Klaipėdos
Profesinių sąjungų susivienijimas
| Click to edit table header |
|
Teismų praktika 2018 m.
|
| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2018 m. gruodžio mėn.
|
Apžvelgiamoje byloje ginčui spręsti buvo taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., nuostatos. Kasacinis teismas pažymėjo, kad darbo santykiuose kaip bendroji taisyklė yra įtvirtintas ribotos darbuotojo materialinės atsakomybės principas, o darbuotojo visiška materialinė atsakomybė pagal sutartį – šio principo išimtis. Todėl nuostatos, apibrėžiančios didesnę darbuotojo turtinę atsakomybę, turi būti aiškios ir tikslios, jų turinys negali būti aiškinamas per plačiai. Teismams nustatant visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygos prasmę, turi būti atsižvelgiama į sutartyje vartojamą terminiją, materialinių vertybių įvardijimą, subjektą, kuriam nuosavybės teise jos priklauso, turto patikėjimo aplinkybes, tikslus ir kt. Iš šių sutarties sąlygų konkrečiu atveju spręstina, ar darbuotojas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už konkretų turtą. Kasacinis teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties turinys nesuponuoja išvados, jog atsakovui buvo aiškiai ir suprantamai nustatyta, kad gabenamų krovinių praradimas ar sužalojimas suponuoja jo pareigą visiškai atlyginti darbdavei atsiradusią žalą. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog egzistuoja sąlygos atsakovui taikyti visišką materialinę atsakomybę.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki Darbo kodekso įsigaliojimo, įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios. Tačiau kasacinis teismas pažymėjo, jog tai, kad 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame DK yra panaikintas materialinės atsakomybės institutas, nereiškia, jog atsisakyta visiško darbuotojų padarytos žalos atlyginimo. Visiškas darbuotojų padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas kitaip, atsisakant individualiai su darbuotoju sudaromų visiškos materialinės atsakomybės sutarčių, todėl tokios sutartys panaikinamos. Atvejai, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, nustatyti 2016 m. DK 154 straipsnyje, vienas jų – kai visiško žalos atlyginimo atvejis nustatytas kolektyvinėje sutartyje. Tačiau tai yra bendrojo, DK 153 straipsnyje įtvirtinto riboto darbuotojo padarytos žalos atlyginimo principo išimtis. Kolektyvinės sutarties nuostatos, apibrėžiančios visiško žalos atlyginimo atvejus, turi būti aiškios, tikslios, o kilus ginčui – aiškinamos siaurai. Kasacinis teismas pažymėjo, kad nors nauju reglamentavimu atsisakyta individualių materialinės atsakomybės sutarčių ir jos neteko galios, iki 2016 m. DK įsigaliojimo padarytos žalos atlyginimas gali būti pagal jas išieškomas, jeigu žalos padarymo aplinkybės atitinka tuo metu galiojusias materialinės atsakomybės sąlygas pagal įstatymą ir visiškos materialinės atsakomybės sutartį.
Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
|
LAT
praktika darbo bylose 2018 m. lapkričio mėn.
|
Apžvelgiamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 179 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Pagal minėtą teisės normą darbdavio lygmeniu veikiančiai profesinei sąjungai įsteigti būtina, kad ji turėtų dvidešimt steigėjų arba steigėjais būtų ne mažiau kaip 1/10 visų darbdavio darbuotojų, bet ne mažiau kaip trys. Kasacinis teismas nurodė, kadšioje normoje įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė, kaip gali būti steigiama profesinė sąjunga fizinio asmens, įmonės, įstaigos ar organizacijos arba padalinio (filialo, atstovybės) lygmeniu, – tam būtina, kad ji būtų steigiama įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje arba padalinyje (filiale, atstovybėje) ir turėtų nustatytą skaičių steigėjų arba ne mažesnį nei nustatytas skaičius darbdavio darbuotojų. Tik laikantis nustatytų reikalavimų įsteigta profesinė sąjunga gali būti pripažįstama darbdavio lygmeniu veikiančia profesine sąjunga ir gali naudotis jai įstatymų leidėjo suteiktomis teisėmis.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad DK 179 straipsnio 2 dalies išaiškinimas nepaneigia šakos ar teritoriniu principu įsteigtos ir veikiančios profesinės sąjungos teisės steigti padalinius konkrečiose įmonėse, įstaigose ar organizacijose, tačiau pagal valstybės, šakos ar teritoriniu lygiu organizuotos profesinės sąjungos steigimo dokumentus įsteigti tokios profesinės sąjungos padaliniai, net jeigu jie atitinka DK 179 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius kriterijus, negali būti laikomi darbdavio lygmeniu veikiančiomis profesinėmis sąjungomis, nes yra įsteigti kaip kitos profesinės sąjungos padalinys, o ne atskira profesinė sąjunga, kaip tai expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta DK 179 straipsnio 2 dalyje.
