Klaipėdos profesinių sąjungų susivienijimas

Klaipėdos

Profesinių sąjungų susivienijimas

Click to edit table header
Teismų praktika

Civilinė byla Nr. 3K-3-1-248/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17422-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.6.3.2.11; 2.1.2.4.2.7; 3.3.1.19

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. vasario 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Birutės Janavičiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei koncernui „Achemos grupė“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės koncerno „Achemos grupė“ priešieškinį ieškovei L. P., atsakovui M. P., dalyvaujant trečiajam asmeniui R. Ž., dėl susitarimų pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų perduoti dokumentų originalus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

 

 

1.   Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, atleidimą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, sandorio, sudaryto dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, pripažinimą negaliojančiu, premijų darbuotojui mokėjimą, aiškinimo ir taikymo.


2.   Ieškovė prašė teismo panaikinti atsakovės UAB koncerno „Achemos grupė“ 2015 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. P-13§3 dėl drausminės nuobaudos jai skyrimo ir darbo sutarties nutraukimo, pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, o 2010 m. birželio 16 d. darbo sutartį Nr. 9 – nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir 10 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, nustatant, kad jos mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 4591,23 Eur, ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, pripažinti, kad nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki atleidimo iš darbo dienos atsakovė neteisėtai, pažeisdama nediskriminavimo principą, palyginus su kitais jos darbuotojais, sudarė ieškovei nevienodas darbo sąlygas, priteisti neišmokėtą darbo užmokestį: 2015 m. sausio mėnesio ketvirtinės premijos (už 2014 m. IV ketv. rezultatus) dalį – 1597,19 Eur, 2015 m. balandžio mėnesio ketvirtinę premiją (už 2015 m. I ketv. rezultatus) – 1996,27 Eur, 2014 m. gruodžio mėnesio premiją Kalėdų ir Naujųjų metų proga – 337,90 Eur, metinę premiją už 2014 m. rezultatus – 14 481 Eur, kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 227,99 Eur, neturtinės žalos atlyginimą, jį įskaičiuojant į prašomas priteisti netesybas pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. Individualaus susitarimo „Dėl darbo sutarties sąlygų“ Nr. P-42§1 (toliau – ir Individualus susitarimas) 4 punktą.


3.   Ieškovė nurodė, kad 2010 m. birželio 16 d. sudarė su atsakove darbo sutartį, pagal kurią iki 2013 m. kovo 1 d. ėjo vyresniojo juristo, įsteigus bendrovėje Teisės ir turto valdymo skyrių – šio skyriaus vadovo – pareigas. 2014 m. gegužės 29 d. jos tiesioginį vadovą – teisės ir bendrųjų reikalų direktorių R. Ž. paskyrus bendrovės generaliniu direktoriumi, ieškovė buvo perkelta į teisės ir bendrųjų reikalų direktoriaus pareigas laikotarpiui, kuriuo R. Ž. eis bendrovės generalinio direktoriaus pareigas.


4.   2014 m. rugpjūčio 7 d. bendrovėje buvo įsteigta profesinė sąjunga. 2014 m. rugpjūčio 14 d. ieškovė tapo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja. Ieškovei tapo žinoma, kad, 2014 m. rugpjūčio mėn. išrinktos valdybos narių nuomone, dalį darbuotojų reikėtų pakeisti. Ji apie tai informavo profesinę sąjungą, o ši 2014 m. rugsėjo 19 d. suderino su bendrovės vadovu esmines 2014 m. rugsėjo 25 d. susitarimo dėl profsąjungos narių teisių užtikrinimo Nr. P-46§1 (toliau – Bendrasis susitarimas) sąlygas. Profesinės sąjungos komitetas 2014 m. rugsėjo 19 d. pritarė Bendrajam susitarimui, o ieškovė tą pačią dieną pasirašė su bendrove Individualų susitarimą dėl darbo sutarties sąlygų Nr. P-42§1. 2014 m. rugsėjo 26 d. bendrovės valdyba paskyrė naują bendrovės vadovą, o ieškovė buvo grąžinta į Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovo pareigas. Naujasis bendrovės vadovas nuo jo paskyrimo į pareigas dienos pradėjo neteisėtus veiksmus, t. y. 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymais pradėjo teisės ir bendrųjų reikalų direktoriaus R. Ž., Kontrolės departamento direktoriaus S. L., profesinės sąjungos pirmininko T. K. ir jo pavaduotojos – ieškovės veiklos tyrimą. Nesulaukus pradėtų tyrimų pabaigos, buvo panaikinti darbdavės svarbiausi struktūriniai padaliniai, paimtos visos darbuotojų darbo priemonės, neleidžiama į patalpas įsinešti asmeninių profesinės sąjungos veiklai reikalingų darbo priemonių, uždrausta prieiti prie darbo kabinetų, nurodyta būti darbui nepritaikytoje patalpoje – atviroje posėdžių salėje, paskelbta prastova, uždrausta prieiga prie darbdavės komercinės (gamybinės) paslapties.


5.   Atsakovė 2014 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 44§4 pakeitė ieškovės prastovos sąlygas, nurodydama jai būti darbo vietoje – posėdžių salėje – be darbo ir darbo priemonių visą darbo dieną. Darbo ginčų komisija 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. DGKS-5541 pripažino ieškovės prastovą ir atsakovės 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymo 2.2 punktą neteisėtais.


6.   Ieškovei buvo įteiktas 2015 m. balandžio 8 d. raštas Nr. 265, kuriuo buvo prašoma pateikti pasiaiškinimą. Ieškovė 2015 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 270 patvirtino, kad ji nepadėjo R. Ž. rengti ieškinio byloje prieš atsakovę. Atsakovė paprašė atskleisti, kokiems darbuotojams ieškovė perdavė premijų lentelę, o ieškovė nurodė, kad lentelė priklauso profesinei sąjungai. 2015 m. balandžio 14 d. ieškovė buvo supažindinta su įsakymu dėl drausminės nuobaudos jai skyrimo ir darbo sutarties nutraukimo. Tiek profesinė sąjunga, tiek darbuotojai, dalyvavę ginčuose su bendrove dėl kintamosios darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo, naudojosi ta pačia premijų lentele.


7.   Atsakovė piktnaudžiavo teise, tai įrodo kurį laiką besitęsiantis atsakovės psichologinis smurtas prieš ieškovę, jos diskriminavimas ir siekis atleisti ją iš darbo. Darbdavė, sudarydama nepalankias darbo sąlygas (prastova, tyrimas, darbo sutarties nevykdymas), siekė priversti ieškovę nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, vėliau – atleisti ją iš darbo pertvarkydama bendrovę struktūriškai, o to nepavykus padaryti, be pagrindo skyrė jai griežčiausią drausminę nuobaudą, nesilaikydama Individualaus susitarimo 2 punkte nurodytos procedūros. Atsakovė diskriminavo ieškovę nesudarydama vienodų darbo sąlygų su kitais darbuotojais dėl ieškovės einamų pareigų profesinėje sąjungoje. Atsakovės argumentai dėl bendrovės Teisės ir turto valdymo skyriaus nuostatų 2.2.2, 3.6 ir 3.8 punktuose įvardytų pareigų pažeidimo yra nepagrįsti, nes atsakovė 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu uždraudė ieškovei eiti pareigas, o ieškovė neturėjo jokių įgaliojimų atstovauti bendrovės interesams.


8.   Ginčijamą įsakymą pasirašęs A. B. neturėjo darbdavės įgaliojimų, nes pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 8, 10 dalis, atsakovės įstatų 7 straipsnio 39, 40 dalis valdyba nėra priėmusi sprendimo dėl jo paskyrimo bendrovės vadovu. Atsakovė, atleisdama ieškovę, nesilaikė Bendrojo susitarimo 1.5, 2 punktų ir drausminę nuobaudą skyrė negavusi profesinės sąjungos sutikimo, ieškovei neleista pasiaiškinti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 240 straipsnyje nustatyta tvarka.


9.   Nuo 2012 m. liepos 1 d. pagal UAB koncerno „Achemos grupė“ (valdančiosios įmonės) vadovybės bei kitų darbuotojų premijavimo nuostatus, patvirtintus valdybos 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1362-12-153, (toliau – ir Premijavimo nuostatai) atsakovės darbuotojams buvo taikoma darbo užmokesčio sistema, kuri apėmė tarifinį darbo užmokestį (pastoviąją darbo užmokesčio dalį), nurodytą darbo sutartyje konkrečia suma, taip pat kintamąją darbo užmokesčio dalį – premijas už darbo rezultatus. Ieškovei buvo taikoma kintamoji darbo užmokesčio dalis. Premija už 2014 m. IV ketvirčio rezultatus turėjo būti sumokėta iki 2015 m. vasario 15 d. Už 2014 m. IV ketvirčio darbo rezultatus ieškovei buvo skirta 40 proc. mėnesinės algos dydžio ketvirtinė premija. Ši premija skaičiuojama proporcingai 2014 m. IV ketvirtį dirbtam laikui. 2015 m. vasario mėn. turėjo būti sumokėta 1921,57 Eur, tačiau atsakovė išmokėjo tik 324,38 Eur dydžio ketvirtinę premiją, nes prastovos laikotarpio nepagrįstai neįskaičiavo į darbo laiką. Prastova buvo paskelbta be teisėto pagrindo, diskriminuojant ieškovę, todėl šiuo darbdavės sprendimu grindžiami vėlesni darbdavės sprendimai, mažinantys ieškovei išmokėtiną premiją, yra neteisėti. Dėl ieškovės diskriminavimo ir atleidimo iš darbo jai nebuvo paskirta ir sumokėta 2015 m. balandžio mėnesio ketvirtinė premija už 2015 m. I ketvirčio rezultatus. Atsakovė nepateikė dokumentų, leidžiančių apskaičiuoti ieškovės 2015 m. balandžio mėnesio ketvirtinės premijos už 2015 m. I ketvirčio rezultatus dydį, todėl laikytina, kad 2015 m. balandžio mėnesio ketvirtinės premijos dydis už 2015 m. I ketvirtį atitiko bazinį ketvirtinės premijos dydį – 50 proc. mėnesinės algos. Premijavimo nuostatų 3.2 straipsnio pagrindu ieškovei buvo skirta premija Kalėdų ir Naujųjų metų proga. Ši premija buvo sumažinta, prastovos laikotarpio nepagrįstai neįskaičius į darbo laiką (DK 143 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Ieškovei dar turi būti išmokėta 337,90 Eur šios premijos dalis. Ieškovei nebuvo sumokėta metinė premija už 2014 m. bendrovės rezultatus. Metinės premijos skiriamos darbuotojams, kurie dirbo atitinkamais kalendoriniais metais, už kuriuos skiriamos premijos, daugiau kaip pusę metų. 2015 m. balandžio mėnesį neteisėtai neišmokėtas prie 2015 m. kovo mėnesio darbo užmokesčio priskaičiuotinas metinės premijos dydis atitinka 2014 m. išmokėtos metinės premijos dydį ir yra lygus 14 481 Eur. Į ieškovės vidutinį darbo užmokestį įskaičiuotinos visos premijos (kalėdinė premija, metinė premija ir premija už 2014 m. IV ketvirčio rezultatus). Ieškovės vienos dienos vidutinis darbo užmokestis yra 218,63 Eur, o mėnesio – 4591,23 Eur (Individualaus susitarimo 1.2 punktas).


10. Priešieškiniu atsakovė prašė teismo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2014 m. rugsėjo 19 d. susitarimą „Dėl darbo sutarties sąlygų“ Nr. P-42§1, 2014 m. rugsėjo 19 d. susitarimą „Dėl darbo sutarties sąlygų“ Nr. P-43§1, įpareigoti ieškovę, M. P. ir R. Ž. per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti atsakovei jos dokumentų originalus, taip pat informaciją – bendrovės komercines paslaptis.


11. Atsakovė nurodė, kad bendrovės valdybos 2014 m. gegužės 21 d. sprendimu laikinai pareigas einančiu bendrovės generaliniu direktoriumi buvo paskirtas R. Ž., iki tol ėjęs atsakovės teisės ir bendrųjų reikalų direktoriaus pareigas. Teisės ir bendrųjų reikalų direktore buvo paskirta tiesiogiai teisės ir bendrųjų reikalų direktoriui (iki 2014 m. gegužės 21 d.) R. Ž. pavaldi Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovė (ieškovė). 2014 m. rugpjūčio 5 d. bendrovės valdybos posėdyje buvo iškeltas klausimas dėl R. Ž. įgaliojimų viršijimo, atšaukimo iš pareigų, o 2014 m. rugsėjo 26 d. jis buvo atšauktas iš vadovo pareigų. 2014 m. rugsėjo 19 d. tarp R. Ž. ir ieškovės buvo sudarytas Individualus susitarimas „Dėl darbo sutarties sąlygų“ Nr. P-42§1. Analogiškas susitarimas buvo sudarytas su ieškovės sutuoktiniu M. P.. Individualūs susitarimai pasirašyti atsižvelgiant į 2014 m. rugsėjo 25 d. Bendrojo susitarimo, kuris civilinėje byloje Nr. 2-608-852/2015 pripažintas nesąžiningu, sąlygas. Individualiu susitarimu nustatytos pareigos lemia nepagrįstus atsakovės įsipareigojimus ieškovei, neprotingą finansinę naštą ir riziką. Susitarime nustatyto 18 mėnesių dydžio išeitinė išmoka viršija DK nustatytą išmoką 6 kartus. Šį susitarimą R. Ž. pasirašė pažeisdamas fiduciarines pareigas bendrovei.


