Klaipėdos profesinių sąjungų susivienijimas

Klaipėdos

Profesinių sąjungų susivienijimas

Click to edit table header
Teismų praktika

Civilinė byla Nr. e3K-3-84-701/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38186-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.3.7.5.1; 1.3.7.5.3; 1.3.7.7

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. kovo 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Traktiras“ ir atsakovo I. L. (I. L.) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Traktiras“ ieškinį atsakovui I. L. dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo I. L. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Traktiras“ dėl darbo ginčo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Terminal LT“, uždaroji akcinė bendrovė „Eivora“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

 

1.   Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo (visišką) materialinę atsakomybę, atlygintinos žalos dydžio mažinimą, aiškinimo ir taikymo.

 

2.   Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 60 769,63 Eur žalos atlyginimo.

 

3.   Ieškovė nurodė, kad atsakovas nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. spalio 10 d. dirbo ieškovės įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi. Šalys 2015 m. birželio 15 d. sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Atsakovas buvo raštu supažindintas su pareiginiais nuostatais, jis ne kartą vežė šaldytus krovinius, jo darbo vairuotoju stažas – 25 metai.

 

4.   Ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Eivora“ 2017 m. kovo 27 d. sudarė krovinio pervežimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo nugabenti į Italiją 16 t šaldytų mėsos kotletų –18 ºC šaltyje, krovinio vertė – 54 004,34 Eur. Vykdyti užsakymą ieškovė pavedė atsakovui, suteikė jam vilkiką ir puspriekabę-šaldiklį, kurio temperatūra valdoma nuotoliniu pultu. Atsakovas 2017 m. kovo 31 d. pristatė krovinį gavėjui, tačiau paaiškėjo, kad krovinys sugadintas, nes atsakovas krovinį vežė +21, +18 ºC temperatūroje. Atsakovas 2017 m. kovo 28 d. nustatė +21 ºC temperatūrą, vėliau tą pačią dieną 19.30 val. sumažino temperatūrą iki +18 ºC, 2017 m. kovo 31 d. 15.56 val. nustatė –21 ºC temperatūrą. Dėl to prekės gautos su transporto priemonės +20º C temperatūra, nors turėjo būti vežamos –18 ºC temperatūroje. Krovinys perdirbtas, kad būtų tinkamas naudoti pramoniniu būdu. Dėl krovinio sugadinimo padaryta 55 975,54 Eur žalos, kuri apskaičiuota jau atskaičius perdirbto krovinio vertę. Ieškovės civilinės atsakomybės draudikas „BTA Insurance Company SE“ filialas Lietuvoje įvykį pripažino nedraudžiamuoju, atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Dėl to ieškovė atlygino žalą trečiajam asmeniui UAB „Eivora“ ir jos draudikei – Belgijos draudimo bendrovei „Post & Co“, iš viso – 64 407,13 Eur.

 

5.   Ieškovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją (toliau – DGK), pareiškė regresinį reikalavimą atsakovui. DGK atsakovui netaikė visiškos materialinės atsakomybės, padarė išvadą, jog atsakovo kaltės forma dėl krovinio sugadinimo yra didelis neatsargumas, bei nusprendė išieškoti iš atsakovo 3637,50 Eur žalos atlyginimo.

 

6.   Ieškovė ieškinyje teigė, kad turi būti taikoma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, be to, atsakovo kaltės forma yra netiesioginė tyčia. Jis neatšaldė puspriekabės-šaldytuvo, tris kartus nustatė klaidingą temperatūrą. Atsakovas nesiskundė, kad nemoka dirbti su šaldikliu-priekaba. Ieškovės darbuotojas T. J. (T. J.) prieš kiekvieną reisą instruktuodavo atsakovą. Ieškovė neišdavė atsakovui termografo, bet davė lazerinį temperatūros matuoklį. Atsakovas turėjo paprašyti, kad terminale parodytų temperatūrą.

 

7.   Priešieškiniu atsakovas prašė atmesti ieškovės reikalavimus, taip pat ir reikalavimą dėl 3637,50 Eur žalos atlyginimo, kurį patenkino DGK.

 

8.   Atsakovas nurodė, kad iki darbo pas ieškovę jis nė karto nedirbo su šaldikliais. Dirbdamas pas ieškovę jis įvykdė daugiau negu šimtą pervežimų ir tik penkis kartus vyko su šaldikliu. Du kartus šaldiklis buvo įjungtas, abu kartus ne atsakovas įjungė šaldiklį ir nustatė temperatūrą. Kitais atvejais šaldiklis buvo išjungtas ir naudotas kaip paprasta priekaba. Jis ne kartą ieškovės vadovams sakė, kad nemoka dirbti su šaldymo įrenginiais. Ieškovė nebuvo jo apmokiusi, kaip naudoti šaldymo įrenginius. Pultas temperatūrai šaldiklyje nustatyti yra šaldiklio išorėje, jame nėra valdymo įrankių, kuriais būtų galima pasirinkti norimą temperatūros režimą (šaldymą ar šildymą). Nustačius teigiamą temperatūrą, prie temperatūros rodmenų neatsiranda ženklas „+“. Nustačius neigiamą temperatūrą atsiranda ženklas „–“. Neapmokytam dirbti su įranga asmeniui sunku suprasti, kokia temperatūra nustatyta. Jis suprato, kad veš šaldytus kotletus, bet ieškovė jam nenurodė, kokia turi būti temperatūra. Pasiaiškinimų tekstą jam padiktavo ieškovės atstovas T. J. Pastarasis jam skambino vežimo metu, klausė apie temperatūrą, liepė pakeisti nuo 21 iki 18 ºC. Jam nebuvo įteikta krovinio užsakymo kopija, ieškovė taip pat jam nedavė ir lazerinio temperatūros matuoklio. Prieš išvažiuodamas į reisą jis netikrino temperatūros, temperatūrą patikrino, kai paskambino ieškovės atstovas.

 

9.   Atsakovas teigė, kad ginčo krovinys Lietuvoje buvo perkrautas iš kitos, sugedusios puspriekabės-šaldiklio, todėl, jau prieš jam (atsakovui) pradedant vežimą, krovinys galėjo būti netinkamos būklės. Atsakovas nurodė, kad padaryta 46 751,55 Eur žalos. Negali būti laikoma žala muitinės dokumentų įforminimo ir kitos išlaidos.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

 

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, priteisė ieškovei iš atsakovo 46 751,54 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesines palūkanas, 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

 

11. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad žala padaryta 2017 m. kovo 28–31 d., taikė iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) normas. Teismas nurodė, kad pagal DK 255 straipsnio 1 punktą darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia. Vadovaujantis DK 255 straipsnio 3 punktu, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaroma darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad nors nauju reglamentavimu atsisakyta individualių materialinės atsakomybės sutarčių ir jos neteko galios, iki 2016 m. DK įsigaliojimo (t. y. iki 2017 m. liepos 1 d.) padarytos žalos atlyginimas gali būti pagal jas išieškomas, jeigu žalos padarymo aplinkybės atitinka tuo metu galiojusias materialinės atsakomybės sąlygas pagal įstatymą ir visiškos materialinės atsakomybės sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018).

 

12. Teismas nustatė, kad šalys 2015 m. birželio 15 d. sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią atsakovas, prisiimdamas visišką materialinę atsakomybę už jam darbdavės patikėtą turtą, įsipareigojo tausoti jam perduotą darbdavės turtą ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti, prisiėmė prievolę visiškai atlyginti darbdavei materialinę žalą dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo), baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavė turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, šalys sulygo, kad atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavė regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo.

 

13. Teismas sprendė, kad ieškovė tinkamai supažindino atsakovą su pareiginiais nuostatais. Pagal vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginius nuostatus atsakovas turėjo žinoti autotransporto priemonių, mechanizmų, prietaisų paskirtį, išdėstymą, sandarą, veikimą, gedimų požymius bei priežastis; būti gerai susipažinęs su paskirto automobilio eksploatacijos instrukcija; tikrinti, ar teisingai ir patikimai pakrautas krovinys; imtis visų priemonių krovinio apsaugai užtikrinti; atlikti krovinių pakrovimo ir iškrovimo darbus; saugoti, kad nenukentėtų vežamos produkcijos kokybė; atsakyti už saugų krovinio vežimą visą kelionės laiką, kokybišką krovinio pristatymą adresatui.

 

14. Teismas nustatė, kad ieškovė pranešė atsakovui, jog jis turės vežti šaldytą krovinį, todėl atsakovas suprato, kad vežamas krovinys turi būti šaldomas. Prieš reisą atsakovas nepranešė ieškovės atstovams, kad nemoka naudoti puspriekabės šaldytuvo. Atsižvelgdamas į tai, teismas akcentavo, jog kiekvienas atsakingas darbuotojas, negebėdamas dirbti su tam tikru jam priskirtu prietaisu, žinodamas, kad pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, būdamas atsakingas už vežamą krovinį, arba prašytų apmokyti dirbti su įrenginiu, arba atsisakytų vežti krovinį. Atsakovas tokių veiksmų neatliko, todėl mokėjo naudotis šaldytuvu. Darydamas tokią išvadą teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas trečią kartą turėjo vežti šaldytą krovinį –18 ºC šalčio temperatūroje, o ankstesniais kartais pažeidimų nebuvo. Be to, veždamas ginčo krovinį, atsakovas ne kartą keitė šaldytuvo temperatūrą, nepranešė ieškovei apie tai, kad ginčo krovinys 2017 m. kovo 28 d. netinkamai pakrautas ar jo kokybė bloga.

 

15. Teismas sprendė, jog krovinys sugedo, nes atsakovas visą laiką nuo Lietuvos iki Italijos krovinį vežė puspriekabės temperatūrai esant +21 (+18) ºC vietoj reikiamos –18 ºC. Prieš išvykdamas į reisą, atsakovas netikrino, ar krovinys šaldomas šaldytuve. Kai paskambino ieškovės vadybininkas, atsakovas itin aplaidžiai patikrino šaldiklio temperatūrą, manė, kad krovinys šaldomas, nors temperatūros valdymo pulte nebuvo rodomas ženklas „–“. Kiekvienam vidutinio išsilavinimo žmogui, ypač profesionaliam vairuotojui, žinoma, kad temperatūros matavimo prietaisuose teigiama temperatūra visada žymima be jokio ženklo, o neigiama temperatūra – su minuso ženklu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovas elgėsi itin neatsakingai, pareigas vykdė itin aplaidžiai.

 

16. Teismas nenustatė ieškovės kaltės dėl patirtos žalos. Teismas sprendė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis galiojo ir turi būti taikoma, darbuotojas turi padengti visą dėl jo kaltų veiksmų įmonės patirtą žalą. Teismas vertino, kad žalą atsakovas padarė netiesiogine tyčia, nes jis, nevykdydamas būtinų pareigų (vežė krovinį neįsitikinęs, kad krovinys teisingai pakrautas, ir neužtikrinęs krovinio saugaus, kokybiško vežimo), suvokė, kad tai gali sukelti žalą darbdavei ir, nors to tiesiogiai nesiekė, bet sąmoningai tam leido atsirasti. Teismas konstatavo, kad atsakovas visą kroviniui padarytą žalą privalo atlyginti pagal DK 255 straipsnio 1 ir 3 punktus.

 

17. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo UAB „Eivora“ ir šios draudimo bendrovė, kompensavę nuostolius užsakovui, atitinkamai 7419,50 Eur ir 48 556,04 Eur, įgijo teisę reikalauti iš ieškovės iš viso 55 975,54 Eur žalos atlyginimo dėl sugadinto krovinio. Ieškovė ne ginčo tvarka kompensavo UAB „Eivora“ patirtą 7419,50 Eur žalą. Draudimo bendrovė Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį, šį teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-3496-585/2018 patenkino visiškai – priteisė iš ieškovės draudimo bendrovės naudai 48 556,04 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4666,26 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pastarasis teismo sprendimas buvo įvykdytas antstoliui išieškant priteistas sumas, iš viso antstolis išieškojo 56 987,63 Eur sumą (su vykdymo išlaidomis ir procesinėmis palūkanomis). Ieškovės teigimu, jos bendra patirta žala sudaro 64 407,13 Eur.

 

18. Teismo vertinimo, kad ieškinio reikalavimai priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-3496-585/2018, atlyginimą, teismo priteistas palūkanas, išlaidas antstoliui (iš viso 8431,59 Eur) bei 5700 Eur krovinio frachtą, 500 Eur už prastovas Kazachstane, 1690 Eur už muitinės tarpininkų paslaugas Vilniuje, 400 Eur už perkrovimo paslaugas Vilniuje, 934 Eur už muitinės tarpininkų paslaugas Kazachstane, nėra tiesiogiai susiję su darbdavės regresiniu reikalavimu darbuotojui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.280 straipsnio 1 dalis), šie nurodyti įmonės nuostoliai nėra susiję pakankamu priežastiniu ryšiu su darbuotojo darbo pareigų pažeidimu, todėl tokie reikalavimai negali būti tenkinami. Teismas sprendė, kad yra pagrįstas ieškinio reikalavimas priteisti nustatytą būtent pačiam kroviniui dėl atsakovo kaltės padarytą 46 751,54 Eur žalą.

 

19. Teismas nurodė nenustatęs, kad atsakovas būtų geranoriškai atlyginęs įmonės patirtą žalą ar jos dalį, taip pat nurodė nenustatęs jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas mažinti 46 751,54 Eur žalos atlyginimą ar atmesti reikalavimą dėl šios žalos atlyginimo.

 

20. Teismas sumažino ieškovei iš atsakovo priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį nuo 2137 Eur iki 1500 Eur, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, patenkintą ieškinio dalį, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

 

21. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2019 m. liepos 26 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo ir priteisė ieškovei iš atsakovo 10 000 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos 10 000 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 1225 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

 

22. Kolegija kaip nepagrįstą vertino atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad žala gali būti išieškoma pagal materialinės atsakomybės sutartis, jeigu darbo santykiai pasibaigė iki naujojo DK įsigaliojimo. Kolegija nurodė, kad krovinys sugadintas, t. y. žalos padaryta 2017 m. kovo 28–31 d. Naujasis DK su dviem išimtimis įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Dėl to bylos šalių 2015 m. birželio 15 d. sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis galiojo tuo metu, kai buvo padaryta žalos. Nagrinėjamoje byloje taikomos tos darbo teisės normos, kurios galiojo prievolės atlyginti padarytą žalą atsiradimo metu, bet ne ieškinio pareiškimo metu. Tai, kad bylos šalių darbo sutartis nutraukta po to, kai 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujasis DK, nėra pagrindas taikyti naujojo DK normų. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė 2015 m. birželio 15 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygas šalių darbo ginčui, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 pateiktu išaiškinimu.

 

23. Kolegija nurodė, jog pagal 2015 m. birželio 15 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį atsakovas įsipareigojo prisiimti visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtą turtą, tausoti jam perduotą darbdavės turtą, imtis priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti, visiškai atlyginti darbdavei žalą dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo), baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavė turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės (sutarties 2 punkto 1 papunktis, 4 punkto, 1, 3 papunkčiai). Išvardytos sutarties sąlygos atitinka iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 253 straipsnyje nustatytus darbuotojo materialinės atsakomybės atvejus (DK 253 straipsnio 1, 3 punktai).

 

24. Pažymėjusi, kad byloje pareikštą reikalavimą ieškovė grindė 2015 m. birželio 15 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarties 4 punkto 1, 3 papunkčiais, kolegija nurodė, kad atsakovas pagal sutarties 4 punkto 1 papunktį prisiėmė prievolę atlyginti darbdavei žalą, atsiradusią dėl turto netekimo, jo vertės sumažėjimo, sugadinimo, o pagal sutarties 4 punkto 3 papunktį – prievolę atlyginti darbdavei žalą, atsiradusią sumokėjus baudas ir kompensacines išmokas, kurias darbdavė sumokėjo dėl darbuotojo kaltės. Sutarties 1 punkte, 2 punkto 1, 2 papunkčiuose vartojamos formuluotės „jam (darbuotojui) patikėtas darbdavio turtas“, „jam perduotas darbdavio turtas“. Sutarties 2 punkte vartojama formuluotė „jam darbdavio patikėtas turtas“. Išvardytose formuluotėse nekalbama apie turto nuosavybės teisę. Ieškovė, kaip vežėja, gali valdyti ne tik jai, bet ir krovinio siuntėjui ar gavėjui nuosavybės teise priklausantį turtą, jį veždama. Nurodytą aplinkybę pagrindžia taip pat ir tai, kad, pagal vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginius nuostatus, vairuotojo-ekspeditoriaus pareiga – saugoti krovinius. Kolegijos vertinimu, tai reiškia, kad 2015 m. birželio 15 d. sutartyje susitarta dėl atsakovo visiškos materialinės atsakomybės tiek už ieškovei, tiek už kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantį, bet teisėtu pagrindu ieškovės dispozicijoje esantį ir valdomą turtą. Dėl to kolegija atmetė kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais kvestionuojamas visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų taikymas ieškovei nepriklausančio turto aspektu.

 

25. Nustačiusi, kad atsakovas į vilkiko puspriekabę-šaldiklį priėmė krovinį (šaldytus mėsos maltinius), nustatė ne neigiamą, bet teigiamą šaldiklio temperatūrą ir nuvežė krovinį į paskirties vietą, dėl ko krovinys sugedo, tuo metu šalis siejo darbo santykiai, dėl atsakovo veiksmų, t. y. atsakovui vykdant darbo funkciją, vežamas krovinys sugedo, kolegija sprendė, kad atsakovo veiksmus ir padarytą žalą sieja tiesioginis priežastinis ryšys – jeigu atsakovas būtų nustatęs tinkamą šaldiklio temperatūrą (t. y. neigiamą), tai šaldyti mėsos maltiniai būtų neatšilę ir nesugedę. Kolegija konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė vairuotojo-ekspeditoriaus pareigą patikrinti krovinį ir saugiai jį nuvežti į paskirties vietą, tad žala padaryta dėl atsakovo kaltės, o ieškovė atlygino žalą ją patyrusiems asmenims, todėl įgijo regreso teisę reikalauti tretiesiems asmenims išmokėto žalos atlyginimo iš atsakovo (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 253 straipsnio 3 punktas).

 

26. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė teisingą dėl atsakovo veiksmų atsiradusios žalos dydį – 46 751,54 Eur. Nurodytas dydis atitinka „RusSurvey“ 2017 m. gegužės 2 d. patikros ataskaitoje užfiksuotą nuostolių dydį, apskaičiuotą iš pradinės 3,723 Eur už kilogramą kainos atėmus 0,5 Eur už kilogramą kainą (14 505,60 kg x (3,723 Eur/kg – 0,5 Eur/kg) = 46 751,55 Eur) (popierinis elektroninės bylos priedas, b. l. 101). Ieškovės apeliaciniame skunde prašomos papildomai priteisti 14 045,09 Eur išlaidos nesusijusios su atsakovo veiksmais – neteisingos temperatūros nustatymu vežant jam patikėtą šaldytą krovinį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priteisti jų atlyginimą. Atsakovo veiksmų nesieja priežastinis ryšys su ieškovės išlaidomis: kitoje civilinėje byloje teismo priteistomis palūkanomis, išlaidomis antstoliui (iš viso – 8431,59 Eur), 5700 Eur krovinio frachtu, 500 Eur už prastovas Kazachstane, 1690 Eur už muitinės tarpininkų paslaugas Vilniuje, 400 Eur už perkrovimo paslaugas Vilniuje, 934 Eur už muitinės tarpininkų paslaugas Kazachstane.

 

27. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo atsakovo kaltės formą ir be pagrindo atsisakė taikyti mišrios kaltės institutą. Aplinkybė, jog darbo teisinių santykių subjektai buvo sudarę darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutartį, savaime nereiškia, kad eliminuojama galimybė taikyti mišrios kaltės institutą. Pasisakydama dėl atsakovo kaltės formos, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, priimdamas vežti šaldytą krovinį, matė, kad šaldiklio valdymo pulte temperatūros rodmuo yra 21  C. Atsakovas nurodė, kad suprato, jog ši temperatūra yra neigiama, nes prie temperatūros rodmens nebuvo minuso ženklo. Nurodytą aplinkybę patvirtina atsakovo veiksmai vežant krovinį. Krovinį vežant Lenkijos teritorijoje atsakovui paskambino ieškovės vadybininkas ir pasiteiravo, kokia temperatūra yra puspriekabėje-šaldiklyje, nurodė temperatūrą sumažinti iki 18 ºC ir atsakovas tai padarė. Kai krovinį pristatė gavėjui Italijoje, atsakovas suprato, kad šaldiklio temperatūra yra ne –18 ºC, bet +18 ºC, ir nedelsdamas nustatė neigiamą temperatūrą. Kolegijos vertinimu, atsakovas suklydo vertindamas puspriekabės-šaldiklio valdymo pulto rodmenis, dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas, vykdydamas vairuotojo-ekspeditoriaus pareigas, priimdamas vežti šaldytą krovinį, neįsitikino, ar puspriekabė-šaldiklis yra pakankamai atšaldyta, nepastebėjo, kad šaldiklyje nustatyta teigiama temperatūra, todėl elgėsi itin nerūpestingai ir neatidžiai.

 

28. Kita vertus, kolegija pabrėžė, kad, esant netiesioginei tyčiai, asmuo suvokia savo veiksmų pobūdį ir numato, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti neigiamų padarinių. Įvertinusi atsakovo elgesį, kolegija padarė išvadą, kad atsakovas, manydamas, jog šaldiklio pulte esantis temperatūros rodmuo 21 ºC ir vėliau pakeistas rodmuo 18 ºC yra neigiamas, nesuvokė savo veiksmų rizikingumo ir negalėjo numatyti, kad dėl netinkamos temperatūros gali kilti neigiamų padarinių, atsakovas buvo įsitikinęs, kad šaldiklyje nustatyta tinkama temperatūra. Dėl to kolegija konstatavo, kad atsakovo kaltės forma nėra tyčia (t. y. netiesioginė tyčia).

 

29. Kolegija sprendė, kad, vertinant atsakovo elgesį objektyvaus kriterijaus aspektu, t. y. pagal pakankamai atidaus ir rūpestingo vairuotojo-ekspeditoriaus matą, darytina išvada, kad atsakovo elgesys neatitiko nurodyto kriterijaus. Atsakovas yra profesionalus vairuotojas, todėl jam taikomi didesnio atidumo ir rūpestingumo, priimant vežti ir vežant krovinį, reikalavimai. Atsakovas pažeidė vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiuose nuostatuose nustatytas pareigas patikrinti priimamą krovinį, saugiai (taip pat ir gabenamo krovinio būklės bei kokybės aspektu) jį pristatyti gavėjui. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija padarė išvadą, kad atsakovo kaltės forma yra neatsargumas (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

 

30. Kolegija pažymėjo, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad ji supažindino atsakovą su ieškovės draudiko taikomomis draudimo taisyklių nuostatomis, kuriose įtvirtinti specialūs reikalavimai šaldytą krovinį vežančiam vairuotojui. Be to, atsakovė nepateikė rašytinių ir kitų įrodymų, kad mokė ir instruktavo atsakovą, kaip naudotis šaldikliu, t. y. kaip atšaldyti puspriekabę ir tikrinti temperatūrą. CMR važtaraštyje neįrašyta sąlyga apie tai, kad krovinį vežti atšaldžius puspriekabę iki –18 ºC. Kiti ieškovės atstovai neįrašė į CMR važtaraštį pastabos apie priimamo krovinio temperatūrą. Ieškovė taip pat nedavė atsakovui nurodymo patikrinti priimamo krovinio temperatūrą ir ją užrašyti į CMR važtaraštį. Dėl to kolegija konstatavo, kad ieškovės teiginys, jog ji paaiškino atsakovui, kaip naudoti puspriekabę-šaldiklį, neįrodytas. Kolegija vertino, jog dėl to, kad padaryta žalos, kalta taip pat ir ieškovė, kurios kaltės forma – didelis neatsargumas, nes ji nepakankamai rūpestingai ir apdairiai pavedė atsakovui pervežti šaldytą krovinį, neparodė, nepaaiškino, kaip nustatyti neigiamą temperatūrą.

 

31. Kolegija nurodė, kad, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, kita byloje svarbi aplinkybė – atsakovo amžius ir turtinė padėtis. Atsakovui yra 65 metai, jis gauna 384,91 Eur senatvės pensiją, nuosavybės teise neturi nekilnojamojo turto. Nuo 2018 m. atsakovas gydomas, nes serga (duomenys neskelbtini). Kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės – didelis ieškovės neatsargumas, prasta atsakovo turtinė būklė ir sveikata – yra pagrindas sumažinti priteistinos žalos dydį, dėl to ieškovei iš atsakovo priteistina 10 000 Eur.

 

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

 

 

32. Ieškovė kasaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 26 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

 

32.1.  Sistemiškai aiškinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-690/2018 pateiktus išaiškinimus bei DK nuostatas galima teigti, jog, sprendžiant regreso teisės į darbuotoją klausimą, turi būti kompleksiškai įvertinamos visos šiam klausimui spręsti reikšmingos aplinkybės, tuo tarpu šioje byloje apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, apsiribodamas nurodymu, kad žala mažinama dėl ieškovės didelio neatsargumo ir atsakovo sveikatos bei turtinės būklės.

 

32.2.  Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas priteistinos žalos atlyginimą, nevertino, kad esminė žalos atsiradimo priežastis yra atsakovo netinkamas darbinių pareigų vykdymas. Atsakovas yra profesionalus vairuotojas, kuriam taikomi didesnio atidumo ir rūpestingumo reikalavimai priimant ir vežant krovinį. Atsakovui buvo žinoma, jog jam perduodamas vežti šaldytas krovinys. Tai atsakovas patvirtino ir 2017 m. balandžio 6 d. pasiaiškinime, tačiau, priimant greitai gendantį šaldytą krovinį, atsakovas neatšaldė krovinio gabenimo talpyklos iki reikiamos temperatūros, taip sudarydamas prielaidas krovinio pažeidimui jau jo pakrovimo metu. Be to, nagrinėjant bylą DGK, atsakovas nurodė, kad krovinio pakrovimo metu iš viso nedalyvavo, taip neužtikrinant, kad krovinys būtų pakrautas į atšaldytą puspriekabę-šaldytuvą ir būtų nustatyta tinkama jo temperatūra. Atsakovui taip pat buvo žinoma, kad visos kelionės metu jis turi stebėti ir reguliariai tikrinti šaldymo prietaisų būklę, palaikyti tinkamą temperatūros režimą, tačiau šios pareigos neįvykdė ir savo veiksmais atsakovas pažeidė UAB „Traktiras“ vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginių nuostatų Nr. 4 8, 13, 14, 16, 41.1 ir 41.6 punktus.

 

32.3.  Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškovės didelio neatsargumo yra nepagrįsta, prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nepateikta įrodymų, pagrindžiančių atsakovo apmokymą dirbti su šaldytuvu-puspriekabe, nepagrįsta. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į UAB „Traktiras“ vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginių nuostatų Nr. 4 8 punktą; į tai, kad atsakovas patvirtino, jog jam krovinių vežimui perduodamų transporto priemonių eksploatavimo sąlygos yra žinomos; į tai, jog atsakovas prieštaravimų, kad nemoka elgtis su šaldytuvu-puspriekabe, nepateikė; šaldytą krovinį su refrižeratoriumi atsakovas vežė dar du kartus; į tai, kad reiso metu atsakovas dar kelis kartus temperatūrą perstatė, ir tai patvirtina, kad atsakovas mokėjo nustatyti temperatūrą. Atsakovo nesupažindinimas su draudimo taisyklėmis nedarė įtakos žalos atsiradimui, nes žalą nulėmė netinkamas darbinių pareigų vykdymas. Be to, aplinkybė, kad į CMR važtaraštį nebuvo įrašyta vežamo krovinio temperatūra, nelėmė žalos atsiradimo, nes atsakovui buvo žinoma, kokį krovinį ir kokiomis vežimo sąlygomis jis turėjo vežti.

 

32.4.  Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas didelį kreditoriaus neatsargumą ir sumažindamas žalos dydį, nepagrįstai netaikė CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nustatytos proporcijos. Teismas turėjo vertinti, kiek proporcingai dėl žalos atsiradimo kalta ieškovė ir kiek žalos atsiradimą nulėmė atsakovo neteisėti veiksmai, tačiau šiuo klausimu visiškai nieko nepasisakė.

 

32.5.  Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas priteistinos žalos dydį, nepagrįstai sureikšmino atsakovo sveikatos būklės ir turtinės padėties aplinkybes, pažeidė DK 257 straipsnio 5 dalį. Sunki atsakovo sveikatos būklė ir turtinė padėtis negali būti sureikšminama, nes tai leistų kaltininkui išvengti teisingos civilinės atsakomybės taikymo, taip pažeidžiant ir bendruosius teisės (teisingumo, protingumo ir sąžiningumo) principus. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kuo pasireiškė sunki atsakovo turtinė padėtis, jis taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kokias pasekmes atsakovo veiksmai sukėlė ieškovei.

 

32.6.  Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio, nevertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-690/2018 nurodytų aplinkybių: darbdavės vykdomos veiklos pobūdžio, pavojingumo ir potencialios žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos laipsnio, nepasisakė, ar tai galėjo turėti, o jei galėjo – kiek įtakos turėjo atsakovo atlygintinos žalos dydžio nustatymui.

 

33. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

 

33.1.  Ieškovė bando klaidinti teismą, kasacinio skundo argumentus grįsdama 2017 m. balandžio 6 d. atsakovo paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis, neatsižvelgdama į tai, kad egzistuoja du skirtingi tos pačios dienos paaiškinimai. UAB „Traktiras“ nutyli, jog T. J. yra ne tik įmonės vienintelio akcininko ir vadovo Č. J. sūnus, bet ir yra tas asmuo, kuris padiktavo atsakovui 2017 m. balandžio 6 d. paaiškinimą. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovui prieš ginčo reisą buvo pateiktos raštiškos vežimo instrukcijos ar krovinio vežimo užsakymas. Bylos nagrinėjimo metu siekiant gauti rašytinės instrukcijos nuorašą paaiškėjo, jog tokia instrukcija nėra išlikusi. Taigi ieškovės teiginiai, kad atsakovui prieš krovinio vežimą buvo pateikta užsakymo krovinio vežimui kopija, rašytinė vežimo instrukcija, yra klaidingi.

 

33.2.  Nagrinėjant darbo ginčą darbdavys turi įrodyti, kad jis atliko pareigą įsitikinti, jog darbuotojas moka dirbti su jam patikėta darbo įranga, o esant reikalui – tinkamai apmokyti darbuotoją su tokia įranga dirbti, darbdavys turi įrodyti, kad jis darbuotojui suteikė informaciją, reikalingą konkrečioms jo pareigoms tinkamai atlikti, jog tinkamai supažindino darbuotoją su jo pareiginėmis instrukcijomis ir kitais aktais, įskaitant draudimo įmonių taisykles, nustatančias, kaip turi būti pervežamas krovinys tam, kad jei įvyks įvykis, jis būtų laikomas draudžiamuoju. Byloje nėra pateikta įrodymų, galinčių patvirtinti, jog darbdavė atliko šias pareigas. Tai, kad darbuotojo pareiginėse instrukcijose yra nurodyta, jog darbuotojas turi būti susipažinęs su paskirto automobilio (ne priekabos) eksploatacijos instrukcija, savaime neįrodo, kad darbuotojui buvo sudaryta galimybė susipažinti su šaldiklio-priekabos valdymu ir eksploatacija. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog darbdavys apmokė darbuotoją dirbti su ginčo šaldikliu, kad jam buvo pateiktas krovinio pervežimo užsakymas, krovinio vežimo instrukcija. Byloje yra pateikti darbuotojo nepasirašyti vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiai nuostatai. Šalia minėto dokumento yra pateiktas darbuotojų, supažindintų su pareiginiais nuostatais, registracijos žurnalas, tačiau jame atsakovo parašas yra atskirai, nėra aišku, kokios redakcijos ir turinio tai yra pareiginiai nuostatai, ar pateikti nuostatai nebuvo koreguojami. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog darbuotojas suprato, kad šaldiklyje nustatytas netinkamas temperatūros režimas. Atsakovo teigimu, bylos įrodymai leidžia teigti, jog, įjungus šaldiklį ar jam jau veikiant, pultelyje yra matomas skaičius be jokio reikšmės ženklo, ar minėta temperatūra yra teigiama ar neigiama, negalima pasakyti. Šiuo atveju byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas, suprasdamas, jog krovinys bus sugadintas, leido jam sugesti, kai jis pats buvo įspėjęs darbdavę, jog nemoka dirbti su šaldikliu-priekaba.

 

33.3.  Bylos aplinkybės patvirtina, jog dar iki to momento, kai krovinys buvo pradėtas vežti atsakovo, jis buvo apgadintas. „RusSurvey“ ataskaitoje pažymima, jog krovinys buvo vežamas iš Kazachstano ir jį pervežančiame šaldiklyje įvyko gedimas, dėl to pervežamas krovinys buvo iškrautas Lietuvoje bei buvo pakrautas į darbuotojo vairuojamą vilkiką. Minėtoje ataskaitoje nurodoma, kad krovinys jau buvo aukštesnės temperatūros, nei reikalaujama prieš pakraunant krovinį. Apie šias aplinkybes darbdavei buvo žinoma, tačiau ji nusprendė atlyginti krovinio sugadinimo žalą, nesiėmė priemonių užkirsti kelią nepagrįstam žalos išsiieškojimui, todėl atsakomybė dėl tokių sumų mokėjimo negali būti perkelta nurodytų sumų išieškojimo procese nedalyvavusiam atsakovui.

 

34. Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 26 d. nutarties dalį dėl 10 000 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų, 1225 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir priimti naują sprendimą – tenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimus, o ieškovės ieškinio reikalavimus atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

 

34.1.  Apeliacinės instancijos teismas, taikęs galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d. DK nuostatas, privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, be kita ko, civilinėse bylose Nr. 3K-3-485-695/2018, Nr. e3K-3-408-248/2017 priimtose nutartyse pateiktais išaiškinimais. Atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus išaiškinimus galima teigti, kad, norint konstatuoti, jog darbuotojas yra atsakingas pagal individualios materialinės atsakomybės sutartį, reikia atsižvelgti, ar tokios atsakomybę lemiančios sąlygos yra nustatytos minėtoje sutartyje, ar yra įvardyta, jog darbuotojui atsakomybė atsiranda ir už trečiųjų asmenų krovinius, kuriuos jis vežė darbo santykių su ieškove pagrindu. 2015 m. birželio 15 d. darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutartis leidžia teigti, jog minėtoje sutartyje jokia forma nėra įvardijama, kad darbuotojas visiškai atsako už trečiųjų asmenų turtą. Priešingai, yra įvardijama, jog atsakomybė darbuotojui tenka už darbdavio turtą. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018, kurioje buvo vertinamos identiškos materialinės atsakomybės sutarties nuostatos, pateikti išaiškinimai. Taigi net ir tuo atveju, jeigu būtų vadovaujamasi iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK ir individualios materialinės atsakomybės sutarties nuostatomis, nėra pagrindų taikyti darbuotojui visišką materialinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 formuojamos praktikos.

 

34.2.  Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK nuostatas. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija prieštarauja Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatoms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 pateiktiems išaiškinimams. Pastarojoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, jog tam tikrais atvejais po naujos redakcijos DK įsigaliojimo, kurio nuostatos įtvirtino, kad individualios materialinės atsakomybės sutartys neteko galios, gali būti išieškoma padaryta žala ir pagal minėtas materialinės atsakomybės sutartis. Minėtu atveju darbo santykiai buvo pasibaigę dar iki naujos redakcijos DK įsigaliojimo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nei minėtoje nutartyje, nei kitose nutartyse nėra nurodęs kitų aplinkybių, lemiančių, jog individualioms materialinės atsakomybės sutartims netekus galios jų nuostatos galėtų būti taikomos šiuo metu nagrinėjamuose darbo ginčuose. Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 7 dalis nustato, kad darbo santykiams, kurie buvo DK įsigaliojimo dieną, taikomos šio DK nuostatos, įskaitant darbo ginčus, pradėtus po šio kodekso įsigaliojimo. Šiuo metu galiojantis DK aiškiai apibrėžė darbuotojo atsakomybės atvejus (DK 151–154 straipsniai), baigtiniu sąrašu nurodydamas, kada taikoma visiška darbuotojo materialinė atsakomybė. Tarp minėtų atvejų nėra nustatyta darbuotojo atsakomybė pagal individualios materialinės atsakomybės sutarties nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė į DGK kreipėsi 2018 m. rugsėjo 11 d., ieškovės ieškinys buvo pateiktas 2018 m. gruodžio 5 d., darbuotojo priešieškinis pateiktas 2018 m. gruodžio 6 d., žala teisine prasme ieškovei atsirado 2018 m. birželio 12 d. Vilniaus apygardos teismui priėmus sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-3496-585/2018, darbo sutartis su darbuotoju buvo nutraukta 2018 m. spalio 10 d., galima teigti, jog šiuo atveju turi būti taikomos šiuo metu galiojančios DK nuostatos.

 

34.3.  Ieškovė yra pateikusi atsakovo 2017 m. balandžio 6 d. pasiaiškinimą, kuriame darbuotojas pripažįsta savo kaltę dėl netinkamo krovinio pervežimo. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog minėtas rašytinis įrodymas atspindi įvykius reiso metu. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog egzistuoja du priešingo turinio tos pačios dienos darbuotojo pasiaiškinimai. Antrame paaiškinime darbuotojas nenurodo, kad jis pripažįsta kaltę dėl netinkamos temperatūros šaldiklyje nustatymo, ir pažymi, jog temperatūra šaldiklyje buvo nustatyta tinkamai. Minėtas dokumentas draudimo įmonėje buvo pateiktas, kai UAB „Traktiras“ bandė gauti draudimo išmoką dėl apgadinto ginčo krovinio. Tikėtina, jog pati darbdavė ir perdavė draudimo bendrovei minėtą dokumentą, nes darbuotojas su draudimo bendrove nebendravo. Šios aplinkybės liudija, jog darbdavė siekė suklaidinti teismą. Be to, teismo proceso metu įmonės vadovas Č. J. į klausimą, kodėl egzistuoja du darbuotojo pasiaiškinimai, atsakyti negalėjo. Šie faktai patvirtina atsakovo nurodytą įvykių versiją, jog byloje esantį pasiaiškinimą jis rašė diktuojant įmonės atsakingam asmeniui.

 

34.4.  Byloje ieškovė pateikė DB Survejerių grupės N.V. ataskaitą, kurioje yra pateiktos išvados dėl ginčo krovinio sugadinimo aplinkybių, tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog tai nėra vienintelė atlikta ataskaita. Iš draudimo įmonės „ASS BTA Baltic Insurance Company“ buvo gauta kitos įmonės atlikta ataskaita, kurioje pažymimas faktas, kad ginčo krovinys buvo vežamas iš Kazachstano ir jį pervežančiame šaldiklyje įvyko gedimas, dėl jo pervežamas krovinys buvo iškrautas Lietuvoje bei buvo pakrautas į darbuotojo vairuojamą vilkiką. Minėtoje ataskaitoje nurodyta, kad krovinys jau buvo aukštesnės temperatūros, nei reikalaujama dar prieš pakraunant krovinį. Galima teigti, jog apie šias aplinkybes ieškovė žinojo dar prieš prasidedant ginčui, tačiau jas nuslėpė. Atsakovo nuomone, toks elgesys turi būti įvertintas sprendžiant žalos atlyginimo klausimą. Atsakovo vertinimu, šios aplinkybės taip pat gali būti susijusios su žalos atsiradimo aplinkybėmis.

 

35. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

 

35.1.  Teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovas, pasirašydamas materialinės atsakomybės sutartį, prisiėmė atsakomybę tiek už darbdavei nuosavybės teise priklausančio, tiek ir nepriklausančio turto, perduoto atsakovui, sugadinimą ar neišsaugojimą. Materialinės atsakomybės sutartyje nėra įvardijama, kad atsakovas atsako tik už darbdaviui nuosavybės teise priklausančio turto sugadinimą ar sunaikinimą, be to, sutarties 2.1 punktas nustato, jog darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę už jam darbdavio patikėtą turtą, ir tokia nuostata reiškia, kad darbdavys gali perduoti darbuotojui nebūtinai jam nuosavybės teise priklausantį turtą, už kurį materialiai atsakingas tampa atsakovas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 taip pat leidžia teigti, jog konkrečių materialinių vertybių išvardyti visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia. Sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad darbuotojas suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas. Šiuo atveju nepagrįstas atsakovo aiškinimas, kad jis negalėjo suprasti, jog yra materialiai atsakingas už trečiųjų asmenų ieškovei patikėtus, o šios – jam perduotus krovinius. Tikrieji šalių ketinimai buvo susitarti dėl visiškos materialinės atsakovo atsakomybės už ieškovės jam perduotą tiek jai, tiek ir tretiesiems asmenims priklausantį turtą. Toks aiškinimas atitinka įprastinę praktiką, CK 6.193 straipsnyje įtvirtintus sutarčių aiškinimo principus. Tokią išvadą leidžia daryti ir materialinės atsakomybės sutarties 4, 3 punktai.

 

35.2.  Atsakovas nepagrįstai teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 išaiškinimai turi būti taikomi, nes nurodytoje ir šioje byloje vertinamų materialinės atsakomybės sutarčių sąlygos yra identiškos. Nurodomų sutarčių turinys skirtingas, todėl kiekvienoje byloje individualiai, įvertinus visas aplinkybes ir visas sutarties nuostatas, turi būti nustatoma, dėl kokio turto darbuotojas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę.

 

35.3.  Atsakovas netinkamai aiškina Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnį, 6 straipsnio 7 dalį. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-248/2019, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 pateiktus išaiškinimus. Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnis įtvirtina, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki DK įsigaliojimo, įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios. Netenkanti galios sutartis nebetaikoma ateičiai, t. y. įvykiams, įvykusiems po sutarties pabaigos, tačiau galiojant sutarčiai įgytos teisės ir pareigos gali būti įgyvendinamos. DK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnyje nenustatyta, kad tokios sutartys tampa negaliojančios nuo jų sudarymo momento, todėl minimo įstatymo 12 straipsnis vertintinas kaip tokių sutarčių nutraukimas įstatymo pagrindu. Ginčo krovinio sugadinimo atveju visiškos materialinės atsakomybės sutartis galiojo, todėl ieškovė turi teisę įgyvendinti visiškos materialinės atsakomybės sutarties galiojimo laikotarpiu įgytą teisę į visišką nuostolių atlyginimą remdamasi šios sutarties nuostatomis.

 

35.4.  Kasacinio skundo argumentai dėl ieškovės galimai slėptų bylai reikšmingų aplinkybių nėra susiję su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje nurodytais kasacijos pagrindais. Be to, ieškovė dokumentų neslėpė, o iškilus jų pateikimo būtinybei, juos nedelsdama pateikė. Ieškovės vertinimu, dviejų atsakovo surašytų paaiškinimų egzistavimas nekeičia ginčo santykio vertinimo, nes atsakovas neneigė, kad surašė abu paaiškinimus, be to, jų turinys atspindi tas pačias faktines aplinkybes, paaiškinimuose patvirtinamos aplinkybės, kad 2017 m. kovo 28 d. atsakovas atvyko į pasikrauti (duomenys neskelbtini) k., pasikrovė 21 paletę užšaldytų kotletų ir nustatė netinkamą krovinio temperatūrą. Atsakovui taip pat buvo nurodyta, kad dvi survejerių ataskaitos buvo parengtos siuntėjo ir draudimo bendrovės iniciatyva, o ieškovė į bylą teikė tą ataskaitą, kuria nuostolius byloje prieš ieškovę grindė Belgijos Karalystės draudimo bendrovė „Post & Co“.

 

35.5.  Kasacinio skundo argumentai dėl krovinio sugadinimo aplinkybių neatitinka CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų. Šias aplinkybes teismai nagrinėjo, o atsakovas remiasi pavienėmis aplinkybėmis. Perkraunant krovinį ieškovei krovinio sugadinimų ar temperatūros pažeidimų, galėjusių turėti įtakos krovinio būklei, UAB „Terminai LT“ nenustatė, įrašų į CMR važtaraštį nebuvo įrašyta, nors perkrovimo metu buvo naudojami lazeriniai matuokliai krovinio temperatūrai nustatyti. Perkrovimo metu dalyvavo Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovas Ž. B., jis patvirtino, kad krovinys nepažeistas. Be to, iš „RusSurvey“ ataskaitos matyti, kad patikra atlikta 2017 m. balandžio 4 d., t. y. jau krovinį nuvežus, taigi survejeris nedalyvavo pakrovimo metu ir krovinio būklės objektyviai nematė. Objektyvių duomenų, kurie rodytų, jog UAB „Refas ir ko“ šaldymo įrenginio temperatūra buvo aukštesnė, nei nustatyta, nėra pridedama prie ataskaitos. Taigi krovinys buvo pakrautas tinkamos būklės.

 

36. Kitų atsiliepimų į kasacinius skundus įstatymų nustatyta tvarka negauta.

 
 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 
 

Dėl taikytinų teisės aktų

 

 

37. Atsakovo teigimu, 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui (toliau – naujasis DK), pagal kurio nuostatas individualios materialinės atsakomybės sutartys neteko galios, šios bylos atveju nebuvo pagrindo sprendžiant ginčą taikyti iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK normas dėl materialinės atsakomybės pagal individualias materialinės atsakomybės sutarčių sąlygas.

 

38. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. XII-2603 (toliau – ir DKPĮĮĮ) patvirtintas Darbo kodeksas, jis, išskyrus tam tikras įstatyme nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. (1, 2 straipsniai). Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykiams, kurie buvo Darbo kodekso įsigaliojimo dieną, taikomos Darbo kodekso nuostatos, išskyrus šio įstatymo 6 straipsnio 6–11 dalyse nustatytus atvejus. Nurodyto įstatymo 6 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Šio įstatymo 6 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki Darbo kodekso įsigaliojimo, įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios.

 

39. Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytas DKPĮĮĮ nuostatas, yra konstatavęs, kad jei dėl darbo ginčo nagrinėjimo kreiptasi iki 2017 m. liepos 1 d., ginčas procedūriniais jo nagrinėjimo aspektais turi būti nagrinėjamas pagal iki šios datos galiojusio DK nuostatas, jei kreiptasi vėliau – taikant naujojo DK reglamentavimą. DKPĮĮĮ 6 straipsnio 7 dalis nustato, kurio kodekso procesinės nuostatos taikytinos, nagrinėjant darbo ginčus, ji skirta procedūriniams darbo ginčo aspektams reguliuoti. Materialiosios teisės prasme turi būti taikomos tos normos, kurios galiojo ginčo santykių atsiradimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-248/2019, 29, 30 punktai). Viena iš 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK naujovių – panaikintas materialinės atsakomybės institutas. Visiško darbuotojų padarytos žalos atlyginimo neatsisakyta, tačiau jis reglamentuojamas kitaip, atsisakant individualiai su darbuotoju sudaromų visiškos materialinės atsakomybės sutarčių. Dėl to Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme įtvirtinta, kad tokios sutartys panaikinamos. Pažymėtina, kad nors nauju reglamentavimu atsisakyta individualių materialinės atsakomybės sutarčių ir jos neteko galios, iki 2016 m. DK įsigaliojimo padarytos žalos atlyginimas gali būti pagal jas išieškomas, jeigu žalos padarymo aplinkybės atitinka tuo metu galiojusias materialinės atsakomybės sąlygas pagal įstatymą ir visiškos materialinės atsakomybės sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018, 28 punktas).

 

40. Kasaciniame skunde atsakovas kelia klausimą dėl taikytinų teisės normų parinkimo (DK ar naujojo DK normos) ne procedūriniams darbo ginčo nagrinėjimo aspektams, o ginčui išspręsti iš esmės.

 

41. Kaip jau minėta, ginčui išspręsti iš esmės materialiosios teisės prasme turi būti taikomos tos teisės normos, kurios galiojo ginčo santykių atsiradimo metu. Ginčo santykiai dėl žalos atlyginimo atsiranda žalos padarymo metu, prievolė atlyginti padarytą žalą atsiranda nuo žalos padarymo. Šioje byloje nustatyta, kad žala, kurios atlyginimą ieškovė prašo priteisti iš atsakovo, padaryta 2017 m. kovo 28–31 d. Tuo metu galiojo ginčo santykius dėl žalos atlyginimo, materialinės atsakomybės taikymo reglamentuojančios DK normos, o naujasis DK dar nebuvo patvirtintas įstatymo leidėjo ir jo normos dar negaliojo. Dėl to konstatuotina, kad šioje byloje nagrinėjamo ginčo santykiams atsiradus 2017 m. kovo 28–31 d., t. y. dar iki naujojo DK įsigaliojimo, jam (ginčui) išspręsti taikytinos DK normos.

 

42. Konstatuotina ir tai, kad atsakovas, kasaciniame skunde teigdamas, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 išaiškinta, kad žalos pagal individualias materialinės atsakomybės sutartis išieškojimo, taikant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK nuostatas, galimumo sąlyga yra darbo sutarties pasibaigimas iki naujojo DK įsigaliojimo, skunde netinkamai interpretuoja nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, nes joje nėra pateikta tokių išaiškinimų.

 

43. Dėl to teisėjų kolegija kaip nepadrįstus atmeta atsakovo kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje taikydamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK nuostatas, netinkamai taikė Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnį, 6 straipsnio 7 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 pateiktų išaiškinimų.

 

 

Dėl iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK normų, reglamentuojančių darbuotojo (visišką) materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo

 

 

44. DK 245 straipsnyje, reglamentuojančiame materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindą, buvo nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Pagal DK 246 straipsnio nuostatas materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

 

45. Darbuotojų materialinės atsakomybės atvejai išvardyti DK 253 straipsnyje. Darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią, be kita ko, dėl: turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo); baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės; išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų; netinkamo materialinių vertybių saugojimo; kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo (DK 253 straipsnio 1, 3, 4, 5, 8 punktai).

 

46. Bendroji materialinės atsakomybės apimties taisyklė įtvirtinta DK 254 straipsnyje – darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus DK 255 straipsnyje. Atvejai, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, nustatyti DK 255 straipsnyje, kurio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

 

47. Reikalavimus visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai įtvirtina DK 256 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias: visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, ‒ darbo tvarkos taisyklėse; ši sutartis sudaroma raštu; joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų.

 

48. Atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos (DK 257 straipsnio 1 dalis). Darbdavys, atlyginęs darbuotojo padarytą žalą, turi į darbuotoją regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę; atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 4 dalis).

 

49. Dėl DK 256 straipsnio 1 dalies nuostatų kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad tam, jog darbuotojas atsakytų materialiai, sutartyje turi būti aiškiai ir darbuotojui suprantamai nustatyta, už ką jis yra atsakingas, kokių materialinių vertybių praradimas ar sužalojimas suponuoja jo pareigą visiškai atlyginti darbdaviui atsiradusią žalą. Konkrečių materialinių vertybių išvardyti visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia. Sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012).

 

50. Kasacinio teismo konsatuota, kad, sprendžiant dėl darbuotojo materialinės atsakomybės apimties, esant sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, svarbu išsiaiškinti šios sutarties sąlygų turinį. Iš sutarties turinio spręstina, dėl kokioms materialinėms vertybėms padarytos žalos darbuotojas atsako visiškai, t. y. įsipareigoja atlyginti dėl jo kaltės padarytą žalą visa apimtimi. Nuostatos, apibrėžiančios didesnę darbuotojo turtinę atsakomybę, turi būti aiškios ir tikslios, jų turinys negali būti aiškinamas per plačiai. Teismams nustatant visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygos prasmę, turi būti atsižvelgiama į sutartyje vartojamą terminiją, materialinių vertybių įvardijimą, subjektą, kuriam nuosavybės teise jos priklauso, turto patikėjimo aplinkybes, tikslus ir kt. Iš šių sutarties sąlygų konkrečiu atveju spręstina, ar darbuotojas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už konkretų turtą. Pavyzdžiui, ar pagal sutarties sąlygas tai materialinės vertybės, kurios yra darbdavio nuosavybė, ar apima ir kitų asmenų darbdaviui perduotą (saugoti, prižiūrėti, gabenti ar kt.) nuosavybę, o darbuotojas vykdo su tomis vertybėmis susijusias funkcijas; ar tai darbuotojui perduotos ar kitaip patikėtos darbo priemonės, įrankiai (transporto priemonės, staklės, programinė įranga ir kt.), ar tai ir gamybos procese naudojamos materialinės vertybės (žaliavos, detalės, gaminių sudėtinės dalys, eksploatacijos medžiagos ir kt.). Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygos, kad darbuotojas visiškai atsako už jam perduotas ar patikėtas materialines vertybes, turtą, darbdavio ar klientų nuosavybę, turi būti pakankamos išvadai, jog dėl konkretaus turto sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Tam, kad būtų įvykdyti aiškumo ir tikslumo reikalavimai, bendrosios taisyklės išimtį įtvirtinančiose nuostatose turėtų būti įvardytos tokios reikšmingos aplinkybės kaip materialinių vertybių nuosavybė (darbdavio, klientų, kitų darbdaviui turtą patikėjusių asmenų ir pan.), patikėjimo ar perdavimo aplinkybės, tikslai (taisyti, perdirbti, gabenti, parduoti, t. y. darbo funkcijoms atlikti ir pan.) ir pan. Sudarydamas visiškos materialinės atsakomybės sutartį darbuotojas turi suprasti, už kokias materialines vertybes jis prisiima visos žalos apimties atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018, 23 punktas).

 

51. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vienas darbo bylų nagrinėjimo ypatumų yra aktyvus teismo vaidmuo (CPK 414 straipsnis), o tai įpareigoja teismą, taip pat ir kasacinės instancijos, visais atvejais patikrinti, ar visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaryta laikantis DK 256 straipsnio reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2013; 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-408-248/2017, 20 punktas; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018, 18 punktas).

 

52. Šioje byloje nustatyta, kad šalys (ieškovė – darbdavė ir atsakovas, pas ieškovę dirbantis vairuotoju-ekspeditoriumi) 2015 m. birželio 15 d. sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią: atsakovas, prisiimdamas visišką materialinę atsakomybę už jam darbdavės patikėtą turtą, įsipareigojo tausoti jam perduotą darbdavės turtą ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti, prisiėmė prievolę visiškai atlyginti darbdavei materialinę žalą dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo), baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavė turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės; šalys sulygo, kad atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavė regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (sutarties 2 punkto 1 papunktis, 4 punkto 1, 3 papunkčiai, 6 punkto 3 papunktis).

 

53. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-408-248/2017 20 punkte, 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 18 punkte pateiktu išaiškinimu, jog teismas visais atvejais yra įpareigotas patikrinti, ar visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaryta laikantis DK 256 straipsnio reikalavimų.

 

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad jais nepagrindžiama, jog šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, ar šalių visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaryta laikantis DK 256 straipsnio reikalavimų. Atsakovo kasaciniame skunde nėra ir argumentų, kuriais būtų nurodoma į šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties neatitiktį DK 256 straipsnio reikalavimams, pavyzdžiui, dėl sutarties subjektų, objekto ir t. t., o skunde nurodomi argumentai, kuriais teigiama, kad jam (atsakovui) negali būti taikoma visiška materialinė atsakomybė už tai, kad ginčo krovinys sugedo, nes jis (atsakovas) pagal šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygas nebuvo prisiėmęs visiškos materialinės atsakomybės už ginčo krovinį. Taigi atsakovo kasaciniame skunde nėra nurodoma ir pagrindžiama, kad šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis neatitinka DK 256 straipsnio reikalavimų. Pagrindo konstatuoti jos neatitiktį įstatymo reikalavimams egzistavimas nenustatytas ir šią bylą nagrinėjant kasacine tvarka.

 

55. Atsakovo kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 formuojamos praktikos, nagrinėtini dviem aspektais: pirma, ar šios bylos aplinkybės dėl šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų yra, kaip teigiama skunde, faktiškai identiškos apinkybėms dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties, dėl kurios pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018, sąlygų ir, šia prasme, ar nurodytos bylos išsprendimo dėl ginčo esmės rezultatas nėra teismo precedentas nagrinėjamoje byloje; antra, ar apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje aiškindamas ir nustatydamas šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų turinį, laikėsi nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų.

 

56. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07 pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

 

57. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas, ir jame nurodyta teismų praktika).

 

58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 buvo sprendžiama dėl darbuotojo materialinės atsakomybės pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį tokiu atveju, kai egzistavo konkreti, tos bylos šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis ir materialinės atsakomybės instrukcija, o pastarojoje buvo reglamentuojami darbuotojo įsipareigojimai ir atsakomybė, susiję su jam perduota ir eksploatuojama įmonės transporto priemone. Tos bylos šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis ir materialinės atsakomybės instrukcija bylą nagrinėjusių teismų buvo vertinamos sistemiškai. Tokiu būdu jas įvertinęs pirmosios instancijos teismas sprendime motyvavo, kad atsakovas, būdamas protingas ir apdairus, susipažinęs su visiškos materialinės atsakomybės sutartimi bei materialinės atsakomybės instrukcija, juolab nesant įforminto ginčo krovinio perdavimo jam, kaip darbuotojui, negalėjo suprasti, kad jam tenka visiška materialinė atsakomybė už krovinius, kuriuos jis vežė darbo santykių su ieškove pagrindu (nurodytos nutarties 22 punktas). Kasacinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties turinį, pagrįstai sprendė, kad jis neteikia pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas suprato ir buvo prisiėmęs visišką materialinę atsakomybę už krovinius, kuriuos jis vežė vykdydamas darbo sutartį (nurodytos nutarties 25 punktas).

 

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiai bylai aktualios šalių 2015 m. birželio 15 d. sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties turinį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 vertintos tos bylos šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutaries turinį tiek, kiek jis išdėstytas nurodytos nutarties 19 punkte, sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šių dviejų sutarčių sąlygos yra analogiškos. Šioje byloje, skirtingai nei nurodytoje byloje, neegzistuoja aplinkybė dėl materialinės atsakomybės instrukcijos buvimo. Esant šiems faktinių aplinkybių skirtumams teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytos bylos išsprendimo dėl ginčo esmės rezultatas nėra teismo precedentas nagrinėjamoje byloje.

 

60. Vertinant, ar apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje aiškindamas ir nustatydamas šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų turinį, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 pateiktų išaiškinimų (žiūrėti šios nutarties 50 punktą), spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip ir išaiškinta nurodytoje kasacinio teismo nutartyje, aplinkybę, dėl kokioms materialinėms vertybėms padarytos žalos darbuotojas atsako visiškai, nustatė analizuodamas ir aiškindamas šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų turinį, nustatydamas visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų prasmę, atsižvelgė į sutartyje vartojamą terminiją, materialinių vertybių įvardijimą, subjektą, kuriam nuosavybės teise jos priklauso, turto patikėjimo aplinkybes, tikslus ir kt., vertino, kad šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygos, atsižvelgiant ir į vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiuose nuostatuose įtvirtintas pastarojo pareigas, yra pakankamos išvadai, jog visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra sudaryta ir dėl krovinio.

 

61. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 nurodžius, jog bendrosios taisyklės išimtį įtvirtinančiose nuostatose turėtų būti įvardytos tokios reikšmingos aplinkybės kaip materialinių vertybių nuosavybė (darbdavio, klientų, kitų darbdaviui turtą patikėjusių asmenų ir pan.), nurodytoje nutartyje nėra nurodyta, jog visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygose expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nesant įvardytam materialinių vertybių nuosavybės teisės subjektui (darbdavys, klientai, kiti darbdaviui turtą patikėję asmenys ir pan.), aplinkybė, dėl kokioms materialinėms vertybėms padarytos žalos darbuotojas atsako visiškai, negali būti nustatoma analizuojant ir aiškinant tos sutarties sąlygų turinį. Nurodytoje nutartyje išaiškinta, kad iš sutarties turinio spręstina, dėl kokioms materialinėms vertybėms padarytos žalos darbuotojas atsako visiškai, t. y. įsipareigoja atlyginti dėl jo kaltės padarytą žalą visa apimtimi. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys teikia pagrindą padaryti išvadą, kad šio išaiškinimo apeliacinės instancijos teismas laikėsi.

 

62. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygas, susijusias su turtu, už kurį atsakovas, kaip darbuotojas, prisiėmė visišką materialinę atsakomybę, ir padarė pagrįstą išvadą, jog visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra sudaryta ir dėl krovinio.

 

63. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 formuojamos praktikos.

 

 

Dėl atlygintinos žalos dydžio mažinimo

 

 

64. DK 257 straipsnio 5 dalis nustatyta, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Taigi teismui suteikta diskrecija mažinti iš darbuotojo priteistinos žalos dydį, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Šios aplinkybės gali būti įvairios ir vertintinos kiekvienoje byloje individualiai.

 

65. Kasacinis teismas, aiškindamas DK 257 straipsnio 5 dalį, yra konstatavęs, kad ši DK nuostata, suteikianti teismui teisę mažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą, taikytina tiek darbuotojo ribotos materialinės atsakomybės atvejais (DK 254 straipsnis), tiek darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės atvejais (DK 255 straipsnis), išskyrus DK 257 straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kai žala yra padaroma tyčia. Vadinasi, teismas, nors ir egzistuoja pagrindas taikyti darbuotojui visišką materialinę atsakomybę, turi teisę sumažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą (išskyrus pirmiau nurodytą išlygą). Pažymėtina, kad tokios teisės įstatymo lygmeniu įtvirtinimas ir reglamentavimas yra pirmiau jau minėto prioritetinio darbuotojo, kaip silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, teisių ir teisėtų interesų gynimo principo sudėtinė dalis. DK 257 straipsnio 5 dalyje yra nurodyti dvejopo pobūdžio kriterijai, kurie šios materialiosios teisės normos taikymo prasme gali sudaryti pagrindą mažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą: aplinkybės, lėmusios žalos atsiradimą, ir darbuotojo turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-690/2018, 22, 23 punktai). Darbdavio veiksmai (neveikimas), susiję su netinkamu darbo organizavimu ir galėję turėti įtakos žalos atsiradimui, gali būti vertinami kaip pagrindas mažinti prašomą priteisti žalos atlyginimą, jei žala nėra padaryta tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445-248/2016, 40, 41 punktai).

 

66. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovo kaltės forma dėl atsiradusios žalos yra neatsargumas, dėl jos (žalos) atsiradimo kalta ir ieškovė, kurios kaltės forma – didelis neatsargumas, taip pat nustatęs prastą atsakovo turtinę padėtį ir sveikatos būklę, sprendė, jog yra pagrindas taikyti mišrios kaltės institutą, atsižvelgiant į ieškovės didelį neatsargumą ir prastą atsakovo turtinę padėtį bei sveikatos būklę, ir sumažinti ieškovei iš atsakovo priteistinos žalos dydį iki 10 000 Eur.

 

67. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas priteistinos žalos dydį, nepagrįstai sureikšmino atsakovo sveikatos būklės ir turtinės padėties aplinkybes, pažeidė DK 257 straipsnio 5 dalį.

 

68. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą vertina kaip nepagrįstą. Kaip jau minėta, įstatymu teismui suteikta diskrecija mažinti iš darbuotojo priteistino žalos atlyginimo dydį, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Vienas iš kriterijų, galinčių sudaryti pagrindą mažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą, yra darbuotojo turtinė padėtis. Šiai, be kita ko, įtakos turi ir darbuotojo sveikatos būklė, nes jai esant prastai asmuo paprastai patiria papildomas su tuo susijusias išlaidas, ji negatyviai paveikia asmens turtinę padėtį, apriboja ir netgi atitinkamais atvejais eliminuoja prielaidų gerinti turtinę padėtį gaunant su darbo santykiais susijusių pajamų egzistavimą. Spręstina, kad šioje byloje nustatęs, jog atsakovui yra 65 metai, jis gauna 384,91 Eur senatvės pensiją, nuosavybės teise nekilnojamojo turto neturi, nuo 2018 m. atsakovas gydomas, nes serga (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tai yra pagrindas pagal DK 257 straipsnio 5 dalį sumažinti ieškovei iš atsakovo priteistiną žalos atlyginimo dydį.

 

69. Apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis diskrecija, atlygintinos žalos dydį sumažino iki 10 000 Eur, atsižvelgdamas ne vien tik į atsakovo turtinę padėtį ir sveikatos būklę, bet ir į ieškovės kaltę dėl žalos atsiradimo, kurią kvalifikavo kaip didelį neatsargumą. Taigi apeliacinės instancijos teismas atlygintinos žalos dydį sumažino remdamasis abiem DK 257 straipsnio 5 dalyje nurodytais kriterijais. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos nutarties turinį ir kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, atlygintinos žalos dydį sumažindamas iki 10 000 Eur, nepagrįstai sureikšmino atsakovo sveikatos būklės ir turtinės padėties aplinkybes, netinkamai įgyvendino savo diskreciją, pažeidė DK 257 straipsnio 5 dalį.

 

70. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas didelį kreditoriaus neatsargumą ir sumažindamas žalos dydį, nepagrįstai netaikė CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nustatytos proporcijos. Teismas turėjo vertinti, kiek proporcingai dėl žalos atsiradimo kalta ieškovė ir kiek žalos atsiradimą nulėmė atsakovo neteisėti veiksmai, tačiau šiuo klausimu visiškai nieko nepasisakė.

 

71. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą taip pat vertina kaip nepagrįstą. Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas prašomą priteisti žalos atlyginimą iki 10 000 Eur, vertino, kokio dydžio žalos atlyginimo priteisimas, o kokio – atmetimas yra proporcingi, atsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes dėl ieškovės didelio neatsargumo ir prastos atsakovo turtinės padėties bei sveikatos būkės. Nevertinus nurodyto proporcingumo yra menkai tikėtinas logiško rezultato dėl priteisiamo sumažinto žalos atlyginimo dydžio gavimas. Nagrinėjamoje byloje toks apeliacinės instancijos teismo gautas rezultatas yra logiškas. Apeliacinės instancijos teismo taikytas proporcijas galima apskaičiuoti pagal teismo nustatytą padarytos žalos dydį – 46 751,54 Eur ir jų taikymo rezultatą, t. y. priteistą sumažintą žalos atlyginimo dydį – 10 000 Eur. Tai, kad skundžiamos nutarties dalyje, kurioje išdėstyti motyvai dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo sumažinimo, nėra nurodytos teismo taikytos proporcijos, jų procentinė išraiška, nėra aktualu nagrinėjant bylą pagal ieškovės kasacinį skundą, nes skunde kaip kasacijos pagrindas ieškovo nėra nurodytas netinkamas proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, taikymas apeliacinės instancijos teisme priimant skundžiamą nutartį.

 

 

Dėl kitų ieškovės ir atsakovo kasacinių skundų argumentų

 

 

72. CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose.

 

73. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, bei argumentuotai pagrįsti, jog nurodomas teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, be to, kad toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, jame būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

 

74. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

 

75. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės ir atsakovo kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus.

 

76. Dalis ieškovės kasacinio skundo teiginių, kuriais nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, nevertino, jog esminė žalos atsiradimo priežastis yra atsakovo netinkamas darbinių pareigų vykdymas, padarė nepagrįstas, prieštaraujančias byloje pateiktiems įrodymams išvadas dėl ieškovės didelio neatsargumo, atsakovo neapmokymo dirbti su šaldytuvu-puspriekabe, nevertino ieškovės vykdomos veiklos pobūdžio, pavojingumo ir potencialios žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos laipsnio, nepasisakė, ar tai galėjo turėti, o jei galėjo – kiek turėjo įtakos atsakovo atlygintinos žalos dydžio nustatymui (žr. šios nutarties 27.1–27.3, 27.6 punktus), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes šie teiginiai neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kadangi juose nenurodyta kasacijos pagrindo ir jo buvimą patvirtinančių teisinių argumentų. Analogišką išvadą teisėjų kolegija daro ir dėl atsakovo kasacinio skundo teiginių, nurodytų šios nutarties 29.3, 29.4 punktuose.

 

77. Ieškovės kasaciniame skunde teigiant, kad egzistuoja CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas kasacijos pagrindas, yra nurodomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-690/2018 pateikti atitinkami išaiškinimai, tačiau skundo argumentais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie kasacinio skundo argumentai taip pat nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kadangi juose nenurodyta kasacijos pagrindo buvimą patvirtinančių teisinių argumentų.

 

78. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pagrindo juos naikinti kasacinių skundų argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

 

79. Kasacinių skundų netenkinus, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas joms nepriteistinas.

 

80. Kasacinis teismas patyrė 9,68 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinių skundų šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš abiejų šalių lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Traktiras“ (j. a. k. 300626231) 4,84 Eur (keturis Eur 84 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo I. L. (I. L.) (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,84 Eur (keturis Eur 84 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai  

                                                                                            

Goda Ambrasaitė-Balynienė

 

Virgilijus Grabinskas

 

Antanas Simniškis