Klaipėdos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų nagrinėjant darbo bylas, santraukos (iki 2008 metų)

Darbo užmokestis, darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka

Iki DK įsigaliojimo (2003 m. sausio 1 d.) sudarytose darbo sutartyse sulygtos darbo užmokesčio sąlygos, neatitinkančios naujų įstatymų ir kitų norminių aktų nuostatų, savaime nepanaikinamos. DK įstatymuose ir jų lydimuosiuose aktuose nustatyta darbo sutarties keitimo tvarka. Tokia tvarka nustatyta DK XII skyriaus trečiajame skirsnyje, DK 139 straipsnio ir kitų norminių aktų nuostatose.

Įsigaliojus DK ir pasikeitus darbo sutarties sąlygų ir jų pakeitimo tvarkos reglamentavimui darbdavys negali vienašališkai pakeisti pirmiau sudarytos darbo sutarties sąlygų, tarp jų ir darbo apmokėjimo, išskyrus darbo sąlygų pakeitimą ypatingais atvejais, taip pat prastovos atveju (DK 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis, 95, 120, 121, 122 straipsniai).

DK 120 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų keitimas. Pagal šias nuostatas darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys gali keisti tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą. Tokio sutikimo nereikia, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Šiuo atveju buvo keičiamos švietimo darbuotojo (priešmokyklinio ugdymo pedagogo) darbo apmokėjimo sąlygos dėl darbo organizavimo pakeitimo, bet ir tokiais atvejais negalima buvo sumažinti darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio be darbuotojo raštiško sutikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-265/2005).

DK 120 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties būtinųjų sąlygų, taip pat darbo apmokėjimo ir kitų darbo sutarties sąlygų pakeitimas. Šio straipsnio 3 dalies nuostatos reglamentuoja darbo apmokėjimo sąlygų, sulygtų darbo sutartyje, pakeitimą. Kolektyvinės sutarties nuostatomis keičiamos visos įmonės ar tam tikros kategorijos darbuotojų darbo apmokėjimas. Jose suteikiama teisė darbdaviui keisti individualioje darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojų raštiško sutikimo. Darbuotojo raštiškas sutikimas reikalingas tik tuo atveju, jeigu dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo sumažėja to darbuotojo darbo užmokestis, sulygtas darbo sutartyje, sudarytoje iki kolektyvinės sutarties pakeitimo. Ginčas dėl atskiro darbuotojo darbo užmokesčio sumažinimo yra individualus darbo ginčas, nagrinėtinas DK trečiosios dalies devynioliktojo skyriaus normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-317/2005).

DK neįtvirtinta galimybės kompensuoti darbdaviui DK 220 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ išvardytų, su darbuotojo tarnybine komandiruote vykdyti darbo funkcijas susijusių išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-36/2006).

Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, jis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius, t. y. priedus, priemokas ir pan. Vadovaujantis DK 186 straipsnio 2 dalimi darytina išvada, kad darbo užmokestis apima ir premijas, kurios numatytos darbo sutartyse už tam tikrų rodiklių įvykdymą, kuriuos įvykdęs darbuotojas įgyja subjektyvią teisę reikalauti premijos, o darbdavys privalo ją išmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-451/2006; Teismų praktika 26, p. 125–131).

Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad Darbo kodekso reglamentuojantiems santykiams taikomas teisingo apmokėjimo už darbą principas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovai faktiškai dirbo. Kad ieškovai dirbo, neneigia ir atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius. Taigi pagal įstatymą ieškovams atitinkamas atlyginimas už darbą turi būti sumokėtas ir jį turi sumokėti įmonė, kurioje ieškovai dirbo. Ta aplinkybė, kad šalių sudarytos darbo sutartys pripažintos negaliojančiomis, šiuo atveju neturi reikšmės, nes, minėta, ieškovai dirbo ir už darbą turi būti atlyginta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-143/2007).