12. 2014 m. rugsėjo 19 d. akcininkų susirinkime dalyvavusiems profesinės sąjungos atstovams buvo žinoma, kad, pasikeitus valdybai, R. Ž. gali būti atšauktas iš pareigų. Išrinkus naują generalinį direktorių R. V. buvo būtina surinkti visą informaciją apie R. Ž. veiklą, todėl buvo pradėti vadovaujančių struktūrinių padalinių darbuotojų, tarp jų – ir ieškovės, veiklos tyrimai. Ieškovė pagal einamas pareigas privalėjo užtikrinti bendrovės dokumentų teisėtumą ir jų atitiktį galiojantiems teisės aktams. Jai buvo žinoma apie R. Ž. priimtus sprendimus. Veiklos tyrimo laikotarpiu ieškovei buvo paskelbta prastova, uždrausta dirbti su atsakovės komercinėmis paslaptimis ir kita konfidencialia informacija, atimtos darbo priemonės, ji negalėjo vykdyti jai pavestų funkcijų, kitas darbas nebuvo suteiktas; nustatyta mokėti ieškovei visą jos vidutinį darbo užmokestį. 2014 m. gruodžio 4 d. ieškovei buvo įteiktas pranešimas, kuriuo ji buvo informuota apie tyrimo rezultatus, nurodyta, kad ji supainiojo tarnybinius ir asmeninius interesus.


13. Ieškovė buvo atleista už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – teisinę pagalbą R. Ž., šiam reiškiant reikalavimus atsakovei civilinėje byloje Nr. 2-11270-727/2015. Pagal bendrovės Teisės ir turto valdymo skyriaus nuostatus ieškovės pagrindinė pareiga buvo bendrovės teisinių interesų apsauga, tai reiškia, kad prieš bendrovę nukreiptų teisinių argumentų perdavimas trečiajam asmeniui, pareiškusiam ieškinį bendrovei, buvo šiurkštus ieškovės pareigų pažeidimas, tarnybinių ir asmeninių interesų supainiojimas. Ieškovė 2015 m. sausio 12 d. atstovavo atsakovės darbuotojų interesams ginče su atsakove.


14. Atsakovė prašė panaikinti sudarytus individualius susitarimus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio pagrindu. Individualius susitarimus sudarė privatus juridinis asmuo, kurio pagrindinis veiklos tikslas yra teisėtais būdais siekti pelno (įstatų 2 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į pareigas, ieškovė turėjo suvokti, kad pasirašomas susitarimas yra nesuderinamas su jos įsipareigojimais darbdavei, neatitinka šios teisės aktų, yra priešingas jos interesams. Ieškovė ir jos sutuoktinis M. P. pažeidė DK 228 straipsnį. Egzistuoja visos sąlygos taikyti CK 1.82 straipsnį. Individualiais susitarimais uždraudžiant atleisti darbuotojus be profesinės sąjungos sutikimo net už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą nepagrįstai apribojamos darbdavio teisės.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, tenkino dalį priešieškinio – pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2014 m. rugsėjo 19 d. susitarimą Nr. P-42§1 „Dėl darbo sutarties sąlygų“, kitus priešieškinio reikalavimus atmetė.


16. Teismas nurodė, kad ieškovė nuo 2010 m. liepos 7 d. buvo priimta į UAB koncerno „Achemos grupė“ vyresnio juristo pareigas. Darbo atsakovės bendrovėje laikotarpiu ieškovės pareigos keitėsi: nuo 2013 m. kovo 1 d. ieškovė paskirta Teisės ir turto valdymo skyriaus vadove, nuo 2014 m. gegužės 29 d. laikinai (R. Ž. ėjimo generalinio direktoriaus pareigas laikotarpiu) perkelta iš Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovo pareigų į teisės ir bendrųjų reikalų direktoriaus pareigas, kurios pagal atsakovės pareigybių struktūrą priskirtos vadovybei. Be to, UAB koncerne „Achemos grupė“ vadovybei ir kitiems darbuotojams, tarp jų – ir ieškovei, buvo taikomi Premijavimo nuostatai, galiojantys nuo 2012 m. liepos 1 d. Darbo sutartis su ieškove nutraukta 2015 m. balandžio 14 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 235 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 11 punkto, 240 straipsnio, Darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų UAB koncerno „Achemos grupė“ generalinio direktoriaus 2014 m. vasario 7 d. įsakymu, 6.1.3, 6.5, 6.7 punktų, 2015 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-13§3 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovei L. P. ir 2010-06-16 darbo sutarties Nr. 9 nutraukimo“ pagrindu.


17. Darbdavė, skirdama ieškovei griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, įvertino ieškovės elgesį, nukreiptą prieš bendrovę, atsižvelgdama į ieškovės pareigas – Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovė, kuri turėtų teisminiuose ginčuose atstovauti (bendrąja prasme) darbdavei, o šiuo atveju ji padėjo R. Ž. rengti procesinius dokumentus ginče su atsakove. Ieškovė pagal savo pareigas priklausė bendrovės administracijai, jos pareigos buvo atsakingos, pasitikėjimas tokias pareigas vykdančiu darbuotoju reikšmingas, todėl ieškovės veiksmai, t. y. kad ji padėjo R. Ž. ir profesinei sąjungai, rodė nelojalumą darbdavei ir DK 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą darbuotojo ir darbdavio interesų nesuderinamumą. Byloje įrodinėjimo priemonėmis nėra pašalintas įsitikinimas, kad būtent ieškovė pateikė R. Ž. tekstą (lentelę), jam rengiant ieškinį teismui prieš UAB koncerną „Achemos grupė“, tokį patį, koks buvo jos pačios prašyme Darbo ginčų komisijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išieškojimo. Tiek ši aplinkybė, tiek darbdavės 2015 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. P-13§3 nurodyti ieškovės veiksmai lėmė tai, kad jos elgesys buvo įvertintas kaip drausminis nusižengimas, kuriuo buvo pažeista atsakovės darbo tvarka, ieškovė pagal pareigas elgėsi nelojaliai, todėl atsakovė pagrįstai jai skyrė griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.


18. DK 240 straipsnio 1 dalies nuostata įvykdyta – reikalavimas pateikti pasiaiškinimą ieškovei buvo pateiktas, ši pateikė atsakymą. Bendrasis susitarimas teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-608-852/2015 (teismo sprendimas paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi) pripažintas nesąžiningu, todėl darbdavė neturėjo pareigos tartis su profesine sąjunga dėl ieškovės tolesnės galimybės dirbti, nustačius, jog ieškovė padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, bei įvertinus, kad tiek Bendrasis susitarimas, tiek ginčijami šioje byloje individualūs susitarimai priimti juos pasirašiusiems asmenims supainiojus tarnybinius interesus su asmeniniais.


19. Nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. UAB koncerne „Achemos grupė“ veikia profesinė sąjunga; nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. ieškovė išrinkta profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja. 2014 m. rugsėjo 25 d. UAB koncernas „Achemos grupė“, atstovaujama generalinio direktoriaus R. Ž., ir darbuotojų profesinė sąjunga sudarė susitarimą dėl profsąjungos narių teisių užtikrinimo; šis susitarimas civilinėje byloje Nr. 2-608-852/2015 pripažintas nesąžiningu. Darbdavys, siekdamas savo veiklos tikslų, turi teisę imtis tam tikrų teisinių priemonių, kad užtikrintų bendrovės veiklos stabilumą. Ieškovės nurodomi faktai apie jai siūlomą darbo santykių nutraukimą įvairiais kitais pagrindais taip pat nesudaro pagrindo vertinti darbdavės veiksmus kaip diskriminavimą dėl priklausymo profesinei sąjungai ir aktyvios veiklos joje. Netenkinus ieškovės reikalavimo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, netenkinami ir išvestiniai reikalavimai dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.


20. Tarp atsakovo pagal priešieškinį M. P. ir UAB koncerno „Achemos grupė“, atstovaujamos generalinio direktoriaus R. Ž., 2014 m. rugsėjo 19 d. sudarytas susitarimas „Dėl darbo sutarties sąlygų“ Nr. P-43§1. Atsižvelgiant į tai, kad su M. P. darbo santykiai yra nutraukti, pasirašius 2015 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą, kuriame šalys aptarė darbo santykių nutraukimo pagrindus, aplinkybes ir išmokėtinas sumas, 2014 m. rugsėjo 19 d. Individualus susitarimas dėl darbo sutarties sąlygų su M. P. savaime neteko galios. Todėl atmestinas UAB koncerno „Achemos grupė“ reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2014 m. rugsėjo 19 d. Individualų susitarimą su M. P..


21. 2014 m. rugsėjo 19 d. Individualus susitarimas Nr. P-42§1 su ieškove pripažintinas negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantis atsakovės veiklos tikslams, sandorio šalims veikiant nesąžiningai. Ieškovei susitarimu suteikiama dominuojanti padėtis bendrovėje, išskirtinės finansinės garantijos nutraukiant darbo santykius (ko ir reikalavo ieškovė savo ieškiniu). Be to, neaiškiais pagrindais susitarime nustatomas 18 mėnesių garantijų laikotarpis, kurio reikalingumas nėra pagrįstas ir byloje neįrodytas. Vien tos aplinkybės, kad atsakovės bendrovėje įsisteigė profesinė sąjunga, nesudaro pagrindo vertinti, jog bendrovėje galėjo būti pažeidinėjamos darbuotojų teisės ar taikomos nevienodos garantijos atskiriems darbuotojams. Teismas kritiškai vertino atskirų atsakovės darbuotojų, ėjusių aukštas pareigas bendrovėje, intencijas sukurti sau palankesnes darbo sąlygas ir suteikti daugiau socialinių garantijų. Ginčijamas susitarimas pripažintinas negaliojančiu, prieštaraujančiu atsakovės veiklos tikslams, esantis diskriminacinio pobūdžio darbdavės ir kitų darbuotojų, nesudariusių tokių individualių susitarimų, atžvilgiu. Dėl nurodytų priežasčių atmestinas ieškovės prašymas priteisti iš atsakovės 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir 10 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją pagal 2014 m. rugsėjo 19 d. susitarimo Nr. P-42§1 3, 4 punktus.


22. Atsakovės reikalavimas įpareigoti ieškovę, atsakovą pagal priešieškinį ir trečiąjį asmenį perduoti jų žinioje esančius dokumentų originalus yra nekonkretus, negali būti realiai įvykdomas priverstine teismo sprendimų vykdymo tvarka, nekonkretizavus turimų ir perduotinų dokumentų sąrašo, jų turinio ir pan., neįrodžius jų buvimo pas atsakovus (pagal priešieškinį) fakto, o tik remiantis prielaidomis dėl kai kurių dokumentų naudojimo teisminiuose procesuose su UAB koncernu „Achemos grupė“.


23. Premijavimo nuostatuose įtvirtintos ketvirtinės premijos sudaro kintamąją ieškovės darbo užmokesčio dalį. Pagal Premijavimo nuostatų 1.2 punktą ketvirtinės premijos yra mokamos už darbo rezultatus (2.1.1, 2.2.1, 2.2.2 punktai), jos nėra nukreiptos į ateitį kaip motyvacinė priemonė. Apskaičiuojant ketvirtines premijas yra nustatytos pagrindinės jų skyrimo sąlygos, kurias įgyvendinęs darbuotojas įgyja subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio priedo, o darbdavys – pareigą jį sumokėti. Pagal Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktą ketvirtinės premijos mokėjimas yra siejamas ir su kitu rodikliu – su darbuotojo pareigingumo vertinimu. Ieškovei nuo pat Premijavimo nuostatų įsigaliojimo dienos, t. y. 2012 m. liepos 1 d., buvo taikoma juose detalizuota premijavimo sistema. Tai, kad ieškovei buvo mokama tiek pagrindinė, tiek kintamoji darbo užmokesčio dalys, sudaro pagrindą pripažinti, kad darbo sutartimi šalys sulygo dėl darbo užmokesčio, apimančio tiek tarifinį darbo užmokestį, tiek ketvirtines premijas, kurios gali kisti pagal iš anksto nustatytus kriterijus.


24. Ketvirtinės premijos dydis už 2014 m. IV ketvirtį sudarė 40 procentų IV ketvirčio faktinio tarifinio atlyginimo; ieškovei apskaičiuota 324 Eur premijos. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. ieškovei priverstinai buvo skirta prastova, premijos dydis atsakovės pagrįstai apskaičiuotas atsižvelgiant į ieškovės dirbtų dienų skaičių bei tarifinį atlygį už dirbtas dienas. Už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovei yra išmokėta jai priklausanti premijos dalis atsižvelgiant į jos pasiektus rezultatus, užfiksuotus Valdančiosios bendrovės darbuotojų personalinio pareigingumo žiniaraštyje 2014 m. gruodžio 31 d. Be to, atsakovė turėjo teisę neskirti ieškovei premijos, atsižvelgdama į prastovos metu atlikto ieškovės veiklos tyrimo metu nustatytą ieškovės asmeninių ir tarnybinių interesų konfliktą (Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktas). Prastovos pripažinimas neteisėta neturi nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės, nes bet kuriuo atveju nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. ieškovė darbo funkcijų neatliko, t. y. nepasiekė darbo rezultatų, prastovos laikotarpiu jai buvo išmokėtas atsakovės įsakymu nustatytas vidutinis darbo užmokestis, už dirbtas dienas priskaičiuota ieškovei priklausanti ketvirtinės premijos už 2014 m. IV ketvirtį dalis.


25. Premija už 2015 m. I ketvirčio rezultatus ieškovei nebuvo išmokėta dėl 2015 m. balandžio 14 d. jai paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Ketvirtinės premijos atsakovės darbuotojams skyrimas taip pat yra vertinamas pagal tai, ar darbuotojas tinkamai atliko darbo pareigas pagal Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktą (darbuotojui už darbo drausmės pažeidimą ir kt.). Atsakovė įrodė, jog ieškovė per 2015 m. I ketvirtį netinkamai atliko darbo pareigas pagal Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktą, nebuvo lojali darbdavei, ieškovei drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – skirta teisėtai, todėl atsakovė pagrįstai neišmokėjo ieškovei ketvirtinės premijos už 2015 m. I ketvirčio darbo rezultatus.


26. UAB koncerno „Achemos grupė“ generalinio direktoriaus 2014 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. P-58§1 nutarta perskaičiuoti ieškovei vienkartinės premijos Kalėdų ir Naujųjų metų proga dydį proporcingai išdirbtam laikui per 2014 m. (neįskaičiuojant į šį laiką prastovos) bei išmokėti atlyginimo skirtumą iki 2014 m. gruodžio 31 d. Iš generalinio direktoriaus 2014 m. lapkričio 17 d. įsakymo Nr. P54§1 matyti, kad premijos Kalėdų ir Naujųjų metų proga skiriamos atsižvelgiant į darbuotojų indėlį į 2014 m. ūkinės finansinės veiklos rezultatus. Ieškovei skirta premija Kalėdų ir Naujųjų metų proga apskaičiuota proporcingai jos dirbtam laikui, neįskaitant prastovos laikotarpio. Prastovos pripažinimas neteisėta neturi nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės, nes bet kuriuo atveju nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. ieškovė darbo funkcijų neatliko, t. y. nurodytu laikotarpiu negalėjo turėti įtakos 2014 m. ūkinės finansinės veiklos rezultatams.


