Klaipėdos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų nagrinėjant darbo bylas, santraukos (iki 2008 metų)

Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu

Šalys darbo santykius nutraukia, kai suderina savo valią joms tuo metu rūpimomis ir naudingomis ar priimtinomis (kiekvienos iš jų požiūriu) sąlygomis.

Dispozityvumo principas darbo teisėje reiškia, kad šalys turi teisę susitarti dėl kompensacijos dydžio ir jos išmokėjimo terminų; tai gali būti pasiekiama derybų metu; darbdavys gali siūlyti arba nesiūlyti kompensaciją, o darbuotojas gali jos reikalauti arba ne. Darbuotojas yra laisvas išreikšti savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, t. y. nagrinėjamu atveju ieškovas, nesutikdamas su darbdavio pasiūlymu dėl piniginės kompensacijos dydžio, turėjo teisę nepasirašyti susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo. Darbo santykių šalims pasirašius susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo, preziumuojama, kad darbuotojas sutiko su darbdavio išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims įgijo įstatymo galią ir turėjo būti vykdomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2004).

DK 125 straipsnyje nustatytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas šalių susitarimu (DK 124 straipsnio 1 punktas), taip pat reglamentuota darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu tvarka. Darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu galimas, kai šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus bei pasekmes. Esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 125 straipsnyje nustatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Šalių derybos dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį prasidėjo ir vyko nesant atsakovo (darbdavio) rašytinio pasiūlymo, taip pažeidžiant ieškovo (darbuotojo) teisę gauti tokį pasiūlymą, jį svarstyti laisvai pasirinktomis sąlygomis bei priimti arba atmesti. Derybos išimtinai vyko dėl piniginės kompensacijos dydžio, o ne dėl esminės sąlygos – darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Atsakovas, elgdamasis nesąžiningai, primetė ieškovui savo valią, kad būtent ieškovas pateiktų rašytinį pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ir tokiu būdu lyg ir taptų derybų iniciatoriumi. Ieškovo rašytiniame pasiūlyme išreikšta jo valia dėl esminės susitarimo sąlygos – darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu – susiformavo ir buvo nulemta išimtinai dėl atsakovo veiksmų, atliktų šio pasiūlymo pateikimo dieną. Atsakovas ieškovo pasiūlymą priėmė ir susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo su ieškovu sudarė nepaisydamas DK 35 straipsnio nuostatų laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, laikytis sąžiningumo ir teisingumo principų, nepiktnaudžiauti savo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-290/2005).

Aiškindamas DK 125 straipsnį, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad įstatyme nėra įsakmiai nurodyta, jog darbo sutarties šalių susitarimas dėl sutarties nutraukimo turi būti surašytas kaip atskiras dokumentas, svarbu tik tai, kad susitarimas būtų išreikštas raštu ir jame būtų išreikšta darbo sutarties šalių valia dėl esminių sutarties nutraukimo sąlygų.

Tai, kad DK 125 straipsnis nenumato darbo sutarties šalių, sudariusių raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo, teisės atšaukti savo valią, išreikštą susitarime, negali būti vertinama kaip įstatymo spraga. Dėl to darytina išvada, kad nutraukiant darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį šalių susitarimu, DK 127 straipsnio 4 dalis pagal analogiją netaikytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-489/2005).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal įstatyme nustatytą darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu tvarką reikalaujama, jog šalis, norinti nutraukti darbo sutartį šiuo pagrindu, visų pirma pateiktų kitai šaliai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šiuo pagrindu, be to, raštu.

Įstatymo formuluotė, kad „viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu“, reiškia, kad viena iš darbo sutarties šalių gali inicijuoti darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu, pateikdama raštu pasiūlymą, o ne tai, kad ji turi galimybę pasirinkti, pateikti tokį pasiūlymą raštu ar ne. Kartu teisėjų kolegija pripažįsta, kad reikalavimas pateikti rašytinį pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu neturi būti suabsoliutinamas. Jeigu konkrečiu atveju akivaizdi abiejų šalių valia nutraukti darbo teisinius santykius ir nutraukti juos būtent DK 125 straipsnyje nurodytu pagrindu, o šalys suderina savo interesus sudarydamos rašytinį susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu, vien atskiro rašytinio pasiūlymo nutraukti darbo sutartį nepateikimas nebūtų pakankamas pagrindas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu dėl DK 125 straipsnyje įtvirtintos procedūros pažeidimo.

Kasatorius iš esmės teisingai nurodo, kad pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ir susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu gali sutapti viename dokumente, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, jog tokia situacija gali susiklostyti tik tada, jeigu tokia darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu procedūra atitiktų tikrąją šalių valią.

