saugumu, gyvenimu) kitą savo šeimos narį (narius), pripažintą pirmos ar antros grupės invalidu (pavyzdžiui, darbuotojas, gyvenantis kartu su savo tėvu, pripažintu antros grupės invalidu, jeigu nėra kitų kartu gyvenančių pilnamečių šeimos narių, kt.). Priežiūros faktui patvirtinti pakanka, kad darbuotojas pateiktų dokumentus, patvirtinančius jo ir šeimos nario (narių), pripažinto pirmos ar antros grupės invalidu, tapačią gyvenamąją vietą. Praktikoje gali būti ir kitų situacijų, kai darbuotojas gali būti pripažįstamas faktiškai vienas prižiūrintis kitus šeimos narius, pripažintus pirmos ar antros grupės invalidais. Darbuotojo šeimos nariais aptariamosios teisės normos prasme gali būti jo tėvai (įtėviai), sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai, vaikaičiai ir kiti giminaičiai.
DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 140 straipsnio 1 dalies ir kitų teisės normų taikymui reikšminga nepertraukiamojo darbo stažo sąvoka apibrėžta DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Pagal DK 30 straipsnio 2 dalį nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo tvarką iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustato Vyriausybė, o kitose darbovietėse – kolektyvinės sutartys. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 patvirtino Darbo stažo skaičiavimo tvarką iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, būtent kuria vadovaujantis ir turi būti skaičiuojamas darbuotojų, dirbančių iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepertraukiamasis darbo stažas, reikšmingas DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui. Kitose darbovietėse darbuotojų nepertraukiamasis darbo stažas turi būti skaičiuojamas pagal tose darbovietėse galiojančių kolektyvinių sutarčių nuostatas. Jeigu atitinkamoje darbovietėje nėra galiojančios kolektyvinės sutarties arba ji nereglamentuoja darbuotojų nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo tvarkos, darbuotojų nepertraukiamasis stažas, reikšmingas DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui skaičiuotinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 patvirtinta tvarka (DK 9 straipsnio 1 dalis).
DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta taisyklė, kad pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai, kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, taip pat numatyta išimtis iš minėtos taisyklės. Išimtis taikoma tiems darbuotojams, kurie pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą ar užsienio teisės normas gauna visą senatvės pensiją arba yra įgiję teisę ją gauti. Pažymėtina, kad teisei į visą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją atsirasti teisiškai reikšmingi yra du faktai: ar darbuotojas yra sulaukęs įstatyme nustatyto senatvės pensijos amžiaus ir ar turi būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 18 straipsnis, 19 straipsnio 2, 3 dalys, 20, 22, 55 straipsniai), o ne vien tik darbuotojo atitinkamas amžius.
DK 135 straipsnio 1 dalies 6 punkte vartojama sąvoka – darbuotojai, kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis) – aiškintina taip pat, kaip ir DK 134 straipsnio 1 dalies atitinkama sąvoka.
DK 135 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose numatytų darbuotojų pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti nesiejama su jų turima kvalifikacija, jie turi pirmenybės teisę likti dirbti visų kitų tos darbovietės darbuotojų atžvilgiu (taigi ir darbuotojų, nurodytų DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 5 punktuose, atžvilgiu) net ir turėdami žemesnę kvalifikaciją. Kai, mažinant darbuotojų skaičių, būti paliktais dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau tos pačios specialybės darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 1 ir (ar) 6 punktus, pirmenybė taikoma tam iš jų, kurio kvalifikacija yra aukštesnė, o jeigu jų kvalifikacija yra vienoda – darbdavys šiuo aspektu turi teisę pasirinkti, su kuriuo darbuotoju tęsti darbo santykius, o kurį darbuotoją atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį.
Sąvoka ,,specialybė“ DK 135 straipsnio 2 dalies prasme apima ir sąvoką ,,pareigos“, t.y. pagal DK 135 straipsnio 2 dalį pirmenybė taikoma ne tik tos pačios specialybės, bet ir tas pačias pareigas einantiems darbuotojams.
DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose numatytų darbuotojų nustatyta pirmenybės teisė nėra absoliuti, o yra sąlyginė, jos taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos, lyginant su visų kitų tos pačios specialybės darbuotojų (išskyrus darbuotojus, turinčius pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktus, bei darbuotojus, kuriems taikomos ir galioja įstatyme numatytos garantijos į darbo vietos (pareigų) išsaugojimą), dirbančių toje darbovietėje, kvalifikacija (DK 135 straipsnio 2 dalis).
DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose numatytų darbuotojų pirmenybė ją turintiems darbuotojams kvalifikacijos kriterijaus pagrindu taikoma tiek prieš kitus tos pačios specialybės darbuotojus, turinčius pirmenybės teisę pagal šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktus, tiek ir prieš pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti neturinčius tos pačios specialybės darbuotojus. Kai, mažinant darbuotojų skaičių, būti paliktais dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir (ar) 5 punktus, pirmenybė taikoma tiems iš jų, kurių kvalifikacija yra aukštesnė. Jeigu jų kvalifikacija yra vienoda, tai dirbti turėtų būti paliekamas labiau socialiai pažeidžiamas darbuotojas (pavyzdžiui, darbuotojas, kuris pirmenybės teisę turi pagal daugiau aptariamosios teisės normos punktų negu jo konkurentai, ir pan.). Tuo tarpu, kai tokių darbuotojų kvalifikacija ir socialinis pažeidžiamumas yra vienodi, darbdavys šiuo aspektu turi teisę pasirinkti, su kuriuo iš jų tęsti darbo santykius, o kurį atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį.
DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė ją turintiems darbuotojams prieš atitinkamus darbuotojus, neturinčius pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti, taikoma, jeigu pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacija nėra žemesnė (yra lygi ar aukštesnė) už pirmenybės teisės neturinčių atitinkamų toje darbovietėje dirbančių darbuotojų kvalifikaciją.
Pagal DK 135 straipsnio 2 dalį tos pačios specialybės darbuotojų kvalifikacija paprastai turi būti lyginamuoju aspektu įvertinama viso darbdavio mastu, t.y. jeigu darbdavys yra įmonė, įstaiga, organizacija – tai įmonės, įstaigos, organizacijos mastu, jeigu darbdavys yra kita organizacinė struktūra, pavyzdžiui, filialas, atstovybė, – tos organizacinės struktūros mastu, o jeigu darbdavys yra fizinis asmuo – pas jį dirbančių kitų atitinkamų darbuotojų atžvilgiu. Tačiau, jeigu darbdavio struktūriniai padaliniai yra įvairiose vietovėse, tai DK 135 straipsnyje nustatytos pirmenybės teisės taikymas ją turinčiam darbuotojui analizuojamas ir turima pirmenybės teisė taikoma tik toje vietovėje, kurioje esančiame padalinyje darbuotojas dirba, esančių struktūrinių padalinių mastu.
Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 135 straipsnio 2 dalies taikymui, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, kadangi išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją.
Taikydamas DK 135 straipsnio 2 dalį, ginčą nagrinėjantis teismas turi vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis) lyginamuoju aspektu įvertinti ieškovo (darbuotojo) ir kitų atitinkamų atsakovo darbuotojų kvalifikaciją.