Kolegija pažymi, kad abiem darbo sutarties šalims – darbdaviui ir darbuotojui – yra privalomos sąlygos, įtrauktos į darbo sutartį. Sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administracijos aktuose, tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi tik tuo atveju, kai darbo sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą, t. y. abi sutarties šalys susitarė tokio akto nuostatas laikyti sutarties sąlygomis. Ieškovės ir atsakovo 2005 m. birželio 28 d. sudarytoje darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis, kurį sudaro 1200 Lt pastovi mėnesinė alga ir iki 35 proc. pastovios atlyginimo dalies dydžio kintamoji dalis. Darbo sutartyje kintamosios dalies konkretaus dydžio apskaičiavimas nesusietas su konkrečiu įmonės administracijos aktu, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad 2005 m. vasario 1 d. Atlyginimo kintamosios dalies išmokėjimo nuostatai yra neatskiriama darbo sutarties dalis. Ieškovė nenurodė, o bylą nagrinėję teismai nenustatė tokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teismams spręsti, kad darbo sutarties pasirašymo metu šalys turėjo kitokių ketinimų ir siekė susitarti dėl kitokių sąlygų, nei įformino sutartyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai byloje nustatė, jog, 2005 m. birželio 28 d. pakeičiant darbo sutartį, ieškovės darbo apmokėjimas buvo pagerintas ne tik nustatant kintamąjį priedą, bet ir 20 proc. padidinant pastoviąją atlyginimo dalį, t. y. toks sutarties pakeitimas atitiko ieškovės interesus net ir nevertinant ginčo sąlygos dėl kintamosios atlyginimo dalies.

DK 120 straipsnyje reglamentuojamos darbo sutarties sąlygų pakeitimas, o šio straipsnio 3 dalis – specialioji norma dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nurodytų DK 95 straipsnio 3 dalyje, pakeitimo. Pagal DK 10 straipsnio 1 dalį, sistemiškai aiškinant DK 120 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į DK 95 ir 120 straipsnių, reglamentuojančių darbo sutarties sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, kolegija daro išvadą, kad DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodyta ne apie bet kokių, o apie darbo sutartyje sutartų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą. Taigi darbdaviui keičiant darbo apmokėjimo sąlygas taip, kad nustatytosios darbo sutartyje lieka nepažeistos, DK 120 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai netaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-300/2007; Teismų praktika 28, p. 84–89).

Atsižvelgiant į bendrovės ir bendrovės vadovo teisinių santykių prigimtį, ieškovui jo gaunamas atlyginimas galėjo būti nustatytas ne tik jam pradėjus eiti bendrovės vadovo pareigas, bet ir vėliau, vadovui einant pareigas, kolegialaus bendrovės valdymo organo nutarimu. Tai padaryta pirmiau nurodytu 2004 m. spalio 1 d. nutarimu. Nagrinėjamam ginčui spręsti svarbi aplinkybė yra ta, kad remiantis šiuo nutarimu ieškovui buvo mokamas didesnis 8200 Lt mėnesinis atlyginimas, kartu buvo nustatytas ir papildomas darbo užmokestis, priklausantis nuo metinių bendrovės veiklos rezultatų (premija, „bonusas“). Pažymėtina, kad šis papildomas darbo užmokestis buvo susietas ne su vadovo darbo trukme įmonėje, bet su bendrovės veiklos rezultatais, kurie tiesiogiai priklauso nuo jo, kaip bendrovės vadovo, atliekamo darbo kokybės ir efektyvumo, nes šis vienasmenis bendrovės valdymo organas veikia bendrovės vardu vienvaldiškai, organizuoja kasdienę bendrovės veiklą, užtikrina personalo kompetenciją ir kvalifikaciją, įgyvendina bendrovės teisnumą ir veiksnumą (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 2, 3 dalys, Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalis, 37 straipsnio 1, 5–13 dalys). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apmokėjimo už atliekamą darbą tvarkos nustatymas, atsižvelgiant į bendrovę ir jos vadovą siejančių teisinių santykių ypatumus, neprieštaravo DK 186, 233 straipsnių nuostatoms.

