Klaipėdos

1.    Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių turtinės žalos (būsimų protezavimo išlaidų ir negautų pajamų, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata) atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, aiškinimo ir taikymo.

2.    Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 69 361,85 Eur turtinės (19 436,04 Eur negautų pajamų ir 49 925,81 Eur su PVM protezavimo išlaidų) ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

3.    Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-313/2018, priteisė ieškovui iš atsakovės 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

4.    Nagrinėjant civilinę bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme, ieškovas, patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovės: 101 294,71 Eur turtinės žalos atlyginimą (51 368,90 Eur negautų pajamų ir 49 925,81 Eur protezavimo išlaidų); 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties visiško įvykdymo; 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo teismo priteistos turtinės žalos atlyginimo sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5.    Ieškovas nurodė, kad jis su atsakove 2013 m. balandžio 17 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu buvo priimtas į darbą atlikti medžio pjovimo staklių operatoriaus (staklininko) darbą. 2015 m. vasario 13 d. ieškovui dirbant prie daugiapjūklių išilginio medienos pjovimo staklių, jo dešinė plaštaka buvo sunkiai sužalota, dėl to jam buvo atlikta dešinės plaštakos vidurinio delnakaulio trečdalio ir keturių pirštų amputacija.

6.    Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-313/2018, buvo konstatuota, kad atsakovė yra visiškai atsakinga dėl nelaimingo atsitikimo ir dėl jo atsiradusios žalos atlyginimo.

7.    Dėl neteisėto atsakovės neveikimo ieškovas patyrė turtinę žalą, kurią sudaro negautos pajamos ir būsimos mioelektrinio plaštakos protezo įsigijimo išlaidos.

 

8.    Negautomis pajamomis pagal įstatymą pripažįstamos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis). Nors teismų praktikoje pirmiausia orientuojamasi į realiai dėl sveikatos sužalojimo prarastas ar sumažėjusias pajamas, lygiai taip pat vertinama ir dėl sveikatos sužalojimo sumažėjusi galimybė gauti atitinkamas pajamas ateityje.

 

9.    Ieškovo vidutinis darbo užmokestis 2015 m. vasario mėn. buvo 647,41 Eur (bruto), t. y. 502,91 Eur (neto). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra jauno amžiaus, kad nelaimės metu šalies vidutinis darbo užmokestis buvo 543,60 Eur (neto), šiuo metu 700,20 Eur (neto), tikėtina, kad ieškovo darbo užmokestis, jeigu jis nebūtų sužalotas darbe ir taip nebūtų netekęs 50 procentų darbingumo, būtų žymiai didesnis. Ieškovui paskirta 105,97 Eur per mėnesį netekto darbingumo pensija ir 105,13 Eur per mėnesį netekto darbingumo periodinė kompensacija. Jeigu ieškovas nebūtų sužalotas darbe ir nebūtų netekęs 50 procentų darbingumo, šiuo metu jis turėtų gauti mažiausiai 650 Eur darbo užmokestį. Ieškovas neteko 50 procentų darbingumo, taigi neteko galimybės gauti ir 50 procentų pajamų, t. y. 325 Eur. Ieškovui mokama netekto darbingumo periodinė kompensacija ir netekto darbingumo pensija nevisiškai padengia (padengs) jo patirtą žalą. Ieškovui galutinis nedarbingumo lygis buvo nustatytas 2016 m. rugpjūčio mėn., kai ieškovui buvo 27 m., jam iki pensinio amžiaus liko 37 metai ir 7 mėnesiai. Iš atsakovės priteistina 51 368,90 Eur suma negautų pajamų.

 

10.  Pagal CK 6.283 straipsnio 2 dalį dėl sveikatos sužalojimo patirtus asmens nuostolius sudaro išlaidos, susijusios su sveikatos grąžinimu, įskaitant ir protezavimo išlaidas. Nors šios išlaidos dar nėra realiai patirtos, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad protezavimas yra būtinas, o ieškovas tam lėšų neturi, teismas būsimas išlaidas iš atsakovės turėtų priteisti remdamasis realia jų atsiradimo tikimybe. Mioelektrinio protezo pritaikomumas yra patvirtintas gydytojo rekomendacijomis. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės turėtų būti priteistos būsimos ieškovo mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidos – 49 925,81 Eur.

 

 

 

11.  Alytaus apylinkės teismas 2018 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) priteisė ieškovui iš atsakovės 49 925,81 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą 49 925,81 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisė ieškovui iš atsakovės 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 18 d.) iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-159-313/2018, visiško įvykdymo; 3) išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

12.  Pirmosios instancijos teismas laikė prejudiciniais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-159-313/2018, nustatytus faktus dėl atsakovės atsakomybės dėl nelaimingo atsitikimo ir žalos atsiradimo bei ieškovo didelio neatsargumo nebuvimo.

 

13.  Pagal CK 6.283 straipsnio 2 dalį fiziniam asmeniui sveikatos sužalojimo atveju turi būti atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų buvusi sužalota. Negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Negautų pajamų įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui.

14.  Teismas, spręsdamas dėl negautų pajamų priteisimo, nurodė, kad teisinę reikšmę turi ieškovo vidutinio darbo užmokesčio nustatymas ir netekto darbingumo lygis.

15.  Apskaičiuodamas ieškovo vidutinį darbo užmokestį vertinamuoju laikotarpiu (2014 metų lapkričio, gruodžio ir 2015 metų sausio mėnesiais), teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo III skyriaus nuostatomis (galiojanti redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) ir atsakovės į bylą pateiktais duomenimis – 2018 m. birželio 21 d. pažyma, kurią pagrindžia 2018 m. birželio 11 d. atliktų skaičiavimų bei atliktų mokėjimų išaiškinimas, mokėjimų nurodymais.