Ginčą nagrinėjantis teismas, tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją iš darbo nebuvo pažeisti DK 135 straipsnio reikalavimai, visų pirma turi nustatyti, ar yra faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą šį darbuotoją priskirti prie asmenų, kuriems įstatymas (ir kolektyvinė sutartis) numato pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju, kokios konkrečiai tos aplinkybės ir pagal kurį DK 135 straipsnio punktą jis turi pirmenybės teisę, o po to, jeigu konstatuotas pirmenybės teisės turėjimas, teismas, reikiamais atvejais (DK 135 straipsnio 2 dalis) lyginamuoju aspektu įvertinęs šio ir kitų atitinkamų darbuotojų kvalifikaciją, turi nustatyti, ar pirmenybė šiam darbuotojui taikytina ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus, ar pirmenybės teisė nėra pažeista. Teismas negali apsiriboti vien tik darbdavio atliktų ar neatliktų, atleidžiant darbuotoją iš darbo, veiksmų konstatavimu, nes darbdavio neapsvarstymas klausimų, reikšmingų DK 135 straipsnio taikymui, savaime nereiškia, kad šis darbuotojas atleistas iš darbo pažeidžiant DK 135 straipsnio reikalavimus. Teismas, darbuotojui ginčijant atleidimą iš darbo, DK 135 straipsnio pažeidimą konstatuoja nustatęs, kad darbuotojas, kuriam taikoma DK 135 straipsnyje nustatyta pirmenybė būti paliktam dirbti, yra atleistas iš darbo, o kitas (kiti) darbuotojas, prieš kurį atleistam darbuotojui turėjo būti taikoma pirmenybė būti paliktam dirbti, yra paliktas dirbti. Teismas, nustatęs, kad darbuotojas (ieškovas) iš darbo atleistas pažeidžiant DK 135 straipsnio reikalavimus, taiko DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalyse numatytas teisines pasekmes.
Iš apibendrinimui pateiktų bylų ir teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai ne visada teisingai aiškina ir taiko DK 135 straipsnį. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 12 d. sprendime civilinėje byloje pagal ieškovės L. Černovos ieškinį atsakovui Lietuvos rusų dramos teatrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo konstatavo, kad DK 135 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose išvardyti pagrindai, vadovaujantis DK 135 straipsnio 2 dalimi, taikomi tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją. Teismas nurodė, kad iš 2002 ir 2003 metų etatų sąrašų ir darbuotojų sąrašo matyti, jog Teatro pastatyminiame skyriuje iki darbuotojų skaičiaus mažinimo dirbo keturi panašios specialybės darbuotojai: du siuvėjai–sukirpėjai, vienas siuvėjas–butaforas ir vienas siuvėjas–mechanikas (ieškovė), o po naujo etatų sąrašo patvirtinimo liko trys etatai – du siuvėjo–sukirpėjo ir vienas siuvėjo–butaforo, kuriuose dirbo ir liko dirbti Z. Dvorovenko, A. Viktorovas ir O. Javaitienė. Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad jos kvalifikacija aukštesnė už minėtų darbuotojų ir kad ji turi pirmumo teisę – ieškovė viena neaugina vaikų iki 16 metų, neprižiūri pirmos ar antros grupės invalidais pripažintų šeimos narių, jos nepertraukiamasis darbo stažas teatre nėra didesnis negu dešimt metų, iki senatvės pensijos ieškovei liko daugiau negu treji metai. Pagal šioje byloje teismo nustatytas aplinkybes, kad ieškovė nepriskirtina prie DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, teismas privalėjo konstatuoti, kad ieškovė neturėjo DK 135 straipsnyje numatytos pirmenybės teisės. Tuo tarpu teismas, nesant tam teisinio pagrindo, taikė DK 135 straipsnio 2 dalį.
Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr.2–2290–13/03 pagal ieškovo P. Luzano ieškinį atsakovui akcinei bendrovei ,,Lietuvos avialinijos“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nurodė, kad DK 135 straipsnio (sprendime padaryta techninė klaida, nes įrašytas DK 37 straipsnis) 2 dalies taisyklės liečia tik tuos darbuotojus, kurie: 1) dirba pagal tą pačią specialybę; 2) turi ne žemesnę nei kiti tos pačios specialybės darbuotojai kvalifikaciją; 3) turi galimybę gauti pirmumo teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 5 punktuose numatytas aplinkybes. Taigi teismas netinkamai aiškino DK 135 straipsnį, nes darbuotojai, nurodyti DK 135 straipsnio 1 dalyje, turi pirmenybės teisę būti palikti dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, o DK 135 straipsnio 2 dalis detalizuoja jų turimos pirmenybės teisės taikymą, būtent kuri DK 135 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais taikoma kvalifikacijos kriterijaus pagrindu.