Atsižvelgdama į į bendrovės vadovo teisinio statuso ypatumus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant bendrovės valdybos nustatytai bendrovės vadovo apmokėjimo tvarkai, pagal kurią premija bendrovės vadovui priklauso nuo metinių bendrovės veiklos rezultatų, atleidžiant bendrovės vadovą netaikomas darbdaviui DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas su darbuotoju atsiskaityti visiškai jo atleidimo dieną, nes bendrovės vadovo darbo užmokesčio dalis, priklausanti nuo bendrovės metinių darbo rezultatų, (premija) tampa žinoma tik įstatyme ir bendrovės įstatuose nustatyta tvarka patvirtinus bendrovės finansinę atskaitomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-422/2007).

Mokėjimas už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų

DK 192 straipsnis, reglamentuojantis darbo apmokėjimą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, aiškintinas ir taikytinas sistemiškai su DK 191 straipsniu, reglamentuojančiu normalių darbo sąlygų užtikrinimą ir nurodančiu, kokios sąlygos yra laikomos normaliomis darbo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-451/2006; Teismų praktika 26, p. 125–131).

Mokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis

DK 194 straipsnis yra specialioji teisės norma, reglamentuojanti mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Kai viršvalandinis darbas ir (arba) darbas naktį dirbamas švenčių ir (arba) poilsio dienomis, tai už tokį darbą mokama pagal DK 194 straipsnio nuostatas, DK 193 straipsnis netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-451/2006; Teismų praktika 26, p. 125–131).

Darbo apmokėjimas, kai padidinamas darbų mastas

Tokiu atveju, kai darbuotojui privalomos atlikti darbo funkcijos konkrečiai neįvardytos sudarytoje darbo sutartyje, tačiau nurodytos darbdavio ir darbuotojo pasirašytame papildomame dokumente, kuris neatskiriamas nuo darbo sutarties ir gali būti laikomas darbo sutarties sudėtine dalimi, nėra pagrindo pripažinti, kad atlikdamas papildomame dokumente nurodytas darbo funkcijas darbuotojas dirba papildomą darbą ir turi teisę į papildomą apmokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-368/2005).

Atostogų apmokėjimas, piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas

DK 226 straipsnyje, kuris savo ruožtu yra ir blanketinė norma, įtvirtintas draudimas daryti išskaitas iš išeitinių, kompensacinių ir kitų išmokų, iš kurių pagal įstatymus neišieškoma. Šios bylos atveju teismų konstatuota, kad darbdavys su darbuotoju (atsakovas su ieškovu) neatsiskaitė nesumokėdamas kompensacijos už dalį nepanaudotų kasmetinių atostogų. CK 739 straipsnyje išvardytos pajamų rūšys (pinigų sumos), iš kurių negali būti išieškoma, o CK 6.134 straipsnyje – atvejai, kada draudžiamas įskaitymas. Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriskiriama nei prie sumų, iš kurių būtų draudžiama išieškoti, nei prie atvejų, kada draudžiamas įskaitymas. Tačiau, minėta, įskaitymas nepašalina darbdavio pareigos atsiskaityti, atsirandančios DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu. Šioje byloje šalių tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo klausimai buvo sprendžiami netinkamai išsprendus ieškovui priklausančios sumokėti kompensacijos už nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį dydžio klausimą, todėl ir galutinis įskaitymo rezultatas nustatytas neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-267/2008).

Kompensacijos tarnybinių komandiruočių atveju

Absoliutus dienpinigių mokėjimo nutraukimas nėra galimas, nes darbdavio pareiga mokėti dienpinigius į komandiruotę vykstančiam darbuotojui nustatyta įstatyme, sprendimas nemokėti dienpinigių apskritai paneigtų dienpinigių institutą. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konkrečioje byloje spręsdamas dienpinigių darbuotojui priteisimo klausimą, yra nurodęs, kad darbdavio sprendimas nemokėti darbuotojui dienpinigių už faktiškai komandiruotėse būtą laiką prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams, toks sprendimas neatitinka sąžiningo darbdavio kriterijaus (žr. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. UAB „Lietmedis“, byla Nr. 3K-3-182/2004, kat. 5.3.3;5.7) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-415/2004).

