Klaipėdos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų nagrinėjant darbo bylas, santraukos (iki 2008 metų)

Individualūs darbo ginčai

Darbo ginčų nagrinėjimas darbo ginčų komisijoje

DK 289 straipsnyje nustatyta, kad darbo ginčų komisija yra privalomas pirminis organas, nagrinėjantis darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitos ginčo sprendimo tvarkos. Tai reiškia, kad jeigu DK arba kiti įstatymai nenustato kitos tam tikro individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, tai tokio darbo ginčo nagrinėjimas priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai ir darbuotojas dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo turi privalomai kreiptis į darbo ginčų komisiją. Darbo ginčus, kurie, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami, reglamentuoja DK 295 straipsnio 2 dalis. Pagal blanketinę DK 295 straipsnio 2 dalies 6 punkto normą darbo ginčai, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami tais atvejais, kai tai nustatyta kitų įstatymų. Kai darbuotojas, nesilaikydamas privalomos darbo ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme (darbo ginčų komisijoje) tvarkos, dėl darbo ginčo išnagrinėjimo kreipiasi tiesiogiai į teismą, t. y. nesilaikydamas individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos, nustatytos DK 285, 289, 295 straipsniuose, ieškinio priėmimo teisme klausimas išsprendžiamas vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 412 straipsnio 1 dalimi.

Darbuotojo prašymas darbo ginčų komisijai paduodamas DK 288 straipsnio 2 dalies, 290 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė (darbuotoja) yra įstaigos vadovė ir kartu darbdavio atstovė, jos prašymas, adresuotas darbo ginčų komisijai, paduotinas per tą jos darbdavio – Vilniaus lopšelio–darželio „Gėlynas“ – atstovą, kuris šiam darbdaviui atstovauja darbo santykiuose su ieškove (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-274/2006).

Darbo ginčų nagrinėjimas teisme

Darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu ir konstatavus, kad darbuotojo negalima grąžinti į darbą, jo pažeistos teisės ginamos DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytu būdu, laikant, jog darbo sutartis su darbuotoju nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-299/2004).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad, vertinant įrodymus, būtina atsižvelgti į bylos specifiką. Įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Jis, tvarkydamas įmonės dokumentaciją savo nuožiūra, gali nurodyti duomenis, kurie yra išimtinai naudingi jam ir atitinkamai nenaudingi darbuotojui. Be to, reikia turėti omenyje tai, kad darbuotojas yra silpnesnė šalis ekonomine, socialine prasme. Darbuotojas, net ir žinodamas, kad tam tikrus su jo darbu susijusius dokumentus darbdavys tvarko netinkamai, vengdamas konflikto su darbdaviu ir bijodamas prarasti darbą, gali nereikšti darbdaviui jokių pretenzijų. Į šią darbo bylų specifiką turi būti atsižvelgiama tiek vertinant įrodymus, tiek ir sprendžiant apie jų pakankamumą bei paskirstant įrodinėjimo pareigą šalims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje L. R. v. A. V. IĮ, byla Nr. 3K-3-217/1999; 2001 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. A. v. UAB „Pas Juozapą“, byla Nr. 3K-3-48/2001; ir kt.).

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nelygiavertį darbuotojo ir darbdavio ekonominį ir socialinį statusą, nustatė tam tikrus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Šie ypatumai nustatyti siekiant labiau apsaugoti darbuotojo, kaip ekonomine ir socialine prasme silpnesnės darbo santykių šalies, interesus. Darbo bylos priskiriamos vadinamosioms nedispozityvioms byloms, kuriose bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų. Vienas tokių ypatumų yra teismo pareiga būti aktyviam. CPK 414 straipsnyje nustatyta, kad darbo bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus. CPK 417 straipsnyje teismui suteikiama teisė išplėsti ieškinio pagrindą, t. y. savo iniciatyva įtraukti į įrodinėjimo dalyką faktus, kuriais šalys nesiremia. Taip pat pažymėtina, kad nepakankamas teismo aktyvumas, nagrinėjant darbo bylas, gali sudaryti sąlygas nesąžiningiems darbdaviams išnaudoti darbuotojus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje darbuotojams garantuojama teisė į teisingą apmokėjimą už darbą. Teisingu apmokėjimu gali būti pripažintas tik toks apmokėjimas, kuris atitinka faktiškai darbuotojo dirbtą laiką. Be to, nepakankamas teismo aktyvumas, nagrinėjant darbo bylas, gali sudaryti sąlygas darbdaviams daryti ir kitokių teisės pažeidimų. Pavyzdžiui, melagingai nurodant, kad darbuotojas dirba tik 0,5 etato, nors iš tikrųjų jis dirba visą darbo dieną, darbdaviui būtų sudaromos sąlygos nepagrįstai mažinti mokamus mokesčius. Dėl to teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti tiek privatų darbuotojo interesą, tiek ir viešąjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-113/2005).

Darbuotojas, nesutikdamas su darbo sutartyje sulygtų darbo sąlygų pakeitimu, turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą, nesikreipdamas į darbo ginčų komisiją (DK 295 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokiais atvejais pagal DK 297 straipsnio 1 dalies nuostatas taikytinas vieno mėnesio sutrumpintas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-195/2005).

Darbo bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantis byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-229/2005).

Darbo bei kitose bylose, susijusiose su viešojo intereso gynimu, apeliacinės instancijos teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva išreikalauti naujus įrodymus, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-314/2005).

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas (darbdavys) pažeidė Darbo kodekso 109 straipsnio 2 dalį, nes terminuotą sutartį sudarė atlikti nuolatinio pobūdžio darbą. Šis atsakovo pažeidimas konstatuotas ir Valstybinės darbo inspekcijos atlikto patikrinimo metu, o atsakovas šios inspekcijos išvadų įstatymo nustatyta tvarka neskundė. Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimas buvo surašytas inspekcijai vykdant įstatymų nustatytas funkcijas, todėl jis turi būti laikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio 2 dalis), kurį galima nuginčyti tik įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-568/2005).

DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jei teismas nustato, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, taikydami šią įstatyminę nuostatą, turi visų pirma teismo posėdyje nustatyti ir aptarti sprendime vidutinio darbo užmokesčio dydį. Antra, kai darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu, tai ji yra laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Apeliacinės instancijos paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio turi apskaičiuoti išmokėtiną darbuotojui darbo užmokesčio dydį teismo nutarties priėmimo dieną ir nurodyti jį savo nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-649/2005).

Profesinių sąjungų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos atstovauja savo nariams ir įstatymų nustatyta tvarka gina savo narių teises ir teisėtus interesus valstybės organuose. Vykdydamos šią nuostatą, profesinės sąjungos savo narių teises ir teisėtus interesus civilinėse bylose teisme dažniausiai gina šiais būdais: 1) reiškia ieškinius profesinių sąjungų narių teisėms ir teisėtiems interesams ginti (CPK 49 straipsnio 1 dalis, DK 22 straipsnio 1 dalies 8 punktas, Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 3 dalis); 2) atstovauja profesinės sąjungos nariams – dalyvaujantiems byloje asmenims – darbo teisinių santykių bylose (CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinta profesinių sąjungų teisė reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus bei šios teisės įgyvendinimo tvarka. Šiame straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytas darbo, ekonomines ir socialines profesinių sąjungų narių teises; darbdavys šiuos reikalavimus turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dešimt dienų, dalyvaujant juos pateikusios profesinės sąjungos atstovams; jeigu darbdavys laiku neišnagrinėja profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą. Ši profesinės sąjungos teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinama CPK 49 straipsnio 1 dalies pagrindu ir tokiu atveju civilinėje byloje ieškovas yra profesinė sąjunga (CPK 50 straipsnio 1 dalis). DK 295 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami ginčai pagal profesinių sąjungų ieškinius, kai darbdavys laiku neišnagrinėja ar nepatenkina profesinės sąjungos reikalavimo panaikinti darbdavio sprendimus, kurie pažeidė įstatymų nustatytas darbo, ekonomines ir socialines profesinių sąjungų narių teises. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks profesinių sąjungų teisės reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus teisinis reglamentavimas įgalina teigti, kad profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti drausminę nuobaudą, jų (profesinių sąjungų) nariui paskirtą pažeidžiant DK 240 straipsnio 2 dalies, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, o darbdaviui ne vėliau kaip per dešimt dienų neišnagrinėjus ar nepatenkinus reikalavimo, profesinės sąjungos įgyja teisę kreiptis su ieškiniu tiesiogiai į teismą.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai sprendė, kad reikalaudama panaikinti drausminę nuobaudą profesinė sąjunga privalo laikytis ne Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje nustatytos tvarkos, o tos DK nustatytos tvarkos, kuria gali būti įgyvendinama darbuotojo teisė apskųsti drausminę nuobaudą. Kadangi ieškinį nagrinėjamoje byloje pareiškė ir ieškovas yra profesinė sąjunga, tai byloje nustatyta aplinkybė, kad trečiasis asmuo L. S. nesikreipė į darbo ginčų komisiją, nesilaikė išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir ta tvarka nebegalima pasinaudoti, nedavė apeliacinės instancijos teismui teisinio pagrindo taikyti CPK 293 straipsnio 2 punktą ir bylą nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-181/2006; Teismų praktika 25, p. 151–155).

Darbo sutartis pasibaigia šios sutarties šalių valia, likvidavus darbdavį kaip juridinį asmenį arba mirus darbuotojui (DK 124 straipsnis). Darbdaviui tenka įstatyminė pareiga įforminti darbo sutarties sudarymą, jos nutraukimą. Tais atvejais, kai darbo sutartis gali pasibaigti keliais pagrindais, darbdavys pasirenka vieną iš sutarties pasibaigimo pagrindų. Jeigu kyla ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir ginčą išnagrinėjęs teismas konstatuoja, kad egzistuoja DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos aplinkybės, tokiais atvejais darbo sutartis pasibaigia ne DK 124 straipsnyje, bet 297 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu (teismo sprendimu). Nutraukus darbo sutartį kitu pagrindu, darbuotojo pareiškimas neturi teisinės galios. Kai darbdavio pasirinkimo neteisėtumą patvirtina teismas, darbo sutartis baigiasi teismo sprendimo, o ne šalių valinių veiksmų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-351/2006).

Pažymėtina, kad darbo bylų nagrinėjimo ypatumus nustatančiame CPK XX skyriuje įtvirtintos taisyklės reikalauja teismo aktyvumo renkant įrodymus, kai tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbo bylų nagrinėjimo ypatumus nustatančios proceso teisės normos nustato teismo pareigą patikrinti ieškinyje dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pripažinimo neteisėtu jo pagrindu nurodytas aplinkybes bei kitas aplinkybes, nors ir nenurodytas ieškinio pagrindu, bet susijusias su pareikšto ieškinio pagrindu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad procesinė teismo pareiga patikrinti ieškinyje dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pripažinimo neteisėtu jo pagrindu nurodytas aplinkybes bei kitas aplinkybes, negali būti aiškinama kaip taisyklė, leidžianti apskritai nepaisyti ieškinio ribų, kurios nustatomos paties ieškovo kreipiantis į teismą teisminės gynybos. Šiuo atveju ieškovė jai skirtų drausminių nuobaudų nepagrįstumą grindė tuo, kad direktoriaus 2005 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 23-V laiptinė neįtraukta į jai paskirtų valomų patalpų sąrašą. Šiais argumentais ji rėmėsi ir paaiškinimų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl rinkti įrodymus, pagrindžiančius valomų plotų apskaičiavimus, nebuvo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-331/2007).

Darbo ginčai dėl darbo sutarties

Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kasatoriaus argumentai, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma tik tais atvejais, kai iš bylos aplinkybių galima daryti išvadą, jog sprendimo vykdymas dėl atsakovo nepagrįstos pozicijos gali užtrukti, neatitinka šios normos turinio. Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje nenustatyta jokių sąlygų ar išlygų dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-45/2004).

Nors proceso dalyviai ir nebuvo įspėti apie teismo teisę taikyti įstatyme (DK 297 str. 4 d.) nurodytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą, tačiau teisiškai reikšmingi faktai, kurie yra būtini taikant DK 297 straipsnio 4 dalį, teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyti ir tinkamai įvertinti. Dėl to CPK 414 straipsnio 3 dalies pažeidimas šiuo atveju nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus teismų sprendimus.

DK 140 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia DK 297 straipsnio 4 dalis, nustatytos išeitinių išmokų mokėjimo sąlygos ir jų dydis. Išeitinė išmoka yra viena iš garantinių išmokų rūšių, kurios tikslas – užtikrinti tam tikrą laiką pragyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių. Atleidžiant kasatorių (darbuotoją) iš darbo jam išmokėta išeitinė pašalpa, o pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, vadovaujantis DK 297 straipsnio 4 dalimi priteistas vidutinis darbo užmokestis nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi kasatoriaus teisės teismų sprendimais apgintos neviršijant įstatymų nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-366/2004).

Nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nesaistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 297 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas taikė DK 297 straipsnio 4 dalį motyvuodamas tuo, kad iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, kad ieškovui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo nėra reikiamai motyvuota, apeliacinės instancijos teismas ieškovo teisių gynimo būdą parinko nenustatęs tam reikšmingų aplinkybių. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas DK 297 straipsnio 4 dalį taikė netinkamai ir pažeisdamas proceso teisės normas (CPK 331 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-638/2004).

Už dokumentų apie darbo sutarties pasibaigimą tinkamą įforminimą atsakingas darbdavys. Šiuose dokumentuose darbo sutarties pasibaigimo formulavimas turi atitikti sutarties pasibaigimo aplinkybes ir įstatymus. Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, dokumentuose apie darbo sutarties pasibaigimą, jos pasibaigimo įstatyminiu pagrindu nurodytinas DK 129 straipsnis. Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad dokumentuose apie darbo sutarties su ieškove nutraukimą jos (sutarties) nutraukimo įstatyminis pagrindas nurodytas nevienodai (vienuose – DK 129 straipsnio 1 dalis, kituose – DK 129 straipsnio 2 dalis), turėjo pagrindą konstatuoti, kad atsakovas, įformindamas dokumentus apie darbo sutarties nutraukimą, elgėsi nenuosekliai ir neteisėtai. Kita vertus, toks netinkamas dokumentų apie darbo sutarties nutraukimą įforminimas savaime nėra pagrindas atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (DK 10 straipsnio 3 dalis, 297 straipsnio 3 dalis, CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-238/2005).

Pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas ginčą iš esmės ir pagal DK 297 straipsnio 3 dalį priteisdamas darbuotojui (ieškovui) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, privalo apskaičiuoti ir priteisti darbuotojui (ieškovui) konkrečią vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jo (darbuotojo) atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo, taip pat privalo priteisti darbuotojui (ieškovui) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo (sprendimo) įvykdymo dienos, kartu nurodydamas duomenis, reikšmingus vidutiniam darbo užmokesčiui už šį priverstinės pravaikštos laikotarpį apskaičiuoti. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas tokiu atveju turi nurodyti: 1) priteisiamą vidutinio darbo užmokesčio sumą, apskaičiuotą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo darbuotojo (ieškovo) atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai; 2) priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, šio laikotarpio pradžios dieną ir pabaigos momentą, darbuotojo (ieškovo) savaitės darbo laiko režimą (darbo dienų skaičių per savaitę). Konkrečią darbuotojui (ieškovui) išieškotino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, buvusį po teismo sprendimo priėmimo (jeigu toks laikotarpis buvo), sumą apskaičiuoja antstolis vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-290/2005).

Nepaisant civilinės teisinės bendrovės vadovo ir bendrovės tarpusavio santykių prigimties, jie įforminti ir ginčai nagrinėjami pagal DK taisykles. Dėl darbdavio reikia vadovautis nuostata, kad darbdavys gali būti įmonė, su kuria sudaryta darbo sutartis. Darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus. Ieškovo darbo sutartis sudaryta su UAB „Lietuviškas midus“, todėl ši bendrovė yra darbdavys (DK 14, 16 straipsniai). Lietkoopsąjunga yra darbdavio visų akcijų savininkė, bet nėra darbdavė. Civilinėje byloje dėl direktoriaus atleidimo iš darbo atsakovas turi būti ne akcininkas, turintis 100 proc. akcijų, o UAB, su kuria bendrovės direktorius sudarė darbo sutartį. Lietkoopsąjungos sprendimai jos įstatų nustatyta tvarka sukuria darbdaviui teises ir pareigas (DK 14 straipsnio 2 dalis). Lietkoopsąjungos valdybos sprendimas yra UAB „Lietuviškas midus“ akcijų savininko sprendimas, kartu tai yra darbdavio valdymo organo sprendimas. Darbo ginčas neturi būti vedamas su akcininku, nors jam priklauso 100 proc. akcijų, kaip ir su darbdavio valdymo organu (visuotiniu akcininkų susirinkimu, valdyba ar stebėtojų taryba), tik su pačiu darbdaviu – įmone. Darbdavys yra tas asmuo, kurio naudai dirba bendrovės vadovas. Kad teismas patenkintų reikalavimą dėl darbuotojo grąžinimo į darbą, reikia nagrinėti, ar atsakovas yra tas asmuo, kuriam dirbo ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-123/2006).

DK 297 straipsnio 4 dalyje yra nuostata, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šios nuostatos dalis dėl išeitinės išmokos priteisimo aiškintina atsižvelgiant į DK 10 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintus DK normų aiškinimo principus. DK 140 straipsnyje nustatyta išeitinė išmoka – tai viena iš garantinių išmokų rūšių, kurios tikslas – užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių. Minėta, kad ši išmoka ieškovei buvo išmokėta. Taigi šio išmokos antrą kartą ji negalėjo gauti. Kitoks DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatos aiškinimas ir taikymas prieštarautų ne tik Darbo kodekso normoms, bet ir teisėje priimtai taisyklei – negalima nepagrįstai praturtėti. Taigi tuo atveju, kai atleistam iš darbo darbuotojui yra išmokėta išeitinė išmoka, ji negali būti priteista.

CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad negali būti išreikalautos kaip be pagrindo įgytas darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos turtas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaida. Ši įstatymo nuostata taikytina ir dėl darbuotojo gautos išeitinės išmokos išreikalavimo. Taigi darbuotojo gauta išeitinė išmoka negali būti iš jo išreikalauta kaip be pagrindo įgyta, išskyrus atvejus, kai šis darbuotojas veikė nesąžiningai arba buvo padaryta sąskaitybos klaida. Minėta, kad ši išmoka ieškovei priteista. Teismo priteista suma nelaikytina išmokėta CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme.

Kai darbo sutartis nutraukta neteisėtai, taikant DK 297 straipsnio 4 dalį, laikoma, kad šalių darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Taigi pagal šios normos prasmę laikas, praėjęs nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, yra užskaitomas į darbuotojo darbo stažą. Kartu darbuotojui išlieka teisė į išeitinę išmoką, atsižvelgiant į jo trukmę teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-321/2006).

DK 130 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prieš įteikdamas įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbdavys turi surengti konsultacijas su darbuotojų atstovais. Tokios konsultacijos turi būti išankstinės, t. y. įvykti iki įspėjimų darbuotojams įteikimo. Šia nuostata siekiama išvengti numatomų pertvarkymų neigiamų pasekmių arba jas sušvelninti. Konsultacijos numatytos kaip priemonė, užtikrinanti darbuotojų teises bei skatinanti darbuotojus ir darbdavius bendradarbiauti. Ji įtvirtinta 1998 m. liepos 20 d. Europos Sąjungos Tarybos Direktyvoje 98/59/EB „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo“ ir 1982 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencijoje Nr. 158 „Dėl darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva“. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad darbdavio konsultacijos su darbuotojų atstovais turi būti išankstinės, o tik po jų turi būti įteikiami įspėjimai darbuotojui. Teisėjų kolegija mano, kad DK 130 straipsnio 4 dalies nuostata dėl konsultacijų laiko turi būti aiškinama atsižvelgiant į šios nuostatos turinį, tikslus, taip pat į tarptautinius aktus ir Europos Sąjungos teisės dokumentus, kurių nuostatos įgyvendinamos.