16.  Teismas nustatė, kad, įvertinus aktualiuoju laikotarpiu ieškovo gautas pajamas, jo vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas nuo 1230,95 Eur sumos. Teismas sprendė, kad ieškovo vidutinis darbo dienos užmokestis yra 20,18 Eur (1230,95 : 61), faktiškai dirbtų darbo dienų per mėnesį – 20 (61 : 3). Nustačius, jog ieškovui nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2016 m. rugpjūčio 20 d. buvo konstatuotas 45 proc. netektas darbingumas, ieškovas dėl sužalojimo per dieną neteko 9,08 Eur (20,18 x 45 proc.), per mėnesį – 181,60 Eur (9,08 x 20 (faktiškai dirbtų dienų skaičius)). Nuo 2016 m. rugpjūčio 21 d. ieškovui neterminuotai nustatytas 50 proc. netektas darbingumas, todėl ieškovas dėl sužalojimo per dieną neteko 10,09 Eur (20,18 x 50 proc.), per mėnesį – 201,80 Eur (10,20 x 20 (faktiškai dirbtų dienų skaičius)). Todėl už laikotarpį, kai ieškovui buvo nustatytas 45 proc. netektas darbingumas, ir už laikotarpį, kai ieškovui buvo nustatytas 50 proc. netektas darbingumas, ieškovui mokamos kasmėnesinės 211,10 Eur išmokos akivaizdžiai dengia pajamas, kurias ieškovas būtų gavęs per mėnesį.

 

17.  Teismas kritiškai vertino ieškovo argumentus, kad jo darbo užmokestis, jei nebūtų įvykusi nelaimė, tikėtina, būtų žymiai didesnis dėl jo jauno amžiaus, perspektyvumo ir atsižvelgiant į augantį minimalų darbo užmokestį. Teismas nurodė, kad visiškas žalos atlyginimas reiškia, jog nukentėjęs darbuotojas turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi, jei nebūtų buvusi padaryta žala. Negalima reikalauti atlyginti daugiau, nei buvo padaryta žalos. Tuo tarpu ieškovo nurodytas aplinkybes, kad jo darbo užmokestis šiandien galėtų būti didesnis, teismas vertino kaip objektyviais įrodymais nepagrįstas prielaidas.

18.  Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas spręsti dėl būsimų protezavimo išlaidų pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį priteisimo. Teismas nurodė, kad protezavimo procedūra nukentėjusiajam yra būtina, siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius, sugrąžinti nukentėjusįjį, kiek tai įmanoma esamoje situacijoje, į iki sveikatos sužalojimo buvusią padėtį.

 

19.  Teismas ieškovo pateiktą komercinį pasiūlymą dėl mioelektrinio pirštų protezo „Touch Bionics“ pagaminimo vertino kaip objektyvų įrodymą, kadangi atsakovė nepateikė teismui jokių analogiškų jį nuginčijančių įrodymų. Teismas kritiškai vertino atsakovės siūlomus ieškovui alternatyvius rankos plaštakos funkcijos atkūrimo būdus (kojos pirštų transplantaciją ir kosmetinį rankos protezą iš silikono).

20.  Teismas nurodė, kad paprastai deliktinė civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko, taip pat jų gali atsirasti ateityje. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, tačiau jo finansinė padėtis yra bloga, jis neturi tam pinigų. Šiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).

21.  Teismas vertino, kad šioje byloje yra susidariusi išskirtinė situacija, kadangi ieškovas yra jaunas žmogus, siekiantis dirbti, užsidirbti, sukurti šeimą. Teismas pripažino pagrįstu ieškovo norą įsigyti rankos protezą, kuris maksimaliai kompensuotų estetinį vaizdą ir atkurtų pirštų funkciją. Kadangi ieškovas, atsižvelgiant į jo gaunamas pajamas, įsigyti mioelektrinio protezo neturi galimybės, teismas sprendė, kad šios bylos atveju egzistuoja CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos dėl ieškovo būsimų nuostolių už protezavimo paslaugas. Teismas nurodė, kad ieškovui priteistinas būsimų protezavimo išlaidų atlyginimas yra realiai tikėtinas, nustatytas vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 177, 185 straipsniai). Todėl teismas tenkino ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 49 925,81 Eur mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidų.

22.  Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi pakeitė Alytaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą ir jį išdėstė taip: 1) atmetė ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimą dėl 101 294,71 Eur turtinės žalos atlyginimo; 2) priteisė ieškovui iš atsakovės 187,38 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 14 d. iki 2018 m. birželio 6 d. ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą 25 000 Eur sumą nuo 2018 m. birželio 7 d. iki visiško prievolės įvykdymo; 3) išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

23.  Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimo dalį dėl 51 368,90 Eur negautų pajamų priteisimo. Nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, atlyginamos tik nustačius jų buvimo realumą. Negautas pajamas, kaip netiesioginius nuostolius, apibūdina pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604-219/2015). Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad jeigu jis nebūtų sužalotas darbe, šiuo metu gautų mažiausiai 650 Eur darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovo vidutinį darbo užmokestį ir jam paskirtų netekto darbingumo pensijos dydį bei netekto darbingumo kompensacijos dydį. Ieškovo nurodytos aplinkybės, koks jo darbo užmokestis galėtų būti šiandien, yra tik teoriniai pamąstymai, visiškai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Teismas pripažino pagrįstais ir atitinkančiais įstatymų reikalavimus pirmosios instancijos teismo motyvus ir išvadas, nustatant ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydį.