Delspinigių už pavėluotą darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimas

Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą 1996 m. vasario 20 d. įstatymas taikomas skaičiuoti ir priteisti delspinigiams, kurie turi būti sumokami už pavėluotai išmokamas darbuotojams sumas. Delspinigiai yra skaičiuojami už tą laiką, kol su darbuotoju neatsiskaityta, bet ne vėliau, kaip iki darbo santykių įmonėje pasibaigimo. Tai, kad darbo sutartis pasibaigė, neatima iš buvusio darbuotojo teisės reikalauti delspinigių pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą 1996 m. vasario 20 d. įstatymą už tą laiką, kol su darbuotoju nebuvo atsiskaityta ir dar galiojo darbo sutartis, laikantis ieškinio senaties terminų.

Reikalavimas priteisti delspinigius yra papildomas reikalavimas. Pagrindinis reikalavimas yra priteisti konkrečias su darbo santykiais susijusias išmokas (darbo užmokestį, atlyginimo priedus ir kt.). Darbdavys, gera valia išmokėdamas dalį darbuotojui priklausančių išmokų, dėl konkretaus savarankiško reikalavimo atnaujino ieškinio senaties terminą, nes atliko veiksmus, kurie rodo, jog jis pripažino skolą (Civilinio kodekso 89 straipsnis). Pasibaigus pagrindinio reikalavimo ieškinio senaties terminui, išnyksta teisė ir į papildomų reikalavimų gynybą. Nutraukus ieškinio senaties termino eigą pagrindiniam reikalavimui, gali būti atnaujinama senatis papildomam reikalavimui. Darbdavys pats neapskaičiavo ir nesumokėjo delspinigių nuo nepriemokos sumos už visą pradelstą laiką. Tai rodo, kad dėl delspinigių mokėjimo jis neatliko veiksmų, kurie nutrauktų senaties eigą. Kartu dėl vėlesnio sumokėjimo buvo perkeltas prievolės įvykdymo laikas. Tai sukelia teisines pasekmes. Pagrindinio reikalavimo patenkinimo geruoju faktas nutraukia senaties terminą pagrindiniam reikalavimui ir sukuria teisę reikalauti dalies delspinigių, kiek juos riboja senaties terminas, taikomas papildomam reikalavimui, nors skolininkas delspinigių neapskaičiavo ir kartu nesumokėjo. Šiuo atveju, kai galutinis atsiskaitymas su darbuotoju įvyko 1998 m. birželio 29 d., reiškia, kad kartu tą dieną darbuotojui atsirado teisė reikalauti delspinigių už pavėluotai sumokėtą sumą, apskaičiuotą už šešis mėnesius (Civilinio kodekso 84 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Galutinio atsiskaitymo dieną nutrūko delspinigių skaičiavimas, nes buvo įvykdyta prievolė. Darbuotojui dar šešis mėnesius išliko teisė reikalauti delspinigių, tačiau dėl senaties termino eigos ieškovo galimybės gauti delspinigius mažėjo, priklausomai nuo praleisto termino iki ieškinio pareiškimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-175/2001).

Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas taikomas delspinigiams, kurie turi būti sumokami už darbuotojams ne dėl jų kaltės pavėluotai išmokamą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, skaičiuoti ir priteisti. Priklausanti išmokėti suma yra ta, kurią darbuotojas turi teisę gauti pagal darbo sutartį, kolektyvinę sutartį ar kitus teisės aktus. Delspinigiai yra skaičiuojami už laiką, kol darbuotojui išmokamos pavėluotos išmokos, bet ne ilgiau, kaip iki darbo santykių su išmokas pavėlavusiu išmokėti darbdaviu pasibaigimo. Esant delspinigių mokėjimo sąlygoms, teisę gauti delspinigius darbuotojas turi ir tuo atveju, kai darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų dydis darbuotojui palankia linkme nustatomas išnagrinėjus ginčą pagal jo ieškinį teisme. Apygardos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, nurodytomis nuostatomis nesivadovavo. Tai, kad darbo santykiai tarp šalių yra pasibaigę, neatima iš ieškovo teisės gauti delspinigius už laikotarpį, kol šalis siejo darbo santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-679/2001).

Iš teismų sprendimų šalintini motyvai, kad, esant nutrūkusiems šalių darbo santykiams, negalima vadovautis Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu. Toks aiškinimas prieštarautų Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies (1999 m. lapkričio 11 d. įstatymo redakcija) tikslams ir eliminuotų taikymo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1088/2001).

Atsižvelgiant į administracijos vadovo ir bendrovės santykių pobūdį bei šioje byloje nagrinėjamą ginčą dėl ieškovo, kaip bendrovės administracijos vadovo, teisės į delspinigius pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad uždarosios akcinės bendrovės administracijos vadovui netaikomas Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Atsakovo bendrovei dėl jos kaltės praleidus terminą piniginei prievolei ieškovui, kaip administracijos vadovui, įvykdyti, atsakomybę už prievolės pažeidimą šiuo atveju reglamentuoja 1964 m. CK 236 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-6/2003).

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai ieškovės prašomus priteisti delspinigius nepagrįstai priskyrė prie išmokų, nesusijusių su darbo santykiais, bei netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas. Nors, kaip teisingai nurodė bylą nagrinėję teismai, Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nustatyti delspinigiai yra sankcija darbdaviui, tačiau pažymėtina, kad ši sankcija darbdaviui taikoma už teisės aktuose ar kolektyvinėje sutartyje (jeigu jos nėra – darbo sutartyje) arba darbdavio nustatytu laiku darbuotojui neišmokėtą darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, be to, šie delspinigiai mokami darbuotojo naudai. Taip pat pažymėtina, kad dėl delspinigių mokėjimo sąlygų, darbuotojams palankesnių nei nustatytos įstatyme, gali būti sulygstama kolektyvinėje sutartyje, o jeigu jos nėra, – darbo sutartyje. Tokios kolektyvinės sutarties, o jeigu jos nėra, – darbo sutarties sąlygos ją sudariusioms šalims yra privalomos. Jeigu darbo santykių nebūtų arba nebūtų atitinkamų pagal darbo santykius darbuotojui priklausančių išmokų mokėjimo terminų pažeidimo, tai su šiais delspinigiais susijusios teisės ir pareigos asmenims iš viso neatsirastų. Taigi, darbuotojo teisės gauti, o darbdavio pareigos mokėti šiuos delspinigius atsiradimas yra visų pirma neatskiriamai susijęs su darbo santykiais. Dėl to ir delspinigiai už darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą yra tiesiogiai susiję su darbo santykiais ir pagal savo pobūdį priskirtini prie išmokų, susijusių su darbo santykiais. Tai, kad pagal įstatymą delspinigiai nustatyti už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, nesudaro pagrindo šiuos delspinigius pripažinti su darbo santykiais nesusijusia išmoka ir juos priskirti CK reglamentuojamų santykių sferai. Darbo teisėje ir civilinėje teisėje delspinigių institutai gali turėti savo ypatumų ir skirtumų. Darbo teisėje šio instituto ypatumus lemia darbo sutarties, palyginus su kitomis sutartimis, ypatumai bei nevienoda darbo sutarties šalių – darbuotojo ir darbdavio – padėtis. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą paskirtis – ginti darbuotoją, kaip silpnesniąją darbo sutarties šalį. Dėl to socialine prasme delspinigių instituto darbo teisėje vienodas traktavimas su delspinigių institutu civilinėje teisėje būtų neteisingas. Tokia išvada jokiu būdu neprieštarauja nuostatai, kad visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos vienodai, nes pažeistų teisių analogiškų gynimo būdų taikymą ar netaikymą lemia būtent teisinių santykių tapatumas ar netapatumas. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nustatyti delspinigiai yra su darbo santykiais susijusi išmoka, reikalavimui dėl šių delspinigių priteisimo ieškinio senaties terminai nustatomi pagal darbo teisės normas. Šią bylą nagrinėję teismai, esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, spręsdami ieškinio dėl delspinigių priteisimo senaties termino klausimą, už laikotarpį iki 2000 m. liepos 12 d., t. y. iki Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo (toliau – DGNĮ) įsigaliojimo, turėjo pagal įstatymo analogiją taikyti Darbo įstatymų kodekso 242 straipsnio 2 dalį ir šioje normoje nustatytą vienerių metų terminą, kuris pagal savo teisinę prigimtį yra ieškinio senaties terminas, o už laikotarpį nuo 2000 m. liepos 12 d. – taikyti DGNĮ 10 straipsnio 4 dalį ir šioje normoje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-128/2003; Teismų praktika 19, p. 58–64).

