Klaipėdos profesinių sąjungų susivienijimas

Klaipėdos

Profesinių sąjungų susivienijimas

Click to edit table header
Teismų praktika

Civilinė byla Nr. 3K-3-135-684/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41946-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.3.2.9.10.7

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. balandžio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos Baltijos media centro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. K. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Baltijos media centrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.    

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

 

 

1.   Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, kai darbuotojas per paskutinius dvylika mėnesių padaro antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą, aiškinimo ir taikymo.


2.   Ieškovas, nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2017 m. spalio 10 d. sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas:


2.1. Pripažinti neteisėtu 2017 m. kovo 27 d. darbo sutarties, sudarytos tarp bylos šalių, nutraukimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą.


2.2. Priteisti ieškovui iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 305,62 Eur delspinigius už uždelstą atsiskaityti laiką. 


3.   Ieškovas nurodo, jog bylos šalys 2017 m. kovo 27 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas į darbą projektų vadovo funkcijoms vykdyti. Ieškovas tinkamai vykdė jam pavestas darbo funkcijas, tačiau atsakovės vadovas 2017 m. birželio 29 d. priėmė įsakymą, kuriuo įspėjo ieškovą dėl prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo birželio mėn. ir įpareigojo jį raštu pateikti birželio mėn. darbų ataskaitą ir liepos mėn. darbų planą, kartu įspėjo, kad, neįvykdžius šiame įsakyme išdėstytų nurodymų, darbo sutartis bus nutraukta 2017 m. liepos 14 d. Ieškovas, vykdydamas įsakyme išdėstytus nurodymus, pateikė atsakovei birželio mėn. darbų ataskaitą ir liepos mėn. darbų planą. Atsakovės vadovas 2017 m. rugpjūčio 7 d. priėmė įsakymą, kuriuo paskyrė ieškovui, kaip įvardyta šiame įsakyme, griežtą papeikimą už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, be to, įspėjo ieškovą, kad, jam neįvykdžius įsakyme išdėstytų nurodymų, darbo sutartis bus nutraukta 2017 m. rugpjūčio 31 d. dėl tiesioginių funkcijų nevykdymo. Atsakovė 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutraukė darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą.


4.   Ieškovo vertinimu, atsakovė neturėjo pagrindo nutraukti darbo sutartį, nes ieškovas nepadarė nė vieno darbo pareigų pažeidimo, o darbo sutarčiai pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą nutraukti yra būtini netgi du darbo pareigų pažeidimai. Be to, darbo sutartis nutraukta, nesilaikant nustatytos nutraukimo tvarkos (DK 58 straipsnio 4 dalis).

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.   Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 11 d. sprendimu patenkino ieškinį: 1) pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo; 2) panaikino atsakovės direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą; 3) sprendė, kad šalių darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisė ieškovui iš atsakovės 305,62 Eur delspinigius, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją (916,80 Eur), 1833,60 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 43,66 Eur už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu įvykdymo dienos.


6.   Teismas nustatė, kad šalių darbo sutartis buvo sudaryta, įgyvendinant 2017 m. kovo 22 d. atsakovės ir Vilniaus teritorinės darbo biržos sudarytą įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo ir finansavimo sutartį. Šalių darbo sutarties 7 punkte, apibrėžiant ieškovo, kaip projektų vadovo, darbo funkcijas, nustatyti tokie jo įsipareigojimai: 1) savarankiškai organizuoti reklamos pardavimą spausdinamos ir elektroninės žiniasklaidos projektuose, renginiuose, kituose įvairiuose įstaigos organizuojamuose projektuose; 2) būti atsakingam už pavestų reklamos projektų įgyvendinimą, informacinės – reklamos medžiagos parengimą spausdinti leidiniuose ir interneto tinklalapiuose; 3) kurti leidybinius, elektroninius, vizualinius ir tekstinius projektus; 4) vykdyti pavestus darbus, tvarkyti dokumentus, dirbti kompiuteriu, sisteminti ir analizuoti reikalingą informaciją projektams įgyvendinti; 5) žinoti Lietuvos Respublikos įstatymus, žiniasklaidos, žurnalistikos ir reklamos etikos nuostatus ir jais vadovautis; 6) saugoti komercines, finansines ir kitas įstaigos konfidencialias paslaptis ir rūpintis jų išsaugojimu pagal savo kompetenciją ir einamas pareigas. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovės direktorius 2017 m. rugpjūčio 31 d. priėmė įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Šiame įsakyme nurodyta, jog atleidimo iš darbo priežastis – darbo sutarties 7.1–7.3 punktais prisiimtų įsipareigojimų ir tiesioginių funkcijų nevykdymas, nustatytas įvertinus 2017 m. birželio–rugpjūčio mėn. darbo, įskaitant pardavimą, rezultatus.


