Klaipėdos

1.   Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas apskaičiavimą bei išmokėjimą darbuotojui, kai darbo sutarties šalys buvo sudariusios ir susitarimus dėl papildomo darbo, aiškinimo ir taikymo.

2.   Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2019 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. DGKS-4442; 2) pripažinti neteisingu atsakovo apskaičiavimą kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir įpareigoti atsakovą pagal teisės aktų reikalavimus perskaičiuoti ieškovui kompensaciją už 44,163 darbo dienos nepanaudotas kasmetines atostogas, nustatant 5340,09 Eur kompensacijos dydį; 3) priteisti iš atsakovo nesumokėtą 837,05 Eur kompensacijos dalį už nepanaudotas kasmetines atostogas; 4) priteisti iš atsakovo netesybas už pavėluotą atsiskaitymą, skaičiuojant nuo 2019 m. kovo 25 d., pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 147 straipsnio 2 dalį, t. y. po 837,75 Eur už kiekvieną uždelstą mėnesį, bet ne daugiau kaip už šešis mėnesius.

3.   Ieškovas nurodė nesutinkąs su Darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. DGKS-4442, kuriuo buvo atmestas jo prašymas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas.

4.   Ieškovas taip pat nurodė, kad 2015 m. spalio 30 d. su atsakovu sudaryta darbo sutartis Nr. 171 buvo nutraukta nuo 2019 m. kovo 25 d. Už nepanaudotas kasmetines atostogas turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis (DK 130 straipsnio 1 dalis), kuris skaičiuojamas pagal Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ (toliau – ir Aprašas). Ieškovas, vykdydamas pagrindine sutartimi įtvirtintas pareigas, dirbo papildomą darbą pagal papildomus susitarimus prie pagrindinės darbo sutarties. Papildomas darbas buvo apmokamas iš lėšų, mokamų už darbdavio vykdomus projektus. Pagal Aprašo 5.1 punktą, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 3.1–3.4 papunkčiuose, taip pat ir už papildomą darbą, nesvarbu, iš kokio darbdavio finansavimo šaltinio jis apmokamas. Atsakovas vidutinį darbo užmokestį nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensacijai skaičiavo neteisingai – už papildomą darbą vidutinį darbo užmokestį apskaičiavo atskirai ir tą papildomo darbo vidutinio darbo užmokestį taikė ne visoms nepanaudotų kasmetinių atostogų dienoms, o tik tokiai jų daliai, kiek dengė darbdavio projektų lėšos, todėl dalis kompensacijos už tam tikrą dalį nepanaudotų kasmetinių atostogų liko neišmokėta.

5.   Ieškovo teigimu, nesutarimas kyla dėl Aprašo 8 punkto ir DK 35 straipsnio 7 dalies taikymo. Ši teisės norma, anot ieškovo, taikytina tik tais atvejais, kai papildomas darbas suteikia teisę naudotis papildomomis teisėmis, t. y. tokiomis, kurių nesuteikia darbas pagal pagrindinę darbo sutartį. Ieškovas nurodė, kad papildomą darbą dirbo dėl padidėjusio darbo krūvio (esamų funkcijų nebuvo įmanoma suspėti atlikti laiku per 8 darbo valandas pagal pagrindinę darbo sutartį), papildomo darbo funkcijos buvo panašios kaip ir dirbant pagal pagrindinę darbo sutartį (tik atliekamos tam tikrų Europos Sąjungos finansuojamų projektų lėšomis). Ieškovas teigė, kad papildomai atliekamos darbo funkcijos nesuteikė jam jokių papildomų teisių ir nenustatė papildomų pareigų, todėl šio ginčo atvejui netaikytina DK 35 straipsnio 7 dalis, kaip ir Aprašo 8 punktas, kuris nukreipia į DK 35 straipsnio 7 dalyje aprašytas situacijas ir negali būti aiškinamas plačiau, t. y. negali būti taikomas visais atvejais, kai darbuotojas atlieka susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją.

6.   Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, taip pat nurodė, kad, teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. DGKS-4442 darbo byloje Nr. APS-1-12110 laikomas netekusiu galios.

7.   Teismas nustatė, kad 2015 m. spalio 30 d. šalys sudarė pagrindinių pareigų darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo įdarbintas pas atsakovą Mokslo politikos stebėsenos ir analizės skyriaus metodininku. Nuo 2017 m. vasario 1 d. ieškovas ėjo teisininko pareigas. Nuo 2017 m. vasario 1 d. pagal 2017 m. sausio 31 d. papildomą susitarimą ieškovas nuotolinio darbo sąlygomis laisvu nuo pagrindinio darbo metu atliko papildomas su atitinkamų projektų įgyvendinimu susijusias funkcijas. Atsakovo 2018 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P-14 ieškovui nuo 2018 m. balandžio 1 d. laisvu nuo pagrindinio darbo metu buvo pavestos papildomos su Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimu susijusios funkcijos. Darbo sutartis ieškovo prašymu nutraukta 2019 m. kovo 25 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovui buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas: už darbą einant teisininko pareigas už 44,163 darbo dienos – 3356,39 Eur; už darbą, vykdant su projektų įgyvendinimu susijusias funkcijas, už 25,513 darbo dienos – 1146,05 Eur. 2019 m. birželio 24 d. ieškovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dalies priteisimo iš atsakovo. Darbo ginčų komisija sprendimu ieškovo prašymą atmetė.

8.   Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad jam neturėtų būti taikomos DK 35 straipsnio 7 dalies ir Aprašo 8 punkto nuostatos. Teismas nurodė, kad ieškovas pas atsakovą ėjo pagrindines pareigas ir 2017 m. sausio 31 d. šalys sudarė papildomą susitarimą dėl papildomo darbo įvardytuose projektuose bei direktoriaus 2018 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P-14 ieškovui buvo pavestos papildomos su įvardytų projektų įgyvendinimu susijusios funkcijos. Tiek 2017 m. sausio 31 d. papildomo susitarimo 1 punkte, tiek direktoriaus 2018 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. P-14 1 punkte aiškiai įtvirtinta papildomo darbo sąlyga – darbas laisvu nuo pagrindinio darbo metu. Taigi šalys susitarė dėl darbo funkcijų jungimo, kaip tai nustatyta DK 35 straipsnio 1 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju taikomos DK 35 straipsnio 7 dalies, Aprašo 8 dalies nuostatos ir, darbuotojui atliekant sulygtą papildomą darbą pagal 2017 m. sausio 31 d. papildomą susitarimą ir atsakovo 2018 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. P-14 dėl darbo funkcijų jungimo, jo (darbuotojo) vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Aprašą atskirai iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą papildomą darbo funkciją. Teismas nusprendė, kad atsakovas, apskaičiuodamas ieškovui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, tinkamai taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų pripažinti neteisingu darbdavio apskaičiavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir įpareigoti darbdavį perskaičiuoti ieškovui kompensaciją už 44,163 darbo dienos nepanaudotas kasmetines atostogas, nustatant 5340,09 Eur kompensacijos dydį, priteisti ieškovui iš atsakovo nesumokėtą kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dalį, kurios dydis 837,05 Eur, taip pat netenkinamas išvestinis ieškovo reikalavimas dėl netesybų priteisimo.

9.   Teismas pažymėjo, kad pagal naujojo DK (įsigaliojusio nuo 2017 m. liepos 1 d.) nuostatas darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Pareiškus ieškinį teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2020 m. sausio 20 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11. Kolegija nurodė, kad DK 35 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jeigu atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją darbuotojas dėl to įgyja teisę naudotis DK ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis (ilgesniu poilsio laiku, trumpesniu darbo laiku, atostogomis ir kita), jos šiam darbuotojui taikomos tik tada, kai atliekama papildoma funkcija, ir tik tiek, kiek ji atliekama. Aprašo 8 punkte įtvirtinta, kad DK 35 straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju, kai darbuotojas atlieka susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas atskirai pagal Aprašą iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą papildomą darbo funkciją.

12. Kolegija padarė išvadą, kad Aprašo 8 punktas, priešingai nei teigia ieškovas, yra taikomas visais atvejais, kai darbuotojas ir darbdavys susitaria dėl darbo funkcijų jungimo. Tokia išvada, anot kolegijos, darytina atsižvelgiant į lingvistinę Aprašo 8 punkto konstrukciją, t. y. šioje teisės normoje nėra išskirta, kad darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas atskirai pagal Aprašą iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą papildomą darbo funkciją tik tais atvejais, kai darbuotojas, atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, įgyja teisę naudotis DK ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis. Aprašo 8 punkte nurodyta, kad darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas atskirai pagal Aprašą iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą papildomą darbo funkciją, kai darbuotojas atlieka susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją.

13. Kolegija nurodė, jog byloje nustatyta, kad ieškovas, dirbdamas pagal pagrindinę darbo sutartį ir susitarimus dėl papildomo darbo, įgijo teisę į skirtingos trukmės atostogas pagal kiekvieną iš šių susitarimų. Kolegijos vertinimu, tiek darbdavys, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė DK 35 straipsnio 7 dalies nuostatas ir pagrįstai nurodė, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas ieškovui turi būti skaičiuojama atskirai pagal kiekvieną susitarimą.

14. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinyje pareikštus reikalavimus atsakovui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad DK 35 straipsnio 1 dalies prasme tarp šalių buvo sudaryta papildoma darbo sutartis dėl darbo funkcijų jungimo. Darbuotojui atliekant susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis pagal Aprašo 8 punktą apskaičiuojamas atskirai iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą papildomą darbo funkciją. Atsakovas būtent ir vadovavosi šia Aprašo nuostata, skaičiuodamas kompensaciją už projektuose nepanaudotas kasmetines atostogas atskirai nuo kompensacijos už nepanaudotas atostogas einant pagrindines teisininko pareigas. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, jo aiškinimai atitinka ir oficialų Valstybinės darbo inspekcijos išaiškinimą.

Teisėjų kolegija

16. CPK 341 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus pateikti kasacinį skundą, nustatyta, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. CPK 353 straipsnio, reglamentuojančio bylos nagrinėjimo ribas, 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

17. Šioje byloje ieškovas ieškinyje suformulavo keturis reikalavimus, be kita ko, reikalavimą panaikinti Darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. DGKS-4442. Pastarasis reikalavimas nevertintinas kaip atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas.

18. Pirmosios instancijos teismui ieškinį atmetus bei sprendime nurodžius, kad, teismo sprendimui įsiteisėjus, Darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. DGKS-4442 darbo byloje Nr. APS-1-12110 laikomas netekusiu galios, ieškovas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, apeliaciniame skunde nurodė, kad ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ieškinio atmetimo visa apimtimi, išskyrus jo dalį, kuria nurodyta, kad, teismo sprendimui įsiteisėjus, Darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. DGKS-4442 darbo byloje Nr. APS-1-12110 laikomas netekusiu galios. Apeliaciniame skunde suformuluotu prašymu (apeliacinio skundo dalyku) ieškovas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant ieškinyje pareikštus reikalavimus atsakovui. Tai, atsižvelgus ir į ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teikia pagrindą padaryti išvadą, kad ieškovas apeliaciniu skundu neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas jo reikalavimas panaikinti Darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. DGKS-4442 ir nurodyta, jog, teismo sprendimui įsiteisėjus, šis Darbo ginčų komisijos sprendimas laikomas netekusiu galios. Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas bylą apeliacine tvarka, atlikęs absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimą, išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniu skundu apibrėžtų jos nagrinėjimo ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas panaikinti Darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. DGKS-4442 ir nurodyta, jog, teismo sprendimui įsiteisėjus, šis Darbo ginčų komisijos sprendimas laikomas netekusiu galios, nėra peržiūrėta apeliacine tvarka.

19. Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad ginčija apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria atmestas jo skundas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo. Skunde suformuluotu prašymu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą, patenkinant ieškinyje pareikštus reikalavimus atsakovui. Kasaciniame skunde nėra nurodyta motyvuotų kasacijos pagrindų kasacine tvarka peržiūrėti teismų procesinių sprendimų dalis dėl ieškinio reikalavimo panaikinti Darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 22 d. sprendimą.

20. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apskųstų teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis atmestas ieškovo reikalavimas panaikinti Darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. DGKS-4442 ir nurodyta, jog, teismo sprendimui įsiteisėjus, šis Darbo ginčų komisijos sprendimas laikomas netekusiu galios, nėra peržiūrėjimo kasacine tvarka objektas (CPK 341, 346 straipsniai, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl DK 35 straipsnio 7 dalies, Aprašo 8 punkto aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

21. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas apskaičiavimo bei išmokėjimo darbuotojui, kai darbo sutarties šalys buvo sudariusios ir susitarimus dėl papildomo darbo.

