Klaipėdos profesinių sąjungų susivienijimas
Klaipėdos
Profesinių sąjungų susivienijimas
| Click to edit table header |
|
Teismų praktika 2019 m.
|
| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2019 m. gruodžio mėn.
|
Dėl darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už darbą poilsio dienomis mokėjimo
Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais atsakovės argumentus, kad grafikai kelių transporte nesudaromi, nes iš anksto nežinomi vairuotojo darbo (vairavimo) ir poilsio laikotarpiai. Atsakovė, planuodama savo veiklą ir krovinių gabenimą, nurodo galimus jų pristatymo terminus, kurie neturėtų būti trumpesni nei realiai įmanomi, siekiant išlaikyti privalomą transporto darbuotojo darbo ir poilsio laiko režimą, todėl kelių eismo sąlygos, galimi trukdžiai ir pan., kurie, atsakovės teigimu, neleidžia iš anksto tiksliai planuoti transporto darbuotojo laiko nustatant jam darbo grafiką, nėra tos aplinkybės, kurios pateisintų nukrypimus nuo privalomų laikytis darbo sąlygų. Transporto darbuotojų naudojami tachografai yra skirti faktiškai dirbtam laikui apskaičiuoti ir darbo laiko režimo laikymosi kontrolei užtikrinti, tačiau jie nėra skirti darbuotojui pačiam nuspręsti, kada ir kaip ilsėtis, t. y. darbdavys turi užtikrinti, kad transporto darbuotojas turėtų galimybę pasinaudoti nepertraukiamu dienos ir savaitės poilsiu, net darbo grafike ir nenurodant konkrečių tokio poilsio valandų.
Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais atsakovės argumentus, kad grafikai kelių transporte nesudaromi, nes iš anksto nežinomi vairuotojo darbo (vairavimo) ir poilsio laikotarpiai. Atsakovė, planuodama savo veiklą ir krovinių gabenimą, nurodo galimus jų pristatymo terminus, kurie neturėtų būti trumpesni nei realiai įmanomi, siekiant išlaikyti privalomą transporto darbuotojo darbo ir poilsio laiko režimą, todėl kelių eismo sąlygos, galimi trukdžiai ir pan., kurie, atsakovės teigimu, neleidžia iš anksto tiksliai planuoti transporto darbuotojo laiko nustatant jam darbo grafiką, nėra tos aplinkybės, kurios pateisintų nukrypimus nuo privalomų laikytis darbo sąlygų. Transporto darbuotojų naudojami tachografai yra skirti faktiškai dirbtam laikui apskaičiuoti ir darbo laiko režimo laikymosi kontrolei užtikrinti, tačiau jie nėra skirti darbuotojui pačiam nuspręsti, kada ir kaip ilsėtis, t. y. darbdavys turi užtikrinti, kad transporto darbuotojas turėtų galimybę pasinaudoti nepertraukiamu dienos ir savaitės poilsiu, net darbo grafike ir nenurodant konkrečių tokio poilsio valandų.
Nagrinėjamu atveju
apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, kokios savaitės
dienos iš ieškovo ginčijamo laikotarpio laikytinos jo poilsio dienomis.
Tai, kad atsakovė nevykdė jai privalomų pozityvių pareigų, kaip,
pavyzdžiui, nesudarinėjo darbo grafiko, neleidžia jai remtis argumentu,
kad ieškovas poilsio dienomis galimai dirbo savo nuožiūra, nežinant
atsakovei ir neturint jos sutikimo.
Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialiais teisės aktais (tokiais, kaip, pavyzdžiui, Ypatumai, Reglamentas 561/2006 ar AETR susitarimas) nustatyti privalomi reikalavimai transporto darbuotojų darbo ir poilsio laikui apskaityti skirti siekiant ne tik pagerinti kelių transporto sektoriaus darbuotojų darbo sąlygas, bet ir bendrai pagerinti saugų eismą keliuose ir suderinti konkurencijos sąlygas kelių transporto sektoriuje. Todėl šiame sektoriuje veikiantys darbdaviai, galimai piktnaudžiaudami galimybėmis nenustatyti transporto darbuotojams tikslaus darbo ir poilsio laiko, pažeidžia ne tik šių asmenų teises ir teisėtus interesus, bet ir visuomenės poreikį jaustis keliuose saugiai.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. vs UAB „Eveda“ , bylos Nr. e3K-3-396-378/2019.
| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2019 m. lapkričio mėn.
|
Dėl darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui
Ieškovas (tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas) prašė priteisti iš atsakovės (darbdavės) darbo užmokestį. Savo reikalavimus ieškovas grindė tuo, kad darbdavė nesumokėjo už viršvalandinį ir nakties darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį tenkino iš dalies.
Byloje nustatyta, kad ieškovas veždavo krovinius į Rusijos Federaciją ir Kazachstaną, per tranzitines valstybes (Baltarusiją, Ukrainą), kurios nėra Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės šalys. Kasacinis teismas pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai be pagrindo taikė 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 nuostatas, nors turėjo taikyti AETR (Europos šalių susitarimą dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo), nes paminėtos valstybės yra AETR šalys.
Spręsdamas dėl mokėjimo už viršvalandinį darbą, kasacinis teismas pažymėjo, jog pirminis požymis, apibūdinantis viršvalandinį darbą, yra darbuotojui nustatytos darbo laiko trukmės vykdant jam pavestas darbo funkcijas viršijimas. Vis dėlto nustatytos darbo laiko trukmės viršijimo faktas pats savaime nėra pakankamas konstatuoti, kad ieškovas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) prasme dirbo viršvalandinį darbą, už kurį turi būti mokamas padidinto tarifo darbo užmokestis. Pagal kasacinio teismo praktiką viršvalandiniai darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia, o darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, savaime nereiškia viršvalandinio darbo. Būtent ieškovas turi įrodyti, kad jis gavo nurodymą dirbti viršvalandžius, o ne atsakovė įrodinėti tokio nurodymo nebuvimą. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, jog bylą nagrinėję teismai priėjo prie pagrįstos išvados, kad, ieškovui neįrodžius viršvalandinio darbo faktų, nėra pagrindo spręsti dėl padidinto tarifo darbo užmokesčio už tokį darbą mokėjimo.
Tačiau kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo užmokesčio už nakties darbą mokėjimo, be pagrindo rėmėsi kasacinio teismo praktika, aiškinančia apmokėjimą už viršvalandinį darbą. Nepaisant panašumo dėl nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų, jie yra skirtingi darbo teisės institutai. Naktinis krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo, kaip mobiliojo darbuotojo, darbas nėra draudžiamas, tačiau transporto priemonės vairuotojas ne visais darbo naktį atvejais turi teisę reikalauti atitinkamų mokėjimų už tokį darbą – tokio darbuotojo teisė gauti tam tikras išmokas ribojama tais atvejais, jeigu transporto priemonės vairavimas naktį kelia grėsmę saugiam eismui keliuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse (toliau – Darbo ir poilsio laiko ypatumai) 11.5 punktas, AETR 11 straipsnio 3 dalis). Būtent darbdavys, būdamas atsakingas už tinkamą darbuotojų darbo organizavimą, atsisakydamas mokėti už tokį darbą, turi pareigą įrodyti, jog darbuotojo darbas naktį kėlė grėsmę saugiam eismui keliuose. AETR ir Darbo ir poilsio laiko ypatumų nuostatos patvirtina, kad darbdavys yra tas subjektas, kuris privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, ir jam šios prievolės vykdymo aspektu tiek, kiek susiję su mobiliajam darbuotojui nustatytų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų užtikrinimu, tenka tokios pozityviosios pareigos: 1) informuoti mobilųjį darbuotoją apie jam, kaip transporto priemonės vairuotojui, taikomus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; 2) užtikrinti, kad mobiliojo darbuotojo darbo grafikas atitiktų nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; 3) nuolat kontroliuoti, kaip mobilusis darbuotojas laikosi jam taikomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų; 4) reaguoti į nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų pažeidimus, t. y. pašalinti identifikuotus pažeidimus ir imtis prevencinių priemonių, kurios užkirstų kelią naujiems pažeidimams atsirasti. Kasacinis teismas konstatavo, kad teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovė vykdė pirmiau įvardytas pareigas, dėl to atmetė šį ieškovo reikalavimą nenustatę visų reikšmingų faktinių aplinkybių.
Kasacinis teismas taip pat nurodė, jog teismai netyrė ir nevertino, kokios savaitės dienos, ieškovo darbo grafiko duomenimis, buvo patvirtintos kaip poilsio dienos ir ar ieškovas dirbo savo poilsio dienomis, todėl ieškovo reikalavimą priteisti užmokestį už darbą poilsio dienomis atmetė nenustatę reikšmingų aplinkybių.
