Klaipėdos

1.   Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimą, nutraukiant darbo sutartį darbuotojui išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas grąžinimo pagrindus, aiškinimo ir taikymo.

 

2.   Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 2126,32 Eur išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinį ieškovė grindė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 150 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalies, 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis. Ji nurodė, kad 2018 m. balandžio 9 d. atsakovės prašymu nuo 2018 m. gegužės 6 d. buvo nutraukta darbo sutartis, 2018 m. balandžio 13 d. pasirašytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo pasekmių, išmokėta 4040,46 Eur kompensacija (neatskaičius mokesčių) už nepanaudotas atostogas. 2018 m. gegužės 22 d. UAB Verslo aptarnavimo centrui suformavus ataskaitą pastebėta, kad sistema klaidingai skaičiuoja nepanaudotas atostogas darbuotojams, kurie yra ar buvo vaiko priežiūros atostogose. Atsakovė nesutiko grąžinti permokėtų lėšų.

 

 

3.   Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė ieškovei iš atsakovės 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

 

4.   Teismas nustatė, kad atsakovė pas ieškovę dirbo nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2018 m. gegužės 6 d. Šiuo laikotarpiu atsakovei du kartus buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos: nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2013 m. spalio 6 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. balandžio 2 d.

 

5.   Prašoma priteisti nepagrįstai išmokėta suma, teismo vertinimu, neprilyginama atsakovės prašymui taikyti išskaitą (išskaitas darbdavė turėjo teisę atlikti iki atsakovės atleidimo iš darbo dienos, atsiskaitydama su ja), ginčas spręstinas pagal nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas ir draudimą išreikalauti. Atsakovės prašymą taikyti sutrumpintą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

 

6.   Teismas rėmėsi CK 6.237, 6.241 straipsnių nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais 2013 m. liepos 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013, 2015 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015 dėl nepagrįsto praturtėjimo prielaidų, konstatavo, kad atsakovės nesąžiningi veiksmai byloje nenustatyti, ieškovė atsakovės nesąžiningumo neįrodinėja.

 

7.   Išmokas už nepanaudotas kasmetines atostogas teismas kvalifikavo kaip darbo užmokesčiui prilygintinas išmokas. Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais 2002 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1355/2002 dėl skaičiavimo, sąskaitybos klaidos sąvokų, įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog išmokant kompensaciją atsakovei už nepanaudotas atostogas buvo padaryta skaičiavimo klaida. Išmoka už nepanaudotas atostogas atsakovei tuo metu buvo išmokėta esant teisiniam pagrindui, t. y. ieškovei apskaičiavus nepanaudotas atostogas. Apskaičiuodama atostogas už (vaiko priežiūros atostogų) laikotarpį, už kurį jos neturėjo būti skaičiuojamos, tokį skaičiavimą taikydama visą ieškovės dirbtą pagal darbo sutartį laikotarpį, ieškovė, teismo vertinimu, neteisingai pritaikė teisės aktą, taigi prisiėmė tokių veiksmų riziką. Sąskaitybos klaida neapima įstatymo neteisingo taikymo atvejų. Atostogos klaidingai buvo skaičiuojamos ne tik atsakovei, bet ir kitiems ieškovės darbuotojams, tai rodo sistemingą neteisingą teisės aktų taikymą. Todėl CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, įtvirtinančios galimybę išreikalauti be pagrindo išmokėtas sumas kaip darbo užmokesčiui prilygintas išmokas tuo atveju, kai padaryta sąskaitybos klaida, netaikytinos.

 

8.   Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei iš atsakovės be pagrindo išmokėtus 2126,32 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. rugpjūčio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 96 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

9.   Kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutiko su ieškove, kad šiuo atveju permoka darbuotojai yra susidariusi dėl sąskaitybos klaidos, todėl šios permokos priteisimas ieškovei pagal įstatymą ir teismų praktiką nelaikomas nesąžiningu ar nepagrįstu darbuotojo teisių suvaržymu.

 

10. Kolegija nurodė, kad teismų praktika, sprendžiant be pagrindo išmokėto darbo užmokesčio grąžinimo klausimus, nėra aiškiai atribojusi teisės taikymo klaidos nuo sąskaitybos klaidos (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Išaiškinimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-370-313/2015, pagal kuriuos kompensacijos už nepanaudotas atostogas permoka neturėtų būti priteisiama, jei ji atsirado dėl teisės taikymo klaidos, pateikti įvertinus tik tai bylai reikšmingas faktines aplinkybes (byloje nustatyta, kad kompensacija už kasmetines atostogas darbuotojui buvo permokėta ne dėl skaičiavimo klaidos, o dėl to, jog tokia kompensacija apskritai neturėjo būti skaičiuojama ir mokama, nes darbo sutartis darbdavio sprendimu buvo nutraukta neteisėtai). Nagrinėjama byla, kolegijos vertinimu, labiau susijusi su kitomis situacijomis, kai kompensacija už nepanaudotas atostogas darbuotojui iš tikrųjų priklausė, o jos permoką nulėmė neteisingi techninio pobūdžio skaičiavimai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2007 (kasacinis teismas technine, t. y. sąskaitybos, klaida laikė kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimą, kai ji buvo išmokėta antrą kartą); Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-894-524/2013 (technine ir sąskaitybos klaida laikytas atvejis, kai darbdavys kompensaciją už nepanaudotas atostogas darbuotojui išmokėjo nepritaikęs darbo dienų perskaičiavimo koeficiento).

 

11. Kolegija konstatavo, kad, vadovaujantis DK 213 straipsnio 3 dalies, 220 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šios bylos šalių ginčui turėjo būti taikoma privaloma neteisminė nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgdama į tai, kad darbo ginčo neišnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje dėl praleisto procedūrinio kreipimosi į ginčų komisiją termino nekliudo darbo ginčo šalims keiptis į teismą, kolegija šį ginčą išsprendė iš esmės.

 

 

12. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

 

13. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

 

14. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.2 straipsnis). CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens naudą, gautą kreditoriaus sąskaita.

15. CK 6.237 straipsnyje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis (1 dalis); nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje nustatytus atvejus (2 dalis).

16. Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Taigi įstatymų leidėjas nustatė dvi alternatyvias draudimo išreikalauti be pagrindo įgytą darbo užmokestį ir jam prilygintas išmokas išimtis: be pagrindo įgytų lėšų gavėjo nesąžiningumą ir sąskaitybos klaidą.

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos šios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010).

18. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).

19. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, asmuo visų pirma turi turtą įgyti be teisinio pagrindo. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo (CK 6.237 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-313/2015).

20. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį reiškė vadovaudamasi DK 150 straipsnio (reglamentuojančio išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio) 2 dalies 2 punkto, CK 6.237 straipsnio 1 dalies, 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, kaip pagrindą, suponuojantį tenkinti reikalavimą priteisti iš atsakovės jai išmokėtą kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalį, ieškovė nurodė padarytą sąskaitybos klaidą.

21. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs šalių materialinius teisinius santykius ir nustatęs, kad šioje byloje ginčas spręstinas pagal nepagrįstą praturtėjimą ir draudimą išreikalauti reglamentuojančias teisės normas (ne pagal DK nuostatas), konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad išmokant kompensaciją atsakovei už nepanaudotas atostogas buvo padaryta skaičiavimo klaida, ir, byloje nesant nustatytų atsakovės nesąžiningų veiksmų, sprendė, kad CK 6.241 straipsnio 1  dalies 4 punkto nuostatos, įtvirtinančios galimybę išreikalauti be pagrindo išmokėtas sumas tuo atveju, kai padaryta sąskaitybos klaida, netaikytinos. Išmoka už nepanaudotas atostogas atsakovei tuo metu buvo išmokėta esant teisiniam pagrindui. Apskaičiuodama atostogas už (vaiko priežiūros atostogų) laikotarpį, už kurį jos neturėjo būti skaičiuojamos, tokį skaičiavimą taikydama visą ieškovės dirbtą pagal darbo sutartį laikotarpį, ieškovė, teismo vertinimu, neteisingai (ir pagal bylos duomenis sistemingai) pritaikė teisės aktą, taigi prisiėmė tokių veiksmų riziką. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad sutinka su ieškove, jog šiuo atveju permoka darbuotojai yra susidariusi dėl sąskaitybos klaidos, todėl šios permokos priteisimas ieškovei pagal įstatymą ir teismų praktiką nelaikomas nesąžiningu ar nepagrįstu darbuotojo teisių suvaržymu. Taigi šią bylą nagrinėję teismai padarė skirtingas išvadas dėl pagrindo išreikalauti atsakovei išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalį buvimo, sąskaitybos klaidos fakto įrodytumo.

22. Atsakovė, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį, kasaciniame skunde argumentuoja, kad ieškovės nurodyta klaida, atsižvelgiant į faktines šios bylos aplinkybes, vertintina ne kaip sąskaitybos, o kaip teisės taikymo klaida. Tokiu atveju teisiškai reikšminga sąskaitybos sąvokos samprata.

23. Žodis „sąskaityba“ lietuvių kalboje apibrėžiamas kaip sąskaitų tvarkymas, buhalterinė apskaita; „sąskaitininkas“ – sąskaitybos specialistas, buhalterijos darbuotojas; „sąskaita“ – atsiskaitymų ir įsipareigojimų eigos dokumentas; dokumentas, kur suskaičiuoti mokėtini pinigai; finansinių–ūkinių operacijų, įrašomų į specialias knygas, visuma, sudaroma pagal apyvartą (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2012, p. 676; Lietuvių kalbos institutas. Lietuvių kalbos žodynas [interaktyvus]. <http://www.lkz.lt/>). Sąskaitybos sinonimai – apskaita, buhalterija; buhalterinė apskaita. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme buhalterinė apskaita apibrėžiama kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Taigi sąskaityba gali būti suprantama kaip vienas iš (buhalterinės) apskaitos proceso etapų, kuriame išanalizuojamos ir užrašomos ūkinės veiklos operacijos (tvarkomos sąskaitos). Bendrai šiuolaikinę apskaitą galima apibrėžti kaip informacinę sistemą, kuria remiantis matuojama, apdorojama ir perduodama finansinė informacija apie tam tikrą ekonominį subjektą.

24. Kasacinis teismas 2002 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1355/2002, kurioje pateiktais išaiškinimais dėl skaičiavimo, sąskaitybos klaidos sąvokų rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sąvoka „skaičiavimo klaida“ yra aiškinama kaip sąskaitybos klaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2001). Sąskaityba pagal šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus gali reikšti ne tik aritmetinį darbo užmokesčio skaičiavimą, bet ir kitus veiksmus, susijusius su darbo užmokesčio apskaita ir išmokėjimu.

25. Kasacinio teismo praktikoje dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo reiškiant reikalavimą grąžinti be pagrindo įgytą turtą išaiškinta, kad šios kategorijos bylose ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; taip pat žr. 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2007).

26. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovui teigiant, jog buvusiam darbuotojui be pagrindo išmokėta dalis darbo užmokesčiui prilygintos išmokos (šiuo atveju – dalis kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas), ir nurodant sąskaitybos klaidą, kaip pagrindą taikyti CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą draudimo (išreikalauti iš darbuotojo išmoką (jos dalį) išimtį, būtent ieškovui tenka sąskaitybos klaidos fakto įrodinėjimo pareiga.

27. Sąskaitybos klaidos faktą teismai konstatuoja, vadovaudamiesi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, ištyrę ir įvertinę konkrečios bylos duomenų visumą, kuri suponuoja klaidos kvalifikavimą būtent kaip sąskaitybos, ne teisės taikymo ar kitokio pobūdžio klaidą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1355/2002; 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2007; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-313/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-122/2002; 2014 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-484/2014). Pažymėtina, kad kasacinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-313/2015, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos faktines aplinkybes, konstatuota, kad netinkamas įstatymo taikymas (dėl ko buvo neteisėtai nutraukta darbo sutartis ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas) negali būti prilyginamas sąskaitybos klaidai.

28. Nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl sąskaitybos klaidos fakto įrodytumo nagrinėjamoje byloje, atsakovė iš esmės kelia įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo klausimą. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas įrodymų vertinimo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016, 29 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40 punktas).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė pagrįstai akcentuoja šios bylos faktines aplinkybes, kurios, jos vertinimu, nesuponuoja ieškovės nurodytos klaidos kvalifikavimo kaip sąskaitybos klaidos, kartu – pagrindo grąžinti ieškovei dalį atsakovei išmokėtos sumos. Nagrinėjamoje byloje nėra pakankamų duomenų, kurie teiktų pagrindą daryti išvadą dėl sąskaitybos klaidos įrodytumo, t. y. pagrįstų ieškovės įrodinėtą teisiškai reikšmingą – sąskaitybos klaidos – aplinkybę. Nors ieškovė nurodė, kad klaida padaryta dėl žmogiškojo faktoriaus nulemtos sąskaitybos klaidos, ieškovės, turinčios įrodinėjimo pareigą (žr. šios nutarties 26 punktą), pateikti paaiškinimai bei įrodymai tokios išvados nepagrindžia.

30. Ieškovė į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad duomenys apie ieškovės darbuotojų darbo laiko apskaitą suvedami į darbo santykių administravimo ir apskaitos informacinę sistemą „Paskata“ („IT Paskata“). UAB Technologijų ir inovacijų centras (TIC) teikia informacinių technologijų ir telekomunikacijų paslaugas ieškovei ir UAB Verslo administravimo centrui (VAC). TIC administruoja „IS Paskata“, o VAC teikia darbo santykių administravimo ir buhalterinės apskaitos paslaugas pagal šalių sudarytą sutartį. Ieškovė pastebėjo galimus sistemos skaičiavimo netikslumus 2018 m. gegužės 22 d. ir informavo TIC bei VAC darbuotoją. TIC patikrino programą ir nustatė, kad atostogų tipų klasifikatoriuje buvo nustatytas tipas su kodu, kuriam netaikoma kasmetinių atostogų nekaupimo darbuotojams, esantiems vaiko priežiūros atostogose, taisyklė (formulė). Atsakovei per klaidą iš klasifikatoriaus buvo parinktas neteisingas atostogų tipo kodas. Dėl to apskaitos programoje nebuvo pritaikyta atostogų nekaupimo taisyklė. Tai suponavo, kad atsakovei buvo neteisingai apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. TIC pažymėjo, kad nustačius klaidą „IS Paskata“ neteisingai parinktas parametras 2018 m. gegužės 22 d. buvo pakoreguotas, pataisytas į teisingą. VAC informavo ieškovę, kad atliko kasmetinių atostogų apskaitos programoje „IS Paskata“ taisyklės (formulės) peržiūrą ir korekciją bei kasmetinių atostogų likučio perskaičiavimą; nurodė, kad programoje personalo valdymo duomenys yra susieti su darbo užmokesčio skaičiavimu, priskaitymai ir išmokėjimai vykdomi pagal sistemoje „IS Paskata“ esančius duomenis, programoje suvesta informacija netikrinama, neperskaičiuojama. Ieškovės į bylą pateiktame TIC 2018 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 5D-111-18 „Dėl atostogų skaičiavimo informacinėje sistemoje PASKATA“ nurodyta, kad sistemoje nenustatytas atostogų tipų klasifikatoriaus papildymo ar keitimo istorijos duomenų kaupimas.

31. Nurodytos aplinkybės ir ieškovės pateikti įrodymai, kolegijos vertinimu, nepagrindžia, kuriuo momentu ieškovės nurodomas žmogiškasis faktorius turėjo įtakos klaidos padarymui (kuriant pačią apskaitos programą ar naudojantis ja, t. y. atliekant žymėjimą atitinkamose vietose), ar klaida yra techninio pobūdžio, ar tai – ne sąmoningai kurio nors subjekto (darbuotojo) padaryta klaida, kurią lėmė netinkamas įstatymo taikymas.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl sąskaitybos klaidos, kaip pagrindo ieškovei susigrąžinti dalį atsakovei išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, įrodytumo padarė pažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nurodytas šios nutarties 28 punkte, netinkamai aiškindamas ir taikydamas CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Konstatuoti pažeidimai, byloje nesant nustatyto (neįrodinėto) atsakovės nesąžiningumo fakto, teikia pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė pagrindo taikyti CK 6.241 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo išimtį, įtvirtintą 4 punkte. 

33. Nors atsakovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klaidos kvalifikavimo klausimą, nepagrįstai rėmėsi išaiškinimais bylose, nurodytose skundžiamoje nutartyje (žr. šios nutarties 10 punktą), teisėjų kolegija nurodo, kad teismas vertino, jog šios bylos situacija yra labiau susijusi su tokiomis situacijomis, kai kompensacija už nepanaudotas atostogas iš tikrųjų priklausė, o jos permoką nulėmė neteisingi techninio pobūdžio skaičiavimai. Taigi teismas atsižvelgė į nurodytuose teismų procesiniuose sprendimuose pateiktus išaiškinimus, tačiau nėra pagrindo teigti, jog juos vertino kaip precedentą ir juo vadovavosi. Minėta, kad sąskaitybos klaidos faktą teismai gali konstatuoti, vadovaudamiesi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, ištyrę ir įvertinę konkrečios bylos duomenų visumą (žr. šios nutarties 27 punktą), o teismų precedentais remtis reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015).

 

Dėl pareigos motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį)

 

34. Kasaciniame skunde atsakovė argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas, priėmė priešingą pirmosios instancijos teismui sprendimą, jo nemotyvavęs, neatsakęs į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

35. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.

36. Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų, tai pripažįstama esminiu proceso teisės pažeidimu.

37. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir EŽTT, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai, apeliacinio skundo argumentai. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

39. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad skundžiamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Teismo motyvai išdėstyti nesilaikant CPK 331 straipsnio nuostatų reikalavimų – nenurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl pagrindo klaidą kvalifikuoti kaip sąskaitybos klaidą, nepateikti išsamūs teisiniai argumentai dėl priešingos pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytai pozicijos (dėl teisiškai reikšmingos – sąskaitybos klaidos – aplinkybės įrodytumo). Nors apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta, kad atsakovė pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose su apeliaciniu skundu nesutinka, tačiau iš bylos duomenų matyti, kaip teisingai nurodo atsakovė kasaciniame skunde, kad atsakovė teikė teismui atsiliepimą (ne rašytinius paaiškinimus) į apeliacinį skundą, tačiau šis teismo buvo atsisakytas priimti (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-32622-294/2018). Tačiau pirmiau nurodyti proceso teisės normų pažeidimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytini esminiais, galėjusiais turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir nevertintini kaip pagrindas jį panaikinti. Skundžiamas sprendimas panaikintinas dėl šios nutarties 32 punkte nurodytų teisės normų pažeidimų.  

 

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

40. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). 

 

41. Atsakovės atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą teismo buvo atsisakytas priimti, todėl išlaidų advokato pagalbai rengiant atsiliepimą atlyginimo priteisimo klausimas nespręstinas.

 

42. Atsakovė kasaciniam teismui pateikė įrodymus, pagrindžiančius 48 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 900 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, šių išlaidų atlyginimas atsakovei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.13 punktai).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,