24.  Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl protezavimo išlaidų priteisimo, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos dėl ieškovo būsimų nuostolių už protezavimo paslaugas. Kadangi žala nagrinėjamu atveju ieškovui padaryta sužalojus sveikatą, todėl taikytina specialioji CK 6.283 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, kurios 2 dalyje nustatyta, jog nuostoliais laikytinos su sveikatos grąžinimu susijusios realiai asmens patirtos, o ne tikėtinos ar galinčios atsirasti išlaidos. Pagal kasacinio teismo praktiką sveikatos grąžinimo išlaidos nukentėjusiam asmeniui atlyginamos kaip tiesioginės, t. y. turėtos papildomai, išlaidos, kurios buvo būtinos dėl suluošinimo jo patirtiems turtiniams praradimams kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2007; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012; kt.). Teismas, spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, turi nustatyti tikslų jų dydį. To padaryti negalima remiantis vien pateiktu komerciniu pasiūlymu, nes, sprendžiant ir iš paties pasiūlymo turinio, jame nurodyti įkainiai nėra pastovūs, juos galima nustatyti tik preliminariai. Teismas sprendė, kad iš esamų įrodymų nėra galimybės įvertinti būsimą žalą, kadangi faktinės mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidos gali kisti, t. y. mažėti ar didėti, kas atitinkamai prieštarautų arba visiško žalos atlyginimo principui arba, atvirkščiai, nulemtų nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą. Nors ieškovas darbe buvo sužalotas negrįžtamai, tačiau, Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, jis dirba UAB „Godasta“. Taip pat ieškovas turi teisę į valstybės paramą rankos protezui įsigyti (2018 m. balandžio 16 d. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas Nr. V-426). Be to, šis teismo procesinis sprendimas neatima iš ieškovo teisės į nuostolių atlyginimą ateityje (CK 6.238 straipsnio 3 dalis).

 

 

 

25.  Ieškovas kasaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kuria buvo pakeista Alytaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimo dalis, kuria iš atsakovės ieškovo naudai buvo priteisti 49 925 Eur būsimų protezavimo išlaidų atlyginimo, ir dėl šios dalies palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą; 2) pakeisti Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kuria buvo palikta galioti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimo dalis, kuria teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo, ir priteisti iš atsakovės ieškovui 51 638,90 Eur negautų pajamų; 3) priteisti iš atsakovės ieškovui 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

26.  Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

27.  Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Pagal atsiradimo pagrindus skiriamos dvi civilinės atsakomybės rūšys – sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis).

28.  CK XXII skyriaus, reglamentuojančio civilinę atsakomybę, normos apima tiek bendras abiem civilinės atsakomybės rūšims taikytinas normas, įtvirtintas CK XXII skyriaus pirmajame skirsnyje „Bendrosios nuostatos“ (CK 6.245–6.255 straipsniai), tiek ir specialiąsias normas, taikomas atskirai tik sutartinei atsakomybei (CK 6.256–6.262 straipsniai) ir tik deliktinei atsakomybei (CK 6.263–6.291 straipsniai).

29.  Deliktinė atsakomybė, kaip viena iš civilinės atsakomybės rūšių, įstatyme yra apibrėžiama kaip turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

30.  Nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai susiję su didesnio pavojaus šaltinio nelaimingo atsitikimo darbe metu padarytos žalos atlyginimu. Tai specialus įstatyme įtvirtintas deliktinės atsakomybės atvejis, reglamentuojantis didesnio pavojaus šaltinių valdytojų civilinę atsakomybę už šių šaltinių padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis). Jis priskirtinas prie griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų, kai taikoma atsakomybė be kaltės. Todėl sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą, kai prievolė atlyginti šią žalą nukentėjusiajam atsiranda CK 6.270 straipsnyje įtvirtintu deliktinės atsakomybės atveju, turi būti įrodytos šios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir žala (nuostoliai). Be to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta asmens sveikatai, sprendžiant dėl sveikatos sužalojimo nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos atlyginimo klausimą, taikytinas ir CK 6.283 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas, nustatantis atlygintinos žalos rūšis ir nuostolių sampratą.

31.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-313/2018, spręsdamas neturtinės žalos sveikatos sužalojimo atveju atlyginimo klausimą, esant tuo pačiu pagrindu pareikštam reikalavimui, pripažino, kad prievolė atlyginti ieškovui dėl nelaimingo atsitikimo darbe padarytą neturtinę žalą, kai medžio pjovimo staklės sužalojo jo ranką, tenka darbdavei (atsakovei), kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojai, nes ji nesiėmė priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti, neorganizavo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinės kontrolės, neįvertino profesinės rizikos darbo vietoje, dėl to nenustatė ir neįgyvendino prevencinių priemonių rizikai šalinti ir mažinti – neįrengė automatinio staklių stabdymo įtaiso. Dėl šių neteisėtų veiksmų ieškovas buvo sužalotas ir jam buvo atlikta dešinės rankos plaštakos amputacija. Šios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, apibrėžiančios atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir ieškovo kaltės dėl atsiradusios neturtinės žalos nebuvimą, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje sprendžiant turtinės žalos, atsiradusios to paties delikto pagrindu, atlyginimo klausimą, todėl, vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, ieškovas neturėjo jų įrodinėti.

32.  Nagrinėjamoje byloje esant pareikštiems reikalavimams dėl turtinės žalos (būsimų protezavimo išlaidų ir negautų pajamų, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata) atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju, įrodinėjimo dalyką sudarė turtinės žalos ir jos dydžio įrodinėjimas.

33.  Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 4 dalimi, žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju reglamentuojantis CK 6.283 straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį.  Sisteminis CK 6.283 straipsnio 4 dalies ir CK 6.290 straipsnio 1 dalies aiškinimas suteikia pagrindą daryti išvadą, asmuo, kuris buvo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, turi teisę į tokį atlygintinos žalos dydį, kurio nepadengia tam asmeniui išmokėtos socialinio draudimo išmokos, nustatytos LR Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme (ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos išmoka; netekto darbingumo vienkartinė kompensacija; netekto darbingumo periodinė kompensacija) ir LR Socialinio draudimo pensijų įstatyme (netekto darbingumo pensija), kurių paskirtis yra kompensuoti prarastas darbo pajamas arba papildomas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2014, 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2014, 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2014 ir kt.).

 

 

Dėl būsimų protezavimo išlaidų

 

 

 

34.  Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 1 dalimi, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Ši teisės norma įtvirtina specialų civilinės deliktinės atsakomybės atvejį, kai civilinė atsakomybė kyla pažeidus asmens sveikatą. Pats normos turinys suponuoja, kad ja siekiama užtikrinti kompensuojamosios civilinės atsakomybės funkcijos įgyvendinimą – kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki delikto padarymo.

35.  CK 6.283 straipsnio 2 dalyje nustatytas dėl sveikatos sužalojimo asmeniui atsirandančių nuostolių turinys. Šiuos nuostolius sudaro ir nagrinėjamu atveju aktualios su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos). Taigi minėtomis išlaidomis pagrįsti nuostoliai apima visas būtinas išlaidas, kurios priežastiniu ryšiu susijusios su sveikatos sužalojimu ir kurias nukentėjęs asmuo patyrė siekdamas grąžinti sveikatą.

36.  Lietuvoje veikianti privalomojo sveikatos draudimo sistema garantuoja privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudžiamajam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimą, taip pat vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidų bei medicinos priemonių (prietaisų), būtinų apdraustųjų sveikatos priežiūrai namuose užtikrinti, nuomos išlaidų kompensavimą (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 5 dalis). Kadangi ne visos asmens sveikatos priežiūros paslaugos yra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, todėl nukentėjęs asmuo sveikatos sužalojimo atveju įgyja teisę pareikšti reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui dėl iš šio sveikatos draudimo fondo neapmokėtų nukentėjusio asmens turėtų būtinų su sveikatos grąžinimu susijusių išlaidų atlyginimo.

37.  Asmens teisė į sveikatą yra viena iš svarbiausių absoliučių žmogaus teisių, kurią pažeidus ji ne visada gali būti atkurta. Kompensacinis deliktinės atsakomybės turinys, kuris reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta nukentėjusiam asmeniui į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį grąžinti (lot. restitutio in integrum), leidžia daryti išvadą, kad nukentėjęs asmuo gali pasinaudoti visomis su sveikatos priežiūra susijusiomis paslaugomis, kurios yra būtinos, ir objektyviai, kiek tai įmanoma, gali padėti asmeniui susigrąžinti sveikatą, buvusią iki sužalojimo, ir turėti teisę į tokių išlaidų atlyginimą. Kita vertus, nustatant žalos dydį, siekiama kompensuoti tik tikrąjį žalos dydį atitinkančius nuostolius, kadangi kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2012 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2017 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017 52 punktą).

38.  Nagrinėjamoje byloje ieškovas, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi ir CK 6.283 straipsnio 2 dalimi, kreipėsi į teismą dėl būsimų mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidų atlyginimo jo sveikatos sužalojimo atveju. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį ieškinio reikalavimą, nurodė, kad specialioji nuostolių atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju reglamentuojanti teisės norma nustato tik realiai asmens patirtų su sveikatos grąžinimu susijusių išlaidų atlyginimą.

39.  Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sisteminis CK 6.249 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.283 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimas suteikia nukentėjusiam asmeniui teisę reikalauti su sveikatos grąžinimu susijusių būsimų išlaidų atlyginimo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), taip įgyvendinant deliktinės civilinės atsakomybės kompensuojamąją funkciją bei siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jis neturi tam pinigų. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012).

40.  Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 39 punkte aptartu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, daro išvadą, kad būsimą žalą, kurios atlyginimo gali reikalauti nukentėjęs asmuo savo sveikatos sužalojimo atveju, apibrėžia šie kriterijai: reali būsimos žalos (su sveikatos grąžinimu susijusių išlaidų) atsiradimo tikimybė; sveikatos priežiūros paslaugos yra būtinos, siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius ir, kiek įmanoma, grąžinti nukentėjusio asmens sveikatą į padėtį, buvusią iki jo sveikatos sužalojimo; nukentėjęs asmuo dėl savo finansinės padėties negalėtų gauti būtinų sveikatos priežiūros paslaugų.

41.  Byloje nustatyta, kad dėl sužalojimų darbe ieškovui buvo nustatyta rankos traiškytinio sužalojimo ir trauminės amputacijos padariniai – dešinės plaštakos trauminė amputacija delnakaulio vidurinio trečdalio lygyje, II–V pirštų netektis, dėl to ieškovui reikalingas protezavimas. Civilinės atsakomybės prasme protezo įsigijimo išlaidos nagrinėjamoje byloje laikytinos su sveikatos sugrąžinimu susijusiomis būtinomis išlaidomis. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad geriausiai prarastų rankos pirštų funkcijas nagrinėjamu atveju kompensuotų mioelektrinis protezas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas neturi lėšų, reikalingų šiam protezui įsigyti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-698 patvirtintu Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis kompensuojamųjų ortopedijos techninių priemonių ir jų bazinių kainų sąrašu, mioelektrinių protezų įsigijimas nėra kompensuojamas. Apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigė mioelektrinio protezo įsigijimo būtinumo, tačiau ieškovo reikalavimas dėl būsimų protezo įsigijimo išlaidų priteisimo buvo atmestas tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė tikslaus būsimos žalos dydžio, t. y. neįrodė šių išlaidų realumo.

 

42.  CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

 

43.  Kasacinio teismo praktika aiškinant pirmiau nurodytas proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

 

44.  Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nukentėjusiam asmeniui (ieškovui) tenka pareiga įrodyti žalos dydį, o atsakovui tenka pareiga paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus.

 

45.  Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, būsimos žalos dydžiui keliamas realaus tikėtinumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas dėl būsimos žalos dydžio nagrinėjamu atveju sprendė, įvertinęs UAB „Pes Planus“ 2016 m. birželio 1 d. komerciniame pasiūlyme nurodytą siūlomo pagaminti „Touch Bionics“ mioelektrinio pirštų protezo kainą, atsižvelgdamas į tai, kad „Touch Bionics“ yra vienintelė bendrovė pasaulyje, gaminanti tokio tipo protezus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie paneigtų UAB „Pes Planus“ komerciniame pasiūlyme nurodytą mioelektrinio protezo įsigijimo kainą.

 

46.  Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovui 49 925,81 Eur turtinės žalos atlyginimą, grindžiamą būsimomis mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidomis, yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šią ieškovo reikalavimo dalį, taikė netinkamą būsimų išlaidų pripažinimo standartą įrodinėjimo procese, nurodydamas, kad priteisiamos išlaidos turi būti realios, o jų dydis nekelti jokių abejonių dėl šių išlaidų tikrumo. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo šioje dalyje yra naikintina ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl 49 925,81 Eur turtinės žalos atlyginimo, kuriuo buvo užtikrintas deliktinės civilinės atsakomybės kompensuojamosios funkcijos įgyvendinimas.

 

 

 

Dėl negautų pajamų sveikatos sužalojimo atveju

 

 

 

47.   Ieškovas pareikštu ieškinio reikalavimu prašė žalos dydžio vienkartine išmoka priteisti jo dėl sveikatos sužalojimo negautas pajamas nuo 2016 m. rugpjūčio, kai jam neterminuotai buvo nustatytas 50 proc. darbingumas, iki pensinio amžiaus (65 metų) (už 37 metų ir 7 mėnesių laikotarpį). Ieškovas savo per mėnesį negaunamų pajamų dydžio skaičiavimą grindė savo prarasto darbingumo procentinę dalį atitinkančia pajamų, kurias jis uždirbtų, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dalimi (50 proc.), sumažinta socialinio draudimo išmokomis (gaunama netekto darbingumo periodine kompensacija ir netekto darbingumo pensija), kurių paskirtis - kompensuoti darbingumo netekusiems asmenims negautas pajamas. Pajamų, kurias jis galėtų gauti ateityje, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dydį ieškovas grindė objektyviomis aplinkybėmis: vidutiniu darbo užmokesčiu, kurį jis gavo iki sveikatos sužalojimo, šalies vidutiniu darbo užmokesčiu, Lietuvos statistikos departamento 2017 m. IV ketvirčio duomenimis apie asmens, dirbančio medienos gaminių gamyboje, vidutinį darbo užmokestį, taip pat subjektyviomis aplinkybėmis – savo amžiumi nelaimingo atsitikimo darbe dieną ir perspektyvumu.

48.   Tiek bylą nagrinėję tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ieškinio reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo atmetė, ieškovo pajamų, kurias jis galėtų uždirbti ateityje, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dydį prilygindami ieškovo iki sveikatos sužalojimo gaunamam vidutiniam darbo užmokesčiui. Teismai pripažino, kad ieškovo prarastą darbingumą atitinkančią pajamų, kurias jis galėtų gauti ateityje, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dalį visiškai kompensuoja ieškovo gaunamos socialinio draudimo išmokos – netekto darbingumo periodinė kompensacija ir netekto darbingumo pensija.

49.   Nors kasaciniu skundu keliamas materialiųjų teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimas tiek, kiek jis turėjo teisinę reikšmę nustatant ieškovo pajamų, kurias jis galėtų gauti ateityje, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dydį, tačiau pareikštam reikalavimui priteisti dėl sveikatos sužalojimo negautas pajamas tinkamai išspręsti yra būtina plačiau įvertinti asmeniui dėl sveikatos sužalojimo padarytos žalos, kurios piniginė išraiška yra negautos pajamos, sampratą, apskaičiavimo metodą, šios žalos atlyginimo mokėjimo būdus, taip pat dėl sveikatos sužalojimo padarytos žalos, kurios piniginė išraiška yra negautos pajamos, įrodinėjimo taisykles.

50.   Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo ar asmenys privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis); nuostolius nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (CK 6.283 straipsnio 2 dalis). Tokias negautas pajamas paprastai sudaro sumažėjęs darbo užmokestis ar kitokios pajamos, kurias praranda nukentėjęs asmuo, dėl sveikatos sužalojimo tapęs iš dalies ar visiškai nedarbingas.

51.   Nors teismų praktikoje pirmiausia orientuojamasi į realiai dėl sveikatos sužalojimo prarastas ar sumažėjusias pajamas, tačiau lygiai taip pat vertinama ir dėl sveikatos sužalojimo asmens prarasta ar sumažėjusi galimybė gauti atitinkamas pajamas ateityje, net jei iki sveikatos sužalojimo nukentėjusysis nedirbo ir negavo jokių pajamų (pavyzdžiui, nepilnametis (-ė), studentas (-ė), namų šeimininkas (-ė), pensininkas (-ė) ir pan.). Toks šios normos aiškinimas iš esmės atitinka ir Europos deliktų teisės principų (angl. Principles of European Tort Law, sutrumpintai PETL) 10:202 straipsnį „Asmens sveikatos sužalojimas ir mirtis“ (angl. Personal Injury and Death), pagal kurį žala sveikatai apima ne tik prarastas realias pajamas (angl. loss of income), bet ir pakenkimą asmens galimybei užsidirbti (angl. impairment of earning capacity), nepriklausomai nuo to, ar šiuo metu, ar ateityje asmuo realiai pasinaudos šia galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604-219/2015).

52.   Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.283 straipsnio 1 dalyje negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais sprendžiant dėl turtinės žalos dėl negautų pajamų atlyginimo, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į darbuotojo netekto darbingumo lygį; negautų pajamų sąvoka turi būti suprantama kaip prarasto darbingumo procento piniginė išraiška per tam tikrą laikotarpį. Darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais turtinės žalos dėl negautų pajamų atlyginimo laikotarpį (terminą, už kurį priteisiamas tokios žalos atlyginimas) lemia sužaloto darbuotojo atitinkamo darbingumo netekimo laikotarpis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009; 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2013 ir kt.).

53.   CK 6.288 straipsnio 3 dalis įtvirtina du su nukentėjusio asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu susijusios žalos atlyginimo mokėjimo būdus – periodinėmis išmokomis arba visos žalos dydžio vienkartine išmoka. Minėti žalos atlyginimo būdai, priklausomai nuo to, kuris iš jų taikomas, lemia skirtingų vertinamųjų kriterijų pasirinkimą, atliekant žalos atlyginimo skaičiavimą. Be to, sprendžiant turtinės žalos, padarytos sužalojus sveikatą, atlyginimo mokėjimo periodinėmis išmokomis klausimą, vertinamos realiuoju laikotarpiu egzistuojančios aplinkybės, o sprendžiant šios žalos atlyginimo mokėjimo vienkartine išmoka klausimą – vertinamos ilguoju laikotarpiu tikėtinai atsirasiančios aplinkybės.

54.   Jei dėl sveikatos sužalojimo patirta žala priteisiama konkrečia vienkartine pinigų suma, laikoma, kad ieškovo patirta žala yra išsamiai įvertinta bei visiškai atlyginta, todėl, net ir pasikeitus aplinkybėms, jis neturi teisės reikšti ieškinio dėl papildomai negautų pajamų iš tos pačios veiklos priteisimo, o atsakovas – reikalavimo dėl jų sumažinimo (CK 6.283 straipsnio 3 dalis, 6.286 straipsnis). Pasikeitusios ekonominės aplinkybės negali būti vertinamos, kadangi tokie pasikeitimai yra susiję su nuostolių dydžio pakartotiniu įvertinimu, o tokio vertinimo peržiūrėjimas prieštarautų res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Kita vertus, šis žalos atlyginimo mokėjimo būdas labiau apsaugotų ieškovo interesą gauti dėl sveikatos sužalojimo negautų pajamų atlyginimą nuo galimo prievolę atlyginti tokius nuostolius turinčio skolininko nemokumo ar žymaus jo turtinės padėties ateityje pablogėjimo.

55.   Priešingai, periodinėmis išmokomis priteista negautų pajamų suma gali būti bet kada ateityje peržiūrėta, kai pasikeičia aplinkybės, turėjusios tiesioginę reikšmę nuostolių atlyginimo periodinėmis išmokomis priteisimui ar jų dydžiui. Kai iš kalto dėl žalos atlyginimo asmens žalos atlyginimas priteisiamas periodinėmis išmokomis, nukentėjusiam asmeniui nėra apribojama galimybė kreiptis į teismą dėl to, kad, pablogėjus jo sveikatos būklei ar pasikeitus kitoms aplinkybėms, išaugo jo negautų pajamų dydis. Be to, teismo sprendimu priteistų negautų pajamų, mokamų periodinėmis išmokomis, peržiūrėjimą gali inicijuoti ne tik ieškovas (CK 6.286 straipsnis), bet ir atsakovas (CK 6.287 straipsnis). Toks ieškinys nėra tapatus anksčiau išnagrinėtam ieškiniui dėl žalos atlyginimo, nes jis grindžiamas vėliau atsiradusiomis naujomis aplinkybėmis.

56.   Kitas žalos atlyginimo mokėjimo periodinėmis išmokomis privalumas – tai, kad ieškovo interesui gauti žalos atlyginimą tokiu atveju suteikiama apsauga nuo infliacijos, atsižvelgiant į tai, kad šios išmokos yra indeksuojamos  (CK 6.288 straipsnio 3 dalis), taip pat tai, kad žalos atlyginimo mokėjimu šiuo būdu yra tenkinami besitęsiantys ieškovo poreikiai, grindžiami realiuoju laikotarpiu egzistuojančiomis aktualiomis aplinkybėmis, kurios gali būti įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant periodinėmis išmokomis priteistų negautų pajamų padidinimo ar sumažinimo klausimą.

57.   Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, negautų pajamų skaičiavimo metodas, kai dėl sveikatos sužalojimo negautos pajamos apskaičiuojamos kaip procentinė netekto darbingumo išraiška nuo pajamų, kurias nukentėjęs asmuo gavo iki suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo ar būtų gavęs, jeigu nebūtų buvusi sužalota jo sveikata, yra labiausiai tinkamas, kai žalos atlyginimo mokėjimas nustatomas periodinėmis išmokomis. Tokiu atveju yra nustatomos iki asmens suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo gautos pajamos.

58.   Nukentėjusio asmens iki suluošinimo ar kitokio sužalojimo gautos pajamos apskaičiuotinos nustatant jo vidutinį mėnesio pajamų dydį. Nukentėjusio asmens, kuris dirbo pagal darbo sutartį, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotinas taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu „Dėl darbo kodekso įgyvendinimo“ Nr. 496 patvirtintą Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašą, įsigaliojusį nuo 2017 m. liepos 1 d. Remiantis šio nutarimo 3.1 papunkčiu, kai, skaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, vadovaujantis šiuo nutarimu patvirtintu Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašu, į skaičiuojamąjį laikotarpį įtraukiami mėnesiai iki šio nutarimo įsigaliojimo, šiais mėnesiais gautas darbo užmokestis į vidutinį darbo užmokestį įskaitomas vadovaujantis iki šio nutarimo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Pažymėtina, kad iki 2017 m. birželio 21 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 350 patvirtintas Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas.

59.   Tuo atveju, jei nuo asmens suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo iki teismo sprendimo priėmimo praeina nemažas laiko tarpas, nustatant žalos atlyginimo mokėjimą periodinėmis išmokomis turi būti atsižvelgiama į įvykusius rinkos pokyčius, pasikeitusias aplinkybes, pvz., per tą laikotarpį įvykusį analogiškos profesijos ar analogiškame sektoriuje dirbančių asmenų atlyginimų augimą, atlyginimų augimą konkrečioje įmonėje, kurioje iki suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo dirbo nukentėjęs asmuo, šalies vidutinio darbo užmokesčio augimą, minimaliosios mėnesinės algos augimą ir pan. (CK 6.249 straipsnio 5 dalis).

60.   Tačiau pirmiau nurodyto negautų pajamų skaičiavimo metodo naudojimas gali būti nepakankamas, kai reikalavimas yra pareikštas dėl pajamų, kurių asmuo negaus per ilgą laiko tarpą, priteisimo vienkartine išmoka. Taip yra todėl, kad egzistuoja didelė tikimybė, jog ilguoju laikotarpiu pasikeis aplinkybės, kurios buvo pagrindas apskaičiuoti asmens negautas pajamas, įskaitant ir aplinkybes, susijusias su asmens darbingumo pasikeitimu. Tokių aplinkybių pasikeitimus gali lemti tiek objektyvios priežastys, pavyzdžiui, pasikeitusios socialinės visuomenės gyvenimo aplinkybės, tiek subjektyvios, kai asmuo įgyja naujų profesinių kompetencijų arba atkuria savo darbingumą ir pajėgumą pakeisdamas profesiją. Kadangi, kaip minėta, įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienkartine išmoka priteistas žalos dydis negali būti peržiūrimas, aplinkybių pasikeitimo įtaka apskaičiuojant žalos atlyginimo dydį taip pat turi būti įvertinta.

61.   Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, esant pareikštam reikalavimui dėl negautų pajamų priteisimo vienkartine išmoka už 37 metų ir 7 mėnesių laikotarpį, turėjo būti naudojamas negautų pajamų skaičiavimo metodas, kai nuostoliai dėl negautų pajamų asmens sužalojimo atveju apskaičiuojami kaip skirtumas tarp pajamų, kurias nukentėjusysis uždirbtų, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, ir pajamų, kurias jis uždirba ar galėtų uždirbti, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Taigi ieškovas turi įrodyti, kad dėl jam padarytų kūno sužalojimų sumažėjo arba buvo atimta jo galimybė dirbti ir užsidirbti, taip pat sumažėjusių savo galimybių vertę.

62.   Pažymėtina, kad tuo atveju, kai įrodinėjant ieškovo negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs ilgu laikotarpiu (per visą savo gyvenimą, iki pensinio amžiaus, per darbingo amžiaus laikotarpį ar pan.), jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, įrodinėjamas ne tik iki sveikatos sužalojimo gautų pajamų sumažėjimas, bet ir siekiama įrodyti sumažėjusią ieškovo galimybę ateityje daugiau užsidirbti, įrodinėjimo procesas yra sudėtingesnis, nes apima žymiai daugiau vertinamųjų kriterijų, kuriems nustatyti reikia specialių ekonominių ir (ar) sociologijos ar kitokių kompleksinių žinių. Kai reikalavimu dėl negautų pajamų priteisimo siekiama sumažėjusios galimybės ateityje užsidirbti kompensavimo, iki sveikatos sužalojimo gautos pajamos tėra tik vienas iš vertinamųjų kriterijų. Siekiant nustatyti pajamas, kurias nukentėjusysis tikėtinai pagrįstai galėjo gauti po sveikatos sužalojimo, reikia nustatyti ne tik asmens gautas pajamas, bet ir tai, kiek asmuo būtų pajėgus uždirbti, jei nebūtų jo sveikatos sužalojimo.

63.   Sprendžiant, kiek asmuo būtų pajėgus uždirbti, jei nebūtų sužalota jo sveikata, gali būti įvertintos su konkrečiu nukentėjusiu asmeniu susijusios aplinkybės (subjektyvios aplinkybės) ir visuomeninių santykių sąlygoti pasikeitimai (objektyvios aplinkybės). Subjektyvios aplinkybės – nukentėjusiojo lytis, amžius, socialinė padėtis, profesija, iki sveikatos sužalojimo buvusi sveikatos būklė, darbo pobūdis ir jo keliamos rizikos (jei tokios yra), žalingi įpročiai, gyvenimo būdas, asmeninės charakteristikos, galimybės tobulėti ir uždirbti daugiau, tikimybė, jog dėl sveikatos sužalojimo atsiradęs darbingumas pasikeis, ir kitos reikšmingos aplinkybės. Objektyvios aplinkybės – galima infliacija, analogiškos profesijos ar analogiškame sektoriuje dirbančių asmenų atlyginimų augimas, atlyginimų augimas konkrečioje įmonėje, kurioje iki sužalojimo asmuo dirbo, šalies vidutinio darbo užmokesčio augimas, minimaliosios mėnesinės algos augimas, kitos reikšmingos bylos aplinkybės. Vertinant objektyvias aplinkybes, taip pat gali būti įvertinta, koks yra  asmens iki sužalojimo gauto darbo užmokesčio santykis su tuo metu buvusiu šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ir minimaliąja mėnesine alga.

64.   Siekiant nustatyti nukentėjusio asmens pajamas po sveikatos sužalojimo, vertinamos jo gaunamos pajamos, o esant reikalui – ir pajamos, kurias jis galėtų gauti, būdamas iš dalies nedarbingas. Tuo tikslu turi būti įvertintas ieškovo po sužalojimo gaunamas darbo užmokestis, taip pat asmens gaunamos socialinio draudimo įstaigų mokamos netekto darbingumo kompensacijos, skirtos nukentėjusio asmens negautoms pajamoms atlyginti. Siekiant nustatyti, kokias pajamas ieškovas galėtų gauti po to, kai buvo sužalota jo sveikata, gali būti vertinamos aplinkybės, susijusios su ieškovo galimybe įsidarbinti, atsižvelgiant į netektą darbingumą, taip pat darbo rinkos galimybėmis toje vietoje, kur asmuo gyvena, ir kitos reikšmingos aplinkybės.

65.   Iš pajamų, kurias ieškovas gautų, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, atėmus pajamas, kurias ieškovas gauna ar galėtų gauti po sveikatos sužalojimo, gautas skirtumas atitinka ieškovo negautas pajamas, kurias turi atlyginti už žalą atsakingas asmuo. Tuo atveju, kai ieškiniu prašoma negautas pajamas priteisti visos žalos dydžio vienkartine išmoka, gautas skirtumas turi būti padaugintas iš laikotarpio, už kurį reikalaujama žalos atlyginimo, atsižvelgiant į tai, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jei žala atsirado vėliau – nuo žalos atsiradimo dienos (CK 6.288 straipsnio 1 dalis).

66.   Įrodinėti teisinę reikšmę civilinėje byloje turinčias aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su negautomis pajamomis, tenka reikalavimą dėl jų priteisimo pareiškusiam ieškovui, o tuo atveju, kai atsakovas jomis grindžia savo atsikirtimus, tokių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka jų nustatymu suinteresuotam atsakovui, taikant bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis). Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitinka žalos kompensavimo funkciją. Atsižvelgiant į tai, kad tokiose bylose įrodinėjimo objektas yra pajamos, kurių ieškovas dėl patirtų sužalojimų negaus ateityje, šių nuostolių įrodinėjimo standartas turėtų būti toks, kuris suformuotų teismo įsitikinimą, jog negautos pajamos yra pagrįstai tikėtinos, jeigu nebūtų pažeidimo.

