Klaipėdos profesinių sąjungų susivienijimas

Klaipėdos

Profesinių sąjungų susivienijimas

Click to edit table header
Teismų praktika 2020 m.
Click to edit table header
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika darbo bylose 2020 m. gegužės mėn.
Dėl darbo sutarties pasibaigimo DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu

Byloje sprendžiamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimą darbo ginčų komisijoje ir teisme, darbuotojo atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbdavio pareigą pareikalauti darbuotojo paaiškinimo dėl padaryto darbo pareigų pažeidimo, aiškinimo ir taikymo.


Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.


Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovui buvo suteikta teisė pakankamai laisvai, tačiau nustatant konkrečią paskirtį ir ribas, disponuoti ieškovei priklausančiomis lėšomis – 2017 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 17/8/1 atsakovui leista naudoti mokėjimo kortelę nedidelės vertės įmonės atsiskaitymams, nustatyta iki 200 Eur disponuojama suma, teisė išgryninti pinigus nebuvo suteikta. Tačiau, nepaisydamas nustatytų apribojimų, atsakovas 2018 m. balandžio 28 d., nesuderinęs su darbdave ir pažeisdamas įsakymu nustatytas lėšų panaudojimo taisykles, ne darbo metu ir ne darbinių pareigų reikmėms per du kartus išgrynino 2000 Eur ir šias lėšas darbdavei grąžino tik pastarajai (ne vieną kartą) pareikalavus.


Darbdavys, darbo sutartimi pavedęs darbuotojui atlikti jo naudai tam tikras darbines funkcijas ir įsipareigojęs už tai mokėti darbo užmokestį, patikėjęs darbuotojui savo materialines priemones bei finansinius išteklius, pagrįstai tikisi, kad darbuotojas savo pareigas vykdys sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise, saugodamas darbdavio turtinius ir neturtinius interesus (DK 24 straipsnis, 31 straipsnio 1, 2 dalys). Todėl akivaizdu, kad kai darbuotojas disponuoja darbdavio lėšomis ne pagal darbdavio nustatytas sąlygas, ne darbdavio poreikiams tenkinti, o savo ar kitų asmenų poreikiams tenkinti ar tam jas panaudoti ketina, jis pažeidžia darbo pareigas, darbdavys turi pagrindo darbuotoju nebepasitikėti, pripažinti tokius veiksmus šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ir nutraukti darbo sutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sir Autorent“   vs.  G. G., bylos Nr. e3K-3-158-684/2020.

Dėl darbdavio pareigos pareikalauti darbuotojo paaiškinimo dėl padaryto darbo pareigų pažeidimo

DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia.


Nurodytos DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos tikslas – darbdavio disponavimas visapusiška informacija apie darbuotojo padarytą darbo pareigų pažeidimą. Nepareikalavęs darbuotojo rašytinio paaiškinimo darbdavys apriboja savo galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 58 straipsnį priėmimui, be to, prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo ir jį ginčydamas, gali nurodyti aplinkybes (pavyzdžiui, patvirtinančias jo kaltės nebuvimą), eliminuojančias galimybę konstatuoti, kad jis padarė darbo pareigų pažeidimą, ir taikyti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 58 straipsnį, kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs klausimą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl darbuotojo kaltės. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnį teisėtumo, nustatęs, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys nepareikalavo darbuotojo rašytinio paaiškinimo, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas darbo sutarties nutraukimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes įstatymuose nenustatyta, jog vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo, darbdaviui pažeidus reikalavimą raštu pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo, darbdavio priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto darbo pareigų pažeidimo savaime būtų laikomas neteisėtu. Kai nustatoma, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo padarytas, DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl darbuotojo rašytinio paaiškinimo pareikalavimo pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sir Autorent“   vs.  G. G., bylos Nr. e3K-3-158-684/2020.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika darbo bylose 2020 m. balandžio mėn.
Dėl darbuotojui, neteisėtai atleistam iš darbo, priteistinų kompensacijų dydžio