7.   Teismas, be pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių, nustatė, kad atsakovės vadovas 2017 m. birželio 29 d. priėmė įsakymą, kuriuo įspėjo ieškovą dėl darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo birželio mėn. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad įstaigoje yra patvirtinta ataskaitų teikimo forma, kad kiti darbuotojai teikia darbų ataskaitas, todėl, teismo vertinimu, egzistuoja pagrindas manyti, jog ataskaitų teikimas nebuvo įprasta praktika. Teismas nurodė, jog, sprendžiant pagal aptariamo įsakymo turinį, nėra aišku, kaip atsakovė nustatė, kad ieškovas birželio mėn. nevykdė darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kaip ji vertino darbuotojo atliekamą darbą. Teismas nustatė, kad ieškovas, vykdydamas 2017 m. birželio 29 d. įsakyme išdėstytus nurodymus, pateikė darbdaviui atliktų darbų ataskaitą faktinių aplinkybių konstatavimo forma. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad ataskaitos forma ar turinys yra ne toks, kokio tikėjosi atsakovės direktorius, nedavęs konkrečių nurodymų, negali būti traktuojama kaip darbdavio nurodymų nevykdymas. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas, vykdydamas minėtą atsakovės direktoriaus įsakymą, taip pat parengė liepos mėn. darbų (formuojant žurnalą „Aplinkosauga“) planą. Teismo vertinimu, ieškovas tikrai įvykdė šių darbų dalį – šią aplinkybę patvirtina ieškovo elektroninio susirašinėjimo su atsakovės klientais duomenys.


8.   Teismas nustatė, kad atsakovės direktorius 2017 m. rugpjūčio 7 d. priėmė įsakymą, kuriuo skyrė ieškovui griežtą papeikimą už darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą. Šiame įsakyme nurodyta, jog jis priimtas, įvertinus 2017 m. birželio–liepos mėn. pardavimo rezultatus. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad birželio mėn. pardavimo rezultatai jau buvo įvertinti ir darbuotojas 2017 m. birželio 29 d. įsakymu jau buvo įspėtas dėl šių rezultatų, todėl nebuvo poreikio dar kartą vertinti šio mėnesio darbų rezultatus ir skirti už juos teisės aktuose nenustatytą drausminę nuobaudą – griežtą papeikimą.


9.   Teismas nurodė, kad galiojančio DK nuostatos reikalauja, jog darbdavys užfiksuotų pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad 2017 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo turinys yra faktiškai identiškas 2017 m. birželio 29 d. įsakymo turiniui, sprendžiant pagal 2017 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo turinį, nėra aišku, kaip pasireiškė pažeidimo padarymas. Teismo vertinimu, nepakankamas faktinis pardavimas ar jo nebuvimas, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad įsipareigojimai esamiems klientams, sumokėjusiems avansus už paslaugas, įsakymo priėmimo momentu dar nebuvo įvykdyti, savaime nesudaro pagrindo spręsti apie ieškovo darbo pareigų nevykdymą. Vadinasi,  darbo pareigų pažeidimas šiuo atveju nebuvo užfiksuotas, todėl negali būti darbo sutarties nutraukimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą sudedamoji dalis.


10. Teismas pažymėjo, kad darbdavys privalo įrodyti atleidimo iš darbo pagrįstumą ir teisėtumą. Darbdavio įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo atleidimo iš darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu.


11. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas neįvykdė jos pavedimų. Teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus elektroninio susirašinėjimo duomenis, pažymėjo, kad, priešingai negu įrodinėja atsakovė, ieškovas 2017 m. birželio–rugpjūčio mėn. aktyviai vykdė darbo veiklą: teikė pasiūlymus savivaldybėms ir įmonėms, derino straipsnius, sudarė ketinimų susitarimą.


12. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatavo, kad ieškovas be pakankamo pagrindo buvo atleistas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą, be to, atleidimo iš darbo procedūra neatitiko DK įtvirtintų reikalavimų, ir todėl pripažino neteisėtu atleidimą iš darbo.


13. Teismas, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, priteisė ieškovui iš atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 916,80 Eur (neatskaičius mokesčių). Be to, teismas priteisė ieškovui 1833,60 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos (neatskaičius mokesčių) (teismas apskaičiavo, kad ši išmoka apskritai sudaro 8425,84 Eur, tačiau, įvertinęs tas aplinkybes, kad atsakovė yra viešoji įstaiga ir jos finansiniai pajėgumai, tikėtina, nėra dideli, kad bylos nagrinėjimas užtruko ilgiau negu devynis mėnesius, o ieškovas atsakovės įstaigoje dirbo tik penkis mėnesius, sumažino išmoką iki pirmiau nurodyto dydžio) ir po 43,66 Eur už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu įvykdymo dienos (neatskaičius mokesčių). Ieškovui taip pat priteisti 305,62 Eur delspinigiai už uždelstas atsiskaityti septynias darbo dienas (neatskaičius mokesčių). 


14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių apeliacinius skundus, 2018 m. spalio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą, šio teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytą 305,62 Eur netesybų (delspinigių) sumą patikslino (pakeitė) 87,32 Eur suma.


15. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą teisėtumo, pagrįstai pažymėjo, kad darbo sutartis šiuo pagrindu gali būti nutraukiama tik konstatavus konkrečius darbuotojo kaltus veiksmus, kuriais pažeidžiamos darbo įstatymuose ar darbo sutartyje nustatytos pareigos. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakyme nurodytos darbo sutarties nutraukimo aplinkybės yra deklaratyvios ir nesusietos su ieškovo kaltu veikimu ar neveikimu. Darbdavys sprendime dėl darbo sutarties nutraukimo nurodo, jog ieškovas tris mėnesius nevykdė darbo sutarties 7.1–7.3 punktų, kuriuose išdėstytos esminės ieškovo, kaip projektų vadovo, darbo funkcijos, tačiau neatskleidžia, kokie konkretūs sprendimai turėjo būti, bet nebuvo priimti ar kokios užduotys turėjo būti, bet nebuvo atliktos. Kolegija pažymėjo, kad 2017 m. birželio 29 d. ir 2017 m. rugpjūčio 7 d. įsakymuose, kuriais ieškovas įspėtas dėl nevykdomų darbo funkcijų, taip pat nėra įvardyti konkretūs darbo drausmės pažeidimai, o pateikiamos abstrakčios pretenzijos dėl netinkamo darbo organizavimo ir nepasiekto darbo rezultato. 


16. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia atsakovė, nepripažino, kad ieškovas gerai vykdė savo darbo funkcijas ir pateisino atsakovės lūkesčius. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos medžiagą, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad ieškovas, nepaisant nepasiekto rezultato, vykdė jam pavestas darbo funkcijas ir organizavo pavesto projekto įgyvendinimą taip, kaip sugebėjo. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nesugebėjimas atlikti darbo ar konkrečios darbo funkcijos nėra siejamas su darbuotojo kalte, kuri yra būtina nutraukiant darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Kolegija nurodė, kad ieškovo elektroninio susirašinėjimo duomenys patvirtina, jog rezultatai nebuvo pasiekti dėl tų priežasčių, kad ieškovui nepavyko surasti užsakovų, kurie pageidautų reklamuotis įstaigos leidinyje, kad vėlavo straipsnių rengimas. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės neįrodo, kad nepasiektas darbo rezultatas, t. y. leidinio „Aplinkosauga“ neišspausdinimas, reiškia ieškovo padarytą darbo drausmės pažeidimą.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

17. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:


17.1.  Darbdavio įrodinėjimo pareiga negali būti suabsoliutinta, nes taip būtų akivaizdžiai pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningo principai, įtvirtinti DK ir kituose įstatymuose. Byloje dalyvaujantys asmenys, nepaisant bylos nagrinėjimo dalyko, neatleidžiami nuo faktų ir įrodymų nurodymo, jų rinkimo ir pateikimo. Tokia išvada darytina, remiantis sisteminiu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 414 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio nuostatų aiškinimu. Pažymėtina, kad ieškovas nepridėjo prie pareikšto ieškinio dokumentų, pagrindžiančių jo reikalavimus, nepateikė tokių dokumentų ir parengiamuoju proceso etapu, o pateikė šiuos dokumentus bylos nagrinėjimo iš esmės etapu. Teismas, priimdamas pavėluotai pateiktus įrodymus, nevertino šių įrodymų priimtinumo pagrindų bylos nagrinėjimo iš esmės etapu, neatsižvelgė į tą aspektą, kad įrodymai turėjo būti pateikti rengiantis bylą nagrinėti iš esmės, tiksliau – netgi ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, taip sudarant atsakovei galimybę tinkamai į juos atsikirsti. Teismas pirmiau nurodytais veiksmais pažeidė CPK 181 straipsnio 2 dalį, be to, suvaržė atsakovės teisę apginti savo poziciją ir pateikti atsikirtimus. Atsakovei teikiant argumentus ir duomenis, prašant apklausti liudytoją jau pasibaigus pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijai, teismas, remdamasis pirmiau nurodyta proceso įstatymo nuostata, atsisakė tenkinti šiuos prašymus, taip pažeisdamas rungtyniškumo principą. Pažymėtina, kad pats ieškovas vėliau, negu yra nustatyta, teikė papildomus įrodymus, todėl nėra pagrindo sutikti su teismo pozicija, kad atsakovė galėjo anksčiau pateikti įrodymus. Teismas tokiais savo veiksmais sukūrė ir pateisino procesinį nelygiateisiškumą. 


17.2.  Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 58 straipsnio 4 dalies nuostatas, neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių (DK 2 straipsnio, CPK 183, 185 ir 263 straipsnių nuostatų pažeidimai):


17.2.1. Pažymėtina, kad atsakovė įpareigojo ieškovą raštu pateikti birželio mėn. darbo ataskaitą iki 2017 m. birželio 30 d., tačiau ieškovas neįvykdė šio nurodymo. Ieškovas pateikė faktinių aplinkybių konstatavimą, kuriame turėjo būti, bet nebuvo aptarti ieškovo birželio mėn. atlikti darbai pagal darbo sutarties 7.1–7.3 punktus. Teismai netinkamai įvertino ieškovo pateiktus dokumentus ir dėl šios priežasties be pagrindo pripažino, kad ieškovas tinkamai įvykdė visas darbo sutarties sąlygas. Teismai sprendė, kad 2017 m. birželio 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimas yra darbų ataskaita, nors šiame dokumente nėra išskirti konkretūs darbai ir faktiniai duomenys, pagrindžiantys darbų atlikimą. Nepaisant tos aplinkybės, kad darbovietėje nebuvo nusistovėjusi ataskaitų teikimo tvarka, ieškovas, gavęs konkrečią užduotį – nurodyti birželio mėn. atliktus darbus, privalėjo ją vykdyti. Kaip minėta, ieškovas nevykdė šio įpareigojimo, vadinasi, jis pažeidė savo pareigas, o šis pažeidimas sudarė pagrindą atleisti jį iš darbo dėl jo kaltės.


17.2.2. Ieškovas pateikė susirašinėjimo su trečiaisiais asmenimis duomenis, tačiau abejotinas yra šių duomenų leistinumas ir pakankamumas. Teismas turėjo nepriimti aptariamų duomenų ne tik dėl pateikimo ne laiku, bet ir dėl leistinumo taisyklių pažeidimo – nėra galimybės patikrinti turinio tikrumo. Be to, susirašinėjimų turinys patvirtina, kad buvo tik išreiškiami ketinimai susitarti dėl sutarčių pasirašymo, o pačios (sudarytos) sutartys nėra pateiktos, todėl teismas, net ir priėmęs susirašinėjimo duomenis, turėjo konstatuoti ieškovo neveikimą ir kaltę. Pažymėtina, kad nėra ir kitų įrodymų, patvirtinančių pasiūlymų pateikimą, derybas dėl straipsnių užsakymo. Yra pateikta informacija, kad laiškai buvo tariamai siunčiami, tačiau nėra įrodymų, pagrindžiančių tokių veiksmų tikrumą, gautą atgalinį ryšį, todėl atsakovė turi pagrindą manyti, jog ieškovo pateikti susirašinėjimai yra fiktyvūs. Ieškovo iniciatyva nebuvo sudaryta nė viena vienkartinė ar ilgalaikė sutartis, neparašytas nė vienas straipsnis, nebuvo derinamas nė vienas reklamos (vizualinis) ar straipsnio maketas, todėl teismai be pagrindo sprendė, kad ieškovas atliko savo pareigas, o atleidimas iš darbo yra neteisėtas.

   

17.3.  Teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą, bendruosius teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus:


17.3.1. Ieškovas, kaip darbuotojas, privalėjo vykdyti darbo sutartyje apibrėžtas darbo funkcijas (žr. šios nutarties 6 punktą, kuriame, be kita ko, nurodytos ieškovo darbo funkcijos), tačiau jis visiškai jų nevykdė, taip pažeisdamas atsakovės turtinius interesus. Ieškovas 2017 m. birželio–rugpjūčio mėn. nepasirašė nė vieno reklamos (užsakymų) pardavimo garantinio ar įpareigojančio rašto atlikti reklamos užsakymą, ieškovo iniciatyva nebuvo išrašyta nė viena išankstinė PVM sąskaita faktūra už reklamos medžiagos viešinimą įstaigos projektuose, nebuvo parengta nė viena informacinė – reklamos medžiaga įstaigos projektams įgyvendinti. Ieškovas tik imitavo darbą ir vilkino laiką, t. y. buvo nesąžiningas darbo santykių dalyvis. Pagal DK redakciją, galiojusią iki 2017 m. liepos 1 d., savivaliavimas priskiriamas prie šiurkščių pažeidimų (235 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismų praktikoje savivaliavimas aiškinamas kaip akivaizdus teisės aktų nuostatų, pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas, pvz., darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai, nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2012).


17.3.2. Teismai neįvertino, kad atsakovė, prieš priimdama sprendimą nutraukti darbo sutartį, atsižvelgė į pažeidimo sunkumą ir padarinius, pažeidimo padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir padarinių, darbuotojo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atsakovė, įvertinusi visus šiuos aspektus, priėjo prie išvados, kad ieškovo atleidimas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra tinkamas ir pagrįstas sprendimas.


17.3.3. Negalima sutikti su teismo sprendime nurodyta išvada, kad atsakovė nepateikė ieškovui rašytinio reikalavimo pasiaiškinti ir kad taip buvo pažeista atleidimo iš darbo procedūra. Įstaigoje nėra susiklosčiusi praktika periodiškai teikti atliktų darbų ataskaitas, tačiau tokios praktikos nebuvimas nereiškia, kad darbdavys neturi teisės pareikalauti tokios ataskaitos, jeigu, jo manymu, darbuotojo veikla neatitinka jam keliamų reikalavimų. Atsakovė pareikalavo, kad ieškovas raštu pateiktų atliktų darbų ataskaitą, o šis pareikalavimas savo esme ir yra rašytinis reikalavimas pasiaiškinti.  

    

18. Ieškovas nepateikė atsiliepimo į kasacinį skundą.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, kai darbuotojas per paskutinius dvylika mėnesių padarė antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą

 

 

 

19. DK 58 straipsnis reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagrindus. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas.


20. Pirmiau išdėstytos nuostatos patvirtina, kad esminė darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu sąlyga – darbo pareigų pažeidimas. Toks pažeidimas, kaip nurodo DK 58 straipsnio 1 dalis, gali pasireikšti tiek veikimu, t. y. veiksmų, kuriuos darbuotojui draudžia atlikti darbo teisės normos ar darbo sutartis, atlikimu, tiek neveikimu, t. y. pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, ne(į)vykdymu. Bet kuriuo atveju darbuotojo neteisėti veiksmai – darbo pareigų pažeidimas – patys savaime nėra pakankami darbo sutarčiai DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu nutraukti – paties šio darbo įstatymo straipsnio pavadinimas rodo, kad darbuotojo kaltė yra neatskiriama darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu sąlyga. Darbuotojo kaltės aspektas yra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtintas ir DK 58 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad aptariamos nuostatos nereikalauja konkretaus kaltės laipsnio (pvz., kvalifikuotos kaltės – tyčios ar didelio nerūpestingumo), vadinasi, bet kokio laipsnio darbuotojo kaltas veikimas ar neveikimas, suponuojantis darbo pareigų pažeidimą, gali būti darbo sutarties nutraukimo pagal Darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymas sietinas su dar vienos papildomos sąlygos egzistavimu – darbuotojas paskutinių dvylikos mėnesių laikotarpiu savo kaltais veiksmais turi būti padaręs bent jau vieną tokį patį darbo pareigų pažeidimą.


21. CPK 410–418 straipsnių nuostatos reglamentuoja darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Šių bylų nagrinėjimas pasižymi, inter alia (be kita ko), tais ypatumais, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis), viršyti ieškinio dalyką, modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (CPK 417 straipsnis), taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Dar vienas svarbus ypatumas, būdingas darbo byloms, yra susijęs su įrodinėjimo naštos paskirstymu: įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galimai pažeistas subjektines teises, pareiga tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12 ir 178 straipsniai), o darbo bylų, pradėtų darbuotojo iniciatyva, atvejais įrodinėjimo našta paskirstoma kitaip – pvz., darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galimai pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017, 64 punktas; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018, 44 punktas).


22. Teisėjų kolegija, apibendrindama šios nutarties 20–21 punktuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad, darbuotojui teismine tvarka ginčijant darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu teisėtumą, darbdaviui tenka pareiga įrodinėti, kad: 1) darbuotojas savo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė darbo pareigų pažeidimą; 2) darbuotojas paskutinių dvylikos mėnesių laikotarpiu savo kaltais veiksmais buvo padaręs bent jau vieną tokį patį darbo pareigų pažeidimą.


23. Atsakovės kasaciniame skunde, be kita ko, nurodyta, jog bylą nagrinėję teismai suabsoliutino jos, kaip darbdavės, įrodinėjimo pareigą, suvaržė jos teisę apginti savo poziciją ir pateikti atsikirtimus, pažeidė rungtyniškumo ir procesinio lygiateisiškumo principus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.


24. CPK 226 straipsnyje įtvirtinta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. CPK 181 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą.


25. Pirmiau nurodytos civilinio proceso įstatymo nuostatos patvirtina, kad įrodymai turi būti pateikti ir surinkti pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu. Vėlesnis įrodymų teikimas gali eliminuoti šalies galimybę remtis atitinkamais įrodymais grindžiant savo reikalavimus arba atsikirtimus – teismas gali atsisakyti priimti teikiamus įrodymus, jeigu, teismo vertinimu, jie galėjo būti pateikti anksčiau, t. y. iki pasirengimo nagrinėti bylą teisme proceso pabaigos. Vis dėlto ši taisyklė nėra absoliuti – teismas turi teisę, o ne pareigą atsisakyti priimti vėliau teikiamus įrodymus. Teismas, įgyvendindamas šią savo teisę, naudojasi tam tikra diskrecija, tačiau ir ši diskrecija nėra absoliuti – ją pirmiausia riboja būtinybė įvertinti, ar, priėmus vėliau, negu nurodo proceso įstatymas, pateiktus įrodymus, nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas. Pažymėtina, kad teismo vaidmuo tiek, kiek susiję su vėliau pateiktų įrodymų priėmimu, neapsiriboja ir negali apsiriboti minėtu vertinimu ir priėjimu prie išvados, kad, priėmus tokius įrodymus, nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas, – teismas vėliau, t. y. po tokių įrodymų priėmimo, privalo užtikrinti, kad kita bylos šalis turėtų galimybę protingu laiko tarpu susipažinti su priimtais įrodymais ir pasisakyti dėl jų įrodomosios reikšmės nustatant bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes. Tik tokiu atveju bus pagrindas konstatuoti, kad teismas, priimdamas vėliau pateiktus įrodymus, užtikrino tinkamą įrodinėjimo procesą.  


26. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 7 d. parengiamajame teismo posėdyje, be kita ko, pasiūlė ieškovui pateikti papildomus tiesioginius rašytinius įrodymus, pagrindžiančius darbo funkcijų vykdymą, baigdamas šį posėdį, priėmė žodinę nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, kartu nustatydamas ir posėdžio datą (2018 m. kovo 12 d.). Ieškovas, pasinaudodamas pirmosios instancijos teismo pasiūlymu, 2018 m. vasario 23 d. pateikė papildomus įrodymus. Pranešime dėl įrodymų pateikimo, be kita ko, nurodyta, jog pateiktų dokumentų komplektas, skirtas atsakovei, buvo išsiųstas jos atstovei pagal pavedimą – advokatei. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 26 d. rezoliucija priėmė ieškovo pateiktus įrodymus.


27. Pirmiau išdėstytų duomenų visuma rodo, kad ieškovas pateikė įrodymus, pasibaigus pasirengimo nagrinėti bylą teisme procesui, o pirmosios instancijos teismas priėmė šiuos įrodymus, nors jie ir buvo pateikti vėliau, negu reglamentuoja proceso įstatymo nuostatos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad, priėmus ieškovo pateiktus papildomus įrodymus, buvo užvilkintas bylos nagrinėjimas, nes šie įrodymai buvo pateikti, likus ilgesniam negu dviejų savaičių laiko tarpui iki teismo posėdžio dienos. Pažymėtina, kad atsakovė savo kasaciniame skunde neįrodinėja, jog ji, kitaip negu yra užfiksuota ieškovo 2018 m. vasario 23 d. pranešime dėl įrodymų pateikimo, negavo ieškovo įrodymų ir (ar) gavo juos, likus trumpam laiko tarpui iki teismo posėdžio dienos, todėl egzistuoja pagrindas spręsti, kad atsakovė turėjo galimybę protingu laiko tarpu iki teismo posėdžio dienos susipažinti su ieškovo papildomai pateiktais įrodymais. Sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo procesinių veiksmų priimant aptariamus įrodymus teisėtumo, papildomai akcentuotinas tas aspektas, kad kasaciniame skunde nėra ir tokių argumentų, kuriais būtų įrodinėjama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, eliminavo ar apribojo atsakovės galimybę pasisakyti dėl ieškovo pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės nustatant bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kitaip negu nurodo atsakovė, tinkamai įgyvendino savo diskreciją, susijusią su CPK 181 straipsnio 2 dalies taikymu priimant pavėluotai pateiktus įrodymus, ir neapribojo atsakovės galimybių pateikti savo atsikirtimus į ieškovo pateiktus įrodymus, taip užtikrindamas tinkamą įrodinėjimo procesą.


28. Kaip minėta, kasaciniame skunde, be kitų klausimų, keliamas klausimas dėl rungtyniškumo ir procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12 ir 17 straipsniai) pažeidimo. Atsakovė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovo pavėluotai pateiktus įrodymus, atsisakė priimti jos vėliau pateiktus faktinius duomenis, tačiau būtina pažymėti, kad atsisakymo priimti atsakovės pateiktus faktinius duomenis priežastis yra kita, negu ji pati nurodo. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad ši proceso įstatymo nuostata atskleidžia įrodymų sąsajumo reikalavimą, o šio reikalavimo užtikrinimas yra būtinoji įrodymų priėmimo konkrečios civilinės bylos procese sąlyga. Atsakovė bylą nagrinėjant iš esmės iš tikrųjų pateikė prašymą šaukti atitinkamą asmenį liudytoju, o pirmosios instancijos teismas netenkino šio prašymo, kita vertus, teismas aiškiai įvardijo ir kartu informavo atsakovę, kad prašomo šaukti liudytoju asmens apklausa šios bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra tikslinga, kitaip tariant, kad siekiamo išklausyti liudytojo parodymai, kaip faktiniai duomenys, neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo. Todėl, priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pirmiau įvardytus proceso principus.


29. Atsakovės kasaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodyta, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. Atsakovė teigia, kad ieškovas visiškai nevykdė darbo funkcijų, apibrėžtų darbo sutartyje, todėl egzistavo pagrindas nutraukti darbo sutartį.


