Klaipėdos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų nagrinėjant darbo bylas, santraukos (iki 2008 metų)

Darbo laikas

Kolektyvinėje sutartyje ir Vidaus darbo tvarkos taisyklėse įtvirtintas darbo režimas slenkamo grafiko principu gali būti keičiamas į kitokį darbo laiko režimą esant DK 120 straipsnio 1 dalyje išvardytiems pagrindams: keičiantis gamybai, jos mastui, technologijai arba darbo organizavimui, kitais gamybinio būtinumo atvejais.

Kai keičiamas dviejų tos pačios specialybės ir tą patį darbą atliekančių darbuotojų darbo laiko režimas, kitiems darbuotojams paliekant tą patį darbo laiko režimą, toks darbo organizavimas pažeidžia darbo teisės subjektų lygybės principą (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Padidėjusi darbo apimtis poilsio dienomis gali būti pripažinta gamybiniu būtinumu, kurio pagrindu gali būti keičiamos darbuotojų darbo sąlygos, jeigu jau esamomis darbo sąlygomis nebūtų galima išspręsti iškilusių darbo organizavimo problemų. Nagrinėjamoje byloje teismai padarė teisingą išvadą, kad būtinumą daugiau darbuotojų paskirti dirbti poilsio dienomis galima išspręsti, sudarant atitinkamą darbo laiko grafiką visiems darbuotojams, o ne vienam iš darbuotojų nustatant šešių darbo dienų savaitę, taip poilsio dieną – sekmadienį – pakeičiant į darbo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2004 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-258/2004).

Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 47 straipsnį budėjimas buvo galimas tik ypatingais atvejais, kai reikėdavo užtikrinti įmonėje vidaus darbo tvarką ar atlikti neatidėliotinus darbus. Darbo kodekso 155 straipsnyje taip pat nustatyta, kad budėjimas – tai pavedimas darbuotojui ypatingais atvejais atlikti neatidėliotinus darbus. Taigi budėjimui pagal darbdavio atskirą pavedimą yra būdingi šie požymiai. Pirma, budėjimas nėra numatytas darbo sutartyje, t. y. jis neįeina į tiesiogines darbuotojo pareigas (funkcijas). Antra, toks budėjimas galimas tik išimtiniais, ypatingais atvejais. Trečia, budėjimas nėra nuolatinio pobūdžio darbas, todėl darbuotojui pavesti budėti galima tik įstatyme nustatytu periodiškumu. Taigi tik darbas, atitinkantis visus šiuos kriterijus, gali būti pripažintas budėjimu.

Gavęs informaciją, Saugos skyriaus viršininkas privalėjo imtis pareiginiuose nuostatuose ir kituose lokaliniuose aktuose nurodytų veiksmų bet kurią dieną ir bet kuriuo paros metu. Vadinasi, Saugos skyriaus viršininko informavimas apie įvykius, susijusius su banko apsauga, ir atitinkamas Saugos skyriaus viršininko reagavimas į šią informaciją buvo tiesiogiai susijęs su Saugos skyriaus viršininko darbu ir jo funkcijomis. Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti budėjimu tiesioginių darbo funkcijų atlikimą. Be to, Saugos skyriaus viršininko informavimas ir jo reagavimas į gautą informaciją yra nuolatinio, o ne atsitiktinio pobūdžio. Tai yra jo, kaip Saugos skyriaus viršininko, tiesioginio darbo ypatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-4491/2005).

Esant Darbo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, suminė darbo laiko apskaita gali būti įvesta atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę (DK 19 straipsnis). Minėtame Vyriausybės nutarime skirtingų sąvokų „atsižvelgimas“, „suderinimas“ vartojimas nepaneigia įstatymo nustatytos ieškovo pareigos atsižvelgti į darbuotojų atstovų (šiuo atveju – „Visatex“ profesinės sąjungos „Solidarumas“) nuomonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-145/2006).

Konstatuotina, kad, negalėdamas pagal sveikatos būklę dirbti visos darbo dienos ir atsisakydamas dirbti sutrumpintą darbo dieną pagal NDNT prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadas, darbuotojas sukuria padėtį, kai toliau vykdyti darbo sutartį ir atlikti joje nustatytas darbo funkcijas jis nepajėgus pagal sveikatos būklę, tai yra kenksminga paties darbuotojo sveikatai. Atsižvelgiant į darbuotojo dirbamą vairuotojo darbą, tolesnis neadekvatus jo sveikatos būklei šio darbo atlikimas taip pat galėtų kelti pavojų ar nulemti didesnę tikimybę atsirasti žalai aplinkiniams ir darbdaviui, kaip atsakingam asmeniui, už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Aptariamos medicinos įstaigos išvadose nurodžius darbuotojui negalint dirbti normalaus darbo laiko ir šiam atsisakius dirbti sutrumpintą, darbdavys įgyja teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju be įspėjimo DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-278/2007).

Poilsio laikas

DK 180 straipsnyje neįtvirtinta teisės darbdaviui revizuoti darbuotojo prašomų suteikti atostogų vaikui prižiūrėti trukmės. DK 180 straipsnio 1 dalies nuostata, kad atostogas galima imti visas iš karto arba dalimis, reiškia, kad darbuotojui suteikta teisė pasirinkti, kaip jis naudosis tikslinėmis atostogomis, ir nevertintina kaip suteikianti darbdaviui teisę ignoruoti bei revizuoti darbuotojo, turinčio teisę į atostogas vaikui prižiūrėti, pasirinkimą. Pažymėtina, kad atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai apmokamos ne iš darbdavio, bet iš socialinio draudimo fondo lėšų, taip įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintą visokeriopos paramos šeimai principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-423/2005).