6. Ginčų dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjimas
Darbuotojas, nesutinkantis su įvykusiu jo atleidimu iš darbo pagal DK 129 straipsnį, turi teisę dėl darbo ginčo išnagrinėjimo kreiptis tiesiogiai į teismą (DK 295 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokio darbo ginčo atveju DK XIX skyriuje nustatyta išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka netaikytina, nes DK ir CPK nustato kitą ginčo sprendimo tvarką (DK 289 straipsnis).
DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, per kurį darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, turi teisę kreiptis į teismą, yra ieškinio senaties terminas. DK 27 straipsnio 2 dalis, nustatanti bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą DK reglamentuojamiems santykiams, numato, kad Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams gali nustatyti trumpesnius ieškinio senaties terminus. Todėl darbuotojo, nesutinkančio su atleidimu iš darbo, reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu taikomas DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas.
DK 297 straipsnio 1 dalis apibrėžia joje nurodyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžią, todėl darbuotojo reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal DK 297 straipsnio 1 dalį, o ne pagal Civilinio kodekso normas (DK 27 straipsnio 5 dalis).
DK 297 straipsnio 1 dalis joje nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja ne su subjektyvaus pobūdžio kriterijais – darbuotojo sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, o su objektyviu kriterijumi – atitinkamo dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, gavimo diena. Šioje teisės normoje esančioje formuluotėje ,,per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos“ skliaustuose įrašytas žodis ,,dokumentas“ yra tikslinamosios reikšmės, kuris paaiškina prieš tai einantį žodį ,,nurodymas“. Tokios kalbos formos šioje teisės normoje vartojimas reiškia, kad ,,nurodymas“ turi būti pateiktas ,,dokumento“ forma (DK 10 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal bendrą taisyklę darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią DK 297 straipsnio 1 dalis apibrėžia jo pradžią (DK 26 straipsnio 1 dalis), t.y. kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą, pavyzdžiui, darbdavio įsakymą, potvarkį ar pan., socialinio draudimo pažymėjimą ar darbo sutartį su įrašais apie darbo sutarties nutraukimą. Tačiau praktikoje būna atvejų, kai atleidimą iš darbo patvirtinantis dokumentas (pavyzdžiui, darbdavio įsakymas ir pan.) darbuotojui įteikiamas dar iki atleidimo iš darbo dienos. Tokiu atveju darbo sutarties nutraukimo faktas gali ir neįvykti. Pripažinus, kad darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tokio dokumento gavimo dienos, būtų nepateisinamai suvaržyta šio darbuotojo teisė į vieno mėnesio terminą, per kurį įstatymas jam suteikia teisę apginti savo pažeistas teises, pareiškiant ieškinį ir ginčijant įvykusį darbo sutarties nutraukimo faktą. Todėl jeigu dokumentą, patvirtinantį atleidimą iš darbo, darbuotojas gavo ne atleidimo iš darbo dieną, o anksčiau, tai vieno mėnesio ieškinio senaties terminas šiam darbuotojui prasideda kitą dieną po jo atleidimo iš darbo dienos (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 10 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 1 dalis, 297 straipsnio 1 dalis). Darbuotojo atsisakymas, vengimas priimti darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą prilyginamas jo gavimui. Tuo tarpu vien darbuotojo supažindinimas su atitinkamu dokumentu nėra prilyginamas jo gavimui ir neturi teisinės reikšmės ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui.
Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai nereguliuoja DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, jo eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių. Šiems klausimams taikomos Civilinio kodekso 1.126, 1.128–1.131 straipsnių normos (DK 27 straipsnio 5 dalis, Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalis). Teismai, taikydami ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, turi atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr.39 ,,Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ bei šiuo nutarimu aprobuotą Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgą (Teismų praktika, 18, 2002).