Atsižvelgdamas į pateiktus išaiškinimus, kasacinis teismas nurodė, jog tam, kad lopšelyje-darželyje įsteigta profesinė organizacija (Vilniaus švietimo profesinės sąjungos padalinys) būtų laikoma darbdavio lygmeniu veikiančia profesine sąjunga DK 179 straipsnio 2 dalies prasme, ji turi būti įsteigta darbdavio (lopšelio-darželio) lygmeniu ir jos steigėjais turi būti ne mažiau kaip 1/10 darbuotojų (apžvelgiamu atveju – ne mažiau kaip 5 įstaigos darbuotojai). Nustačius, kad šių reikalavimų nebuvo laikytasi, bylą nagrinėjusių teismų išvadą, jog lopšelyje-darželyje nėra darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos, kasacinis teismas pripažino pagrįsta.
Kadangi pagal DK 171 straipsnio 5 dalį teisė pasiūlyti ne mažiau kaip tris rinkimų teisę turinčius darbuotojus kandidatais į darbo tarybos narius suteikiama tik darbdavio lygmeniu veikiančiai profesinei sąjungai, tai nustačius, kad lopšelyje-darželyje darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos darbo tarybos rinkimų metu nebuvo, nėra ir pagrindo teigti, kad darbo tarybos rinkimų metu buvo pažeistas DK 171 straipsnio 5 dalies reikalavimas. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad esant šalių ginčui dėl konkrečių laikotarpių (ne)priskyrimo darbo ar jam prilygintam laikui, už kurį pagal nacionalinės teisės normas turi būti sumokama, bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į Direktyvos 2003/88/EB bei Direktyvos 2002/15/EB nuostatas dėl darbo ir poilsio laiko apibrėžties, ESTT išaiškinimus dėl esminių kriterijų, sąlygų konkretų laikotarpį kvalifikuoti kaip darbo laiką. Teismai turi įvertinti darbuotojo ginčo laiko kokybę, t. y. ar vairuotojas-konduktorius turi būti darbo vietoje, ar turi būti pasiekiamas darbdavio, ar gali disponuoti laiku be didelių suvaržymų savo ir (ar) savo šeimos interesais ir pan.
Pagal ESTT išaiškinimus tam, jog konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti šios trys sąlygos: 1) darbuotojas turi būti darbo vietoje; 2) jis turi būti darbdavio žinioje; 3) jis turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas. Kai darbuotojas dirba pasyviojo budėjimo režimu, pagal kurį turi būti visada pasiekiamas, tačiau neprivalo būti darbo vietoje, tai nors ir būdamas darbdavio žinioje, darbuotojas gali laisviau organizuoti savo laiką ir jį skirti savo interesams tenkinti. Tokiomis aplinkybėmis tik laikas, susijęs su realiu paslaugų teikimu, gali būti laikomas „darbo laiku“ pagal Direktyvą 2003/88/EB.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad darbo ir poilsio laiko pasiskirstymą per parą (kaitą) nustato darbo tvarkos taisyklės. Šios nuostatos ir atsakovės lokaliniai norminiai aktai suponuoja, kad darbo ir poilsio laiko kaita reglamentuojama darbo (pamainų) grafikuose. Juose, be kita ko, gali būti nustatytas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, kai darbuotojo darbo laikas padalijamas į kelias dalis ir vežimai vykdomi pagal suderintus darbo grafikus su pertraukomis, kurios savaime nelaikytinos darbo laiku. Sprendžiant, kuris laikas yra skirtas darbui, kuris – poilsiui ir ar yra taikomas pertraukiamas darbo režimas, atsižvelgtina ir į tai, ar šalys darbo sutartyje sulygo dėl darbo pagal darbo grafikus. Nors ieškovai teigė, kad jie neturi galimybės laisvai disponuoti šių pertraukų laiku, tačiau teismai nustatė, kad įmonės vidaus teisės aktuose pertraukų tarp maršrutų metu vairuotojai-kontrolieriai neprivalo likti darbo vietoje. Taip pat ieškovai neprivalo vykdyti darbo, jokių papildomų, tiesiogiai su darbu susijusių, funkcijų (valyti, techniškai prižiūrėti transporto priemonę ir pan.), šioms funkcijoms vykdyti nustatytas kitas laikotarpis, už kurį jiems mokamas darbo užmokestis.
Atsižvelgdamas į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovai gali disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, kasacinis teismas sprendė, kad toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui ir atsakovė neturi pareigos už jį mokėti darbo užmokestį. Dėl to kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2018 m. spalio mėn.