67.   Nors įrodinėjimo pareiga, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka šalims, vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teismui laikant, kad klausimui išspręsti reikalinga specialių žinių turinčio asmens išvada, spręstinas ekspertizės skyrimo klausimas (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog CPK 212 straipsnio 1 dalies norma negali būti aiškinama kaip nustatanti, kad ekspertizės  skyrimas priklauso tik nuo dalyvaujančių byloje asmenų valios; ekspertizė gali būti skiriama tiek teismo, tiek dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2007; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009).

68.   Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskreciją dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2012; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).

69.   Akivaizdu, kad  esant pareikštam reikalavimui atlyginti negautas pajamas, kai žala padaryta asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, o žalos atlyginimą prašoma priteisti vienkartinės išmokos forma, šio materialiojo reikalavimo pagrįstumo įrodinėjimas yra žymiai sudėtingesnis nei tuo atveju, jei žalos atlyginimą būtų prašoma priteisti periodinėmis išmokomis. Nustatant ateityje atsirasiančius nuostolius, nuostolių įvertinimas turi būti grindžiamas pagrįstai tikėtinu specialių ekonominių ir finansinių ar kitų žinių reikalaujančiu ateities prognozavimu. Negautų pajamų dėl prarasto ar sumažėjusio darbingumo apskaičiavimas lemia, kad toks skaičiavimas objektyviai niekada negali būti visiškai tikslus, neginčijamai atspindintis realybę ateityje. Pagrįstai tikėtinos žalos skaičiavimas grindžiamas tuo, kad visiškai tikslaus ateities numatymo negalimumas neturėtų užkirsti kelio nukentėjusiam asmeniui gauti žalos atlyginimą ir kartu žalą padariusiam asmeniui išvengti pareigos kompensuoti nukentėjusio asmens turtinius praradimus. Priešingu atveju, būtų paneigta civilinės atsakomybės kompensacinė funkcija ir konstitucinis visiško žalos atlyginimo principas, neapgintas deliktų teisės saugomas tikrumo interesas.

70.   Nors teisė pasirinkti žalos atlyginimo mokėjimo būdą, kaip minėta, priklauso ieškovui, teismas, atsižvelgdamas į CK 1.5 straipsnyje nustatytus protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes, gali parinkti kitą, nei reikalauja ieškovas, įstatyme nustatytą žalos atlyginimo būdą. Šią teismo teisę pagrindžia ir teismo vaidmuo žalos dydžio įrodinėjimo procese, atsižvelgiant į tai, kad, pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Todėl tuo atveju, jeigu ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka teismo įsitikinimui dėl tikslaus nuostolių dydžio susiformuoti, ypač įrodinėjimo prasme apsunkintame negautų pajamų priteisimo vienkartine išmoka procese, teismas gali parinkti kitą, nei reikalauja ieškovas, žalos atlyginimo būdą, jei pripažintų, kad, taikant konkretų žalos atlyginimo mokėjimo būdą, būtų geriau užtikrintas visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas bei užkirstas kelias nepagrįstam ieškovo praturtėjimui. Tokiu atveju teismas turėtų informuoti šalis apie kito, nei reikalauja ieškovas, nuostolių atlyginimo mokėjimo būdo parinkimo būtinybę, užtikrinant CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų  šalių procesinių teisių įgyvendinimą.

71.   Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendžiant žalos atlyginimo priteisimo klausimą dėl pajamų, kurių nukentėjęs asmuo negaus ateityje dėl jo suluošinimo ar sveikatos sužalojimo, turi būti teikiama pirmenybė žalos atlyginimo negautų pajamų forma mokėjimui periodinėmis išmokomis prieš žalos atlyginimo priteisimą visos žalos dydžio vienkartine išmoka. Tačiau net ir tokiu atveju negali būti paneigta ieškovo galimybė reikalauti viso žalos atlyginimo sumokėjimo vienkartine išmoka, ypač atsižvelgiant į atsakovo (už žalą atsakingo asmens) mokumą ir jo turtinę padėtį. Todėl ieškovui (nukentėjusiam asmeniui) tenkanti įrodinėjimo našta neturi būti tokia, kad iš esmės paneigtų jo galimybę įrodyti žalos dydį arba ji būtų pernelyg apsunkinta. Tais atvejais, kai iš pateiktų įrodymų būtų galima daryti pagrįstai tikėtiną išvadą, kad ieškovo pajamos, kurias jis galėtų gauti, jei nebūtų sužalota jo sveikata, ilguoju laikotarpiu didėtų ir egzistuotų skirtumas tarp šių pajamų ir jo po sužalojimo gaunamų pajamų, teismas, atsižvelgdamas į CK 1.5 straipsnyje nustatytus principus ir CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, turėtų teisę pats nuspręsti, kokio dydžio negautų pajamų atlyginimas ieškovui būtų sąžiningas ir teisingas pagal konkrečios bylos aplinkybes.

72.   Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą priteisti turtinę žalą dėl negautų pajamų, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Teisėjų kolegijai pateikus pirmiau šioje nutartyje nurodytus išaiškinimus, byloje turi būti nustatytos reikšmingos ieškovo reikalavimui dėl negautų pajamų priteisimo išnagrinėti ir įvertinti aplinkybės. Šios bylai reikšmingos aplinkybės gali būti nustatytos tik pirmosios instancijos teisme. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties ir atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir bylos dalį dėl turtinės žalos dėl negautų pajamų priteisimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylos dalį, turi patikslinti įrodinėjimo dalyką ir pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnis).

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

73.  Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 8,10 Eur tokių išlaidų.

74.  Kasaciniam teismui nusprendus panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties ir bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl žalos negautų pajamų forma atlyginimo priteisimo, ir šią bylos dalį grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies  3 ir 5 punktu, 362 straipsniu,