DK 130 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad iki įspėjimų įteikimo konsultacijos turi būti surengtos, bet neaišku, ar jos turi būti pasibaigusios. Nurodytos Direktyvos 2 straipsnyje nustatyta, kad kolektyvinio atleidimo atveju darbdavys turi iš anksto pradėti konsultuotis su darbuotojų atstovais, kad būtų pasiektas susitarimas, o per šias konsultacijas reikia tartis, kokiais būdais ir priemonėmis galima išvengti kolektyvinių atleidimų arba sumažinti atleidžiamų darbuotojų skaičių, taip pat sušvelninti šių atleidimų padarinius papildomomis socialinėmis priemonėmis. Jos gali būti skirtos atleistiesiems darbuotojams iš naujo įdarbinti arba perkvalifikuoti. Pagal Konvencijos Nr. 158 13 straipsnį darbuotojų atstovams su būsimų atleidimų priežastimis susijusi informacija turi būti pateikiama laiku, o galimybė konsultuotis apie priemones, mažinančias atleidimų skaičių ar jų neigiamas pasekmes, turi būti suteikta kaip įmanoma anksčiau. Jeigu konsultacijos iš viso nebūtų surengtos, tai gali būti svarstoma kaip darbuotojų ar jų atstovų teisių pažeidimas ir darbuotojų atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas. Jeigu konsultacijas vėluojama surengti, bet jos įvyko, tai įstatyme nenumatyta šio reikalavimo nesilaikymo pasekmių. Bendriausia prasme pasekmės būtų darbuotojo atleidimo iš darbo tvarkos nesilaikymas, kaip pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu (DK 130 straipsnio 4 dalis, 297 straipsnio 3 dalis), jeigu būtų nustatyta, kad konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengimas ar surengimo tvarkos pažeidimas galėjo turėti esminės įtakos konkretaus darbuotojo atleidimo atveju. Pavyzdžiui, gali būti nustatyta, kad dėl DK 130 straipsnio 4 dalies pažeidimo - dėl konsultacijų nesurengimo laiku - būtų prarasta galimybė nepanaikinti konkretaus darbuotojo darbo vietos, funkcijos ar ją iš esmės išsaugoti nors ir vykdant pertvarkymus. Jeigu konsultacijos yra surengtos pavėluotai, o iki jų darbuotojai yra įspėjami apie būsimą atleidimą, kuris, įvykus konsultacijoms, nevyksta, tai darbuotojų teisių pažeidimas gali būti kaip nepatogumų jiems sukėlimas, papildomų nereikalingų išgyvenimų sudarymas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal DK 130 straipsnio 4 dalį reikalaujamų konsultacijų pavėluotas surengimas savaime nesudaro pagrindo pripažinti atleidimo iš darbo neteisėtu. Jeigu pagal konkrečios bylos aplinkybes būtų įrodyta, kad laiku surengus konsultacijas konkretaus darbuotojo atleidimo iš darbo būtų išvengta, tai gali būti vertinama kaip darbuotojo atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas (DK 297 straipsnio 3 dalis). Nagrinėdami bylas dėl darbuotojų atleidimo iš darbo teismai turi analizuoti aplinkybes, ar pavėluotos konsultacijos pagal DK 130 straipsnio 4 dalį turėjo įtakos konkretaus darbuotojo atleidimui iš darbo ir ar tai pagal DK 297 straipsnio 3 dalį nesudaro pagrindo pripažinti atleidimo iš darbo neteisėtu dėl atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-186/2008).

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad vien ta aplinkybė, jog vietoje ieškovo į jo pareigas buvo priimtas kitas darbuotojas, nėra kliūtis grąžinti į darbą ieškovą, įvertinus jo, kaip specialisto bei mokslininko, pasiekimus. Kasacinis teismas šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažįsta teisėta ir atitinkančia teisės doktriną bei teismų praktiką. Kasacinio skundo teiginys dėl negalimumo grąžinti ieškovą į darbą dėl galimų konfliktinių santykių su atsakovui vadovaujančiu asmeniu kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinamas kaip hiperbolizuotas, be to, net ir tokios padėties egzistavimo galimybė nei teisiniu, nei dorovės požiūriu negalėtų sukelti siekiamų pasekmių tokioje kaip atsakovo įstaigoje.

Įstatyme nustatyta, kad, grąžinus į darbą neteisėtai atleistą darbuotoją, jam yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ( DK 297 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus nuomone, DK 297 straipsnio 3 dalyje nurodyta išmoka darbuotojui, nustačius, kad jis atleidimo laikotarpiu dirbo kitą darbą ir gavo darbo užmokestį, turėtų būti atitinkamai sumažinta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamos išmokos dydis ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo bei nenurodyta galimybės jį mažinti dėl kokių nors priežasčių. Siekimas sumažinti šią išmoką ne įstatyminiu pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme, pažeidimą. Vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimas kasatoriaus nurodytu pagrindu galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino epizodiškai darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu. Kitu atveju, jeigu darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu darbuotojas kitur neįsidarbintų, tai, vadovaujantis kasatoriaus logika, mažinti jam DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą išmoką nebūtų pagrindo. Tokia pozicija yra nepateisinama nei DK normų aiškinimo principų (DK 10 straipsnis) požiūriu, nei darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo (DK 35 straipsnis) aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-218/2008).

Kai teismas pritaiko DK 297 straipsnio 4 dalį, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką mažinimas išeitinės išmokos dydžiu apskritai yra negalimas, nes šios teisės normos taikymo atveju turi būti priteisiamos abi išmokos – tiek DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išmoka, tiek vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Jeigu darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš darbo, jau yra sumokėjęs DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išmoką, teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu bei taikant DK 297 straipsnio 4 dalį, antrą kartą DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta išmoka nebepriteisiama.

Priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką esmė ir paskirtis skiriasi nuo nedarbo draudimo išmokos, mokamos pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą. Nedarbo draudimas yra socialinio draudimo rūšis, kuri įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis).

Nedarbo draudimo išmoka su darbo teisiniais santykiais yra susijusi ta apimtimi, kad dirbantys asmenys, dalyvaujantys socialinio draudimo santykiuose ir mokėdami socialinio draudimo įmokas, savo darbu sukuria materialines prielaidas socialiniam draudimui ir atsiradus įstatyme nustatytoms sąlygoms įgyja teisę į socialinio draudimo išmokas, kurių dydis priklauso nuo mokėtų draudimo įmokų, apskaičiuojamų nuo darbo užmokesčio sumos ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Tačiau asmens teisė gauti nedarbo draudimo išmoką kyla ne iš darbo teisinių santykių, o iš teisės į socialinį aprūpinimą, kai, siekiant užtikrinti žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimą, per socialinio draudimo sistemą iš dalies yra kompensuojamos dėl nedarbo kilusios neigiamos pasekmės. Nedarbo draudimo išmoka yra mokama ne iš darbdavio lėšų, o iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Tokia pozicija išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. G. v. AB ,,Vilniaus Vingis“, byla Nr. 3K-3-70/2007. Taigi darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nesusijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys neteisėtai atleidžia darbuotoją iš darbo. Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nedarbo draudimo išmoka, išmokėta teritorinės darbo biržos, negali būti išskaičiuojama iš priteistino iš darbdavio vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-400/2008).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad teismas, pripažinęs ieškovo (darbuotojo) atleidimą iš darbo neteisėtu, DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą taiko, jeigu nustato, jog ieškovas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl šioje teisės normoje nurodytų priežasčių, tuo tarpu tokių priežasčių nenustačius – taiko DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą. DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-545/2008).