|
Apžvelgiamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar tuo laikotarpiu, kai neatvyko į darbą, ieškovė turėjo teisę į kasmetines atostogas. Kasacinis teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 169 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.), suteikianti teisę kasmetinių atostogų suteikimo eilę nustatyti šalių susitarimu, gali būti įgyvendinama tiek šalims sutariant dėl iš anksto sudaryto kasmetinių atostogų grafiko, tiek kiekvienu konkrečiu atveju šalims sutariant dėl darbuotojui suteiktinų kasmetinių atostogų. Šalių susitarimas dėl iš anksto sudaryto kasmetinių atostogų grafiko sukelia teisines pasekmes ir yra privalomas tiek darbdaviui, tiek darbuotojui. Esant tokiam susitarimui darbuotojui atsiranda teisė į kasmetines atostogas pagal iš anksto sudarytą atostogų grafiką, o darbdaviui – pareiga išleisti darbuotoją kasmetinių atostogų pagal tokį grafiką. Kasacinis teismas sprendė, kad teisė darbuotojui į iš anksto suderintas kasmetines atostogas atsiranda vien tik šalių susitarimo dėl iš anksto sudaryto kasmetinių atostogų grafiko pagrindu ir joks papildomas darbuotojo prašymas dėl jų nėra reikalingas. Todėl net jei pas darbdavį yra nusistovėjusi tvarka, jog dėl darbuotojui suteiktinų kasmetinių atostogų šalims reikia sutarti konkrečiu atveju, tai nepaneigia darbuotojo teisės į atostogas pagal iš anksto šalių sudarytą kasmetinių atostogų grafiką ir negali reikšti šios teisės atsiradimo papildomų sąlygų nustatymą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai darbdavys ir darbuotojas susitaria dėl iš anksto sudaryto kasmetinių atostogų grafiko ir kartu pas darbdavį yra nusistovėjusi kasmetinių atostogų suteikimo pagal darbuotojo prašymą ir kasmetinių atostogų suteikimo įforminimo darbdavio įsakymu tvarka, pastaroji tvarka aiškintina kaip įgytos darbuotojo teisės į kasmetines atostogas pagal iš anksto sudarytą atostogų grafiką įgyvendinimo procedūrinis įforminimas. Tokio įforminimo nebuvimas negali paneigti darbuotojo teisės į kasmetines atostogas pagal iš anksto sudarytą kasmetinių atostogų grafiką.
Apžvelgiamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė buvo sutarusios dėl išankstinio kasmetinio atostogų grafiko metams. Todėl kasacinis teismas darė išvadą, jog ieškovės teisė į kasmetines atostogas (taip pat ir ginčo laikotarpiui) atsirado šio susitarimo pagrindu ir šios ieškovės teisės nepanaikino nei aplinkybė, kad ieškovė neinformavo atsakovės naujosios vadovės apie šį susitarimą, nei aplinkybė, kad bendrovėje egzistavo atostogų suteikimo įforminimo įsakymais tvarka. Kasacinio teismo vertinimu, situacija, kai, egzistuojant šalių susitarimui dėl išankstinio kasmetinio atostogų grafiko, ieškovė nepateikė atsakovei prašymo dėl iš anksto sutartų kasmetinių atostogų suteikimo ir dėl to atsakovė nepriėmė įsakymo, įforminančio tokių kasmetinių atostogų suteikimą ieškovei, gali būti vertinama ne kaip ieškovės teisės į iš anksto šalių sutartas kasmetines atostogas neturėjimas ir dėl to neteisėtas ieškovės neatvykimas į darbą, bet tik kaip ieškovės pareigos pateikti darbdavei prašymą dėl iš anksto sutartų kasmetinių atostogų įforminimo pažeidimas. Toks ieškovės pareigų pažeidimas nebuvo ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – pagrindas. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį, o pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Apžvelgiamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar tuo atveju, kai darbo ginčas dėl teisės, išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje, perkeliamas nagrinėti į teismą, šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, atlyginimą iš antrosios šalies ir ar teismas gali šį klausimą išspręsti taikydamas CPK normas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 217 straipsnio 3 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtinta nuostata, kad darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos. Kasacinis teismas nurodė, kad ši įstatymo nuostata vertintina kaip imperatyvi. Atsižvelgęs į įstatymo leidėjo ketinimus priimant šią nuostatą, kasacinis teismas padarė išvadą, jog DK 217 straipsnio 3 dalies esmė – įtvirtinti (užtikrinti) nemokamą ikiteisminį darbo ginčo nagrinėjimo procesą, kuriame šalių patiriamos bylinėjimosi išlaidos joms yra iš viso neatlyginamos. Todėl kasacinis teismas išaiškino, kad DK 217 straipsnio 3 dalis aiškintina kaip reiškianti, jog tiek darbo ginčų komisija, tiek ir teismas neturi teisės ginčą laimėjusiai šaliai priteisti šios darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo iš antrosios ginčo šalies, nepaisant to, kam – darbo ginčų komisijai ar teismui – prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo yra pareiškiamas. Ši teisės norma vienodai taikytina tiek tuo atveju, kai darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimas užbaigiamas darbo ginčų komisijoje, tiek ir tuo atveju, kai tokio pobūdžio darbo ginčas, išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje, perkeliamas nagrinėti į teismą. Taigi, kai darbo ginčas dėl teisės, išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje, perkeliamas nagrinėti į teismą, teismas bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, atlyginimo klausimą išsprendžia taikydamas DK 217 straipsnio 3 dalį, o ne CPK normas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas sumažino atsakovei priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2018 m. liepos mėn.
|
Kadangi ieškovas iš darbo atleistas iki įsigaliojant naujai DK redakcijai, iš esmės pakeitusiai darbo santykių teisinį reguliavimą, spręsdamas dėl drausminės atsakomybės taikymo ieškovui teisėtumo, kasacinis teismas vadovavosi 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 priimta DK redakcija, galiojusia tuo metu.