Pasisakydamas dėl užmokesčio už darbą švenčių dienomis, kasacinis teismas pažymėjo, jog ieškovo, kaip transporto priemonės vairuotojo, darbas pagal savo pobūdį nepriskirtinas tiems darbams, kurie DK 162 straipsnio 2 dalies (2002 m. DK redakcija) prasme gali (turi) būti atliekami ir švenčių dienomis. Kita vertus, tai nereiškia, kad ieškovas vien dėl šios priežasties neturi teisės gauti padidinto tarifo darbo užmokestį už savo darbo funkcijų vykdymą švenčių dienomis. Kasacinio teismo nuomone, teismai, spręsdami dėl darbo užmokesčio už darbą švenčių dienomis mokėjimo, be pagrindo suabsoliutino atsakovės nurodytas nežinojimo apie ieškovo darbą švenčių dienomis ir sutikimo dirbti tokiomis dienomis nedavimo aplinkybes, nors atsakovė, pagal pareigas neužtikrinusi tinkamo ieškovo darbo organizavimo, neturi teisės remtis tokiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip teisėtu atsisakymo mokėti padidinto tarifo darbo užmokestį ir už darbą švenčių dienomis pagrindu. Teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovė vykdė pirmiau įvardytas pareigas, be kita ko, ar kontroliavo, kaip ieškovas laikosi jam privalomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų, ir ar ieškovas konkrečiomis švenčių dienomis savo darbo funkcijas vykdė nepaisydamas atsakovės nurodymų.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kasacinis teismas paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, o bylos dalį dėl kitų ieškovo reikalavimų perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. vs UAB „Romversa“ , bylos Nr. e3K-3-359-701/2019.
Dėl
nepagrįstai išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas
priteisimo
Išmokas už
nepanaudotas kasmetines atostogas teismas kvalifikavo kaip darbo užmokesčiui
prilygintinas išmokas. Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais dėl skaičiavimo,
sąskaitybos klaidos sąvokų, įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad
ieškovė neįrodė, jog išmokant kompensaciją atsakovei už nepanaudotas atostogas
buvo padaryta skaičiavimo klaida. Išmoka už nepanaudotas atostogas atsakovei
tuo metu buvo išmokėta esant teisiniam pagrindui, t. y. ieškovei apskaičiavus
nepanaudotas atostogas. Apskaičiuodama atostogas už (vaiko priežiūros atostogų)
laikotarpį, už kurį jos neturėjo būti skaičiuojamos, tokį skaičiavimą taikydama
visą ieškovės dirbtą pagal darbo sutartį laikotarpį, ieškovė, teismo vertinimu,
neteisingai pritaikė teisės aktą, taigi prisiėmė tokių veiksmų riziką.
Sąskaitybos klaida neapima įstatymo neteisingo taikymo atvejų. Atostogos
klaidingai buvo skaičiuojamos ne tik atsakovei, bet ir kitiems ieškovės
darbuotojams, tai rodo sistemingą neteisingą teisės aktų taikymą. Todėl
CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, įtvirtinančios
galimybę išreikalauti be pagrindo išmokėtas sumas kaip darbo užmokesčiui
prilygintas išmokas tuo atveju, kai padaryta sąskaitybos klaida, netaikytinos.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Valdos“ vs. S. Č., bylos Nr. e3K-3-354-701/2019.| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2019 m. spalio mėn.
|
Dėl darbo sutarties
pasibaigimo DK 54 straipsnio pagrindu
Pagal DK 54 straipsnio 1 dalį darbo sutarties nutraukimo iniciatyvos teisę turi bet kuri darbo sutarties šalis; pasiūlymas nutraukti darbo sutartį pateikiamas raštu išdėstant darbo sutarties nutraukimo sąlygas (2 dalis); sutikimą su pateiktu pasiūlymu kita darbo sutarties šalis taip pat išreiškia raštu (3 dalis). Sutarusios nutraukti sutartį, šalys gali sudaryti raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, toks darbo sutarties šalių sudarytas susitarimas (ar darbo sutarties šalies raštu išreikštas sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį) pabaigia šalių darbo sutartį (4 dalis). Taigi darbo sutarties pabaiga šiuo pagrindu galima, kada darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma, atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 54 straipsnyje nustatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
Pagal DK 54 straipsnio 1 dalį darbo sutarties nutraukimo iniciatyvos teisę turi bet kuri darbo sutarties šalis; pasiūlymas nutraukti darbo sutartį pateikiamas raštu išdėstant darbo sutarties nutraukimo sąlygas (2 dalis); sutikimą su pateiktu pasiūlymu kita darbo sutarties šalis taip pat išreiškia raštu (3 dalis). Sutarusios nutraukti sutartį, šalys gali sudaryti raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, toks darbo sutarties šalių sudarytas susitarimas (ar darbo sutarties šalies raštu išreikštas sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį) pabaigia šalių darbo sutartį (4 dalis). Taigi darbo sutarties pabaiga šiuo pagrindu galima, kada darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma, atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 54 straipsnyje nustatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
Taigi, tiek nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, tiek vėliau ginčijant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą esminę reikšmę, minėta, turi tai, ar buvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo. Konstatavus suderintos valios dėl darbo sutarties nutraukimo trūkumą, darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu negali būti pripažįstamas teisėtu. Sprendžiant ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kiekvienu atveju būtina individualiai atsižvelgti į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimo aplinkybes, ar asmens valia nebuvo nulemta neleistinomis priemonėmis, ekonominio pobūdžio ar psichologiniu darbdavio spaudimu; ar pasiūlymas darbuotojui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu buvo išreikštas suprantamai ir aiškiai.
Nagrinėjamoje byloje
pasiruošimo nutraukti šalių darbo sutartį bei darbo sutarties nutraukimo
procedūros atliktos nuosekliai laikantis DK 54 straipsnyje nustatyto
reglamentavimo – ieškovė (darbdavė) raštu pateikė atsakovei (darbuotojai)
pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, taip pat įteikė susitarimo
dėl darbo sutarties nutraukimo projektą, atsakovė raštu patvirtino šiuos
dokumentus gavusi ir atskiru dokumentu – rašytiniu sutikimu – išreiškė savo
valią pranešdama ieškovei apie sutikimą nutraukti darbo sutartį nuo
2018 m. sausio 9 d. darbdavio pasiūlyme nurodytomis sąlygomis.
Galutinai savo suderintą valią abi darbo sutarties šalys išreiškė susitarime
dėl darbo sutarties šalių susitarimu nutraukimo, kuriame, be kita ko, šalys
pabrėžė, kad šį susitarimą sudaro laisva valia ir niekieno nevaržomos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ecoservice Klaipėda“ v. T. B., bylos Nr. e3K-3-302-684/2019.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ecoservice Klaipėda“ v. T. B., bylos Nr. e3K-3-302-684/2019.
| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2019 m. rugsėjo mėn.
|
Dėl DK 168 str. įtvirtintų garantijų taikymo
Pagal DK 168 straipsnio 3 dalį, darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo. Taigi atitinkamo VDI pareigūno sutikimas atleidžiant iš darbo darbuotojų atstovavimą įgyvendinančius asmenis yra būtinas, o darbo sutarties nutraukimas be tokio sutikimo negalimas. Šio reikalavimo nesilaikymas yra savarankiškas pagrindas darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu.
Pagal DK 168 straipsnio 3 dalį, darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo. Taigi atitinkamo VDI pareigūno sutikimas atleidžiant iš darbo darbuotojų atstovavimą įgyvendinančius asmenis yra būtinas, o darbo sutarties nutraukimas be tokio sutikimo negalimas. Šio reikalavimo nesilaikymas yra savarankiškas pagrindas darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu.
Atmestina ir ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą dėstoma pozicija, jog pagal 2016 m. DK normas kreiptis į VDI reikia tik tokiais atvejais, kai atleidžiama nesant darbuotojo kaltės. DK 168 straipsnio 3 dalis nurodo, kad darbuotojai be atitinkamo VDI vadovo sutikimo negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia. Atleidimą darbdavio iniciatyva reglamentuoja du DK straipsniai – 57 (be darbuotojo kaltės) ir 58 (dėl darbuotojo kaltės). Įstatymų leidėjui nenurodžius, kad atleidžiant darbdavio iniciatyva sutikimo reikia tik tam tikrais atvejais, laikytina, kad VDI vadovo sutikimas reikalingas visais atvejais, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, taigi ir atleidžiant už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.
Byloje nustatyta, kad atsakovas yra Ligoninės darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, taigi jam taikytinos garantijos, nustatytos DK 168 straipsnio 3 dalyje.
Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad darbo sutarties su atsakovu nutraukimas, nesant atitinkamo VDI vadovo sutikimo, už pažeidimus, paaiškėjusius galiojant 2016 m. DK, yra neteisėtas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Vilniaus psichiatrijos ligoninė v. V. K., bylos Nr. e3K-3-276-248/2019.
| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2019 m. liepos mėn.
|
Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, kai darbuotojas per paskutinius dvylika mėnesių padarė antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą
Ieškovė, be kitų reikalavimų, prašė teismo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinio netenkino. Byloje buvo sprendžiama dėl galimybės atleisti darbuotoją iš darbo, jei per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojas yra padaręs antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą.
