Klaipėdos

Darbo sutarties nutraukimo (pasibaigimo) įforminimas ir atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju

Darbo sutarties nutraukimo tvarka

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, kad formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindą naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. V. S. individuali įmonė (duomenys neskelbtini), byla Nr. 3K-3-446/2003, kat. 2.4.3.10; 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. UAB „Pašventupio Baltutė“, byla Nr. 3K-3-1298/2002, kat. 2.4.3.10; ir kt.).Dėl to aplinkybė, kad iš ieškovo nebuvo raštu pareikalauta pasiaiškinti ir jis pasirašytinai nebuvo supažindintas su jam paskirta drausmine nuobauda, nedaro jo atleidimo iš darbo neteisėto ir nėra pagrindas panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-590/2004).

Bendrovės vadovo, kaip specifinio darbo teisinių santykių subjekto, teisinį statusą visų pirma reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas (toliau – ABĮ). Bendrovės vadovo rinkimo ir atšaukimo bei atleidimo iš pareigų tvarka nustatyta ABĮ 37 straipsnyje, kuriame įtvirtinta visuotinio akcininkų susirinkimo absoliuti kompetencija šiais klausimais. Darbo sutarties pasibaigimo galimybė sutartį nutraukti ne tik DK, bet ir kituose įstatymuose įtvirtintu pagrindu, nustatyta DK 124 straipsnio 1 punkte. Šios normos turi būti nurodytos nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu (ABĮ 37 straipsnis, DK 124 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-267/2008).

Išeitinė išmoka

Darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta darbdavio iniciatyva, vadovaujantis specialiuoju Viešųjų įstaigų įstatymu. Toks darbo sutarties pasibaigimas įtvirtintas DK 124 straipsnio 1 punkte, todėl atleistam darbuotojui turėjo būti išmokėta jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamą stažą toje darbovietėje, kaip tai nustatyta DK 140 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-640/2004).

Atitinkamas bendrovės organas turi teisę bet kada atšaukti jo išrinktą bendrovės vadovą, nepriklausomai nuo šio kaltės buvimo. Svarbu tik tai, kad visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas būtų priimtas laikantis nustatytų procedūros reikalavimų. Visuotiniam akcininkų susirinkimui įgyvendinus šią teisę, su bendrovės vadovu sudaryta darbo sutartis pasibaigia, nes pasibaigia visuotinio akcininkų susirinkimo pavedimas. Šiuo atveju bendrovės vadovui išmokama išeitinė pašalpa pagal Darbo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-191/2005).

DK 140 straipsnyje nustatyta išeitinė išmoka yra viena iš garantinių išmokų rūšių, kurios tikslas yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias pragyvenimo lėšas darbuotojui, netekusiam darbo ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių. DK 140 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas išeitinės išmokos darbuotojams mokėjimas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį atvejais. Kai darbo sutartis nutraukiama pagal DK 129 straipsnį, išeitinė išmoka priklauso visiems tuo pagrindu atleidžiamiems darbuotojams, o jos dydis – nuo atleidžiamo darbuotojo nepertraukiamojo darbo stažo toje darbovietėje ir nuo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio. DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nutraukus darbo sutartį ne pagal DK 129 straipsnį, o kitais DK (išskyrus DK 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) arba kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Šiuo atveju, t. y. nutraukiant darbo sutartį pagal kitus, išskyrus minėtą išimtį, DK straipsnius ar kituose įstatymuose nustatytais atvejais, išeitinė išmoka taip pat priklauso visiems atitinkamu pagrindu atleidžiamiems darbuotojams, jos išmokėjimo galimybę siejant su vienintele sąlyga – atleidžiamo iš darbo darbuotojo kaltės dėl atleidimo nebuvimu, o dydį – su jo gautu vidutiniu darbo užmokesčiu.

Atsakovo bendrovės valdybai įgyvendinus ABĮ 38 straipsnio 8 dalyje (2002 m. gruodžio 10 d. Įstatymo Nr. IX-1275 (įsigaliojo nuo 2002 m. gruodžio 27 d.) redakcija) įtvirtintą teisę atšaukti (atleisti) šios bendrovės administracijos vadovą (ieškovą M. M.) iš einamų (direktoriaus) pareigų, su ieškovu sudaryta darbo sutartis pasibaigė. Tokiu atveju laikytina, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta ne pagal DK 129 straipsnį, o kitame įstatyme (ABĮ) nustatytu atveju, tai visiškai atitinka DK 140 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamą situaciją. Pareiga teisme įrodyti atleidžiamo darbuotojo kaltę tenka darbdaviui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, galiojant ir nagrinėjamoje byloje esant taikytinam aptartam išeitinės išmokos atleidžiamam darbuotojui mokėjimo klausimo teisiniam reglamentavimui, ta aplinkybė, kad atsakovo bendrovės ir ieškovo 2003 m. gegužės 2 d. sudarytoje individualioje darbo sutartyje išeitinės išmokos išmokėjimo ieškovui jo atleidimo iš darbo atveju klausimas nebuvo aptartas, nepaneigia įstatyme jam suteiktos teisės gauti šią garantinę išmoką, jeigu darbo sutartis su juo nutraukta ne dėl jo kaltės, nes byloje nustatytomis aplinkybėmis, remiantis DK 140 straipsnio 2 dalimi, darbdavys (šiuo atveju – atsakovo bendrovė) turi pareigą išmokėti, o darbuotojas (šiuo atveju – ieškovas) – teisę gauti jo dviejų mėnesinių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Būtent tokius DK 140 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo išaiškinimus ne kartą savo nutartyse yra išdėstęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. su Kauno miesto savivaldybe, byla Nr. 3K-3-640/2004; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. su UAB „Zepter International“, byla Nr. 3K-3-644/2004; 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. su UAB „Kivija“, byla Nr. 3K-3-191/2005) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-336/2006).

Atsiskaitymo su darbuotoju tvarka

Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai. Po darbo santykių pasibaigimo, darbdaviui neįvykdžius DSĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytos prievolės, gali būti taikoma DSĮ 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta sankcija, o delspinigių skaičiavimas nutraukiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-177/1999; Teismų praktika 12, p. 29–34).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant bylas, kuriose aktualus tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju, disponuojančiu darbdavio lėšomis, faktas, atleidžiamo darbuotojo teisinis statusas pripažįstamas svarbiu svarstant darbdavio kaltę dėl uždelsto atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. N. v. UAB „Auresa“, byla Nr. 3K-3-396/2000; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. UAB „Gelsta“, byla Nr. 3K-3-617/2002) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-33/2006).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, DK 141 straipsnio 3 dalį išaiškinę vadovaudamiesi DK 10 straipsnyje nustatytais Darbo kodekso normų aiškinimo principais, byloje kilusį ginčą pagrįstai sprendė taikydami DK, o ne CK normas, nes negalima pripažinti, kad DK 141 straipsnio 3 dalis tiesiogiai ir visa apimtimi nereglamentuoja ginčo teisinio santykio. Tokia išvada darytina dėl to, kad darbo sutartiniai santykiai, nors ir pripažįstami privatinės teisės sudedamąja dalimi, turi savo specifiką. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos ne CK reglamentuojamos netesybos, o kompensacinis mechanizmas, kuriuo kompensuojami darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta išmoka nekvalifikuotina kaip netesybos. Byloje nagrinėjamo ginčo aspektu DK 141 straipsnio 3 dalis ginčo teisinį santykį reglamentuoja tiesiogiai ir išsamiai. Tai, kad DK neįtvirtinta aptariamos išmokos sumažinimo galimybės, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką, DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus ir uždavinius, nepripažintina teisės spraga. Aptariamosios išmokos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatyme ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-400/2006).

Jei nustatoma, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė savo pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, taip pat tai, kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbdaviui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės – darbdavys už visą uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką privalo jam sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį. Tokių pasekmių už darbo pareigų pažeidimą nustatymas atlieka dvejopą funkciją. Pirma, šia DK norma yra įtvirtinamas kompensuojamasis mechanizmas, kai darbuotojui yra kompensuojami neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, atsižvelgiant į tai, kad kai nutraukiami darbo teisiniai santykiai, už atsiskaitymą atsakingas asmuo yra darbdavys ir nuo jo tiesiogiai priklauso darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų mokėjimas, DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas konkretus išmokos dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Darbdavio darbuotojui, remiantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, mokamo vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką esmė ir paskirtis yra skirtinga nei, remiantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu, mokamos nedarbo draudimo išmokos.