Tuo atveju, kai pažeidžiama DK 125 straipsnyje nustatyta darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu procedūra, kilus ginčui dėl to, teisėtai nutraukta darbo sutartis šiuo pagrindu ar ne, pareigą įrodyti, kad kita sutarties šalis išreiškė sutikimą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo išreikšta tikroji suderinta šalių valia, turi šalis, pažeidusi įstatymo nustatytą darbo sutarties nutraukimo procedūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-59/2007).

Darbo sutarties nutraukimas suėjus terminui

Darbo sutartis dėl termino suėjimo gali būti nutraukiama, kai pasibaigia jos terminas. Jei terminas nustatytas sutarties šalių, bet jo suėjimo metu darbuotojui turi būti taikoma DK 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija ir jis ketina ja naudotis, tai pagal šios įstatymo normos nuostatą sutartinis darbo sutarties terminas įstatymo pagrindu perkeliamas į kitą datą. Darbo sutarties, kaip terminuotos, pobūdis išlieka. Per DK 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką darbo sutartis įstatymo pagrindu vykdoma kaip terminuota ir dar nepasibaigus terminui. Darbo sutartis per tą laiką negali būti nutraukiama suėjus terminui, nes terminas bus laikomas suėjusiu praėjus garantijos taikymo laikui. Iki to darbo sutarties terminas nėra suėjęs ir neatsiranda pagrindo, nustatyto DK 126 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-92/2005).

Darbo sutarties nenutraukimas suėjus jos terminui dėl to, kad ją (sutartį) nutraukti draudžia įstatymas, negali būti vertinamas kaip sukeliantis darbo sutarties tapimo neterminuota teisines pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-423/2005).

Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu

Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovas), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-586/2004).

Darbuotojas, siekdamas nutraukti darbo sutartį, privalo apie tokį savo ketinimą įspėti kitą šalį darbdavį. Šis įstatymo reikalavimas nustatytas darbdavio interesais, todėl nutraukti darbo santykius, nepraėjus nustatytam įspėjimo terminui, galima tik darbuotojui ir darbdaviui susitarus. DK 127 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių. Kadangi dėl šioje normoje išvardytų nuo darbuotojo valios nepriklausančių priežasčių darbuotojas neturi galimybės dirbti darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis, tai įstatymas jas pripažįsta svarbiomis ir suteikia darbuotojui teisę įspėjimo apie nutraukiamus darbo santykius terminą sutrumpinti iki minimalaus – trijų dienų. Dėl svarbių priežasčių darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, gali būti skirtingos, ypač tais atvejais, kai darbuotojas svarbia priežastimi nurodo darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymą arba įstatymo ar kolektyvinės sutarties pažeidimą. Be to, darbo sutarties nutraukimas pagal DK 127 straipsnio 2 dalį skiriasi nuo įtvirtinto DK 127 straipsnio 1 dalyje ne tik trumpesniu įspėjimo terminu, būtinumu nurodyti svarbią priežastį, bet ir padariniais. Darbo sutartį nutraukus pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, darbuotojui išmokama išeitinė išmoka (DK 140 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė prašė nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį prašymo pateikimo dieną. Ieškovė nepaliko darbdaviui galimybės išsiaiškinti darbuotojos nurodomo darbo sutarties nutraukimo pagrindo svarbios priežasties pagrįstumo, išspręsti kitus būtinus klausimus, atleidžiant darbuotoją iš darbo. Net ir esant pagrindui nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, ieškovė privalėjo dirbti šioje normoje nurodytą laiką. Neatvykimą į darbą per šį laikotarpį nenutraukus darbo santykių darbdavys turėjo pagrindą vertinti kaip pravaikštą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-644/2004).

DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytas trijų dienų išankstinio įspėjimo terminas. Šis terminas nustatytas darbdavio interesais. Dėl to darbdavys turi teisę, bet neprivalo, atsisakyti nuo šio termino jam suteiktos lengvatos. Jeigu darbdavys nesutinka nutraukti darbo sutarties nepraėjus trijų dienų išankstinio įspėjimo terminui, tai darbuotojas privalo per įspėjimo laikotarpį dirbti, nes darbo sutartis dar nėra nutraukta. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas (darbuotojas) pažeidė DK 127 straipsnio 2 dalį, pareikšdamas, jog jis nutraukia darbo sutartį nuo pareiškimo įteikimo dienos.

Darbuotojo pareiga iš anksto įspėti darbdavį apie numatomą darbo sutarties nutraukimą egzistuoja visais atvejais, net ir tada, kai darbdavys pažeidžia darbo sutartį. Dėl to, net ir pripažinus, kad atsakovas (darbdavys) padarė ieškovo nurodytus pažeidimus, ši aplinkybė neturėtų teisinės įtakos ieškovo pareigos iš anksto įspėti darbdavį buvimui. Darbdavio pažeidimai turi reikšmės tik nustatant, kurią DK 127 straipsnio dalį (1 ar 2) reikia taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-646/2004).

