Klaipėdos

Dėl visiškos materialinės atsakomybės taikymo sąlygų

Ieškovė (darbdavė) prašė priteisti solidariai iš buvusių darbuotojų, su kuriais buvo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys, įmonei padarytos žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas – tenkino.

Kasacinis teismas konstatavo, kad paprastai su darbuotoju sudaroma individuali visiškos materialinės atsakomybės sutartis, o tam, kad būtų galima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotojų grupe, turi egzistuoti DK 256 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos: 1) darbuotojai darbą turi dirbti kartu; 2) neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės, t. y. nėra galimybės sudaryti su darbuotojais individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Skirtingų rūšių sutartys (individualios ir su grupe darbuotojų) su tais pačiais asmenimis dėl tų pačių materialinių vertybių nesudaromos. Kasacinis teismas išaiškino, kad tais atvejais, kai dėl tų pačių materialinių vertybių su tais pačiais darbuotojais sudarytos tiek individuali, tiek grupės darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės sutartys, teismas turi vertinti, kokios rūšies – individuali ar grupės – sutartis turėjo būti sudaryta, ir taikyti padarinius tos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, kuri turėjo būti sudaryta. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo to, kokia materialinės atsakomybės sutartis sudaryta, priklauso darbuotojo atsakomybės apimtis. Tais atvejais, kai sudaryta individuali materialinės atsakomybės sutartis, dėl darbdaviui atsiradusios žalos turi būti nustatytos atsakomybės sąlygos kiekvienam iš darbuotojų, atsakančių pagal prisiimtus įsipareigojimus savo individualioje materialinės atsakomybės sutartyje. Grupės materialinės atsakomybės sutarties atveju kiekvieno sutartį pasirašiusio darbuotojo atsakomybė už padarytą žalą yra dalinė.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad darbdavio veiksmai (neveikimas), susiję su netinkamu darbo organizavimu ir galėję turėti įtakos žalos atsiradimui, gali būti vertinami kaip pagrindas mažinti prašomą priteisti žalos atlyginimą, jei žala nėra padaryta tyčia.

Kita vertus, darbdavys savo pareigas, taip pat ir įsipareigojimus pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartis turi vykdyti nepriklausomai nuo to, ar jų vykdymo reikalauja darbuotojai, juo labiau, kad materialinių vertybių išsaugojimas yra būtent darbdavio interesas. Apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl inventorizacijų atlikimo periodiškumo, nurodė, kad jis atitinka įmonės inventorizavimo tvarkos apraše nustatytus terminus, tačiau nevertino, ar ši tvarka neprieštarauja Inventorizacijos taisyklėms, patvirtintoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (2008 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 370 redakcija).

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB "Viskas už vieną eurą" v  O. B.  ir  I. M., bylos Nr. 3K-3-445-248/2016

Dėl advokato išlaidų, patirtų kreipiantis į Darbo ginčų komisiją, atlyginimo

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo jos turėtas išlaidas advokato pagalbai kreipiantis į Darbo ginčų komisiją (toliau – DGK). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas ieškovės reikalavimą atmetė. Apžvelgiamoje byloje kilo ginčas, ar pagrįstai teismai nepriteisė ieškovei advokato teisinės pagalbos išlaidų, patirtų kreipiantis dėl ginčo išnagrinėjimo į DGK, atlyginimo, dėl to, kad DGK, nustačiusi prašymo pateikimo termino praleidimą, atsisakė nagrinėti prašymą ir nepriėmė sprendimo dėl ginčo esmės.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai individualus darbo ginčas, išnagrinėtas DGK, perkeliamas nagrinėti į teismą, šalies išlaidų advokato pagalbai, patirtų darbo ginčų komisijoje, atlyginimo klausimas išsprendžiamas taikant CPK normas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į privalomos individualių darbo ginčų nagrinėjimo ne teisme procedūros paskirtį ir tikslą, nepagrįstas išlaidavimas ikiteisminiame ginčų nagrinėjimo organe negali būti pateisinamas ir negali būti pripažįstamas tinkamu procesiniu elgesiu. Byloje nustatyta, kad ieškovė padavė DGK prašymą praleidusi DK 289 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių prašymo pateikimo terminą ir neprašė jo atnaujinti, o vėliau – DGK atsisakius nagrinėti ieškovės prašymą ir ginčui persikėlus į teismą, ieškovė neginčijo DGK atsisakymo nagrinėti jos prašymą faktinio ir teisinio pagrindo, neįrodinėjo, kad nebuvo praleidusi įstatyme nustatyto prašymo pateikimo DGK termino. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kasacinis teismas sprendė, kad ginčo atveju ieškovė turėtas išlaidas advokato pagalbai kreipiantis į DGK patyrė žinodama arba turėdama žinoti, kad individualus darbo ginčas ikiteismine tvarka nebus išnagrinėtas iš esmės, nustatyta ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka siekdama pasinaudoti formaliai, tik tam, kad susidarytų prielaidas kreiptis į teismą. Toks jos elgesys vertintinas kaip nepagrįstas išlaidavimas, kurio riziką ir pasekmes turi prisiimti ieškovė ir nesitikėti patirtų išlaidų naštą perkelti priešingai šaliai. Kasacinio teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 93 straipsnio 4 dalies punktą, įvertinęs byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, išlaidų susidarymo aplinkybes bei ieškovės elgesį, turėjo pagrindą nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės ir netenkinti ieškovės prašymo dėl kreipiantis į DGK patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginimo. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “Destra”  v  M. Ž., bylos Nr. e3K-3-431-701/2016.