27. Pagal Premijavimo nuostatų 4.1, 4.2 punktus konkretų metinės premijos dydį gali nustatyti darbdavys; nustatoma tik maksimali metinės premijos suma ir jos sudedamosios dalys. Todėl išmoka, kurios konkretus dydis ir konkrečios mokėjimo aplinkybės (rodikliai) yra neaiškūs, negali būti laikoma darbo užmokesčiu. Ne visiems vadovybės darbuotojams valdybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu buvo skirtos metinės premijos. Taigi metinė premija yra diskrecinio pobūdžio skatinamoji priemonė, todėl jos skyrimas priklauso nuo darbdavės valios, dėl to ieškovė neįgijo teisės jos reikalauti.


28. Netenkinus ieškovės reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, ieškovės reikalavimas priteisti kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalį atmestinas.


29. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. vasario 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą.


30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 15 d. nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.


31. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą.


32. Kolegija nurodė, kad trečiasis asmuo R. Ž. kartu su rašytiniais paaiškinimais 2018 m. kovo 30 d. pateikė naują įrodymą – antstolio Irmanto Gaidelio 2014 m. spalio 1 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. FA-0008-14-1454. Ieškovė 2018 m. kovo 30 d. prašymu prašė pridėti prie bylos 2014 m. rugsėjo 2 d. Teisinių paslaugų bei konsultacijų sutartį, o 2018 m. balandžio 3 d. pareiškimu prašė pridėti trečiojo asmens pateiktą antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Prašymuose neargumentuota, kad šių įrodymų pridėjimo būtinybė iškilo vėliau. Abu įrodymai egzistavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir galėjo būti pateikti teismui. Kolegija atsisakė priimti naujus įrodymus ir argumentus, nes nebuvo pagrindo daryti išimtį pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį.


33. Darbdavė kaip šiukštų darbo pažeidimą, veikiant interesų konflikto sąlygomis, vertino darbuotojos teisinių argumentų perdavimą trečiajam asmeniui R. Ž., kuris, pasinaudodamas gauta informacija, iškėlė ieškinį atsakovei. Kadangi ieškovės pagrindinė pareiga yra bendrovės interesų teisinė apsauga, taip pat atstovavimas ginčuose su trečiaisiais asmenimis, tai teisinių argumentų ir premijų lentelės perdavimas ir su ieškovės pagalba panaudojimas teisminiame ginče prieš bendrovę reiškia tiesioginių jos pareigų nevykdymą ir nelojalumą įmonei.


34. Darbdavė ieškovės nelojaliu elgesiu taip pat laikė 2014 m. rugsėjo 19 d. jos ir bendrovės atstovo R. Ž. sudarytą papildomą susitarimą prie ieškovės darbo sutarties, kuriuo be jokio teisinio ir faktinio pagrindimo atsakovės darbuotojai buvo užtikrintos išimtinės darbo garantijos itin nenaudingomis atsakovei sąlygomis. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks susitarimas prieštarauja atsakovės kaip juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis), nes ieškovei susitarimu suteikiama dominuojanti padėtis bendrovėje, nustatomos išskirtinės finansinės garantijos nutraukiant darbo santykius. Ieškovei nustatytas aštuoniolikos mėnesių garantijų laikotarpis nėra racionaliai pagrįstas, tokio susitarimo pagrindas byloje neįrodytas ir negali būti pateisinamas ieškovės veikla profesinėje sąjungoje. 2014 m. rugsėjo 19 d. individualus susitarimas tarp atsakovei atstovavusio tuometinio generalinio direktoriaus R. Ž. ir ieškovės pripažintinas negaliojančiu, prieštaraujančiu atsakovės veiklos tikslams, esantis diskriminacinio pobūdžio darbdavės ir kitų darbuotojų atžvilgiu, sudarytas susitariančioms šalims veikiant nesąžiningai.


35. Vėlesniuose procesiniuose dokumentuose atsakovė taip pat nurodė CK 1.91 straipsnyje nustatytą sandorio negaliojimo pagrindą – vienos šalies (koncerno) atstovo (R. Ž.) piktavališką susitarimą su kita šalimi (ieškove). Toks susitarimas, tikėtina, egzistavo, nes iki 2014 m. rugsėjo 19 d. susitarimo sudarymo jiems neabejotinai buvo žinoma, jog koncerne buvo iškeltas nepasitikėjimo R. Ž. klausimas, kuris turėjo būti svarstomas artimiausio valdybos posėdžio metu. Byloje nėra nustatyta išskirtinių prielaidų tokių susitarimų sudarymui su keletu darbuotojų (tarp jų – ieškovės sutuoktiniu), ieškovė ir tretieji asmenys nepagrindė, dėl kokių priežasčių šie darbuotojai (ieškovė ir jos sutuoktinis) būtų buvę itin reikšmingi darbdavei.


36. Tuometinio vadovo R. Ž. priimti sprendimai, nustatantys nepagrįstas garantijas ieškovei, turėjo pagrindą darbdavės būti įvertinti kaip prieštaraujantys juridinio asmens veiklos tikslams ir veikiant išimtinai asmeniniais interesais.


37. Esant ginčui tarp akcininkų ir vykstant bendrovės perėmimo procesams, ieškovė turėjo suprasti, kad dalyvauja susitarime, nukreiptame prieš bendrovę, ir kad toks jos elgesys reiškia nelojalumą bendrovei. Ieškovė darbdavės buvo įspėta, kad būtų lojali įmonei, nedalyvautų akcininkų ginče. 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. P-56 §1 darbdavė nurodė ieškovei vykdyti darbuotojo pareigą vengti bet kokio tarnybinių ir asmeninių interesų konflikto, elgtis sąžiningai ir lojaliai darbdavės atžvilgiu, pagal pareigas bei kompetenciją teikti visą darbdavei reikalingą informaciją ir darbo funkcijų vykdymo tikslais geranoriškai bendradarbiauti su kitais koncerno vadovybės pareigūnais ir su likusiais darbuotojais.


38. Ieškovės veikimas prieš įmonę ir teisinių argumentų bei lentelės su konfidencialiais duomenimis perdavimas R. Ž. įrodytas: tiek teisinių argumentų pateikimo forma, tiek ieškovės dokumentai, teikti Darbo ginčų komisijai, tiek R. Ž. patikslinto ieškinio turinys yra analogiški, o ieškovės paaiškinimai prieštaringi, neatitinka rašytinės bylos medžiagos ir R. Ž. paaiškinimų. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės nelojalumas ir priešiškas darbdavei elgesys byloje įrodyti CPK leistina tvarka.


39. Nuobauda ieškovei skirta sudarius galimybę pasiaiškinti, gavus ir įvertinus du darbuotojos paaiškinimus, nepažeidžiant įstatyme nustatytų drausminei nuobaudai skirti terminų, atsižvelgus į ankstesnį darbuotojos elgesį. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė iš darbo pagrįstai atleista kaip praradusi darbdavės pasitikėjimą, o jos nurodomas persekiojimas dėl veiklos profesinėje sąjungoje nepagrįstas ir neįrodytas (DK 240 straipsnis, 214 straipsnis). 


40. Teismui pagrįstai pripažinus 2014 m. rugsėjo 19 d. Individualų susitarimą negaliojančiu, šio susitarimo pagrindu darbdavė neprivalėjo gauti profesinės sąjungos sutikimo skirti drausminę nuobaudą ieškovei.


41. 2014 m. rugsėjo 25 d. Bendrąjį susitarimą darbdavės vardu sudarė generalinio direktoriaus pareigas ėjęs R. Ž., tačiau pagal UAB „Achemos grupė“ įstatų 7 straipsnio 21 dalies 9 punktą bei pagal Valdybos darbo reglamento 5 dalies 5.1 punkto 9 papunktį UAB koncerno „Achemos grupė“ kolektyvinės sutarties projektą svarsto ir tvirtina bei suteikia įgaliojimus ją pasirašyti valdyba. Profesinei sąjungai apie generalinio direktoriaus įgaliojimus neabejotinai turėjo būti žinoma dėl ieškovės einamų pareigų bendrovėje (teisės ir bendrųjų reikalų direktorė). Pagal Teisės ir turto valdymo skyriaus nuostatais reglamentuotas ieškovės pareigas (atsakinga už įmonės dokumentų teisėtumą) ieškovė turėjo vadovautis bendrovės įstatais, buvo atsakinga už bendrovės valdybos nutarimų projektų rengimą. Šios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog tiek ieškovei, tiek R. Ž., tiek profesinės sąjungos vardu susitarimą pasirašiusiam T. K. turėjo būti žinoma apie generalinio direktoriaus įgaliojimų veikti juridinio asmens vardu viršijimą. Dėl to spręsdamas šalių ginčą pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė Bendrojo susitarimo (CK 2.83 straipsnio 1 dalis).


42. A. B. veikė kaip įmonės vadovas ir jo veiksmų atstovaujamasis neginčija, jiems pritaria, todėl jo veiksmai sukelia teisines pasekmes juridiniam asmeniui, o ieškovei įstatymas nesuteikia teisės ginčyti juridinio asmens valdymo organo priimto sprendimo (CK 1.92 straipsnis, 2.82 straipsnio 4 dalis, 2.133 straipsnio 9 dalis).


43. Ketvirtinių premijų mokėjimas buvo susietas su konkrečiais darbuotojo darbo rezultatais. Pagal teismų praktiką, ketvirtinės premijos vertintinos kaip darbo užmokesčio priedas, tačiau visų, net ir šių, premijų skyrimas pagal Darbo tvarkos taisykles bei Premijavimo nuostatus priklausė nuo to, kaip darbuotojas vykdo savo darbo pareigas ir ar yra lojalus įmonei. Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punkte nustatyta, kad darbuotojui už darbo drausmės pažeidimą, pavestų pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, nepriklausomai nuo to, ar už tą pažeidimą buvo skirta drausminė nuobauda, gali būti sumažinama arba visiškai nemokama premija už darbo rezultatus, už tą laikotarpį, per kurį buvo padarytas arba nustatytas pažeidimas.


44. Kalėdinės ir metinės premijų skyrimas nėra susietas su konkrečiais darbuotojo darbo rezultatais; šių premijų skyrimas priklauso išimtinei darbdavio prerogatyvai (Premijavimo nuostatų 3.2.2, 4.1 punktai). Darbdavė turėjo pakankamą pagrindą fiksuoti ieškovės darbo drausmės pažeidimą, susijusį su nelojaliu darbuotojos elgesiu, dar nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. Individualaus susitarimo sudarymo (dėl ko ieškovė buvo įspėta vengti interesų konflikto ir nedalyvauti akcininkų ginčuose). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovei darbdavės sumažintų ar (ir) neišmokėtų premijų.


45. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. ieškovė buvo nušalinta nuo darbo, o nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki atleidimo iš darbo dienos (2015 m. balandžio 14 d.) jai nebuvo suteikiamas visas darbo sutartyje nurodytas darbas. Šis faktas vėliau konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-513-852/2017). Ieškovės galimybės gauti premijas buvo apribotos jos pačios darbo drausmę pažeidžiančiu elgesiu. Darbdavė neturėjo pareigos mokėti premijų, o ieškovė neįgijo teisės jų reikalauti.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

 

46. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 14 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškinys ir patenkinta dalis priešieškinio, priimti naują sprendimą – atmesti atsakovės priešieškinį visiškai ir patenkinti ieškinį visiškai: panaikinti 2014 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. P-13§3 ir pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu; pripažinti ieškovės darbo sutartį su atsakove nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, nustatant, kad ieškovės dienos vidutinis darbo užmokestis yra lygus 218,63 Eur; priteisti ieškovei 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir 10 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją dėl neteisėto atleidimo, nustatant, kad ieškovės mėnesio vidutinis darbo užmokestis yra 4591,23 Eur; pripažinti, kad nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki atleidimo iš darbo dienos atsakovė ieškovei neteisėtai, pažeisdama nediskriminavimo principą (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas), palyginus su kitais darbuotojais, sudarė nevienodas darbo sąlygas; priteisti ieškovei neišmokėtą darbo užmokestį: 2015 m. sausio mėn. ketvirtinės premijos (už 2014 m. IV ketvirčio rezultatus) dalį – 1597,19 Eur; 2015 m. balandžio mėn. ketvirtinę premiją (už 2015 m. I ketvirčio rezultatus) – 1996,27 Eur; 2014 m. gruodžio mėn. premiją už darbuotojų indėlį į ataskaitinių metų ūkinės finansinės veiklos rezultatus Kalėdų ir Naujųjų metų proga – 337,90 Eur; neišmokėtą metinę premiją už 2014 m. rezultatus – 14 481 Eur; neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 227,99 Eur; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:


46.1.   Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 14, 21, 302 straipsnių nuostatas, nes nutartis yra be ją priėmusio teismo motyvų, taigi yra absoliučiai negaliojanti (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas tik perrašė kasacinio teismo nutartimi panaikintos pirmosios apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, atlikdamas tik neesminius, teisinės reikšmės neturinčius pakeitimus, kas parodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo bylos ir taip buvo pažeista ir ieškovės teisė į tinkamą teismo procesą apeliacinės instancijos teisme (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Teismai net nepasisakė, kodėl nesirėmė nė vienu iš ieškovės pateiktų įrodymų (teisinių argumentų), procesiniuose dokumentuose pateikta kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika visais ginčui aktualiais teisės klausimais ir nevertino nė vieno iš ieškovės apeliacinio skundo motyvų šiais klausimais, todėl pažeidė proceso teisės normas dėl būtinybės motyvuoti sprendimus (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis), o tai laikytina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 360 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus (CPK 362 straipsnio 2 dalis).


46.2.   Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Konvencijos 11, 14 straipsnių, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 135 „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“ (toliau – TDO konvencija Nr. 135) 1 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio, DK 2 straipsnio, 23 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 2 dalies, 129 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktų. Pagal šias teisės normas darbuotojo veikla profesinėje sąjungoje ir darbo teisių gynimas negali būti drausminės atsakomybės pagrindas ir teisėta atleidimo iš darbo priežastis. Netaikant šių teisės normų, ieškovės, kaip profesinės sąjungos atstovės, veikla, profesinei sąjungai ginant bendrovės darbuotojų teisę į teisingą darbo užmokestį, taip pat bendrovės darbuotojų pasirinkta pažeistos teisės į darbo užmokestį gynybos forma (bendrai organizuotas teisių gynimas darbo ginčus nagrinėjančiuose organuose) buvo pripažinta veikimu prieš bendrovę bei nelojalumu darbdavei ir kvalifikuota kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, už kurį ieškovei skirta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo.


46.3.   Teismai netinkamai taikė DK 19 straipsnio 2 dalį, t. y. netinkamai nustatė šios normos subjektus, tikslą ir turinį, todėl nepagrįstai nevertino, kad klausimas dėl DK 19 straipsnio 2 dalies draudimo įgyvendinimo yra susijęs su pačios profesinės sąjungos (darbuotojų atstovės) interesais, todėl darbdavė, norėdama kelti klausimą, ar darbuotojas dėl einamų pareigų įmonėje galėjo būti išrinktas į darbuotojų atstovaujamuosius organus, be kita ko, vykdyti šias funkcijas, privalėjo reikšti atitinkamą reikalavimą profesinei sąjungai, o to nepadarius darbuotojų atstovavimą įgyvendinančio asmens statuso profesinėje sąjungoje (jo veikimo profesinės sąjungos suteiktais įgaliojimais) teisėtumo kvestionavimas yra negalimas. Ieškovė ėjo Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovo pareigas, o skyriaus nuostatai nesuteikė jai generalinio direktoriaus pavadavimo įgaliojimų ir jai nebuvo suteikta teisė priimti jokių sprendimų darbo teisės srityje. Be to, ieškovė buvo nušalinta nuo darbo, todėl nebevykdė skyriaus vadovo pareigų. Teismai nepagrįstai sprendė, jog ieškovės, kaip profesinės sąjungos atstovės, veikla, teikiant pagalbą bendrovės darbuotojams jų darbo ginčuose prieš darbdavę, buvo nesuderinama su ieškovės tuo metu eitomis pareigomis, tai lėmė ieškovės veikimą esant interesų konfliktui, teismų kvalifikuotą kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.


46.4.    Teismai netinkamai taikė DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 228, 234 straipsnius, 235 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 11 punktą, 236 straipsnį, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 238 straipsnį, nes drausminės nuobaudos teisėtumas konstatuotas nenustačius ieškovės darbo pareigų nevykdymo arba netinkamo vykdymo (kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas kvalifikuotas ne darbo pareigų pažeidimas, o pats profesinės sąjungos atstovės pareigų vykdymas), ieškovės kaltės, neigiamų tokios veikos padarinių darbdaviui. Tiek priklausančių ketvirtinių premijų negavę bendrovės darbuotojai, tarp kurių buvo ir ieškovė, tiek bendrovės darbuotojų teisėms atstovaujanti ir jas ginanti profesinė sąjunga, kurios atstovaujamojo organo narė buvo ieškovė, turėjo teisėtą interesą organizuotai ginti darbuotojų teisę į teisingą darbo apmokėjimą, be kita ko, ir darbo ginčus nagrinėjančiuose organuose. Ieškovė šiuose procesuose veikė ne kaip atliekanti darbo funkcijas bendrovės darbuotoja, o kaip profesinės sąjungos narė ir atstovaujamojo organo pareigas einantis asmuo (pirmininko pavaduotoja). Profesinės sąjungos, ieškovės, trečiojo asmens ir kitų bendrovės darbuotojų naudota premijų lentelė, kuri iš esmės ir tapo ieškovės atleidimo priežastimi, yra susisteminta informacija (santrauka) apie Premijavimo nuostatuose reglamentuotą bendrovės darbo apmokėjimo sistemą, todėl ši informacija nėra konfidenciali, nesukelia žalos bendrovei, nes bendrovės darbo apmokėjimo sistema žinoma absoliučiai visiems bendrovės darbuotojams, įskaitant ir trečiąjį asmenį.


46.5.    Teismai netinkamai taikė DK 238 straipsnį dėl drausminės nuobaudos parinkimo, nes vertino aplinkybes, visiškai nesusijusias su ieškovės darbo pareigų vykdymu, t. y. aplinkybes, susijusias su Individualaus susitarimo sudarymu, bei neįvertino visų nustatytų aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog ieškovės atleidimą iš darbo lėmė ne darbo drausmę pažeidžiantis jos elgesys, bet darbdavės piktnaudžiavimas teise siekiant atleisti ieškovę iš darbo (DK 35 straipsnis). Pati bendrovė nevertino Individualaus susitarimo sudarymo kaip darbo drausmę pažeidžiančio elgesio. Be to, ginčijamą įsakymą priėmęs A. B. veikė neturėdamas įgaliojimų, o ieškovė teisme ginčijo jo priimtus sprendimus (pvz., dėl nušalinimo nuo darbo).


46.6.   Teismų išvada, kad ieškovė perdavė R. Ž. prašymą Darbo ginčų komisijai (premijų lentelę) ir kad ieškovė to nepaneigė, yra padaryta pažeidžiant CPK 176, 178, 185 straipsnių reikalavimus, nes teismai išvadas grindė tik prielaidomis, nevertino byloje pateiktų įrodymų ir taip pažeidė CPK 263 straipsnio reikalavimus dėl teismo sprendimo pagrįstumo. Prašymas Darbo ginčų komisijai su premijų lentele priklauso profesinei sąjungai ir juos turėjo tiek ieškovė, tiek kiti bendrovės darbuotojai, nes jie buvo parengti profesinės sąjungos advokatų pirmiausiai ieškovei, o vėliau, kaip tipiniai profesinės sąjungos dokumentai, buvo naudojami rengiant kitų bendrovės darbuotojų procesinius dokumentus bei profesinės sąjungos veikloje kitais atvejais. R. Ž. nurodytus dokumentus perdavė profesinės sąjungos pirmininkas. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose naudojo kitą, patobulintą, lentelės variantą. Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), nes neįvertino, jog ne ieškovė byloje turėjo įrodyti, kad ji buvo diskriminuojama, o atsakovė tai turėjo paneigti. Taip pat ne ieškovė turėjo paneigti, o atsakovė turėjo įrodyti ieškovės padarytą darbo drausmės pažeidimą ir nusižengimo kaip šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo kvalifikavimą.


46.7.   Apeliacinės instancijos teismas ieškovės veiksmus, sudarant Individualų susitarimą, vertino ir kvalifikavo remdamasis aplinkybėmis, kurios nebuvo nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendime, kurių neprašyta nustatyti apeliaciniu skundu, taip pažeisdamas CPK 320 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas peržengė ir bylos teisminio nagrinėjimo ribas, apibrėžtas ieškinyje ir priešieškinyje, nes sprendė, kad Individualus susitarimas buvo sudarytas esant ieškovės piktavališkam susitarimui su tuo metu bendrovės vadovo pareigas ėjusiu trečiuoju asmeniu, ir ieškovės sprendimą sudaryti Individualų susitarimą kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nors priešieškiniu Individualaus susitarimo neteisėtumas nebuvo grindžiamas piktavališku susitarimu, tokios aplinkybės nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, net ir darbdavė nekvalifikavo Individualaus susitarimo pasirašymo kaip šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat negalėjo ieškovės veiksmų kvalifikuoti kaip šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo.


46.8.   Teismai netinkamai taikė DK 240 straipsnį, nes neįvertino darbdavės prašymo pasiaiškinti turinio. Drausminė nuobauda ieškovei skirta prieš tai neinformavus, kad ji įtariama darbo drausmės pažeidimu (ir kokiu), nesudarius galimybės pasiaiškinti dėl konkretaus darbo drausmės pažeidimo.


46.9.  Teismai tinkamai neįvertino, kad atleidžiant ieškovę turėjo būti gautas profesinės sąjungos sutikimas (Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 5 dalis, Bendrojo susitarimo 1.5 punktas, Individualaus susitarimo 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Bendruoju susitarimu, motyvuodamas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimu jis buvo pripažintas nesąžiningu. Ši sprendimą apeliacine tvarka peržiūrėjęs Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2574-232/2015 nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimu Bendrasis susitarimas nepripažintas negaliojančiu, nebuvo sprendžiamas Bendrojo susitarimo kvalifikavimo (ar Bendrasis susitarimas laikytinas kolektyvine sutartimi ar kt. rūšies susitarimu), teisėtumo ar galiojimo klausimas. Bendrovė ieškovės atžvilgiu Bendrąjį susitarimą vykdė, todėl neturi teisės jo ginčyti. Be to, profesinė sąjunga nėra šioje byloje dalyvaujantis asmuo, todėl Bendrasis susitarimas negalėjo būti vertinamas.


46.10.  Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 2.82 straipsnio 4 dalį, DK 297 straipsnį, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė, kaip bendrovės darbuotoja, kuri turi teisę ginčyti darbdavės sprendimus dėl drausminės nuobaudos skyrimo ir atleidimo iš darbo (DK 297 straipsnis), neturi teisės ginčyti 2015 m. balandžio 14 d. įsakymo CK 2.82 straipsnio 4 dalies pagrindu kaip neteisėto, priimto pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas (ABĮ 37 straipsnio 8, 10 dalys, DK 24 straipsnis) ir atsakovės įstatų 7 straipsnio 39, 40 dalių nuostatas, pagal kurias darbuotojus į darbą bendrovėje priima ir atleidžia, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas bendrovės generalinis direktorius, teisės principus. Ginčijamas įsakymas priimtas A. B. bendrovės vadovo įgaliojimais veikiant neteisėto bendrovės valdybos pirmininko sprendimo, kuris įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu nuo priėmimo momento,  pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas juridinio asmens organo sprendimo negaliojimo klausimą (CK 2.82 straipsnis), neteisėtai vadovavosi sandorių negaliojimą reglamentuojančiomis teisės normomis – CK 1.92 straipsniu, 2.133 straipsnio 9 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2009). Pripažinus sprendimą skirti ieškovei drausminę nuobaudą neteisėtu dėl to, kad A. B. neturėjo darbdavės įgaliojimų, darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo turi būti pripažintas neteisėtu vien šiuo pagrindu.


46.11.  Teismai nenustatė reikalingų aplinkybių tam, kad galima būtų pripažinti Individualų susitarimą negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalies, 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016). Šiuo atveju turėjo būti nustatyta, kad Individualus susitarimas sukelia akivaizdžią žalą bendrovei, turėjo būti nustatytas ieškovės nesąžiningumas, įvertinta, ar yra pagrindas ginti bendrovės teises. Bendrovės vadovas, darbdavės vardu sudarydamas Individualų susitarimą, kuriame nurodomos teisės aktais nedraudžiamos priemonės, skirtos pačios bendrovės sukurtoms sudėtingoms situacijoms, galėjusioms lemti ir lėmusioms darbuotojos darbo teisių pažeidimus, užkardyti, bei nustatydamas pažeistų darbuotojos darbo teisių atkūrimo taisykles, nepažeidė bendrovės veiklos tikslų (CK 1.82 straipsnio 1 dalis), tik vykdė DK 229 straipsnyje įtvirtintas darbdavio pareigas. Įstatymas, įpareigodamas darbdavį laikytis darbo teisės normų ir atkurti darbuotojo pažeistas teises (DK 229 straipsnis), nesieja šių sąlygų su darbuotojo išskirtinumu. Be to, ieškovė Individualaus susitarimo pasirašymo metu nebuvo eilinė bendrovės darbuotoja. Individualaus susitarimo sudarymas nesukėlė neigiamų pasekmių bendrovei, todėl nebuvo pagrindo ginti jos teisių CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Atsakovė ieškovės sąžiningumo prezumpcijos nepaneigė, ieškovė siekė darbo santykių tęstinumo. Individualaus susitarimo sudarymą lėmė bendrovės valdymo organų kaita. Individualiame susitarime nustatyti išeitinių išmokų ir kompensacijų dydžiai protingi, atitinkantys einamas pareigas, nustatyti įvertinus darbuotojų gaunamų darbo užmokesčių dydžius, bendrovės finansinę padėtį ir jos bei patronuojamųjų įmonių praktiką.


46.12.  Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas Individualų susitarimą negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, pažeidė proceso teisės normas, nes peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nepagrįstai išplėtė atsakovės atsikirtimų į ieškinį pagrindą (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 417 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nepripažino Individualaus susitarimo negaliojančiu šiuo pagrindu, nenustatė šios normos taikymo faktinio pagrindo, apeliaciniu skundu to neprašyta, o atsakovė apeliacinio skundo neteikė. R. Ž. ir ieškovė nebuvo valdybos nariai, todėl negalėjo daryti įtakos sprendimui dėl vadovo atšaukimo ar žinoti, kad toks sprendimas bus priimtas. R. Ž., sudarydamas Individualų susitarimą, veikė pagal vadovo kompetenciją (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, ABĮ 37 straipsnio 10 dalis, įstatų 7 straipsnio 22 dalies 4 punktas, 40 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.82 straipsnio 1 dalies nuostatas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės vadovo kompetencijos sudaryti Individualų susitarimą (šis klausimas net nepateko į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas). Teismai neteisėtai netaikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių, taip apribodami CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą, nors tai gali būti daroma tik įstatymo pagrindu, todėl nebuvo nustatyta tikroji Individualaus susitarimo šalių valia. Teismai netinkamai taikė DK 95 straipsnio 4 dalį, nes neįvertino, kad Individualiame susitarime nėra sąlygų, dėl kurių draudžiama susitarti teisės aktais.