Kadangi 2016 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) nenurodyta, kas laikytina „tokiu pačiu“ darbo pareigų pažeidimu, kasacinis teismas išaiškino, kad „tokiu pačiu“ pažeidimu laikytini darbo pareigų pažeidimai, padaryti toje pačioje veiklos srityje, kai netinkamai vykdytos pareigos yra panašaus pobūdžio (pavyzdžiui, finansinės drausmės pažeidimai, Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, viešųjų ir privačių interesų derinimo pažeidimai, pažeidimai darbų saugos reikalavimų srityje, neatvykimas į darbą ar kitoks darbo laiko režimo ir naudojimo pažeidimas ir kt.). Kasacinis teismas pažymėjo, kad tokio grupavimo pagrindu neturėtų būti bendro pobūdžio, visų pareigų atlikimui taikytinos nuostatos, kaip, pavyzdžiui, reikalavimas atliekant darbo funkcijas laikytis teisės aktų nuostatų. Ar darbo pareigų pažeidimai laikytini tokiais pačiais, gali priklausyti ir nuo darbuotojo atliekamų funkcijų bei pareigų apimties ir įvairovės. Dėl to teismas, nagrinėdamas ginčus dėl darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar ankstesnis, teisės aktų nustatyta tvarka fiksuotas, ir vėlesnis, padarytas per dvylika mėnesių, darbo pareigų pažeidimai vertintini kaip tokie patys šios teisės normos prasme.
Byloje teismai sprendė, kad ieškovė padarė viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje pažeidimų bei finansinio audito ataskaitoje nurodytus pažeidimus, bei šiuos pažeidimus darė sistemingai, todėl sprendė, jog buvo pagrindas atleisti ieškovę iš einamų pareigų pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, jog įspėjime bei įsakyme dėl ieškovės atleidimo iš darbo nurodytos nuostatos yra bendro pobūdžio, neatskleidžiančios, kokie darbo pareigų pažeidimai padaryti, nes vien nuorodos į tuos pačius įstaigos vietinių teisės aktų punktus nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad padaryti tokie patys darbo pareigų pažeidimai. Taigi bylą nagrinėję teismai išsamiai nevertino, ar ieškovės padaryti darbo pareigų pažeidimai gali būti laikomi tokiais pačiais DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, nenustatė jų padarymo laiko pažeidimų, dėl kurių ieškovei pareikštas įspėjimas, atžvilgiu. Dėl to nėra galimybės spręsti dėl darbo sutarties nutraukimo šios normos pagrindu teisėtumo.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad sisteminis DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 4 dalies nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, jog tam, kad būtų taikomas pirmiau nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, antras darbo pareigų pažeidimas turi būti padarytas per paskutinius dvylika mėnesių nuo darbuotojo įspėjimo, t. y. antrasis pažeidimas turi būti padarytas po to, kai darbuotojas, padaręs darbdavio nustatytą pirmąjį darbo pareigų pažeidimą, dėl kurio darbuotojas turėjo galimybę pasiaiškinti, įspėjamas dėl galimo atleidimo padarius kitą pažeidimą.
Kasacinis teismas, remdamasis nurodytais argumentais konstatavo, kad tinkamai neištyrus bylos duomenų ir nenustačius teisiškai reikšmingų aplinkybių, byla galėjo būti neteisingai išspręsta, dėl to teismų procesinius sprendimus panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ieškovė, be kitų reikalavimų, prašė teismo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinio netenkino. Byloje buvo sprendžiama dėl galimybės atleisti darbuotoją iš darbo, jei per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojas yra padaręs antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą.
Kadangi 2016 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) nenurodyta, kas laikytina „tokiu pačiu“ darbo pareigų pažeidimu, kasacinis teismas išaiškino, kad „tokiu pačiu“ pažeidimu laikytini darbo pareigų pažeidimai, padaryti toje pačioje veiklos srityje, kai netinkamai vykdytos pareigos yra panašaus pobūdžio (pavyzdžiui, finansinės drausmės pažeidimai, Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, viešųjų ir privačių interesų derinimo pažeidimai, pažeidimai darbų saugos reikalavimų srityje, neatvykimas į darbą ar kitoks darbo laiko režimo ir naudojimo pažeidimas ir kt.). Kasacinis teismas pažymėjo, kad tokio grupavimo pagrindu neturėtų būti bendro pobūdžio, visų pareigų atlikimui taikytinos nuostatos, kaip, pavyzdžiui, reikalavimas atliekant darbo funkcijas laikytis teisės aktų nuostatų. Ar darbo pareigų pažeidimai laikytini tokiais pačiais, gali priklausyti ir nuo darbuotojo atliekamų funkcijų bei pareigų apimties ir įvairovės. Dėl to teismas, nagrinėdamas ginčus dėl darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar ankstesnis, teisės aktų nustatyta tvarka fiksuotas, ir vėlesnis, padarytas per dvylika mėnesių, darbo pareigų pažeidimai vertintini kaip tokie patys šios teisės normos prasme.
Byloje teismai sprendė, kad ieškovė padarė viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje pažeidimų bei finansinio audito ataskaitoje nurodytus pažeidimus, bei šiuos pažeidimus darė sistemingai, todėl sprendė, jog buvo pagrindas atleisti ieškovę iš einamų pareigų pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, jog įspėjime bei įsakyme dėl ieškovės atleidimo iš darbo nurodytos nuostatos yra bendro pobūdžio, neatskleidžiančios, kokie darbo pareigų pažeidimai padaryti, nes vien nuorodos į tuos pačius įstaigos vietinių teisės aktų punktus nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad padaryti tokie patys darbo pareigų pažeidimai. Taigi bylą nagrinėję teismai išsamiai nevertino, ar ieškovės padaryti darbo pareigų pažeidimai gali būti laikomi tokiais pačiais DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, nenustatė jų padarymo laiko pažeidimų, dėl kurių ieškovei pareikštas įspėjimas, atžvilgiu. Dėl to nėra galimybės spręsti dėl darbo sutarties nutraukimo šios normos pagrindu teisėtumo.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad sisteminis DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 4 dalies nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, jog tam, kad būtų taikomas pirmiau nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, antras darbo pareigų pažeidimas turi būti padarytas per paskutinius dvylika mėnesių nuo darbuotojo įspėjimo, t. y. antrasis pažeidimas turi būti padarytas po to, kai darbuotojas, padaręs darbdavio nustatytą pirmąjį darbo pareigų pažeidimą, dėl kurio darbuotojas turėjo galimybę pasiaiškinti, įspėjamas dėl galimo atleidimo padarius kitą pažeidimą.
Kasacinis teismas, remdamasis nurodytais argumentais konstatavo, kad tinkamai neištyrus bylos duomenų ir nenustačius teisiškai reikšmingų aplinkybių, byla galėjo būti neteisingai išspręsta, dėl to teismų procesinius sprendimus panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje X. v. LR švietimo ir mokslo ministerija ir Y., bylos Nr. e3K-3-244-248/2019.
| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2019 m. gegužės mėn.
|
Dėl būsimų protezavimo išlaidų
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovui 49 925,81 Eur turtinės žalos atlyginimą, grindžiamą būsimomis mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidomis, yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šią ieškovo reikalavimo dalį, taikė netinkamą būsimų išlaidų pripažinimo standartą įrodinėjimo procese, nurodydamas, kad priteisiamos išlaidos turi būti realios, o jų dydis nekelti jokių abejonių dėl šių išlaidų tikrumo. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo šioje dalyje yra naikintina ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl 49 925,81 Eur turtinės žalos atlyginimo, kuriuo buvo užtikrintas deliktinės civilinės atsakomybės kompensuojamosios funkcijos įgyvendinimas.
Lietuvoje veikianti privalomojo sveikatos draudimo sistema garantuoja
privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus
draudžiamajam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir šių
paslaugų išlaidų apmokėjimą, taip pat vaistų ir medicinos pagalbos
priemonių įsigijimo išlaidų bei medicinos priemonių (prietaisų), būtinų apdraustųjų sveikatos priežiūrai
namuose užtikrinti, nuomos išlaidų kompensavimą (Lietuvos Respublikos
sveikatos draudimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 5 dalis).
Kadangi ne visos asmens sveikatos priežiūros paslaugos yra apmokamos iš
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, todėl nukentėjęs asmuo
sveikatos sužalojimo atveju įgyja teisę pareikšti reikalavimą už žalą
atsakingam asmeniui dėl iš šio sveikatos draudimo fondo neapmokėtų
nukentėjusio asmens turėtų būtinų su sveikatos grąžinimu susijusių
išlaidų atlyginimo.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovui 49 925,81 Eur turtinės žalos atlyginimą, grindžiamą būsimomis mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidomis, yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šią ieškovo reikalavimo dalį, taikė netinkamą būsimų išlaidų pripažinimo standartą įrodinėjimo procese, nurodydamas, kad priteisiamos išlaidos turi būti realios, o jų dydis nekelti jokių abejonių dėl šių išlaidų tikrumo. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo šioje dalyje yra naikintina ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl 49 925,81 Eur turtinės žalos atlyginimo, kuriuo buvo užtikrintas deliktinės civilinės atsakomybės kompensuojamosios funkcijos įgyvendinimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Linmedė“, bylos Nr. e3K-3-164-1075/2019.
Dėl negautų pajamų sveikatos sužalojimo atveju
Tiek bylą nagrinėję tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ieškinio reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo atmetė, ieškovo pajamų, kurias jis galėtų uždirbti ateityje, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dydį prilygindami ieškovo iki sveikatos sužalojimo gaunamam vidutiniam darbo užmokesčiui. Teismai pripažino, kad ieškovo prarastą darbingumą atitinkančią pajamų, kurias jis galėtų gauti ateityje, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dalį visiškai kompensuoja ieškovo gaunamos socialinio draudimo išmokos – netekto darbingumo periodinė kompensacija ir netekto darbingumo pensija.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo ar asmenys privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis); nuostolius nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (CK 6.283 straipsnio 2 dalis). Tokias negautas pajamas paprastai sudaro sumažėjęs darbo užmokestis ar kitokios pajamos, kurias praranda nukentėjęs asmuo, dėl sveikatos sužalojimo tapęs iš dalies ar visiškai nedarbingas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą priteisti turtinę žalą dėl negautų pajamų, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties ir atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir bylos dalį dėl turtinės žalos dėl negautų pajamų priteisimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Tiek bylą nagrinėję tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ieškinio reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo atmetė, ieškovo pajamų, kurias jis galėtų uždirbti ateityje, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dydį prilygindami ieškovo iki sveikatos sužalojimo gaunamam vidutiniam darbo užmokesčiui. Teismai pripažino, kad ieškovo prarastą darbingumą atitinkančią pajamų, kurias jis galėtų gauti ateityje, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dalį visiškai kompensuoja ieškovo gaunamos socialinio draudimo išmokos – netekto darbingumo periodinė kompensacija ir netekto darbingumo pensija.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo ar asmenys privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis); nuostolius nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (CK 6.283 straipsnio 2 dalis). Tokias negautas pajamas paprastai sudaro sumažėjęs darbo užmokestis ar kitokios pajamos, kurias praranda nukentėjęs asmuo, dėl sveikatos sužalojimo tapęs iš dalies ar visiškai nedarbingas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą priteisti turtinę žalą dėl negautų pajamų, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties ir atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir bylos dalį dėl turtinės žalos dėl negautų pajamų priteisimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Linmedė“, bylos Nr. e3K-3-164-1075/2019.
Dėl darbo užmokesčio mokėjimo už darbą poilsio dienomis, kai dirbama suminiu darbo laiko režimu
Ieškovas, be kitų reikalavimų, prašė priteisti iš atsakovės (darbdavės) nesumokėtą darbo užmokestį už darbą švenčių ir poilsio dienomis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas tenkino dalį ieškinio.
Ginčo darbo sutarties sudarymo metu galiojusio 2002 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 147 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtino administracija ir jie turėjo būti viešai paskelbiami įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki šių grafikų įsigaliojimo (DK 19 straipsnis). Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio 2002 m. DK 194 straipsnį už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį; už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, keičiantis darbo teisę reglamentuojančioms normoms, darbo ir poilsio laiko sąvokos bei kompensavimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis iš esmės liko tie patys.
Kasacinis teismas nurodė, kad darbuotojams, dirbantiems pagal suminę darbo laiko apskaitą, poilsio dienos nustatomos pagal patvirtintus darbo (pamainų) grafikus. Suminė darbo laiko apskaita taikoma, kai darbo krūvis darbovietėje svyruoja ir yra nepastovus arba tokio darbo laiko režimo poreikį lemia darbuotojų atliekamų funkcijų esmė – dirbdamas tokiu režimu, darbuotojas darbo pareigas atlieka tuo metu, kada jos yra reikalingos, ir nedirba tuomet, kai tokio poreikio nėra. Esant suminei darbo laiko apskaitai, tai, koks yra darbuotojo darbo laiko režimas, taip pat kokios yra darbuotojo poilsio dienos, nustatoma pagal darbo grafiką. Pareiga sudaryti tokį grafiką tenka darbdaviui. Byloje teismai pripažino, kad įmonėje buvo taikomas suminės darbo laiko apskaitos režimas; o ieškovui už darbą poilsio dieną buvo kompensuojama vien tik suteikiant kitą poilsio dieną, tačiau už ją nemokant jo vidutinio darbo užmokesčio. Kasacinis teismas konstatavo, kad apžvelgiamoje byloje ginčo santykiams turėjo būti taikomas 2002 m. DK 194 straipsnis, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šio straipsnio netaikė. Kadangi byloje nebuvo tiksliai nustatyta, kiek konkrečių dienų, kurios pagal ieškovo darbo grafiką turėjo būti poilsio, ieškovas dirbo ir kiek poilsio dienų gavo vėliau kaip kompensaciją, taip pat koks darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas už suteiktas poilsio dienas, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys atmestas, dalį ir šią bylos dalį perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Ieškovas, be kitų reikalavimų, prašė priteisti iš atsakovės (darbdavės) nesumokėtą darbo užmokestį už darbą švenčių ir poilsio dienomis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas tenkino dalį ieškinio.
Ginčo darbo sutarties sudarymo metu galiojusio 2002 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 147 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtino administracija ir jie turėjo būti viešai paskelbiami įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki šių grafikų įsigaliojimo (DK 19 straipsnis). Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio 2002 m. DK 194 straipsnį už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį; už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, keičiantis darbo teisę reglamentuojančioms normoms, darbo ir poilsio laiko sąvokos bei kompensavimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis iš esmės liko tie patys.
Kasacinis teismas nurodė, kad darbuotojams, dirbantiems pagal suminę darbo laiko apskaitą, poilsio dienos nustatomos pagal patvirtintus darbo (pamainų) grafikus. Suminė darbo laiko apskaita taikoma, kai darbo krūvis darbovietėje svyruoja ir yra nepastovus arba tokio darbo laiko režimo poreikį lemia darbuotojų atliekamų funkcijų esmė – dirbdamas tokiu režimu, darbuotojas darbo pareigas atlieka tuo metu, kada jos yra reikalingos, ir nedirba tuomet, kai tokio poreikio nėra. Esant suminei darbo laiko apskaitai, tai, koks yra darbuotojo darbo laiko režimas, taip pat kokios yra darbuotojo poilsio dienos, nustatoma pagal darbo grafiką. Pareiga sudaryti tokį grafiką tenka darbdaviui. Byloje teismai pripažino, kad įmonėje buvo taikomas suminės darbo laiko apskaitos režimas; o ieškovui už darbą poilsio dieną buvo kompensuojama vien tik suteikiant kitą poilsio dieną, tačiau už ją nemokant jo vidutinio darbo užmokesčio. Kasacinis teismas konstatavo, kad apžvelgiamoje byloje ginčo santykiams turėjo būti taikomas 2002 m. DK 194 straipsnis, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šio straipsnio netaikė. Kadangi byloje nebuvo tiksliai nustatyta, kiek konkrečių dienų, kurios pagal ieškovo darbo grafiką turėjo būti poilsio, ieškovas dirbo ir kiek poilsio dienų gavo vėliau kaip kompensaciją, taip pat koks darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas už suteiktas poilsio dienas, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys atmestas, dalį ir šią bylos dalį perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Eveda“, bylos Nr. e3K-3-178-684/2019.
| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2019 m. balandžio mėn.
|
Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, kai darbuotojas per paskutinius dvylika mėnesių padarė antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, darbuotojui teismine tvarka ginčijant darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu teisėtumą, darbdaviui tenka pareiga įrodinėti, kad: 1) darbuotojas savo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė darbo pareigų pažeidimą; 2) darbuotojas paskutinių dvylikos mėnesių laikotarpiu savo kaltais veiksmais buvo padaręs bent jau vieną tokį patį darbo pareigų pažeidimą.
Ieškovas buvo atleistas iš darbo, nes nepasiekė pardavimo rezultatų, tačiau šiuo aspektu būtina pažymėti, jog darbo sutartyje nėra tiesiogiai apibrėžta, kad ieškovas, kaip darbuotojas, privalo pasiekti tam tikrus pardavimo rezultatus, todėl tokių rezultatų nepasiekimas, jeigu šalys, besiderėdamos dėl darbo sutarties sąlygų, ir tarėsi dėl tam tikrų pardavimo rezultatų pasiekimo, negali būti panaudotas prieš ieškovą (DK 6 straipsnio 2 dalis).
Be to, ką pagrįstai pažymėjo ir bylą nagrinėję teismai, tam tikro darbo rezultato, jeigu jis ir būtų aptartas darbo sutartyje, nepasiekimas savaime nepatvirtina darbuotojo kaltės, kuri, kaip minėta, yra būtinoji darbo sutarties nutraukimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą sąlyga. Atsakovės direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakyme taip pat nurodyta, kad ieškovas nevykdė darbo sutarties 7.1–7.3 punktuose apibrėžtų darbo funkcijų, tačiau bylą nagrinėję teismai, įvertinę ieškovo pateiktus elektroninio susirašinėjimo duomenis, nustatė, kad ieškovas, priešingai negu įrodinėja atsakovė, 2017 m. birželio–rugpjūčio mėn. aktyviai vykdė darbo veiklą: teikė pasiūlymus savivaldybėms ir įmonėms, derino straipsnius, sudarė ketinimų susitarimą ir kt.
Atsakovė savo kasaciniame skunde kelia abejones dėl pirmiau minėtų įrodymų turinio tikrumo, tačiau nenurodo argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti ieškovo pateiktų elektroninio susirašinėjimo duomenų turinio tikrumu, todėl darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai vadovavosi šiais įrodymais. Pažymėtina, kad atsakovė savo kasaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes, kurios, jos vertinimu, patvirtina, kad ieškovas netinkamai vykdė savo darbo funkcijas, tačiau kasaciniame skunde nėra teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, nustatydami faktines aplinkybes, susijusias su ieškovo darbo funkcijų vykdymu. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, priešingai negu įrodinėja atsakovė, vykdė darbo funkcijas, apibrėžtas darbo sutartyje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, darbuotojui teismine tvarka ginčijant darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu teisėtumą, darbdaviui tenka pareiga įrodinėti, kad: 1) darbuotojas savo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė darbo pareigų pažeidimą; 2) darbuotojas paskutinių dvylikos mėnesių laikotarpiu savo kaltais veiksmais buvo padaręs bent jau vieną tokį patį darbo pareigų pažeidimą.
Ieškovas buvo atleistas iš darbo, nes nepasiekė pardavimo rezultatų, tačiau šiuo aspektu būtina pažymėti, jog darbo sutartyje nėra tiesiogiai apibrėžta, kad ieškovas, kaip darbuotojas, privalo pasiekti tam tikrus pardavimo rezultatus, todėl tokių rezultatų nepasiekimas, jeigu šalys, besiderėdamos dėl darbo sutarties sąlygų, ir tarėsi dėl tam tikrų pardavimo rezultatų pasiekimo, negali būti panaudotas prieš ieškovą (DK 6 straipsnio 2 dalis).
Be to, ką pagrįstai pažymėjo ir bylą nagrinėję teismai, tam tikro darbo rezultato, jeigu jis ir būtų aptartas darbo sutartyje, nepasiekimas savaime nepatvirtina darbuotojo kaltės, kuri, kaip minėta, yra būtinoji darbo sutarties nutraukimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą sąlyga. Atsakovės direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakyme taip pat nurodyta, kad ieškovas nevykdė darbo sutarties 7.1–7.3 punktuose apibrėžtų darbo funkcijų, tačiau bylą nagrinėję teismai, įvertinę ieškovo pateiktus elektroninio susirašinėjimo duomenis, nustatė, kad ieškovas, priešingai negu įrodinėja atsakovė, 2017 m. birželio–rugpjūčio mėn. aktyviai vykdė darbo veiklą: teikė pasiūlymus savivaldybėms ir įmonėms, derino straipsnius, sudarė ketinimų susitarimą ir kt.
Atsakovė savo kasaciniame skunde kelia abejones dėl pirmiau minėtų įrodymų turinio tikrumo, tačiau nenurodo argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti ieškovo pateiktų elektroninio susirašinėjimo duomenų turinio tikrumu, todėl darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai vadovavosi šiais įrodymais. Pažymėtina, kad atsakovė savo kasaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes, kurios, jos vertinimu, patvirtina, kad ieškovas netinkamai vykdė savo darbo funkcijas, tačiau kasaciniame skunde nėra teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, nustatydami faktines aplinkybes, susijusias su ieškovo darbo funkcijų vykdymu. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, priešingai negu įrodinėja atsakovė, vykdė darbo funkcijas, apibrėžtas darbo sutartyje.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. K. v. VšĮ Baltijos media centras, bylos Nr. 3K-3-135-684/2019.
|
LAT
praktika darbo bylose 2019 m. kovo mėn.
|
Dėl pagrindo atleisti darbuotoją iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai nustatė aplinkybę, už kokį darbo pareigų pažeidimą (neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties vieną darbo dieną ar kelias dienas) ieškovė nutraukė darbo sutartį su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad ieškovė nutraukė darbo sutartį su atsakovu dėl šiurkštaus darbo pažeidimo – atsakovo neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d., šio teismo nebuvo tirta ir nustatyta, kuriomis konkrečiai šio laikotarpio dienomis atsakovas turėjo dirbti pas ieškovę, tačiau į darbą neatvyko, kokios buvo atsakovo neatvykimo į darbą jo darbo dienomis per nurodytą laikotarpį priežastys, konkrečiai kurią (kurias) darbo dieną (dienas) neatvykdamas į darbą atsakovas padarė DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Šių aplinkybių nustatymas yra reikšmingas sprendžiant, ar realiai pažeidimas buvo padarytas, koks jis buvo ir koks padaryto pažeidimo sunkumas, nes tai atitinkamai turi reikšmės sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo proporcingumo ir teisėtumo
Nagrinėjamoje byloje teismai taip pat turėjo aiškintis, ar iš tiesų darbdavė bandė susisiekti su atsakovu iki 2018 m. balandžio 23 d., kaip tai nurodoma ieškovės 2018 m. balandžio 23 (24) d. akte „Dėl G. P. neatvykimo į darbą“, ar šis neatsiliepė (telefonu, el. paštu), ar atsakovas žinojo, kad 2018 m. balandžio 17 d. ir kitomis konkrečiomis dienomis jam reikia būti darbe, jeigu taip, ar iš anksto įspėjo, kad neatvyks į darbą. Nurodytos aplinkybės yra svarbios nustatant, ar buvo ir kada buvo padarytas darbo pareigų pažeidimas, kokie buvo atsakovo ketinimai ir ar yra jo kaltė, koks pažeidimo sunkumas, ar atsakovo atleidimas iš darbo yra proporcinga priemonė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų nustatyta, jog pas ieškovę buvo nusistovėjusi praktika, pagal kurią vairuotojai vykdyti darbinių pareigų yra kviečiami darbdavės.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad šioje byloje būtina nustatyti visas reikšmingas teisingai ginčui išspręsti aplinkybes, nurodytas šioje nutartyje, įvertinti, ar atsakovas padarė darbo pareigų pažeidimą, nurodytą DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte, jei taip, tai ar jo atleidimas iš darbo yra proporcinga padarytam darbo pareigų pažeidimui priemonė. Apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta nenustačius bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai nustatė aplinkybę, už kokį darbo pareigų pažeidimą (neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties vieną darbo dieną ar kelias dienas) ieškovė nutraukė darbo sutartį su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad ieškovė nutraukė darbo sutartį su atsakovu dėl šiurkštaus darbo pažeidimo – atsakovo neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d., šio teismo nebuvo tirta ir nustatyta, kuriomis konkrečiai šio laikotarpio dienomis atsakovas turėjo dirbti pas ieškovę, tačiau į darbą neatvyko, kokios buvo atsakovo neatvykimo į darbą jo darbo dienomis per nurodytą laikotarpį priežastys, konkrečiai kurią (kurias) darbo dieną (dienas) neatvykdamas į darbą atsakovas padarė DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Šių aplinkybių nustatymas yra reikšmingas sprendžiant, ar realiai pažeidimas buvo padarytas, koks jis buvo ir koks padaryto pažeidimo sunkumas, nes tai atitinkamai turi reikšmės sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo proporcingumo ir teisėtumo
Nagrinėjamoje byloje teismai taip pat turėjo aiškintis, ar iš tiesų darbdavė bandė susisiekti su atsakovu iki 2018 m. balandžio 23 d., kaip tai nurodoma ieškovės 2018 m. balandžio 23 (24) d. akte „Dėl G. P. neatvykimo į darbą“, ar šis neatsiliepė (telefonu, el. paštu), ar atsakovas žinojo, kad 2018 m. balandžio 17 d. ir kitomis konkrečiomis dienomis jam reikia būti darbe, jeigu taip, ar iš anksto įspėjo, kad neatvyks į darbą. Nurodytos aplinkybės yra svarbios nustatant, ar buvo ir kada buvo padarytas darbo pareigų pažeidimas, kokie buvo atsakovo ketinimai ir ar yra jo kaltė, koks pažeidimo sunkumas, ar atsakovo atleidimas iš darbo yra proporcinga priemonė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų nustatyta, jog pas ieškovę buvo nusistovėjusi praktika, pagal kurią vairuotojai vykdyti darbinių pareigų yra kviečiami darbdavės.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad šioje byloje būtina nustatyti visas reikšmingas teisingai ginčui išspręsti aplinkybes, nurodytas šioje nutartyje, įvertinti, ar atsakovas padarė darbo pareigų pažeidimą, nurodytą DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte, jei taip, tai ar jo atleidimas iš darbo yra proporcinga padarytam darbo pareigų pažeidimui priemonė. Apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta nenustačius bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB "Hermitrucks" v. G. P., bylos Nr. e3K-3-130-701/2019.
Dėl sprendimo vykdymo atgręžimo
CPK 762 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu
teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine ar kasacine tvarka, savo nutartimi
galutinai išsprendžia ginčą dėl teisės arba nutraukia bylą, arba
palieka ieškinį nenagrinėtą, jis privalo išspręsti sprendimo įvykdymo
atgręžimo klausimą, išskyrus atvejus, kai pagal byloje esančią medžiagą
išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą nagrinėjant bylą
apeliacine ar kasacine tvarka nėra galimybės; tokiu atveju šis klausimas
perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui. Šio straipsnio 4
dalyje įtvirtinta, kad, apeliacine ar kasacine tvarka panaikinus
sprendimą bylose dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų
išieškojimo, atgręžti įvykdymą leidžiama tik tais atvejais, kai gavėjas
veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų.
Sprendžiant, ar byloje gali būti atliktas sprendimo įvykdymo atgręžimas, ar taikytini atgręžimo ribojimai, visų pirma svarbu kvalifikuoti teismo sprendimu, kuris vėliau panaikintas apeliacine ar kasacine tvarka, ieškovo naudai priteistų ir išieškotų išmokų pobūdį (ar tai yra darbo užmokestis, ar darbo užmokesčiui prilyginta išmoka, ar kitokio pobūdžio išmoka), nes nuo jų pobūdžio priklauso sprendimo įvykdymo atgręžimo taikymo sąlygos ir atgręžimo galimybė.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: darbo užmokesčiui gali būti prilyginamos tokios išmokos, į kurias darbuotojas įgyja teisę dėl atlikto darbo, o ne tokios, į kurias įgyja teisę dėl darbdavio padaryto pažeidimo.
Vertinant darbo užmokesčio tikslą atlyginti darbuotojui už jo pasiektą kiekybinį ir kokybinį darbo rezultatą manytina, jog kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, nors ir nėra darbo užmokestis už pasiektą konkretų rezultatą ir dirbtą tam tikrą laiko tarpą, tačiau gali būti priskiriama darbo užmokesčiui prilygintoms išmokoms kaip atlygis už darbą poilsiui skirtu laiku, t. y. asmuo, gaunantis kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, už tam tikrą išdirbtą laiką gauna ir darbo užmokestį, ir kompensaciją.
Kasacinio teismo konstatuota, kad DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodyta išmoka – vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką – pagal savo pobūdį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, įvertinusi DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytos išmokos – išeitinės išmokos (kompensacijos) – mokėjimo teisinį pagrindą, paskirtį, tai, kad teisė į šią išmoką nėra įgyjama už darbą, konstatuoja, jog aptariama išmoka pagal savo pobūdį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui.
Sprendžiant, ar byloje gali būti atliktas sprendimo įvykdymo atgręžimas, ar taikytini atgręžimo ribojimai, visų pirma svarbu kvalifikuoti teismo sprendimu, kuris vėliau panaikintas apeliacine ar kasacine tvarka, ieškovo naudai priteistų ir išieškotų išmokų pobūdį (ar tai yra darbo užmokestis, ar darbo užmokesčiui prilyginta išmoka, ar kitokio pobūdžio išmoka), nes nuo jų pobūdžio priklauso sprendimo įvykdymo atgręžimo taikymo sąlygos ir atgręžimo galimybė.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: darbo užmokesčiui gali būti prilyginamos tokios išmokos, į kurias darbuotojas įgyja teisę dėl atlikto darbo, o ne tokios, į kurias įgyja teisę dėl darbdavio padaryto pažeidimo.
Vertinant darbo užmokesčio tikslą atlyginti darbuotojui už jo pasiektą kiekybinį ir kokybinį darbo rezultatą manytina, jog kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, nors ir nėra darbo užmokestis už pasiektą konkretų rezultatą ir dirbtą tam tikrą laiko tarpą, tačiau gali būti priskiriama darbo užmokesčiui prilygintoms išmokoms kaip atlygis už darbą poilsiui skirtu laiku, t. y. asmuo, gaunantis kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, už tam tikrą išdirbtą laiką gauna ir darbo užmokestį, ir kompensaciją.
Kasacinio teismo konstatuota, kad DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodyta išmoka – vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką – pagal savo pobūdį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, įvertinusi DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytos išmokos – išeitinės išmokos (kompensacijos) – mokėjimo teisinį pagrindą, paskirtį, tai, kad teisė į šią išmoką nėra įgyjama už darbą, konstatuoja, jog aptariama išmoka pagal savo pobūdį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centras, bylos Nr. e3K-3-66-701/2019.
| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2019 m. vasario mėn.
|
Dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje ir teisme santykio bei bylos nagrinėjimo teisme ribų
Kasacinis teismas nurodė, jog jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. Taigi teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja iš esmės ir šalių materialiąsias teises ir pareigas nustato teismo sprendimo priėmimo dieną. Atsižvelgdamas į DK įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kasacinis teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, kai darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi darbuotojo prašymą, priimtu sprendimu pripažįsta darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu ir taiko DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, darbdavys, nesutinkantis su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareikšdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, turi turėti omenyje ir prisiimti teisinių pasekmių riziką, kad, teismui priėmus sprendimą darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir taikyti DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, darbo sutartis bus laikoma nutraukta šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, t. y. darbo sutarties nutraukimo momentas, lyginant su tuo, kuris konstatuotas neįsiteisėjusiame darbo ginčų komisijos sprendime, bus nukeltas. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį papildęs DK 218 straipsnio 6 dalyje nustatytomis teisinėmis pasekmėmis, kai pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu iš viso nepasisakė, CPK 313 straipsnio, draudžiančio priimti apeliantui blogesnį sprendimą, nepažeidė.
Spręsdamas, ar atsakovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, pateikęs jūrininko sveikatos pažymėjimą, kai ieškovė reikalavo pateikti neeilinio sveikatos patikrinimo duomenis, kasacinis teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Aprašu, nėra pagrindo pripažinti, jog atliekant neeilinį jūrininko sveikatos tikrinimą taikomi skirtingi tikrinimo mastai ir (ar) sveikatos tinkamumo reikalavimai nei atliekant kitokį (išankstinį, periodinį) sveikatos tikrinimą. Be to, įvertinęs ieškovės rašto turinį, kasacinis teismas konstatavo, kad šiame rašte nebuvo aiškiai nurodytas reikalavimas dėl neeilinio sveikatos tikrinimo ir tokio tikrinimo priežastis, todėl pateikęs ieškovei duomenis, jog jo sveikatos būklė atitiko Aprašo 1 priedo reikalavimus, atsakovas nepadarė DK 58 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo.
Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakovui priteisęs iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tik iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o ne iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdymo dienos, netinkamai taikė DK 218 straipsnio 4 dalį ir taip pažeidė silpnesniosios darbo santykių šalies teisę į turtinę kompensaciją už priklausančių gauti pajamų negavimą ne dėl jos kaltės, kai ieškovė nevykdo sprendimo. Dėl to konstatavo, kad yra pagrindas peržengti ieškovės kasacinio skundo ribas, ir priteisė atsakovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiaukaip už vienus metus. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės išspręsdamas individualų ginčą dėl teisės ir pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priteisdamas darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi apskaičiuoti ir rezoliucinėje dalyje nurodyti: 1) priteisiamą vidutinio darbo užmokesčio sumą, apskaičiuotą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai; 2) priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, šio laikotarpio pradžios dieną ir pabaigos momentą, darbuotojo savaitės darbo laiko režimą (darbo dienų skaičių per savaitę). Konkrečią darbuotojui išieškotino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, buvusį po teismo sprendimo priėmimo, sumą apskaičiuoja antstolis vykdymo procese. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, tikslindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė atsakovui priteisiamą vidutinio darbo užmokesčio sumą, kuri apskaičiuota už priverstinės pravaikštos laikotarpį tik iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus kasacinis teismas pakeitė apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Ieškovė (darbdavė) prašė pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo teisėtu. Ieškovė nurodė, kad jai pareikalavus, kad atsakovas pateiktų neeilinio sveikatos patikrinimo pažymą, atitinkančią Jūrininkų ir vidaus vandenų transporto specialistų bei motorinių pramoginių laivų ir kitų motorinių plaukiojimo priemonių laivavedžių sveikatos tikrinimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), o atsakovui tokios nepateikus, ieškovė priėmė sprendimą atleisti atsakovą iš darbo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas patikslino pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, papildydamas ją darbo ginčų komisijos sprendimo rezoliucine dalimi.
Kasacinis teismas nurodė, jog jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. Taigi teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja iš esmės ir šalių materialiąsias teises ir pareigas nustato teismo sprendimo priėmimo dieną. Atsižvelgdamas į DK įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kasacinis teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, kai darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi darbuotojo prašymą, priimtu sprendimu pripažįsta darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu ir taiko DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, darbdavys, nesutinkantis su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareikšdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, turi turėti omenyje ir prisiimti teisinių pasekmių riziką, kad, teismui priėmus sprendimą darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir taikyti DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, darbo sutartis bus laikoma nutraukta šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, t. y. darbo sutarties nutraukimo momentas, lyginant su tuo, kuris konstatuotas neįsiteisėjusiame darbo ginčų komisijos sprendime, bus nukeltas. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį papildęs DK 218 straipsnio 6 dalyje nustatytomis teisinėmis pasekmėmis, kai pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu iš viso nepasisakė, CPK 313 straipsnio, draudžiančio priimti apeliantui blogesnį sprendimą, nepažeidė.
Spręsdamas, ar atsakovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, pateikęs jūrininko sveikatos pažymėjimą, kai ieškovė reikalavo pateikti neeilinio sveikatos patikrinimo duomenis, kasacinis teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Aprašu, nėra pagrindo pripažinti, jog atliekant neeilinį jūrininko sveikatos tikrinimą taikomi skirtingi tikrinimo mastai ir (ar) sveikatos tinkamumo reikalavimai nei atliekant kitokį (išankstinį, periodinį) sveikatos tikrinimą. Be to, įvertinęs ieškovės rašto turinį, kasacinis teismas konstatavo, kad šiame rašte nebuvo aiškiai nurodytas reikalavimas dėl neeilinio sveikatos tikrinimo ir tokio tikrinimo priežastis, todėl pateikęs ieškovei duomenis, jog jo sveikatos būklė atitiko Aprašo 1 priedo reikalavimus, atsakovas nepadarė DK 58 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo.
Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakovui priteisęs iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tik iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o ne iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdymo dienos, netinkamai taikė DK 218 straipsnio 4 dalį ir taip pažeidė silpnesniosios darbo santykių šalies teisę į turtinę kompensaciją už priklausančių gauti pajamų negavimą ne dėl jos kaltės, kai ieškovė nevykdo sprendimo. Dėl to konstatavo, kad yra pagrindas peržengti ieškovės kasacinio skundo ribas, ir priteisė atsakovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiaukaip už vienus metus. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės išspręsdamas individualų ginčą dėl teisės ir pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priteisdamas darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi apskaičiuoti ir rezoliucinėje dalyje nurodyti: 1) priteisiamą vidutinio darbo užmokesčio sumą, apskaičiuotą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai; 2) priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, šio laikotarpio pradžios dieną ir pabaigos momentą, darbuotojo savaitės darbo laiko režimą (darbo dienų skaičių per savaitę). Konkrečią darbuotojui išieškotino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, buvusį po teismo sprendimo priėmimo, sumą apskaičiuoja antstolis vykdymo procese. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, tikslindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė atsakovui priteisiamą vidutinio darbo užmokesčio sumą, kuri apskaičiuota už priverstinės pravaikštos laikotarpį tik iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus kasacinis teismas pakeitė apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. v. B., bylos Nr. 3K-3-27-701/2019.
Dėl darbo užmokesčio į užsienį komandiruojamam darbuotojui mokėjimo
Ieškovė (darbdavė) prašė panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos darbo ginčų komisijos sprendimus, kuriais dviem jos darbuotojams (atsakovams), be kitų išmokų, buvo priteistas neišmokėtas darbo užmokesčio likutis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį tenkino.
Kasacinis teismas pažymėjo, jog darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 231 straipsnio 4 dalis), todėl į teismą besikreipianti darbo ginčo šalis neturi reikšti savarankiško reikalavimo panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą, o teismai neturi šio sprendimo naikinti (jis pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas); dėl to laikė, kad ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi dėl tos darbo ginčų komisijos išnagrinėto darbo ginčo dalies, kuria komisija patenkino atsakovų reikalavimus.
Kasacinis teismas nurodė, kad, nagrinėdamas komandiravimo į užsienio valstybę atvejį, teismas turi ex officio (pagal pareigas) patikrinti, ar tokiu atveju komandiruoto į užsienį darbuotojo teisių apsaugai taikytinos Europos Sąjungos teisės aktų ir jas įgyvendinančių specialiųjų nacionalinės teisės aktų nuostatos. Sąžiningą konkurenciją darbuotojų komandiravimo teikti paslaugas srityje bei minimalų komandiruojamų darbuotojų teisinės apsaugos standartą įtvirtina 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje taikymo (toliau – Direktyva 96/71/EB). Lietuvoje ši direktyva buvo įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu (galiojusiu iki 2017 m. liepos 1 d.), o nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, direktyvos nuostatos perkeltos į DK 108–109 straipsnius. Direktyva 96/71/EB taikoma valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, kurios savo sąskaita komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją ir duoda jiems nurodymus, vadovaudamosi sutartimi, sudaryta tarp darbuotojus komandiruojančios įmonės ir toje valstybėje narėje veikiančios šalies, kuriai bus teikiamos paslaugos, su sąlyga, kad komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas saistomi darbo santykiais (Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalis). „Komandiruotasis darbuotojas“ Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas kaip darbuotojas, kuris ribotą laiką dirba kitos valstybės narės nei tos, kurioje jis paprastai dirba, teritorijoje. Įvertinęs teismų nustatytas aplinkybes (ieškovė (darbdavė) yra Europos Sąjungos valstybėje narėje (Lietuvoje) įsteigta įmonė; darbuotojai ieškovės lėšomis komandiruoti į Europos Sąjungos valstybės narės (Suomijos) teritoriją vykdyti statybos darbų; darbuotojus ir darbdavę komandiravimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; tarp ieškovės ir Suomijos įmonės egzistavo sutartiniai teisiniai santykiai; atsakovai vykdė ieškovės nurodymus, kad įgyvendintų darbdavės sutartimi prisiimtus įsipareigojimus Suomijos įmonei), kasacinis teismas sprendė, jog tarp atsakovų (darbuotojų) ir ieškovės (darbdavės) susiklostę teisiniai santykiai patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį.
Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad neatsižvelgiant į tai, kokia teisė taikoma darbo santykiams, klausimai dėl minimalaus užmokesčio normų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalį, reglamentuojami valstybės narės, į kurią komandiruojami darbuotojai atlikti darbo, įstatymuose ir kituose teisės aktuose arba kolektyvinėse sutartyse ar arbitražo sprendimuose. Dėl to nustatant minimalų valandinį atlyginimą, kurį privalėjo mokėti ieškovė atsakovų komandiruotės metu, taikytinos Suomijos Respublikos teisės normos. Atsižvelgiant į tai, kasacinis teismas konstatavo, kad teismai nepagrįstai šalių ginčui išspręsti netaikė Direktyvos 96/71/EB nuostatų, taip pat nepagrįstai nevykdė pareigos susižinoti užsienio teisės turinį ir bylą sprendė netaikydami Suomijos Respublikos teisės, todėl panaikino teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis išspręsta dėl atsakovų reikalavimų priteisti darbo užmokestį, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario
27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB "Verada" v. A. B. ir D. J., bylos Nr. e3K-3-73-248/2019.
Dėl diskriminacijos darbo santykiuose draudimo
Ieškovės (darbuotojos) prašė panaikinti atsakovės (progimnazijos) sprendimą, kuriuo joms buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas, ir priteisti neišmokėtą darbo užmokestį. Ieškovių teigimu, jos diskriminuojamos socialinės padėties pagrindu, nes atsakovė pedagoginį darbą dirbantiems darbuotojams nustatė didesnį leistiną pareiginės algos koeficientą, nei nepedagoginį darbą dirbantiems darbuotojams. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pats nustatė ieškovių pareiginei algai skaičiuoti taikytinus koeficientus.
Kasacinis teismas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais, jog diskriminacija yra tie atvejai, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl diskriminacijos draudimo, nurodė, kad skirtingas asmenų, esančių panašiose (palyginamose) situacijose, traktavimas laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas padarė išvadą, jog sprendžiant dėl diskriminacijos (ne)buvimo, visų pirma būtina nustatyti, ar asmenys yra panašiose situacijose, ar tos situacijos yra palyginamos tarpusavyje. Apžvelgiamu atveju spręstina, ar ieškovių dirbamas nepedagoginis darbas gali būti prilyginamas mokytojų (pedagogų) darbui. Kasacinis teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymu, reglamentuojančiu valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas ir dydžius, pedagogai ir ne pedagogai priskirti skirtingoms grupėms ir jiems nustatytų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų dydžiai (jų ribos) yra skirtingi. Taigi šių darbuotojų grupių darbas nėra lygiavertis: skiriasi pareigos, reikalavimai joms eiti (išsilavinimas ir pan.), darbo pobūdis, sudėtingumas, atliekamos funkcijos. Dėl to šios darbuotojų grupės nelaikytinos dirbančiomis „vienodą darbą“ ir galinčiomis pakeisti viena kitą. Nustatęs, kad pedagogai ir pedagoginio darbo nedirbantys darbuotojai priklauso darbuotojų grupėms, kurių darbas nėra panašus (palyginamas), kasacinis teismas padarė išvadą, kad skirtingų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų (jų intervalų) nustatymas bei taikant šiuos koeficientus apskaičiuoto darbo užmokesčio skirtingumas nevertintini kaip nedirbančių pedagoginio darbo darbuotojų diskriminacija. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės savo poziciją dėl nevienodo požiūrio į darbuotojus iš esmės argumentavo tuo, jog koeficientai pagal įstatymo leidžiamas ribas pedagogams buvo parinkti orientuojantis į leidžiamų maksimalių ir minimalių dydžių vidurkį, o kitiems darbuotojams – į minimalius koeficientus, kasacinis teismas pažymėjo, kad, nustatydamas konkrečius pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus, įstaigos vadovas turi vadovautis aiškiais kriterijais, išdėstytais darbo apmokėjimo sistemoje. Skirtingų pareigų darbuotojų grupės koeficientai gali būti skirtingi tik tokiu atveju, jei koeficientai nustatyti pagal iš anksto žinomus kriterijus ir atitinkamai pagrįsti. Atsakovė, nustatydama pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus, nebuvo patvirtinusi vidaus tvarkos taisyklių ar darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo. Tokia tvarka buvo patvirtinta tik kitu įsakymu, tačiau teismai jo nevertino. Dėl to kasacinis teismas perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J., I. A., M. S., V. P. ir A. P. v. Kretingos Marijono Daujoto progimnazija, bylos Nr. e3K-3-44-248/2019.
Kasacinis teismas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais, jog diskriminacija yra tie atvejai, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl diskriminacijos draudimo, nurodė, kad skirtingas asmenų, esančių panašiose (palyginamose) situacijose, traktavimas laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas padarė išvadą, jog sprendžiant dėl diskriminacijos (ne)buvimo, visų pirma būtina nustatyti, ar asmenys yra panašiose situacijose, ar tos situacijos yra palyginamos tarpusavyje. Apžvelgiamu atveju spręstina, ar ieškovių dirbamas nepedagoginis darbas gali būti prilyginamas mokytojų (pedagogų) darbui. Kasacinis teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymu, reglamentuojančiu valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas ir dydžius, pedagogai ir ne pedagogai priskirti skirtingoms grupėms ir jiems nustatytų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų dydžiai (jų ribos) yra skirtingi. Taigi šių darbuotojų grupių darbas nėra lygiavertis: skiriasi pareigos, reikalavimai joms eiti (išsilavinimas ir pan.), darbo pobūdis, sudėtingumas, atliekamos funkcijos. Dėl to šios darbuotojų grupės nelaikytinos dirbančiomis „vienodą darbą“ ir galinčiomis pakeisti viena kitą. Nustatęs, kad pedagogai ir pedagoginio darbo nedirbantys darbuotojai priklauso darbuotojų grupėms, kurių darbas nėra panašus (palyginamas), kasacinis teismas padarė išvadą, kad skirtingų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų (jų intervalų) nustatymas bei taikant šiuos koeficientus apskaičiuoto darbo užmokesčio skirtingumas nevertintini kaip nedirbančių pedagoginio darbo darbuotojų diskriminacija. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės savo poziciją dėl nevienodo požiūrio į darbuotojus iš esmės argumentavo tuo, jog koeficientai pagal įstatymo leidžiamas ribas pedagogams buvo parinkti orientuojantis į leidžiamų maksimalių ir minimalių dydžių vidurkį, o kitiems darbuotojams – į minimalius koeficientus, kasacinis teismas pažymėjo, kad, nustatydamas konkrečius pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus, įstaigos vadovas turi vadovautis aiškiais kriterijais, išdėstytais darbo apmokėjimo sistemoje. Skirtingų pareigų darbuotojų grupės koeficientai gali būti skirtingi tik tokiu atveju, jei koeficientai nustatyti pagal iš anksto žinomus kriterijus ir atitinkamai pagrįsti. Atsakovė, nustatydama pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus, nebuvo patvirtinusi vidaus tvarkos taisyklių ar darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo. Tokia tvarka buvo patvirtinta tik kitu įsakymu, tačiau teismai jo nevertino. Dėl to kasacinis teismas perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J., I. A., M. S., V. P. ir A. P. v. Kretingos Marijono Daujoto progimnazija, bylos Nr. e3K-3-44-248/2019.
Dėl atleidimo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus. Teismas vertina, kvalifikuoja ir sprendžia, ar darbuotojo neteisėti veiksmai atitinka DK 235 straipsnyje nustatyto šiurkštaus darbo pažeidimo sąvoką ir ar sudaro pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nepriklausomai nuo to, pagal kurį DK 235 straipsnio 2 dalies punktą kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą juos kvalifikavo darbdavys. Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė buvo atleista iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – teisinių argumentų ir premijų lentelės perdavimą trečiajam asmeniui R. Ž., kuris, pasinaudodamas šia informacija, iškėlė ieškinį atsakovei. 2015 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. P-13§3 atleisti ieškovę iš darbo priimtas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 235 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 11 punkto, 240 straipsnio, Darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų UAB koncerno „Achemos grupė“ generalinio direktoriaus 2014 m. vasario 7 d. įsakymu, 6.1.3, 6.5, 6.7 punktų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės pagrindinė pareiga buvo bendrovės interesų teisinė apsauga, taip pat atstovavimas ginčuose su trečiaisiais asmenimis, todėl teisinių argumentų ir premijų lentelės perdavimas ir su ieškovės pagalba panaudojimas teisminiame ginče prieš bendrovę reiškia tiesioginių ieškovės pareigų nevykdymą ir nelojalumą įmonei, kad ieškovės veiksmai lėmė tai, jog jos elgesys buvo įvertintas kaip drausminis nusižengimas, kuriuo buvo pažeista atsakovės darbo tvarka, todėl atsakovė pagrįstai jai skyrė griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Teisėjų kolegija šias teismų išvadas laiko nepagrįstomis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. vs. UAB koncernas "Achemos grupė", bylos Nr. 3K-3-1-248/2019.
Dėl premijų mokėjimo
Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad darbo užmokestį sudaro dvi dalys – tarifinis atlygis ir premijos, priedai, priemokos. Tarifinis atlygis – tai fiksuotas pinigų kiekis už darbą einant konkrečias pareigas per valandą ar mėnesį esant normalioms darbo sąlygoms. Premijos, priedai, priemokos – tai kintamoji darbo užmokesčio dalis, nustatoma atsižvelgiant į darbuotojo profesines savybes, jo atliekamo darbo kokybę ir pan. Taigi darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir premijas, kurios nurodytos darbo sutartyse kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas bei tam tikrų rodiklių įvykdymą. Tokiu atveju darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja subjektyvią teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją mokėti.
Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad darbo užmokestį sudaro dvi dalys – tarifinis atlygis ir premijos, priedai, priemokos. Tarifinis atlygis – tai fiksuotas pinigų kiekis už darbą einant konkrečias pareigas per valandą ar mėnesį esant normalioms darbo sąlygoms. Premijos, priedai, priemokos – tai kintamoji darbo užmokesčio dalis, nustatoma atsižvelgiant į darbuotojo profesines savybes, jo atliekamo darbo kokybę ir pan. Taigi darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir premijas, kurios nurodytos darbo sutartyse kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas bei tam tikrų rodiklių įvykdymą. Tokiu atveju darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja subjektyvią teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją mokėti.
DK 233 straipsnyje
nurodyta, kad už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės
produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat kitus darbo
rezultatus darbdavys gali skatinti darbuotojus. Šiame straipsnyje
nustatyta premija, kaip skatinimo priemonė, yra nukreipta į ateitį kaip
motyvacinė priemonė darbuotojui ir pastarasis neturi teisės tokios
premijos reikalauti, nes tai yra darbdavio diskrecija skirti premiją ar
ne.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal UAB koncerno
„Achemos grupė“ (valdančiosios įmonės) vadovybės bei kitų darbuotojų
premijavimo nuostatus, patvirtintus valdybos 2012 m. rugsėjo 26 d.
nutarimu Nr. 1362-12-153, ketvirtines premijas padalinių vadovams sudaro
keli dėmenys, kurių maksimalus galimas dydis nurodytas procentine
išraiška: 1) bendrovės patronuojamųjų bendrovių rodiklių vykdymas – iki
20 procentų; 2) padalinio išlaidų plano vykdymas – iki 10 procentų; 3)
dalis, skiriama vadovo pagal funkcinį pavaldumą teikimu ir prezidento
tvirtinimu, – iki 20 procentų. Pirmosios dvi sudėtinės premijos dalys
priklauso nuo objektyvių rodiklių, gali būti tiksliai apskaičiuojamos.
Tai atitinka premijoms, kaip darbo užmokesčio daliai, taikomus
kriterijus. Trečiosios dalies, kurią skiria vadovo teikimu prezidentas,
nurodytas tik jos maksimalus dydis, jokie skyrimo kriterijai nenurodyti.
Taigi ši premijos dalis atitinka skatinamosios išmokos, dėl kurios
skyrimo sprendžia darbdavys, esmę (DK 233 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m.
vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. vs. UAB koncernas "Achemos grupė", bylos Nr. 3K-3-1-248/2019.
Visos teisės saugomos. Klaipėdos profesinių sąjungų susivienijimas