Nedarbo draudimo išmoka su darbo teisiniais santykiais yra susijusi ta apimtimi, kad dirbantys asmenys, dalyvaujantys socialinio draudimo santykiuose ir mokėdami socialinio draudimo įmokas, savo darbu sukuria materialines prielaidas socialiniam draudimui ir atsiradus įstatyme nustatytoms sąlygoms įgyja teisę į socialinio draudimo išmokas, kurių dydis priklauso nuo mokėtų draudimo įmokų, apskaičiuojamų nuo darbo užmokesčio sumos ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Tačiau asmens teisė gauti nedarbo draudimo išmoką kyla ne iš darbo teisinių santykių, o iš teisės į socialinį aprūpinimą. Taigi, kai darbo teisiniai santykiai baigiasi, asmuo įgyja bedarbio teisinį statusą ir yra įvykdomos kitos įstatyme nustatytos sąlygos, tarp asmens, siekiančio gauti nedarbo draudimo išmoką, ir teritorinės darbo biržos susiklosto viešosios teisės reglamentuojami socialinės apsaugos teisiniai santykiai.

Darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą atsiskaityti uždelstą laiką nėra susijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys nevykdo (ar netinkamai vykdo) Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos laiku ir visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, taip pažeisdamas įstatyme nustatytas savo pareigas (DK 35 straipsnio 1 dalis) ir teisėtus darbuotojo interesus – už atliktą darbą gauti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas bei savarankiškai disponuoti jam priklausančiomis pajamomis. Dėl to šios darbdavio prievolės vykdymas ar dydis nepriklauso nuo to, ar darbuotojas gauna nedarbo socialinio draudimo išmoką. Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nedarbo draudimo išmoka, išmokėta teritorinės darbo biržos, negali būti išskaičiuojama iš darbdaviui priklausančios mokėti sumos už prievolės laiku atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju nevykdymą ar netinkamą vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-70/2007; Teismų praktika 27, p. 128–135).

Kasaciniame skunde teigiama, kad ginčo atveju DK 140 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti išeitinės išmokos mokėjimą, kai darbo sutartis nutraukiama, apskritai neturėjo būti taikoma, nes darbo sutartis su bendrovės vadovu ne nutraukiama, bet pasibaigia. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasatoriaus argumentais. Sąvoka „darbo sutarties pasibaigimas“ yra plačiausia ir apima visus atvejus, kai visiškai pasibaigia šios sutarties šalių tarpusavio teisės ir pareigos, nepaisant to, kieno iniciatyva ir kokiu pagrindu tai įvyko. Darbo sutarties nutraukimas yra vienas iš darbo sutarties pasibaigimo būdų, kai sutartis pasibaigia dėl valinių darbo sutarties šalių veiksmų. Šiuo atveju darbo sutartis su administracijos vadove pasibaigė kompetentingam bendrovės organui – visuotiniam akcininkų susirinkimui – atšaukus ją iš pareigų. Be to, kasatorius nepagrįstai teigia, kad DK 140 straipsnio 2 dalis neturėjo būti taikoma ir dėl to, jog ieškovė, buvusi bendrovės administracijos vadovė, negali būti laikoma darbuotoja, nes įmonės vadovas yra darbdavys. Visais atvejais darbdavys yra įmonė, o įmonės vadovas yra vienasmenis valdymo organas, dirbantis įmonės naudai.

Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė dėl DK 140 straipsnio 2 dalies taikymo ginčo atveju, nes pagal šią teisės normą išeitinė išmoka mokama nutraukus darbo sutartį ne tik DK ketvirtajame skirsnyje nurodytais, bet ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad vien tas faktas, jog ji atleista pagal DK 124 straipsnio 1 punktą, įrodo jos kaltės nebuvimą, nes šiuo pagrindu darbo sutartis nutraukiama tik tada, kai nėra darbuotojo kaltės. Minėta, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį kompetentingas bendrovės organas turi teisę bet kada atšaukti jo išrinktą administracijos vadovą, nepaisant to, yra jo kaltės ar ne. Taigi nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai šią išmoką, pagrįstai nustatinėjo ir tyrė bylos aplinkybes, susijusias su ieškovės atleidimu iš pareigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl išeitinės išmokos mokėjimo ieškovei, esminę reikšmę turi tai, kad ji buvo bendrovės direktorė. Įmonės vadovo teisinė padėtis įmonėje lemia tai, kad jam keliami kitokie reikalavimai negu kitiems įmonės darbuotojams, taigi ir bendrovės vadovo kaltė dėl atleidimo iš pareigų turi būti vertinama pagal kriterijus, nustatytus atsižvelgiant į jo teisinį statusą, o ne vertinant jo veiksmus drausminių nuobaudų už darbo drausmės pažeidimus skyrimo požiūriu. Bendrovės administracijos vadovą, kuris atsako už visos bendrovės kasdienės veiklos organizavimą, ir bendrovę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai. Tai reiškia, kad vadovas privalo veikti rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir tik bendrovės interesais, vengti privačių ir bendrovės interesų konflikto. Kita vertus, tai reiškia, kad bendrovė, kartu ir jos akcininkai turi teisę reikalauti iš bendrovės vadovo, kad jis veiktų bendrovės interesais kvalifikuotai, rūpestingai ir apdairiai.

DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas. Tuo atveju, kai kyla šalių ginčas dėl išeitinės išmokos mokėjimo ir teismas konstatuoja, kad darbuotojui ši išmoka priklauso ir turėjo būti sumokėta, tokia situacija reiškia, kad darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną. Dėl to, jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomos DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodytos teisinės pasekmės, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2007).

Atsižvelgdama į į bendrovės vadovo teisinio statuso ypatumus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant bendrovės valdybos nustatytai bendrovės vadovo apmokėjimo tvarkai, pagal kurią premija bendrovės vadovui priklauso nuo metinių bendrovės veiklos rezultatų, atleidžiant bendrovės vadovą netaikomas darbdaviui DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas su darbuotoju atsiskaityti visiškai jo atleidimo dieną, nes bendrovės vadovo darbo užmokesčio dalis, priklausanti nuo bendrovės metinių darbo rezultatų, (premija) tampa žinoma tik įstatyme ir bendrovės įstatuose nustatyta tvarka patvirtinus bendrovės finansinę atskaitomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-422/2007).

Pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes yra konstatavimas tokių sąlygų: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas.

Aiškinant ir taikant DK 141 straipsnio 3 dalį svarbu nustatyti šios normos tikslus ir paskirtį, užtikrinti šios normos sisteminį aiškinimą. DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, šioje normoje kartu nustatyta sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo laiką išieškojimas laikytinas adekvačia sankcija. Tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis darbo užmokesčio, tai vidutinio darbo užmokesčio išieškojimas už visą uždelsimo laiką gali reikšti neproporcingos, neadekvačios sankcijos, prieštaraujančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taikymą. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbuotojų interesams, kaip antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką.

Taigi, nustačius, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, teismai turi taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes, tačiau tais atvejais, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-82/2008).

Klausimus, susijusius su bendrovės vadovu, reglamentuoja tiek specialieji teisės aktai, tiek DK normos. Bendrovės vadovo, kaip specifinio darbo teisinių santykių subjekto, teisinį statusą visų pirma reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas. Jis nereglamentuoja atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos, todėl šiuo klausimu turi būti laikomasi DK 141 straipsnio reikalavimų.

Aktualu tai, kad darbdavys įstatymo įpareigotas nurodytą išmoką mokėti už visą uždelsimo atsiskaityti laiką, nepaisant to, jog buvo kilęs šalių ginčas dėl išmokos ar jos dalies mokėjimo pagrįstumo. Šios pareigos neeliminuoja ir tokia situacija, kai atleidžiamas iš darbo darbuotojas yra skolingas darbdaviui. Aplinkybė, kad darbuotojas yra skolingas darbdaviui, gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl jų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks reikalavimų įskaitymas galėtų būti taikomas tik sutikus darbuotojui. Nesant tokio susitarimo, net ir kilus ginčui, nagrinėtinam teisme, aplinkybė, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, išlieka teisiškai reikšminga ir lemia darbdavio pareigą sumokėti darbuotojui DK 141 straipsnio 3 dalyje įvardytą arba, priklausomai nuo darbuotojui neišmokėtos sumos dydžio, proporcingai mažesnę sumą. Darbdavio, uždelsusio atsiskaityti su darbuotoju, prievolė atsiskaityti bei mokėti kaip sankciją atitinkamą išmoką darbuotojui yra tęstinė ir, minėta, apima visą uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-267/2008).