Ieškovė (darbdavė) prašė palikti galioti įsakymą dėl atsakovo atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės ir įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovei vykdant Darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriuo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, atsakovui išmokėtas sumas – vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisė iš ieškovės atsakovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos ir sumas už kiekvieną darbo dieną nuo kitos dienos po darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, taip pat kompensaciją. Apeliacinės instancijos teismas šias sumas sumažino bei atgręžė darbo ginčų komisijos bei pirmosios instancijos teismo sprendimų dalių įvykdymą, priteisdamas sumas iš atsakovo ieškovei.
Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad tiek 2002 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK), tiek 2016 m. DK nuostatos dėl neteisėto atleidimo iš darbo atveju priteisiamos kompensacijos yra panašios, tačiau ankstesnis ir dabartinis teisinis reguliavimas nėra tapatus. Svarbiausias skirtumas tarp 2002 m. DK ir dabartinio DK reguliavimo yra pastarajame kodekse nustatytas priverstinės pravaikštos laiko, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas vieneriais metais. Dėl to kasacinis teismas išaiškino, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta naujovė, kad vidutinis darbo užmokestis priteisiamas už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai. Toks priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad priverstinės pravaikštos trukmę, be kitų priežasčių, lemia ir darbo ginčo išnagrinėjimo trukmė, dažnai nepriklausanti nuo darbdavio, mažina atvejus, kai priteistina kompensacija tampa neadekvačia našta darbdaviui. Vis dėlto, ir apribojus laikotarpį, už kurį gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, galimos situacijos, kai priteistinas kompensacijos dydis neatitinka tokios kompensacijos tikslo ir paskirties.

Taigi DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistino vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Dėl to kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis gali būti taikomi ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį.

Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasisakė kompensacijų mažinimo klausimu, tačiau rėmėsi kitais argumentais ir aplinkybėmis, nei buvo grindžiamas ieškovės prašymas. Atsakovas nebuvo informuotas apie ketinimą kompensacijas mažinti teismo nutartyje nurodytais pagrindais ir neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti. Be to, kasacinis teismas nurodė, kad kai kurie apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl priteistinos kompensacijos mažinimo yra deklaratyvūs, pvz., vien nuoroda į ieškovės statusą – valstybės įmonė, išlaikoma biudžeto lėšomis, neatsižvelgus į aplinkybę, ar įmonė yra pelno siekianti, neįvertinus, koks kompensacijos santykis su visomis įmonės darbo užmokesčiui skirtomis lėšomis, kaip priteista pinigų suma paveiks įmonės finansinę padėtį, kokią turės įtaką kitų darbuotojų garantijoms, nėra pakankamas kompensacijos mažinimo pagrindimas. Aplinkybė, kad atsakovas pradėjo gauti senatvės pensiją, nėra susijusi su jo atleidimu iš darbo, pensija jam būtų mokama ir tuo atveju, jei darbo sutartis su atsakovu nebūtų nutraukta, todėl negali būti laikoma, kad ji atlieka kompensacinę funkciją.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta ir kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Nors ji pavadinta kitaip nei 2002 m. DK buvusi išeitinė išmoka, tačiau savo esme ši kompensacija atitinka 2002 m. DK nustatytą išeitinę išmoką (2002 m. DK 140 straipsnis, 300 straipsnio 4 dalis), panašus ir jos skaičiavimo principas bei maksimalus dydis. Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje taikant 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalį, teismų diskrecijai nebuvo priskirta spręsti dėl išeitinės išmokos mažinimo. Priešingai, kasacinio teismo nutartyse buvo nurodoma, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką negali būti mažinama išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu. Dėl to, sumažindamas ir DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensaciją, priklausančią nuo išdirbtų darbo metų skaičiaus, apeliacinės instancijos teismas šios praktikos nesilaikė.

Pasisakydamas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pažodžiui pakartojo darbo ginčų komisijos sprendimo rezoliucinę dalį dėl priteisiamų kompensacijų sumų ir laiko, už kurį jos priteisiamos, kasacinis teismas pažymėjo, jog savo praktikoje jau yra nurodęs, jog tais atvejais, kai po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės. Taigi darbdavys, nesutinkantis su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareikšdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, turi turėti omenyje ir prisiimti teisinių pasekmių riziką, kad, teismui priėmus sprendimą darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir taikyti DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, darbo sutartis bus laikoma nutraukta šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, t. y. darbo sutarties nutraukimo momentas, lyginant su tuo, kuris konstatuotas neįsiteisėjusiame darbo ginčų komisijos sprendime, bus nukeltas.

Dėl to kasacinis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, sprendimo rezoliucinėje dalyje priteisdamas iš ieškovės atsakovui kompensacijas, netinkamai apibrėžė laiką, už kurį priteisiama kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, ir neteisingai nurodė kompensacijos dydį. Apeliacinės instancijos teismas šių netikslumų ne tik neištaisė, bet ir be pagrindo sumažino pirmosios instancijos teismo priteistas sumas dviem trečdaliais. Be to, kasacinis teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė sumokėjo atsakovui darbo ginčų komisijos sprendimu priteistas kompensacijas, nors šis sprendimas buvo neįsiteisėjęs ir neprivalomas vykdyti, išmokėta kompensacijų suma įskaitytina į kompensacijų, kurios bus priteistos teismo sprendimu, sumą ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti aiškiai nurodyta išmokų, kurias ieškovė turėtų sumokėti atsakovui, piniginė išraiška. Taip pat kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad 2002 m. DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija reiškia, kad darbuotojui vienas vidutinis darbo užmokestis priklauso tik už kiekvienus visiškai atidirbtus dvejus metus, o ne proporcingai dirbtam laikui.

Konstatavęs materialiosios teisės normų pažeidimus, kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl kompensacijų atsakovui priteisimo bei sprendimų atgręžimo panaikino ir šią bylos dalį perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ "Regitra"   vs.  R. K., bylos Nr. e3K-3-87-248/2020.
Click to edit table header
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika darbo bylose 2020 m. kovo mėn.
Dėl atlygintinos žalos dydžio mažinimo

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo (visišką) materialinę atsakomybę, atlygintinos žalos dydžio mažinimą, aiškinimo ir taikymo.

Kasacinis teismas, aiškindamas DK 257 straipsnio 5 dalį, yra konstatavęs, kad ši DK nuostata, suteikianti teismui teisę mažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą, taikytina tiek darbuotojo ribotos materialinės atsakomybės atvejais (DK 254 straipsnis), tiek darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės atvejais (DK 255 straipsnis), išskyrus DK 257 straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kai žala yra padaroma tyčia. Vadinasi, teismas, nors ir egzistuoja pagrindas taikyti darbuotojui visišką materialinę atsakomybę, turi teisę sumažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą (išskyrus pirmiau nurodytą išlygą). Pažymėtina, kad tokios teisės įstatymo lygmeniu įtvirtinimas ir reglamentavimas yra pirmiau jau minėto prioritetinio darbuotojo, kaip silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, teisių ir teisėtų interesų gynimo principo sudėtinė dalis. DK 257 straipsnio 5 dalyje yra nurodyti dvejopo pobūdžio kriterijai, kurie šios materialiosios teisės normos taikymo prasme gali sudaryti pagrindą mažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą: aplinkybės, lėmusios žalos atsiradimą, ir darbuotojo turtinė padėtis. Darbdavio veiksmai (neveikimas), susiję su netinkamu darbo organizavimu ir galėję turėti įtakos žalos atsiradimui, gali būti vertinami kaip pagrindas mažinti prašomą priteisti žalos atlyginimą, jei žala nėra padaryta tyčia.