Kasacinis teismas nurodė, kad drausminė atsakomybė yra viena individualios teisinės atsakomybės rūšių. Ji taikoma tik darbuotojams, kai darbdavys ir konkretus darbuotojas yra susiję darbo teisiniais santykiais. Drausminė atsakomybė gali atsirasti ir gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu darbuotojas padaro darbo drausmės pažeidimą, pasireiškusį darbo pareigų, nustatytų DK, darbo sutartyje, darbo tvarkos taisyklėse ir (ar) kituose specialiuose teisės aktuose, nevykdymu arba netinkamu jų vykdymu dėl darbuotojo kaltės.
Apžvelgiamoje byloje kasacinis teismas rėmėsi teismų nustatytomis aplinkybėmis, jog tarp ieškovo ir kito atsakovės darbuotojo sporto klube kilo konfliktas, kurio metu ieškovas įžeidinėjo kitą atsakovės darbuotoją necenzūriniais žodžiais, tris kartus smūgiavo jam. Konfliktas įvyko ne darbo vietoje ir ne darbo metu, kai ieškovui buvo ne darbo diena ir jis neatliko tiesioginių darbo pareigų. Tokį ieškovo elgesį atsakovė pripažino šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, teigdama, jog ieškovas pažeidė atsakovės patvirtinto etikos kodekso nuostatas. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės patvirtinto etikos kodekso nuostatos, už kurių pažeidimą ieškovui taikyta drausminė atsakomybė, reglamentuoja darbuotojų elgesį darbinėje veikloje, o įvykis įvyko ne darbo metu, ne darbo vietoje ir ieškovui neatliekant jokių darbo sutartyje ar kituose atsakovės vidaus norminiuose aktuose nustatytų darbo pareigų, konstatavo, kad nurodytas ieškovo elgesys negalėjo būti pripažintas darbo drausmės pažeidimu pagal DK 234 straipsnį ir jam negalėjo būti taikoma drausminė atsakomybė ir skirta drausminė nuobauda. Kasacinis teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog atsakovė iš dalies kompensuoja apsilankymą sporto klube, kuriame įvyko konfliktas, nereiškia, kad buvo padarytas darbo drausmės pažeidimas, nes ieškovas sporto klube apsilankė poilsio dieną ir savo darbo pareigų jame nevykdė. Vertinant ieškovo elgesį, taip pat neturi reikšmės ir aplinkybė, dėl kokių priežasčių kilo konfliktas – nesutariant darbo ar kitais klausimais. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, kad atsakovė neturėjo teisės skirti ieškovui drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 237 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo ir atsakovės santykiai yra įtempti, siekdamas išvengti konfliktų bei teisminių ginčų tarp jų ateityje, kasacinis teismas sprendė, kad ieškovo teisės ir teisėti interesai bus geriausiai apginti ne grąžinant jį į darbą, bet priteisiant jam išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino teismų procesinius sprendimus ir ieškinį patenkino iš dalies – panaikino atsakovės įsakymą atleisti ieškovą iš darbo bei pripažino, kad ieškovas atleistas iš darbo šia kasacinio teismo nutartimi; priteisė ieškovui iš atsakovės išeitinę išmoką; neturėdamas pakankamai duomenų, bylos dalį dėl ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką perdavė nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
| LAT
praktika darbo bylose 2018 m. birželio mėn. |
|
LAT
praktika darbo bylose 2018 m. birželio mėn.
|
Kasacinis teismas nurodė, kad darbdavys, atlyginęs darbuotojo veiksmais padarytą žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją – tokia darbdavio teisė yra pirmiausia reglamentuota Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) (šios bylos ginčui spręsti taikytina redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), kaip lex specialis (specialusis įstatymas), tiksliau – 253 straipsnio 3 punkte ir 257 straipsnio 4 dalyje, be to, išplaukia ir iš CK 6.280 straipsnio 1 dalies, kuri bendriausia prasme reguliuoja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę. Įvertinęs CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nurodytas bendro pobūdžio nuostatas, kasacinis teismas konstatavo, kad regreso teisės apimtis tiesiogiai (proporcingai) priklauso nuo atlygintos žalos dydžio (nebent įstatymai nustato kitokią regreso teisės apimtį).