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas (kasatorius) nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams priteisti delspinigius už pavėluotą darbo užmokesčio mokėjimą, tačiau atsižvelgė į tai, kad delspinigių suma, palyginus su priteistu darbo užmokesčiu, yra pernelyg didelė, todėl pritaikė įstatymą, leidžiantį delspinigius sumažinti (CK 197 straipsnis, galiojęs iki 2001 m. liepos 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-87/2003).

Darbo užmokesčio mokėjimas yra piniginė prievolė. Bet kokios piniginės prievolės neatskiriama savybė yra palūkanos, kurios saugo kreditoriaus turtinius interesus. Kai darbuotojui laiku neišmokamas darbo užmokestis, pradedami skaičiuoti delspinigiai, nustatyti 1996 m. vasario 20 d. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme. Dėl to šiuo atveju CK 6.210, 6.261 straipsniai netaikomi. Tačiau šis Įstatymas taikomas tik tada, kai šalis sieja darbo santykiai. Kai darbo santykiai nutrūksta, buvusių darbo sutarties šalių santykiams darbo teisė nebetaikoma. Tokiais atvejais šalių turtiniams santykiams turi būti taikomos CK normos, ginančios kreditoriaus turtinius interesus. Taigi piniginės prievolės atveju buvę darbuotojai turi teisę reikalauti priteisti iš buvusio darbdavio palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį. Atsisakymas tenkinti tokius reikalavimus pažeistų lygybės įstatymui principą, o buvusių darbuotojų turtiniai interesai būtų ginami menkiau negu kitų kreditorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-856/2003).

Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Taigi, viena iš šio įstatymo nustatytų delspinigių mokėjimo sąlygų yra darbuotojo kaltės dėl atitinkamų išmokų pavėluoto išmokėjimo nebuvimas. Vadinasi, esant darbuotojo kaltei dėl atitinkamų išmokų pavėluoto jam išmokėjimo, jo (darbuotojo) teisė gauti ir darbdavio pareiga mokėti pagal minėtą įstatymą delspinigius neatsiranda. Nagrinėjant darbuotojo reikalavimą priteisti delspinigius pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą, teismas, nustatęs darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų pavėluoto išmokėjimo faktą, kiekvienu atveju turi aiškintis pavėluoto išmokėjimo priežastis ir svarstyti darbuotojo kaltės klausimą, o teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje motyvuotai išdėstyti savo išvadas dėl darbuotojo kaltės buvimo ar nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-151/2006).