Darbuotojas turi galimybę rinktis: nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, apie tai įspėjus darbdavį jam paduodant prašymą dėl sutarties nutraukimo šiuo pagrindu, arba pasiūlyti darbdaviui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, t. y. pagal DK 125 straipsnį. Įstatyme reikalaujama, kad vienu ir kitu atveju darbuotojo valia būtų išreikšta raštu. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų (DK 35 straipsnis). Jeigu darbuotojas nevykdo įstatymo reikalavimo tinkamai pareikšti darbdaviui savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo, darbdaviui neatsiranda pareigos priimti atitinkamus sprendimus. Aiškinant nurodytą DK 127 straipsnio 2 dalies normą pagal jos tikslus ir uždavinius (DK 10 straipsnio 3 dalis), pažymėtina, kad darbuotojas, įgyvendindamas savo teisę nutraukti darbo sutartį dėl ligos ar invalidumo, turi darbdaviui pateikti ne tik prašymą nutraukti sutartį, bet ir ligą ar invalidumą, trukdantį tinkamai atlikti darbą, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-489/2006).

Darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu (DK 127 straipsnio 4 dalis). Šia teisės norma įstatymo leidėjas suteikė darbuotojui teisę apsvarstyti savo valią bei ją pakeisti. Tai imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kuria darbuotojui suteikiama teisė ne vėliau kaip per tris dienas atšaukti parašytą prašymą. Sutrumpinti šį terminą darbdavys neturi teisės. Tačiau kai darbuotojas prašyme dėl atleidimo iš darbo nurodo konkrečią atleidimo iš darbo dieną ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudoja ir patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo negali atšaukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-297/2007).

Apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu. Nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Įstatyme detaliau nereglamentuojamas darbuotojo pareiškimo turinys, tačiau ir iš esamų nuostatų (prašymas pateikiamas raštu, jame turi būti įspėjimas apie darbuotojo pareikštą valią nutraukti darbo sutartį, nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai) akivaizdu, kad jame turi būti įvardyta darbuotojo pageidaujama atleidimo iš darbo data, kuri kartu reiškia ir įspėjimo termino pasibaigimą. Minimalus įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje nustatytas įspėjimo terminas savaime nereiškia, kad darbuotojas pareiškia savo valią nutraukti darbo sutartį būtent sekančią minimalaus termino pasibaigimo darbo dieną. Darbuotojas savo subjektinėmis teisėmis disponuoja savarankiškai ir turi teisę nurodyti bet kurią pasirinktą darbo sutarties nutraukimo datą, tačiau laikydamasis tokiam įspėjimui taikomo minimalaus termino reikalavimo. Esant įstatyminiam reikalavimui apie įspėjimą darbdaviui pranešti raštu, rašytinės formos reikalavimas taikytinas ir esminei prašymo aplinkybei – darbo sutarties nutraukimo datos nurodymui. Rašytinė darbuotojo valios nutraukti darbo sutartį konkrečią dieną išreiškimo forma atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio interesus, užtikrina šio fakto patikimumą bei garantuoja jo pagrindu kylančių teisinių pasekmių stabilumą. Akivaizdu, kad darbuotojo pareiškime dėl darbo sutarties nutraukimo turėtų būti nurodomas ir kitas visiems dokumentams būdingas rekvizitas – jo surašymo data. Tačiau DK 127 straipsnio prasme reikšmingas yra ne darbuotojo pareiškimo surašymo, bet darbdavio informavimo apie darbuotojo apsisprendimą nutraukti darbo sutartį momentas. Būtent darbdavio įspėjimo diena, t. y. prašymo (pareiškimo) darbdaviui padavimo diena, yra darbdavio įspėjimo minimalaus termino eigos pradžia, taip pat trijų dienų laikotarpio, per kurį darbuotojas turi nevaržomą teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį, pradžia.

Aplinkybė, kad darbuotojo pareiškime nėra nurodyti jo surašymo laikas bei pageidaujama darbo sutarties nutraukimo data, esant ginčui, sukelia pareigą darbdaviui įrodyti darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, o nagrinėjamu atveju – kad darbuotojas yra išreiškęs valią nutraukti darbo sutartį, t. y. kad darbuotojas atitinkamu laiku pateikė darbdaviui pareiškimą ir nurodė konkrečią darbo sutarties nutraukimo datą (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-218/2008).

Įspėjimo darbdaviui termino pagrindinė paskirtis – sudaryti jam galimybių surasti į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą kitą darbuotoją, užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą. Taigi toks terminas nustatytas darbdavio naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-442/2008).

Darbo sutarties nutraukimas dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių