Klaipėdos profesinių sąjungų susivienijimas

Klaipėdos

Profesinių sąjungų susivienijimas

Click to edit table header
Teismų praktika

Civilinė byla Nr. e3K-3-225-690/2018

Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00721-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.5.3; 1.3.7.8

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. birželio 13 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,  

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. N. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autokaravanas“ ieškinį atsakovui M. N. dėl žalos atlyginimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Aloyzo Grigaliūno transportas“). 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

 

 

1.   Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbdavio regreso teisę į darbuotoją, aiškinimo ir taikymo.      

2.   Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo 26 208,45 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.


3.   Ieškovė nurodė, kad atsakovas, buvęs jos darbuotojas, 2015 m. sausio 13 d., vairuodamas transporto priemonę, t. y. vilkiką „DAF FT XF 105.460“ su puspriekabe, sukėlė eismo įvykį ir sutrikdė dviejų asmenų sveikatą. Ieškovė, vykdydama teismo nuosprendį, 2016 m. liepos 19 d. sumokėjo nukentėjusiems asmenims atitinkamai 19 500 Eur ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimus. Be to, ieškovė sumokėjo 6208,45 Eur už pirmiau nurodytos transporto priemonės subnuomą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. balandžio 2 d., nors neturėjo galimybės dėl atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo laikotarpiu naudotis transporto priemone. Teigia, kad turi teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovo pirmiau nurodytų išlaidų atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.280 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – DK) 257 straipsnis).     


II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

 

4.   Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendimu patenkino ieškinį ir priteisė ieškovei iš atsakovo 26 208,45 Eur žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. 


5.   Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad, pirma, bylos šalys 2014 m. rugsėjo 30 d. sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, antra, žala yra atsakovo padaryto neatsargaus nusikaltimo pasekmė, konstatavo, kad atsakovas privalo atlyginti visą žalą – 20 000 Eur išlaidas, kurias ieškovė patyrė, sumokėdama nukentėjusiems asmenims neturtinės žalos atlyginimus, ir 6208,45 Eur išlaidas pagal 2013 m. liepos 14 d. vilkiko subnuomos sutartį (DK 255 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai).


6.   Teismas pažymėjo, kad atsakovas prašo mažinti žalos atlyginimo dydį, tačiau nepagrindė šio prašymo, nenurodė išskirtinių aplinkybių, kuriomis teismas galėtų vadovautis, spręsdamas dėl žalos atlyginimo mažinimo. Teismas nurodė, kad atsakovo argumentas, jog žala sukelta neatsargiais veiksmais, yra tik būtina leistinumo spręsti žalos atlyginimo mažinimo klausimą sąlyga (DK 257 straipsnio 5 dalis), tačiau pats atsakovas privalo nurodyti ir kitas aplinkybes.

 

7.   Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 17 d. nutartimi paliko nepakeistą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą.

 

8.   Kolegija atsisakė priimti atsakovo pateiktus naujus įrodymus. Kolegijos vertinimu, šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, be to, jie neturi esminės reikšmės nagrinėjamo ginčo baigčiai.


9.   Kolegija nustatė, kad atsakovas 2015 m. sausio 13 d., vairuodamas transporto priemonę – vilkiką „DAF FT XF 105.460“ su puspriekabe, sukėlė eismo įvykį ir sutrikdė dviejų asmenų sveikatą. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 9 d. nuosprendžiu pripažino atsakovą kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį, be to, priteisė nukentėjusiems asmenims iš ieškovės atitinkamai 19 500 Eur ir 3500 Eur neturtinės žalos atlyginimus. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžiu pakeitė Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendį ir sumažino vienam nukentėjusiam asmeniui priteistą (3500 Eur) neturtinės žalos atlyginimą iki 500 Eur. Ieškovė 2016 m. liepos 19 d., vykdydama teismo nuosprendį, sumokėjo neturtinės žalos atlyginimus. Kolegija taip pat nustatė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. sumokėjo 6208,45 Eur už pirmiau nurodytos transporto priemonės subnuomą pagal 2013 m. liepos 14 d. subnuomos sutartį, tačiau negalėjo naudotis šia transporto priemone.


10. Kolegija atmetė atsakovo argumentus dėl žalos atlyginimo dydžio mažinimo. Kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti DK 255 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pagal kurį darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jeigu ji padaryta nusikalstama veika. Kolegija nurodė, kad asmuo, kuriam pareikštas regresinis reikalavimas, turi teisę ginčyti atgręžtinio reikalavimo tvarka prašomos atlyginti žalos dydį, be to, turi teisę įrodinėti aplinkybes, kurios sudarytų teismui pagrindą mažinti atlygintinos žalos dydį. Kolegija šiame kontekste atkreipė dėmesį į tuos aspektus, kad atlygintinos žalos dydį nustatė apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, pareikštus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendžio, o atsakovas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo aplinkybių, susijusių su jo turtine padėtimi.


 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

11. Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutartį ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:


11.1.  Teismų procesiniai sprendimai paneigia žalos, kylančios iš darbo teisinių santykių, atlyginimo taisykles. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad neadekvatus rizikos paskirstymas ir didelio žalos atlyginimo iš darbuotojo priteisimas reiškia darbuotojo nubaudimą, o ne tinkamą žalos atlyginimo principo įgyvendinimą. Jeigu darbdavio veiklos specifika yra tokia, kad nuolat kyla žalos rizika, kuri yra sunkiai valdoma (veikla, susijusi su didesnio pavojaus šaltinių valdymu), darbdavys turi prisiimti tokios rizikos pasekmes. Tokiu atveju darbuotojo pažeidimo ir kaltės faktas turi būti įrodomas, taikant aukštesnį įrodinėjimo standartą, – ne bet koks eismo įvykis gali būti laikomas pagrindu atlyginti žalą. Darbdavio visa apimantis regresas į darbuotoją, kai nebuvo jo tyčios, pažeidžia DK įtvirtintas žalos atlyginimo taisykles. Teismai be pagrindo nesivadovavo DK 257 straipsnio 5 dalimi, suteikiančia teisę sumažinti atlygintinos žalos dydį. 

 

11.2.  Teismai pažeidė proporcingumo principą, skirstydami atsakomybę, tenkančią darbuotojui ir darbdaviui, visiškai eliminavo darbdavio, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, atsakomybę, įpareigojo darbuotoją atlyginti neproporcingai didelę žalą. Be to, teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino tų aplinkybių, kad, pirma, atsakovas buvo ieškovės darbuotojas, t. y. silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, antra, žala buvo padaryta neatsargiais atsakovo veiksmais, trečia, nukentėjusiems asmenims buvo išmokėtos draudimo išmokos, sudarančios 5000 Eur, ketvirta, atsakovas nėra finansiškai pajėgus atlyginti tokio dydžio žalą. 

 

12. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovo kasacinį skundą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutartį bei Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:


12.1.  Pagal DK 255 straipsnio 1 dalies 2 punktą darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui visą žalą, nepriklausomai nuo to, ar konstatuotas tyčinis ar neatsargus nusikaltimas. Atsakovo nusikalstama veika buvo konstatuota baudžiamojoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, todėl jis privalo atlyginti visą žalą, nepriklausomai nuo kaltės formos.

 

12.2.  Teismai, priimdami procesinius sprendimus, rėmėsi ginčui išspręsti reikšmingų įrodymų visuma, todėl nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. DK 257 straipsnio 5 dalis suteikia teisę mažinti atlygintinos žalos dydį, tačiau atsakovas pirmosios instancijos teisme nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti žalos dydžio mažinimo klausimą. Atsakovas tik apeliacinės instancijos teisme pateikė naujus įrodymus, pagrindžiančius jo turtinę padėtį, kolegija pagrįstai atsisakė priimti šiuos įrodymus, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. 

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 


 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

 

Dėl darbdavio regreso teisės į darbuotoją

 

 

 

13. Darbuotojo, vykdančio darbo funkcijas, veiksmais trečiajam asmeniui padarytos žalos atlyginimo atvejams yra būdingas ypatumas (lyginant su įprastais žalos atlyginimo atvejais), pasireiškiantis tuo aspektu, kad žalą trečiajam asmeniui privalo atlyginti ne pats darbuotojas, kurio neteisėtais veiksmais yra padaryta žala, o jo darbdavys, kurio nurodymą vykdė darbuotojas. Darbdavys, priklausomai nuo darbuotojo darbo funkcijų, kurias vykdant buvo padaryta žala, atsako dviem skirtingais pagrindais: bendraisiais atvejais – pagal CK 6.264 straipsnį kaip netiesioginės civilinės atsakomybės subjektas; specialiaisiais atvejais, jeigu žala yra didesnio pavojaus šaltinio naudojimo pasekmė, – pagal CK 6.270 straipsnį kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (pagal kasacinio teismo praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku, t. y. darbdaviu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2008; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016, 14 punktas)). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, bet ne kaip samdantis darbuotojus asmuo, taigi žala atlyginama pagal CK 6.270 straipsnį, bet ne pagal CK 6.264 straipsnį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2007). Pažymėtina, kad darbdavys, nepriklausomai nuo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindo, atlygina trečiajam nukentėjusiam asmeniui darbuotojo neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir taip žalos atlyginimo prievolė, kurios pagrindas – darbuotojo neteisėti veiksmai, pasibaigia tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis).


14. Šios nutarties 13 punkte aptartas darbuotojo veiksmais padarytos žalos atlyginimo ypatumas nereiškia, kad darbuotojas, pirmiau nurodytu būdu pasibaigus jo veiksmais padarytos žalos atlyginimo prievolei, neatsako už savo neteisėtais veiksmais sukeltas neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad darbdavys, atlyginęs darbuotojo veiksmais padarytą žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją – tokia darbdavio teisė yra pirmiausia reglamentuota DK (kaip minėta, šios bylos ginčui spręsti taikytina redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), kaip lex specialis (specialusis įstatymas), tiksliau – 253 straipsnio 3 punkte ir 257 straipsnio 4 dalyje, be to, išplaukia ir iš CK 6.280 straipsnio 1 dalies, kuri bendriausia prasme reguliuoja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę.


15. CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias bendro pobūdžio nuostatas, konstatuoja, kad regreso teisės apimtis tiesiogiai (proporcingai) priklauso nuo atlygintos žalos dydžio (nebent įstatymai nustato kitokią regreso teisės apimtį). Pažymėtina, jog tokia regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimties apibrėžtimi yra užtikrinamas civilinės atsakomybės teisiniams santykiams reikšmingo principo, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, įgyvendinimas.

    

16. DK 257 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo. Ši DK norma nurodo, jog darbuotojo atlygintinos žalos dydis priklauso nuo darbdavio regreso teisės apimties, tačiau neatskleidžia, kaip nustatytina darbdavio regreso teisės apimtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakymui į šį klausimą pateikti būtina pasitelkti kitas DK normas, reglamentuojančias darbuotojų materialinę atsakomybę, ir sisteminį šių nuostatų aiškinimą.


17. DK 253 straipsnyje yra įtvirtintas pavyzdinis (nebaigtinis) darbuotojų materialinės atsakomybės atvejų sąrašas, į šį sąrašą, be kitų atvejų, patenka atvejis, kai žala yra atsiradusi dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės (3 punktas). DK 254 straipsnis, reglamentuojantis darbuotojų materialinės atsakomybės ribas, nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Pastarasis DK straipsnis reglamentuoja atvejus, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą. Šių atvejų sąrašas yra baigtinis, į šį sąrašą, be kitų atvejų, patenka atvejis, kai žala padaryta darbuotojo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (DK 255 straipsnio 2 punktas).


18. Pirmiau nurodytos nuostatos, įtvirtintos DK 254–255 straipsniuose, patvirtina, kad darbuotojas yra ribotos atsakomybės subjektas – jo materialinė atsakomybė darbdaviui yra ribojama trimis vidutiniais mėnesiniais darbo užmokesčiais, nebent konkretus materialinės atsakomybės atvejis patenka tarp išimtinių atvejų, kai darbuotojui taikytina visiška materialinė atsakomybė, reiškianti, kad jis privalo atlyginti visą savo veiksmais padarytą žalą. Viena vertus, lingvistinis DK 245 straipsnio, kuriame yra įtvirtintas materialinės atsakomybės apibrėžimas (materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas), aiškinimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmiau šiame nutarties punkte įvardytos darbuotojo atsakomybės apimties nustatymo taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai darbuotojas savo neteisėtais veiksmais tiesiogiai padaro darbdaviui žalą. Kita vertus, kaip minėta, darbuotojų materialinės atsakomybės atvejams, inter alia (be kita ko), priskiriamas atvejis, kai žala yra atsiradusi dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės (DK 253 straipsnio 3 punktas). Pastaroji formuluotė CK terminais reiškia žalos, atsiradusios dėl darbuotojo kaltės, atlyginimo trečiajam nukentėjusiam asmeniui sumokėjimą. Vadinasi, darbuotojo atsakomybės apimties nustatymo taisyklės (DK 254–255 straipsniai) taikytinos ir tais atvejais, kai darbdavys, atlyginęs darbuotojo veiksmais padarytą žalą, įgyvendina regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją. Toks aiškinimas teiktinas dar ir todėl, kad taip sudaromos sąlygos užtikrinti darbuotojo, kaip silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, interesus (prioritetinis darbuotojo teisių ir teisėtų interesų gynimas yra akcentuojamas ne viename DK straipsnyje (pvz., 101 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 2 dalis)). Be to, panašus aiškinimas atsispindi ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2007).


19. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad darbdavio regreso teisės į darbuotoją apimtis, jeigu darbuotojo veiksmais trečiajam asmeniui padarytos žalos atvejis nepatenka tarp DK 255 straipsnio reglamentuotų atvejų, ribojama trimis vidutiniais mėnesiniais darbo užmokesčiais (DK 257 straipsnio 4 dalis). Tai CK 6.280 straipsnio 1 dalies prasme reiškia įstatymo nustatytą kitokį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės dydį (apimtį).


20. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas 2015 m. sausio 13 d., vairuodamas transporto priemonę – vilkiką „DAF FT XF 105.460“ su puspriekabe, sukėlė eismo įvykį ir sutrikdė dviejų asmenų sveikatą. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 9 d. nuosprendžiu pripažino atsakovą kaltu ir nuteisė pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį, be to, priteisė nukentėjusiems asmenims iš ieškovės atitinkamai 19 500 Eur ir 3500 Eur neturtinės žalos atlyginimus. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžiu pakeitė Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendį: atleido atsakovą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir nutraukė baudžiamąją bylą; sumažino vienam nukentėjusiam asmeniui priteistą (3500 Eur) neturtinės žalos atlyginimą iki 500 Eur. Ieškovė 2016 m. liepos 19 d., vykdydama teismo nuosprendį, sumokėjo neturtinės žalos atlyginimus. Be to, teismai nustatė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. sumokėjo 6208,45 Eur už pirmiau nurodytos transporto priemonės subnuomą pagal 2013 m. liepos 14 d. subnuomos sutartį, tačiau dėl vykstančio tyrimo negalėjo naudotis šia transporto priemone.


21. Kaip minėta, DK 255 straipsnyje yra įtvirtintas baigtinis darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės atvejų sąrašas. Be kitų atvejų, patenkančių į šį sąrašą, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jeigu žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (2 punktas). Bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad žala tretiesiems asmenims yra atsakovo nusikalstamos veikos pasekmė. Kaip minėta, Šiaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžiu atleido atsakovą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nekeičia atsakovo veikos kvalifikavimo DK 255 straipsnio 2 punkto prasme. Teisėjų kolegija, remdamasi bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad ieškovės regreso teisės į atsakovą apimtis sutampa su tretiesiems nukentėjusiems asmenims sumokėtų neturtinės žalos atlyginimų dydžiais, kitaip tariant, ieškovė turi teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovo tiek, kiek neturtinės žalos atlyginimų forma sumokėjo tretiesiems nukentėjusiems asmenims (20 000 Eur). Tas pats atsakovo atsakomybės apimties prasme pasakytina ir apie išlaidų už transporto priemonės subnuomą kompensavimą, tačiau ieškovė, reikalaudama šių išlaidų atlyginimo, įgyvendina ne regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, o savo, kaip žalą tiesiogiai patyrusio subjekto, materialiąją subjektinę teisę į žalos atlyginimą.


22. Kaip minėta, darbuotojo atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 4 dalis). Kita vertus, DK 257 straipsnio 5 dalis nustato, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši DK nuostata, suteikianti teismui teisę mažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą, taikytina tiek darbuotojo ribotos materialinės atsakomybės atvejais (DK 254 straipsnis), tiek darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės atvejais (DK 255 straipsnis), išskyrus DK 257 straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kai žala yra padaroma tyčia. Vadinasi, teismas, nors ir egzistuoja pagrindas taikyti darbuotojui visišką materialinę atsakomybę, turi teisę sumažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą (išskyrus pirmiau nurodytą išlygą). Pažymėtina, kad tokios teisės įstatymo lygmeniu įtvirtinimas ir reglamentavimas yra pirmiau jau minėto prioritetinio darbuotojo, kaip silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, teisių ir teisėtų interesų gynimo principo sudėtinė dalis.


23. DK 257 straipsnio 5 dalyje yra nurodyti dvejopo pobūdžio kriterijai, kurie šios materialiosios teisės normos taikymo prasme gali sudaryti pagrindą mažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą: aplinkybės, lėmusios žalos atsiradimą, ir darbuotojo turtinė padėtis. Atsakovo kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl darbdavio veiklos pobūdžio, kaip pagrindo DK 257 straipsnio 5 dalies taikymo prasme mažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija pasisako dėl šio klausimo teisės aiškinimo ir taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis). 


24. Darbuotojo veikimo sfera priklauso nuo darbo funkcijų, kurias jam darbo sutartimi paveda vykdyti darbdavys (DK 93 straipsnis, 95 straipsnio 1 dalis). Darbo funkcijos nustatomos, priklausomai nuo darbdavio veiklos pobūdžio – darbuotojai yra pasitelkiami, kad darbdavys galėtų užsitikrinti tinkamą ūkinės komercinės ar kitokio pobūdžio veiklos vykdymą ir realizuoti apsibrėžtus veiklos tikslus. Akivaizdu, jog darbdavio veiklos pobūdis turi lemiamą reikšmę darbuotojo veiksmams, kuriuos jis atlieka, vykdydamas darbo sutartimi pavestas darbo funkcijas.