 

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovo kaltės forma dėl atsiradusios žalos yra neatsargumas, dėl jos (žalos) atsiradimo kalta ir ieškovė, kurios kaltės forma – didelis neatsargumas, taip pat nustatęs prastą atsakovo turtinę padėtį ir sveikatos būklę, sprendė, jog yra pagrindas taikyti mišrios kaltės institutą, atsižvelgiant į ieškovės didelį neatsargumą ir prastą atsakovo turtinę padėtį bei sveikatos būklę, ir sumažinti ieškovei iš atsakovo priteistinos žalos dydį iki 10 000 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB "Traktiras"   vs.  I. L., bylos Nr. e3K-3-84-701/2020.

Click to edit table header
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika darbo bylose 2020 m. vasario mėn.
Dėl DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino kreiptis į DGK su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės ir DK 231 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vieno mėnesio termino pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme kvalifikavimo ir taikymo

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių 2016 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK, 2016 m. DK) nustatytų terminų kreiptis į darbo ginčų komisiją ir, nesutinkant su komisijos sprendimu, į teismą teisinį kvalifikavimą, šių terminų nesilaikymo pasekmes, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas kreiptis į DGK su prašymu išnagrinėti individualų darbo ginčą dėl teisės. Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 289 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 26 įstatymo Nr. XI-2127, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., redakcija), kurioje taip pat buvo nustatytas trijų mėnesių terminas kreiptis į DGK su prašymu nagrinėti individualų darbo ginčą bei įtvirtinta galimybė ir pagrindas jį atnaujinti DGK sprendimu, yra konstatavęs, kad pastarojoje teisės normoje nustatytas trijų mėnesių prašymo nagrinėti individualų darbo ginčą DGK pateikimo terminas yra procedūrinis terminas.

Atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo, įtvirtinto galiojančio DK normose ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normose, tapatumą ir pasikeitimus, reikšmingus sprendžiant dėl DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino rūšies (pobūdžio), spręstina, kad nurodyta kasacinio teismo praktika išlieka aktuali ir kvalifikuojant DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Šis terminas skirtas darbo santykių dalyviams, kurie mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jų teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, kreiptis į DGK su prašymu išnagrinėti individualų darbo ginčą dėl teisės. Jis siejamas su veiksmų atlikimu ne teisme, o neteisminėje institucijoje – DGK, gali būti šios atnaujintas. Šio termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės, pavyzdžiui, teisės gauti žalos atlyginimą, pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą, o lemia teisės atlikti procedūrinį veiksmą išnykimą, t. y. asmens procedūrinė subjektinė teisė pasibaigia. Jam (terminui) pasibaigus ir jo neatnaujinus individualus darbo ginčas dėl teisės negali būti nagrinėjamas iš esmės DGK, tačiau darbo ginčo šalis pagal DK 220 straipsnio 2 dalį, 231 straipsnio 1 dalį turi teisę per vieno mėnesio nuo DGK sprendimo priėmimo dienos terminą pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, nagrinėjimą į teismą.

DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas pareikšti ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 296 straipsnį (2012 m. birželio 26 įstatymo Nr. XI-2127, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., redakcija), kurioje taip pat buvo nustatytas vieno mėnesio terminas pareikšti ieškinį teisme individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su DGK sprendimu, yra konstatavęs, kad pastarojoje teisės normoje nustatytas mėnesio terminas individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su DGK sprendimu, pareikšti ieškinį teisme yra procesinis terminas

Atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo, įtvirtinto galiojančio DK normose ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normose, tapatumą ir pasikeitimus, reikšmingus sprendžiant dėl DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino rūšies (pobūdžio), spręstina, kad nurodyta kasacinio teismo praktika išlieka aktuali ir kvalifikuojant DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Šis terminas skirtas darbo ginčo šaliai, nesutinkančiai su DGK sprendimu, taip pat DGK priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, pareikšti ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Jis siejamas su veiksmų atlikimu teisme. Aptariamo termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą, o lemia teisės atlikti procesinį veiksmą – pateikti teismui ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo – išnykimą, t. y. asmens procesinė subjektinė teisė pasibaigia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB "Tomo autoservisas"  vs.  A. G., bylos Nr. e3K-3-28-701/2020.

Click to edit table header
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika darbo bylose 2020 m. sausio mėn.
Dėl darbuotojų informavimo ir konsultavimosi klausimais, susijusiais su darbuotojų darbo, socialinėmis, ekonominėmis teisėmis ir interesais

Nagrinėjamoje byloje aktualus darbdavės priimtų sprendimų dėl bendrovės struktūros ir darbuotojų atlygio tvarkos teisėtumo vertinimas ta prasme, ar priimdama šiuos sprendimus darbdavė tinkamai informavo darbuotojų profesinę sąjungą ir su ja konsultavosi. Ieškovė prašė panaikinti ginčijamus darbdavės sprendimus, remdamasi tuo, kad priimant sprendimus buvo nesilaikyta nurodytų pareigų (sprendimų priėmimo procedūrinių aspektų), bet ne dėl priimtų darbdavės sprendimų netinkamo turinio (sprendimų materialinio aspekto).


Remdamiesi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jas įvertinę teismai padarė išvadą, kad atsakovė vykdė informavimo ir konsultavimosi su profesine sąjunga pareigas ir jų nepažeidė. Darbdavė, priimdama sprendimus dėl struktūrinių pertvarkymų ir atlygio tvarkos aprašo, tinkamai vykdė informavimo ir konsultavimosi procedūrą, atsižvelgė į profesinės sąjungos pateiktus siūlymus ir pastabas, ir nėra pagrindo manyti, kad procedūra vyko formaliai ar atmestinai.

Profesinė sąjunga neteigė, kad darbdavės priimti sprendimai jai buvo siurpriziniai. Pakankama informacija apie numatomus priimti sprendimus jai buvo pateikta, vyko diskusijos ir derybos. Faktiniai abiejų šalių veiksmai, jų seka, netrumpa derybų trukmė neleidžia daryti išvados, kad šalys derybose būtų turėjusios išankstinių ketinimų nesiekti susitarimo sudarymo. Susitarimo nesudarymas, darbuotojų atstovų nesutikimas su numatomais darbdavio sprendimais savaime nereiškia informavimo ir konsultavimosi procedūrų nesilaikymo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Amber Grid“ darbuotojų profesinė sąjunga   vs.  AB „Amber Grid“, bylos Nr. e3K-3-117-687/2020.
Dėl darbo sutarties pasibaigimo nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla

Vadovaujantis DK 57 straipsnio 2 dalimi, darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Ši įstatymo nuostata lemia, kad teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu teisėtumo, turi įvertinti aplinkybes, susijusias su sprendimo nutraukti darbo sutartį priėmimu. Visų pirma tai susiję su priežasties, dėl kurios darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė, realumo įvertinimu. Antra, teismas turi įvertinti, ar ši priežastis tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su tuo, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė. Esant ginčui, pareiga įrodyti šių DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų su sprendimo nutraukti darbo sutartį minėtu pagrindu priėmimu susijusių aplinkybių buvimą tenka darbdaviui.


Apeliacinės instancijos teismas pagrindu, dėl kurio pripažino neteisėtu darbdavio sprendimą dėl darbo sutarties su ieškove nutraukimo, laikė tai, kad atsakovės darbo organizavimo pakeitimai, kuriais buvo grindžiamas ieškovės atleidimas, buvo fiktyvūs, t. y. neatitiko jiems keliamo realumo ir objektyvaus pagrįstumo reikalavimo tiek sprendžiant dėl jų priežastinio ryšio su ieškovės pareigybės tapimu pertekline, tiek vertinant, ar darbdavys nuosekliai laikėsi savo sprendimo dėl darbo organizavimo pakeitimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F.  vs.  Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, bylos Nr. e3K-3-152-248/2020.