46.13.  Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą pripažinti, kad atsakovė ją diskriminavo, netinkamai taikė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, nes netaikė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 4 straipsnio, pagal kurį pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo, tenka darbdaviui. Todėl ne ieškovė turėjo įrodyti, kad ji buvo diskriminuojama, tačiau atsakovė tai turėjo paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2012). Atsakovė diskriminavo ieškovę, nesudarydama jai vienodų darbo sąlygų su kitais darbuotojais (nuo ieškovės veiklos profesinėje sąjungoje pradžios), nesant objektyvaus ir teisėto pagrindo, neteisėtai skyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Teismams nesprendus ieškovės reikalavimo dėl jos diskriminavimo, be kita ko, buvo pažeista ir ieškovės teisė ginčyti diskriminacinio poveikio darbdavės sprendimus dėl neteisėto atleidimo iš darbo, nesumokėto darbo užmokesčio, šioje byloje siekiant žalos atlyginimo ir kitų teisių gynybos priemonių, kas laikytina Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 11, 13, 14 straipsnių pažeidimu.


46.14.  Ieškovė neginčijo darbdavės jai paskirtų premijų dydžių, tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar ieškovei darbdavės neteisėtai paskelbtos prastovos laikas (2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d.) turi būti įskaitytas į darbo laiką, t. y. ar paskirtosios premijos turi būti skaičiuojamos ir už prastovos laiką. Teismo sprendimu yra nustatytas prejudicinis faktas, kad ketvirtinės premijos pagal Premijavimo nuostatus yra ieškovės kintamoji darbo užmokesčio dalis, o atsakovės siekis nemokėti darbo užmokesčio pagal Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktą, tokį sprendimą motyvuojant ieškovės sukeltu interesų konfliktu, lojalumo nepaisymu (byloje atsakovė jį grindė Individualaus susitarimo sudarymu), yra nepagrįstas, nes už tai ieškovei nebuvo taikyta drausminė atsakomybė. Teismo sprendimu nustatytas prejudicinis faktas, kad nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. ieškovei buvo neteisėtai paskelbta prastova, o nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki atleidimo iš darbo jai nebuvo suteikta galimybė vykdyti visas darbo funkcijas pagal darbo sutartį. Pirmosios instancijos teismas, netaikydamas DK 36 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 6 dalies, 123 straipsnio 5 dalies ir teisės principo, jog iš teisės pažeidimo teisė neatsiranda, padarė nepagrįstą išvadą, kad prastovos pripažinimas neteisėta neturi nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas peržengė bylos teisminio nagrinėjimo ribas, vertindamas, kad atsakovė galėjo iš viso neskirti ieškovei paskirtosios ketvirtinės premijos už 2014 m. IV ketvirčio rezultatus (40 proc.) remdamasi Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktu dėl interesų konflikto pasirašant Individualų susitarimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesirėmė prejudiciniais faktais spręsdamas dėl premijų skyrimo.


46.15.  Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė įgijo subjektinę teisę reikalauti viso prašomo dydžio ketvirtinės premijos už 2015 m. I ketvirtį, tačiau nepagrįstai ieškovės reikalavimo netenkino, motyvuodamas drausmine nuobauda – atleidimu iš darbo, kaip pagrindu neskirti šios ketvirtinės premijos už 2015 m. I ketvirčio rezultatus pagal Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktą. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo apeliacinio skundo argumentų dėl ketvirtinės premijos už 2015 m. I ketvirčio rezultatus sandaros pagal Premijavimo nuostatus, kai tik viena šios premijos dalis – 20 proc. priklausė nuo individualių darbuotojų rezultatų (16 proc. priklausė už patronuojamųjų įmonių rezultatus, o 10 proc. – už Teisės ir turto valdymo skyriaus išlaidų biudžeto neviršijimą), ir tik formaliai konstatavo, jog pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms, nors tokios išvados prieštarauja prejudiciniams faktams, jog ketvirtinės premijos yra ieškovės kintamoji darbo užmokesčio dalis, o ne skatinamosios išmokos.


46.16.  Teismai, spręsdami dėl metinės premijos išieškojimo, netinkamai aiškino ir taikė DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus darbo santykių teisinio reglamentavimo principus, ir nepagrįstai sprendė, kad darbdavio diskrecija premijuojant darbuotojus nėra ribojama lygiateisiškumo principu (DK 2 straipsnio 1 dalies 4, 6 punktai, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnis), draudžiančiu diskriminuoti darbo teisės subjektus, taikyti jiems skirtingas darbo sąlygas, tapačius santykius vertinti skirtingai dėl įvairių aplinkybių, kurios yra nesusijusios su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, nevienodai vertinti darbuotojų darbą, nevienodai apmokėti tą patį darbą ir už jį skatinti. Teismai iš viso nenustatė ir nevertino aplinkybių, susijusių su metinės premijos neskyrimo priežastimis, ir neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nors ieškovė pagrindė savo diskriminavimą nuolatiniujos teisių pažeidinėjimu.


46.17. Apeliacinės instancijos teismas buvo neteisėtos sudėties, šališkas ir, jam nenusišalinus nuo bylos nagrinėjimo, padarytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 111 straipsnių, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, CPK 21, 66 straipsnių pažeidimas, kas sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis). Vilniaus apygardos teismas buvo šališkas dėl advokato Gintaro Balčiūno ir Vilniaus apygardos teismo pirmininkės Loretos Braždienės kolegiškų santykių (G. Balčiūnas buvo teisingumo ministru tuomet, kai L. Braždienė dirbo Teismų departamente prie Teisingumo ministerijos, vėliau ji buvo įdarbinta Teisingumo ministerijoje), taip pat susiklosčiusios asmeninio pobūdžio situacijos, kai ieškovė pateikė savo nuomonę Teisėjų tarybai dėl L. Braždienės skyrimo Vilniaus apygardos teismo pirmininke. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija buvo suformuota darant įtaką L. Braždienei, o ne automatizuotu atrankos būdu. Be to, teisme nustatyta darbo bylas nagrinėjančių teisėjų specializacija, todėl teisėjų kolegijos suformavimo atsitiktinumo faktorius buvo neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas nebuvo nepriklausomas ir nešališkas, nes rėmėsi kolegos teisėjo A. Veriko priimta nutartimi. Be to, bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo dėl neteisėto jos suformavimo. Po teisėjų kolegijos byloje nusišalinimo 2018 m. vasario 26 d. panaikinus Vilniaus apygardos teismo teisėjo skyrimo byloje 2018 m. vasario 1 d. protokolą (toliau – Pradinis protokolas), remiantis Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 13P-123-(7.1.2), 17 punktu, automatinis bylos paskyrimas naujam teisėjui turėjo būti vykdomas pagal tuos pačius kriterijus, kurie buvo nustatyti ir galiojo pirmojo paskyrimo, t. y. Pradinio protokolo, metu. Pagal naują Vilniaus apygardos teismo teisėjo skyrimo byloje 2018 m. vasario 26 d. protokolą (toliau – Protokolas) matyti, kad bylas skirstantis asmuo atmetė pirmus tris automatizuoto atrankos būdo parinktus teisėjus Ramunę Mikonienę, Astą Pikelienę ir Neringą Švedienę, nurodydamas Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2018 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. V-8, kuris net nebuvo nurodytas Pradiniame protokole, 5 punktą. Kadangi bylos paskyrimas naujam teisėjui turėjo būti vykdomas pagal tuos pačius kriterijus, kurie buvo nustatyti ir galiojo pirmojo paskyrimo metu, o Pradiniame protokole nebuvo nuorodos į Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2018 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. V-8, todėl jis vien tik dėl šios priežasties negalėjo būti nurodytas Protokole. Automatizuotu atrankos būdu parinkti ir Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2018 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. V-8 pagrindu atmesti teisėjai priklauso Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriui, be to, visi darbo santykių bylose besispecializuojantys Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjai negalėjo nagrinėti bylos, todėl vadovaujantis Teisėjų specializacijos tam tikrų kategorijų byloms nagrinėti nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 13P-202-(7.1.2), 17, 18 punktais byla turėjo būti automatizuotu atrankos būdu paskirstoma Civilinių bylų skyriaus teisėjams nepriklausomai nuo specializacijos. Kaip matyti iš viešai skelbiamo Vilniaus apygardos teismo tvarkaraščio, skiriant bylą nebuvo susiklosčiusi Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Vilniaus apygardos teisme taisyklių, patvirtintų Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2017 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-80, (toliau – ir Taisyklės) 66 punkte nurodyta situacija, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo bylas skirstančiam asmeniui netvirtinti automatizuotu atrankos būdu bylai parinkto teisėjo, juolab kad tokio pagrindo, kai Vilniaus apygardos teismo pirmininko įsakymu eliminuojami teisėjai, neįtvirtina taisyklės.


46.18.  Teismai netinkamai taikė CPK 177 straipsnio 1, 2 dalies normas dėl įrodymų sąsajumo ir leistinumo vertinimo. Ieškovės pateikti įrašai padaryti teisėtai – ieškovės darbo vietoje, taigi nepažeidžiant teisių į privatų gyvenimą. Šiuo atveju buvo fiksuojami ne asmeniniai pokalbio dalyvių santykiai, o santykiai, susiję su ieškovės darbu, ir įrašai patvirtino, kad ieškovė buvo bendrovėje vertinama kaip labai gera darbuotoja, o iš anksto suplanuotą susidorojimą su ja lėmė su ieškovės darbu ir su Individualaus susitarimo pasirašymu nesusijusios aplinkybės (priešingai, garso įrašai patvirtina, jog egzistavo objektyvios priežastys pasirašyti Individualų susitarimą). Advokato Mariaus Devyžio patvirtinimo bei teisinių paslaugų sutarties pateikimo būtinybė iškilo tik po 2017 m. sausio 16 d. atsakovės rašytinių paaiškinimų pateikimo ir jų priėmimo, o antstolio I. Gaidelio 2014 m. spalio 1 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas tapo žinomas ieškovei tik tada, kai jį į bylą pateikė trečiasis asmuo. Advokato M. Devyžio patvirtinimas ir teisinių paslaugų sutartis papildomai patvirtina, kad prašymą Darbo ginčų komisijai (premijų lentelę) rengė advokatų kontora profesinės sąjungos pavedimu ir kad šiuos dokumentus profesinės sąjunga naudojo gindama darbuotojų interesus savo nuožiūra, o antstolio I. Gaidelio 2014 m. spalio 1 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad apie profesinės sąjungos pagalbą trečiajam asmeniui bendrovei buvo žinoma ir ji tam pritarė dar 2014 m. spalio 1 d., taip pat patvirtina, kad bendrovė nelaikė tokio veikimo pažeidžiančiu jos interesus, ir ieškovė neturėjo pagrindo manyti, kad bendrovės pozicija ateityje pasikeis.


47. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą ir palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, priteisti iš ieškovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:


47.1.   Tai, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pirmosios instancijos teismo sprendimu, nėra teismams neleistinas elgesys ir nepripažintina visišku motyvų nebuvimu, sudarančiu CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Tai, kad sutampa apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuri buvo panaikinta kasacinio teismo, ir ginčijamoje nutartyje analizuoti klausimai, yra pagrįsta, atsižvelgiant į tai, kad abu kartus bylos nagrinėtos pagal tas pačias ribas, buvo nustatomos reikšmingos bylai aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl Individualaus susitarimo spręsdamas dėl reikalavimo pripažinti jį negaliojančiu, ir jis nebuvo drausminės nuobaudos ieškovei skyrimo pagrindas, buvo traktuojamas tik kaip patvirtinantis ieškovės nelojalų elgesį.


47.2.  R. Ž. byloje prieš atsakovę naudojo ne standartizuotus profesinės sąjungos dokumentus, bet individualų, asmeniškai ieškovės rengtą ir teiktą prašymą Darbo ginčų komisijai. R. Ž. ir ieškovės naudotos lentelės ir dalis procesinio dokumento teksto su individualizuojančiais požymiais yra identiški, tačiau jie iš esmės skiriasi nuo profesinės sąjungos naudotų lentelių. Ieškovės pareigos bendrąja prasme buvo atstovauti atsakovės teisiniams interesams. Ieškovei skirta drausminė nuobauda nėra susijusi su jos veikla profesinėje sąjungoje. Kaip ieškovės darbo drausmės pažeidimą koncernas kvalifikavo nelojalų ir darbdavei priešišką elgesį – teisinę pagalbą R. Ž., šiam rengiant patikslintą ieškinį atsakovei, atsižvelgiant į tuo metu ieškovės einamas Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovo pareigas ir funkcijas pagal Teisės ir turto valdymo skyriaus nuostatų 2.2.2, 3.6, 3.8 punktus ir DK 228 straipsnį. R. Ž. pagal pareigas priklausė bendrovės administracijai (DK 14 straipsnio 2 dalis) ir buvo atsakovės atstovas pagal DK 19 straipsnio 2 dalį, nes jis negalėjo būti profesinės sąjungos narys. Profesinės sąjungos pagalba R. Ž. būtų nesuderinama su Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 4 dalies, 10 straipsnio reikalavimais.


47.3.  Pasitikėjimo darbuotoju praradimas darbo santykiuose yra pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Lojalumo pareigos pažeidimas yra reikšmingas, kvalifikuojant darbuotojo elgesį kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-716-706/2015). Pasirašydama Individualų susitarimą ieškovė buvo viena iš keturių bendrovės vadovybės narių, teisės ir bendrųjų reikalų direktorė, atskaitinga ne tik generaliniam direktoriui, bet ir valdybai. Pagal bendrovės vadovybės reglamentą, ji buvo darbdavio atstovė santykiuose su kitais darbuotojais. Ieškovė ėjo Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovo pareigas ir vykdė teisininko darbo funkcijas, buvo kelių patronuojamųjų bendrovių valdybos narė. Pagal Teisės ir turto valdymo skyriaus nuostatus pagrindinė ieškovės pareiga buvo bendrovės teisinių interesų apsauga. Prieš bendrovę nukreiptų teisinių argumentų perdavimas (tiesiogiai ar per kitus asmenis) R. Ž., pareiškusiam ieškinį bendrovei, yra veikimas esant interesų konfliktui, nesuderinamas su bendrovės teisininko vadovaujamomis pareigomis.


47.4.  Ieškovės kaltę dėl padaryto pažeidimo įrodo jos melagingi pasiaiškinimai drausminio tyrimo procese ir atsisakymas bendradarbiauti, Individualus susitarimas, asmeniniai ryšiai su R. Ž., nuolat demonstruojamas abejingumas darbdavės teisiniams interesams.


47.5.   Ši byla nėra žalos (nuostolių) atlyginimo byla, todėl atsakovei nekilo pareiga įrodyti, kad ieškovė sukėlė konkrečius nuotolius. Pasitikėjimo darbuotoju praradimas yra pakankama žalinga pasekmė darbdaviui tam, kad jis darbo pareigų pažeidimą pagrįstai kvalifikuotų kaip šiurkštų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2014).


47.6.  Iki atleidimo iš darbo ieškovei tris kartus buvo suteikta galimybė pasiaiškinti, siekiant išsiaiškinti informaciją, reikalingą konkrečiam elgesiui įvertinti. Atleidimo neteisėtumo savaime nelemia faktas, kad nebuvo prašyta, jog darbuotojas pasiaiškintų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017).


47.7.  Iki šios bylos nagrinėjimo pradžios Bendrasis susitarimas jau buvo pripažintas nesąžiningu ir netaikytinu įsiteisėjusiu teismo sprendimu atsakovės ir profesinės sąjungos ginče (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-608-852/2015). Taip pat jis pripažintas nesąžiningu ir netaikytinu kitais įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-19745-996/206; 2016 m. balandžio 21 d. sprendimas civilinėje byloje 2-828-727/2016).


47.8.   Ieškovės atleidimo iš darbo metu A. B. ėjo ekonomikos ir finansų direktoriaus pareigas, priklausė vadovybei. Bendrovei objektyviai negalint paskirti generalinio direktoriaus, tuo metu tai buvo vienintelis vadovybės narys, atstovavęs bendrovei operatyvinio valdymo tikslais, vykdęs valdybos, kaip kolegialaus organo, pavedimus, jai tiesiogiai atskaitingas. Ekonomikos ir finansų direktorius turėjo reikiamus pagrindus atstovauti atsakovei pagal DK 24, 240 straipsnius, Darbo tvarkos taisyklių 4.5 punktą ir valdybos 2015 m. sausio 21 d. sprendimą.


47.9.  Individualus susitarimas priskirtinas vadinamiesiems auksinio parašiuto susitarimams, nes bendrovės vadovybės narei buvo nustatyta speciali išmoka atleidimo atveju, smarkiai viršijanti įstatymu suteikiamas garantijas, ir kitos išskirtinės privilegijos. Papildomų nepagrįstų privilegijų suteikimas darbuotojams yra nesuderinamas su vadovo fiduciarinėmis pareigomis, be to, yra būtina subalansuoti darbuotojams priklausančias išmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014).


47.10. Ieškovė ir R. Ž., sudarydami Individualų susitarimą, veikė nesąžiningai. Individualus susitarimas nebuvo vizuotas Sutarčių rengimo, derinimo, pasirašymo, registravimo ir vykdymo UAB koncerno „Achemos grupė“ metodiniuose nurodymuose, patvirtintuose UAB koncerno „Achemos grupė“ generalinio direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymu, nustatyta tvarka.


47.11.  Šiuo atveju taikytinas CK 1.91 straipsnis, nes Individualiame susitarime įtvirtintos sąlygos yra naudingos tik ieškovei, nenustatant jai jokių įsipareigojimų. Teismai nenustatė, kad būtų objektyvios aplinkybės sudaryti Individualų susitarimą, suteikiantį išskirtines garantijas ieškovei. Susitarimo sudarymo faktas buvo slepiamas nuo bendrovės valdybos. Bendrovės vadovybės darbuotojų premijavimas priklauso bendrovės valdybos kompetencijai. Byloje nustatytos aplinkybės, patvirtinančios ieškovės ir R. Ž. piktavališką susitarimą.


47.12.  Individualaus susitarimo galiojimo klausimas sudarė ieškovės apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, nes ieškovė reikalavo priteisti sumas, nustatytas šiuo susitarimu, ir atmesti priešieškinį dėl Individualaus susitarimo negaliojimo. CK 1.82 straipsnio 1 dalyje ir 1.91 straipsnyje įtvirtinti tarpusavyje susiję, vienas kitą pakeičiantys sandorių negaliojimo pagrindai, kuriems taikomi tokie patys kriterijai, esant tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad susitarimas yra negaliojantis CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, neperžengė bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribų, o vykdė teismui nustatytą pareigą tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusį teisinį santykį.


47.13.  Nagrinėjamoje byloje netaikytinas Lygių galimybių įstatymas, nes nenustatytas jame įtvirtintas diskriminavimo pagrindas.


47.14.  Ieškovei už 2014 m. IV ketvirtį sumokėta 324 Eur ketvirtinės premijos, pritaikius Premijavimo nuostatų 2.1.1 punktą, pagal kurį bazinis ketvirtinės premijos dydis apskaičiuojamas nuo faktinio ketvirtinio tarifinio atlygio. Tarifinis atlygis yra nustatytas ieškovės darbo sutarties 3 punkte. 2014 m. IV ketvirtį, iki 2014 m. gruodžio 4 d., darbuotojai mokėtas vidutinis darbo užmokestis už prastovos laiką, todėl jos ketvirtinė premija apskaičiuota pagal tarifinį atlyginimą, išmokėtą už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 31 dienos. 2014 m. IV ketvirtį už prastovos laikotarpį darbuotojai buvo mokėtas ne tarifinis atlygis, bet vidutinis darbo užmokestis, 2,6 karto viršijantis jos tarifinį atlygį. Ieškovei ketvirtinė premija už 2015 m. I ketvirtį nebuvo išmokėta, nes 2015 m. balandžio 14 d. ji buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (Premijavimo nuostatų 2.3.2 punktas). Kalėdinė premija – tai vienkartinė, diskrecinė, skatinamoji, su jokiais rodikliais nesusieta premijos rūšis pagal Premijavimo nuostatų 3.2 skyrių, tai nėra darbo užmokesčio dalis. Pagal atsakovės 2014 m. lapkričio 17 d. įsakymo Nr. P-54§1 1.1.1 punktą visiems premijuojamiems darbuotojams kalėdinė premija buvo skirta proporcingai išdirbtam laikui. Premijavimo nuostatų 4.2 punktas nustato tik maksimalų galimą metinės premijos dydį – 12 mėnesių vidutinį atlyginimą. Bendrovėje nėra nustatyta konkrečių metinės premijos skyrimo kriterijų, metinė premija yra vienkartinė ir diskrecinio pobūdžio. Valdyba sprendimus dėl metinių premijų priima vadovaudamasi specialiais metodiniais nurodymais, kurių 1.4 punktas nustato, kad metinės premijos – tai vienas iš darbdavio taikomų darbuotojų skatinimo būdų, nustatytų DK 233 straipsnyje, kuris siejamas su įmonės metų finansiniais rezultatais ir darbuotojų indėliu į įmonės veiklą. Ieškovė neturi subjektinės teisės reikalauti metinės premijos.


47.15. Ieškovė nenurodo jokių faktų, kurie galėtų pagrįsti tariamą teisėjų šališkumą. Ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su teismo pirmininke L. Braždiene, neturi jokio tiesioginio ar netiesioginio ryšio su bylą nagrinėjusiais teisėjais. Ieškovė advokato G. Balčiūno ir teisėjos L. Braždienės, kuri net nenagrinėjo bylos, kolegiškus santykius grindžia prieš 18 ir daugiau metų susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kurios nepatvirtina, kad šie asmenys ieškovės nurodytu metu bendravo ar turėjo kitokio pobūdžio kontaktą. Teisėjas A. Verikas bylos pakartotinai nenagrinėjo, neįrodyta jo įtaka bylą nagrinėjusiems teisėjams. Teisėjų kolegijos pakeitimas atitiko Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 36 straipsnio 11 punktą, Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių aprašo, patvirtino Teisėjų tarybos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 13P-123-(7.1.2), 5, 16, 24 punktus ir Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Vilniaus apygardos teisme taisyklių nuostatas. Priežastys, susijusios su teisėjų darbo krūviu, yra teisėtas pagrindas pakeisti automatiniu atrankos būdu paskirtus bylą nagrinėti teisėjus.


47.16. Ieškovė nepagrindžia, kodėl bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme metu pateikti įrodymai – advokato M. Devyžio patvirtinimas, teisinių paslaugų sutartis ir antstolio I. Gaidelio 2014 m. spalio 1 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas – negalėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Ieškovės padaryti garso įrašai (asmens duomenų tvarkymas automatiniu būdu) neatitinka Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, galiojusio įrašų padarymo metu, 5 straipsnyje nustatytų teisėtumo kriterijų ir pažeidžia šio įstatymo 23, 24 straipsnių reikalavimus (pareiga informuoti asmens duomenų subjektą apie asmens duomenų tvarkymą), Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnį.


48. Trečiasis asmuo R. Ž. pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovės kasacinio skundo prašo patenkinti kasacinį skundą ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės L. P. ieškinys ir patenkinta dalis atsakovės UAB koncerno „Achemos grupė“ priešieškinio, ir priimti naują sprendimą dėl šios bylos dalies – atmesti atsakovės priešieškinį ir patenkinti ieškovės ieškinį, priteisti trečiajam asmeniui R. Ž. iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl neteisėtos sudėties teismo

 

49. CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.


50. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad pagal CPK I dalies VI skyriaus („Teismo sudėtis. Nušalinimai“) teisės normas pagrindas konstatuoti teismo sudėtį esant neteisėtą būtų tuo atveju, jei bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija būtų sudaryta pažeidžiant CPK 62 straipsnio reikalavimus, teismo procesinį sprendimą būtų priėmęs ir pasirašęs teisėjas (teisėjai), nesantis pagal CPK 62 straipsnį sudarytos teisėjų kolegijos narys, taip pat jei konkreti teisėjų kolegijos sudėtis pažeistų CPK 71 straipsnyje įtvirtintą draudimą teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą ar teisėjas nagrinėtų bylą esant CPK 65, 66 straipsniuose nustatytiems teisėjo nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo pagrindams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2009).


51. CPK 62 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teisme civilines bylas nagrinėja vienas teisėjas, trijų teisėjų kolegija arba mišri Civilinių bylų skyriaus ir Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija. Kolegiją sudaro ir jos pirmininką skiria atitinkamo teismo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas (5 dalis). Bylos teismuose skirstomos Teismų įstatyme nustatyta bylų paskirstymo tvarka (7 dalis). Teismų įstatymo 36 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad bylos teisėjams paskirstomos ir teisėjų kolegijos sudaromos naudojantis kompiuterine programa, sukurta vadovaujantis Teisėjų tarybos patvirtintomis Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklėmis. Šios taisyklės turi užtikrinti, kad bylos teisėjams būtų paskirstomos ir teisėjų kolegijos būtų sudaromos atsižvelgiant į teisėjų specializaciją, darbo krūvio tolygumą, bylų sudėtingumą, teisėjų kolegijų sudėties rotaciją, tos pačios sudėties teisėjų kolegijos maksimalią veiklos trukmę, įstatymuose numatytus draudimus teisėjui nagrinėti konkrečią bylą, teisėjo ar teisėjų kolegijos sudėties pakeitimą, teisėjų nušalinimo ar nusišalinimo aplinkybes, laikinojo nedarbingumo, atostogų ar komandiruotės atvejus (11 dalis). Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2017 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-80 patvirtintų Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Vilniaus apygardos teisme taisyklių 5 punkte nustatyta, kad bylos skirstomos atsižvelgiant į teisėjų specializaciją, įstatymuose įtvirtintus atskirų kategorijų bylų išnagrinėjimo terminus, prioritetine tvarka skirstomas bylas, bylų sudėtingumą, kitus Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 13P-123-(7.1.2), (toliau – Aprašas) 5 punkte nurodytus veiksnius ir užtikrinant, kad teisėjų darbo krūvis per kalendorinius metus būtų kuo tolygesnis.


52. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad šiai bylai nagrinėti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija buvo suformuota neteisėtai – ne automatizuotu atrankos būdu. Bylas skirstantis asmuo nepagrįstai atmetė pirmus tris automatizuoto atrankos būdu parinktus teisėjus Ramunę Mikonienę, Astą Pikelienę ir Neringą Švedienę Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2018 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. V-8 pagrindu. Po teisėjų kolegijos (Loreta Braždienė, Laima Ribokaitė ir Tomas Venckus) byloje nusišalinimo 2018 m. vasario 26 d. panaikinus Vilniaus apygardos teismo teisėjo skyrimo byloje 2018 m. vasario 1 d. protokolą, remiantis Aprašo 17 punktu, automatinis bylos paskyrimas naujam teisėjui turėjo būti vykdomas pagal tuos pačius kriterijus, kurie buvo nustatyti ir galiojo pirmojo paskyrimo, t. y. Pradinio protokolo, metu. Teisėjų kolegija nurodytus kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.


53. Bylos duomenimis, kasaciniam teismui 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi grąžinus bylą Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo 2018 m. vasario 2 d. buvo suformuota bylą nagrinėsianti kolegija (Loreta Braždienė, Laima Ribokaitė ir Tomas Venckus). Ieškovė pareiškė nušalinimą visam Vilniaus apygardos teismui, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė 2018 m. vasario 27 d. nutartimi ieškovės pareiškimo netenkino. Bylą nagrinėti paskirta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. vasario 22 d. nutartimi nusišalino nuo bylos nagrinėjimo. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Neringa Švedienė 2018 m. vasario 27 d. nutartimi šią bylą perdavė nagrinėti naujai teisėjų kolegijai (Dainius Rinkevičius, Eglė Surgailienė ir Jelena Šiškina) (Taisyklių 45, 46 punktai). Naujai sudarytai teisėjų kolegijai ieškovė nušalinimo byloje nereiškė (CPK 68 straipsnio 1, 2 dalys).