Dėl savivaldybės viešosios įstaigos vadovo atšaukimą iš pareigų, kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindą, ir kompetentingą sprendimą dėl atšaukimo priimti subjektą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Ieškovas prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės mero potvarkį, kuriuo jis atšaukė ieškovą iš VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo direktoriaus pareigų, ir pripažinti šį atšaukimą neteisėtu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė.

Kasacinis teismas nurodė, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. Viešųjų įstaigų įstatymo (toliau – ir VĮĮ) 9 straipsnio 5 dalis papildyta nuostata, jog kai visuotinis dalininkų susirinkimas priima sprendimą atšaukti viešosios įstaigos vadovą, su viešosios įstaigos vadovu sudaryta darbo sutartis nutraukiama. Taigi skundžiamo Kauno miesto savivaldybės mero 2015 m. gegužės 15 d. potvarkio priėmimo metu galiojo VĮĮ nuostatos, kuriomis įtvirtintas viešosios įstaigos vadovo atšaukimo iš pareigų institutas, kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindas.

Kasacinis teismas konstatavo, kad VĮĮ įtvirtintas teisinis reglamentavimas nėra diferencijuotas pagal tai, kas yra viešosios įstaigos steigėjas (steigėjai) arba dalininkas (dalininkai). Tačiau VĮĮ nuostatos, kiek jos susijusios su savivaldybės viešosios įstaigos vadovo atšaukimu, turi būti taikomos, jas derinant su Vietos savivaldos įstatyme (toliau – VSĮ) įtvirtintu teisiniu reguliavimu. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, nuo 2015 m. balandžio mėn., remiantis VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 17 punktu, kompetencija skirti į pareigas ir atleisti iš jų savivaldybės viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė), išskyrus švietimo įstaigas, vadovus, įgyvendinti kitas funkcijas, susijusias su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais, DK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka priskirta merui. Kasacinis teismas pažymėjo, kad nors VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 17 punkte mero kompetencija apibrėžta kaip teisė skirti į pareigas ir atleisti iš jų savivaldybės viešųjų įstaigų vadovus, t. y. vartojama sąvoka „atleisti“, ne „atšaukti“, atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, įtvirtintą VĮĮ, tai, kad šio įstatymo nuostatose įtvirtintas viešosios įstaigos vadovo atšaukimo iš pareigų institutas ir yra aiškūs šio instituto atsiradimo tikslai, nėra pagrindo teigti, kad vien dėl sąvokų neatitikties savivaldybės viešųjų įstaigų vadovams atšaukimo institutas negali būti taikomas. Kadangi VĮĮ reglamentuojamas darbo sutarties su savivaldybės viešosios įstaigos vadovu nutraukimo pagrindas, o VSĮ – kompetentingas subjektas (šio įstatymo nuostatomis paskirstoma kompetencija tarp vietos savivaldos subjektų), būtent šiam subjektui pasinaudojus įstatyme įtvirtinta atšaukimo teise, darbo sutartis su viešosios įstaigos vadovu nutraukiama, vadovaujantis DK 124 straipsnio 1 dalimi, VĮĮ 9 straipsnio 5 dalimi. Kasacinis teismas konstatavo, kad skundžiamo potvarkio priėmimo metu Kauno miesto savivaldybės meras turėjo VĮĮ įtvirtintą kasatoriaus atšaukimo iš pareigų teisę ir teisėtai, neviršydamas savo įgaliojimų, ją įgyvendino. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Teisėjų kolegija pagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad įrodymų, kuriais remiantis būtų pagrindas vienareikšmiškai manyti, jog su darbuotoju buvo visiškai atsiskaityta, be kitų išmokų, sumokant jam ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nei darbo byloje, nei šioje byloje nepateikta. Taigi, darytina išvada, kad ginčo kasos išlaidų orderiu buvo atsiskaityta tik už darbuotojo įvykdytus reisus, todėl ieškinys laikytinas neįrodytu ir turėjo būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismas, tenkinęs ieškinį, netinkamai vertino įrodymus, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl jo priimtas procesinis sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija taip pat pagrįstais laiko kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas darbuotojui įrodyti, jog kasos išlaidų orderiu buvo atsiskaityta už reisus, bet ne už kasmetines nepanaudotas atostogas, netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą. Rungimosi principas civiliniame procese suponuoja šalių pareigą pateikti jų teiginius patvirtinančius įrodymus. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju darbuotojas, nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, savo poziciją grindė darbdavės išduotu kasos išlaidų orderiu, kuriame buvo nurodyti konkretūs reisai, už kuriuos yra sumokama. Tuo tarpu darbdavė, pareikšdama ieškinį teisme ir įrodinėdama, kad orderiu buvo atsiskaityta už nepanaudotas kasmetines atostogas, savo pozicijos pagrįsti negalėjo. Apeliacinės instancijos teismui perkėlus įrodinėjimo naštą darbuotojui, buvo pažeista CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė – „įrodinėja tas, kas teigia“. Pažeisdamas šią taisyklę apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad byloje nėra įrodytas skolos dėl pagrindinio darbo užmokesčio faktas, nors šios aplinkybės apskritai nebuvo ginčo dalykas byloje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Loritransa“ v  J. G., bylos Nr. e3K-3-393-421/2016.

Dėl teisinės atsakomybės taikymo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra išaiškinęs, kad konstatavęs įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008).

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįstai nevertino šalių procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės, kad aktualų tyrimą dėl 2011 m. gegužės 12 d. įvykusio incidento atliko komisija, kurios sudėtyje buvo ne vien tik kasatorės darbuotojai, bet ir kiti asmenys, veikę su kasatore sudarytos civilinės sutarties pagrindu. Neturtinės žalos atlyginimas byloje priteistas nenustačius konkrečių atitinkamus neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų, nors tai turi reikšmės tiek taikytinų materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisinę atsakomybę (materialinę ir (arba) netiesioginę civilinę atsakomybę), parinkimui, tiek atitinkamos atsakomybės kasatorei (ne)taikymui, tiek ir pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo išsprendimui iš esmės. Dėl to pripažintinas pagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas atsakomybę kasatorei taikė neišanalizavęs ir nenustatęs visų jos atsakomybės sąlygų, nenustatęs turinčių reikšmės bylai aplinkybių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v VšĮ “Pušyno kelias”, bylos Nr. 3K-3-356-701/2016.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo civilinėse byloje, atsižvelgiant į prašytą priteisti ir priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, yra nurodęs, kad pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Civilinio proceso teisės normos nenustato bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių. Dėl to teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje, kurioje pareikštas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, klausimą, turi vadovaujantis bendrosiomis taisyklėmis, tarp jų ir ta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2011; 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013; 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v VšĮ “Pušyno kelias”, bylos Nr. 3K-3-356-701/2016.

Dėl CPK 762 straipsnio 4 dalyje nustatyto sprendimo įvykdymo atgręžimo ribojimo aiškinimo ir taikymo

Šiai bylai aktualioje CPK 762 straipsnio 4 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. spalio 1 d.) nustatyta, kad, apeliacine ar kasacine tvarka panaikinus sprendimą bylose dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išieškojimo, atgręžti įvykdymą leidžiama tik tais atvejais, kai gavėjas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų.