22. Byloje nustatyta, kad šalys darbo sutarties galiojimo metu buvo sudariusios susitarimus dėl papildomo darbo – papildomų darbo funkcijų atlikimo laisvu nuo pagrindinės darbo funkcijos atlikimo metu, t. y. buvo sudariusios susitarimus dėl darbo funkcijų jungimo. Nutraukus darbo sutartį atsakovas dėl kompensacijos ieškovui už nepanaudotas kasmetines atostogas laikė, kad ieškovas už pagrindinės darbo funkcijos pagal darbo sutartį atlikimą yra įgijęs teisę į 44,163 darbo dienos kasmetinių atostogų, o už papildomų darbo funkcijų pagal susitarimus dėl papildomo darbo atlikimą yra įgijęs teisę į 25,513 darbo dienos kasmetinių atostogų. Kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ieškovui atsakovas apskaičiavo kaip kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas pagal darbo sutartį (atliekant pagrindinę darbo funkciją) ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas pagal susitarimus dėl papildomo darbo (atliekant papildomas darbo funkcijas) sumą. Pirmąją iš jų atsakovas apskaičiavo pagal atliekant pagrindinę darbo funkciją ieškovo gautą vidutinį darbo užmokestį – 76,00 Eur, nustatydamas 3356,39 Eur jos dydį (76 Eur x 44,163 darbo dienos), o antrąją apskaičiavo pagal atliekant papildomas darbo funkcijas ieškovo gautą vidutinį darbo užmokestį – 44,92 Eur, nustatydamas 1146,05 Eur jos dydį (44,92 Eur x 25,513 darbo dienos). Atsakovas laikė, kad bendrai už darbą tiek vykdant pagrindinę darbo funkciją, tiek ir papildomas darbo funkcijas pagal susitarimus dėl papildomo darbo ieškovui priklauso 4502,44 Eur (3356,39 Eur + 1146,05 Eur), neatskaičius mokesčių, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, ir tokio dydžio kompensaciją ieškovui išmokėjo.

23. Ieškovas pareikštu ieškiniu nesutinka su atsakovo atliktu kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas jam (ieškovui) apskaičiavimu, atsakovo apskaičiuotu bei išmokėtu šios kompensacijos dydžiu, be kita ko, prašo pripažinti neteisingu atsakovo apskaičiavimą kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir įpareigoti atsakovą pagal teisės aktų reikalavimus perskaičiuoti ieškovui kompensaciją už 44,163 darbo dienos nepanaudotas kasmetines atostogas, nustatant 5340,09 Eur kompensacijos dydį, bei priteisti jam iš atsakovo nesumokėtą 837,05 Eur kompensacijos dalį už nepanaudotas kasmetines atostogas. Iš kartu su ieškiniu kaip jo priedo pateikto vidutinio darbo užmokesčio ir kompensacijos skaičiavimo matyti, kad ieškovas savo reikalavimus atsakovui grindžia tuo, jog kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas jam (ieškovui) priklauso už 44,163 darbo dienos (o ne už 44,163 plius 25,513, t. y. iš viso 69,676 darbo dienos, kaip laiko atsakovas), taip pat tuo, kad vidutinis jo darbo užmokestis šiai kompensacijai apskaičiuoti turi būti skaičiuojamas iš jo bendro darbo užmokesčio, gauto už pagrindinės darbo funkcijos pagal darbo sutartį atlikimą ir už papildomų darbo funkcijų pagal susitarimus dėl papildomo darbo atlikimą, ir sudaro 120,92 Eur.

24. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovui pareikštus ieškinio reikalavimus, tokią išvadą sprendime motyvavo tuo, kad šalys susitarė dėl darbo funkcijų jungimo, kaip tai nustatyta DK 35 straipsnio 1 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju taikomos DK 35 straipsnio 7 dalies, Aprašo 8 dalies nuostatos ir ieškovui, atliekant sulygtą papildomą darbą pagal 2017 m. sausio 31 d. papildomą susitarimą ir atsakovo 2018 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. P-14 dėl darbo funkcijų jungimo, jo (ieškovo) vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Aprašą atskirai iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą papildomą darbo funkciją.

25. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo apeliacinį skundą, tokią išvadą nutartyje motyvavo tuo, kad: Aprašo 8 punktas taikomas visais atvejais, kai darbuotojas ir darbdavys susitaria dėl darbo funkcijų jungimo; ieškovas, dirbdamas pagal pagrindinę darbo sutartį ir susitarimus dėl papildomo darbo, įgijo teisę į skirtingos trukmės atostogas pagal kiekvieną iš šių susitarimų; tiek darbdavys, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė DK 35 straipsnio 7 dalies nuostatas ir pagrįstai nurodė, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas ieškovui turi būti skaičiuojama atskirai pagal kiekvieną susitarimą.

26. Kasaciniame skunde ieškovas argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 35 straipsnio 7 dalį, Aprašo 8 punktą. Ieškovo teigimu, negalima sutikti, kad vien dėl to, jog šalys susitarė dėl darbo funkcijų jungimo, ką reglamentuoja DK 35 straipsnio 1 dalis, darbuotojui automatiškai taikoma DK 35 straipsnio 7 dalies nuostata, nes pastaroji DK nuostata taikoma tik esant papildomai sąlygai: jeigu atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją darbuotojas dėl to įgyja teisę naudotis šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis. Anot ieškovo, nors jis ir dirbo pagal papildomą susitarimą darbo funkcijų jungimo būdu, tačiau byloje nėra įrodymų, kad jis būtų įgijęs bent kokią DK 35 straipsnio 7 dalyje minimą teisę, todėl Aprašo 8 punktas jam netaikytinas.

27. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, jog DK 35 straipsnio, reglamentuojančio susitarimą dėl papildomo darbo, 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo sutarties šalys susitarimu dėl papildomo darbo, kuris tampa darbo sutarties dalimi, gali susitarti dėl darbo sutartyje anksčiau nesulygtos papildomos darbo funkcijos atlikimo; tokia veikla gali būti atliekama laisvu nuo pagrindinės darbo funkcijos atlikimo laiku (susitarimas dėl darbo funkcijų jungimo) arba atliekama tuo pačiu metu kaip ir pagrindinė darbo funkcija (susitarimas dėl darbo funkcijų gretinimo), arba susitariama dėl projektinio darbo (susitarimas dėl projektinio darbo); susitarimui dėl projektinio darbo mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomi šiame kodekse nustatyti projektinio darbo sutarties ypatumai.

28. DK 35 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją darbuotojas dėl to įgyja teisę naudotis Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis (ilgesniu poilsio laiku, trumpesniu darbo laiku, atostogomis ir kita), jos šiam darbuotojui taikomos tik tada, kai atliekama papildoma funkcija, ir tik tiek, kiek ji atliekama.

29. Aprašo 8 punkte nurodyta, kad Darbo kodekso 35 straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju, kai darbuotojas atlieka susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas atskirai pagal Aprašą iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą papildomą darbo funkciją.

30. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste aiškinant DK 35 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad susitarimas dėl papildomo darbo, be kita ko, ir susitarimas dėl darbo funkcijų jungimo, kvalifikuotinas kaip papildoma darbo sutarties sąlyga. Darbo sutarties šalims sudarius tokio pobūdžio susitarimą jis tampa šalių sudarytos darbo sutarties dalimi. Susitarimas dėl papildomo darbo nekvalifikuotinas kaip savarankiška, atskira darbo sutartis.

31. Darbuotojas, atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo sulygtą papildomą darbo funkciją, gali įgyti teisę naudotis Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis, teisės į kurias vykdydamas pagrindinę darbo funkciją jis neturi, t. y. atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo sulygtą papildomą darbo funkciją gali įgyti papildomų teisių ir pareigų, kurios tokią darbo funkciją atliekantiems darbuotojams yra nustatytos Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose. Tačiau jeigu tokią darbo funkciją atliekantiems darbuotojams Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nėra nustatyta papildomų teisių ar pareigų, tai susitarimo dėl darbo funkcijų jungimo pagrindu ją atliekantis darbuotojas papildomų teisių ar pareigų, lyginant su tomis, kurias jis turi dėl pagrindinės darbo funkcijos pagal darbo sutartį atlikimo, neįgyja. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas, atlikdamas tiek pagrindinę darbo funkciją, tiek ir papildomą darbo funkciją, dėl jų atlikimo pagal Darbo kodeksą ar kitas darbo teisės normas turi teisę į tokios pat trukmės kasmetines atostogas, t. y. kasmetinių atostogų norma joms abiem yra vienoda (DK 126 straipsnio 2 dalis), ir dėl papildomos susitarime dėl darbo funkcijų jungimo sulygtos darbo funkcijos atlikimo neįgyja teisės naudotis Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis ilgesnės trukmės kasmetinėmis atostogomis, pavyzdžiui, pailgintomis kasmetinėmis atostogomis (DK 138 straipsnio 1 dalis), tai toks darbuotojas dėl papildomos darbo funkcijos atlikimo neįgyja teisės į antrąsias kasmetines atostogas greta kasmetinių atostogų už pagrindinės darbo funkcijos atlikimą ir kasmetinės atostogos pagal susitarimą dėl papildomo darbo atskirai nėra kaupiamos.

32. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste aiškinant DK 35 straipsnio 7 dalį konstatuotina, kad ši teisės norma taikoma tik esant joje nurodytoms sąlygoms – jeigu atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją darbuotojas dėl to įgyja teisę naudotis Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis. Jeigu darbuotojas, atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, dėl to neįgyja teisės naudotis Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis, tai nurodyta teisės norma, nesant joje įtvirtintos jos taikymo sąlygos, netaikytina.

33. Aprašo 8 punkte šios teisės normos taikymo sritis apibrėžta nurodant taip: „Darbo kodekso 35 straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju, kai darbuotojas atlieka susitarime dėl darbo funkcijų jungimo numatytą papildomą darbo funkciją, <...>“ Esant tokiai teisės normos taikymo srities apibrėžties konstrukcijai kyla neaiškumas, ar ši teisės norma: 1) taikytina visais atvejais, kai darbuotojas atlieka susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, nepaisant to, patenka ar nepatenka tie atvejai į DK 35 straipsnio 7 dalies reguliavimo dalyką; 2) ar ji taikytina tik tais atvejais, kai darbuotojui atliekant susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją jie (atvejai) patenka į DK 35 straipsnio 7 dalies reguliavimo dalyką, t. y. darbuotojas dėl susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytos papildomos darbo funkcijos atlikimo įgyja teisę naudotis Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis; 3) ar ji taikytina abiem pirmiau nurodytais atvejais.

34. Aiškinant Aprašo 8 punktą konstatuotina, kad šioje teisės normoje vartojamas žodžių junginys „<...>, kai darbuotojas atlieka susitarime dėl darbo funkcijų jungimo numatytą papildomą darbo funkciją, <...>“ yra paaiškinamoji sakinio dalis, paaiškinanti prieš jį einantį žodžių junginį – „Darbo kodekso 35 straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju <...>“, juo (pirmuoju iš nurodytų žodžių junginių) nėra nustatyta šios teisės normos taikymo savarankiška sritis, jos (teisė normos) taikymo sritis apibrėžta žodžių junginiu „Darbo kodekso 35 straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju“, todėl Aprašo 8 punktas taikytinas tik Darbo kodekso 35 straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju, t. y. jeigu darbuotojas, atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, dėl to įgyja teisę naudotis Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis (ilgesniu poilsio laiku, trumpesniu darbo laiku, atostogomis ir kita).

35. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje netinkamai aiškino ir taikė DK 35 straipsnio 7 dalį, Aprašo 8 punktą.

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Aprašo 8 punktą nurodydamas, jog ši teisės norma taikoma visais atvejais, kai darbuotojas ir darbdavys susitaria dėl darbo funkcijų jungimo. Be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 35 straipsnio 7 dalį, nes ją taikė nenustatęs šios teisės normos taikymo sąlygos – ar ieškovas, atlikdamas susitarimuose dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, dėl to įgijo teisę naudotis Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis (ilgesniu poilsio laiku, atostogomis ir kita). Apeliacinės instancijos teismas, nutartį motyvuodamas tuo, kad ieškovas, dirbdamas pagal pagrindinę darbo sutartį ir susitarimus dėl papildomo darbo, įgijo teisę į skirtingos trukmės atostogas pagal kiekvieną iš šių susitarimų, nutartyje nenurodė šį teiginį patvirtinančių teisinių argumentų.

Dėl bylos procesinės baigties

37. Kadangi, kaip jau minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas panaikinti Darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. DGKS-4442 ir nurodyta, jog, teismo sprendimui įsiteisėjus, šis Darbo ginčų komisijos sprendimas laikomas netekusiu galios, nebuvo skundžiama ir nėra peržiūrėta apeliacine tvarka, apeliacinis procesas vyko ir apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta tik dėl bylos dalies, tai dėl nustatyto netinkamo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo apeliacinės instancijos teisme apskųsta visa šio teismo nutartis naikintina ir byla pagal ieškovo apeliacinį skundą perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išspręs šis teismas, bylą išnagrinėjęs iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,