54. Nei Taisyklėse, nei kasaciniame skunde akcentuojamame Aprašo 17 punkte nėra ieškovės nurodomos nuostatos, kad po teisėjų kolegijos byloje nusišalinimo panaikinus Vilniaus apygardos teismo teisėjo skyrimo byloje protokolą automatinis bylos paskyrimas naujam teisėjui turi būti vykdomas pagal tuos pačius kriterijus, kurie buvo nustatyti ir galiojo pirmojo paskyrimo, t. y. Pradinio protokolo, metu. Aprašo 17 punkte nustatyta, kad atskirų kategorijų bylos yra skiriamos nagrinėti atitinkamos specializacijos teisėjams ir, tik jiems pagal įstatymą ar dėl kitų objektyvių priežasčių negalint nagrinėti konkrečių skirstomų bylų, šios bylos gali būti skiriamos nagrinėti kitiems teisėjams, kuriems tokia specializacija nėra nustatyta. Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2018 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. V-8 2 punktu bylas dėl darbo teisinių santykių nagrinėti nuo 2018 m. vasario 1 d. buvo paskirti Laima Ribokaitė, Tomas Venckus ir Andrius Verikas. Minėta, kad teisėjai Laima Ribokaitė ir Tomas Venckus, ieškovei pareiškus nušalinimą, nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, o teisėjas Andrius Verikas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi, taip pat negalėjo nagrinėti šios bylos. Taigi nagrinėti šią bylą turėjo kitos specializacijos teisėjai, kurie buvo parinkti automatizuotu atrankos būdu. Ieškovės nurodytoms teisėjoms Ramunei Mikonienei, Astai Pikelienei ir Neringai Švedienei ši byla nagrinėti nebuvo paskirta dėl didelio darbo krūvio, ir tai atitiko Teismų įstatymo 36 straipsnio 11 dalies, Taisyklių 5 punkto reikalavimus (nutarties 51 punktas).


55. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta teisėtai sudarytos teisėjų kolegijos, t. y. teisėtos sudėties teismo, todėl pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą nenustatyta.

 

Dėl atleidimo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą

 

56. 2002 m. Darbo kodekso (redakcija, galiojusi ieškovės atleidimo iš darbo metu) 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta darbdavio teisė nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjus darbuotojo, jei šis vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis).


57. DK 228 straipsnyje nustatytos pagrindinės darbuotojų pareigos, kurių privalo laikytis visi darbuotojai. Darbuotojas privalo laikytis ne tik darbo sutartyje ar vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų reikalavimų, bet ir dirbti dorai bei sąžiningai, laikytis įstatymų ir darbo drausmės, tausoti darbdavio turtą, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepažeisti darbdavio teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 35, 228 straipsniai). Sudaryta darbo sutartis įpareigoja darbuotoją būti lojalų, dirbti dorai, sąžiningai, tausoti darbdavio turtą ir savavališkai neatlikti veiksmų, kurie kenktų darbdavio interesams. Išvardytos ir kitos darbuotojų pareigos taip pat gali būti nustatytos bei smulkiau detalizuotos, atsižvelgiant į darbo pobūdį, kitose DK normose, kituose įstatymuose ir norminiuose bei lokaliuose teisės aktuose, profesiniuose etikos kodeksuose, taisyklėse, pareiginėse instrukcijose, darbo sutartyse ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2012; 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-248/2017, 21 punktas).


58. Pagal DK 235 straipsnio 1 dalį šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas galimų šiurkščių pažeidimų sąrašas. Jis nėra baigtinis, nes 11 punkte nurodyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomi kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka.


59. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus. Teismas vertina, kvalifikuoja ir sprendžia, ar darbuotojo neteisėti veiksmai atitinka DK 235 straipsnyje nustatyto šiurkštaus darbo pažeidimo sąvoką ir ar sudaro pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nepriklausomai nuo to, pagal kurį DK 235 straipsnio 2 dalies punktą kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą juos kvalifikavo darbdavys. Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 29 punktą).

 

60. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė buvo atleista iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – teisinių argumentų ir premijų lentelės perdavimą trečiajam asmeniui R. Ž., kuris, pasinaudodamas šia informacija, iškėlė ieškinį atsakovei. 2015 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. P-13§3 atleisti ieškovę iš darbo priimtas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 235 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 11 punkto, 240 straipsnio, Darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų UAB koncerno „Achemos grupė“ generalinio direktoriaus 2014 m. vasario 7 d. įsakymu, 6.1.3, 6.5, 6.7 punktų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės pagrindinė pareiga buvo bendrovės interesų teisinė apsauga, taip pat atstovavimas ginčuose su trečiaisiais asmenimis, todėl teisinių argumentų ir premijų lentelės perdavimas ir su ieškovės pagalba panaudojimas teisminiame ginče prieš bendrovę reiškia tiesioginių ieškovės pareigų nevykdymą ir nelojalumą įmonei, kad ieškovės veiksmai lėmė tai, jog jos elgesys buvo įvertintas kaip drausminis nusižengimas, kuriuo buvo pažeista atsakovės darbo tvarka, todėl atsakovė pagrįstai jai skyrė griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Teisėjų kolegija šias teismų išvadas laiko nepagrįstomis.


61. Nagrinėjamoje byloje teismai kaip įrodytą konstatavo darbo drausmės pažeidimo faktą – teisinių argumentų ir premijų lentelės perdavimą trečiajam asmeniui R. Ž.. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje įrodinėjimo priemonėmis nėra pašalintas įsitikinimas, jog būtent ieškovė pateikė R. Ž. tekstą (lentelę), jam rengiant ieškinį teismui prieš UAB koncerną „Achemos grupė“, tokį patį, koks buvo jos pačios prašyme Darbo ginčų komisijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės nelojalumas ir priešiškas darbdavei elgesys byloje yra įrodytas CPK leistina tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl darbdavio pareigos įrodyti nusižengimo padarymo faktą ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (nutarties 59 punktas). Ne ieškovė byloje turėjo įrodyti, kad ji neteikė R. Ž. teisinių argumentų ir teksto (lentelės), šiam rengiant ieškinį teismui prieš UAB koncerną „Achemos grupė“, o būtent atsakovė turėjo įrodyti, kad ieškovė atliko šiuos veiksmus ir kad jie pagrįstai kvalifikuoti kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas.


62. Teismai išvadą, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, iš esmės grindė atsakovės paaiškinimais, lentelių teksto sutapimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys yra nepakankami tam, kad galima būtų spręsti, jog būtent ieškovė perdavė R. Ž. teisinius argumentus ir premijų lentelę. Nors atsakovės paaiškinimai ir vertintini kaip įrodymas, yra subjektyvūs, pateikiami siekiant atsikirsti į reiškiamą ieškinį, todėl, nesant šiuos paaiškinimus patvirtinančių kitų įrodymų, negali būti vertinami kaip pagrindas susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui, kad ieškovė atliko nurodytus veiksmus. Bylos duomenimis, ieškovė neigė lentelės perdavimą ir pagalbą R. Ž..  Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra patikimų duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog ieškovė perdavė teisinius argumentus ir premijų lentelę trečiajam asmeniui R. Ž., taigi šis faktas nagrinėjamoje byloje atsakovės neįrodytas (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, perkeldami įrodinėjimo pareigą ieškovei, vertindami byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, formuojamą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais (nutarties 59 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018, 46 punktas).


63. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyta, kad lentelę R. Ž. perdavė ieškovė, t. y. kad ji padarė darbo drausmės pažeidimą, pagrindo pripažinti šį pažeidimą kaip šiurkštų nebūtų. Bylos duomenimis, atsakovės bendrovėje galiojo valdybos 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1362-12-153 patvirtinti UAB koncerno „Achemos grupė“ (valdančiosios įmonės) vadovybės bei kitų darbuotojų premijavimo nuostatai, kuriais remiantis buvo apskaičiuojamos ir mokamos premijos pas atsakovę dirbantiems darbuotojams. Šio lokalaus teisės akto turinys turėjo būti žinomas atsakovės darbuotojams. Galimas šio dokumento pateikimas lentelės forma R. Ž. neapribotų atsakovės gynybos galimybių civilinėje byloje, iškeltoje R. Ž. ieškinio pagrindu. Taigi realių neigiamų padarinių dėl lentelės perdavimo atsakovė negalėtų patirti, o tai yra svarbu sprendžiant, kad konkretus darbo pareigų pažeidimas negali būti priskirtas prie šiurkščių (nutarties 59 punktas).


64. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo pareigas ir vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir jai pagrįstai buvo taikyta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, CPK 178, 185 straipsniai). Dėl šios priežasties yra pagrindas panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai, susiję su ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovės 2015 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. P-13§3 skirti ieškovei drausminę nuobaudą ir nutraukti darbo sutartį; pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo ir darbo sutarties nutraukimą neteisėtais ir laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).


65. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad ieškovės atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą buvo neteisėtas, netenka teisinės reikšmės bylos galutiniam rezultatui kasacinio skundo argumentai dėl įsakymą atleisti ieškovę iš darbo pasirašiusio A. B., kaip bendrovės direktoriaus, įgaliojimų, dėl Bendrajame susitarime nustatytos pareigos, atleidžiant iš darbo darbuotoją gauti profsąjungos sutikimą, pažeidimo, dėl ieškovės diskriminavimo dėl dalyvavimo profsąjungos veikloje (tokiu diskriminavimu ieškovė ieškinyje grindė neteisėtą savo atleidimą iš darbo). Dėl to teisėjų kolegija šiais klausimais nepasisako.


66. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, neprašė teismo grąžinti ją dirbti pas atsakovę, o pareiškė reikalavimą priteisti jai priklausančias išmokas (DK 300 straipsnio 1, 4 dalys). Kadangi nagrinėjamoje byloje pripažinta, kad ieškovė iš darbo atleista nepagrįstai, tai ieškovei pagal įstatymą priklauso su darbo sutarties nutraukimu susijusios išmokos, t. y. taikytinas DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytas kompensavimo mechanizmas, taip pat spręstina dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas (DK 177 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismai, nusprendę, kad ieškovė iš darbo buvo atleista pagrįstai, nurodytais klausimais nepasisakė. Išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas nustatymas susijęs su fakto klausimu, tai nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai, todėl šis ieškovės reikalavimas grąžintinas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).


67. Ieškinio reikalavimas priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėto atleidimo iš darbo buvo atmestas kartu su reikalavimu pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu. Teisėjų kolegijai nusprendus priešingai, t. y. kad ieškovės reikalavimas pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu tenkintinas, bylos dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes turi būti nustatytos faktinės bylos aplinkybės dėl ieškovės (ne)patirtos žalos ir jos dydžio (CPK 353 straipsnio 1 dalis).


68. Ieškovė taip pat prašė priteisti jai priklausančias išmokas ir pagal Individualų susitarimą, kuris šioje byloje buvo ginčijamas atsakovės ir teismų pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Kasaciniu skundu ieškovė nesutinka su tokiu teismų sprendimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, Individualaus susitarimo vertinimas yra aktualus, sprendžiant dėl ieškovei pagal šį susitarimą mokėtinų išmokų. Dėl šios priežasties yra svarbu pasisakyti dėl Individualaus susitarimo teisėtumo.

 

Dėl Individualaus susitarimo ginčijimo CK 1.91 straipsnio pagrindu

 

69. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nes pirmosios instancijos teismas nepripažino Individualaus susitarimo negaliojančiu CK 1.19 straipsnio pagrindu, nenustatė šios normos taikymo faktinio pagrindo, apeliaciniu skundu to neprašyta, o atsakovė apeliacinio skundo neteikė. Teisėjų kolegija laiko šiuos kasacinio skundo argumentus nepagrįstais.


70. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui. Tačiau nuo faktinio ieškinio pagrindo reikia skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytinas materialiosios teisės normas. Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vadinasi, ginčo šalys gali pasiūlyti teismui ginčo teisinę kvalifikaciją, tačiau, kaip pažymėta pirmiau, šalių nurodytas ieškinio teisinis pagrindas teismui nėra privalomas. Teismas, spręsdamas ginčą, privalo konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019, 39 punktas).


71. Bylos duomenimis, atsakovė priešieškinyje (kartu su teiktais paaiškinimais) nurodė faktines aplinkybes, kurios, jos manymu, pagrindė ieškovės ir bendrovės generalinio direktoriaus R. Ž. piktavališką susitarimą sudaryti Individualų susitarimą, prieštaraujantį atsakovės interesams. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Individualų susitarimą, turėjo teisę ir pareigą tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius teisinius santykius ir taikyti tokią teisės normą, kurios dispozicija atitinka atsakovės nurodytas aplinkybes, t. y. faktinį pagrindą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą vertinti Individualaus susitarimo teisėtumą ir CK 1.91 straipsnio pagrindu.


72. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu sandoris, sudarytas dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi.


73. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnis). Juridinių asmenų sandoriai sudaromi juridinių asmenų valdymo organų, pagal kompetenciją atstovaujančių privačiam juridiniam asmeniui. Atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitarus su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2014).


74. Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Pažymėtina, kad piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2014).


75. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 19 d. UAB koncernas „Achemos grupė“, atstovaujama generalinio direktorius R. Ž., ir ieškovė sudarė Individualų susitarimą, kuriuo nustatyta, kad: aštuoniolika mėnesių nuo šio susitarimo pasirašymo – garantijų laikotarpiu – darbuotojo darbo sutarties sąlygos gali būti keičiamos tik esant išankstiniam raštiškam darbuotojo sutikimui; darbuotojui skiriant drausmines nuobaudas, įskaitant ir atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis darbuotojų profesinės sąjungos valdymo organų sutikimas; jei bendrovės ir darbuotojo santykiai nutrūksta garantijų laikotarpiu bet kokiais pagrindais ir dėl bet kokių priežasčių, įskaitant, bet neapsiribojant darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu (išskyrus DK 136 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytus atvejus), tai bendrovė ne vėliau kaip darbuotojo paskutinę darbo dieną išmoka darbuotojui priklausantį darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką; nustačius neteisėto darbo sutarties nutraukimo atvejį, darbuotojui šalia kitų neteisėto darbo sutarties nutraukimo atvejų, vadovaujantis teisės aktais ir šiuo susitarimu, priklausančių išmokėti sumų bus išmokama papildoma 10 mėnesių darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.