Nurodytoje teisės normoje nustatytas sprendimo įvykdymo atgręžimo ribojimas taikomas esant tokioms sąlygoms: 1) teismo sprendimu, kuris vėliau panaikintas apeliacine ar kasacine tvarka, buvo priteistas ir išieškotas ieškovo naudai darbo užmokestis ar jam prilygintos išmokos ir 2) neįrodoma, kad gavėjas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų. Taigi, sprendimo įvykdymo atgręžimas nėra ribojamas tais atvejais, kai darbuotojui iš darbdavio buvo priteistos ir išieškotos išmokos, kurios nepriskirtinos nei darbo užmokesčiui, nei jam prilygtinoms išmokoms, taip pat tais atvejais, kai nors priteistos ir išieškotos išmokos priskirtinos darbo užmokesčiui ar jam prilygintoms išmokoms, tačiau darbdavys įrodo, kad darbuotojas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų ir tai lėmė teismo sprendimo, kuris vėliau buvo panaikintas, priėmimą.

Sprendžiant, ar byloje gali būti atliktas sprendimo įvykdymo atgręžimas, ar taikytini atgręžimo ribojimai, visų pirma svarbu kvalifikuoti teismo sprendimu, kuris vėliau panaikintas apeliacine ar kasacine tvarka, ieškovo naudai priteistų ir išieškotų išmokų pobūdį (ar tai yra darbo užmokestis, ar darbo užmokesčiui prilyginta išmoka, ar kitokio pobūdžio išmoka), nes nuo jų pobūdžio priklauso sprendimo įvykdymo atgręžimo taikymo sąlygos ir atgręžimo galimybė. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo ribojimo taikymo galimybės byloje, kurioje ieškovas nebuvo suformulavęs reikalavimo priteisti darbo užmokestį, o buvo inicijavęs ginčo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjimą, formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad CPK 762 straipsnio 4 dalyje nustatyti sprendimų įvykdymo atgręžimo ribojimai taikomi ne tik tais atvejais, kai apeliacine ar kasacine tvarka panaikinamas teismo sprendimas išimtinai tik dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų priteisimo, bet ir tokiais atvejais, kai panaikinamas teismo sprendimas, kuriuo darbuotojo atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu, taikytas DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas, sprendimo dalis dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipta vykdyti skubiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. V. v. Generalinė miškų urėdija ir kt., bylos Nr. 3K-3-219/2013). Taigi, sprendžiant dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo bylose, kuriose išnagrinėtas darbo ginčas, kiekvienu atveju būtina nustatyti ieškovo naudai priteistų ir išieškotų išmokų pobūdį.

Teisės aktuose nesant pateiktos sąvokos „darbo užmokesčiui prilygintos išmokos“ sampratos, šios sąvokos turinys aiškintinas nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, remiantis sisteminiu DK normų aiškinimu bei atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamoje praktikoje konkrečiose bylose pateiktus jos turinio aiškinimus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis darbo užmokesčio požymis – jis mokamas už atliktą darbą pagal jo kiekį ir kokybę. Kaip jau nurodyta šios nutarties 20 punkte, kasacinis teismas yra išdėstęs poziciją, kad darbo užmokesčiui gali būti prilyginamos tokios išmokos, į kurias darbuojas įgyja teisę dėl atlikto darbo, o ne tokios, į kurias įgyja teisę dėl darbdavio padaryto pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos v. N. O. A., bylos Nr. 3K-3-370-313/2015, išaiškinta, kad vertinant darbo užmokesčio tikslą atlyginti darbuotojui už jo pasiektą kiekybinį ir kokybinį darbo rezultatą manytina, jog kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, nors ir nėra darbo užmokestis už pasiektą konkretų rezultatą ir dirbtą tam tikrą laiko tarpą, tačiau gali būti priskiriama darbo užmokesčiui prilygintoms išmokoms kaip atlygis už darbą poilsiui skirtu laiku, t. y. asmuo, gaunantis kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, už tam tikrą išdirbtą laiką gauna ir darbo užmokestį, ir kompensaciją.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, įvertinusi DK 297 straipsnio 4 dalyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi įstatymo redakcija, šiuo metu – DK 300 straipsnio 4 dalis) nustatytos išmokos – vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką – mokėjimo teisinį pagrindą, paskirtį, tai, kad teisė į šią išmoką nėra įgyjama už darbą, konstatuoja, jog aptariama išmoka pagal savo pobūdį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui.

Dėl atleidimo iš darbo darbuotojui vieną kartą šiurkščiai pažeidus darbo pareigas

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl drausminės nuobaudos rūšies parinkimo pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus, yra konstatavęs, kad darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui. Darbuotojo požiūris į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimas, kritiškas savo elgesio vertinimas taip pat turi reikšmės drausminės atsakomybės rūšies parinkimui, nes parodo, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, įvertinęs aplinkybių visumą darbdavys sprendžia, ar yra pagrindas darbuotoju pasitikėti. Jeigu išvardytos aplinkybės rodo pažeidimą padariusio asmens abejingumą dėl savo padarytų veiksmų ir kartu atskleidžia jo nesiskaitymą su darbdavio interesais, tai pasitikėjimo praradimas ir jo nulemtas darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius teismo gali būti pripažintas proporcinga darbdavio pasirinkta priemone ginant savo interesus.

Troleibusų vairuotojų saugos ir sveikatos instrukcijoje nustatyta troleibuso vairuotojų pareiga saugoti savo ir keleivių gyvybę (1.3.3 punktas), stebėti, kad saugiai įliptų ir išliptų keleiviai (1.3.7 punktas). Pagal jos nuostatas draudžiama pradėti važiuoti iš stotelės neįsitikinus, kad visos troleibuso durys visiškai užsidarė ir neprispaudė keleivių ar jų daiktų (4.6 punktas), visi keleiviai įlipo (išlipo) (4.20.1 punktas). Dėl to aplinkybė, kai, nesilaikant pirmiau nurodytų reikalavimų, buvo prispaustas į stotelėje stovintį troleibusą lipančios keleivės batas ir, jam esant tarpduryje, troleibusas nuvažiavo, palikęs stotelėje keleivę be bato ir laukiančius kitus keleivius, vertintina kaip tyčinis ieškovės veiksmas, sukėlęs grėsmę keleivių sveikatai ir išreiškiantis didelę nepagarbą keleiviams. Tokį įvykį lėmė tik ieškovės, kuri neįsitikino, kad visi keleiviai saugiai sulipo į transporto priemonę ir galima uždaryti jos duris, elgesys, nes byloje nenustatyta keleivių, kurie laukė savo eilės įlipti į transporto priemonę, tyčia ar neatsargumas. Pažymėtina, kad, padariusi klaidą ir ją pastebėjusi, darbuotoja ne sustojo įsitikinti, kad keleivė sveika, o toliau nuvažiavo iki šviesoforo ir kitos stotelės. Tai rodo darbuotojos požiūrį į einamas pareigas ir padarytą pažeidimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi nutarties 26–33 punktuose išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismų nustatytų bylos aplinkybių visuma teikia pagrindą daryti išvadą, jog ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo drausmę ir dėl tokio pažeidimo jai pagrįstai buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L.-S. v UAB “Kauno autobusai”, bylos Nr. 3K-3-126-706/2016.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių drausminės nuobaudos skyrimo terminus ir neteisėto atleidimo iš darbo padarinius, taikymo ir aiškinimo

Ieškovas (darbuotojas, buvęs ligoninės direktorius) prašė panaikinti savivaldybės administracijos (darbdavės, atsakovės) paskirtas drausmines nuobaudas – papeikimą ir atleidimą iš darbo, bei grąžinti ieškovą į darbą. Apžvelgiamoje byloje kilo teisiniai klausimai dėl DK 241 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 3, 4 dalyje (2012 m. birželio 26 įstatymo Nr. XI-2127, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., redakcija) aiškinimo ir taikymo. Pirmosios instancijos teismas panaikino ieškovui atsakovės paskirtas drausmines nuobaudas, tačiau nutarė negrąžinti ieškovo į darbą ir taikė alternatyvų ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą, įtvirtintą DK 300 straipsnio 4 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl neteisėtai ieškovui paskirtų drausminių nuobaudų, tačiau nusprendė ieškovą grąžinti į darbą.

Kasacinis teismas konstatavo, kad, kai darbdavys yra juridinis asmuo, darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo jam diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdavio atstovams – juridinio asmens vadovui, administracijos pareigūnams (DK 14, 16, 24 straipsniai). Jeigu apie darbo drausmės pažeidimą tapo žinoma darbdavio atstovui, neturinčiam teisės skirti drausminę nuobaudą, jis privalo nedelsdamas apie tai pranešti darbdavio atstovui, turinčiam teisę skirti drausminę nuobaudą (DK 35 straipsnio 1 dalis). Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena pagal DK 241 straipsnio 1 dalį aiškintina kaip ta diena, kurią darbdaviui arba jo atstovui (DK 14, 16, 24 straipsniai) tapo žinomas šių aplinkybių visetas: a) darbo drausmės pažeidimo faktas; b) darbo drausmės pažeidimą padaręs konkretus darbuotojas. Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimas, nuo kurio prasideda DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, reiškia, kad turima informacija nekelia pagrįstų abejonių dėl darbo drausmės pažeidimo fakto ir pažeidėjo asmens. Jeigu turima informacija neleidžia konkrečiai spręsti apie tai, kelia pagrįstų abejonių, gali būti atliekamas tyrimas, tačiau dėl jo atlikimo turi būti apsisprendžiama per protingą laiką. Tyrimo organizavimas turint tikslą nukelti į ateitį drausminės nuobaudos skyrimo termino eigos pradžią vertintinas kaip neteisėtas veikimas. Tyrimas, kai darbdavys nusprendžia jį atlikti, turi būti atliekamas operatyviai, per protingai trumpą laiką. Esant teisme ginčui dėl drausminės nuobaudos skyrimo termino laikymosi, darbdavys, teigiantis, kad buvo poreikis atlikti tyrimą, turi šią aplinkybę įrodyti. Atlikto tyrimo rezultato, pavyzdžiui, išvados, pateikimo diena laikytina darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena, jeigu darbdavys pagrindžia aplinkybės dėl poreikio atlikti tyrimą egzistavimą. Kasacinis teismas darė išvadą, kad šios bylos atveju nėra pagrindo pripažinti, jog darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena subjekto prasme turi būti laikoma ta diena, kurią darbo drausmės pažeidimas paaiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad darbo drausmės pažeidimo, už kurį ginčijamu įsakymu paskirtas papeikimas, paaiškėjimo diena laikytina, kai buvo parengta Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaita ir pagrįstai laikė, kad šiuo įsakymu drausminė nuobauda ieškovui paskirta praleidus DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą.

Kasacinio teismo vertinimu, apžvelgiamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė DK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, t. y. ieškovo grąžinimą į darbą. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas taikytiną pažeistų teisių gynimo būdą, įvertino atsakovo nurodomas aplinkybes dėl naujo ligoninės vadovo paskyrimo ir nepasitikėjimo ieškovu. Kasacinis teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, įrodančių ieškovo negebėjimą vadovauti įstaigai. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad aiškinimas, jog neteisėtai atleistas iš darbo darbuotojas, šiuo atveju – sveikatos priežiūros įstaigos vadovas, niekada negali būti grąžintas į pirmesnį darbą, jeigu į tą darbo vietą jau priimtas naujas darbuotojas, reikštų įstatyme įtvirtintos pažeistų darbuotojo teisų gynybos būdų nepagrįstą susiaurinimą, sudarytų prielaidas piktnaudžiauti darbdaviams, diskriminuoti vienus asmenis ir teikti privilegijas kitiems, prieštarautų darbo teisės subjektų lygybės principui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. U. v Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-137-701/2016.

Dėl bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo pirmosios instancijos teisme

Byloje nustatyta, kad ieškinį, patikslintą ieškinį parengė UAB „EU-RUS Law Service“, už jos suteiktas paslaugas ieškovei pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistas 490,62 Eur išlaidų atlyginimas. Sutartis dėl teisinės pagalbos tarp ieškovės ir advokatės sudaryta 2014 m. gruodžio 2 d., bylą jau nagrinėjant teisme. Advokatė 2015 m. sausio 13 d. išrašė ieškovei 318,58 Eur sąskaitą už teisinę pagalbą, šią sąskaitą ieškovė apmokėjo. Advokatės pateiktoje ataskaitoje dėl teisinės pagalbos išlaidų nurodyti šie atlikti darbai ir jų kaina: 1) susipažinimas su byla, strategijos kūrimas ir pasirengimas atstovauti numatomame posėdyje – 173,47 Eur; 2) numatomas atstovavimas Kauno apylinkės teismo posėdyje – 145,11 Eur.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamą bylą, jos aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad ši byla nepriskirtina išimtiniams atvejams, kai teismas pagal Rekomendacijų 11 punktą gali nukrypti nuo jų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių. Tai, kad ieškovės advokatė įstojo į bylą šią jau nagrinėjant teisme ir advokatei buvo būtina skaityti civilinę bylą, išanalizuoti byloje esančius dokumentus, peržiūrėti kasacinio teismo praktiką, surinkti papildomus įrodymus ir juos patvirtinus pateikti į bylą, nevertintina kaip išimtinis atvejis, nes tokia situacija susidarė dėl ieškovės sprendimų renkantis jai teisines paslaugas teikiančius asmenis. Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, kuris, remdamasis Rekomendacijų 11 punktu, atsisakė mažinti pirmosios instancijos teismo priteistą išlaidų advokatės pagalbai apmokėti atlyginimą, netinkamai taikė Rekomendacijų 11 punktą.

Rekomendacijose nėra nurodytos teisinės paslaugos – susipažinimas su byla, strategijos kūrimas ir pasirengimas atstovauti numatomame posėdyje. Tokie veiksmai pagal savo pobūdį negali būti laikomi savarankiškomis teisinėmis paslaugomis ar analogiškomis Rekomendacijų 8 punkte nustatytoms teisinėms paslaugoms (Rekomendacijų 10 punktas), o yra sudėtinė atstovavimo teisme (Rekomendacijų 8.18 punktas) teisinės paslaugos dalis. Dėl to šioje byloje iš atsakovo (kasatoriaus) negali būti priteisiamas ieškovės 173,47 Eur išlaidų, patirtų už advokatės susipažinimą su byla, strategijos kūrimą ir pasirengimą atstovauti numatomame posėdyje, atlyginimas. Teismai, priteisdami ieškovei šių išlaidų atlyginimą iš atsakovo, netinkamai taikė CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis, Rekomendacijų nuostatas.

Pagal Rekomendacijų 7, 8.18, 9 punktus už advokatės atstovavimą pirmosios instancijos teisme (teismo posėdis, neįskaitant pertraukos, truko 2 valandas 20 minučių ir 10 sekundžių) maksimalus priteistinas išlaidų atlyginimo dydis sudaro 90 Eur. Tačiau apskųstais teismų procesiniais sprendimais ieškovei iš atsakovo priteista 145,11 Eur šių išlaidų atlyginimo. Dėl to konstatuotina, kad teismai, priteisdami ieškovei iš atsakovo 145,11 Eur išlaidų už advokatės atstovavimą teisme atlyginimą, netinkamai taikė CPK 98 straipsnio 2 dalį, Rekomendacijų 7, 8.18, 9 punktus, pagal kuriuos šis priteistas išlaidų atlyginimas turi būti sumažinamas iki 90 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “Continental Transport” v  A. J., bylos Nr. 3K-3-156-701/2016.

Dėl reikalavimo priteisti darbo užmokestį, reiškiamo kartu su reikalavimu pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priskirtinumo teismams

Ieškovė (darbuotoja) reikalavimą priteisti darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis pareiškė teisme nagrinėjant bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad darbuotoja buvo atleista iš darbo neteisėtai ir priteisė jai nepriemokas už darbą poilsio dienomis. Apeliacinės instancijos teismas reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo paliko nenagrinėtą, nes ieškovė nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka.

Kasacinis teismas išaiškino, kad tais atvejais, kai darbo santykiai yra pasibaigę ir darbuotojas teisme reiškia reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei kartu reiškia kitus su atleidimu susijusius reikalavimus, kuriems, atskirai imant, privalomas išankstinis ginčo sprendimas ne teisme, o darbo ginčų komisijoje, visi reikalavimai gali būti nagrinėjami tiesiogiai teisme. Vertinant, ar reikalavimai tarpusavyje susiję taip, kad taikant CPK 24 straipsnio 1 dalį visi jie gali būti nagrinėjami tiesiogiai teisme, turi būti atsižvelgiama į reikalavimų teisinę prigimtį, faktinį pagrindą bei aplinkybę, ar vieno reikalavimo tenkinimas ar tenkinimo apimtis priklauso nuo kito reikalavimo tenkinimo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad ieškovės pareikšti reikalavimai susiję, be kita ko, tuo, kad juos tenkinus spręstinas kompensacijų darbuotojui pagal DK 141 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 3 ar 4 dalis priteisimo klausimas. Šios kompensacijos tarpusavyje turi būti suderintos, vieno reikalavimo tenkinimas gali turėti įtakos kitos kompensacijos dydžiui ir pan. Kasacinis teismas konstatavo, kad nors darbo ginčai dėl neišmokėto darbo užmokesčio į tiesiogiai teisme nagrinėtinų ginčų kategoriją nepakliūva ir jiems taikomas DK 287 straipsnyje nurodytas privalomas nagrinėjimas ikiteisminiame organe – darbo ginčų komisijoje, šiuo atveju, atsižvelgiant į nurodytą reikalavimų sąsajumą, reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio nagrinėtinas tiesiogiai teisme. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria reikalavimas dėl darbo užmokesčio priteisimo paliktas nenagrinėtu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Ž.  v  BĮ  Biržų krašto muziejus “Sėla”, bylos Nr. 3K-3-193-248/2016.

Dėl išlaidų advokato pagalbai, ieškovės patirtų kreipiantis į teismą kitoje civilinėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo, atlyginimo nagrinėjamoje byloje, CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto taikymo

Teismai ieškovės prašymą patenkino vadovaudamiesi CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad šiuo atveju teismai netinkamai taikė CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai); piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Asmeniui atlygintini turtiniai praradimai, be tiesioginių nuostolių, yra įskaičiuotini į nuostolius, jeigu dėl neteisėtų veiksmų jis privalo daryti tam tikras išlaidas ir tuo bloginti savo turtinę padėtį. Tai gali būti protingos išlaidos, susijusios su žalos prevencija ir jos sumažinimu, žalos dydžio nustatymu ir kt. (CK 6.249 straipsnio 4 dalis). Nuostoliai, kaip nukentėjusio asmens padarytos išlaidos, turi atitikti tokius požymius: 1) jos yra priverstinės, 2) jos yra būtinos, 3) jos yra protingos. Teismas, spręsdamas, ar prašomos priteisti sumos yra nuostoliai, turi patikrinti, ar išlaidos atitinka šiuos reikalavimus.

CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad, be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Išlaidas advokato pagalbai kreipiantis į teismą kitoje civilinėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo yra susijusios su nuostolių išieškojimu teismo tvarka. Tai yra procesinio pobūdžio išlaidos, jų atlyginimas sprendžiamas CPK nustatyta tvarka toje civilinėje byloje, kurioje jos buvo patirtos. Taigi, ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo jos patirtas išlaidas advokato pagalbai kreipiantis į teismą kitoje civilinėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo teismų patenkintas netinkamai pritaikius CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą.

Šios bylos kontekste ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai kreipiantis į teismą kitoje civilinėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo yra vertintinos kaip neatitinkančios būtinumo kriterijaus. Dėl individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo ieškovė privalėjo kreiptis į DGK (DK 285 straipsnis, 287 straipsnio 1 dalis, 299 straipsnis), tačiau ji, nepaisydama įstatymuose nustatytos individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, dėl jo išnagrinėjimo pirmiausia CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka kreipėsi į teismą su prašymu dėl teismo įsakymo išdavimo. Taigi, yra pagrindas padaryti išvadą, kad ieškovės patirtų išlaidų advokato pagalbai kreipiantis į teismą kitoje civilinėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo susidarymo priežastis yra pačios ieškovės netinkamas procesinis elgesys.

Dėl nekonkuravimo susitarimus reglamentuojančių teisės normų taikymo

Nagrinėjamoje byloje šalių sudarytas susitarimas nustatė darbuotojui pareigą dirbant pas darbdavį gauti išankstinį darbdavio leidimą dirbti, dalyvauti ar veikti kitoje įmonėje ar versle už darbdavio įmonės ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu būdu taip pat tam tikru mastu suvaržoma Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą ir kartu ribojama asmens galimybė gauti didesnes pajamas. Būtent šiais požymiais pasižymi nekonkuravimo susitarimai, todėl nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apribojimo mastas nepakankamas nekonkuravimo susitarimui egzistuoti.

Pažymėtina, kad nekonkuravimo susitarimu ribojama konstitucinė asmens teisė pasirinkti darbą, todėl tokio pobūdžio ribojimas visais atvejais turi būti terminuotas ir atitinkamai nustatoma adekvati ribojimui kompensacija.

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad už nekonkuravimo susitarimą, galiojantį darbo santykių metu, neturi būti kompensuojama. Atvirkščiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad kompensacija susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui numatyta už jam taikomus jo teisių suvaržymus, susitarimas dėl kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimus turi būti aiškiai išreikštas apibrėžiant jos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų ir kt.