DK 165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasmetinės atostogos yra skaičiuojamos kalendorinėmis dienomis; į atostogų trukmę neįskaitomos tik DK 162 straipsnyje išvardytos švenčių dienos. DK 174 straipsnyje reglamentuojama kasmetinių atostogų perkėlimo ir pratęsimo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasmetinės atostogos pratęsiamos atitinkamą dienų skaičių, jeigu jų metu atsirado šio straipsnio 1 dalyje išvardytos priežastys, pvz., dėl darbuotojo laikinojo nedarbingumo kasmetinių atostogų metu (DK 174 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įstatymų leidėjas, nustatydamas kasmetinių atostogų trukmę ir jų skaičiavimo tvarką, nenustatė, kad kasmetinės atostogos nesutampa su kassavaitinio poilsio dienomis, o išskyrė tik švenčių dienas. Darbo kodekso normose nenustatytos taisyklės ar garantijos į tam tikrą kassavaitinio poilsio dienų skaičių. Jeigu kasmetinių atostogų pabaiga sutampa su kassavaitinio poilsio dienomis, tai ši aplinkybė nesudaro pagrindo pratęsti atostogas dėl darbuotojo laikinojo nedarbingumo, skaičiuojant jų pratęsimą darbo dienomis, nes šiuo atveju kasmetinių atostogų skaičiavimo tvarka, nustatyta DK 165 straipsnyje, nesikeičia. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl darbuotojo laikinojo nedarbingumo kasmetinių atostogų metu kasmetinės atostogos pratęsiamos atitinkamą kalendorinių, o ne darbo dienų skaičių (DK 174 straipsnio 2 dalis, 165 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-139/2007).

Darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas, o darbdavys – pareigą suteikti jas tais pačiais darbo metais, už kuriuos atostogos yra suteikiamos. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje ši darbuotojo teisė ir atitinkama darbdavio pareiga įgyvendinamos šalių susitarimu. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad darbdavys turi turėti galimybę tinkamai organizuoti darbą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad darbas turi būti organizuojamas nepažeidžiant darbuotojų teisių, taip pat teisių į kasmetinį poilsį, t. y. darbas turi būti organizuojamas taip, kad kiekvienas darbuotojas turėtų realią galimybę pasinaudoti jam įstatymo suteiktomis garantijomis, taip pat ir teise į kasmetines atostogas per tuos metus, už kuriuos atostogos suteikiamos, o ne vėliau.

Pagal DK 181 straipsnio 2 dalį darbuotojams, kurie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ar nustatyta tvarka įregistruotose aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose, pagal šių mokyklų pažymas suteikiamos nustatytos trukmės mokymosi atostogos eiliniams egzaminams, įskaitoms pasirengti ir laikyti, laboratoriniams darbams atlikti ir konsultavimuisi, taip pat diplominiam darbui baigti ir ginti bei valstybiniams egzaminams pasirengti ir laikyti. Šią normą aiškinant teleologiniu (pagal tikslą) ir lingvistiniu metodais, darytina išvada, kad joje ne tik nenustatyta darbdavio teisės atsisakyti suteikti darbuotojui tikslines mokymosi atostogas, bet ir, skirtingai nuo kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos, mokymosi atostogų laikas derinamas ne šalių susitarimu, o priklauso nuo to, kokiu tikslu atostogų prašoma, ir siejamas su egzamino, įskaitos laikymo ar kitokios mokymosi užduoties atlikimo laiku. Taigi darbuotojo teisės į mokymosi atostogas atveju šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, palyginus su teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarka, modifikuojasi – darbuotojas turi daugiau garantijų, o darbdavio teisės daugiau apribotos.

Pagal DK 169 straipsnio 7 dalį asmenims, kurie mokosi nenutraukdami darbo, kasmetinės atostogos jų pageidavimu derinamos prie egzaminų, įskaitų laikymo, diplominio darbo rengimo, laboratorinių darbų ir konsultacijų laiko. Ši norma tam tikra prasme apriboja darbo sutarties šalių susitarimo dėl kasmetinių atostogų suteikimo laiko laisvę. Darbuotojui įgyvendinus teisę į tikslines atostogas ir jam pageidaujant, kasmetinės atostogos turėtų būti derinamos prie darbuotojo tikslinių mokymosi atostogų laiko. Kita vertus, ši darbuotojo teisė nėra absoliuti, įstatymo formuluotė „derinamos“ suponuoja šalių įpareigojimą tartis atsižvelgiant į viena kitos interesus. Tai, kad DK 181 straipsnio nuostatos suteikia darbuotojui teisę reikalauti suteikti tikslines mokymosi atostogas tam tikru konkrečiu, mokymo įstaigos dokumentais pagrįstu laiku, nereiškia, kad kartu darbdaviui uždedama besąlygiška pareiga kartu su tikslinėmis atostogomis (prieš jas arba iš karto po jų) suteikti darbuotojui kasmetines atostogas. Bet kuriuo atveju kasmetinės atostogos prie tikslinių atostogų turi būti derinamos.

Be to, sprendžiant darbuotojo teisės į kasmetines atostogas tinkamo įgyvendinimo klausimą (t. y. teisės pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, atsižvelgiant į tikslinių mokymosi atostogų laiką), taikytinos taip pat ir DK 174 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, pagal kurias kasmetinės atostogos perkeliamos, kai darbuotojas įgyja teisę į tikslines atostogas, nurodytas DK 178 straipsnyje, taigi ir į mokymosi atostogas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-437/2008).