Kasacinis teismas darė išvadą, kad darbuotojo atsakomybės apimties nustatymo taisyklės (DK 254–255 straipsniai) taikytinos ne tik tais atvejais, kai darbuotojas savo neteisėtais veiksmais tiesiogiai padaro darbdaviui žalą, bet ir tais atvejais, kai darbdavys, atlyginęs darbuotojo veiksmais padarytą žalą, įgyvendina regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją. Kasacinis teismas konstatavo, kad darbdavio regreso teisės į darbuotoją apimtis, jeigu darbuotojo veiksmais trečiajam asmeniui padarytos žalos atvejis nepatenka tarp DK 255 straipsnio reglamentuotų atvejų, ribojama trimis vidutiniais mėnesiniais darbo užmokesčiais (DK 257 straipsnio 4 dalis). Tai CK 6.280 straipsnio 1 dalies prasme reiškia įstatymo nustatytą kitokį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės dydį (apimtį). Kasacinis teismas pažymėjo, kad DK 255 straipsnyje yra įtvirtintas baigtinis darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės atvejų sąrašas. Be kitų atvejų, patenkančių į šį sąrašą, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jeigu žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (2 punktas). Bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad žala tretiesiems asmenims yra atsakovo nusikalstamos veikos pasekmė. Kasacinis teismas sprendė, kad ieškovės regreso teisės į atsakovą apimtis sutampa su tretiesiems nukentėjusiems asmenims sumokėtų neturtinės žalos atlyginimų dydžiais, kitaip tariant, ieškovė turi teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovo tiek, kiek neturtinės žalos atlyginimo forma sumokėjo tretiesiems nukentėjusiems asmenims. Tas pats atsakovo atsakomybės apimties prasme pasakytina ir apie išlaidų už transporto priemonės subnuomą kompensavimą, tačiau ieškovė, reikalaudama šių išlaidų atlyginimo, įgyvendina ne regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, o savo, kaip žalą tiesiogiai patyrusio subjekto, materialiąją subjektinę teisę į žalos atlyginimą.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad, siekiant užtikrinti tinkamą abiejų darbo teisinių santykių šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti tam tikrą žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos, galinčios materializuotis per darbuotojo veiksmus, kuriuos jis atlieka, vykdydamas darbo sutartimi pavestas darbo funkcijas, dalį. Tokios rizikos prisiėmimas reiškia, kad darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti (atlyginti) tretiesiems asmenims darbuotojo veiksmais padarytos žalos dalį (be regreso teisės į darbuotoją). Darbdaviui tenkančios prisiimti (atlyginti) žalos dydis nustatytinas atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį, pavojingumą ir atitinkamai potencialios žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos laipsnį, darbuotojui pavestų vykdyti darbo funkcijų pobūdį, darbuotojo veiksmų, kuriais tretiesiems asmenims padaryta žala, atitiktį pavestoms vykdyti darbo funkcijoms ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Kasacinis teismas konstatavo, kad darbdavio vykdomos veiklos pobūdis (pavojingumas) yra neatsiejamai susijęs su žalos atsiradimo tikimybe, todėl DK 257 straipsnio 5 dalies prasme laikytinas kriterijumi, kurio pagrindu gali būti mažinamas darbdaviui priteistinas žalos atlyginimas. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė vykdo didesnio pavojaus aplinkiniams (krovinių pervežimo) veiklą, o atsakovui darbo sutartimi pavestų (vairuotojo–ekspeditoriaus) darbo funkcijų vykdymas neatsiejamai susijęs su didesnio pavojaus šaltinio naudojimu, kasacinis teismas sprendė, kad šią bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškovei priteistino žalos atlyginimo dydį, be pagrindo neįvertino ieškovės vykdomos veiklos pobūdžio, pavojingumo ir žalos padarymo tretiesiems asmenims vykdant šią veiklą rizikos laipsnio. Teismai nepagrįstai priskyrė atsakovui visą riziką, kylančią iš ieškovės vykdomos veiklos, susijusios su didesniu pavoju aplinkiniams, ir kartu visas neigiamas pasekmes, kurios atsirado materializavusis aptariamai rizikai. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo šiam teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB "Autokaravanas" v. M. N., bylos Nr. e3K-3-225-690/2018.
| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2018 m. gegužės mėn.
|
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata savybė yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte.
CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatyti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius.
Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatytas atsakovo direktoriaus įsakymo dėl ieškovo darbo apmokėjimo sąlygų keitimo teisėtumo klausimas, todėl šis teisinis santykis bei įsakymo teisėtumo faktas iš naujo nebenustatytinas (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. O. v. VšĮ Šeškinės poliklinika, bylos Nr. e3K-3-197-378/2018.
| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2018 m. balandžio mėn.
|
Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, padarytomis laikantis pirmiau paminėtų, byloje pateiktų įrodymų vertinimo taisyklių.
Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus dėl kiekvieno ieškovui inkriminuojamo pažeidimo epizodo ir konstatavo, kad nei 197,01 kub. m medienos kvartale Nr. 11, nei 123,993 kub. m medienos kvartale Nr. 21 neteisėto iškirtimo faktai objektyviais ir neprieštaraujančiais įrodymais nenustatyti. Dėl kiekvieno iš šių ieškovui inkriminuotų pažeidimų epizodų apeliacinės instancijos teismas atskirai ir motyvuotai pagrindė, kodėl atsakovės pateiktų įrodymų nepripažįsta patvirtinančiais ieškovo kaltę.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apibendrinamoji apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovo atleidimas iš darbo drausminės nuobaudos pagrindu buvo grindžiamas prielaidomis ar tariamais pažeidimais, yra pagrįsta, t. y. atsakovė teisme neįrodė, kad drausminė nuobauda ieškovui skirta teisėtai ir pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą ieškinį patenkinti.
Teismas, siekdamas nustatyti kuo teisingesnį konkrečiu atveju atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi taikyti kuo daugiau šios žalos dydžio įvertinimo pinigais kriterijų. Teismo sprendime turi būti ne tik įvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas nustato priteistiną konkrečiu atveju neturtinės žalos dydį, tačiau ir argumentuotai pagrįstas kiekvieno iš nurodytų kriterijų taikymas nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, atskleista jo reikšmė bei įtaka, sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį konkrečioje situacijoje. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų visumą, t. y. ir aplinkybes, dėl kurių neturtinės žalos dydis gali būti nustatytas didesnis, ir aplinkybes, dėl kurių šios žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis.
Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės, lemiančios ieškovui atlygintinos neturtinės žalos dydį – ieškovas darbe buvo sužalotas negrįžtamai: traumuota dešinė plaštaka, kuri vėliau dėl traumos amputuota, dėl to jis neteko 45 procentų darbingumo; ieškovas yra jauno amžiaus (gimęs 1989 m.), nevedęs, dėl traumos jis patiria daug sunkumų (pvz., dirbti tam tikrą fizinį darbą, tinkamai pasirūpinti savimi buityje ir pan.), ateityje jis turės dėvėti protezą, nuo kurio kokybės priklausys ieškovo gyvenimo kokybė; jis patyrė ne tik didelį fizinį skausmą, ilgą gydymą, bet ir dvasinių išgyvenimų, netikrumą dėl ateities, socialinę adaptaciją ir pan. Šie kriterijai lemia, kad dėl sveikatos sužalojimo ieškovui turi būti atlyginama pakankamai kompensuojanti jo išgyvenimus neturtinė žala.
Teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, neturtinės žalos nustatymo kriterijais bei atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, pripažįsta teisingu, protingu ir sąžiningu pirmosios instancijos teismo nustatytą ieškovui atlygintinos 25 000 Eur neturtinės žalos dydį. Tokio dydžio kompensacija laikytina pakankama atlyginant ieškovo patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, kompensuojančia ieškovo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, byloje nustatytus ieškovo neturtinių vertybių pažeidimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB "Linmedė", bylos Nr. e3K-3-159-313/2018.
Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žala ieškovui padaryta medžio pjovimo staklėmis, taigi – didesnio pavojaus šaltiniu. Bylą nagrinėję teismai konstatavo didelį nukentėjusiojo neatsargumą (ieškovas valė medžio pjovimo įrenginį neįsitikinęs, kad šis įrenginys visiškai sustojo) ir sprendė, jog žalos kilimą lėmė būtent ieškovo, kaip nukentėjusiojo, veiksmai, todėl konstatavo pagrindą sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija laiko šias teismų išvadas nepagrįstomis.
CK, reglamentuojančiame civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos. Remiantis Bendrųjų principų sistemos projekte (angl. Draft Common Frame of Reference, sutrumpintai – DCFR, VI.-3:101, p. 399) pateiktais išaiškinimais, asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (DCFR, VI.-3:101, p. 399).
Nagrinėjamoje byloje esantis 2015 m. kovo 13 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 2 patvirtina, kad atsakovės įmonėje buvo nepakankama saugos ir sveikatos vidinė kontrolė, nes ieškovui buvo leista dirbti medžio pjovimo staklių operatoriumi (staklininku), prieš tai jo neapmokius ir neatestavus įmonėje nustatyta darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais mokymo tvarka, taip pat ieškovui buvo leista dirbti su staklėmis, prieš tai jo nesupažindinus su daugiapjūklių medžio pjovimo staklių gamintojų nustatytais darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimais. Atsakovė nesiėmė priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti, neorganizavo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinės kontrolės, neįvertino profesinės rizikos darbo vietoje, dėl ko nenumatė ir neįgyvendino prevencinių priemonių rizikai šalinti ir mažinti. Taigi atsakovė nevykdė Lietuvos Respublikos darbų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. balandžio 14 d.) įtvirtintos darbdavio pareigos sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais ir 25 straipsnio 3 punkte nustatytos darbdavio pareigos pagal darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje spręsti, kokias kolektyvines saugos priemones naudoti, organizuoti jų įrengimą ir, jeigu jos nepakankamai apsaugo darbuotojus nuo rizikos, darbuotojus aprūpinti asmeninėmis apsaugos priemonėmis.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, todėl yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimo ieškovui iš atsakovės, šią sumą padidinant iki 25 000 Eur (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB "Linmedė", bylos Nr. e3K-3-159-313/2018.
Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo ribų
Teisminio nagrinėjimo dalyką
apibrėžia ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio
pagrindas. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės
teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes
(faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135
straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ginčas privalo būti išspręstas pagal ieškovo
pareikštus reikalavimus, teismas negali pats nei suformuluoti už ieškovą
ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar
faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus
(išskyrus įstatyme nustatytas išimtis).
Ieškinio pagrindo ar ieškinio dalyko pakeitimas negalimas apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacijos paskirtis – jau išnagrinėtose bylose priimtų teismo sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).
CPK 347 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas ir kasaciniame skunde remtis įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo, kaip darbuotojo, jos, kaip darbdavės, patirtą turtinę žalą, nurodė, kad 2010 m. spalio 25 d. eismo įvykio metu buvo apgadintas ieškovei priklausantis automobilis „Mitsubishi L200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairuodamas atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 punkto reikalavimus. Taip pat ieškovė prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nurodydama, kad negalėjo kreiptis į teismą nežinodama žalos dydžio, o šį sužinojo tik kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. priėmė galutinę nutartį, kai automobilis buvo suremontuotas ir kai 2016 m. sausio 28 d. buvo gauta remonto darbų sąskaita.
