Klaipėdos profesinių sąjungų susivienijimas

Klaipėdos

Profesinių sąjungų susivienijimas

Click to edit table header
Teismų praktika

Civilinė byla Nr. e3K-3-87-248/2020

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03140-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.3.15.6; 1.3.9.2.3; 3.3.1.13

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės, 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės „Regitra“ ieškinį atsakovui R. K. dėl individualaus darbo ginčo, trečiasis asmuo „AAS BTA Baltic Insurance Company“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

 

1.   Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojui, neteisėtai atleistam iš darbo, priteistinų kompensacijų dydį ir jų mažinimo galimybes, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, aiškinimo ir taikymo.


2.   Ieškovė prašė palikti galioti VĮ „Regitra“ 2018 m. sausio 8 d. generalinio direktoriaus įsakymą Nr. P-5 „Dėl R. K. darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės“, įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovei jam išmokėtus 12 065,85 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.


3.   Ieškovė nurodė, kad VĮ „Regitra“ ir atsakovas R. K. 2012 m. gegužės 7 d. sudarė darbo sutartį Nr. 658, kuria susitarė, kad atsakovas eis VĮ „Regitra“ Panevėžio filialo vadovo pareigas. VĮ „Regitra“ 2018 m. sausio 8 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. P-5 atsakovas buvo atleistas iš darbo dėl jo kaltės padarius šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, kai tarnybinį automobilį naudojo asmeniniais tikslais ir savavališkai pašalino šio automobilio ženklinimo užrašą „VĮ REGITRA“.


4.   Ieškovė nesutinka su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo dalimi, kuria atsakovo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu ir iš ieškovės atsakovui išieškota 7229,82 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2018 m. sausio 9 d.) iki sprendimo priėmimo dienos (2018 m. balandžio 9 d.), po 116,61 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, taip pat 6897,13 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija. Ieškovė prašė laikyti atsakovo atleidimą iš darbo teisėtu ir pagrįstu. Ieškovė paaiškino, kad atsakovo netinkamą elgesį galima laikyti šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, nes jis tarnybinį automobilį naudojo asmeniniais tikslais ir savavališkai pašalino automobilio ženklinimo užrašą. Ieškovė teigia, kad ji nepažeidė drausminės atsakomybės taikymo procedūros, suteikė pakankamą terminą, protingą laiką atsakovui surašyti paaiškinimą, įsakymą dėl atsakovo atleidimo iš darbo ieškovė priėmė pasibaigus terminui pateikti pasiaiškinimą ir nepažeisdama kitų terminų. 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.   Panevėžio apylinkės teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė ir pripažino R. K. atleidimą iš darbo neteisėtu; panaikino VĮ „Regitra“ 2018 m. sausio 8 d. generalinio direktoriaus įsakymą Nr. P-5 „Dėl R. K. darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės“; pripažino darbo sutartį su atsakovu nutraukta Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo įsiteisėjimo dieną; priteisė iš ieškovės atsakovui 7229,82 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2018 m. sausio 9 d.) iki Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (2018 m. balandžio 9 d.) ir po 116,61 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, 6897,13 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją ir 984 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.


6.   Teismas nustatė, kad atsakovas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, ši 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu pripažino jo atleidimą iš darbo neteisėtu. Ieškovė, vykdydama Darbo ginčų komisijos sprendimą, 2018 m. balandžio 30 d. sumokėjo atsakovui 12 065,85 Eur.


7.   Įvertinęs bylos rašytinę medžiagą, išklausęs šalių, jų atstovų teisme duotus paaiškinimus, liudytojų parodymus, teismas konstatavo, kad ginčijamame ieškovės generalinio direktoriaus įsakyme nurodytas atsakovo padarytas pažeidimas dėl tarnybinio automobilio naudojimo asmeniniais tikslais negali būti laikomas šiurkščiu, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 2 punktas, nes byloje nėra pateikta leistinų duomenų, kad atsakovas padarė tokį darbo pareigų pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad filmuotoje medžiagoje buvo užfiksuotas ir kitas automobilis, nesusijęs su nagrinėjama byla, filmuotas vaizdas neryškus, nesimato automobilio valstybinių numerių, iš automobilio išlipančių asmenų.


8.   Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovui nebuvo suteikta pakankamai laiko pateikti darbdavei paaiškinimą (-us) dėl jam inkriminuotų darbo pareigų pažeidimų, dėl ginčijamame įsakyme nurodytų pažeidimų iš jo nebuvo pareikalautas paaiškinimas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2018 m. sausio 4 d. atsakovas parašė pasiaiškinimą dėl tarnybinio automobilio naudojimo, o 2018 m. sausio 5 d. VĮ „Regitra“ generalinis direktorius, pateikęs atsakovui papildomus klausimus, susijusius su iš visuomenės informavimo priemonių atstovų gauta papildoma informacija, nenurodė, kokia tai papildoma informacija. Atsakovas 2018 m. sausio 6 d. pateikė atsakymus į klausimus, nurodė, kad automobilio ženklus pašalino pats. Teismas taip pat pažymėjo, kad analogišku atveju ieškovės Šiaulių filiale atleidimas, kaip drausminė nuobauda, darbuotojui nebuvo taikytas.


9.   Teismo vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kad, prieš atleisdama atsakovą, gavo jo atsakymus į 2018 m. sausio 5 d. VĮ „Regitra“ generalinio direktoriaus pateiktus klausimus, jam buvo įteiktas pranešimas apie darbo pareigų pažeidimą ir pareikalautas pasiaiškinimas arba atsakovas atsisakė jį pateikti.


10. Teismas konstatavo, kad įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo priimtas esmingai pažeidus DK 58 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas, dėl ko atleidimas iš darbo negali būti laikomas teisėtu, o konstatuoti procedūriniai pažeidimai negali būti pateisinami darbdavės įsitikinimu, kad ji, net ir pateikus paaiškinimą, nebūtų priėmusi kitokio sprendimo.


11. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pakeitė Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikino VĮ „Regitra“ generalinio direktoriaus 2018 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. P-5 „Dėl R. K. darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės“; pripažino, kad darbo sutartis su atsakovu nutraukta Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo įsiteisėjimo dieną; priteisė iš ieškovės atsakovui bendrą 7235,28 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos ir vidutinio darbo užmokesčio nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos iki jos sprendimo įvykdymo dienos sumą, 124,35 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė iš ieškovės valstybei 75 Eur žyminio mokesčio ir 5,36 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; atgręžė Darbo ginčų komisijos 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. DGKS-1826 darbo byloje Nr. APS-111-2949/2017 ir Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo dalių įvykdymą ir priteisė iš atsakovo ieškovei 6567,04 Eur; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovės atsakovui 9,35 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo; priteisė iš ieškovės valstybei 271 Eur žyminio mokesčio.


12. Kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, sprendė, kad darbdavė (ieškovė) neįvykdė DK 58 straipsnio 4 dalies reikalavimo, nes nepareikalavo iš atsakovo rašytinio paaiškinimo būtent dėl laidoje „24/7“ pateiktų aplinkybių, kuriomis ir motyvavo ginčijamą įsakymą dėl R. K. atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės būtinumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis). Kolegijos vertinimu, atsakovo rašytinis paaiškinimas dėl laidoje pateiktų faktų (tarnybinio automobilio naudojimo asmeniniais tikslais) galėjo turėti esminę reikšmę sprendžiant drausminės atsakomybės klausimą, nes VĮ „Regitra“ generalinio direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. V-167 patvirtinto Įmonės darbuotojų darbo pareigų pažeidimų fiksavimo, tyrimo ir darbuotojų įspėjimo tvarkos aprašo 6 punktas nustato ieškovės generaliniam direktoriui teisę nesudaryti darbo pareigų pažeidimo tyrimo komisijos, jei informacija apie darbo pareigų pažeidimą nekelia pagrįstų abejonių dėl pažeidimo fakto. Susipažinusi su reportažo turiniu, kolegija pažymėjo, kad atsakovas nepripažino naudojęs tarnybinį automobilį asmeninėms reikmėms, todėl, kolegijos vertinimu, reportažo turinys neturėjo būti vertinamas kaip nekeliantis tuo aspektu pagrįstų abejonių ir nereikalaujantis galimo pažeidimo ištyrimo. Dėl šios priežasties kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nesudarė pakankamų sąlygų atsakovui pateikti paaiškinimus dėl pareikštų įtarimų dėl darbo pareigų pažeidimo.


13. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad tarnybinio automobilio ženklus savavališkai pašalino pats filialo direktorius – atsakovas, pati savaime nesuteikia pagrindo pažeidimą vertinti kaip šiurkštų ir taikyti griežčiausią atsakomybės formą. Ieškovė nepateikė pakankamų leistinų įrodymų, patvirtinančių kilus tokius neigiamus padarinius, kurių pagrindu neabejotinai būtų galima pažeidimą įvardyti kaip šiurkštų (CPK 12 straipsnis). Kolegija atkreipė dėmesys į tai, kad šis pažeidimas truko neilgą laiką. Kolegijos nuomone, tarnybinio automobilio ženklų pašalinimo kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo vertinimas ir taikyta drausminė nuobauda (atleidimas iš darbo) nėra adekvatūs ir proporcingi darbo sutarties nutraukimui DK 58 straipsnio pagrindu (CPK 185 straipsnis).


14. Įvertinusi vaizdo medžiagą ir liudytojų parodymus, kolegija padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog būtent atsakovas tarnybinį automobilį naudojo asmeniniams tikslams (CPK 12 straipsnis). Dėl šios priežasties, taip pat atsižvelgdama į konstatuotus procedūrinius darbo sutarties nutraukimo pažeidimus, kolegija sprendė, kad atsakovui drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – buvo skirta nepagrįstai (CPK 185 straipsnis).


15. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs atsakovo neteisėtą atleidimą iš darbo, nepagrįstai nevertino priteistinos kompensacijos pagal DK 218 straipsnio 4 dalį dydžio, nesprendė jos mažinimo galimybių. Nors ieškovė ieškinyje tiesiogiai ir nekėlė klausimo dėl kompensacijos dydžio sumažinimo, tačiau kadangi ji apskritai nesutiko su Darbo ginčų komisijos sprendimu dėl kompensacijos priteisimo, kolegija padarė išvadą, jog ieškovė nesutinka ir su priteistos kompensacijos už neteisėtą atleidimą dydžiu. Kolegija pažymėjo, kad, remiantis CPK 418 straipsniu, teismas savo iniciatyva, kai yra pagrindas, turi teisę taikyti alternatyvius darbuotojų teisių ir teisėtų interesų gynimo būdus; teismas nėra saistomas tik šalių pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų į juos.


16. Vadovaudamasi kasacinio teismo DK, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., (toliau – ir 2002 m. DK) 300 straipsnio 4 dalies, atitinkančios šiuo metu galiojančio DK 218 straipsnio 4 dalį, išaiškinimais, kolegija, spręsdama dėl atsakovui priteistinos kompensacijos dydžio, atsižvelgė į tai, kad atsakovas dar prieš Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimą nuo 2018 m. balandžio 4 d. įsidarbino UAB „Tuorex“, t. y. nesumažėjo jo galimybės konkuruoti darbo rinkoje, ir 2018 m. balandžio mėnesį jis uždirbo 572,85 Eur; kad ieškovė Darbo ginčų komisijos nurodytą sumą sumokėjo 2018 m. balandžio 30 d., t. y. gana operatyviai; ieškovės statuso specifiką – valstybės įmonė, išlaikoma iš valstybės biudžeto; kad nuo 2018 m. kovo 25 d. atsakovui pradėta mokėti pensija; kad atsakovas vis dėlto padarė darbo pareigų pažeidimą – kaip filialo vadovas ignoravo generalinio direktoriaus įsakymo reikalavimą naudoti tik tinkamai pažymėtą automobilį.


17. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, kolegija sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas sumažinti kompensacijų dėl neteisėto atleidimo iš darbo dydį iki 1/3 išmokėtos sumos ( CPK 185 straipsnis). Nesumažinus priteistos kompensacijos už neteisėtą atleidimą iš darbo dydžio, kolegijos vertinimu, būtų paneigtas tokio kompensavimo tikslas, kai dėl procedūrinių pažeidimų ir skirtingo darbo pareigų pažeidimo sunkumo vertinimo įstatymas būtų taikomas formaliai, kas nederėtų su protingumo principu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio 1 dalis, DK 2 straipsnis, 4 straipsnio 2 dalis).


18. Kolegija sumažino atsakovui priteistos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, papildomos kompensacijos pagal DK 218 straipsnio 4 dalį ir vidutinio darbo užmokesčio nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos iki jos sprendimo įvykdymo bendrą dydį iki atsakovo gautino per 3 mėnesius vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 7235,28 Eur (2411,76 Eur x 3 mėn.) (neatskaičius mokesčių); atskaičius 24 proc. dydžio mokesčius (15 proc. gyventojų pajamų mokestis, 6 proc. privalomojo sveikatos draudimo mokestis ir 3 proc. darbuotojo socialinio draudimo įmokos), tai sudaro 5498,81 Eur (2411,76 Eur x 3 mėn. x 24 proc.).


19. Kolegija nustatė, kad ieškovė, vykdydama Darbo ginčų komisijos 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą, 2018 m. balandžio 30 d. išmokėjo atsakovui 12 065,85 Eur sumą. Ši suma išmokėta į atsakovo banko sąskaitą, taigi atskaičius mokėtinus mokesčius. Kolegijai sumažinus atsakovui mokėtinų kompensacijų dydį, ieškovei grąžintina permokėtų kompensacijų suma – 6567,04 Eur (12065,85 Eur – 5498,81 Eur) (DK 233 straipsnis, CPK 762 straipsnio 1 dalis). Kolegija pažymėjo, kad atsakovui Darbo ginčų komisijos nurodyta išmokėti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išmoka ir kompensacija dėl neteisėto atleidimo pagal DK 218 straipsnio 4 dalį nelaikomos darbo užmokesčiui prilyginamomis išmokomis, todėl CPK 762 straipsnio 4 dalies ribojimas šiam ginčui netaikomas. Kokias sumokėtų už atsakovą mokesčių sumas (gyventojų pajamų, privalomojo sveikatos draudimo, socialinio draudimo įmokų ir pan.) galimai turėtų sugrąžinti (perskaičiuoti) ieškovė, kolegija nesprendė, tą turėtų atlikti įmonė ir biudžetų tvarkytojai, atlikę atitinkamus skaičiavimus.


20. Pakeitusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, kolegija perskirstė šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

21. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:


21.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino išmoką už priverstinę pravaikštą ir kompensaciją, vadovaudamasis iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 300 straipsnio 4 dalies kasacinio teismo suformuota taikymo ir aiškinimo praktika. Teismas turėjo vadovautis pasikeitusio DK, įsigaliojusio nuo 2017 m. liepos 1 d., 218 straipsnio 4 dalimi, kuri, priešingai negu senasis DK, nustato, kad darbuotojui dėl neteisėto atleidimo priklausanti priverstinės pravaikštos išmoka yra mažinama pagal įstatymą.


21.2. Tiek senasis, tiek naujasis DK nustatė, kad darbuotojas, pripažinus jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir nustačius, jog jis negali būti grąžintas į darbą, turi teisę į dvejopo pobūdžio išmokas – vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinę išmoką (kompensaciją). Tiek pagal ankstesnį, tiek pagal dabartinį reglamentavimą išeitinės išmokos ir kompensacijos dydis priklausė (-o) nuo darbo santykių trukmės ir ribojamas 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžiu. Teisė į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką pagal dabartinį reguliavimą yra apribota vidutinio darbo užmokesčio už vienerius metus dydžiu, nors anksčiau ši teisė nebuvo ribojama laiko atžvilgiu ir priklausė nuo to, kada įsiteisės teismo sprendimas dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Atsižvelgdamas į šiuos reglamentavimo skirtumus, teismas privalėjo įvertinti, ar, įstatymo leidėjui apribojus darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydį, 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalies taikymo ir aiškinimo praktika yra vis dar aktuali. Nors teismas ir citavo kasacinio teismo praktiką, tačiau į ją visiškai neįsigilino, nes cituojamos bylos pasižymi ypatybe, kurios nagrinėjamas ginčas neturi – ilgai besitęsiančiu teismo procesu, t. y. cituojama 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalies praktika suteikia teisę teismui mažinti dėl ilgo bylinėjimosi teisme išaugusią priverstinės pravaikštos išmoką. Vis dėlto įstatymo leidėjui nustačius priverstinės pravaikštos išmokos dydžio apribojimus, ši teismų praktika laikytina nebeaktualia sprendžiant darbo ginčus, kilusius jau po naujojo DK įsigaliojimo, nes pačiame įstatyme nustatyta, kad šios išmokos dydis priklauso ne nuo darbo ginčo nagrinėjimo trukmės, o nuo to, kada darbdavys įvykdo prievolę sumokėti išmoką už priverstinę pravaikštą darbuotojui, o jeigu darbdavys šios prievolės neįvykdo – ne daugiau kaip už vienerius metus. Be to, teismas sumažino ne tik išmoką už priverstinę pravaikštą, bet ir kompensaciją, t. y. teismas sudėjo visas atsakovui išmokėtas išmokas ir jas sumažino vienu trečdaliu. Tačiau kompensacija pagal DK 218 straipsnio 4 dalį pakeitė 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytą išeitinę išmoką, kurios mažinimo galimybės nenustato nei teisės aktai, nei kasacinio teismo praktika.


21.3. Teismas, spręsdamas kompensacijos ir išmokos už priverstinę pravaikštą mažinimo klausimą, ne tik taikė negaliojančią teisės nuostatą aiškinančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bet ir nuo jos nukrypo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalį minėta išmoka mažinama, kai konkretus priteistinas išmokos dydis paneigia šio instituto socialinę funkciją ir kai lemia darbdaviui pernelyg sunkius padarinius, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016; 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016; 2018 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-701/2018; kt.). Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai sumažino darbuotojui priteistas išmokas, kurių dydis buvo proporcingas darbuotojo dėl neteisėto atleidimo patirtiems praradimams ir kurios nesukėlė pernelyg sunkių padarinių darbdavei.


21.4. Šiuo atveju nuo atsakovo neteisėto atleidimo iki išmokos už priverstinę pravaikštą išmokėjimo praėjo mažiau negu 4 mėn., atsakovas po atleidimo pradėjo dirbti tik 2018 m. balandžio 8 d. Be to, jo mėnesinis darbo užmokestis dirbant ieškovei sudarė daugiau negu 2000 Eur, o iš naujų darbo santykių jis gavo tik 572,85 Eur darbo užmokestį, taigi akivaizdu, kad atsakovas dėl neteisėto atleidimo patyrė praradimus dėl netekto darbo užmokesčio. Aplinkybė, kad atsakovas gauna senatvės pensiją, negali būti laikoma jam priklausančių išmokų mažinimo pagrindu, nes jis ją būtų gavęs nepriklausomai nuo to, ar būtų buvęs atleistas iš darbo, ar ne. Tuo tarpu ieškovė yra iš valstybės lėšų įsteigta, o ne išlaikoma pelno siekianti bendrovė (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), gaunanti dideles pajamas iš transporto priemonių registravimo, vairuotojų egzaminavimo ir kitų teikiamų paslaugų. Ieškovė nagrinėjant bylą net nekėlė klausimo, kad išmokų dydis jai būtų nepakeliamas ar kad dėl šios prievolės įvykdymo jos finansinė padėtis ir galimybė atsiskaityti su kitais darbuotojais taptų neproporcingai apsunkintos. Be to, ieškovė yra apsidraudusi darbo santykių civilinės atsakomybės draudimu.


21.5. Teismas pažeidė CPK 418 straipsnį, nepagrįstai jį aiškindamas kaip suteikiantį teisę apeliacinės instancijos teismui išeiti iš darbdavio ieškinio reikalavimais apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų ir savo iniciatyva taikyti darbdavio teisių gynimo būdus. Teismas, esant pagrindui, turi teisę taikyti tik darbuotojo alternatyvius teisių gynimo būdus, o darbdavys pats privalo suformuluoti savo ieškinio reikalavimus bei atsikirtimų į darbuotojo ieškinį pagrindą. Be to, teisę taikyti alternatyvius teisių gynimo būdus turi tik pirmosios instancijos teismas. Taigi CPK 418 straipsnio nuostata yra tiesiogiai nukreipta tik į darbuotojo interesų apsaugą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokia išvada darytina iš sisteminio CPK nuostatų, reglamentuojančių teismo vaidmenį ir teises darbo bylose, aiškinimo (CPK XX skyrius), taip pat atsižvelgiant į šių nuostatų tikslą – socialiniu ir ekonominiu požiūriu labiau pažeidžiamos darbo santykių šalies – darbuotojo – teisių ir interesų apsaugą.


22. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:


22.1. Teismas pagrįstai ir teisėtai sumažino atsakovui kompensaciją ir išmoką už priverstinę pravaikštą pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, tinkamai vadovaudamasis kasacinio teismo suformuluotais 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalies išaiškinimais. Nurodyti išaiškinimai yra aktualūs ir aiškinant naujojo DK 218 straipsnį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019).


22.2. Spręsdamas dėl atsakovui priteistinų išmokų dydžio, teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovas įsidarbino pakankamai greitai po atleidimo, gauna senatvės pensiją, taip pat į tai, kad jis padarė darbo pareigų pažeidimą (DK 2 straipsnis, 4 straipsnio 2 dalis, CK 1.5 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis).


22.3. Atsižvelgiant į tai, kad byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, teismas, spręsdamas atsakovui priklausančių išmokų dydžio klausimą, tinkamai taikė CPK 418 straipsnio nuostatas ir neperžengė bylos nagrinėjimo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). CPK 414 straipsnyje įtvirtintas teismo vaidmuo darbo bylose, be kita ko, peržengti apeliacinio skundo ribas, yra taikomas visų instancijų teismams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-248/2019). Be to, teismo pareiga nėra ginti darbuotojo interesus, teismo pareiga yra vykdyti teisingumą vadovaujantis asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, kitų aplinkybių (CPK 6 straipsnis). Aktyvus teismo vaidmuo darbo santykių bylose reikalingas šalių interesų pusiausvyrai užtikrinti, o ne vien tik visais atvejais ginti darbuotojo interesus.


23. Trečiasis asmuo atsiliepimo į atsakovo kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl darbuotojui, neteisėtai atleistam iš darbo, priteistinų kompensacijų dydžio

 

24. Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 1, 4, 6 dalys).


25. Pirmuoju atveju darbuotojui priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Antruoju atveju priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.


26. Pažymėtina, kad panašios nuostatos dėl neteisėto atleidimo iš darbo priteisiamos kompensacijos buvo nustatytos ir 2002 m. DK normomis, tačiau ankstesnis ir dabartinis teisinis reguliavimas nėra tapatus. Pagal 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalį, tais atvejais, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.


27. Svarbiausias skirtumas tarp 2002 m. DK ir dabartinio DK reguliavimo yra pastarajame kodekse nustatytas priverstinės pravaikštos laiko, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas vieneriais metais.


28. Pagrindinis kasacinio skundo argumentas – kad, įstatymo lygiu įtvirtinus maksimalią priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribą, negali būti remiamasi 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo suformuota teismų praktika, pagal kurią šią išmoką galėjo mažinti teismas, nes tokiai teismų diskrecijai nebeliko teisinio pagrindo.


29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pasisakant dėl šio argumento, būtina atsižvelgti į teismų praktikos dėl 2002 m. DK 300 straipsnio normų atitinkamo aiškinimo ir taikymo pagrindimą.


30. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant 2002 m. DK 300 straipsnio nuostatas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, pažymima, kad 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2016 vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/216, 48 punktas). Ši norma turi būti taikoma atsižvelgiant į jos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskirtai nuo darbo teisės subjektų principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir pan., įtvirtintų DK 2, 35, 36 straipsniuose. Spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 48 punktas; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas; kt.). Taigi, sprendžiant dėl kompensacijos adekvatumo, vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgtina, – priverstinės pravaikštos trukmė ir jos priežastys.


31. DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta naujovė, kad vidutinis darbo užmokestis priteisiamas už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų   netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai. Toks priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad priverstinės pravaikštos trukmę, be kitų priežasčių, lemia ir darbo ginčo išnagrinėjimo trukmė, dažnai nepriklausanti nuo darbdavio, mažina atvejus, kai priteistina kompensacija tampa neadekvačia našta darbdaviui. Vis dėlto, ir apribojus laikotarpį, už kurį gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, galimos situacijos, kai priteistinas kompensacijos dydis neatitinka tokios kompensacijos tikslo ir paskirties.


32. Kasacinio teismo išnagrinėtose bylose, kuriose ginčo santykiams taikytas DK, pasisakoma, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Dėl to darytina išvada, kad kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 50 punktas; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 62 punktas).

 

 

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

 

33. CPK 312 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai). Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra šio kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.


34. Šioje byloje ieškiniu buvo prašoma palikti galioti VĮ „Regitra“ 2018 m. sausio 8 d. generalinio direktoriaus įsakymą Nr. P-5 „Dėl R. K. darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės“ (t. y. netenkinti atsakovo, pradėjusio darbo ginčą, reikalavimų dėl neteisėto atleidimo iš darbo), nurodoma, kad Darbo ginčų komisijos priteistos sumos yra išmokėtos atsakovui, dėl to turėtų būti taikomas atgręžtinis sprendimo vykdymas ir atsakovas turėtų būti įpareigotas grąžinti išmokėtas kompensacijas. Kitaip tariant, ieškovė laikėsi pozicijos, kad atsakovo atleidimas iš darbo yra teisėtas, todėl jokios išmokos pagal DK 218 straipsnio 4 dalį jam nepriklauso ir atsakovo reikalavimai turi būti atmesti.


35. Kadangi pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovo reikalavimus, ieškovė, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistas kompensacijų sumas, apeliaciniame skunde pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo pritaikytų atsakovo neteisėto atleidimo iš darbo padarinių (skundo 49–52 punktai), kėlė kompensacijos neadekvatumo bei mažinimo klausimus.


36. Išdėstytų argumentų pagrindu spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasisakė kompensacijų mažinimo klausimu. Šiame kontekste primintina, kad kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, gali sumažinti kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-701/2018 44 punktą; kt.).


37. Teismo nutartyje nurodytas CPK 418 straipsnis, kaip ir teigiama kasaciniame skunde, nustatantis teismo teisę taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, šiuo atveju netaikytinas. Tačiau teisės normos, kuri netaikytina šiam ginčui spręsti, paminėjimas per se (savaime) nėra pagrindas naikinti teismo nutartį. Todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su CPK 418 straipsnio taikymu, taip pat ir dėl to, kad  teismas, rėmęsis šiuo straipsniu ir sumažinęs priteistą kompensaciją, viršijo apeliacinio skundo ir ieškinio ribas. 

 

Dėl sąlygų mažinti priteistinas kompensacijas šioje byloje

 

38. Kasacinio teismo praktikoje dėl 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalies aiškinimo, kuria, minėta, mutatis mutandis reikia vadovautis ir taikant DK 218 straipsnio 4 dalį, pažymima, kad, nagrinėdamas ginčą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, teismas kiekvienu atveju individualiai įvertina konkrečios bylos aplinkybes ir nustato 2002 m. DK 300 straipsnio tikslus atitinkančios kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 55 punktas; kt.).


39. Teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, jos adekvatumo, turi vadovautis teismų praktikoje nurodytais kriterijais, nustatyti, ar yra aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją, taip pat nurodyti argumentus, dėl kurių yra mažinama ši kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-701/2018, 50 punktas).


40. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas iš viso nenurodė teisinio kompensacijų priteisimo pagrindo, skaičiavimo mechanizmo, nemotyvavo priteistinų sumų dydžio, tik rezoliucinėje dalyje pakartojo Darbo ginčų komisijos sprendimo rezoliucinę dalį dėl priteistinų kompensacijų sumų (ši netinkama praktika bus aptarta nutartyje vėliau), taigi nevertino ir kompensacijos dydžio atitikties jos tikslui.


41. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog Darbo ginčų komisijos sprendimą ji jau įvykdė, bei nevertino galimybės mažinti kompensacijos dydį. Ieškovės manymu, teismas antrą kartą už tą patį laikotarpį priteisė tokią pačią sumą ir tai nėra proporcinga ir teisinga sankcija darbdaviui, o atsakovui taip suteikiama galimybė praturtėti.


42. Apeliacinės instancijos teismas DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo priteistas išmokas sumažino dviem trečdaliais. Tokį savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad atsakovas greitai po atleidimo įsidarbino kitoje įmonėje, pradėjo gauti pensiją, ieškovė yra valstybės įmonė, išlaikoma iš valstybės biudžeto, ji operatyviai po Darbo ginčų komisijos sprendimo išmokėjo priteistas sumas, atsakovas yra padaręs darbo pareigų pažeidimą. 


43. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė neįrodinėjo, jog Darbo ginčų komisijos apskaičiuota ir pirmosios instancijos teismo priteista kompensacija turės neigiamos įtakos jos finansinei padėčiai, ar kitų aplinkybių, galinčių teikti pagrindą mažinti įstatyme nustatytą kompensaciją. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nutartyje rėmėsi kitais argumentais ir aplinkybėmis, nei buvo grindžiamas ieškovės prašymas. 


44. Atsakovas nebuvo informuotas apie ketinimą kompensacijas mažinti teismo nutartyje nurodytais pagrindais, teismo posėdžio metu kai kurios reikšmingos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo įvardytos kaip pagrindas mažinti priteistinas kompensacijas, kaip matyti iš teismo posėdžių garso įrašų, neaptartos, atsakovas dėl jų neturėjo galimybės pasisakyti ar kitaip išdėstyti savo nuomonę.


45. Paminėtina ir tai, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta ir kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Nors ji pavadinta kitaip, nei 2002 m. DK buvusi išeitinė išmoka, tačiau savo esme ši kompensacija atitinka 2002 m. DK nustatytą išeitinę išmoką (2002 m. DK 140 straipsnis, 300 straipsnio 4 dalis), panašus ir jos skaičiavimo principas bei maksimalus dydis.


46. Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje taikant 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalį, teismų diskrecijai nebuvo priskirta spręsti dėl išeitinės išmokos mažinimo. Priešingai, kasacinio teismo nutartyse buvo nurodoma, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką negali būti mažinama išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015). Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas ir DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensaciją, priklausančią nuo išdirbtų darbo metų skaičiaus, šios praktikos nesilaikė. 


47. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad teismo iš atsakovo ieškovui priteista 7235,28 Eur suma apima ir „vidutinį darbo užmokestį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos iki jos sprendimo įvykdymo dienos“. Šis sprendimas ydingas dėl dviejų priežasčių: pirma, Darbo ginčų komisijos sprendimas, bent vienai ginčo šalių kreipusis dėl ginčo sprendimo į teismą, netenka galios ir nėra vykdomas (DK 230 straipsnis, 231 straipsnio 7 dalis); antra, tokiu būdu iš viso panaikinama įstatyme nustatyta darbuotojo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už darbo ginčą nagrinėjusio organo įsiteisėjusio sprendimo nevykdymo laikotarpį, o darbdaviui suteikiama galimybė vilkinti sprendimo įvykdymą. 


48. Pažymėtina ir tai, kad kai kurie apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl priteistinos kompensacijos mažinimo deklaratyvūs, pvz., vien nuoroda į ieškovės statusą – valstybės įmonė, išlaikoma biudžeto lėšomis, neatsižvelgus į aplinkybę, ar įmonė yra pelno siekianti, neįvertinus, koks kompensacijos santykis su visomis įmonės darbo užmokesčiui skirtomis lėšomis, kaip priteista pinigų suma paveiks įmonės finansinę padėtį, kokią turės įtaką kitų darbuotojų garantijoms, nėra pakankamas kompensacijos mažinimo pagrindimas. Aplinkybė, kad atsakovas nuo 2018 m. kovo 25 d. pradėjo gauti senatvės pensiją, nėra susijusi su jo atleidimu iš darbo, pensija jam būtų mokama ir tuo atveju, jei darbo sutartis su atsakovu nebūtų nutraukta, todėl negali būti laikoma, kad ji atlieka kompensacinę funkciją.


49. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog šioje byloje yra pagrindas mažinti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensaciją, yra nepakankamai pagrįsta individualiomis šios bylos aplinkybėmis. Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ne pagal DK 218 straipsnio 4 dalį apskaičiuoto, o sumažinto dydžio kompensaciją, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir netinkamai vadovavosi teismų praktika dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą ir jos mažinimo.

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

50. Nutartyje minėta (žr. 40 punktą), kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pažodžiui pakartojo Darbo ginčų komisijos sprendimo rezoliucinę dalį dėl priteisiamų kompensacijų sumų ir laiko, už kurį jos priteisiamos.


51. DK 230 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje darbo ginčų komisijos sprendimo vykdymą, nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas turi būti įvykdytas jam įsiteisėjus, išskyrus atvejus, kai jis ar sprendimo dalis turi būti įvykdyti skubiai. Pagal DK 229 straipsnio 1 dalį darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, pasibaigus šio kodekso 231 straipsnyje nustatytam ieškinio pareiškimo teismui terminui, jeigu nė viena šalis jo metu nepareiškė ieškinio teisme. DK 231 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje darbo ginčo nagrinėjimą teisme, nustatyta, kad, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis.


52. Pagal DK 231 straipsnį pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus (3 dalis); darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (4 dalis); teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (7 dalis).


53. Aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y., nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 38 punktas).


54. Priimdamas sprendimą civilinėje individualaus darbo ginčo dėl teisės byloje pirmosios instancijos teismas turi įvertinti įrodymus, nustatyti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą, nuspręsti dėl taikytinos teisės ir ginčo išsprendimo iš esmės (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sprendimas priimamas ir materialiosios teisės normos taikomos pagal teismo nustatytas civilinės bylos nagrinėjimo metu, taigi ir sprendimo priėmimo metu, egzistuojančias faktines aplinkybes, o ne tas aplinkybes, kurios buvo ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje. Išspręsdamas ginčą teismas šalių materialiąsias teises ir pareigas (pavyzdžiui, priteisiamą sumą, kt.) nustato teismo sprendimo momentu, t. y. sprendimo priėmimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 40 punktas).


55. Tokiu atveju, kai darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi darbuotojo prašymą, priimtu sprendimu pripažįsta darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu ir taiko DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, darbdavys, nesutinkantis su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareikšdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, turi turėti omenyje ir prisiimti teisinių pasekmių riziką, kad, teismui priėmus sprendimą darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir taikyti DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, darbo sutartis bus laikoma nutraukta šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, t. y. darbo sutarties nutraukimo momentas, lyginant su tuo, kuris konstatuotas neįsiteisėjusiame darbo ginčų komisijos sprendime, bus nukeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 52 punktas).


56. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir cituotą kasacinio teismo praktiką spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, sprendimo rezoliucinėje dalyje priteisdamas iš ieškovės atsakovui 7229,82 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2018 m. sausio 9 d.) iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (2018 m. balandžio 9 d.) ir po 116,61 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, netinkamai apibrėžė laiką, už kurį priteisiama kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, ir neteisingai nurodė kompensacijos dydį.


57. Apeliacinės instancijos teismas šių netikslumų ne tik neištaisė, bet, kaip nutartyje jau aptarta (žr. 49 punktą), be pagrindo sumažino pirmosios instancijos teismo priteistas sumas dviem trečdaliais. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nustatydami atsakovui priteistinos kompensacijos dydį ir jos mokėjimo laikotarpį, o apeliacinės instancijos teismas – ir spręsdamas dėl jos mažinimo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas (DK 218 straipsnio 4 dalis, 230, 231 straipsniai) ir dėl šių reikalavimų (kompensacijų priteisimo) priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl kompensacijų atsakovui priteisimo naikintina ir perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis). Panaikinus minėtą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, taip pat naikintina dalis, kuria atgręžtas Darbo ginčų komisijos sprendimo vykdymas bei perskirstytas ir priteistas bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimas.


58. Nagrinėdamas bylą iš naujo ir nustatęs už priverstinę pravaikštą priteistinos kompensacijos sumą, teismas turėtų iš naujo įvertinti kompensacijos adekvatumą ir proporcingumą ir, esant teisiniam pagrindui, atitinkamai ją mažinti. 


59. Teisėjų kolegija pažymi, kad rezoliucinė teismo sprendimo dalis turi būti suformuluojama taip, kad nesukeltų jokių neaiškumų dėl išnagrinėto individualaus darbo ginčo išsprendimo iš esmės, patenkintų ir atmestų reikalavimų turinio bei būtų įvykdoma. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, jog iš jos du kartus priteista ta pati suma (tiek Darbo ginčų komisijos, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimais). Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė sumokėjo atsakovui Darbo ginčų komisijos sprendimu priteistas kompensacijas, nors šis sprendimas buvo neįsiteisėjęs ir neprivalomas vykdyti, išmokėta kompensacijų suma įskaitytina į kompensacijų, kurios bus priteistos teismo sprendimu, sumą ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti aiškiai nurodyta išmokų, kurias ieškovė turėtų sumokėti atsakovui, piniginė išraiška.


60. Nagrinėjant bylą iš naujo taip pat atkreiptinas dėmesys, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Tokia normos formuluotė reiškia, kad darbuotojui vienas vidutinis darbo užmokestis priklauso tik už kiekvienus visiškai atidirbtus dvejus metus, o ne proporcingai dirbtam laikui.

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

61. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas išspręstinas iš naujo išnagrinėjus bylos dalį.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį, kuria pakeista Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo dalis dėl atsakovui R. K. iš ieškovės VĮ „Regitra“ priteistų kompensacijų dydžio ir priteista iš ieškovės atsakovui bendra 7235,28 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką kompensacija ir vidutinio darbo užmokesčio nuo Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo priėmimo dienos iki šio sprendimo įvykdymo dienos suma, išspręstas Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo ir Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo paskirstymo bei priteisimo klausimas, ir perduoti šią bylos dalį Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                           


Birutė Janavičiūtė

 

Gediminas Sagatys

 

Dalia Vasarienė