Šioje byloje teismai turėjo pagrindą taikyti Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgus profesine liga laikinojo įstatymo 13 straipsnio 3 dalį ir priteisti iš atsakovo Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nustatyto dydžio delspinigius. Pagal byloje esančius duomenis, ieškovė prašė teismo priteisti 5 proc. metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2004 m. lapkričio 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau šiame įstatyme tokios galimybės nenustatyta, nes ieškovės reikalavimas priteisti patirtus nuostolius yra kilęs iš darbo teisinių santykių, o ne iš prievolinių teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja CK teisės normos. Be to, CPK 135 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio turinį, 1 dalies 2 punkte nustatyta pareiga ieškovui nurodyti tik faktinį, bet ne teisinį pagrindą. Dėl to teismas, spręsdamas dėl šio ieškovės reikalavimo, turėjo taikyti tinkamą teisės normą, nustatančią sankciją darbdaviui, kai jis nemoka darbuotojui, patyrusiam žalą dėl nelaimingo atsitikimo darbe, priklausančios netekto darbingumo kompensacijos. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami 0,06 proc. priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną delspinigiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-112/2007).

Delspinigiams iš darbo santykių išieškoti yra taikomas bendrasis DK 27 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, jeigu neturi būti taikomas kitas darbo įstatymas, nustatantis trumpesnį senaties terminą delspinigiams išieškoti (DK 27 straipsnio 2 dalis). Civilinis kodeksas nėra darbo įstatymas, jo nuostatos dėl netesybų taikomos tik papildomai ir tik tais klausimais, kurių Darbo kodeksas nereglamentuoja. Darbo kodekse nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas, o trumpesni terminai gali būti nustatyti kituose darbo įstatymuose. Delspinigiai figūruoja darbo teisėje, jie yra nustatyti pagal Darbo kodekso 207 ir 292 straipsnius. Nors juose nenustatytas delspinigių senaties terminas, bet tai yra darbo santykių, o ne tik civilinės teisės institutas. Civilinio kodekso nuostatos dėl netesybų senaties termino neturi būti taikomos, nes bendrasis senaties terminas nustatytas, trumpesnių senaties terminų klausimas Darbo kodekse reglamentuotas (DK 27 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką delspinigių ieškinio senaties terminas taikomas pagal atitinkamų santykių metu galiojusius įstatymus – Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymą arba Darbo kodeksą, kuriuose nustatyta trejų metų ieškinio senatis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-128/2003).

Trečiojo asmens kasacinio skundo argumentai dėl delspinigių nepriteisimo yra teisiškai nepagrįsti. Delspinigiai savo prigimtimi yra skirti kompensuoti nominalius, o ne realius nuostolius (CK 6.71 straipsnis). Nominalūs nuotoliai – tai preziumuojami dėl pažeidimo (vėlavimo atsiskaityti) nuostoliai. Jie priteisiami už sutarties pažeidimo faktą, o ne dėl realių nuostolių padarymo. Įstatymo ar sutarties nustatytas delspinigių dydis neįrodinėjamas. Darbo teisėje delspinigių prigimtis ir paskirtis nesikeičia (DK 207, 292 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-152/2008).

Išskaitos iš darbo užmokesčio ir jų dydžio apribojimas, draudimas daryti išskaitas

DK 226 straipsnyje, kuris savo ruožtu yra ir blanketinė norma, įtvirtintas draudimas daryti išskaitas iš išeitinių, kompensacinių ir kitų išmokų, iš kurių pagal įstatymus neišieškoma. Šios bylos atveju teismų konstatuota, kad darbdavys su darbuotoju (atsakovas su ieškovu) neatsiskaitė nesumokėdamas kompensacijos už dalį nepanaudotų kasmetinių atostogų. CPK 739 straipsnyje išvardytos pajamų rūšys (pinigų sumos), iš kurių negali būti išieškoma, o CK 6.134 straipsnyje – atvejai, kada draudžiamas įskaitymas. Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriskiriama nei prie sumų, iš kurių būtų draudžiama išieškoti, nei prie atvejų, kada draudžiamas įskaitymas. Tačiau, minėta, įskaitymas nepašalina darbdavio pareigos atsiskaityti, atsirandančios DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-267/2008).