Apeliacinės instancijos teisme ieškovė papildomai nurodė dar vieną ieškinio senaties termino praleidimo priežastį – urėdo A. P., atsakovo tėvo, neveikimą. Kasaciniame skunde ieškovė kelia ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, nurodydama tik vieną jo praleidimo priežastį – urėdo A. P. neveikimą.
Atsižvelgdama į nurodytus bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežastis – urėdo A. P. neveikimas – nesudarė šios bylos nagrinėjimo pagrindo, t. y. nebuvo vertinamas šios ieškinio senaties termino praleidimo priežasties pagrįstumas, netirti ją patvirtinantys ar paneigiantys bylos duomenys.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagal ieškovės pateiktą kasacinį skundą pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Mažeikių miškų urėdija v. J. P., bylos Nr. e3K-3-136-313/2018.
|
LAT
praktika darbo bylose 2018 m. kovo mėn.
|
Nagrinėjamoje byloje ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl 3028 Eur nuostolių (neišmokėtos išeitinės išmokos dalies) atlyginimo, šį reikalavimą kildina iš Kolektyvinės sutarties normatyvinių sąlygų netinkamo vykdymo.
Vertintina, kad šiai bylai aktualias Kolektyvinės sutarties sąlygas aiškinant pagal darbo santykių teisinio reglamentavimo principus ir bendruosius teisės principus, sistemiškai, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, jos šalių atstovų poziciją, tikruosius ketinimus ir elgesį po sutarties sudarymo, nėra pagrindo pripažinti, jog egzistuoja DK 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šios teisės normos taikymo sąlyga – abejonės dėl jų (sąlygų) turinio prasmės ir reikšmės. Nors juridinės technikos aspektu jos gali būti vertinamos kaip išdėstytos ne visai preciziškai ir komplikuotai, tačiau jų turinio prasmės ir reikšmės nėra pagrindo pripažinti kaip sukeliančių pagrįstų abejonių. Spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu Kolektyvinės sutarties nuostatų aiškinimu ir pagrįstai, tinkamai aiškindamas jos sąlygas, konstatavo, jog: Kolektyvinė sutartis nustato ne tik tai, kokios naudos apskritai gali būti skiriamos darbuotojams, bet ir konkrečių papildomų darbuotojams teikiamų naudų, įskaitant išeitines išmokas, paskirstymo, dydžio nustatymo ir mokėjimo sistemą; Kolektyvinėje sutartyje įtvirtintas mechanizmas, leidžiantis nustatyti papildomų naudų skyrimą, o fondo lėšų panaudojimas pagal atskiras kolektyvines sutarties nuostatas yra bendrovės ir profesinės sąjungos derybų ir pasiekto susitarimo rezultatas; papildomų naudų skyrimas yra sąlyginis, priklausantis nuo fondo dydžio ir bendrovės bei profesinės sąjungos susitarimo. Ieškovės kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neteikiantys pagrindo tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas pripažinti neteisėtomis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. AB "ORLEN Lietuva", bylos Nr. e3K-3-114-701/2018.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo pasirašyto sutikimo mažinti jam mokėtinus dienpinigius teisinės reikšmės, vertino, ar jis atitinka darbo sutarties keitimo tvarką, nustatytą DK 120 straipsnyje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu ir elgesiu po jo, su tokiu vertinimu, kad ieškovo pasirašytas sutikimas reiškė netinkamai įformintą, todėl negaliojantį šalių darbo sutarties pakeitimą, nesutinka dėl toliau išdėstytų argumentų. Darbo sutartis sudaryta 2016 m. vasario 18 d., o jau kitą dieną ieškovas atsakovės įsakymu buvo siunčiamas į komandiruotę ir į ją išvyko. Įsakyme, be kita ko, apskaičiuoti ir 50 proc. sumažinti delspinigiai. Akivaizdu, kad darbo sutartis ir vertinamas priedas prie jos buvo pasirašyti tą pačią dieną, todėl nėra pagrindo teigti, jog priedu buvo siekiama pakeisti ką tik pasirašytą darbo sutartį. Dėl to byloje turėjo būti vertinama ne tai, ar tinkamai įformintas šalių sudarytos darbo sutarties pakeitimas, bet tai, ar ieškovo pasirašytas sutikimas vertintinas kaip sudedamoji 2016 m. vasario 18 d. šalių pasirašytos darbo sutarties dalis. Darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas (DK 94 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyti reikalavimai, keliami darbo sutarties formai, – ji turi būti sudaroma raštu (DK 99 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nors tinkamai įforminti susitarimus dėl darbo santykių, jų trukmės, apmokėjimo ir pan. yra darbdavio pareiga (DK 99 straipsnio 3dalis), tačiau, pažeidus šį reikalavimą, situacija turi būti vertinama ne formaliai, o iš esmės sprendžiama, ar toks formos nesilaikymas yra esminis pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015). Darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, taip pat gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013).