76. Teisėjų kolegija, vertindama nurodytą Individualaus susitarimo turinį ir tai, kad šiuo susitarimu nenustatyti jokie ieškovės įsipareigojimai atsakovei, sprendžia, kad teismų išvada, jog šis susitarimas sudarytas išimtinai ieškovės interesais, yra pagrįsta. Individualiame susitarime nustatytos niekuo nepagrįstos didelės išmokos ieškovės naudai darbo sutarties nutraukimo atveju bet kokiais pagrindais, tarp jų – ir ieškovės pareiškimu, o tai lemia išvadą, kad šiuo susitarimu buvo siekiama ne išsaugoti darbo santykius, kaip teigia ieškovė, o būtent gauti atitinkamo dydžio išmokas. Pažymėtina, kad toks susitarimas buvo sudarytas ir su ieškovės sutuoktiniu. Byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė ir jos sutuoktinis kaip darbuotojai būtų buvę tiek reikšmingi darbdavei, kad jie būtų buvę išskirti iš kitų darbuotojų tarpo, suteikiant jiems išskirtines (įstatyme nereglamentuotas) finansines garantijas nutraukiant darbo santykius.


77. Nagrinėjamoje byloje pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad perdavė profesinei sąjungai sužinotą informaciją apie atsakovės ketinimą atleisti darbuotojus iš darbo, o ši 2014 m. rugsėjo 19 d. suderino su bendrovės vadovu esmines Bendrojo susitarimo sąlygas, taip pat kad profesinės sąjungos komitetas 2014 m. rugsėjo 19 d. pritarė Bendrajam susitarimui, o ieškovė tą pačią dieną pasirašė su bendrove Individualų susitarimą. Taigi ieškovei buvo žinoma apie galimus pokyčius bendrovėje, todėl ieškovės suinteresuotumas sudaryti tokį iš esmės atsakovei nenaudingą susitarimą byloje teismų konstatuotas pagrįstai.


78. Byloje teismų nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 19 d. Individualus susitarimas sudarytas prieš pat R. Ž. atleidimą iš generalinio direktoriaus pareigų 2014 m. rugsėjo 26 d. R. Ž. buvo žinoma, kad koncerne buvo iškeltas nepasitikėjimo juo klausimas, šis klausimas turėjo būti svarstomas artimiausio valdybos posėdžio metu. Taigi atsakovei nenaudingas Individualus susitarimas sudarytas skubotai, ieškovės naudai, prieš pat R. Ž. atleidimą iš generalinio direktoriaus pareigų.


79. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės atstovo ir ieškovės piktavališkas susitarimas sudaryti atsakovei nenaudingą Individualų susitarimą byloje įrodytas (CPK 178 straipsnis), todėl pagrindo naikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis dėl šio susitarimo pripažinimo negaliojančiu nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl premijų mokėjimo

 

 

80. Darbo užmokestis – tai atlyginimas už darbuotojo pagal darbo sutartį atliekamą darbą, apimantis pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys).


81. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad darbo užmokestį sudaro dvi dalys – tarifinis atlygis ir premijos, priedai, priemokos. Tarifinis atlygis – tai fiksuotas pinigų kiekis už darbą einant konkrečias pareigas per valandą ar mėnesį esant normalioms darbo sąlygoms. Premijos, priedai, priemokos – tai kintamoji darbo užmokesčio dalis, nustatoma atsižvelgiant į darbuotojo profesines savybes, jo atliekamo darbo kokybę ir pan. Taigi darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir premijas, kurios nurodytos darbo sutartyse kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas bei tam tikrų rodiklių įvykdymą. Tokiu atveju darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja subjektyvią teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją mokėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009; 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2011).


82. DK 233 straipsnyje nurodyta, kad už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat kitus darbo rezultatus darbdavys gali skatinti darbuotojus. Šiame straipsnyje nustatyta premija, kaip skatinimo priemonė, yra nukreipta į ateitį kaip motyvacinė priemonė darbuotojui ir pastarasis neturi teisės tokios premijos reikalauti, nes tai yra darbdavio diskrecija skirti premiją ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2011).


83. Pagrindinis premijos kaip skatinimo priemonės pagal DK 233 straipsnį ir premijos kaip darbo užmokesčio sudėtinės dalies pagal DK 186 straipsnį skirtumas yra premijos skyrimo ir išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2009). Darbo užmokesčio (tiek pagrindinio, tiek papildomo) dydis, kaip ir susitarimas dėl darbo užmokesčio, visada turi būti aiškus ir konkretus, nustatytas arba konkrečiu dydžiu, arba apskaičiuotas taikant aiškius tarifus (DK 201 straipsnio 2 dalis). Apskaičiuojant papildomą darbo užmokestį turi būti nustatyti aiškūs rodikliai, kuriuos pasiekęs darbuotojas įgytų subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio priedo, o darbdavys – pareigą jį sumokėti. Šie požymiai nebūtini premijai kaip paskatinimui DK 233 straipsnio prasme. Premijos konkretų dydį gali nustatyti darbdavys. Dėl šios priežasties išmoka, kurios konkretus dydis ir konkrečios mokėjimo aplinkybės (rodikliai) yra neaiškūs, negali būti laikoma darbo užmokesčiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2011).


84. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal UAB koncerno „Achemos grupė“ (valdančiosios įmonės) vadovybės bei kitų darbuotojų premijavimo nuostatus, patvirtintus valdybos 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1362-12-153, ketvirtines premijas padalinių vadovams sudaro keli dėmenys, kurių maksimalus galimas dydis nurodytas procentine išraiška: 1) bendrovės patronuojamųjų bendrovių rodiklių vykdymas – iki 20 procentų; 2) padalinio išlaidų plano vykdymas – iki 10 procentų; 3) dalis, skiriama vadovo pagal funkcinį pavaldumą teikimu ir prezidento tvirtinimu, – iki 20 procentų. Pirmosios dvi sudėtinės premijos dalys priklauso nuo objektyvių rodiklių, gali būti tiksliai apskaičiuojamos. Tai atitinka premijoms, kaip darbo užmokesčio daliai, taikomus kriterijus. Trečiosios dalies, kurią skiria vadovo teikimu prezidentas, nurodytas tik jos maksimalus dydis, jokie skyrimo kriterijai nenurodyti. Taigi ši premijos dalis atitinka skatinamosios išmokos, dėl kurios skyrimo sprendžia darbdavys, esmę (DK 233 straipsnis). Premijavimo nuostatų 2.3 punkte išdėstyta ketvirtinės premijos sumažinimo arba neskyrimo tvarka, o 2.3.2 punkte nustatyta ketvirtinės premijos mažinimo ar neskyrimo galimybė, nurodant, kad prezidento sprendimu ketvirtinė premija gali būti sumažinta arba neskirta. Mažinimo arba neskyrimo priežastys ar sąlygos darbuotojams (ne vadovybei) Premijavimo nuostatuose nenurodytos. Vadinasi, dėl galutinio bendrovės darbuotojams (ne vadovybei) mokėtino premijos dydžio ar jos nemokėjimo savo nuožiūra sprendžia generalinis direktorius.


85. Byloje teismų nustatyta, kad atsakovės l. e. p. generalinio direktoriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-32§6 ieškovei buvo paskelbta prastova ne dėl jos kaltės, nesuteikiant ieškovei jos pareigybės darbo funkcijas atitinkančio darbo. Prastova ieškovei buvo nutraukta atsakovo generalinio direktoriaus 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. P-S6§1. Ieškovei buvo skirta ketvirtinė premija už 2014 m. IV ketvirtį, kuri sudarė 40 procentų IV ketvirčio faktinio tarifinio atlyginimo; ieškovei apskaičiuota 324 Eur premija. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. ieškovei priverstinai buvo skirta prastova, premijos dydis atsakovės apskaičiuotas atsižvelgiant į ieškovės dirbtų dienų skaičių bei tarifinį atlygį už dirbtas dienas. Taigi ketvirtinė premija už 2014 m. IV ketvirtį buvo sumažinta dėl ieškovei paskelbtos prastovos.


86. Pagal Premijavimo nuostatų 3.2.1 punktą Kalėdų ir Naujųjų metų proga, atsižvelgiant į bendrovės ūkinės finansinės veiklos rezultatus, bendrovės valdybos sprendimu bendrovės vadovybei ir kitiems darbuotojams gali būti skiriama iki vieno mėnesio pareiginio atlyginimo dydžio premija, įforminant tai prezidento įsakymu. Atsakovės generalinio direktoriaus 2014 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. P-S4§1 nuspręsta, kad premijos Kalėdų ir Naujųjų metų proga darbuotojams (tarp jų – ir ieškovei) skiriamos atsižvelgiant į darbuotojų indėlį į 2014 m. ūkinės finansinės veiklos rezultatus. Šiuo įsakymu ieškovei paskirtos Kalėdų ir Naujųjų metų premijos dydis buvo sumažintas generalinio direktoriaus 2014 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. P-58§1 – nutarta perskaičiuoti ieškovei vienkartinės premijos Kalėdų ir Naujųjų metų proga dydį proporcingai išdirbtam laikui per 2014 m. (neįskaičiuojant į šį laiką prastovos) bei išmokėti atlyginimo skirtumą iki 2014 m. gruodžio 31 d. Taigi ir Kalėdų ir Naujųjų metų premija ieškovei taip pat buvo sumažinta dėl paskelbtos prastovos.


87. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 16 d. nutartimi nustatytas šioje byloje pripažintinas prejudiciniu faktas, kad ieškovei paskelbta prastova neteisėtai (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovei 2014 m. IV ketvirčio premijos ir Kalėdų bei Naujųjų metų premijos dydžiai buvo apskaičiuoti netinkamai, nes nebuvo įskaičiuotas neteisėtai paskelbtos prastovos laikas nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. Teismai nesprendė klausimo dėl 2014 m. IV ketvirčio, Kalėdų ir Naujųjų metų premijų dydžio. Šie klausimai susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, o tai nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai, todėl ši bylos dalis apeliacinės instancijos teismui grąžintina nagrinėti iš naujo (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).


88. Dėl ketvirtinės premijos už 2015 m. I ketvirčio rezultatus nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė jai pavestas užduotis 2015 m. I ketvirtį įvykdė tinkamai. Byloje nustatyta, kad premija už 2015 m. I ketvirčio rezultatus ieškovei nebuvo skirta dėl 2015 m. balandžio 14 d. jai paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Konstatavus, kad ieškovė iš darbo buvo atleista nepagrįstai, yra pagrindas spręsti, kad atsakovė nepagrįstai neskyrė ieškovei ketvirtinės premijos už 2015 m. I ketvirčio darbo rezultatus (nutarties 84 punktas). Teismai, konstatavę priešingai, t. y. kad ieškovė iš darbo atleista pagrįstai, nesprendė dėl šios premijos dydžio. Konstatavus, kad ieškovė turi teisę gauti ketvirtinę premiją už 2015 m. I ketvirčio rezultatus, ir atsižvelgiant į tai, kad šis klausimas taip pat susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu, bylos dalis dėl ieškovės reikalavimo priteisti šią premiją iš atsakovės grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 5 puntas).


89. Premijavimo nuostatų 4.1 punkte nustatyta, kad darbuotojams gali būti taikomas metinis premijavimas už bendrovės valdybos iškeltų tikslų atitinkamiems metams įgyvendinimą; metinės premijos skiriamos atskiru valdybos nutarimu. Premijavimo nuostatų 4.2 punkte nustatyta maksimali premijos suma, nėra konkretizuoti jos nustatymo kriterijai, taigi iš esmės nėra aiškus jos konkretus dydis ir konkrečios mokėjimo aplinkybės (rodikliai), todėl ji negali būti laikoma darbo užmokesčiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai skatinamojo pobūdžio premija, kurios ieškovė neturi teisės reikalauti (nutarties 82, 83 punktai).


90. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje teismai nenustatė, kam konkrečiai dar, be ieškovės, metinė premija nebuvo skirta. Tuo atveju, jeigu ši premija, kaip nurodo ieškovė, nebuvo skirta tik profsąjungos nariams, būtų pagrindas konstatuoti, kad atsakovė, neskirdama metinės premijos ieškovei, diskriminavo ją kitų darbuotojų atžvilgiu, t. y. pažeidė DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą darbo teisės subjektų lygybės principą dėl ieškovės priklausymo profesinei sąjungai, o tai lemtų išvadą, kad premija ieškovei neskirta nepagrįstai. Teismai nenustatė metinės premijos neskyrimo priežasčių. Šis klausimas taip pat susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu, todėl bylos dalis dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės metinę premiją apeliacinės instancijos teismui grąžintina nagrinėti iš naujo (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).


91. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

92. Kasaciniam teismui nusprendus, kad dalis teismų procesinių sprendimų naikintina ir priimtinas naujas sprendimas, naikintinas ir šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šioje byloje (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi dalis bylos grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai šalių bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 10,81 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. pažyma).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktais, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 14 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai, susiję su ieškovės L. P. atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu, ieškinio reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, taip pat paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti.

Dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su ieškovės L. P. atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu, priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovės UAB koncerno „Achemos grupė“ 2015 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. P-13§3 skirti ieškovei L. P. drausminę nuobaudą ir nutraukti darbo sutartį, pripažinti ieškovės L. P. atleidimą iš darbo ir darbo sutarties nutraukimą neteisėtais, laikyti, kad ieškovės L. P. ir atsakovės UAB koncerno „Achemos grupė“ 2010 m. birželio 16 d. darbo sutartis Nr. 9 nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Bylos dalį dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo grąžinti Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 14 d. nutarties dalis, kuriomis paliktos nepakeistos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo dalys, kuriomis atmesti reikalavimai priteisti ieškovei L. P. iš atsakovės UAB koncerno „Achemos grupė“ 1597,19 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų devyniasdešimt septynių Eur 19 ct) 2015 m. sausio mėnesio ketvirtinę premiją (už 2014 m. IV ketvirtį), 1996,27 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų devyniasdešimt šešių Eur 27 ct) 2015 m. balandžio mėnesio ketvirtinę premiją (už 2015 m. I ketvirtį), 337,90 Eur (trijų šimtų trisdešimt septynių Eur 90 ct) 2014 m. gruodžio mėnesio Kalėdų ir Naujųjų metų premiją, 14 481 Eur (keturiolikos tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimt vieno Eur) metinę premiją, 227,99 Eur (dviejų šimtų dvidešimt septynių Eur 99 ct) kompensaciją už nepanaudotas atostogas, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 14 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                           


Alė Bukavinienė

 

Virgilijus Grabinskas

 

Birutė Janavičiūtė