Klaipėdos profesinių sąjungų susivienijimas

Klaipėdos

Profesinių sąjungų susivienijimas

Click to edit table header
Teismų praktika

Civilinė byla Nr. e3K-3-152-248/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30328-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.3.2.9.5

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. sausio 2 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėjos), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkės) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. F. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

 

n u s t a t ė :

 

 

 

I.          Ginčo esmė

 

1.  Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties pasibaigimą nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla, aiškinimo ir taikymo.


2.  Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti Darbo ginčų komisijos 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. DGKS-4622 ir priteisti jai iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo datos iki sprendimo įvykdymo dienos, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, 3000 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.


3.  Nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 11 d. dirbo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Komunikacijos ir protokolo skyriaus vyriausiąja specialiste pagal neterminuotą darbo sutartį. 2018 m. sausio 24 d. pokalbio su ieškove metu Personalo administravimo skyriaus vedėja paaiškino, kad ieškovė privalanti išeiti iš darbo šalių susitarimu. Ieškovei buvo pasiūlyta keturių mėnesių dydžio išeitinė išmoka, buvo grasinama, kad priešingu atveju jai bus trukdoma įsidarbinti kitose valstybinėse įstaigose. Žinia dėl siekio atleisti iš darbo ieškovei buvo netikėta, nes jos darbai visada būdavo įvertinami gerai. 2018 m. kovo 6 d. Komunikacijos ir protokolo skyriuje buvo įsteigtas naujas vyresniojo specialisto (valstybės tarnautojo) etatas. Nors ši naujai įsteigta pareigybė vidaus komunikacijos srityje iš esmės atitiko ieškovės atliekamas funkcijas, patirtį ir išsilavinimą, tačiau nebuvo pasiūlyta ieškovei. Į šias pareigas tarnybinio kaitumo būdu buvo perkelta D. D.. 2018 m. balandžio 17 d. ieškovei buvo įteiktas įspėjimas apie jos užimamos vyriausiojo specialisto pareigybės naikinimą, jis nebuvo pakankamai išsamus ir aiškus, jame nebuvo nurodytos su jos pareigybės panaikinimu susijusios aplinkybės. 2018 m. balandžio 24 d. ieškovė kreipėsi į susisiekimo ministrą Roką Masiulį su prašymu atkreipti dėmesį į susidariusią situaciją, t. y. į tai, jog ieškovei jau senai buvo siūloma išeiti iš darbo, ir į tai, kad dar iki panaikinant ieškovės pareigybę 2018 m. kovo 6 d. ministro įsakymu skyriuje buvo įsteigta nauja vyresniojo specialisto pareigybė. 2018 m. balandžio 30 d. ieškovė gavo ministro atsakymą, kuriame itin lakoniškai nurodoma, jog buvo priimtas sprendimas peržiūrėti darbuotojų funkcijas, o ieškovės darbo funkcijas, atsižvelgiant į ieškovės turimą kvalifikaciją, išsilavinimą, darbo patirtį, funkcijų pobūdį, buvo nuspręsta paskirstyti kitiems skyriaus darbuotojams. 2018 m. birželio 1 d. ieškovė gavo raštą dėl pareigų siūlymo, kuriame nurodyta, jog nėra galimybės pasiūlyti jai kito darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigų. 2018 m. birželio 4 d. ieškovė gavo Susisiekimo ministerijos kanclerės potvarkį dėl ieškovės atleidimo, jame nurodoma, jog nutarta 2018 m. birželio 4 d. nutraukti su ieškove 2013 m. sausio 11 d. darbo sutartį. 2018 m. liepos 2 d., t. y. nepraėjus ir mėnesiui po ieškovės atleidimo dienos, skyriuje buvo ieškoma naujo darbuotojo pagal darbo sutartį – komunikacijos specialisto.


4.  Atsakovė nepagrįstai nusprendė, kad ieškovės pareigybė yra perteklinė ir turi būti naikinama. Ieškovė galėjo būti palikta darbe, jos atliekamos funkcijos pas atsakovę netapo perteklinės, jos ir toliau yra reikalingos ir vykdomos. Ieškovės atveju nebuvo svarbių priežasčių, sudariusių atsakovei pagrindą atleisti ieškovę iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 1 dalies l punktą. Po neva atliktų struktūrinių pertvarkymų darbuotojų skaičius skyriuje liko toks pats (5 etatai). Analogiškoms ieškovės funkcijoms vykdyti atsakovė, nepraėjus nė mėnesiui po ieškovės atleidimo, priėmė naują darbuotoją dirbti pagal darbo sutartį. 2018 m. birželio 27 d. įsakymu patvirtinto Komunikacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme, be kita ko, nurodyta, kad specialistas privalo turėti patirties dizaino ir maketavimo srityje, mokėti maketuoti, filmuoti ir montuoti vaizdo siužetus. Tai yra vienintelė funkcija, kurios ieškovė atlikti atleidimo dieną nemokėjo, bet galėjo ir būtų išmokusi. Ieškovė nurodė patyrusi neturtinės žalos. Teigė, kad atsakovės daromi pažeidimai iš esmės pakenkė jos sveikatai – sukėlė ne tik dvasinių išgyvenimų, bet ir depresiją bei sveikatos sutrikimų, todėl ieškovė prašė atlyginti ir neturtinę žalą, pripažinus jos atleidimą iš darbo neteisėtu.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

 

5.  Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.


6.  Nurodė, jog, sprendžiant dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo, darbdavys privalo įrodyti svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų.


7.  Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, kad nagrinėjant bylą teisme neturi būti vertinamas darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumas ir pagrįstumas. Tokiu atveju teismas yra įgaliotas nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai yra atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs ir nėra fiktyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007).


8.  Teismas nustatė, kad atsakovės 2018 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 3-176 buvo patvirtintas Susisiekimo ministerijos administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas, kuriuo Komunikacijos ir protokolo skyriuje vietoj dviejų nurodyta vieno vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybė.


9.  Nurodė, kad DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu. Ši nuostata aiškinama kaip darbdavio pareiga per visą numatomo atleisti įspėjimo laikotarpį iki pat faktinės atleidimo iš darbo dienos ieškoti galimybės perkelti darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti. Teismas nustatė, kad po ieškovei įteikto įspėjimo dėl pareigybės naikinimo Susisiekimo ministerijoje buvo keletas laisvų pareigybių darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, tačiau ieškovė neatitiko šioms pareigybėms keliamų reikalavimų. Todėl 2018 m. birželio 1 d. raštu ieškovė buvo informuota, kad Susisiekimo ministerija neturi galimybės pasiūlyti jai kitų darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigų, kurių specialiuosius reikalavimus ieškovė būtų atitikusi.


10.  Teismas nustatė, kad valstybės tarnautoja D. D. į Komunikacijos ir protokolo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas nuo 2018 m. kovo 12 d. buvo perkelta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi. Ieškovei, dirbančiai pagal darbo sutartį, tokia karjeros valstybės tarnautojo pareigybė negalėjo būti siūloma.


11.  Nors Komunikacijos ir protokolo skyriuje vyriausiąja specialiste pagal darbo sutartį dirbusi D. R. 2018 m. liepos 2 d. potvarkiu iš Komunikacijos ir protokolo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų buvo perkelta į Teisės ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, nepanaikinant jos pareigybės, tačiau jos ir ieškovės pareigybių aprašymuose nustatyti reikalavimai bei atliekamos funkcijos akivaizdžiai skyrėsi.


12.  Teismas taip pat nustatė, kad dalis ieškovės funkcijų dubliavosi su kitų skyriuje dirbančių specialistų funkcijomis, kai kurių funkcijų ieškovė neatliko, dalis funkcijų (vadovybės kalbų, pranešimų, sveikinimų tekstų, straipsnių ir interviu rengimas) tapo perteklinės, jų atsisakyta. Ieškovė vykdė funkcijas, kurias buvo lengva perskirstyti kitiems darbuotojams, ir dėl to ministerijos komunikacijos politika nenukentėjo, o funkcijos buvo optimizuotos perskirstant ir kartu įvedant aktualias su vaizdine komunikacija susijusias funkcijas, dėl to po ieškovės atleidimo 2018 m. liepos 2 d. į Komunikacijos ir protokolo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas dirbti pagal darbo sutartį buvo priimtas R. B..


13.  Susisiekimo ministerijoje pradėti struktūriniai pertvarkymai buvo nulemti šalies viešojo administravimo sektoriuje vykstančių pokyčių, atsakovės inicijuoti struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, tą patvirtina į bylą pateikti įrodymai – susisiekimo ministro įsakymai, kuriais patvirtinta ministerijos administracijos struktūra, administracijos valdymo schema, administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondo pareigybių, sąrašas.


14.  Teismas, nustatęs, jog nagrinėjamu atveju įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą DK 57 straipsnyje įtvirtintu pagrindu nebuvo įvykdytas reikalavimas konkretizuoti darbo sutarties nutraukimo priežastis, individualiai vertino, kiek šis pažeidimas ir kokiu būdu galėjo lemti ieškovės teisių pažeidimą, ar dėl to buvo iš esmės suvaržytos ieškovės galimybės ginčyti jos atleidimą iš darbo, įrodyti darbo sutarties nutraukimo neteisėtumą. Teismas iš visų surinktų įrodymų, liudytojų parodymų ir pačios ieškovės paaiškinimų nustatė, kad ieškovei faktiškai buvo žinoma ir suprantama, dėl ko jos pareigybė naikinama. Ta aplinkybė, jog ieškovė, gavusi įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą DK 57 straipsnio 1 dalies pagrindu, nesikreipė į darbdavį dėl atleidimo priežasčių konkretizavimo, taip pat patvirtina, kad jai buvo žinomos atleidimo priežastys. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nelaikė minėto pažeidimo esminiu, galinčiu teikti pagrindą ieškovės atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu.


15.  Teismas nustatė, kad atsakovė, priimdama sprendimą atleisti ieškovę iš pareigų, neveikė skubotai. Teismas nelaikė ieškovės nurodytų, taip pat liudytojų A. G. ir D. B. (darbo tarybos narių) patvirtintų aplinkybių dėl atleidimo iš darbo šalių susitarimu kaip patvirtinančių atsakovės siekį visais įmanomais būdais atleisti ieškovę iš darbo ar jai darytą psichologinį spaudimą. Tos aplinkybės, kad ieškovei buvo siūloma įvertinti galimybes tęsti darbo santykius, rizikuojant, jog panaikinus pareigybę nebus galimybės jai toliau eiti kitų pareigų ministerijoje (nebus darbo vietos, į kurią darbuotojos sutikimu ją būtų galima perkelti), arba nutraukti darbo sutartį, išmokant 6 ar 4 mėnesių išeitinę kompensaciją, nelaikytinos kaip nors pažeidžiančiomis ieškovės teises darbinių santykių srityje, taip pat nelaikytinos galinčiomis įrodyti darbdavio piktnaudžiavimą savo padėtimi.


16.  Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė: panaikinti Susisiekimo ministerijos kanclerio 2018 m. birželio 1 d. potvarkio Nr. 5P-9 „Dėl A. F. atleidimo“ 2 punktą, kuriuo nuspręsta nuo 2018 m. birželio 4 d. nutraukti 2013 m. sausio 11 d. darbo sutartį Nr. 276 (su pakeitimais), sudarytą su ieškove; laikyti, kad 2013 m. sausio 11 d. darbo sutartis Nr. 276 (su pakeitimais), sudaryta su ieškove, yra nutraukta nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti ieškovei iš atsakovės 10 629,81 Eur vidutinio darbo užmokesčio iki sprendimo įsiteisėjimo, t. y. 2019 m. gegužės 30 d., ir po 42,69 Eur už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant iki sprendimo įvykdymo, bet ne daugiau kaip iki 2019 m. birželio 4 d. (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių); priteisti ieškovei iš atsakovės 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.


17.  Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį, remiantis DK 57 straipsnio 2 dalimi, pripažįstamas ne darbdavio sprendimas panaikinti pareigybę ar etatą, bet aplinkybės, kurios nulėmė darbdavio sprendimą pertvarkyti darbo organizavimą. Šios aplinkybės laikomos įrodančiomis svarbią priežastį, jei jos pakankamai objektyviai paaiškina, kodėl darbuotojo ar kelių darbuotojų atliekamų darbo funkcijų darbdaviui nebereikia.


18.  Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalavimą nurodyti darbo sutarties nutraukimo priežastį darbuotojui įteikiamame įspėjime vertino kaip formalumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis reikalavimas yra nustatytas ne tik tam, kad darbuotojui būtų aišku, kodėl jis yra atleidžiamas, bet ir tam, kad būtų galima lengvai įsitikinti darbo sutarties nutraukimo teisėtumu.


19.  Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės darbo funkcijos darbdaviui tapo perteklinės po to, kai darbdavys Komunikacijos ir protokolo skyriuje 2018 m. kovo 6 d. įsteigė valstybės tarnautojo (vyresniojo specialisto) pareigybę su iš esmės analogiškomis darbo funkcijomis kaip ir ieškovės ir į šią pareigybę perkėlė kitą darbuotoją, t. y. valstybės tarnautoją D. D.. Nors darbdavio sprendimų pagrįstumas, organizuojant darbą ir steigiant valstybės tarnautojų pareigybes, nėra teisminio vertinimo objektas, tačiau tokioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šios aplinkybės negalima laikyti objektyvia, sąžininga ir sudarančia svarbią darbo sutarties su ieškove nutraukimo priežastį.


20.  Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad jos darbo sutartis buvo nutraukta dėl fiktyvios, specialiai darbdavio sukurtos priežasties, o ne dėl realių, objektyviai pagrįstų darbo organizavimo pertvarkymų. Teismas, palyginęs pareigybių aprašymus, padarė išvadą, kad ieškovės pareigybei ir minėtai valstybės tarnautojo (vyresniojo specialisto) pareigybei taikomi kvalifikacijos reikalavimai ir šioms pareigybėms nustatytos darbo funkcijos yra analogiški, nepaisant neesminių formuluočių skirtumų. Darbdavys objektyviai nepagrindė, kodėl minėtam valstybės tarnautojui buvo reikalingas vadybos krypties išsilavinimas, kadangi šio valstybės tarnautojo pareigybės paskirtis yra susijusi su komunikacija. Tai, kad valstybės tarnautojo (vyresniojo specialisto) pareigybei buvo priskirta funkcija, susijusi su viešųjų pirkimų organizavimu, nėra išskirtinė funkcija, kuri pateisintų naujos pareigybės steigimą šiame skyriuje. Teismas nustatė, kad skyriui reikalingų viešųjų pirkimų organizavimo funkciją vykdė kita skyriaus darbuotoja (D. R.), pagal darbo sutartį ėjusi vyriausiojo specialisto pareigas. Be to, 2018 m. kovo 6 d. įsteigtai valstybės tarnautojo (vyresniojo specialisto) pareigybei nebuvo priskirta jokių viešojo administravimo funkcijų, kurios apskritai galėtų pateisinti tokios valstybės tarnautojo pareigybės steigimą. Iš Tarnautojų pareigybių vertinimo komisijos 2018 m. rugsėjo 21 d. posėdžio protokolo Nr. 7P-1149 bei atsakovės paaiškinimų teismas nustatė, kad komisija rekomendavo panaikinti Komunikacijos ir protokolo skyriuje minėtą vyresniojo specialisto valstybės tarnautojo pareigybę ir šios rekomendacijos buvo įgyvendintos ministro 2018 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3-540, panaikinus vyresniojo specialisto (valstybės tarnautojo) pareigybę.


21.  Darbdavio įvykdyto darbo organizavimo fiktyvumą patvirtina ir tai, kad 2018 m. liepos 2 d. į Komunikacijos ir protokolo skyrių dirbti pagal darbo sutartį buvo priimtas naujas darbuotojas R. B., vykdantis tapačias darbo funkcijas, kurias vykdė ir ieškovė. Šio darbuotojo darbo funkcijos yra analogiškos ieškovės vykdytoms darbo funkcijoms, o darbdavio akcentuoti skirtumai, susiję su vaizdo medžiagos montavimu, negali būti laikomi esminiais.


22.  Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Komunikacijos ir protokolo skyriuje įsteigtos valstybės tarnautojo (vyriausiojo specialisto) pareigybės atsisakymas po ieškovės atleidimo , vietoj jos įsteigiant darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybę, rodo, kad šiuo metu Komunikacijos ir protokolo skyriuje ne tik vykdomos ieškovės darbo funkcijos, bet ir yra reikalingas toks pat pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų skaičius.


23.  Apeliacinės instancijos teismas savarankišku pagrindu pripažinti darbo sutarties nutraukimą su ieškove neteisėtu taip pat laikė jos atleidimo atrankos kriterijų nesuderinimą su darbo taryba ar profesine sąjunga. Kadangi nagrinėjamu ginčo atveju darbo organizavimo pertvarkymai buvo susiję su darbo funkcijų perskirstymu tarp kelių darbuotojų, o iš esmės labai panašias darbo funkcijas vykdė ne tik ieškovė, bet ir kiti šio skyriaus darbuotojai, įskaitant D. R. ir D. D., teismas sprendė, kad darbo sutarties nutraukimas dėl darbo organizavimo pakeitimų ginčo atveju galėjo būti vykdomas tik suderinus su darbuotojų atstovais atrankos kriterijus ir laikantis įstatyme nustatyto eiliškumo (DK 57 straipsnio 3 dalis).


24.  Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta nuo 2018 m. birželio 4 d., tenkino ieškovės reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (DK 218 straipsnio 2 dalis), t. y. 10 629,81 Eur vidutinio darbo užmokesčio iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (2019 m. gegužės 30 d.), ir po 42,69 Eur už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant iki sprendimo įvykdymo, bet ne daugiau kaip iki 2019 m. birželio 4 d.


25.  Nors ieškovės prašymas priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją yra pagrįstas DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatomis, tačiau nustatęs, kad darbo sutarties nutraukimo metu ieškovei tokio dydžio išmoka (išeitinė išmoka) jau buvo išmokėta, apeliacinės instancijos teismas jos pakartotinai nebepriteisė.


26.  Apeliacinės instancijos teismas pripažino ieškovės teisę į 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo kompensaciją, kadangi darbo sutarties nutraukimas sukėlė jai dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. Darbdavys be svarbių priežasčių siekė nutraukti darbo sutartį būtent su ieškove, todėl neteisėti darbdavio sprendimai pažeidė ir asmenines vertybes, sukėlė ieškovei neturtinę žalą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

 

 

27.  Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai buvo tenkinti iš dalies, ir dėl skundžiamos teismo sprendimo dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 d. sausio 28 d. sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:


26.1.   Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino atsakovės vykdytų struktūrinių pertvarkymų pagrįstumą ir efektyvumą, todėl struktūrinius pertvarkymus kvalifikavo kaip fiktyvius ir pripažino ieškovės atleidimą neteisėtu:


26.1.1. atsakovė, priimdama sprendimą Komunikacijos ir protokolo skyriuje sumažinti pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų skaičių nuo 2 iki 1, neturėjo laikytis DK 57 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų ir nurodyti priežasčių, lėmusių tokio sprendimo priėmimą, o turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, kaip specialaus, viršenybę turinčio teisės akto, 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintu reglamentavimu, nustatančiu įstaigos vadovo teisę priimti tokius sprendimus;


26.1.2. administracinių teismų praktikoje, nagrinėjant ginčus, kylančius dėl viešojo administravimo įstaigose vykdomų struktūrinių pertvarkymų, yra išaiškinta, kad teismai tokiu atveju nevertina priimtų sprendimų politinio ar ekonominio tikslingumo, nesprendžia, kokia struktūra būtų efektyvesnė ar geresnė. Tai reiškia, kad įstaigos vadovas, nusprendęs, kokia turi būti administracinė įstaigos struktūra, gali naikinti arba steigti pareigybes, priskirti pareigybėms funkcijas, išdalyti tam tikros pareigybės funkcijas kitoms pareigybėms ir pan.;


26.1.3. apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčo atveju įvykusius struktūrinius pertvarkymus laikė fiktyviais. Valstybės įstaigose nuolat vyksta struktūriniai pertvarkymai, todėl ankstesnių ir (ar) vėlesnių pertvarkymų sugretinimas su ginčo pertvarka yra nepagrįstas. Sprendime nurodyta valstybės tarnautojo pareigybė, pagal turinį besiskirianti nuo ieškovės pareigybės, buvo įsteigta dar iki susisiekimo ministro 2018 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 3-176 priėmimo, o R. B. pareigybė (pagal turinį besiskirianti nuo ieškovės pareigybės) buvo įsteigta praėjus mėnesiui po ieškovės atleidimo;


26.1.4. Tarnautojų pareigybių vertinimo komisijos 2018 m. rugsėjo 21 d. rekomendacija naikinti valstybės tarnautojo (vyresniojo specialisto) pareigybę buvo nulemta ne poreikio keisti organizacinę struktūrą, o poreikio įgyvendinti po ieškovės atleidimo priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies reikalavimus (peržiūrėti valstybės tarnautojų pareigybes, įvertinant jų atitiktį valstybės tarnautojo sąvokai);


26.1.5. pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Susisiekimo ministerijoje pradėti struktūriniai pertvarkymai buvo nulemti šalies viešojo administravimo sektoriuje vykstančių pokyčių ir buvo realūs. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, valstybės tarnautojo ar darbuotojo interesai negali būti iškelti aukščiau už valstybės politikos interesus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-20-415/2018).


26.2.   Apeliacinės instancijos teismas neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas, nustatydamas, kad ieškovės darbo funkcijos tapo perteklinės dėl 2018 m. kovo 6 d. įsteigtos valstybės tarnautojo (vyresniojo specialisto) pareigybės:


26.2.1. ieškovė negalėjo pretenduoti į valstybės tarnautojo (vyresniojo specialisto) pareigas ir į jas būti perkelta tarnybinio kaitumo būdu, kaip tai nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, nes neturėjo valstybės tarnautojo statuso. Be to, skiriasi šių pareigybių lygiai, jiems keliami išsilavinimo ir darbo patirties reikalavimai;


26.2.2. apeliacinės instancijos teismas klaidingai palygino pareigybių aprašymus ir nusprendė, kad 2018 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 3P-72 nustatytos vyresniojo specialisto pareigybės ir 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 3-81 nustatytos vyriausiojo specialisto pareigybės, kurią užėmė ieškovė, funkcijos yra iš esmės identiškos. Minėta vyresniojo specialisto pareigybė apėmė daug platesnius įgaliojimus, susijusius su viešojo administravimo funkcijų vykdymu;


26.2.3. byloje esantys įrodymai (liudytojos E. B., kuri ėjo Komunikacijos ir protokolo skyriaus vedėjo pareigas, parodymai) patvirtina, kad ieškovės darbo krūvis nebuvo pilnas, dalis jos funkcijų tapo neaktualios, o jos pareigybė buvo panaikinta, nes buvo siauriausia.


26.3.  Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad įvykdytų struktūrinių pertvarkymų fiktyvumą patvirtina R. B. priėmimas į darbą pagal darbo sutartį Komunikacijos ir protokolo skyriuje vykdyti tas pačias darbo funkcijas, kurias vykdė ieškovė, praėjus nedaug laiko po jos atleidimo (nuo 2018 m. liepos 2 d.). Vyriausiojo specialisto pareigybei, į kurią buvo priimtas R. B., buvo reikalaujama turėti patirties dizaino ir maketavimo srityje, mokėti maketuoti, filmuoti ir montuoti vaizdo siužetus; išmanyti transporto, pašto, elektroninių ryšių ir informacinės visuomenės plėtros sričių specifiką, taip pat Europos Sąjungos investicijų administravimo ir viešinimo nuostatas. Skyrėsi ieškovės ir darbuotojo R. B. darbo funkcijos.


26.4.  Teismas nepagrįstai konstatavo, kad darbo sutarties nutraukimas dėl darbo organizavimo pakeitimų turėjo būti vykdomas laikantis DK 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų procedūrinių reikalavimų, t. y. suderinus su darbuotojų atstovais atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus ir laikantis įstatyme nustatyto eiliškumo:


26.4.1. DK 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas taikomas, jeigu perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų, o atleidžiama tik dalis iš jų. Šis reikalavimas taikomas, kai darbuotojai dirba pagal darbo sutartį. Valstybės tarnybos įstatymas nenustato pareigos suderinti atleidžiamų valstybės tarnautojų atrankos kriterijus su darbuotojų atstovais;


26.4.2. teismo išvada, kad labai panašias į ieškovės darbo funkcijas vykdė D. R. ir D. D., buvo padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgiant į skirtingus lyginamoms pareigybėms keliamus specialiuosius reikalavimus ir egzistuojančius skirtumus lyginant atliekamas darbuotojų funkcijas. Nagrinėjamu atveju faktiškai nebuvo susiklosčiusi situacija, nurodyta DK 57 straipsnio 3 dalyje, kadangi pagal darbo sutartį dirbanti D. R. vykdė kitokias funkcijas, palyginti su ieškove, o D. D. buvo valstybės tarnautoja;


26.4.3. kadangi nagrinėjamu atveju perteklinę funkciją atliko tik ieškovė, atsakovei nekilo pareiga patvirtinti atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijų.


26.5.  Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad byloje nėra įrodymų, sudarančių teisinį pagrindą pripažinti neturtinės žalos egzistavimą, visiškai nepagrįstai priteisė ieškovei neturtinės žalos kompensaciją (apeliacinės instancijos teismo sprendimo 49 punktas).


26.6.  Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad darbo sutarties nutraukimas sukėlė ieškovei dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, yra nepagrįsta, nes nebuvo įrodyta, o pateikti duomenys ir dokumentai nėra susiję su ieškovės atleidimu.


27.  Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:


27.1.    Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės vykdyti struktūriniai pertvarkymai Komunikacijos ir protokolo skyriuje buvo fiktyvūs, tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos:

 

27.1.1. kadangi ieškovė dirbo pas atsakovę pagal darbo sutartį, jos atleidimui turėjo būti taikomos DK nuostatos, įskaitant DK 64 straipsnio nuostatas dėl įspėjimo ir priežasčių, lėmusių tokį sprendimą, nurodymo, ir DK 57 straipsnio nuostatas dėl darbo sutarties nutraukimo priežasčių realumo bei atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijų ir jų suderinimo;


27.1.2. remiantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovė svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su ieškove laikė savo pačios sprendimą, t. y. 2018 m. balandžio 13 d. įsakymą Nr. 3-176, kuriuo sumažino skyriuje pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų pareigybių skaičių nuo 2 iki 1. Apeliacinės instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, kad darbdavio sprendimas panaikinti pareigybę ar etatą niekada nėra pripažįstamas pakankamu ir svarbiu pagrindu nutraukti darbo sutartį. Atsakovė nei minėtame įsakyme, nei ieškovei įteiktame 2018 m. balandžio 17 d. įspėjime neatskleidė konkrečių aplinkybių, dėl kurių ji nusprendė, jog yra labai svarbu sumažinti skyriuje pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų pareigybių skaičių;


27.1.3. apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovės darbo funkcijos tapo perteklinės po to, kai atsakovė skyriuje, kuriame dirbo ir ieškovė, įsteigė vyresniojo specialisto (valstybės tarnautojo) pareigybę su iš esmės analogiškomis darbo funkcijomis kaip ir ieškovės ir į šią pareigybę perkėlė kitą darbuotoją;


27.1.4. atsakovė argumentais (pvz., dėl pareigybių įsteigimo fakto vertinimo; valstybės tarnautojo įsteigtos pareigybės turinio palyginimo su ieškovės pareigybės turiniu; naujai priimto darbuotojo pareigybės turinio palyginimo su ieškovės pareigybės turiniu, dėl valstybės tarnautojo pareigybės vėlesnio panaikinimo ir kt.) kelia fakto, bet ne teisės klausimus, o faktų nustatymas nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis);


27.1.5. atsakovės ieškovei įteiktame įspėjime nebuvo tinkamai, konkrečiai ir aiškiai nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis, todėl toks įspėjimas pagrįstai būti laikytas netinkamu;


27.1.6. byloje nėra duomenų, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas būtų akivaizdžiai klaidingas. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas atliko visapusišką įrodymų tyrimą ir teisingai juos įvertino, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių;


27.1.7. atsakovė neįrodė skyriaus pertvarkos realumo ir kad dėl šios pertvarkos būtent ieškovės pareigybė tapo nereikalinga. Ieškovė galėjo būti palikta darbe, jos atliekamos funkcijos Susisiekimo ministerijoje išliko. Po ieškovės atleidimo jas vykdė likę skyriaus darbuotojai ir naujai priimtas darbuotojas. Darbuotojų skaičius po pertvarkos skyriuje liko nepakitęs. Atsakovė nesugebėjo tinkamai pagrįsti, kodėl minėti pertvarkymai skyriuje atlikti ir kodėl jie lėmė būtent ieškovės pareigybės nereikalingumą.


27.2.    Teismas teisingai pritaikė materialiosios teisės normas, nustatydamas, kad ieškovės darbo funkcijos atsakovei tapo perteklinės po to, kai atsakovė skyriuje įsteigė vyresniojo specialisto (valstybės tarnautojo) pareigybę su iš esmės analogiškomis darbo funkcijomis kaip ir ieškovės ir į šią pareigybę perkėlė kitą darbuotoją (valstybės tarnautoją):


27.2.1. klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl D. D. ir ieškovės funkcijų palyginimo yra ne teisės, bet fakto klausimas, todėl pagal CPK 353 straipsnio nuostatas nepatenka į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas;


27.2.2. apeliacinės instancijos teismas, tinkamai palyginęs pareigybės aprašymus, pagrįstai nustatė, kad didžioji dalis vyresniojo specialisto (valstybės tarnautojo) funkcijų yra identiškos ieškovės vykdytoms funkcijoms;


27.2.3. teismas taip pat pagrįstai vertino faktines aplinkybes, kad atsakovė objektyviai nepagrindė, kodėl vyresniojo specialisto pareigybei buvo reikalingas vadybos krypties išsilavinimas. Teismas, be kita ko, pagrįstai nustatė, kad valstybės tarnautojo – vyresniojo specialisto – pareigybei nebuvo priskirta jokių viešojo administravimo funkcijų, kurios apskritai galėtų pateisinti tokios valstybės tarnautojo pareigybės steigimą, tą patvirtino vėlesnė komisijos rekomendacija naikinti vyresniojo specialisto pareigybę.


27.3.    Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad atsakovės įvykdyto darbo organizavimo fiktyvumą patvirtina aplinkybės, kad, praėjus nedaug laiko po ieškovės atleidimo, į skyrių dirbti pagal darbo sutartį buvo priimtas naujas darbuotojas R. B..


27.4.    Teismas, nustatęs DK 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų procedūrinių darbo sutarties nutraukimo reikalavimų pažeidimus, pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad tai yra savarankiškas pagrindas darbo sutarties nutraukimą su ieškove pripažinti neteisėtu:


27.4.1. DK 57 straipsnio 3 dalies taikymas yra susijęs ne su atleidžiamų darbuotojų skaičiumi, o su perteklinę darbo funkciją atliekančių darbuotojų skaičiumi. Jeigu perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų, o atleidžiamas tik vienas iš jų, DK 57 straipsnio 3 dalis turi būti taikoma, o atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus patvirtina darbdavys, suderinęs su darbo taryba, kai jos nėra, – su profesine sąjunga. Byloje neabejotinai nustatyta, kad iš esmės labai panašias darbo funkcijas vykdė ne tik ieškovė, bet ir kiti šio skyriaus darbuotojai, įskaitant D. R. ir D. D.;


27.4.2. nei 2018 m. balandžio 13 d. įsakyme Nr. 3-173, nei jokiame kitame atsakovės dokumente nėra nurodoma, kad naikinama būtent ieškovės pareigybė. Kadangi buvo naikinama 1 iš 2 skyriuje esančių pareigybių pagal darbo sutartį, todėl turėjo būti renkamasi, kurio darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį (ieškovės ar D. R.), pareigybę naikinti.


27.5.   Teismas pagrįstai sprendė dėl teisinių pasekmių, atsiradusių neteisėtai nutraukus darbo sutartį, ir pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos, t. y. patirtų dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų nutraukiant darbo sutartį, atlyginimo. Teismas vertino ir priteisė neturtinės žalos atlyginimą tik dėl neteisėtu ieškovės darbo sutarties nutraukimu sukeltų dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. Ieškovė laiko, kad atleidimo iš darbo procedūrų metu patyrė stresą, o atsakovės elgesys, sprendžiant ieškovės atleidimo iš darbo klausimą, buvo žeminantis orumą, trikdantis sveikatą. Ieškovė buvo spaudžiama išeiti iš darbo, vėliau jos pareigybė buvo panaikinta, nauja pareigybė jai nepasiūlyta, nors kitus darbuotojus atsakovė perkėlė į kitus skyrius, ieškovė nebuvo tinkamai įspėta, jai nebuvo tinkamai paaiškinta, kodėl atleidžiama būtent ji. Ieškovė patyrė sveikatos sutrikimų, jai buvo skirti raminamieji dėl streso, nerimo darbe. Taigi, šios ieškovės nurodytos aplinkybės pagrindžia jos patirtus išgyvenimus ir nepatogumus kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą.


27.6.   Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl ankstesnių psichologinės prievartos ir užgauliojimų darbe epizodų ir, tenkindamas ieškovės ieškinį iš dalies, juos atmetė. Todėl atsakovės nurodomos aplinkybės dėl neva esančių proceso teisės normų pažeidimo nėra susijusios su bylos nagrinėjimu kasacine tvarka.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl darbo sutarties pasibaigimo nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla

 

 

 

28.  Vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (DK 53 straipsnio 2 punktas, 57 straipsnis). Įstatymų leidėjas, suteikdamas darbdaviui teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą šiuo pagrindu, įtvirtina baigtinį priežasčių, dėl kurių gali būti nutraukta darbo sutartis, sąrašą (DK 57 straipsnio 1 dalis).


29.  Darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali lemti, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, t. y. darbdaviui pasikeičia darbuotojo darbo poreikis ir jo atliekama darbo funkcija tampa nereikalinga. Ši priežastis sudaro pagrindą darbdaviui nutraukti darbo sutartį su perteklinę darbo funkciją atliekančiu darbuotoju (DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Darbuotojo atliekama darbo funkcija gali būti pripažįstama pertekline tada, kai darbdavys visiškai atsisako darbuotojo atliekamos darbo funkcijos arba, optimizuodamas darbo resursus, nusprendžia, kad tas pačias ar panašias funkcijas gali atlikti mažiau darbuotojų.


30.  Nagrinėjamoje byloje darbo teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp ieškovės ir viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos. Ieškovė ėjo Komunikacijos ir protokolo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas pagal 2013 m. sausio 11 d. su atsakove sudarytą darbo sutartį Nr. 276. Susisiekimo ministerija 2018 m. balandžio 17 d. įspėjo ieškovę apie darbo sutarties nutraukimą, nusprendusi Komunikacijos ir protokolo skyriuje nuo 2018 m. birželio 1 d. panaikinti vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybę. Susisiekimo ministerijos kanclerio 2018 m. birželio 1 d. potvarkiu ieškovė buvo atleista iš Komunikacijos ir protokolo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, nutraukiant su ja sudarytą darbo sutartį. Ieškovė pareikštu ieškiniu ginčijo darbo sutarties nutraukimą DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, kai, viešojo administravimo subjektui atlikus darbo organizavimo pakeitimus, buvo panaikinta jos pareigybė.


31.  Kasaciniu skundu atsakovė nurodo, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas atsakovės vykdytus struktūrinius pertvarkymus kaip fiktyvius ir darbo sutarties su ieškove nutraukimą pripažindamas neteisėtu, nepagrįstai vertino atsakovės vykdytų struktūrinių pertvarkymų pagrįstumą ir efektyvumą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje kilęs teisės klausimas, kas sudaro įrodinėjimo dalyką bylose, kai sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu teisėtumo klausimas, kai darbdavys yra viešojo administravimo subjektas.


32.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskreciją, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia (be kita ko), tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-340/2011; 2012 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-3085/2012; 2017 m. vasario 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017).


33.  Viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas, vadovaudamasis įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip (Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis).


34.  Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, ministrai yra atsakingi už jiems pavestas valdymo sritis, kurias nustato šis ir kiti įstatymai; to paties straipsnio 3 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad ministras tvirtina ministerijos administracijos struktūrą ir valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašą, neviršydamas darbo užmokesčiui nustatytų lėšų ir ministerijai Vyriausybės patvirtinto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus.


35.  Viešojo administravimo įstaigoje gali dirbti tiek valstybės tarnautojai, tiek darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, jų teisinį statusą, taip pat ir jų atleidimą iš pareigų, reglamentuoja skirtingi teisės aktai. Jeigu viešojo administravimo įstaigoje priimti sprendimai dėl administracijos struktūros nustatymo lemia valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimą, jo atleidimui iš pareigų taikytinas nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusios naujos Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 51 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintas valstybės tarnautojo atleidimo pagrindas bei šio įstatymo VIII skyriuje įtvirtintos garantijos (ankstesnės Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas ir šio įstatymo VIII skyriuje įtvirtintos garantijos). Kai viešojo administravimo įstaigoje pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo atleidimas yra susijęs su jo pareigybės panaikinimu, jo atleidimui iš einamų pareigų taikytinas DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, reglamentuojantis darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla, taip pat DK įtvirtinta darbuotojo atleidimo procedūra (DK 57 straipsnio 2, 3, 4, 7 dalys, 64 straipsnis) ir kitos darbuotojams taikytinos garantijos. Kadangi ieškovė dirbo pas atsakovę pagal darbo sutartį, jos atleidimui taikytinos DK nuostatos.


36.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę tarnybinių ginčų bylose, kai sprendžiamas valstybės tarnautojo atleidimo iš einamų pareigų teisėtumo klausimas, nuosekliai laikosi teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, kad viešojo administravimo subjektas turi plačią diskreciją nustatyti savo vidinę organizacinę struktūrą ir atlikti struktūros pertvarkymus tam, kad būtų efektyviai įgyvendintos institucijai priskirtos funkcijos, o teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą su konkrečiu valstybės tarnautoju (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-346/2011, Nr. A492-1954/2012; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2018 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018, 30 punktas ).


37.  Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atitinka kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose, kai sprendžiama dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, remiantis kuria teismas neturi įgaliojimų vertinti darbuotojų skaičiaus mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, t. y. negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija. Ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys, bet ne teismas, todėl jis sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2012; 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-248/2016, 13 punktas; 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017, 37 punktas).


38.  Vadovaujantis DK 57 straipsnio 2 dalimi, darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Ši įstatymo nuostata lemia, kad teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu teisėtumo, turi įvertinti aplinkybes, susijusias su sprendimo nutraukti darbo sutartį priėmimu. Visų pirma tai susiję su priežasties, dėl kurios darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė, realumo įvertinimu. Antra, teismas turi įvertinti, ar ši priežastis tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su tuo, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė. Esant ginčui, pareiga įrodyti šių DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų su sprendimo nutraukti darbo sutartį minėtu pagrindu priėmimu susijusių aplinkybių buvimą tenka darbdaviui.


39.  Sprendžiant dėl priežasčių realumo, darbdavys turi įrodyti, kad darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą lėmė darbo organizavimo pakeitimai ar kitos svarbios priežastys, susijusios su darbdavio veikla. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs baigtinio šių priežasčių sąrašo. Tai gali būti tiek vidinės priežastys (darbo organizavimo pertvarkymas, optimizuojant turimus resursus ar pan.), tiek išorinės priežastys (ekonominės ar kitos išorinės priežastys, dėl kurių darbdavys nusprendžia sumažinti įmonės veiklos sąnaudas, ar pan.). Įstatyme įtvirtintas šių priežasčių realumo reikalavimas reiškia, jog darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimas buvo pagrįstas realiai egzistuojančiomis su darbdavio veikla susijusiomis vidinėmis ar išorinėmis priežastimis, lėmusiomis pasikeitusį darbuotojų darbo poreikį ir sprendimo dėl darbuotojo atleidimo priėmimą. Įgyvendinant darbdavio veiklos tikslus priimtų sprendimų kaip priežasties, dėl kurios konkretaus darbuotojo funkcija tampa perteklinė, realumo įvertinimas neapima jų tikslingumo ir pagrįstumo įvertinimo.


40.  Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog, sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo minėtu pagrindu realumo, būtina įvertinti, ar konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą lėmusios priežastys nėra fiktyvios, t. y. ar tos priežastys nėra sudarytos turint tikslą pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2012). Nors šie kasacinio teismo išaiškinimai suformuluoti dar iki naujos DK redakcijos patvirtinimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad DK reglamentavimas tuo aspektu nėra pasikeitęs, jie taikytini aiškinant ir šiuo metu galiojančio DK nuostatas. Pažymėtina, kad darbo sutarties nutraukimo minėtu pagrindu fiktyvumą gali įrodyti aplinkybė, jog atleisto darbuotojo atliekama darbo funkcija tapo perteklinė ne dėl darbo organizavimo pakeitimų, bet dėl to, jog prieš tai buvo priimtas kitas besidubliuojančias funkcijas atliekantis darbuotojas; tai, kad po darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimo į atleisto darbuotojo vietą buvo priimtas kitas darbuotojas, dėl ko sprendimas pakeisti darbo organizavimą nebuvo realiai įgyvendintas ar pan.


41.  Antroji aplinkybė, kuri turi būti įvertinta sprendžiant dėl sprendimo nutraukti darbo sutartį DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu teisėtumo, yra ryšys tarp minėtų priežasčių ir konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumo. Tam, kad darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, galėtų būti darbo sutarties su darbuotoju nutraukimo priežastimi, jos turi lemti konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą. Tai reiškia, kad minėtas realias su darbdavio veikla susijusias priežastis ir darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą turi sieti tiesioginis priežastinis ryšys, o konkretaus darbuotojo darbo funkcijos nereikalingumas turi būti tiesioginė darbo organizavimo pakeitimų ar kitokių su darbdavio veikla susijusių priežasčių pasekmė. Kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, darbdavys sprendimą dėl darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimo gali priimti dėl to, kad jis visiškai atsisako atleidžiamo darbuotojo atliekamos darbo funkcijos, nusprendžia sumažinti tą pačią funkciją atliekančių darbuotojų skaičių ar atlikti kitus darbo organizavimo pakeitimus.


42.  Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės atleidimo teisėtumo, vertino atsakovės struktūrinių pertvarkymų tikslingumą ir pagrįstumą. Kaip matyti iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių ištirti ir nustatyti, ar atsakovės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą pagrįsti darbo sutarties su ieškove nutraukimą.


43.  Atsakovė ieškovės atleidimo priežastimi, lėmusia jos užimamos pareigybės nereikalingumą, nurodė įgyvendintą viešojo administravimo įstaigos vadovo teisę nustatyti viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą bei patvirtinti valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2018 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 3-176 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ Komunikacijos ir protokolo skyriuje vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybių skaičius buvo sumažintas nuo 2 iki 1.


44.  Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad darbdavio sprendimas panaikinti pareigybę ar etatą pats savaime negali būti pripažintas pakankamu ir svarbiu pagrindu nutraukti darbo sutartį. Įstatymų leidėjas darbdaviui yra nustatęs pareigą pagrįsti priežasčių, dėl kurių darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė, realumą. Darbdavio sprendimas panaikinti pareigybę ar etatą yra ne priežastis, o tiesioginė pasekmė tų objektyviai egzistuojančių vidinių ar išorinių aplinkybių (priežasčių), kurios lemia, kad darbdavio veiklos tikslams įgyvendinti darbuotojo atliekama funkcija tampa nebereikalinga, dėl to darbdavys priima sprendimą panaikinti konkrečią pareigybę ar etatą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad darbdavys turėjo pareigą 2018 m. balandžio 17 d. įspėjime apie pareigybės panaikinimą Nr. 6-1444, kuris kvalifikuotinas kaip įspėjimas nutraukti darbo sutartį, nurodyti darbo sutarties nutraukimo priežastį, o to nepadarius buvo pažeisti minėti įstatymo reikalavimai. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad sprendimo panaikinti ieškovės užimamą pareigybę priežastys ieškovei tapo žinomos iš Susisiekimo ministerijos 2018 m. balandžio 30 d. atsakymo į ieškovės 2018 m. balandžio 24 d. prašymą pradėti tarnybinį patikrinimą, iš kurio matyti, kad atsakovės sprendimą pakeisti darbo organizavimą lėmė siekis sustiprinti Komunikacijos ir protokolo skyriaus kompetenciją, efektyvinti skyriaus darbą, padidinti produktyvumą. Todėl, atsižvelgiant į ieškovės turimą kompetenciją, išsilavinimą, darbo patirtį, funkcijų pobūdį, buvo nuspręsta ieškovės užimamos pareigybės darbo funkcijas paskirstyti kitiems skyriaus darbuotojams, panaikinant ieškovės užimamą vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybę.


45.  Apeliacinės instancijos teismas pagrindu, dėl kurio pripažino neteisėtu darbdavio sprendimą dėl darbo sutarties su ieškove nutraukimo, laikė tai, kad atsakovės darbo organizavimo pakeitimai, kuriais buvo grindžiamas ieškovės atleidimas, buvo fiktyvūs, t. y. neatitiko jiems keliamo realumo ir objektyvaus pagrįstumo reikalavimo tiek sprendžiant dėl jų priežastinio ryšio su ieškovės pareigybės tapimu pertekline, tiek vertinant, ar darbdavys nuosekliai laikėsi savo sprendimo dėl darbo organizavimo pakeitimo.


46.  Teisėjų kolegija, nekvestionuodama atsakovės sprendimo dėl vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybių skaičiaus sumažinimo nuo 2 iki 1 tikslingumo ar pagrįstumo, bet teisės taikymo aspektu vertindama apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl darbo organizavimo pertvarkymo, kaip priežasties, ryšį su ieškovės užimamos pareigybės tapimu pertekline, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios ieškovės pareigybė tapo perteklinė, buvo tai, kad Komunikacijos ir protokolo skyriuje 2018 m. kovo 6 d. buvo įsteigta nauja vyresniojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigybė su iš esmės analogiškomis kaip ir ieškovės darbo funkcijomis, į šią pareigybę perkėlimo būdu buvo paskirta D. D.. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė, neturėdama valstybės tarnautojo teisinio statuso, pagal Valstybės tarnybos įstatymą nebūtų galėjusi pretenduoti užimti minėtų pareigų.


47.  Kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovės Komunikacijos ir protokolo skyriuje įsteigtoms vyresniojo specialisto (valstybės tarnautojo) pareigoms, kurias ėjo D. D., ir vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigoms, kurias ėjo ieškovė, priskirtų funkcijų tapatumo, yra fakto, o ne teisės klausimas, o faktinių aplinkybių nustatymas nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai. Vadovaujantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu, vadovaudamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasaciniame skunde nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimų ir faktiškai nepateikiant tinkamos argumentacijos dėl šių proceso teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų netinkamo taikymo ir bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusio teismo išvadų klaidingumo dėl lyginamoms Komunikacijos ir protokolo skyriuje įsteigtoms pareigybėms priskirtų funkcijų tapatumo.


48.  Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, jog sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo su ieškove teisėtumo turėjo būti tiriamas laikotarpis nuo 2018 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 3-176, kuriuo Komunikacijos ir protokolo skyriuje sumažintas pareigybių skaičius, iki 2018 m. birželio 1 d. potvarkio Nr. 5P-9 dėl ieškovės atleidimo priėmimo, kadangi šiuo laikotarpiu buvo realiai įvykdytas ginčijamas struktūrinis pertvarkymas. Pažymėtina, kad ankstesnių ir (ar) vėlesnių struktūrinių pertvarkymų sugretinimas su ginčo pertvarkymu yra būtinas tiek, kiek tai reikalinga, siekiant įvertinti priežasčių, lėmusių konkrečios darbuotojo atliekamos darbo funkcijos tapimą pertekline, realumą, taip pat ir tai, ar tos priežastys nebuvo fiktyvios. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, izoliuotas konkretaus struktūrinio pertvarkymo vertinimas nebūtų užtikrinęs tiesioginio priežastinio ryšio su priežastimi, dėl kurios atsakovės Komunikacijos ir protokolo skyriuje įsteigta vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybė tapo perteklinė, nustatymo, taip pat nebūtų galimybės įvertinti, ar atsakovė nuosekliai laikėsi savo sprendimo panaikinti ieškovės užimamą pareigybę.


49.  Pažymėtina, kad egzistuojančios priežastys, kuriomis grindžiamas pareigybės panaikinimas dėl konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumo, gali būti pripažintos realiomis, o ne fiktyviomis tik tuo atveju, jei jų laikomasi ir po to, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kurio atliekama darbo funkcija darbdaviui buvo tapusi nereikalinga. Todėl jei vėlesni darbdavio sprendimai tiek dėl darbo organizavimo pakeitimų, tiek dėl kitų su darbuotojų teisine padėtimi susijusių klausimų leidžia daryti išvadą, kad darbdavys buvo nenuoseklus (pavyzdžiui, į atleisto darbuotojo vietą priėmė naują darbuotoją, vietoj panaikintos pareigybės įsteigė naują pareigybę su identiškomis funkcijomis ar pan.) ir tokių savo sprendimų nepagrindė naujai atsiradusiomis svarbią reikšmę turinčiomis pateisinančiomis aplinkybėmis, būtų pagrindas daryti išvadą, jog darbdavio nurodytos darbo vietos naikinimo poreikį lėmusios priežastys buvo fiktyvios vien dėl to, kad darbdavio priimtas sprendimas nebuvo realiai vykdomas.


50.  Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės suteikė pagrindą šiam teismui padaryti išvadą, jog darbdavio įvykdyto darbo organizavimo pakeitimo fiktyvumą patvirtina ir kitos aplinkybės, įrodančios darbdavio nenuoseklumą, įgyvendinant savo sprendimą dėl pareigybės panaikinimo: pirma, Komunikacijos ir protokolo skyriuje 2018 m. kovo 6 d. įsteigta vyresniojo specialisto (valstybės tarnautojo) pareigybė, į kurią buvo perkelta D. D., buvo panaikinta susisiekimo ministro 2018 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3-540 po to, kai Susisiekimo ministerijos valstybės tarnautojų pareigybių vertinimo komisija, įvertinusi pareigybei priskirtų funkcijų turinį, pripažino ją neatitinkančia Valstybės tarnybos įstatyme apibrėžtos valstybės tarnautojo sąvokos; antra, 2018 m. liepos 2 d. į Komunikacijos ir protokolo skyrių dirbti pagal darbo sutartį buvo priimtas naujas darbuotojas R. B., vykdantis iš dalies tapačias darbo funkcijas, kurias vykdė ir ieškovė; trečia, po ieškovės atleidimo susisiekimo ministro 2018 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 3-474 buvo atsisakyta Komunikacijos ir protokolo skyriuje įsteigtos vienos iš dviejų vyriausiojo specialisto (valstybės tarnautojo) pareigybių; ketvirta, susisiekimo ministro 2018 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 3-474 nustatant Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos administracijos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą, Komunikacijos skyriuje vietoj 1 buvo nustatytos 2 vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybės, dėl to šiame skyriuje atkurtas toks pat darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, skaičius, koks buvo iki ieškovės užimamos pareigybės panaikinimo.


51.  Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nenustatęs tiesioginio priežastinio ryšio tarp susisiekimo ministro 2018 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 2-165 įgyvendintų darbo organizavimo pakeitimų atsakovės Komunikacijos ir protokolo skyriuje ir ieškovės pareigybė tapo pertekline, taip pat nustatęs, kad atsakovė nebuvo nuosekli ir nesilaikė savo sprendimo dėl pareigybės, į kurią buvo priimta dirbti ieškovė, panaikinimo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant darbo sutartis galėtų būti nutraukta DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu. Tai sudarė pakankamą pagrindą apeliacinės instancijos teismui pripažinti ieškovės atleidimą neteisėtu.

 

Dėl darbuotojo atleidimo procedūros reikalavimų

 

52.  Įstatyme įtvirtintas reglamentavimas suponuoja, kad darbo sutarties nutraukimo teisėtumą lemia ne tik priežasčių realumas bei jų ryšys su darbuotojo atliekamų darbo funkcijų tapimu perteklinėmis, bet ir tinkamai įvykdyta darbuotojo atleidimo procedūra. Tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, atleidimo procedūra yra teisėta, jei laikomasi atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimų (DK 57 straipsnio 3 dalis), darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą terminų (DK 57 straipsnio 7 dalis) bei laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu, pasiūlymo įspėjimo laikotarpiu reikalavimo (DK 57 straipsnio 2 dalis).


53.  Nagrinėjamoje byloje kasaciniu skundu atsakovė ginčija apeliacinės instancijos teismo išvados, nusprendus, kad ginčo atveju turėjo būti taikoma DK 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta atleidžiamo darbuotojo atrankos procedūra, teisėtumą ir pagrįstumą. Tai teisės klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.


54.  Vadovaujantis DK 57 straipsnio 3 dalimi, jei perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų, o atleidžiama tik dalis iš jų, atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus patvirtina darbdavys, suderinęs su darbo taryba, kai jo nėra, – su profesine sąjunga. Tokiu atveju atranką vykdo ir pasiūlymus dėl darbuotojų atleidimo teikia darbdavio sudaryta komisija, į kurią turi būti įtrauktas bent vienas darbo tarybos narys.


55.  Remiantis įstatyme įtvirtintu reglamentavimu, darbuotojų atrankos procedūra, kai perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų, o atleidžiama tik dalis iš jų, susideda iš šių etapų: atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijų suderinimo su darbo taryba, o kai jos nėra, – su profesine sąjunga; darbuotojų atrankos kriterijų patvirtinimo darbdavio sprendimu; atranką vykdysiančios komisijos sudarymo; atrankos pagal nustatytus kriterijus vykdymo. Pažymėtina, jog ši DK 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta darbuotojų atrankos procedūra taikytina tik darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, atžvilgiu, todėl valstybės tarnautojų pareigybės šioje atrankos procedūroje neturi dalyvauti.


56.  Vadovaujantis DK 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, tam, kad darbdavys, siekdamas nutraukti darbo sutartį su perteklinę darbo funkciją atliekančiu darbuotoju, turėtų atlikti atleidžiamų darbuotojų atrankos procedūrą, turi būti identifikuota, kokios darbo funkcijos yra tapusios perteklinėmis ir kas tas funkcijas atlieka. Apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamaus tyrimo, siekdamas nustatyti minėtas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes, šio teismo motyvai yra lakoniški, pasisakyta dėl valstybės tarnautojų, atliekančių iš dalies tapačias funkcijas, įtraukimo į atleidžiamo darbuotojo atrankos procedūrą. Kadangi perteklinės darbo funkcijos ir ją atliekančių darbuotojų nustatymas yra fakto klausimas, esant minėtiems pažeidimams, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, grąžinant civilinę bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje yra nustatytas kitas savarankiškas ieškovės atleidimo pripažinimo neteisėtu teisinis pagrindas (nutarties 51 punktas), ir į tai, kad dar vieno reikalavimo, keliamo darbuotojo atleidimo procedūrai, pažeidimo nustatymas ar jo nenustatymas neturėtų teisinės reikšmės civilinės bylos baigčiai, civilinė byla negrąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir dėl jos baigties sprendžiama, įvertinus nustatytus DK 57 straipsnio 2 dalies pažeidimus, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ieškinyje nesirėmė DK 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų procedūrinių atleidžiamo darbuotojo atrankos reikalavimų pažeidimu, ginčydama darbo sutarties nutraukimo teisėtumą.

 

Dėl neturtinės žalos

 

57.  Jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas, priėmęs sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, turi teisę priteisti patirtą turtinę ir neturtinę žalą (DK 217 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 218 straipsnio 2, 4 dalys). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę.


58.  Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos CK 6.246–6.248 ir 6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir neturtinė žala).


59.  Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo teisiniuose santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006).


60.  Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos faktui konstatuoti ir jos dydžiui nustatyti: darbo sutarties nutraukimas sukėlė ieškovei dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų; darbdavys be svarbių priežasčių siekė nutraukti darbo sutartį būtent su ieškove, todėl neteisėti darbdavio sprendimai pažeidė ieškovės asmenines vertybes; darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta nediskredituojančiu pagrindu, išmokant ieškovei išeitines išmokas. Pripažinęs ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, kuris tiesiogiai lėmė ieškovės patirtus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, apeliacinės instancijos tinkamai nustatė būtinas civilinės atsakomybės sąlygas ir pagrįstai pripažino ieškovės teisę į 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

 

61.  Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ieškovės atleidimą DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu neteisėtu dėl DK 57 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimo bei išspręsdamas kitus su neteisėtu atleidimu susijusius klausimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis kasacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovės kasacinis skundas atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalis).


62.  Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

 

 

63.  Ieškovė kasaciniam teismui 2019 m. lapkričio 25 d. pateiktu prašymu prašo priteisti iš atsakovės ieškovei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesuose, proporcingai ieškovės patenkintų reikalavimų daliai, arba grąžinti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui.


64.  Pažymėtina, kad atmetus atsakovės kasacinį skundą, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, nagrinėjamoje byloje nekyla bylinėjimosi išlaidų perskirstymo klausimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi atsakovė kasaciniu skundu neskundė bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese paskirstymo, o ieškovės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, buvo atsisakyta priimti, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo išsprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas teisės taikymo aspektu nėra šio kasacinio proceso objektas.


65.  Nagrinėjamu atveju išspręstinas šiame kasaciniame procese ginčo šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui atmetus atsakovės kasacinį skundą, ieškovės turėtos 1792 Eur dydžio išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginimas priteistinas iš atsakovės.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniais,

 

 

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (j. a. k. 188620589) ieškovei A. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1792 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus devyniasdešimt du) Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai kasaciniame teisme atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                               


Birutė Janavičiūtė

 

Janina Januškienė

 

Andžej Maciejevski