Nagrinėjamos bylos atveju yra raštu atskirame dokumente išreikšta vienos iš darbo sutarties šalių – darbuotojo – valia dėl teisės aktuose nustatyto jam mokėtinų dienpinigių dydžio sumažinimo. Šiame kontekste svarbu tai, kad yra raštu išreikšta tos šalies, kuriai nustatyta sąlyga nenaudinga, valia, be to, byloje nėra duomenų apie nukrypimą nuo tikrosios šalių valios sudaryti tokį susitarimą, kita sutarties šalis – darbdavė – darbuotojo pasirašytame dokumente nustatytas sąlygas vykdė. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, papildomos sąlygos dėl darbuotojui mokėtinų dienpinigių dydžio neįtraukimas į darbo sutarties tekstą ir darbdavio parašo atskirame darbuotojo pasirašytame dokumente nebuvimas nelaikytinas esminiu reikalavimų darbo sutarties formai pažeidimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktiniai bylos duomenys apie šalių elgesį, atliktų veiksmų pobūdį ir kt. neteikia pagrindo spręsti, kad darbo teisinių santykių metu nebuvo šalių susitarimo dėl papildomos darbo sutarties sąlygos – darbuotojui mokėtinų dienpinigių mažinimo.
| Click to edit table header |
|
LAT
praktika darbo bylose 2018 m. vasario mėn.
|
Dėl DK 300 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo, kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio
Šioje byloje nustatęs, kad ieškovė iš darbo buvo
atleista be teisėto pagrindo ir pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką,
taip pat nustatęs, jog ieškovę grąžinus į darbą jai būtų sudarytos
nepalankios sąlygos dirbti, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog
pažeistos ieškovės teisės apgintinos taikant DK 300 straipsnio 4 dalyje
nustatytą darbo teisių gynimo būdą.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad darbuotojų, atleistų iš darbo pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleidimą teismui pripažinus neteisėtu, taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka priteistina tik tais atvejais, kai ji atleidžiamam darbuotojui neteisėtai nebuvo išmokėta. Tais atvejais, kai atleidžiant darbuotoją pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą jam išmokama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, vėliau, teismui pripažinus tokį atleidimą neteisėtu ir taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, išeitinė išmoka pakartotinai nepriteisiama – t. y. priteisiamas tik vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Kartu pažymėta ir tai, kad tokiais atvejais darbuotojui priteisiama vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumo už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, suma nemažinama atleidžiant darbuotoją jam išmokėtos DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015).
Pirmosios instancijos teismas priteistiną kompensaciją
už priverstinę pravaikštą mažino darbdavio ieškovei išmokėtu išeitinės
išmokos dydžiu (6228,18 Eur). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės
pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, pažymėdamas, kad ieškovei
išmokėta išeitinė išmoka yra vienas iš kriterijų mažinti darbdaviui
taikytiną sankciją. Kaip nurodyta nutarties 42 punkte, vidutinio darbo
užmokesčio už priverstinę pravaikštą suma nemažinama atleidžiant
darbuotoją jam išmokėtos išeitinės išmokos apimtimi. Taigi teismų išvada
sumažinti priteistiną kompensaciją už priverstinę pravaikštą darbdavio
ieškovei išmokėtos išeitinės išmokos suma pripažintina neatitinkančia
teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos šiuo klausimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. R. v. "Pfizer Luxembourg SARL“ Lietuvos filialas, bylos Nr. e3K-3-56-701/2018.
Dėl neviešos bylos medžiagos
Kasacine tvarka bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties, todėl 2018 m. sausio 4 d. nutartimi ji informavo šalis apie jų teisę pateikti paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties.
Pateiktais rašytiniais paaiškinimais ieškovė prašo netenkinti atsakovo prašymo nagrinėti bylą uždarame teismo posėdyje, nes, anot jos, nenurodoma argumentų, sudarančių pagrindą apriboti bylos medžiagos pasiekiamumą. Atsakovas prašo pripažinti, kad visa bylos medžiaga yra nevieša arba dalis byloje esančių dokumentų yra nevieša bylos medžiaga, nes joje pateikiama informacija yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu arba dėl to, kad ji sudaro atsakovo komercinę paslaptį.
Nors atsakovas įvardijo procesinius dokumentus, kuriuose pateikiama informacija turėtų būti, jo požiūriu, laikoma nevieša dėl juose esančios informacijos, anot atsakovo, laikytinos jo komercine paslaptimi arba saugotinos dėl asmenų duomenų apsaugos, tačiau iš esmės nurodomais motyvais atsakovas nepagrindė, kad konkreti šiuose dokumentuose pateikta informacija atitinka saugotinos informacijos reikalavimus ginčą nagrinėjant teisme, taip pat nepagrindė apsaugos būtinumo.
Kasacinio teismo nurodyta, kad vien informacijos, kuri vienos iš ginčo šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro komercinę ar kitokią paslaptį, ar yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu, nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša ir tuo labiau skirti uždarą teismo posėdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 73 punktas).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į nagrinėjamos bylos pobūdį (ginčas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir padarinių taikymo) bei kasacinio teismo paskirtį formuoti vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bei užtikrinti visuomenės informavimą apie šią praktiką, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu atsakovo prašymą laikyti bylos medžiagą nevieša ir visą bylos medžiagą laiko vieša.Lietuvos Aukščiausiojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. R. v. "Pfizer Luxembourg SARL“ Lietuvos filialas, bylos Nr. e3K-3-56-701/2018.