Klaipėdos profesinių sąjungų susivienijimas

Klaipėdos

Profesinių sąjungų susivienijimas

Teismų praktika
LAT praktika darbo bylose 2017 m. gruodžio mėn.

Dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų realumo


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų; struktūriniai pertvarkymai turi būti įforminti atitinkamo darbdavio valdymo organo sprendimu ir jis turi būti realiai vykdomas. Struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti, be kita ko, aktualu nustatyti, 1) kokia iki jų buvo darbdavio struktūra (sandara) ir 2) kaip ji pakito; taip pat būtina nustatyti, ar 3) struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tokie, kuriais remiantis tik siekiama pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą.


Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad teismas neturi įgaliojimų vertinti darbuotojų skaičiaus mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, t. y. negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija. Ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys, bet ne teismas, todėl jis pats sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne.


Atsakovas kasaciniame skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nurodydamas, kad, vertindamas darbdavio struktūrinių pakeitimų realumą, teismas iš esmės nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje, be kita ko, išaiškinta, kad ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys, bet ne teismas, todėl jis pats sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne. Teismas turi nustatyti ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu ir (ar) nėra tokie sprendimai fiktyvūs.


Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas vertino, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė direktoriaus pavaduotojo sporto bazėms etato. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl Sporto centre vykusių struktūrinių pertvarkymų, bet ne dėl jų ūkinių ir (ar) organizacinių sprendimų pagrįstumo. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su atsakovo kasacinio skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino ieškovo darbovietėje atliktų struktūrinių pertvarkymų realumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v  Panevėžio kūno kultūros ir sporto centras, Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. e3K-3-477-1075/2017.
LAT praktika darbo bylose 2017 m. lapkričio mėn.
Dėl teismo nešališkumo

Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnyje, ši teisė yra ir vienas iš civilinio proceso principų (CPK 5 straipsnis). Teisė kreiptis į teismą, inter alia (be kita ko), suponuoja ir tinkamo teisinio proceso reikalavimą, kuris yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai ir kt.).


Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 15/99-34/99-42/2000, konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybės, keliančios abejonių dėl teisėjo nešališkumo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą byloje susiklosčiusią situaciją, sprendžia, kad, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nurodytą šios nutarties 54 punkte, teisėjo A. V. dalyvavimas nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtyje galėjo objektyviuoju aspektu sukelti pagrįstų abejonių dėl šio teisėjo nešališkumo stokos. Ieškovei, kuriai priimtas nepalankus apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nurodyta aplinkybė, juo labiau apeliacinės instancijos teismui nutartyje tiesiogiai nepasisakius dėl aptariamų ieškovės apeliacinio skundo argumentų, gali pagrįstai kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Tokias abejones bylą nagrinėjantis teisėjas privalo pašalinti, garantuodamas asmens teisę į nešališką teismą, nusišalinti CPK 66 straipsnio pagrindu. Dėl to konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme nepritaikius teisėjo nusišalinimo instituto CPK 66 straipsnio pagrindu, buvo pažeista ieškovės teisė į nešališką teismą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 21 straipsnis).


Nustačius teisės į nešališką teismą pažeidimą yra pagrindas konstatuoti, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Tai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P.  v  AB koncernas „Achemos grupė" , bylos Nr. 3K-3-353-701/2017.

Dėl neviešos bylos medžiagos

Atsakovė atsiliepimu į ieškovės ieškinį, be kita ko, remdamasi CPK 9 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi, prašė bylos medžiagą pripažinti nevieša ir bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose, nes bylą nagrinėjant viešai būtų atskleistos atsakovės komercinės paslaptys.


Pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartimi nutarė bylos medžiagą pripažinti nevieša ir bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose. Byla buvo išnagrinėta uždarame teismo posėdyje. Nurodyta teismo nutartis motyvuojama atsakovės prašymu bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose ir bylos medžiagą pripažinti nevieša atsakovės atsiliepime išdėstytais tokio prašymo argumentais dėl jos konfidencialių dokumentų ir komercinių paslapčių apsaugos reikalingumo, siekiu užtikrinti, kad nebūtų atskleisti nei su atsakovės veikla, nei su byloje dalyvaujančių asmenų pareigomis ar kita konfidencialia informacija susiję duomenys. 


Kasacine tvarka bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties, todėl 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartimi ji pasiūlė šalims pateikti paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje turėtų būti skiriamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, šalių ypatumus, bylos dalyką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos šalių teisių ir teisėtų interesų negalima apsaugoti kitais būdais (pavyzdžiui, skiriant uždarą posėdį tik atskirų įrodymų tyrimui arba pasinaudojant bylos medžiagos, o ne posėdžio viešumo, ribojimu). 


Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešojo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskiriems įrodymams nagrinėti arba uždarą visos bylos nagrinėjimą. 


Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad: šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti šios informacijos atitiktį saugotinos informacijos reikalavimams; aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, nėra saistomas šio sprendimo ir gali parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą; vien informacijos, kuri vienos iš ginčo šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro komercinę ar kitokią paslaptį, ar yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu, nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša ir tuo labiau skirti uždarą teismo posėdį.


Ieškovės kasaciniam teismui pateiktuose paaiškinimuose prašymas pripažinti nevieša dalį bylos medžiagos motyvuojamas išimtinai tik siekiu apsaugoti atitinkamą informaciją, tačiau nepagrindžiamas jos (informacijos) apsaugos poreikis ir būtinumas. Atsakovės kasaciniam teismui pateiktuose paaiškinimuose prašymas pripažinti nevieša dalį bylos medžiagos grindžiamas informacijos konfidencialumu pagal Sąrašo 1, 2, 6, 7, 9 punktus, tačiau atsakovė nepagrindžia, kad toje bylos medžiagoje esanti informacija sudaro jos komercinę ar kitokią paslaptį. Darytina išvada, kad nei ieškovė, nei atsakovė nepagrindžia CPK 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos viešumo ribojimo sąlygų buvimo. Dėl to ieškovės ir atsakovės prašymai laikyti nevieša dalį bylos medžiagos pripažintini nepagrįstais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P.  v  AB koncernas „Achemos grupė" , bylos Nr. 3K-3-353-701/2017.

Dėl savavaliavimo kaip atleidimo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagrindo


Darbo kodekso (redakcija, galiojusi ieškovo atleidimo iš darbo metu) 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta darbdavio teisė nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjus darbuotojo, jei šis vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). DK 228 straipsnyje nustatytos pagrindinės darbuotojų pareigos, kurių privalo laikytis visi darbuotojai. Darbuotojų pareigas taip pat gali reglamentuoti kitos DK normos, kiti įstatymai ir norminiai bei lokaliniai teisės aktai, profesinės etikos kodeksai, taisyklės ar pan.


Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo samprata ir nebaigtinis šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašas pateikti DK 235 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.


Pagal kasacinio teismo praktiką, ar padarytas pažeidimas šiurkštus, gali būti sprendžiama pagal pažeidimo aplinkybes, pažeistos pareigos pobūdį, darbuotojo kaltės formą, turtinius ir kitokius pažeidimo padarinius, darbuotojo veiksmų motyvus ir tikslus ir kt. Tačiau turtinės žalos padarymas nėra būtina pažeidimo kvalifikavimo kaip šiurkštaus sąlyga, šiurkštus pareigų pažeidimas gali sukelti ir kitokių neigiamų padarinių – darbdavys gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ar tvarką šiurkščiai pažeidusiu darbuotoju, be to, realios žalos darbdaviui dėl darbuotojo padaryto šiurkštaus nusižengimo gali atsirasti vėliau ir pan.


Be kitų, prie šiurkščių pažeidimų priskiriamas savavaliavimas (DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Savavaliavimo samprata DK ar kituose darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose neatskleista. Teismų praktikoje savavaliavimas aiškinamas kaip akivaizdus teisės aktų nuostatos, pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas; tai galėtų būti, pavyzdžiui, darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. F. v  AB „Lietuvos geležinkeliai“ , bylos Nr. 3K-3-399-248/2017.
LAT praktika darbo bylose 2017 m. spalio mėn.
Dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo ginče dėl neteisėto atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (komercinės paslapties atskleidimą) bei išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, teismui pripažinus terminuotos darbo sutarties nutraukimą neteisėtu

Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (komercinės paslapties atskleidimą), priteisti iš atsakovės išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką bei neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinio dalį tenkino.

Kasacinis teismas nurodė, kad šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, susijęs su komercinės paslapties atskleidimu, gali būti įrodinėjamas ir (vien tik) netiesioginiais įrodymais, tačiau netiesioginių įrodymų visuma turi nepalikti pagrįstų abejonių darbo drausmės pažeidimo fakto buvimu. Kasacinis teismas sprendė, kad šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, jog atsakovė nepateikė tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių ieškovo padarytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą dėl komercinės paslapties atskleidimo, nevertino atsakovės pateiktų netiesioginių įrodymų ir nepasisakė dėl jų, nevertino ir neanalizavo jų visumos.

Kasacinis teismas konstatavo, kad DK 300 straipsnio 4 dalies normos paskirtis yra kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo negautas lėšas. Todėl, kalbant apie terminuotos darbo sutarties nutraukimą prieš terminą, ji turi būti aiškinama sistemiškai su DK 109 straipsnio norma, reglamentuojančia terminuotos darbo sutarties sudarymą, taip pat su DK 126 straipsnio 1 dalies norma, ir negali būti aiškinama taip, kad, pripažinus terminuotos darbo sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu, neteisėtai atleistam darbuotojui būtų kompensuota daugiau, nei šis darbuotojas būtų uždirbęs per visą terminuotos darbo sutarties laiką, t. y. kad neteisėto terminuotos darbo sutarties nutraukimo atveju būtų kompensuojama didesniu mastu, nei darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų buvusi pažeista jo teisė dirbti. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu terminuotos darbo sutarties nutraukimas prieš terminą, DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatyta išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 1 dalį darbuotojui nemokama. Atitinkamai DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, kai terminuotos darbo sutarties nutraukimas prieš terminą pripažįstamas neteisėtu, priteisiamas tik už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki terminuotos darbo sutarties termino pabaigos.

Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir šiam teismui perdavė bylą iš naujo nagrinėti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v  UAB „Jurby Water tech“ , bylos Nr. 3K-3-368-611/2017.
LAT praktika darbo bylose 2017 m. birželio mėn.
Dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo paskyrimo (išrinkimo) ir darbo sutarties su asmeniu, paskirtu laikinai eiti uždarosios akcinės bendrovės vadovo pareigas, sudarymo bei pasibaigusios terminuotos darbo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia

Ieškovė prašė pripažinti niekine ir negaliojančia jos ir atsakovo sudarytą darbo sutartį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė.

Kasacinis teismas konstatavo, kad bendrovės vadovas gali būti paskirtas (išrinktas) tik tam kompetentingo bendrovės organo (akcininkų susirinkimo ar valdybos) sprendimu. Tai yra būtinas juridinis faktas atstovavimui pagal įstatymą atsirasti. Be šio juridinio fakto tarp bendrovės ir konkretaus fizinio asmens gali atsirasti tik darbo santykiai ir (ar) sutartinio atstovavimo santykiai, tačiau šis asmuo negali įgyti bendrovės vadovo statuso pagal įstatymą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad nei Akcinių bendrovių įstatymas (toliau – ABĮ), nei ieškovės įstatai nesuteikia teisės ieškovės valdybos pirmininkui sudaryti darbo sutartį su asmeniu, kuris vienašališkai yra skiriamas tik laikinai pavaduoti bendrovės vadovą, kol valdybos išrinktas nuolatinis bendrovės vadovas negali eiti pareigų dėl svarbių priežasčių (liga, atostogos, komandiruotės ar kt. svarbios priežastys), t. y. su bendrovės vadovą pavaduojančiu asmeniu. ABĮ 37 straipsnio 4 dalimi išskiriama tik viena kategorija asmenų, su kuriais darbo sutartį bendrovės vardu turi teisę sudaryti bendrovės valdybos pirmininkas, t. y. bendrovės valdybos išrinktas bendrovės vadovas. Remiantis ABĮ 37 straipsnio 8, 10 dalimis, su bet kuriais kitais asmenimis darbo sutartis bendrovės vardu turi teisę sudaryti bendrovės vadovas. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo vertinimu, ieškovės valdybos pirmininkas, paskirdamas generalinį direktorių laikinai pavaduojantį asmenį, privalėjo laikytis ABĮ 37 straipsnio 4 dalyje ir lokaliniuose teisės aktuose įtvirtinto įgaliojimų apribojimo. Ginčo atveju atsakovas K. J. nebuvo ieškovės valdybos paskirtas (išrinktas) bendrovės vadovu, todėl kasacinis teismas konstatavo, kad atsakovas K. B., būdamas ieškovės valdybos pirmininkas, tačiau nebūdamas ieškovės vadovas, sudarydamas ginčijamą darbo sutartį su atsakovu K. J., kuris nebuvo ieškovės valdybos išrinktas bendrovės vadovu, neteisėtai įgyvendino ABĮ 37 straipsnio 8, 10 dalyse ir lokaliniuose teisės aktuose įtvirtintą bendrovės vadovo kompetenciją bei viršijo savo, kaip valdybos pirmininko, kompetenciją.