Bylas pagal darbuotojo (ieškovo), atleisto iš darbo pagal DK 129 straipsnį, ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas nagrinėja laikydamasis bendrų CPK taisyklių bei atsižvelgdamas į CPK XX skyriuje ir DK numatytas išimtis (CPK 410 straipsnis).
Teismas turi įspėti proceso šalis apie teismo teisę viršyti pareikštus reikalavimus bei taikyti DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus alternatyvius darbuotojo teisių gynimo būdus (CPK 414 straipsnio 3 dalis, 417, 418 straipsniai). Nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ieškinyje jo pagrindu nurodytas aplinkybes bei kitas aplinkybes, nors ir nenurodytas ieškinio pagrindu, tačiau susijusias su pareikšto ieškinio pagrindu ir dalyku, t.y. teismas turi patikrinti ir nustatyti:
a) ar darbuotojas (ieškovas) atleistas iš darbo esant teisėtam darbo sutarties nutraukimo pagrindui (DK 129 straipsnis);
b) ar nėra pažeistos darbuotojui (ieškovui) taikytinos garantijos (DK 132, 133, 134, 135 straipsniai ir kt.);
c) ar laikytasi darbo sutarties nutraukimo tvarkos (DK 130, 131 straipsniai ir kt.);
d) ar yra pagrindas darbuotojo (ieškovo) atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas, o jeigu tam pagrindo nėra, tai ar nėra pagrindo ginti darbuotojo teises kitais DK 36 straipsnio 2 dalyje numatytais darbo teisių gynimo būdais.
Pažymėtina, kad teisėje pripažįstama neteisėto atleidimo iš darbo prezumpcija. Bylose dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu darbuotojų, atleistų iš darbo darbdavio iniciatyva, darbdavys (atsakovas) privalo įrodyti įstatyme numatyto atleidimo iš darbo (DK 129 straipsnis) pagrindo teisėtumą.
DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyti alternatyvūs pažeistų darbuotojo darbo teisių, jį neteisėtai atleidus iš darbo, gynimo būdai. Darbuotojas (ieškovas), reikšdamas ieškinį, turi pasirinkti prašomą taikyti pažeistų teisių gynimo būdą, nurodyti tokio pasirinkimo argumentus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir prašomą taikyti teisių gynimo būdą ieškinyje išdėstyti kaip ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodytu ieškinio dalyku: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Nustatęs, kad darbuotojas (ieškovas) iš darbo atleistas be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas kiekvienu atveju turi nustatyti, kuris iš darbuotojo pažeistų teisių gynimo alternatyvių būdų, numatytų DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse, yra taikytinas. Aplinkybes, reikšmingas šių teisės normų taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.
DK 297 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka ,,įstatymai“ aiškintina plačiąja prasme ir suprantama kaip DK 3 straipsnyje numatyti darbo teisės šaltiniai.
Pažymėtina, kad DK 297 straipsnio 4 dalis numato ne tik pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, bet ir darbo sutarties nutraukimo pagrindą (DK 124 straipsnio 1 punktas). Taikant DK 297 straipsnio 4 dalį, darbo sutartis turi būti laikoma nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, ir tai turi būti nurodyta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Taikydamas aptariamąją teisės normą, teismas neturi teisės nuspręsti, kad darbo sutartis nutraukta kitu pagrindu, pavyzdžiui, pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, nors to ir prašytų darbuotojas (ieškovas). Tuo tarpu, kaip matyti iš Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. gegužės 19 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2–5933/2003 pagal ieškovės J. Ramoškaitės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Sapere Aude“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos priteisimo, teismas ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, taikė DK 297 straipsnio 4 dalį, tačiau sprendime nurodė ieškovės atleidimo iš darbo pagrindu laikyti DK 127 straipsnio 2 dalį. Tai rodo, kad šioje byloje teismas netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį.