Klaipėdos

Darbo įstatymų reglamentuojami santykiai

Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad jis buvo tik bendrovės filialo, o ne visos bendrovės vadovas; CK 2.54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos dvi skirtingos sąvokos: juridinio asmens valdymo organas ir juridinio asmens filialo valdymo organas, todėl šalių ginčo teisiniams santykiams turėjo būti taikomos ne CK ar Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, o vidaus aktai.

Teisėjų kolegijai pripažinus, kad filialo valdymo organo teisinis statusas yra toks pats kaip ir juridinio asmens valdymo organo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė CK ir Akcinių bendrovių įstatymo normas, todėl atmestinas kasatoriaus argumentas dėl DK 124 straipsnio 1 dalies netaikymo šioje byloje. Ieškovas buvo AB „Lietuvos dujos“ Klaipėdos filialo vadovas, kurį su bendrove siejo ne darbo, o civiliniai teisiniai santykiai, todėl atleidžiant ieškovą iš einamų pareigų turėjo būti taikomos ne DK, o CK ir Akcinių bendrovių įstatymo normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė, byla Nr. 3K-7-760/2001, kat. 2.11). Darbo teisės normos galėtų būti taikomos šiems teisiniams santykiams sprendžiant filialo vadovo socialinių garantijų dydžius, darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimą, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimą bei atsiskaitymo tvarką (šie klausimai yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nenagrinėja), o ne atleidimo iš pareigų pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-332/2007).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nagrinėjamo nekonkuravimo susitarimo prigimtį, pobūdį ir esmę šis susitarimas vertintinas kaip civilinis teisinis sandoris, nepaisant to, kad jis buvo sudarytas darbo sutarties šalių ir inkorporuotas į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos papildymas. Vienas iš pagrindinių civilinės teisės principų, be kurio neįmanoma privačia iniciatyva grindžiama rinkos ekonomika, yra sutarčių laisvės principas. Sutarties šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų; tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei. Tai reiškia, kad darbo sutartyje inkorporuotas nekonkuravimo susitarimas gali būti vertinamas kaip galiojantis civilinis teisinis susitarimas, sukuriantis jo šalims civilines teises ir pareigas. DK normos nekonkuravimo susitarimų nereglamentuoja. Nagrinėjamas nekonkuravimo susitarimas šalių sudarytas joms veikiant kaip civilinių teisinių santykių subjektams ir to susitarimo pagrindu tarp šalių yra atsiradę civiliniai teisiniai santykiai, kuriems DK netaikytinas (DK 1 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis byloje Nr. 3-3-415/2007; Teismų praktika 28, p. 138–148).

Biudžetinės įstaigos veikia pagal specialųjį biudžetinių įstaigų teisinę padėtį nustatantį įstatymą ir šių įstaigų steigėjų patvirtintus nuostatus. Ukmergės rajono savivaldybės taryba stadiono nuostatų 6 punkte nurodė, kad stadionas savo veiklą grindžia Civiliniu kodeksu, kitais įstatymais, Vyriausybės nutarimais, kitais norminiais aktais ir šiais nuostatais, o 20 punkte nustatė, kad stadiono vadovas skiriamas ir atleidžiamas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Teismai konstatavo, kad biudžetinės įstaigos direktorius, neturėdamas viešojo administravimo įgaliojimų, nėra valstybės tarnautojas (viešojo administravimo subjektas), todėl jam netaikytinas Valstybės tarnybos įstatymas. Teisėjų kolegija su šia teismų išvada sutinka, tačiau pažymi, kad teismai nepagrįstai pripažino, jog stadiono nuostatų 20 punktas prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymui. Stadiono nuostatų punktas, kad stadiono direktorius skiriamas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka, nereiškia, kad direktoriaus pareigoms taikomos visos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos. Šis nuostatų punktas reiškia, kad savivaldybė, pasinaudodama įstatymų jai suteikta teise, pasirinko stadiono direktoriaus paskyrimo būdą ir nustatė, kad jis bus skiriamas tokia tvarka, kokia įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatyme. Šiame įstatyme įtvirtinta, kad įstaigos vadovas skiriamas konkurso tvarka. Tokia nuostata atitinka DK 101 straipsnio 2 dalies aiškinimą. Savivaldybė, skirdama stadiono direktorių ne konkurso būdu, pažeidė stadiono nuostatuose įtvirtintą direktoriaus skyrimo tvarką. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes iki ginčijamo sprendimo priėmimo atsakovas, vadovaudamasis stadiono nuostatais, stadiono direktorių skirdavo konkurso būdu.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normų nuostatas ir Ukmergės miesto stadiono nuostatus, pažymi, jog ginčijamas Ukmergės rajono savivaldybės sprendimas dėl Ukmergės miesto stadiono direktoriaus paskyrimo yra individualaus pobūdžio aktas, kuriuo buvo sukurtos R. L. teisės ir pareigos (darbo teisiniai santykiai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis byloje Nr. 3-3-420/2008).

Užsienio teisės taikymas

Nors eismo įvykis, kurio metu žuvo ieškovės sutuoktinis A. G., įvyko Baltarusijos teritorijoje, tačiau atsakovą UAB (duomenys neskelbtini) ir žuvusįjį A. G. siejo darbo santykiai. Žala, padaryta esant darbo santykiams, atlyginama pagal specialiąsias teisės normas (1964 m. CK 499 straipsnis), o ne pagal bendrąsias žalos atlyginimo taisykles, nes šiuo atveju yra sprendžiamas ne bet kokio asmens, o darbdavio civilinės atsakomybės klausimas. Kadangi ieškovė ir atsakovas yra Lietuvos asmenys, tai, sprendžiant klausimą dėl UAB (duomenys neskelbtini) atsakomybei taikytinos teisės, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 41 straipsnio 1 dalis netaikytina, nes byla yra labiau susijusi su Lietuva (CK 1.11 straipsnio 3 dalis). Vien ta aplinkybė, kad įvykis, sukėlęs žalą, įvyko Baltarusijoje, nėra pakankamas pagrindas ginčo santykiui taikyti Baltarusijos teisę, nes abi ginčo šalys yra Lietuvos asmenys. Minėta Sutarties norma taikytina tik tais atvejais, kai prievolės atlyginti žalą šalys yra skirtingų valstybių asmenys. Dėl tų pačių argumentų šiuo atveju netaikytinas ir CK 1.44 straipsnis. Dėl to darytina išvada, kad įvykio, sukėlusio žalą, įvykimas Baltarusijos teritorijoje nėra pakankama aplinkybė, leidžianti kvalifikuoti ginčo santykį kaip turintį užsienio elementą, dėl kurio šiam santykiui reikėtų taikyti užsienio teisę, reglamentuojančią žalos atlyginimo klausimus. Nagrinėjamoje byloje yra reikšminga tik Baltarusijos Respublikos viešoji teisė, t. y. teisės normos, reglamentuojančios kelių eismą, nes sprendžiant klausimą, ar buvo pažeistos kelių eismo taisyklės, šį klausimą būtina spręsti pagal avarijos vietoje, t. y. Baltarusijos Respublikoje, galiojančias Kelių eismo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-640/2003).

Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose nurodė, kad Prekybinės laivybos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog laivo įgulos teisinę padėtį nustato valstybės, su kurios vėliava laivas plaukioja, teisės aktai. Laivo įgulos narių ir laivo valdytojo santykius nustato valstybės, su kurios vėliava laivas plaukioja, teisės aktai, jeigu sutartyje, reguliuojančioje šiuos santykius, nenustatyta kitaip. Vadovaudamiesi šia nuostata ir byloje nustatyta aplinkybe, kad ieškovas (darbuotojas) dirbo laive „Chougo“, kuris plaukiojo su Belizo vėliava, teismai pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju darbo santykiams tarp ginčo šalių turi būti taikomi Belizo teisės aktai ir negali būti taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai, šiuo atveju – Darbo sutarties įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1093/2003).

Darbo santykių teisinio reguliavimo principai

Byloje esantys ir apeliacinės instancijos teismo ištirti bei įvertinti įrodymai patvirtina, kad terminuota darbo sutartis su ieškove buvo sudaryta nesant tam teisinio pagrindo. Pavyzdžiui, 1992–2005 m. atsakovas su dramos, dailės ir kitokių būrelių vadovais sudarydavo neterminuotas darbo sutartis (neterminuotų sutarčių skaičius svyravo nuo 14 (1993–1994 m.) iki 27 (2004–2005 m.). Taigi su daugiau nei puse būrelių vadovų būdavo sudaromos neterminuotos darbo sutartys. Tai reiškia, kad atsakovas darbuotojams, dirbantiems nuolatinio pobūdžio darbą, taikė skirtingas darbo sąlygas ir taip diskriminavo darbuotojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-568/2005).

Esant DK 149 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, suminė darbo laiko apskaita gali būti įvesta atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę (Darbo kodekso 19 straipsnis). Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 587 skirtingų sąvokų „atsižvelgimas“, „suderinimas“ vartojimas nepaneigia įstatymo nustatytos ieškovo (darbdavys) pareigos atsižvelgti į darbuotojų atstovų (šiuo atveju – „Visatex“ profesinės sąjungos „Solidarumas“) nuomonę. Ieškovas kasacinio skundo motyvais, kad profesinė sąjunga nėra darbuotojų atstovas, o anksčiau duotas profesinės sąjungos sutikimas įvesti suminę darbo laiko apskaitą buvo neterminuotas, 2004 m. sausio 30 d. ieškovo įsakymu ši apskaita iš naujo neįvesta, tiesiog siekia paneigti įstatymo nustatytą profesinės sąjungos teisę dalyvauti suminės darbo laiko apskaitos įvedimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-145/2006).

Profesinės sąjungos

Darbo kodekso 22 straipsnyje nustatytos darbuotojų atstovų pagrindinės kolektyvinio atstovavimo teisės. Šios teisės, atsižvelgiant į DK 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, suteikiamos visiems darbuotojų atstovams, išvardytiems DK 19 straipsnyje. Viena iš pagrindinių kolektyvinio atstovavimo subjektams suteiktų teisių – sudaryti kolektyvines sutartis ir vykdyti jų laikymosi kontrolę. Be šios kolektyvinio atstovavimo subjektams teisės, darbuotojų atstovai turi teisę gauti informaciją iš darbdavių apie jų socialinę ir ekonominę padėtį bei numatomas permainas, galinčias paveikti darbuotojų padėtį. Informavimo apimtis apibrėžiama DK 47 straipsnio 4 dalyje. Kokia forma darbdavys turėtų pateikti informaciją darbuotojų atstovams, įstatyme nenustatyta. DK 47 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad informacijos pateikimo sąlygos ir tvarka nustatoma kolektyvinėse sutartyse.

Iš DK 22 straipsnio 1 dalies 7 punkto turinio darytina išvada, kad negalima tapatinti teisės gauti informaciją iš darbdavių su teise kopijuoti dokumentus. Teisė kopijuoti dokumentus sietina su teise turėti dokumentų kopijas, naudotis jomis savo nuožiūra, o darbdavio pareiga ,,pateikti informaciją” ar darbuotojų atstovų teisė ,,gauti informaciją” aiškintina kaip darbuotojų atstovo galimybė tik susipažinti su dokumento turiniu, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti, jog, nepateikdamas ieškovo (profesinės sąjungos) reikalaujamų dokumentų kopijų, atsakovas (darbdavys) būtų pažeidęs DK 22, 23 straipsnius, Profesinių sąjungų įstatymo reikalavimus.

Kasatorius nurodo, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimo sistemos sukūrimo Europos Bendrijoje 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad informuoti reikia tokiu laiku, tokiu būdu ir pateikiant tokį turinį, kad pirmiausia būtų sudaryta atitinkama galimybė darbuotojų atstovams atlikti adekvatų tyrimą, jei reikia, pasirengti konsultavimuisi, todėl laikoma, jog, nedisponuojant dokumentais arba jų nuorašais, darbuotojų atstovai negalėtų tinkamai išnagrinėti informacijos, atlikti jos adekvataus tyrimo. Tačiau šios direktyvos 5 straipsnis reglamentuoja susitarime numatytą informavimą, kuris nustatomas administracijai ir darbuotojams laisvai ir bet kuriuo metu derybų keliu nustatant praktinius susitarimus dėl informavimo. Minėta, kad informacijos pateikimo sąlygos ir tvarka nustatoma kolektyvinėse sutartyse, todėl teisėjų kolegija negali sutikti su kasatoriaus nuomone, jog atsakovas būtų pažeidęs 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/14/EB (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-301/2004).

DK 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos. Jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime.

Taigi pagal šią įstatymo normą darbuotojo teisėms, pirma, atstovauja atitinkamoje įmonėje įstaigoje ar organizacijoje veikianti profesinė sąjungą. Antra, jeigu tokios sąjungos toje įmonėje įstaigoje ar organizacijoje nėra, tai darbuotojo interesams atstovauja ekonominės veiklos šakos profesinė sąjunga su sąlyga, jeigu šiai sąjungai darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas perdavė darbuotojų kolektyvo susirinkimas. Trečia, nesant tokio atstovavimo ir gynimo funkcijų perdavimo, ekonominės veiklos šakos profesinė sąjunga tos įmonės įstaigos ar organizacijos, kurioje nėra veikiančios profesinės sąjungos, darbuotojų teisėms ir interesams atstovauti negalės, nes joms atstovaus darbo taryba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-459/2004).

Profesinių sąjungų, bet ne jų struktūrinių padalinių, steigimą reglamentuoja CK 2.38 straipsnis, Profesinių sąjungų įstatymo (toliau – PSĮ) 6 straipsnis. Profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, PSĮ bei kitų įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu) (PSĮ 4 straipsnis). Profesinių sąjungų įstatams (statutui) keliami reikalavimai nurodyti CK 2.47 straipsnyje, PSĮ 8 straipsnyje, pagal kuriuos profesinės sąjungos įstatuose (statute), be kita ko, turi būti nurodyta profesinės sąjungos organizacinė struktūra, jos organai ir jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka. Kadangi profesinės sąjungos savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais įstatais (statutu), tai aplinkybės, kokie yra konkrečios profesinės sąjungos organai ir kurie yra renkamieji profesinės sąjungos organai, kokia jų išrinkimo tvarka ir pan., nustatomos atsižvelgiant į tos profesinės sąjungos įstatus (nuostatus).

Pažymėtina, kad, DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą aiškinant pagal DK 10 straipsnio nuostatas bei sistemiškai su DK XVI skyriaus normomis bei DK 136 straipsnio 4 dalimi, darytina išvada, jog prieš skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą darbdavys neprivalo konsultuotis su darbuotojų atstovais. Pagal DK 240 straipsnio 2 dalį išankstinis atitinkamo organo sutikimas skirti drausminę nuobaudą yra reikalingas tik įstatymų nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2004 m. spalio 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-556/2004).

Esant DK 149 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, suminė darbo laiko apskaita gali būti įvesta atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę (Kodekso 19 straipsnis). Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 587 skirtingų sąvokų „atsižvelgimas“, „suderinimas“ vartojimas nepaneigia įstatymo nustatytos ieškovo pareigos atsižvelgti į darbuotojų atstovų (šiuo atveju – „Visatex“ profesinės sąjungos „Solidarumas“) nuomonę. Ieškovas kasacinio skundo motyvais, kad profesinė sąjunga nėra darbuotojų atstovas, o anksčiau duotas profesinės sąjungos sutikimas įvesti suminę darbo laiko apskaitą buvo neterminuotas, 2004 m. sausio 30 d. ieškovo įsakymu ši apskaita iš naujo neįvesta, tiesiog siekia paneigti įstatymo nustatytą profesinės sąjungos teisę dalyvauti suminės darbo laiko apskaitos įvedimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-145/2006).

Profesinių sąjungų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos atstovauja savo nariams ir įstatymų nustatyta tvarka gina savo narių teises ir teisėtus interesus valstybės organuose. Vykdydamos šią nuostatą, profesinės sąjungos savo narių teises ir teisėtus interesus civilinėse bylose teisme dažniausiai gina šiais būdais: 1) reiškia ieškinius profesinių sąjungų narių teisėms ir teisėtiems interesams ginti (CPK 49 straipsnio 1 dalis, DK 22 straipsnio 1 dalies 8 punktas, Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 3 dalis); 2) atstovauja profesinės sąjungos nariams – dalyvaujantiems byloje asmenims – darbo teisinių santykių bylose (CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinta profesinių sąjungų teisė reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus bei šios teisės įgyvendinimo tvarka. Šiame straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines ir socialines profesinių sąjungų narių teises; darbdavys šiuos reikalavimus turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dešimt dienų, dalyvaujant juos pateikusios profesinės sąjungos atstovams; jeigu darbdavys laiku neišnagrinėja profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą. Ši profesinės sąjungos teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinama CPK 49 straipsnio 1 dalies pagrindu ir tokiu atveju civilinėje byloje ieškovas yra profesinė sąjunga (CPK 50 straipsnio 1 dalis). DK 295 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami ginčai pagal profesinių sąjungų ieškinius, kai darbdavys laiku neišnagrinėja ar nepatenkina profesinės sąjungos reikalavimo panaikinti darbdavio sprendimus, kurie pažeidė įstatymų nustatytas darbo, ekonomines ir socialines profesinių sąjungų narių teises. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks profesinių sąjungų teisės reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus teisinis reglamentavimas įgalina teigti, kad profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti drausminę nuobaudą, jų (profesinių sąjungų) nariui paskirtą pažeidžiant DK 240 straipsnio 2 dalies, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, o darbdaviui ne vėliau kaip per dešimt dienų neišnagrinėjus ar nepatenkinus reikalavimo, profesinės sąjungos įgyja teisę kreiptis su ieškiniu tiesiogiai į teismą.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai sprendė, kad reikalaudama panaikinti drausminę nuobaudą profesinė sąjunga privalo laikytis ne Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje nustatytos tvarkos, o tos DK nustatytos tvarkos, kuria gali būti įgyvendinama darbuotojo teisė apskųsti drausminę nuobaudą. Kadangi ieškinį nagrinėjamoje byloje pareiškė ir ieškovas yra profesinė sąjunga, tai byloje nustatyta aplinkybė, kad trečiasis asmuo L. S. nesikreipė į darbo ginčų komisiją, nesilaikė išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir ta tvarka nebegalima pasinaudoti, nedavė apeliacinės instancijos teismui teisinio pagrindo taikyti CPK 293 straipsnio 2 punktą ir bylą nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-181/2006; Teismų praktika 25, p. 151–155).

Termino samprata, jo skaičiavimas

Kasacinio skundo argumentai apie netinkamą DK 25 straipsnio 4 dalies aiškinimą ir taikymą pripažintini pagristais. Pagal atsakovo (darbdavio) generalinio direktoriaus 2003 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. 16B-792 ieškovas (darbuotojas) ataskaitų kopijas turėjo iki 2003 m. rugpjūčio 7 d. pateikti savo darbovietėje, todėl termino šiam veiksmui atlikti pabaiga turi būti nustatoma pagal DK 26 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog terminas pasibaigia tą valandą, kurią įmonėje nutraukiamos atitinkamos operacijos. Tokiu atveju DK 26 straipsnio 5 dalies ir 4 dalies nuostata, kad veiksmą galima atlikti iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos, netaikomos (DK 10 straipsnio 1, 3 dalys). Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas reikalaujamų ataskaitų kopijų atsakovui nepateikė iki to laiko, kada pas atsakovą 2003 m. rugpjūčio 7 d. pasibaigė su tokių dokumentų priėmimu susijęs darbas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-178/2005).

DK 241 straipsnyje nustatyti terminai yra naikinamieji. Jiems pasibaigus išnyksta jų saistomos teisės ir pareigos. Šie terminai negali būti sustabdomi, pratęsiami ar atnaujinami, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-59/2006).

Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą turi atitikti DK 130 straipsnio 2 dalyje nustatytus turinio reikalavimus. Įspėjimo terminas skaičiuojamas pagal DK 26 straipsnio taisykles. Šio termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės dienos, kurią darbuotojas gavo rašytinį įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą (DK 26 straipsnio 1 dalis). Įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui ar laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo (DK 130 straipsnio 7 dalis). Šiais atvejais įspėjimo terminas pratęsiamas atitinkamai tiek kalendorinių dienų, kiek jo eigos metu darbuotojas buvo nedarbingas, atostogavo arba kiek užtruko nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka buvo ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. Teisę nutraukti savo iniciatyva darbo sutartį darbdavys gali įgyvendinti kitą darbo dieną po įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino pasibaigimo dienos (DK 129 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-156/2008).

Ieškinio senatis

DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojas, nesutikdamas su darbo sąlygų pakeitimu, per mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą. Šis vieno mėnesio terminas sietinas tik su teismine pažeistų teisių gynyba, todėl pagrįstai teismų įvertintas kaip ieškinio senaties terminas (DK 27 straipsnis), o ne procedūrinis terminas, nurodytas DK 29 straipsnyje. DK 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta apie sutrumpintus ieškinio senaties terminus, prie kurių priskirtinas ir vieno mėnesio terminas darbuotojui teisme ginčyti darbo sąlygų pakeitimą. Kadangi Darbo kodekso normose nustatyta tik ieškinio senaties terminų trukmė, tai, sprendžiant šių terminų atnaujinimo klausimą, taikomos Civilinio kodekso normos.

Teismai ieškinio senaties terminą atnaujino, nes pripažino, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. CK 1.131 straipsnio 2 dalis – teisės norma, kurios taikymas priklauso nuo atitinkamų faktų vertinimo. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, vadovaujasi bendraisiais teisinių santykių reguliavimo principais, atsižvelgia į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Analizuodami reikšmingas aplinkybes, bylos šalių veiksmus, teismai, vadovaudamiesi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, pagal nusistovėjusius standartus vertina asmens atidumą, rūpestingumą, atliekant konkrečius veiksmus. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino svarbiomis aplinkybėmis ieškovo sveikatos pablogėjimą, kreipimąsi į Valstybinę darbo inspekciją ir kitas institucijas. Kolegija konstatuoja, kad vien kreipimasis į kitas institucijas dėl aplinkybių ar sąlygų, susijusių su darbo ginčais, išaiškinimo nėra pakankamas, kad taptų svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą. Toks kreipimasis gali būti reikšmingas, jeigu jis, vertinant su kitais faktais, patvirtina darbuotojo siekimą išspręsti darbo ginčą taikiu, ne teisminiu būdu, ir kad pagrindas tikėtis tokio rezultato galėjo būti ginčo šalių elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-258/2004).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi CK 1.127 straipsnio 1 dalies bendrąja taisykle, pagal kurią ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai taikė DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą specialiąją teisės normą, pagal kurią ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą darbuotojui, nesutinkančiam su jo atleidimu iš darbo, prasideda nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos. Šioje DK teisės normoje, skirtingai negu kasatoriaus nurodytoje CK 1.127 straipsnio 1 dalies normoje, nustatytas objektyvus ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijus – atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo diena.

Taigi, pagal DK 297 straipsnio 1 dalį darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą, pavyzdžiui, darbdavio įsakymą, socialinio draudimo pažymėjimą ar darbo sutartį su įrašais apie darbo sutarties nutraukimą.

Darbo ginčams galioja bendroji taisyklė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo teisme dienos yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog asmuo apie pažeistas teises realiai galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, kurio pradžią įstatymas susiejo su objektyviais įvykiais, neturi įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui, bet, atsižvelgus į konkrečios bylos aplinkybes, ji gali būti pripažinta pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ar yra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, yra fakto klausimas, kurį tiria ir remdamiesi byloje esančiais duomenimis nustato pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-203/2005).

DK 27 straipsnyje yra suformuluotos bendrosios ieškinio senaties taikymo nuostatos darbo teisiniams santykiams. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo santykiams taikomas trejų metų bendrasis ieškinio senaties terminas, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose atskiriems reikalavimams nenustatyta trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK 297 straipsnio 1 dalyje, kuria rėmėsi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatytas sutrumpintas vieno mėnesio senaties terminas ne visiems darbo ginčams, o tik reikalavimams dėl darbo sutartyje numatytų darbo sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva ir atleidimo iš darbo.

Darbuotojas, nesutikdamas su darbo sutartyje sulygtų darbo sąlygų pakeitimu, turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą, nesikreipdamas į darbo ginčų komisiją (DK 295 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokiais atvejais pagal DK 297 straipsnio 1 dalies nuostatas taikytinas vieno mėnesio sutrumpintas ieškinio senaties terminas.

Ginčas dėl 2003 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. 291 yra susijęs su prastova ir mokėjimu už prastovą. Ginčai dėl prastovos ir mokėjimo už prastovą neišvardyti DK 297 straipsnio 1 dalyje, todėl tokiam atvejui taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-195/2005).

Ieškovei, atleistai iš darbo 2003 m. rugpjūčio 29 d., DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2003 m. rugpjūčio 30 d. ir turėjo pasibaigti 2003 m. rugsėjo 29 d. (DK 26 straipsnio 1, 2 dalys). Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė ieškinį teismui siuntė paštu. Spaudas ant voko patvirtina, kad voką su ieškiniu ir jo priedais ieškovė paštui įteikė 2003 m. rugsėjo 29 d., t. y. dar nepasibaigus vieno mėnesio ieškinio senaties terminui. Tokiu atveju, vadovaujantis DK 26 straipsnio 5 dalimi, turi būti laikoma, kad ieškovė į teismą kreipėsi nepraleidusi DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-238/2005).

Jeigu ankstesnė drausminė nuobauda yra vienas iš darbo sutarties nutraukimo, dėl kurio teisėtumo kilęs ginčas, pagrindo sudėties elementų, o darbuotojas (ieškovas) nėra ieškinio forma pareiškęs dėl jos atskiro reikalavimo, tai pareikštas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu apima ir reikalavimą dėl ankstesnės drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo; reikalavimo dėl ankstesnės drausminės nuobaudos panaikinimo pareiškimo teisme diena laikoma ta diena, kurią teisme pareikštas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-372/2005).

DK 297 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama joje nurodyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžia, todėl darbuotojo reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal DK 287 straipsnio 1 dalį, o ne pagal Civilinio kodekso normas (DK 27 straipsnio 5 dalis).

DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama ne su subjektyvaus pobūdžio kriterijais – darbuotojo sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, o su objektyviuoju kriterijumi – atitinkamo dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, gavimo diena. Darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią DK 297 straipsnio 1 dalis apibrėžia jo pradžią (DK 26 straipsnio 1 dalis), t. y. kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą.

Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai nereglamentuoja DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, jo eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių. Šiems klausimams taikomos Civilinio kodekso 1.126, 1.128–1.131 straipsnių normos (DK 27 straipsnio 5 dalis, Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-39/2007).

Ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu. Šioje byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti taikytini, atsižvelgiant į įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu, norminiai teisės aktai – iki 2002 m. gruodžio 31 d. galioję DSĮ ir Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymas (toliau – DGNĮ) bei nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs DK – nustato tik atitinkamus ieškinio senaties terminus, atskirais atvejais – ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą. Šie darbo teisės aktai nereglamentuoja ieškinio senaties terminų taikymo, jų eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių, todėl tiems su ieškinio senatimi susijusiems klausimams, kurie nereglamentuojami aptariamuose norminiuose teisės aktuose, spręsti turi būti taikomos CK normos. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas, jeigu ieškinio senatis ieškovo pareikštam reikalavimui taikoma, turi nustatyti reikšmingas jos taikymui aplinkybes, tarp jų: kokios trukmės ieškinio senaties terminas tam reikalavimui nustatytas įstatyme, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, ar ji nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar, ieškinio senaties terminui esant praleistam, nėra pagrindo jį atnaujinti, nes šių aplinkybių nenustačius teismas nedisponuoja galimybe tinkamai pritaikyti ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas. Kai ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti keliems ieškovo pareikštiems reikalavimams, teismas šias reikšmingas ieškinio senaties taikymui aplinkybes turi nustatyti dėl kiekvieno reikalavimo, kuriam prašoma taikyti ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-436/2007).

Ieškinio senaties terminas yra siejamas tik su teismine pažeistų darbo teisės subjektų gynyba. Kitiems darbo teisių gynimo būdams (pvz., ginti teises darbo ginčų nagrinėjimo komisijoje, taikinimo komisijoje ir pan.) yra taikomas ne ieškinio senaties terminas, o procedūriniai terminai.

Teismai konstatavo, kad ieškinio senačiai reglamentuoti ginčo atveju dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo taikytina DK 297 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą teisminės gynybos. Su tokia teismų padaryta išvada negalima sutikti. DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai. Minėta, kad bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas yra maksimalus. Darbo kodeksas ir kiti įstatymai tam tikroms teisėms apginti gali nustatyti tik sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Pažymėtina, kad ieškinio senaties taikymo, terminų skaičiavimo, nutraukimo, pasibaigimo, atnaujinimo ir kiti klausimai sprendžiami pagal CK ir CPK nuostatas, išskyrus tuos atvejus, kai DK ar darbo įstatymai dėl reglamentuojamų santykių specifikos nustato specialias taisykles (DK 27 straipsnio 5 dalis).

DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas ginčų, kuriems kilus darbuotojas per vieną mėnesį turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kategorijų sąrašas yra baigtinis ir negali būti plečiamai aiškinamas. DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta atskira darbo ginčų, nagrinėtinų tiesiogiai teismuose (nesikreipiant į darbo ginčų komisiją), kategorija – dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Šiai ginčų kategorijai DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 297 straipsnio 1 dalis, kiti straipsniai sutrumpinto ieškinio senaties termino kreiptis į teismą teisminės gynybos nenustato. Įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį, yra nustatytas DK 27 straipsnyje, šio straipsnio 2 dalyje – bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams taikomas tuo atveju, kai Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų. Taigi darbuotojui ginti savo pažeistas teises, pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo – atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, esant ir maksimaliam ieškinio senaties termino nustatymui, išlieka asmens skatinimas greičiau ginti savo pažeistą teisę, užtikrinti teisinių santykių stabilumą, racionalizuoti pralaimėjusios šalies išlaidas ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-8/2008).

Delspinigiams iš darbo santykių išieškoti yra taikomas bendrasis DK 27 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, jeigu neturi būti taikomas kitas darbo įstatymas, nustatantis trumpesnį senaties terminą delspinigiams išieškoti (DK 27 straipsnio 2 dalis). Civilinis kodeksas nėra darbo įstatymas, jo nuostatos dėl netesybų taikomos tik papildomai ir tik tais klausimais, kurių Darbo kodeksas nereglamentuoja. Darbo kodekse nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas, o trumpesni terminai gali būti nustatyti kituose darbo įstatymuose. Delspinigiai figūruoja darbo teisėje, jie yra nustatyti pagal Darbo kodekso 207 ir 292 straipsnius. Nors juose nenustatyta delspinigių senaties termino, bet tai yra darbo santykių, o ne tik civilinės teisės institutas. Civilinio kodekso nuostatos dėl netesybų senaties termino neturi būti taikomos, nes bendrasis senaties terminas nustatytas, trumpesnių senaties terminų klausimas Darbo kodekse reglamentuotas (DK 27 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką delspinigių ieškinio senaties terminas taikomas pagal atitinkamų santykių metu galiojusius įstatymus – Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymą arba Darbo kodeksą, kuriuose nustatyta trejų metų ieškinio senatis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-128/2003).

Darbuotojų reikalavimų atsiradimo metu galiojo Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje arba DK 27 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tuo pačiu metu galiojo Prekybinės laivybos įstatymo 64 straipsnis, reglamentuojantis privilegijuotų reikalavimų ieškinio senaties terminus. Nustatyti vieneri metai nuo reikalavimo teisės atsiradimo dienos. Prekybinės laivybos įstatymo 11 skirsnyje reglamentuojami privilegijuoti reikalavimai, tačiau ne visi su šiais reikalavimais susiję teisiniai aspektai. Šio įstatymo 62 straipsnyje privilegijuoti reikalavimai apibūdinami kaip su prekybine laivyba susiję reikalavimai, kurie tenkinami šio įstatymo nustatyta tvarka. Tai yra reikalavimai, kuriems dėl jų prigimties ar kitų teisinių aplinkybių taikomos lengvatos. Jos taikomos tam tikromis sąlygomis ir ribotą laiką, kuris įstatyme nurodytas kaip ieškinio senatis. Pagal prigimtį į privilegijuotus reikalavimus patenka laivo valdytojo darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (Prekybinės laivybos įstatymo 62 straipsnio 2 dalis 2 punktas), ir jiems yra taikomos lengvatos, jie turi palankesnį eiliškumą (Prekybinės laivybos įstatymo 62 straipsnis), pirmesnį nukreipimą išieškoti į tam tikrą turtą (Prekybinės laivybos įstatymo 63 straipsnis). Šiais palankumais asmuo gali naudotis ribotai, savo reikalavimus kaip privilegijuotus pareikšdamas per privilegijuotų reikalavimų ieškinio senaties terminą, nustatytą įstatymo 64 straipsnyje. Jeigu per šį terminą privilegijuotu galintis būti reikalavimas nepareikštas, tai jis tampa paprastuoju reikalavimu ir jam taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas. Priešingas aiškinimas paneigtų lengvatos gavimą privilegijuoto reikalavimo turėtojui, nes sumažintų terminą, per kurį asmuo galėtų kreiptis teisminės savo pažeistų teisių gynybos. Jeigu laivo valdytojo darbuotojai pareiškia reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, pasibaigus vienerių metų terminui nuo privilegijuoto reikalavimo pateikimo teisės atsiradimo dienos, tai tokiems reikalavimams taikomas DK 27 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-152/2008).

Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas

Darbdavys turi pareigą tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, rūpintis darbuotojų poreikiais (DK 229 straipsnis). Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos aspektu konstatuotina, kad darbdavys, komandiruodamas vairuotoją–ekspeditorių į užsienį ir iš anksto žinodamas, kad šis darbuotojas dėl darbo funkcijų vykdymo neišvengiamai turės ryšio išlaidų, turi išaiškinti darbuotojui, kokie yra dokumentai, patvirtinantys turėtas ryšio išlaidas, pripažintinas komandiruotės išlaidomis, kad darbuotojas galėtų surinkti tokius dokumentus ir, grįžęs iš komandiruotės, juos pateikti darbdaviui. Bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas (darbdavys) šią pareigą įvykdė, todėl jo reikalavimas, kad ieškovas turėtas ryšio išlaidas patvirtintų tik tam tikrais (net ir nenurodant, kokiais konkrečiai) dokumentais, yra nesąžiningas. Byloje ieškovo pateiktos detalios skambučių ataskaitos yra rašytiniai įrodymai (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 197 straipsnio 1 dalis), patvirtinantys jo turėtas ryšio išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-236/2005).