Kasacinis teismas konstatavo, kad ieškovė (darbdavė), būdama ginčijamos pasibaigusios terminuotos darbo sutarties šalis, turi teisinį suinteresuotumą dėl ginčo dalyko (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Ginčijant sandorį, paprastai reiškiamas išvestinis reikalavimas dėl restitucijos taikymo, tačiau, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo teisėje restitucija negalima. Ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas, išdėstytas ieškinio reikalavime, nevertintinas kaip teisiškai ydingas ar nesukursiantis teisinių pasekmių jo patenkinimo atveju. Kasacinio teismo vertinimu, teisiškai svariais, logiškais ir pagrįstais pripažintini ieškovės kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad ieškinio reikalavimo patenkinimas jai sukeltų teisines pasekmes, pašalinant iš ieškovės apyvartos ginčijamą darbo sutartį ir kartu panaikinant šios sutarties pagrindu ieškovei kylančias pareigas, o tai, jog byloje nereiškiami su pagrindiniu ieškinio reikalavimu susiję išvestiniai reikalavimai, negali daryti ieškinio nepagrįsto.

CK 1.92 straipsnyje reglamentuojama, kad jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (CK 2.133 straipsnis). Vertinant reikalavimą darbo sutartį pripažinti negaliojančia šioje teisės normoje įtvirtintu pagrindu konstatuotina, kad darbo sutartis sudaryta valdybos pirmininkui atsakovui K. B. viršijus savo, kaip valdybos pirmininko, kompetenciją ir viršijus atstovaujamojo – ieškovės – jam suteiktus įgaliojimus, nes jis sudarė darbo sutartį su vadovu nesant valdybos sprendimo skirti (išrinkti) atsakovą K. J. į vadovo pareigas. CK 2.133 straipsnio 9 dalyje reglamentuojama, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Šioje byloje, atsižvelgiant į tai, kad darbo sutartis su atsakovu K. J. sudaryta dėl vienasmenio bendrovės valdymo organo funkcijų (pareigų), o jos sudarymo metu šis atsakovas buvo ieškovės valdybos narys ir žinojo (turėjo žinoti), jog vienasmenis valdymo organas gali būti skiriamas (išrenkamas) tik valdybos sprendimu, kasacinis teismas sprendė, kad atsakovas K. J. žinojo (turėjo žinoti) apie valdybos pirmininko atsakovo K. B. viršijimą įgaliojimų sudarant darbo sutartį. Dėl to yra pagrindas ginčijamą darbo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.92 straipsnyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu.

Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį tenkino.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Achemos grupė“  v  K. J. ir K. B., bylos Nr. e3K-3-233-701/2017.
Dėl garantijų laikinojo įdarbinimo įmonės darbuotojams, komandiruojamo darbuotojo statuso

Ieškovė (laikinoji darbuotoja) prašė teismo priteisti iš atsakovės (laikinojo įdarbinimo įmonės) neišmokėtą darbo užmokestį, dienpinigius ir kitas su nutrūkusiais darbo santykiais susijusias išmokas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė.

Apžvelgiamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovė (laikinoji darbuotoja) ir atsakovė (laikinojo įdarbinimo įmonė) sudarė neterminuotą laikinojo darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad laikinojo darbo naudotojai – Švedijoje veikiančios sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigos.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad laikinojo įdarbinimo įmonių darbuotojų garantijas nustato 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (toliau – direktyva 2008/104/EB). Ši direktyva taikoma darbuotojams, pasirašiusiems darbo sutartį ar turintiems darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kurie paskirti laikinai dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant (Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 1 dalis). Šiame teisės akte nenustatyta jo taikymo ribojimų tarptautinėms situacijoms. Direktyvos 2008/104/EB nuostatos nacionaliniu lygmeniu įgyvendintos Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymu. Kadangi ieškovės su atsakove sudarytoje darbo sutartyje nenustatyta, kad tarp siuntimų bus mokamas toks pats darbo užmokestis kaip ir siuntimų metu, tai ieškovei darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje (Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Kasacinis teismas nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog Švedijoje dirbant tiesiogiai pas darbo naudotoją už 1 darbo valandą yra gaunamas vidutinis 12,32 Eur darbo užmokestis (atskaičius 30 proc. mokesčių). Švedijoje dirbant tiesiogiai pas darbo naudotoją už 1 darbo valandą yra gaunamas mažiausiai 10,50 Eur darbo užmokestis (atskaičius 30 proc. mokesčių). Kasacinis teismas pažymėjo, kad atsižvelgdami į tai, jog ieškovei darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, teismai, skaičiuodami, kokį darbo užmokestį gauna tiesiogiai Švedijoje veikiančiose sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigose įsidarbinę slaugytojai, pagrįstai atskaitė 30 proc. mokesčių. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo darbo sutartimi sulygtas 11,70 Eur darbo užmokestis, atskaičius mokesčius (išdirbus Švedijoje iki 1850 valandų), yra didesnis negu mažiausias darbo užmokestis (10,50 Eur) dirbant tiesiogiai pas darbo naudotojus Švedijoje, kasacinis teismas sprendė, jog darbdavys nepažeidė Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimą, kad laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje.

Kasacinis teismas nurodė, kad 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje nuostatos reglamentuoja komandiruojamo darbuotojo statusą ir komandiruojamam darbuotojui taikomas garantijas. Ši direktyva taikoma laikinojo įdarbinimo įmonių darbuotojams, išsiųstiems ribotą laiką dirbti kitose ES valstybėse narėse. Kriterijai, leidžiantys atskirti darbo laikiną pobūdį išdėstyti ir 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo ir kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI reglamentas) (toliau – direktyva 2014/67/ES). Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad siekiant įvertinti, ar komandiruotas darbuotojas laikinai atlieka savo darbą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis paprastai dirba, išnagrinėjami visi tokį darbą ir darbuotojo padėtį apibūdinantys faktiniai elementai. Tokie elementai, visų pirma, gali apimti: a) tai, kad darbas atliekamas ribotą laikotarpį kitoje valstybėje narėje; b) dieną, kurią prasideda komandiravimas; c) tai, kad komandiruojama į kitą valstybę narę nei ta, kurioje ar iš kurios komandiruotas darbuotojas paprastai atlieka savo darbą pagal Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 (Roma I) ir (arba) Romos konvenciją; d) tai, kad komandiruotas darbuotojas, užbaigęs darbą arba suteikęs paslaugas, dėl kurių jis buvo komandiruotas, grįžta arba numatoma, kad jis grįš toliau dirbti į valstybę narę, iš kurios jis buvo komandiruotas; e) veiklos pobūdį; f) tai, kad darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas, ir prireikus, kaip tai suteikiama arba nurodomas išlaidų kompensavimo metodas; g) bet kokius ankstesnius laikotarpius, kurių metu pareigas ėjo tas pats arba kitas (komandiruotas) darbuotojas. Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tai, jog netenkinami vienas ar daugiau iš 2 ir 3 dalyse nustatytų faktinių elementų, nebūtinai automatiškai reiškia, kad situacijos negalima pripažinti komandiravimu. Tų elementų vertinimas pritaikomas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad į šiame straipsnyje nurodytus elementus, kuriuos kompetentingos institucijos naudoja atlikdamos bendrą įvertinimą, kad nustatytų tikrą komandiravimo atvejį, taip pat gali būti atsižvelgiama siekiant nustatyti, ar asmeniui taikytina darbuotojo apibrėžtis pagal Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnio 2 dalį. Valstybės narės turėtų vadovautis, inter alia (be kita ko), faktais, susijusiais su darbo atlikimu, darbuotojo pavaldumo ryšiais ir atlygiu, nepaisant to, kaip santykiai apibūdinami susitarime, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra sutartinis, dėl kurio gali būti susitarusios šalys. Kasacinis teismas pažymėjo, kad neterminuota darbo sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė dirbs tik Švedijoje, t. y. dėl darbo Lietuvos Respublikoje sulygta nebuvo ir ieškovė pagal su atsakove sudarytą darbo sutartį Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Kasacinis teismas sprendė, kad ieškovė neatitinka paprastai dirbančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau laikinai darbdavio išsiųsto dirbti į Švediją darbuotojo sąvokos, todėl jai netaikytinas komandiruojamo darbuotojo statusas pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą.

Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad nors ieškovė neatitiko komandiruojamo darbuotojo sąvokos pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą, šalys darbo sutartimi susitarė, kad ieškovei bus taikomos garantijos pagal Direktyvą 96/71/EB ir Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą. Kadangi šalys susitarė dėl papildomų garantijų ieškovei (dienpinigių, nakvynės, kelionės išlaidų atlyginimo mokėjimo) ir nenustatyta, kad šios papildomos garantijos pablogino ieškovės padėtį (DK 94 straipsnio 2 dalis), tai, kasacinis teismas darė išvadą, kad šios darbo sutarties nuostatos yra galiojančios ir prisiimtus dėl papildomų garantijų įsipareigojimus atsakovė privalėjo vykdyti.
Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M.  v  UAB „Orange Group Baltic“ , bylos Nr. 3K-3-306-248/2017.
Dėl įmonės vadovo teisinės atsakomybės rūšies ir taikytinų teisės normų

Generalinės prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo (buvusio trečiojo asmens generalinio direktoriaus) priteisti žalos atlyginimą trečiajam asmeniui (valstybinei įmonei), nes atsakovas priėmė įsakymus atleisti trečiojo asmens darbuotoją L. M. iš darbo, kuriuos teismas pripažino neteisėtais ir iš trečiojo asmens priteisė buvusiam darbuotojui L. M. su darbo santykiais susijusias išmokas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė.

Kasacinis teismas nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšis nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, pavyzdžiui, laiku nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo, neužtikrina bendrovės turto apskaitos, priima rizikingą verslo sprendimą, neištiria reikšmingos informacijos ir pan., jis pažeidžia jam kaip valdymo organui, o ne darbuotojui nustatytą pareigą, todėl jam taikoma civilinė atsakomybė. Pripažinus, jog vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Kasacinio teismo vertinimu, atsakovo, kaip trečiojo asmens vadovo, veiksmai dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo su trečiojo asmens darbuotoju L. M. yra susiję su kasdienės veiklos organizavimu, vidinių sprendimų priėmimu, o ne veikimu trečiojo asmens vardu santykiuose su kitais asmenimis. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad atsakovo veikimas, atleidžiant L. M., laikytinas veikimu kaip trečiojo asmens darbuotojo. Dėl to kasacinis teismas sprendė, kad atsakovo atsakomybės už žalą, padarytą netinkamai veikiant šiuose santykiuose, klausimas spręstinas taikant ne CK įtvirtintas civilinės atsakomybės, o DK nustatytas materialinės atsakomybės normas.

Kadangi būtina iš naujo įvertinti, ar atsakovo veiksmai šiuose santykiuose sudaro pagrindą taikyti jam materialinę atsakomybę pagal DK 253 straipsnį, jei taip – koks yra atlygintinos žalos dydis (DK 257 straipsnis) ir kokios materialinės atsakomybės ribos (DK 254–256 straipsniai), bei nustatyti darbuotojo materialinei atsakomybei taikyti teisiškai reikšmingus faktus, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras v  A. B., bylos Nr. 3K-3-296-611/2017.
LAT praktika darbo bylose 2017 m. gegužės mėn.

Dėl savivaldybės asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovų darbo apmokėjimo


Ieškovas Vyriausybės atstovas teismo prašė panaikinti atsakovės savivaldybės tarybos, kaip ligoninės steigėjos, sprendimą nustatyti ligoninės vadovui priedą už padidintą darbo mastą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas ieškinį tenkino.


Kasacinis teismas nurodė, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas (toliau – SPĮĮ) numato ne tik subjektą, nustatantį Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – ir LNSS) viešųjų įstaigų vadovų atlyginimą, t. y. tokios įstaigos steigėją, bet nustato ir tokių vadovų darbo apmokėjimo sąlygas. Specialiuoju įstatymu – SPĮĮ nustatytas tiek pagrindinis LNSS viešųjų įstaigų vadovų darbo užmokestis, tiek ir galimi papildomi darbo užmokesčiai, kurie priklauso nuo sveikatos priežiūros įstaigos veiklos rezultatų. Kasacinis teismas konstatavo, kad steigėjas, spręsdamas dėl sveikatos priežiūros įstaigos vadovo darbo apmokėjimo pagal SPĮĮ, turi vadovautis šio įstatymo 151 straipsnio nuostatomis ir negali viršyti jame nurodytų darbo užmokesčio dydžių.


Kasacinis teismas pažymėjo, kad, padidėjęs darbuotojo darbų mastas (apimtis) reiškia, jog darbuotojas, atlikdamas tas pačias savo darbo funkcijas, turi įvykdyti didesnes darbo normas. Padidinto masto darbas apmokamas už faktiškai atliekamą darbą ir nepriklauso nuo veiklos rezultatų, už kuriuos gali būti skiriamos skatinamosios išmokos.


Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad sveikatos priežiūros įstaigos vadovas atsakingas už visą įstaigos veiklą, jis užtikrina kasdienį įstaigos funkcionavimą ir jos reikalų tvarkymą. Įstaigos vadovo darbo pobūdis lemia, kad negali būti tiksliai apibrėžiamas jo darbo mastas, nustatomos tam tikros normos ar kiekiai, įstaigos vadovo darbo apimtis nėra vienoda kiekvieną dieną, ją lemia būtini spręsti klausimai. Kasacinis teismas nurodė, kad SPĮĮ reglamentuoja tik vadovaujančiųjų darbuotojų darbo apmokėjimo taisykles, kitiems įstaigų darbuotojams šios taisyklės netaikomos. Dėl to spręstina, kad nustatant LNSS viešųjų įstaigų vadovų darbo užmokestį atsižvelgta į vadovaujamą pareigų pobūdį, sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų veiklos specifiką, su tuo susijusias vadovų darbo funkcijas ir apimtį. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad LNSS viešųjų įstaigų vadovų darbo užmokestis diferencijuotas, atsižvelgiant į vadovaujamos įstaigos lygmenį (rajono, regiono ir respublikos). Tai rodo, kad nustatant darbo užmokestį įvertinti darbo sudėtingumo ir apimties rodikliai. Be to, sveikatos priežiūros įstaigos vadovo darbų apimtis įvertinama nustatant kintamąją darbo užmokesčio dalį, kuri susijusi su veiklos rezultatais. Kasacinis teismas darė išvadą, kad atsakovė – ligoninės steigėja neturi visiškos diskrecijos spręsti dėl ligoninės vadovui mokėtino darbo užmokesčio dydžio. Savivaldybės tarybos sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus tiek nustatant darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, tiek ir konkretų dydį. Kasacinis teismas sprendė, kad nebuvo teisinio pagrindo ligoninės vadovui nustatyti priedą už padidintą darbų mastą. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje  v.  Utenos rajono savivaldybė ir Utenos rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. e3K-3-227-248/2017.

Dėl darbuotojo atleidimo iš darbo DK 235 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktų pagrindu


Pagal DK 325 straipsnio 2 dalies 2 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pripažįstamas komercinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei, o pagal 4 punktą – pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimas ar biurokratizmas.


CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.


Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CK 1.116 straipsnyje nurodyti požymiai yra suformuluoti taip, kad į komercinės paslapties sąvoką patektų platus spektras bendrovės interesų. Aptarti formalieji teisės kriterijai beveik neriboja informacijos, kuri galėtų būti laikoma konfidencialia bendrovės informacija, pobūdžio ar turinio. Jei kompetentingi bendrovės valdymo organai mano turį vertingos bendrovės veiklai informacijos, tokiai informacijai jie gali pritaikyti komercinės paslapties statusą ir taikyti visus reikalingus apsaugos mechanizmus.


Tam, jog informacija būtų laikoma komercine paslaptimi, ji turi atitikti šiuos požymius: 1) turi būti slapta (nevieša); 2) turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir negali būti laisvai prieinama; 3) turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.


Kasacinio teismo išaiškinta, kad komercinė paslaptis turi suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą, t. y. tam tikrų verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan. Investuoti į turimą klientą įmonėms apsimoka labiau nei bandyti pritraukti naujų, nes iš lojalių klientų jos gali uždirbti daugiau pelno nei iš naujų pritrauktų, todėl praktikoje pripažįstama, kad ūkio subjekto klientų sąrašas priskirtinas rinkos informacijai, sudarančiai komercinę paslaptį. Tokia informacija užtikrina ūkio subjekto pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos elementas, todėl šios informacijos atskleidimas tretiesiems asmenims gali lemti sąžiningos konkurencijos pažeidimą. Protingomis pastangomis išsaugoti informacijos slaptumą, be kita ko, galėtų būti laikomos papildomos sutarčių nuostatos, įtvirtinančios konfidencialumo pareigą.


Nagrinėjant bylą teismų nustatyta, kad 2011 m. ieškovai, dirbdami pas atsakoves, įsteigė ir patys ėmė valdyti kartu su šeiminiais ryšiais susijusiais asmenimis (ieškovų sūnumi, jų dukters sutuoktiniu) C ir bendrovę D, kurių licencijuojama veikla yra analogiška atsakovių veiklai – didmeninė prekyba nefasuotais naftos produktais. Teismų taip pat byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad C ir bendrovė D su atsakovėmis veikė toje pačioje rinkoje, tiekė tą patį produktą (dyzeliną) ir buvo konkuruojantys ūkio subjektai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).


Byloje teismų taip pat nustatyta, kad ilgą laiką eidami pareigas pas atsakoves, vykdydami tam tikras darbo funkcijas ieškovai žinojo visą prekybos naftos produktais specifiką, tiekėjus, klientus, kainas, nuolaidas, veiklos sąnaudas, kitą informaciją, reikšmingą vykdant prekybą naftos produktais. Visas savo gautas žinias, atsakovių konfidencialią informaciją ieškovai panaudojo C ir bendrovės D veikloje, taip įgydami naudą sau ir faktiškai valdomoms C bei bendrovei D. Ieškovas atsakovių sudarytai jungtinei darbo grupei patvirtino, kad jis spręsdavo, kuri įmonė – A, B, bendrovė D ar C – parduos naftos produktus klientui, neneigė, kad jo su sutuoktine valdomų įmonių ir atsakovių klientai buvo tie patys. Nurodyti ieškovų veiksmai patvirtina ieškovų nelojalumą darbdavėms, ilgalaikį darbdavių interesų neatitinkantį elgesį; darbo drausmės pažeidimus ieškovai padarė tyčia. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 35–37, 40–46 punktuose nurodytas teisės normas ir kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad ieškovų veiksmai atitinka DK 235 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktų turinį.


Pagal kasacinio teismo praktiką DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme savavaliavimas aiškinamas kaip akivaizdus teisės aktais nustatytos pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas, pavyzdžiui, darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan.


Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai, vykdydami jiems pavestas funkcijas, veikė ne darbdavių, o savo interesais, ignoravo privalomą savo funkcijų atlikimo tvarką, pažeisdami darbdavių teises ir įstatymų saugomus interesus Be to, ieškovai, darbo metu užsiimdami sau naudinga veikla, naudojo atsakovių inventorių, terminalą. Tokie veiksmai pagal kasacinio teismo praktiką traktuojami būtent kaip savavaliavimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir V. M.  v.  A ir B, bylos Nr. e3K-3-254-248/2017.

Dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto taikymo


Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.


Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tokia veika šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė. Konstatuojant darbo pareigų pažeidimą DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, reikia nustatyti darbuotojo valią be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą. Neteisėtiems veiksmams nustatyti nėra būtinas teismo nuosprendis arba administracinės atsakomybės taikymo tam darbuotojui aktas; jo neteisėti veiksmai gali būti įrodinėjami visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių visuma turi lemti neabejotiną išvadą, kad darbuotojas tokius veiksmus atliko.


Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą nustatomi konkretūs, turintys nusikalstamų veikų požymių, šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo atvejai. Pažymėtina, kad veikų samprata, numatyta baudžiamojoje ar administracinėje teisėje, reikšminga aiškinantis šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nors baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymas nėra darbo drausmės pažeidimo kvalifikavimo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą sąlyga.


Ieškovai, nesutikdami su jų atleidimu DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad jie būtų pasisavinę atsakovių materialinių vertybių, kurios ieškovams būtų patikėtos vykdant pareigas. Pirmosios instancijos teismas DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą taikė kartu su 2, 4 punktais, iš esmės neanalizuodamas kiekvieno iš jų turinio atitikties ieškovų veiksmams, o apeliacinės instancijos teismas sutapatino DK 235 straipsnio 2 dalies 2 ir 7 punktų atleidimo pagrindus. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis bylą nagrinėjusių teismų išvadomis ir nurodytą kasacinio skundo argumentą laiko pagrįstu.


Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovių patikėtos vertybės ieškovams šių būtų pasisavintos ir atsakovės būtent dėl to būtų patyrusios žalos. Atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad ieškovai pasisavino atsakovių gautinas pajamas iš klientų. Tačiau tokie ieškovų veiksmai neatitinka DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto turinio, nes tomis pajamomis atsakovai realiai nedisponavo, jos nebuvo perduotos ieškovams, kurie būtų jas pasisavinę. Taigi byloje nėra nustatytos visos reikiamos šiai drausminei nuobaudai taikyti sąlygos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir V. M.  v.  A ir B, bylos Nr. e3K-3-254-248/2017.

LAT praktika darbo bylose 2017 m. balandžio mėn.
LAT praktika darbo bylose 2017 m. balandžio mėn.

Dėl ieškinio senaties ir jos taikymo reikalavimams priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio priemokas už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų


Ieškovės prašė priteisti iš darbdavės (atsakovės) už tam tikrą laikotarpį neišmokėtos priemokos dalies už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinio dalį tenkino.


Kasacinis teismas nurodė, kad darbo apmokėjimas yra darbo santykių sritis, reguliuojama darbo teisės normomis, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties darbo apmokėjimo ginčams visų pirma taikytinas Darbo kodekso (toliau – DK) nustatytas ieškinio senaties reglamentavimas. Kadangi reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio įstatymai sutrumpintų ieškinio senaties terminų nenustato, taikytinas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas pažymėjo, kad nei 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. įstatymo redakcija) straipsnio pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2014 metų gegužės 8 d. nutarimu, nei vykdant šį nutarimą DK 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija) pripažinimas netekusiu galios neturi įtakos ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymui ir nekeičia DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino, taikytino ir reikalavimams dėl sumų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo. Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog taikytinas CK nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, teisiškai nepagrįsta.


Kasacinis teismas nurodė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas, siekdamas nustatyti, ar ieškinio senaties terminas pasibaigęs, be kita ko, turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties terminas. Kadangi ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklių DK nereglamentuoja, tam taikytinos CK normos. Šio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalis reglamentuoja ieškinio senaties termino pradžią tęstiniams pažeidimams ir nustato, kad tęstinio pažeidimo atveju, t. y. kai pažeidimas vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Apžvelgiamos bylos faktinių aplinkybių (dalies priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nemokėjimas tęsėsi kelerius metus) kontekste, aiškindamas CK 1.127 straipsnio 5 dalį, kasacinis teismas konstatavo, kad ji taikytina esant ne bet kokiam piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimui, ši teisės norma paprastai taikoma tęstinio pažeidimo teisinėms pasekmėms, susijusioms su kiekviena atskira tęstinio pažeidimo diena (pavyzdžiui, reikalavimams priteisti netesybas, atsirandančias kiekvieną atskirą tęstinio pažeidimo dieną, ir pan.). Darbo užmokesčio mokėjimas nėra darbdavio pareiga, vykdytina kiekvieną dieną. Pagal DK 201 straipsnį darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, – kartą per mėnesį. Galutinis (visas) mėnesio darbo užmokestis apskaičiuojamas ir išmokamas pasibaigus mėnesiui. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 2 dalis). Dėl to nėra pagrindo priedų už darbą, dirbamą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, neišmokėjimą traktuoti kaip tęstinį pažeidimą CK 1.127 straipsnio 5 dalies prasme ir ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti pagal joje nustatytas taisykles. Tokiems reikalavimams (išskyrus delspinigius už priedų neišmokėjimą laiku) ieškinio senaties termino pradžia nustatytina pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį.


Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. A., R. B., A. B., I. B., Z. B., E. D., G. G., N. G., L. G., R. G., V. G., E. G., A. K., V. K., G. K., N. K., V. L., O. L., L. A. M., A. N., E. N., B. R., A. R., R. R., L. Š., D. Š., V. Š., I. V., I. V., D. V., B. V., J. Ž.   v.  VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. e3K-3-185-248/2017.

Click to edit table header
LAT praktika darbo bylose 2017 m. kovo mėn.

Dėl deliktinės atsakomybės už darbuotojų neperėmimą po bendrovės reorganizavimo skaidymo būdu


Ieškovė bankrutuojanti bendrovė prašė teismo priteisti iš atsakovių (ieškovės verslo perėmėjų) žalos, padarytos neperėmus darbuotojų, kurios buvo vaiko priežiūros/motinystės atostogose, atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, o apeliacinės instancijos teismas sumažino priteisto žalos atlyginimo dydį.


Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 138 straipsnio redakcijos, patvirtintos 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-188, tikslas – įgyvendinti Direktyvą 2001/23/EB; tuo atveju, kai kyla nacionalinės teisės normų, skirtų Europos Sąjungos direktyvai įgyvendinti, turinio aiškinimo klausimas, jis turi būti sprendžiamas šias normas aiškinant ir taikant Direktyvos nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) sprendimus; iš Direktyvos nuostatų išplaukia, kad joje įtvirtinta darbuotojų garantija įmonės, verslo ar įmonės ar verslo dalies perdavimo atveju remiasi savaiminio darbo santykių perėjimo principu, t. y. perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš perdavimo dieną galiojančių darbo santykių, perduodamos perėmėjui. Kasacinis teismas konstatavo, kad UAB „Čilija“ atskyrimo sąlygos su visais priedais (toliau – Atskyrimo sąlygos) dėl darbo santykių tęstinumo iš esmės atitiko Direktyvos nuostatas, išskyrus tai, kad Atskyrimo sąlygose pasisakoma ne apie perdavėjo teisių ir pareigų perdavimą perėmėjams, o apie darbuotojų perkėlimą. Kasacinio teismo vertinimu, sąvokos „darbuotojų perkėlimas“ pavartojimas Atskyrimo sąlygose šioje byloje kilusio ginčo kontekste neteikia pagrindo paneigti ar kitaip aiškinti Direktyvos nuostatose įtvirtintą savaiminį darbo santykių perėjimo principą, t. y. kad perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš perdavimo dieną galiojančių darbo santykių, perduodamos perėmėjui. Darbo teisiniuose santykiuose darbdavio teises ir pareigas darbuotojui įgyvendina jomis disponuojantis asmuo, t. y. darbdavys. Esant automatinio darbo santykių tęstinumo pagrindui jomis disponuoja naujasis darbdavys, kurios jam pereina iš senojo. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai darė išvadą dėl atsakovių pareigos atlikti aktyvius veiksmus atitinkamų darbuotojų atžvilgiu egzistavimo. Kasacinis teismas sprendė, kad teismai atsakovių veiksmus (neveikimą), joms netęsus darbo santykių su atitinkamais darbuotojais, o šiuos palikus ieškovei ir taip netinkamai įvykdžius Atskyrimo sąlygų nuostatas, pagrįstai įvertino kaip nerūpestingą elgesį, sudarantį pagrindą konstatuoti kaltus neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Šie neteisėti veiksmai (neveikimas) lėmė žalos ieškovei atsiradimą, nes, šiai bylai išspręsti reikšmingos piniginės prievolės, dėl kurių ieškovės bankroto byloje pareikšti kreditorių reikalavimai turėjo tekti išimtinai atsakovėms, o pastarosios, neperėmusios darbdavio teisių ir pareigų, tokių prievolių išvengė, taip iš esmės sutaupydamos ieškovės sąskaita. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas pakeitė apeliacinės instancijos teismo nutartį ir padidino ieškovei iš atsakovių priteisto žalos atlyginimo dydį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 02 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “Veiza”  v.  UAB “Čili pica”, UAB “Čili Holdings”, UAB “Azijos skoniai”, UAB “Gamtos virtuvė”, UAB “GCW”, bylos Nr. e3K-3-99-701/2017.

Dėl galimos darbuotojo diskriminacijos dėl jo dalyvavimo profsąjungos veikloje


Atsakovas priešieškiniu prašė teismo pripažinti, kad ieškovė UAB ,,Transimeksa“ diskriminavo atsakovą dėl dalyvavimo darbuotojų organizacijoje (asociacijoje) – krovininio autotransporto profesinėje sąjungoje ,,Solidarumas“. Pirmosios instancijos teismas priešieškinio reikalavimą tenkino, o apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.


Kasacinis teismas suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: Lygių galimybių įstatyme įtvirtintas pažeistų teisių gynimo mechanizmas ir priemonės, įskaitant Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, tiesiogiai taikytinos tik sprendžiant dėl Lygių galimybių įstatyme įtvirtintų draudžiamų diskriminavimo pagrindų, t. y. nagrinėjant fizinių ir juridinių asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Tai reiškia, kad Lygių galimybių įstatymas netaikytinas nagrinėjant asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl galimos diskriminacijos dalyvavimo profsąjunginėje veikloje pagrindu.


Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu šio Kodekso 1 straipsnyje nurodytiems santykiams reglamentuoti taikomi šie principai: <...> darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad darbuotojas ar darbininkas turėtų būti laisvas stoti arba ne į profesinę sąjungą be sankcijų ar kitų atgrasymo priemonių taikymo. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 11, 14 straipsnius iš valstybių reikalaujama įtvirtinti teisminę sistemą, kuri užtikrintų realią ir veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos profesinės sąjungos pagrindu. Kasacinis teismas konstatavo, kad apžvelgiamoje byloje įrodinėjimo dalykas yra DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų priklausomybės asociacijoms (profesinėms sąjungoms), principo pažeidimo nustatymas. Kasacinis teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog byloje nustatytos aplinkybės (po to, kai atsakovas tapo profesinės sąjungos pirmininku ir pateikė ieškovei prašymą pateikti didelės apimties informaciją, jis nebuvo siunčiamas į užsienio komandiruotes, nors per visus darbo metus ilgiausiai buvo nekomandiruotas dvi savaites ir dėl to iš esmės sumažėjo jo pagal darbo sutartį gaunamos pajamos, kiti darbuotojai (vairuotojai) buvo komandiruojami į užsienį, darbdavės užsakymų mastas nesumažėjo) sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto darbuotojų lygiateisiškumo principo pažeidimą. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “Transimeksa“  v.  G. K., bylos Nr. e3K-3-134-969/2017.
LAT praktika darbo bylose 2017 m. vasario mėn.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigą, įrodymų ryšį su byla bei įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo


Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl su darbo užmokesčiu susijusių išmokų – dienpinigių ir komandiruočių išlaidų už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015  m.  vasario  20 d. – išmokėjimo. Tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovo teisės gauti šias išmokas ar dėl jų dydžio, ginčijamas tik jų išmokėjimo faktas.


Pirmosios instancijos teismui ieškovė kartu su ieškiniu pateikė papildomus įrodymus, pagrindžiančius atsakovui išmokėtas išmokas už komandiruotėse išbūtą laiką (avanso apyskaitas Nr. 08-372, Nr. 09-117, Nr. 11-282 ir Nr. 11-434, kurios atsakovo buvo pasirašytos). Iš šių papildomų ir kitų dokumentų visumos pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad visi dienpinigiai ir komandiruočių išlaidos nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d. atsakovui buvo išmokėti, ir ieškinį tenkino (Darbo ginčų komisijos sprendimą panaikino ir reikalavimą dėl pinigų išmokėjimo atmetė).


Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pateiktų įrodymų nepakanka ieškovės nurodytoms aplinkybėms pripažinti įrodytomis ir ieškinį atmetė.


Teisėjų kolegija pažymi, kad dokumentai, kurie buvo pateikiami pasirašyti atsakovui, yra įprasti, pasikartojantys, tos pačios rūšies (avansų apyskaitos arba avansinių mokėjimų žiniaraščiai), pinigų sumos juose aiškiai nurodytos, šie dokumentai buvo pasirašomi nuolat. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas turėjo suprasti jų turinį ir pasirašymo padarinius.


Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų sąsajumo taisyklę, išvadas dėl reikšmingų faktinių aplinkybių (pinigų nesumokėjimo) nebuvimo grindė įrodymais, nesusijusiais ar susijusiais labai tolimu ryšiu su įrodinėjimo dalyku. Šis procesinis pažeidimas sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti.


Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad kasatorė įrodė ginčijamų dienpinigių  ir komandiruotės išlaidų išmokėjimo atsakovui faktą, todėl šis teismo sprendimas paliktinas galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “Autokaravanas”  v.  J. P., bylos Nr.  3K-3-70-248/2017.

Click to edit table header
LAT praktika darbo bylose 2017 m. sausio mėn.
Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo kriterijų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo nustatymas savaime nesuponuoja griežčiausios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo taikymo ir darbdavys, parinkdamas nuobaudą, turi atsižvelgti į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko pagrįstais.

Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl to darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį šiuo pagrindu, privalo laikytis visų DK XVI skyriuje nustatytų drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK 136 straipsnio 4 dalis), tarp jų ir DK 238 straipsnio, reglamentuojančio drausminės nuobaudos parinkimo kriterijus, reikalavimų.

DK 238 straipsnyje nustatyta, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Pakartotinio darbo drausmės pažeidimo nustatymas savaime nereiškia, kad darbuotojui dėl to gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Darbdavys, nustatęs, kad darbuotojas, turintis galiojančią drausminę nuobaudą, vėl pažeidė darbo drausmę, kiekvienu konkrečiu atveju turi svarstyti, kokią iš DK 237 straipsnio 1 dalyje išvardytų drausminių nuobaudų parinkti, atsižvelgdamas į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir parinkti kaip galima adekvačią drausminę nuobaudą.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad, vertinant paskirtos drausminės nuobaudos adekvatumą padaryto pažeidimo sunkumui, atsižvelgtina į aplinkybes, kuriomis nuobauda buvo paskirta, t. y. ar nubaudimo apskritai ir parinktos nuobaudos griežtumo nelėmė nesusijusios su darbo drausmės pažeidimu aplinkybės, pavyzdžiui, darbdavio administracijos ir darbuotojo nesutarimai dėl darbo organizavimo, darbuotojo pareikštos kritikos, dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje, kreipimosi į valstybės institucijas dėl, darbuotojo nuomone, darbdavio padarytų teisės pažeidimų, kt. Byloje nustačius, kad nurodyto pobūdžio aplinkybės, galėjusios lemti konkrečios drausminės nuobaudos skyrimą, egzistavo, būtina padidinti dėmesį vertinant, ar byloje surinkti įrodymai patvirtina įstatyme nustatytą pagrindą skirti atitinkamo griežtumo drausminę nuobaudą.

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovei, turinčiai galiojančią drausminę nuobaudą (papeikimą), antroji drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – buvo paskirta atsižvelgiant į neplaninio audito išvadas. Teismai taip pat nurodė, kad paskirta nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui, tačiau tokios savo išvados nemotyvavo ir drausminės nuobaudos atitikties DK 238 straipsnyje nustatytiems kriterijams iš esmės nevertino, taip nukrypdami nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant paskirtos drausminės nuobaudos atitiktį DK įtvirtintiems kriterijams, taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, ar pats darbdavys tokias pat aplinkybes, sudarančias drausmės pažeidimo sudėtį, vertina vienodai. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad drausminių nuobaudų už analogišką pažeidimą griežtumo skirtumas (vienu atveju skirta švelniausia, o kitu – griežčiausia įstatyme nustatyta drausminė nuobauda) sudaro pagrindą spręsti, kad ginčo darbo drausmės pažeidimas įvertintas neadekvačiai, pažeidžiant DK 238 straipsnyje nurodytus nuobaudos parinkimo kriterijus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. Š.  v.  VšĮ Kauno Šilainių poliklinika, bylos Nr. 3K-3-94-915/2017.