30. Bylą nagrinėję teismai, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog šalių darbo sutarties 7 punkte, apibrėžiant ieškovo, kaip projektų vadovo, darbo funkcijas, nustatyti, be kitų, tokie jo įsipareigojimai: 1) savarankiškai organizuoti reklamos pardavimą spausdinamos ir elektroninės žiniasklaidos projektuose, renginiuose, kituose įvairiuose įstaigos organizuojamuose projektuose; 2) būti atsakingam už pavestų reklamos projektų įgyvendinimą, informacinės – reklamos medžiagos parengimą spausdinti leidiniuose ir interneto tinklalapiuose; 3) kurti leidybinius, elektroninius, vizualinius ir tekstinius projektus. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose taip pat nustatyta, kad atleidimo iš darbo priežastis, užfiksuota atsakovės direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakyme, – darbo sutarties 7.1–7.3 punktais prisiimtų įsipareigojimų ir tiesioginių funkcijų nevykdymas, nustatytas įvertinus 2017 m. birželio–rugpjūčio mėn. darbo, įskaitant pardavimą, rezultatus.


31. Pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo, nes, be kita ko, nepasiekė pardavimo rezultatų, tačiau šiuo aspektu būtina pažymėti, jog darbo sutartyje nėra tiesiogiai apibrėžta, kad ieškovas, kaip darbuotojas, privalo pasiekti tam tikrus pardavimo rezultatus, todėl tokių rezultatų nepasiekimas, jeigu šalys, besiderėdamos dėl darbo sutarties sąlygų, ir tarėsi dėl tam tikrų pardavimo rezultatų pasiekimo, negali būti panaudotas prieš ieškovą (DK 6 straipsnio 2 dalis). Be to, ką pagrįstai pažymėjo ir bylą nagrinėję teismai, tam tikro darbo rezultato, jeigu jis ir būtų aptartas darbo sutartyje, nepasiekimas savaime nepatvirtina darbuotojo kaltės, kuri, kaip minėta, yra būtinoji darbo sutarties nutraukimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą sąlyga. Atsakovės direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakyme taip pat nurodyta, kad ieškovas nevykdė darbo sutarties 7.1–7.3 punktuose apibrėžtų darbo funkcijų, tačiau bylą nagrinėję teismai, įvertinę ieškovo pateiktus elektroninio susirašinėjimo duomenis, nustatė, kad ieškovas, priešingai negu įrodinėja atsakovė, 2017 m. birželio–rugpjūčio mėn. aktyviai vykdė darbo veiklą: teikė pasiūlymus savivaldybėms ir įmonėms, derino straipsnius, sudarė ketinimų susitarimą ir kt. Atsakovė savo kasaciniame skunde kelia abejones dėl pirmiau minėtų įrodymų turinio tikrumo, tačiau nenurodo argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti ieškovo pateiktų elektroninio susirašinėjimo duomenų turinio tikrumu, todėl darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai vadovavosi šiais įrodymais. Pažymėtina, kad atsakovė savo kasaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes, kurios, jos vertinimu, patvirtina, kad ieškovas netinkamai vykdė savo darbo funkcijas, tačiau kasaciniame skunde nėra teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, nustatydami faktines aplinkybes, susijusias su ieškovo darbo funkcijų vykdymu. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, priešingai negu įrodinėja atsakovė, vykdė darbo funkcijas, apibrėžtas darbo sutartyje.


32. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, priešingai negu savo kasaciniame skunde nurodo atsakovė, tinkamai aiškino ir taikė DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas ir kartu pagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu sąlygų. Remiantis šiomis išvadomis, apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


33. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl tokių argumentų.  

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

 

34. Atsakovė pralaimėjo bylą, todėl ji neturi teisės gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.


35. Kasaciniame teisme susidarė 7,77 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo rezultatą, priteisia valstybei iš atsakovės 7,77 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš viešosios įstaigos Baltijos media centro (j. a. k. 110091024) 7,77 Eur (septynių Eur 77 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                 


Virgilijus Grabinskas    

 

Birutė Janavičiūtė

 

Vincas Verseckas