25. Bet kokios ūkinės komercinės ar kitokio pobūdžio veiklos vykdymas yra neatskiriamas nuo įvairių rizikų, inter alia, nuo žalos padarymo tretiesiems asmenims grėsmės (rizikos). Pažymėtina, kad kuo pavojingesnė veikla yra vykdoma, tuo didesnis žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos laipsnis egzistuoja ir tuo yra didesnė šios rizikos materializavimosi (pasireiškimo) galimybė. Tokia grėsmė, kurios pirminis ir pagrindinis šaltinis yra darbdavio vykdomos veiklos pobūdis, daugiausia ir pasireiškia per darbuotojo, kuris yra pasitelkiamas darbdavio apsibrėžtiems veiklos tikslams įgyvendinti, veiksmus. Vadinasi, kuo pavojingesnės veiklos vykdymu užsiima darbdavys, tuo didesnė žalos padarymo tretiesiems asmenims jo darbuotojo veiksmais grėsmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos neigiamų padarinių kilimo darbdaviui vykdant didesnio pavojaus veiklą rizikos priskyrimas tik darbuotojui iškreiptų darbdavio ir darbuotojo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą bei neproporcingai apsunkintų darbuotojo padėtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, siekiant užtikrinti tinkamą abiejų darbo teisinių santykių šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti tam tikrą žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos, galinčios materializuotis per darbuotojo veiksmus, kuriuos jis atlieka, vykdydamas darbo sutartimi pavestas darbo funkcijas, dalį. Tokios rizikos prisiėmimas reiškia, kad darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti (atlyginti) tretiesiems asmenims darbuotojo veiksmais padarytos žalos dalį (be regreso teisės į darbuotoją). Darbdaviui tenkančios prisiimti (atlyginti) žalos dydis nustatytinas atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį, pavojingumą ir atitinkamai potencialios žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos laipsnį, darbuotojui pavestų vykdyti darbo funkcijų pobūdį, darbuotojo veiksmų, kuriais tretiesiems asmenims padaryta žala, atitiktį pavestoms vykdyti darbo funkcijoms ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes.


26. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad darbdavio vykdomos veiklos pobūdis (pavojingumas) yra neatsiejamai susijęs su žalos atsiradimo tikimybe, todėl DK 257 straipsnio 5 dalies prasme laikytinas kriterijumi, kurio pagrindu gali būti mažinamas darbdaviui priteistinas žalos atlyginimas.


27. Byloje nustatyta, kad ieškovė verčiasi krovinių pervežimo veikla, atsakovas vykdė vairuotojo-ekspeditoriaus darbo funkcijas. Vadinasi, ieškovė vykdo didesnio pavojaus aplinkiniams veiklą, o atsakovui darbo sutartimi pavestų darbų funkcijų vykdymas neatsiejamai susijęs su didesnio pavojaus šaltinio naudojimu. Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis aplinkybėmis ir atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teismai, nustatydami ieškovei priteistino žalos atlyginimo dydį, be pagrindo neįvertino ieškovės vykdomos veiklos pobūdžio, pavojingumo ir žalos padarymo tretiesiems asmenims vykdant šią veiklą rizikos laipsnio. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, ką pagrįstai savo kasaciniame skunde nurodo ir atsakovas, be pagrindo priskyrė atsakovui visą riziką, kylančią iš ieškovės vykdomos veiklos, susijusios su didesniu pavoju aplinkiniams, ir kartu visas neigiamas pasekmes, kurios atsirado materializavusis aptariamai rizikai.


28. Darbuotojo atlygintos žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimas, o faktai kasacine tvarka nėra tiriami (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija naikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).


29. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą ir spręsiantis atsakovo atlygintinos žalos dydžio nustatymo klausimą, turi įvertinti, inter alia, ieškovės vykdomos veiklos pobūdį, pavojingumą, potencialios žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos laipsnį ir atitinkamai (priklausomai nuo tokio įvertinimo rezultato) DK 257 straipsnio 5 dalies taikymo prasme paskirstyti bylos šalims, kaip darbo teisinių santykių dalyviams, žalą, kuri atsirado materializavusis ieškovės veiklos rizikai (CPK 362 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

30. Teisėjų kolegija neturi galimybės paskirstyti bylinėjimosi išlaidų, nes nėra aiškus galutinis bylos išsprendimo rezultatas. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, bus paskirstytos, apeliacinės instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą (CPK 93 ir 96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                 


Birutė Janavičiūtė


Egidijus Laužikas


Algirdas Taminskas