Klaipėdos profesinių sąjungų susivienijimas

Klaipėdos

Profesinių sąjungų susivienijimas

Teismų praktika

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų nagrinėjant darbo bylas, santraukos (iki 2008 metų)

Kolektyviniai darbo santykiai

 

Įmonės ar jos struktūrinio padalinio kolektyvinė sutartis

 

Šalių ginčas kilo dėl kolektyvinės sutarties aiškinimo. Kolektyvinės sutarties teisinis reglamentavimas yra darbo teisės sritis. Darbo santykiams civilinės teisės normos taikomas tik tada, kai darbo teisėje nėra normų, kuriomis būtų galima tam tikrą klausimą išspręsti (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 9 straipsnio 2 dalis). Kadangi darbo teisėje nėra normų, reguliuojančių individualios darbo sutarties ar kolektyvinės sutarties aiškinimą, taikytinos civilinės teisės normos, nustatančios sutarčių aiškinimo taisykles.

Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį sutartis aiškinama atsižvelgiant į jos šalių tikruosius ketinimus.

Pagal Darbo kodekso 60 straipsnį kolektyvinės sutarties šalimis yra darbdavys ir įmonės darbuotojų kolektyvas, atstovaujamas profesinės sąjungos. Taigi kolektyvinės sutarties šalis yra ne pavienis įmonės darbuotojas, o darbuotojų visuma – įmonės kolektyvas. Pavienis įmonės darbuotojas civilinės teisės požiūriu šiuo atveju yra trečiasis asmuo, kuriam kolektyvinė sutartis suteikia tam tikrų teisių (CK 6.191 straipsnis). Profesinė sąjunga, kaip kolektyvo atstovas, o ne pavieniai darbuotojai dalyvauja derantis dėl kolektyvinės sutarties, ją sudaro ir kontroliuoja jos vykdymą. Dėl to būtent profesinės sąjungos, kaip kolektyvinės šalies atstovo, pateiktas kolektyvinės sutarties aiškinimas atskleidžia tikruosius jos šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-597/2003).

 

Kolektyvinius ginčus nagrinėjančios institucijos, jų kompetencija, šių ginčų nagrinėjimo procedūra

 

Ginčas dėl įmonės kolektyvinės sutarties vykdymo ir pakeitimo DK įstatymų priskirtas kolektyvinių darbo ginčų kategorijai. Kolektyviniai darbo ginčai nagrinėjami DK antrosios dalies dešimtojo skyriaus normų nustatyta tvarka. Pagal DK 71 straipsnį kolektyvinius darbo ginčus nagrinėja: 1) taikinimo komisija; 2) darbo arbitražas arba trečiųjų teismas. Kauno apskrities darbuotojų profesinė sąjunga „Sandrauga“ šios tvarkos nesilaikė. Bendrosios kompetencijos teismai neturi procesinės galimybės panaikinti kolektyvinės sutarties 2003 m. kovo 28 d. pakeitimų, taigi ir AB „Kaišiadorių paukštynas“ generalinio direktoriaus 2003 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 43/G, kuriame pakartoti įmonės kolektyvinės sutarties pakeitimai. Pripažinus negaliojančiomis 2003 m. kovo 28 d. pakeistas įmonės kolektyvinės sutarties nuostatas ir įmonės generaliniam direktoriui atsisakius atšaukti 2003 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 43/G „Dėl priemonių ekonominei-finansinei padėčiai įmonėje stabilizuoti“, Kauno apskrities darbuotojų profesinė sąjunga „Sandrauga“ turės galimybę vėl kreiptis į teismą dėl šio įsakymo panaikinimo (DK 295 straipsnio 2 dalies 4 punktas, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (1991 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. I-2018 redakcija) 18 straipsnis).

Kasatoriaus (profesinės sąjungos) argumentas, kad 2002 m. liepos 3 d. kolektyvinė sutartis galėjo būti keičiama tik šalių susitarimu, yra pagrįstas DK 64 straipsnio ir 2002 m. liepos 3 d. kolektyvinės sutarties bendrųjų nuostatų 5 punkto normomis. Kita vertus, kasatorius, teisingai nurodęs kolektyvinės sutarties keitimo tvarką, neatsižvelgė į tai, kad nesutarimai, atsiradę dėl darbo, socialinių ir ekonominių sąlygų nustatymo ar pakeitimo vedant derybas, sudarant ir vykdant kolektyvinę sutartį, yra kolektyvinis darbo ginčas, spręstinas DK antrosios dalies dešimtojo skyriaus normų nustatyta tvarka taikinimo komisijoje. Ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija (DK 70 straipsnis, 73 straipsnio 1 dalis, 74 straipsnis). Tik išsprendus kolektyvinį ginčą, galima bus spręsti apie generalinio direktoriaus įsakymo teisėtumą.

Kasatorius, teigdamas, kad įmonės kolektyvinės sutarties pakeitimą galima įrodinėti tik dokumentu, patvirtintu kolektyvinę sutartį pasirašiusių asmenų, per siaurai aiškina CPK 177 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes nenurodo specialiosios CPK ar materialinės teisės normos, ribojančios įrodinėjimo priemonių panaudojimą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai darbdavio įsakymas pakartoja kolektyvinės sutarties nuostatas, jo teisėtumas bendrosios kompetencijos teisme spręstinas tik išnagrinėjus profesinės sąjungos ir darbdavio nesutarimus kolektyvinių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka, bet ne priešinga eile.

DK 120 straipsnis reglamentuoja darbo sutarties būtinųjų sąlygų, taip pat darbo apmokėjimo ir kitų darbo sutarties sąlygų pakeitimą. Šio straipsnio 3 dalies nuostatos reglamentuoja darbo apmokėjimo sąlygų, sulygtų darbo sutartyje, pakeitimą. Tai yra individualių darbo ginčų dalykas. Kolektyvinės sutarties nuostatomis keičiamos visos įmonės ar tam tikros kategorijos darbuotojų darbo apmokėjimas. Jos suteikia teisę darbdaviui keisti individualioje darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojų raštiško sutikimo. Darbuotojo raštiškas sutikimas reikalingas tik tuo atveju, jeigu dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo sumažėja to darbuotojo darbo užmokestis, sulygtas darbo sutartyje, sudarytoje iki kolektyvinės sutarties pakeitimo. Ginčas dėl atskiro darbuotojo darbo užmokesčio sumažinimo yra individualus darbo ginčas, nagrinėtinas DK trečiosios dalies devynioliktojo skyriaus normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-317/2005).

 

Kolektyvinio ginčo reguliavimas streikuojant

 

DK X skyriaus normos nustato derybų, taikinimo ir kitų priemonių bei būdų, kuriais pirmiausia turi būti sprendžiamas kolektyvinis darbo ginčas, sistemą, tuo tarpu streikas, kaip ultima ratio, galimas tik išnaudojus kitas priemones. DK 76 straipsnyje nustatyta, kad streikas – tai vienos įmonės ar kelių įmonių darbuotojų ar jų grupės laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos, darbo arbitražo ar trečiųjų teismo sprendimas nevykdomas. Taigi streikas, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo būdas, gali būti naudojamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, kai kitos įstatymuose įtvirtintos ginčo sprendimo galimybės yra išnaudotos.

Teisinis reguliavimas teikia pagrindą išvadai, kad neteisėtu gali būti pripažintas ir neprasidėjęs (neįvykęs) streikas.

Profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos veikia laikydamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Profesinių sąjungų įstatymo bei kitų įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu). Šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos, gindamos savo narių teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę skelbti streiką. Streiko skelbimą reglamentuoja DK 77 straipsnis, kurio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka. Profesinių sąjungų įstatams (statutui) keliamus reikalavimus reglamentuoja CK 2.47 straipsnis, PSĮ 8 straipsnis. Šiose teisės normose nenustatyta reikalavimo, kad profesinės sąjungos įstatuose turi būti specialiai nurodyta sprendimo skelbti streiką priėmimo, streiko skelbimo tvarka. DK 77 straipsnio 1 dalies nuostata, jog priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka, negali būti aiškinama kaip nustatanti reikalavimą, jog profesinės sąjungos įstatuose turi būti specialiai nustatyta sprendimo skelbti streiką priėmimo, streiko skelbimo tvarka, nes ji pagal savo reguliavimo dalyką nereglamentuoja reikalavimų profesinių sąjungų įstatams. DK 77 straipsnio 1 dalies nuostata nagrinėjamos bylos kontekste aiškintina taip, kad profesinė sąjunga sprendimą skelbti streiką (taip pat įspėjamąjį) turi teisę priimti jos įstatuose nustatyta sprendimams priimti tvarka. Tai, kad profesinės sąjungos įstatuose nėra specialiai aptarta sprendimo skelbti streiką priėmimo tvarka, nėra kliūtis profesinei sąjungai įgyvendinti teisę priimti sprendimą skelbti streiką.

Profesinių sąjungų, kaip įstatyminių darbuotojų atstovų, įgaliojimai priimti sprendimus atstovaujamųjų vardu nėra absoliutūs. Svarbiausi kolektyvinių derybų ir kolektyvinių ginčų sprendimai, darantys lemiamą įtaką visų darbuotojų interesams (kolektyvinės sutarties patvirtinimas, streiko paskelbimas) įsigalioja tik darbuotojų daugumos pritarimu (DK 62, 77 straipsniai). DK 77 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės streikuoti įgyvendinimo sąlygos: 1) profesinė sąjunga turi priimti sprendimą skelbti streiką; 2) sprendimui skelbti streiką turi pritarti nustatyta darbuotojų dauguma; 3) darbuotojų valia dėl streiko skelbimo turi būti išreikšta slaptu balsavimu. Nustatydamas šias privalomas teisės streikuoti įgyvendinimo sąlygas, įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja, ar profesinė sąjunga sprendimą skelbti streiką turi teisę priimti tik jau esant slaptu balsavimu išreikštam darbuotojų daugumos pritarimui dėl streiko skelbimo, ar profesinė sąjunga sprendimą skelbti streiką turi teisę priimti ir dar nesant slaptu balsavimu išreikštos darbuotojų valios dėl streiko skelbimo, o streikas skelbiamas, jeigu vėliau profesinės sąjungos sprendimui slaptu balsavimu pritars nustatyta darbuotojų dauguma. Esant tokiam DK 77 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui, darytina išvada, kad profesinė sąjunga turi teisę priimti sprendimą skelbti streiką ir dar nesant slaptu balsavimu išreikštos darbuotojų valios dėl streiko skelbimo, tačiau toks profesinės sąjungos sprendimas gali būti įgyvendinamas ir streikas gali būti skelbiamas tik tada, jeigu sprendimui skelbti streiką slaptu balsavimu pritarė nustatyta darbuotojų dauguma. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad ginčijamas atsakovo tarybos sprendimas skelbti streiką negali būti pripažintas neteisėtu dėl to, jog yra priimtas dar nesant išreikštos darbuotojų daugumos valios dėl pritarimo streikui.

Nors streikuodami darbuotojai siekia patenkinti savo darbo, socialinius ir ekonominius interesus, tačiau streikai neišvengiamai sukelia neigiamus socialinius ir ekonominius padarinius, dėl jų nukenčia tam tikros visuomenės dalies ar visos visuomenės interesai. Siekiant sumažinti galimus žalingus streiko padarinius, DK 77 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad darbdavys apie streiko pradžią turi būti įspėtas ne vėliau kaip atitinkamai prieš septynias ir keturiolika dienų. Įstatyme įspėjimo termino trukmė tiesiogiai siejama su galimų sukelti padarinių mastu. DK 77 straipsnio 4 dalyje, kurioje įtvirtintas keturiolika dienų įspėjimo terminas, nustatyta, kad priėmus sprendimą dėl streiko (taip pat įspėjamojo) geležinkelio ir miesto visuomeninio transporto, civilinės aviacijos, ryšių, energetikos, medicinos ar farmacijos, maisto, vandens, kanalizacijos ir atliekų išvežimo, centralizuoto elektros energijos, šilumos tiekimo ir dujų tiekimo, naftos perdirbimo, nepertraukiamos gamybos ir kitose įmonėse, kurių sustabdymas susijęs su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ir sveikatai, apie jo pradžią darbdavys turi būti įspėtas ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija). Šioje teisės normoje pateiktas nebaigtinis sąrašas, nes yra nurodyta ir į kitas įmones, kurių sustabdymas susijęs su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ar sveikatai. Teisės streikuoti apribojimai yra pagrindinio principo išimtis ir jie turi būti aiškinami ir taikomi taip, kad nebūtų nepagrįstai apribota darbuotojų teisė streikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-141/2008).