LAT praktika darbo bylose 2015 m. sausio - gruodžio mėn.

IEŠKINIO SENATIS

Dėl DK 296 straipsnyje nustatyto termino individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareikšti ieškinį teisme teisinio kvalifikavimo ir šio termino taikymo, priešieškinio kvalifikavimo ir DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje

DK 296 straipsnyje nustatytas terminas skirtas individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su DGK sprendimu, pareikšti ieškinį teisme, taigi šis terminas yra siejamas su veiksmų atlikimu teisme. Jis yra universalus ir nėra siejamas su konkretaus materialiojo teisinio reikalavimo rūšimi. Aplinkybė, kad darbo ginčas, išnagrinėtas DGK, yra perkeliamas nagrinėti į teismą, neturi įtakos pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo rūšiai. Šį terminą kvalifikavus kaip ieškinio senaties terminą, tektų pripažinti egzistuojant teisiškai negalimą situaciją, jog vienam ir tam pačiam materialiajam teisiniam reikalavimui, pavyzdžiui, dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, DK yra nustatyti du skirtingi ieškinio senaties terminai – bendrasis trejų metų terminas pagal DK 27 straipsnio 1 dalį ir mėnesio terminas pagal DK 296 straipsnį. Aptariamo termino pasibaigimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis subjektinės teisės išnykimą. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad DK 296 straipsnyje nustatytas mėnesio terminas individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su DGK sprendimu, pareikšti ieškinį teisme yra procesinis terminas (DK 10, 29 straipsniai), kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis (DK 29 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Molesta“ v. K. A., bylos Nr. 3K-7-426-701/2015.

DARBO SUTARTIS

Dėl darbo sutarties pripažinimo negaliojančia

Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino projektų vadovės darbo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo dienos dėl jos prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms CK 1.80 straipsnyje nustatytu sandorių negaliojimo teisiniu pagrindu ir taikė teisines pasekmes, įpareigodami ieškovę kaip darbuotoją grąžinti atsakovei 35 784,43 Lt, apskaičiuotus su mokesčiais pagal šią darbo sutartį. Byloje teismų konstatuota, kad projektų vadovo pareigybės įsteigimu ir darbo sutarties sudarymu, pagal kurią ieškovė pradėjo eiti šias pareigas, pažeistos ne konkrečios įstatymuose įtvirtintos imperatyviosios teisės normos, o atsakovės įstatai, kurių 54 punktas numato, kad asociacijos valdyba tvirtina asociacijos valdymo struktūrą ir darbuotojų pareigybes. Ieškovė nesikreipė į valdybą dėl projektų vadovo pareigybės įsteigimo, sutarties su ja sudarymo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su teismų išvada, kad atsakovės asociacijos įstatų tvarkos nesilaikymas sudarant darbo sutartį reiškia jos negaliojimą pagal CK 1.80 straipsnį, nes sandoriui šiuo pagrindu pripažinti negaliojančiu turi būti nustatomas sandorio prieštaravimas konkrečioms įstatymų imperatyviosioms teisės normoms. Tokio prieštaravimo nenustačius, teismai neturėjo teisinio pagrindo išvadai, kad darbo sutartis negalioja pagal CK 1.80 straipsnį. Be to, nesant galimybės taikyti restituciją, teismai nepagrįstai sprendė priteisti iš ieškovės atsakovei 35 784,43 Lt, apskaičiuotus su mokesčiais pagal šią darbo sutartį. Kadangi teisiškai nepagrįstai ši darbo sutartis pripažinta negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, tai turi būti iš naujo nagrinėjamas bylos ginčo dalis dėl šios darbo sutarties nutraukimo pasibaigus jos terminui teisėtumo, nustatomos su tuo susijusios teisiniam vertinimui reikšmingos faktinės aplinkybės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 07 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G. v. Asociacija “Lamatos žemė”, bylos Nr. 3K-3-47/2015.

Dėl DK 114 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbo sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose, kituose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ar šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Vadinasi, darbo sutartimi šalys, išreikšdamos suderintą valią, gali pakeisti bet kurią sutarties sąlygą, tačiau jos turi laikytis nustatytos darbo sutarties sąlygų keitimo tvarkos, kuri užtikrina, jog būtų teisiškai įgyvendinta darbo teisės apsauginė (socialinė) funkcija – užtikrinti žmogaus teises darbo procese.

DK 120 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sutarties sąlygų pakeitimą, nurodyta, kad kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas; jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Taigi darbdavys, keisdamas darbuotojo darbo sąlygas, turi laikytis DK 120 straipsnyje nustatytos tvarkos: įspėti darbuotoją apie šių sąlygų pakeitimą ir tik šiam nesutikus dirbti pakeistomis sąlygomis atleisti jį iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, kad vyriausiosios auklėtojos pareigybė pakeista į direktoriaus pavaduotojos pareigybę, taip pat buvo keistas darbo krūvis, vėliau ieškovei pavestas papildomas darželio auklėtojos darbas, apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad buvo pakeistos esminės ieškovės darbo sutarties sąlygos, o tai, kad darželio administracija neteisingai suformulavo įsakymo turinį, esmės dėl darbo teisinių santykių su ieškove nekeičia, nes ginčas spręstinas pagal DK 120 straipsnį, reglamentuojantį darbo sutarties sąlygų pakeitimą. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, kad ieškovė dirbo vienoje darbovietėje pagal dvi darbo sutartis, tačiau šioje byloje neginčijo esminių darbo sutarties sąlygų pakeitimo, teisėjų kolegija dėl šio klausimo nepasisako, tačiau vertina, ar darbo sutarčių pakeitimai atitiko DK 114 straipsnio reikalavimus dėl papildomo darbo ir antraeilių pareigų turinio.

DK 299 straipsnio, reglamentuojančio individualių darbo ginčų nagrinėjimą teismuose, 2 dalyje išvardyti atvejai, kada individualūs ginčai nagrinėjami tiesiogiai teismuose. Ieškovės darbo ginčas į šį sąrašą nepatenka, vadinasi, kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, ieškovė, nesutikdama dėl esminių darbo sutarties sąlygų pakeitimo, pirmiausia tokį sprendimą turėjo skųsti darbo ginčų komisijai, kuri pagal DK 287 straipsnio 1 dalį yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. Konstatavus, kad ieškovė nebuvo atleista iš darbo, o buvo tik pakeistos esminės darbo sutarties sąlygos, pripažintina, jog ieškovė nesilaikė pirmiau nurodytos išankstinės neteisminės darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Kelmės lopšelis-darželis “Ąžuoliukas”, bylos Nr. 3K-3-332-686/2015.

Dėl darbdavio nustatymo, kai darbo sutartis sudaryta per atstovą

Dėl darbo sutarties, sudarytos darbdavio atstovo, teisinio vertinimo pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. A. v. AB ,,Alytaus tekstilė“, bylos Nr. 3K-3-353/2004. Toje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad darbo sutarties sudarymui taikytinos civilinės teisės atstovavimo instituto nuostatos, todėl tais atvejais, kai darbdavys savo elgesiu pritaria įgaliojimus viršijusio atstovo sudarytai darbo sutarčiai, inter alia, vykdydamas joje nustatytas darbdavio pareigas, darbo sutartis įgyja teisinę galią ir tampa privaloma jos šalims.

Apibendrindama nurodytas teisės aktų bei teismų praktikos nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pagal ginčo darbo sutarties sudarymo metu galiojusius įstatymus, tiek pagal jį pakeitusias Darbo kodekso bei 2000 m. Civilinio kodekso nuostatas darbo sutarties sudarymas per darbdavio atstovą yra galimas, o netinkamo atstovavimo faktas savaime nedaro darbo sutarties negaliojančios, jeigu darbdavys savo vėlesniais veiksmais jai pritaria ir faktiškai vykdo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-520-469/2015.

Dėl darbo pagal antrą darbo sutartį toje pačioje darbovietėje tapačiomis funkcijomis kvalifikavimo

Nagrinėjamu atveju pagal 2007 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartį Nr. 207 darbuotoja dirbo VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotyje gydytoja vieno etato darbo krūviu už 2040 Lt mėnesinį atlyginimą (vėliau padidintą iki 2260 Lt). Byloje nustatyta ir kasatorė neginčijo, kad darbo sutarties šalys laisva abipuse valia 2008 m. spalio 16 d. sudarė antrą darbo sutartį Nr. 226, kuria susitarė, jog kasatorė dirbs gydytoja 0,25 etato krūviu už 565 Lt mėnesinį atlyginimą. Taigi buvo susitarta dėl darbo funkcijos, jos apimties ir atlygio už darbą. Ilgą laiką šalys šią sutartį vykdė: kasatorė dirbo sulygtą darbą, o atsakovė mokėjo sutartą darbo užmokestį. Nėra duomenų, kad šis susitarimas būtų buvęs inicijuotas darbdavės, priešingai – nepaneigta atsakovės nurodyta aplinkybė, jog kasatorė buvo linkusi dėl papildomų pajamų padidinti savo darbo apimtį. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad antroji darbo sutartis sudaryta pažeidžiant sutarčių laisvės principą, imperatyviąsias darbo teisės normas ar darbuotojos interesus bei teisę gauti tinkamą apmokėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, darbuotojas ir darbdavys laisva valia, neviršydami įstatyme įtvirtintų maksimalių darbo trukmės ribų, gali sutarti dėl darbo masto padidinimo, t. y. ilgesnės darbo laiko trukmės, sutartyje nustatant už tai sulygtą atlygį, nagrinėjamu atveju toks susitarimas su ta pačia darbdave dėl tapačių pagrindinėms darbo funkcijų atlikimo, viršijantis įprastą darbo laiką, tačiau neviršijantis įstatyme nustatytų imperatyvių apribojimų, traktuotinas kaip darbo masto padidinimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotis, bylos Nr. 3K-3-590-378/2015.

Dėl susitarimo padidinti darbo mastą įforminimo

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal DK 119 straipsnį susitarimas dėl papildomo darbo ar pareigų išreiškiamas ne sudarant naują darbo sutartį, o aptariant tai galiojančioje darbo sutartyje, keičiant sutarties sąlygas (darbo sutarties modifikavimas). Teisėjų kolegija laiko, kad tokie patys reikalavimai turėtų būti taikomi ir susitarimui dėl darbo masto padidinimo. Darbo krūvio (apimties, normų) padidinimas, vadovaujantis DK 197 straipsniu, turi būti garantuojamas proporcingai didesniu, palyginti su nustatyta norma, apmokėjimu, todėl dėl darbuotojo darbo masto padidinimo bei su tuo susijusio darbo užmokesčio pasikeitimo minėtų sąlygų pakeitimą (papildymą) būtina įforminti toje pačioje, o ne atskiroje darbo sutartyje.

Tinkamai įforminti susitarimus dėl darbo santykių, jų trukmės, apmokėjimo ir pan. yra darbdavio pareiga (DK 99 straipsnio 3 dalis), tačiau, pažeidus šį reikalavimą, situacija turi būti vertinama ne formaliai, o iš esmės sprendžiama, ar toks formos nesilaikymas yra esminis pažeidimas. Nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai sprendė, kad nėra duomenų apie nukrypimą nuo tikrosios šalių valios ar laisvos valios sudaryti ginčijamą susitarimą dėl darbo masto padidinimo, todėl teisėtai prioritetą suteikė sutarties turiniui, o ne formai. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus principus ir darbo teisinių santykių šalių teises bei pareigas, konstatuotina, kad šalių sudaryta antroji darbo sutartis negali būti laikoma susitarimu dirbti viršvalandinius darbus vien dėl tos aplinkybės, kad šalys savo susitarimą dėl papildomo darbo įformino antrąja darbo sutartimi, o ne esamos pagrindinės darbo sutarties modifikacijos būdu.

Nekonkuravimo susitarimai

Dėl nekonkuravimo susitarimo aiškinimo ir jo neteisėtumo įrodinėjimo

Byloje nustatyta, kad 2006 m. kovo 23 d. kasatorė (ieškovė) UAB „Kemitek“ ir atsakovas P. Z. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas priimtas eiti ieškovės vadybininko-technologo pareigas, mokant 1100 Lt (318,58 Eur) darbo užmokestį. 2006 m. birželio 27 d. kasatorė ir atsakovas sudarė darbo sutarties papildymus ir pakeitimus, kuriais ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui mėnesinį atlyginimą ir priedus, iš kurių 15 procentų laikoma kompensacija darbuotojui už šių sutarties papildymų ir pakeitimų punktuose nurodytų įsipareigojimų dėl nekonkuravimo prisiėmimą ir laikymąsi. Taigi šalys sudarė nekonkuravimo susitarimą pagal pirmiau aptartą CK normų reglamentavimą, todėl atsakovas, ginčydamas darbo sutarties pakeitimus ir papildymus, kuriais sutarta dėl nekonkuravimo, turi įrodyti jų neteisėtumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kemitek“ v. P. Z., bylos Nr. 3K-3-595-219/2015.

Dėl restitucijos taikymo

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažinę nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu, rėmėsi darbo teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis ir restitucijos netaikė, argumentuodami, kad įstatymas varžo išmokėto darbo užmokesčio išieškojimą. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia teismo išvada, pažymi, kad šalių sudarytame susitarime kompensacija už nekonkuravimą išreikšta aiškiai ir nurodyta, kad tai ne darbo užmokestis, o priedas prie darbo užmokesčio už nekonkuravimą, todėl darbo teisės normų nustatytos taisyklės dėl sumokėto darbo užmokesčio išieškojimo negali būti taikomos. Be to, kaip minėta, darbo teisinius santykius reguliuojančios normos nekonkuravimo susitarimu sukuriamų teisinių santykių nereglamentuoja, todėl, sprendžiant ginčą dėl susitarimo teisėtumo, jo pripažinimo negaliojančiu, o tai reiškia – ir sprendžiant restitucijos klausimą, taikomos CK normos. Taigi konstatavus susitarimo neatitiktį įstatymo reikalavimams ir pripažinus susitarimą negaliojančiu, restitucijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal CK 6.145 ir kitus straipsnius. Šios teisės normos, be kita ko, nustato, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 1, 2 dalys).

MOKYMOSI IŠLAIDOS

Dėl susitarimų atlyginti mokymo išlaidas pagal DK 95 straipsnio 5 dalį turinio

Šalys, sulygdamos dėl DK 95 straipsnio 5 dalyje nustatytos darbo sutarties sąlygos, privalo laikytis įstatymo reikalavimų. Pirma, įstatymų leidėjas apribojo darbo sutartyje sulygtą darbdavio turėtų išlaidų atlyginimą konkrečiu vienerių metų terminu. Nagrinėjamoje byloje šalys pirmajame susitarime darbo sutartyje (2012 m. lapkričio 5 d. susitarimas) nurodė DK 95 straipsnio 5 daliai neprieštaraujantį terminą – „per paskutinius dvylika darbo mėnesių“, o antrajame susitarime (2012 m. lapkričio 22 d. susitarimas) nurodytas terminas – „jeigu darbo sutartis bus nutraukta nepraėjus trejiems darbuotojo darbo metams po atestacijos išklausius mokymų kursą“ – prieštarauja DK 95 straipsnio 5 dalyje nurodytam terminui ta dalimi, kuri viršija įstatymo leidžiamą vienerių metų terminą. Pažymėtina, kad pagal DK 94 straipsnio 2 dalį darbo sutarties šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato DK, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Jei darbo sutarties sąlygos prieštarauja DK, įstatymui arba kolektyvinei sutarčiai, taikomos DK, įstatymų, norminių teisės aktų arba kolektyvinės sutarties nuostatos. Remiantis DK 139 straipsnio 3 dalimi, kai darbo sutarties dalys prieštarauja įstatymams, ginčą nagrinėjantis organas pripažįsta šią darbo sutarties dalį negaliojančia. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudaryti mokymosi išlaidų atlyginimo susitarimai pripažįstami negaliojančiais ta dalimi, kuri viršija DK 95 straipsnio 5 dalyje nurodytą vienerių metų terminą, skaičiuojamą nuo darbo sutarties nutraukimo dienos.

Antra, DK 95 straipsnio 5 dalyje apibrėžiamos išlaidos, kurias darbuotojas gali įsipareigoti atlyginti, – tai darbdavio turėtos išlaidos darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atlygintinos mokymosi išlaidos turi būti aiškios ir apibrėžtos, bet iš anksto darbo sutartyje šalys neprivalo detalizuoti, kokias konkrečiai ir kokio dydžio mokymo, kvalifikacijos kėlimo, stažuočių išlaidas darbuotojas turės atlyginti darbo sutarties nutraukimo jo pareiškimu be svarbios priežasties atveju. Tačiau DK reikalauja, kad išlaidos būtų realiai patirtos („darbdavio turėtos“), todėl pareiga įrodyti realiai patirtų išlaidų dydį tenka darbdaviui. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, DK 94 straipsnio 2 dalimi ir DK 139 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudaryti mokymosi išlaidų atlyginimo susitarimai pripažįstami negaliojančiais ta dalimi, kuria iš anksto nurodoma atlygintina išlaidų suma nesiejant jos su darbdavio realiai patirtomis išlaidomis. Žemesnės instancijos teismai pagrįstai nesirėmė šalių susitarimuose nurodyta pinigų suma, o tyrė ir vertino, ar darbdavė patyrė išlaidų dėl darbuotojo mokymų, kvalifikacijos kėlimo, stažuočių ir kokio dydžio jos buvo.

Trečia, DK 95 straipsnio 5 dalis įvardija atlygintinų darbdavio turėtų išlaidų darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms sąvoką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad DK nenustato galimybės kompensuoti darbdaviui DK 220 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ išvardytų, su darbuotojo tarnybine komandiruote vykdyti darbo funkcijas susijusių išlaidų. Pildydama ankstesnę praktiką teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, DK 95 straipsnio 5 dalyje nurodytos išlaidos darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms negali būti aiškinamos plečiamai ir reiškia tik mokymosi, kvalifikacijos kėlimo, stažuotės proceso išlaidas. T. y. jos neapima kitų susijusių išlaidų – kelionės, apgyvendinimo ir kt. Todėl remdamasis tuo, kas išdėstyta, DK 94 straipsnio 2 dalimi ir DK 139 straipsnio 3 dalimi, kasacinis teismas konstatuoja, kad šalių sudaryti mokymosi išlaidų atlyginimo susitarimai pripažįstami negaliojančiais ta dalimi, kuria į atlygintinas išlaidas įtraukiamos darbuotojo kelionės, apgyvendinimo ir kt. išlaidos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunas Aircraft Maintenance Services“ v. A. I., bylos Nr. 3K-3-733-421/2015.

KOLEKTYVINĖ SUTARTIS, KOLEKTYVINAI DARBO GINČAI

Dėl kolektyvinės sutarties galiojimo ir vykdymo, kolektyvinio darbo ginčo ir darbuotojo teisės inicijuoti individualaus darbo ginčo nagrinėjimą

Apžvelgiamoje byloje darbuotojai (ieškovai) pareikštais ieškiniais prašė jiems priteisti įmonės kolektyvinės sutarties nuostatose nustatytą papildomą darbo užmokestį ir su juo susijusias išmokas. Darbdavys (atsakovas) teigė, kad kolektyvinių derybų dėl ieškovų nurodytų kolektyvinės sutarties nuostatų vykdymo metu buvo pasirašytas susitarimas, keičiantis, t. y. sustabdantis atitinkamų kolektyvinės sutarties nuostatų, kuriomis ieškovai grindžia savo reikalavimus, vykdymą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai atmetė atsakovo argumentus ir dalį ieškovų reikalavimų tenkino.

Kasacinis teismas nurodė, kad kolektyvinių derybų rezultatu esantys darbuotojų atstovų ir darbdavio susitarimai turi saistyti tiek juos sudariusias šalis, tiek visus įmonės darbuotojus. Spręsdama klausimą, ar darbuotojų atstovų ir darbdavio kolektyvinių derybų metu pasirašytas susitarimas pakeitė kolektyvinę sutartį, atitinkamas jos nuostatas, kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kolektyvinė sutartis – tai įstatymo nustatyta tvarka parengtas ir darbdavio bei įmonės darbuotojų per atstovus sudarytas bei pasirašytas rašytinis susitarimas, kurio turinį sudaro organizacinių, informacinių, prievolinių ir normatyvinių sąlygų visuma, kuris yra taikomas visiems tos įmonės darbuotojams (DK 59 straipsnio 1, 2 dalys, 60 straipsnis, 61 straipsnio 1, 2 dalys, 62 straipsnis). Kasacinis teismas konstatavo, kad darbdavio ir darbuotojų atstovų sudaryti kolektyviniai susitarimai turi pirmenybę ir yra privalomi visiems darbuotojams, kitaip paneigiama kolektyvinių darbo santykių, kolektyvinių ginčų sprendimų ir derybų esmė. Kadangi susitarimu, kuris yra privalomas visiems įmonės darbuotojams, buvo susitarta dėl kolektyvinių sutarties nuostatų, kuriomis ieškovai grindžia savo reikalavimus, vykdymo kolektyvinio ginčo ir šalių derybų metu sustabdymo, tai nebuvo teisinio pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimus. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, kasacinis teismas panaikino bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinius atmetė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G., A. J., I. D. (I. D.), V. P. (V. P.), V. K., I. M. (I. M.), A. S., V. D. (V. D.) ir H. N. (H. N.) v. UAB „Vilniaus viešasis transportas“, bylos Nr. 3K-7-184-313/2015.

Dėl kolektyvinio darbo ginčo ir darbuotojo teisės inicijuoti individualaus darbo ginčo nagrinėjimą

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl ieškovų teisės inicijuoti nagrinėjamą ginčą, kuris, kasatorės nuomone, yra kolektyvinis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju kolektyvinis ginčas kilo kasatorei (darbdavei) nevykdant (netinkamai vykdant) įmonėje galiojančių kolektyvinių sutarčių nuostatų, susijusių su bazinio darbo užmokesčio indeksavimu, nemokant darbo užmokesčio priemokų ir kt., buvo pažeidžiamos kolektyvinės visų įmonės darbuotojų subjektinės teisės. Dėl šios priežasties darbuotojų atstovai pateikė kasatorei reikalavimus ir tarp šalių (darbuotojų atstovų ir darbdavės) prasidėjo derybos tiek dėl galiojančių kolektyvinių sutarčių nuostatų vykdymo, tiek dėl naujos kolektyvinės sutarties sudarymo. Vykstant šioms deryboms, ieškovai, manydami, kad kasatorei nevykdant 2006 m. kolektyvinės sutarties nuostatų yra pažeidžiamos jų individualios subjektinės teisės gauti kolektyvinėje sutartyje sutarto dydžio darbo užmokestį ir jo priedus, pareiškė ieškinius nagrinėjamoje byloje. Kaip teisingai sprendė bylą nagrinėję teismai, kolektyvinės sutarties nuostatos, nustatančios darbo užmokestį ir kitų su juo susijusių išmokų mokėjimą, yra normatyvinės nuostatos (DK 61 straipsnio 1 dalis). Remiantis DK 67 straipsnio 2 dalimi, ginčai tarp atskirų darbuotojų ir darbdavio dėl įmonės kolektyvinės sutarties normatyvinių nuostatų nevykdymo ar netinkamo vykdymo sprendžiami individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, atsižvelgdama į tai, kad savo reikalavimus ieškovai grindė normatyvinių kolektyvinės sutarties nuostatų nevykdymu, sprendžia, jog ieškovai turėjo teisę inicijuoti nagrinėjamą ginčą. Darbuotojų atstovų ir darbdavio kolektyvinio ginčo metu vykstančios derybos ir šių derybų metu priimti susitarimai negali riboti darbuotojų subjektinės teisės į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Š., M. K., B. B., K. K., I. Š. v. UAB “Vilniaus viešasis transportas”, bylos Nr. 3K-3-481-916/2015.

Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės

Dėl įmonės struktūrinių pertvarkymų realumo

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ne bet koks įmonės struktūrinis pertvarkymas gali būti vertinamas kaip svarbi priežastis nutraukti neterminuotą darbo sutartį. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų; struktūriniai pertvarkymai turi būti įforminti atitinkamo darbdavio valdymo organo sprendimu ir jis turi būti realiai vykdomas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti būtina nustatyti, kokia iki jų buvo darbdavio struktūra (sandara) ir kaip ji pakito; ar struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tokie, kuriais remiantis tik siekiama pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą.

Darbuotojo ir darbdavio ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo sprendžiant teisme, darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 straipsnis), o teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar darbdavio nurodytos atleidimo iš darbo priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-209-469/2015.

Dėl negalimumo darbuotoją perkelti jo sutikimu į kitą darbą, kaip DK 129 straipsnio taikymo sąlygos

DK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejį, kai nutraukiama terminuota darbo sutartis ir darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis už likusį darbo sutarties galiojimo laiką (DK 129 straipsnio 5 dalis), turi pareigą ieškoti galimybių perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą. Šią pareigą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną. Kitas darbas (laisva darbo vieta ar pareigos) visų pirma turi būti siūlomas atsižvelgiant į atleidžiamo darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, į sveikatos būklę, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti į jas perkeltas, turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti. Jeigu darbuotojo profesija, specialybė, kvalifikacija, atitinkamais atvejais – ir sveikatos būklė, yra tinkami laisvai darbo vietai (pareigoms) užimti, darbdavys privalo jam šį darbą (pareigas) pasiūlyti, išskyrus atvejus, kai darbdavys to negali padaryti dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, kai tokia laisva darbo vieta pasiūloma kitam atleidžiamam iš darbo darbuotojui ir pastarasis jo sutikimu į ją perkeliamas dirbti ir pan.). Darbdavio galimybė perkelti darbuotoją į kitą darbą objektyviai sąlygota kito atitinkamo darbo buvimu ir darbuotojo sutikimu būti perkeltam į kitą darbą. Pripažinimą, kad darbdavys pažeidė nurodytos DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatos reikalavimus, lemia ne faktas, kad darbdavys nepasiūlė darbuotojui kito darbo, o faktas, kad darbdavys neperkėlė darbuotojo į kitą darbą, nors tokia galimybė buvo. Ar darbdavys laikėsi DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimų, esant ginčui, teismas kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Sprendžiant, ar darbdavys, nepasiūlydamas darbuotojui kito darbo ir neperkeldamas darbuotojo į tokį darbą, nepažeidė DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimų, būtina, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgti, be kita ko, į darbuotojo perkėlimo į tokį darbą teisines pasekmes jo turimų garantijų aspektu, darbuotojo gautinų ir ryšium su perkėlimu į tokį darbą prarastinų su darbo santykiais susijusių išmokų balansą, į tai, ar darbuotojo interesai objektyviai yra pažeisti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Kauno rajono Piliuonos vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-224-701/2015.

Dėl darbdavio pareigos siūlyti laisvas darbo vietas atleidžiamam darbuotojui

Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį darbdavys gali nutraukti darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima jo sutikimu perkelti į kitą darbą. Taigi darbuotojo atleidimui darbdavio iniciatyva būtinos trys sąlygos: svarbių priežasčių egzistavimas; išankstinis teisės aktų reikalavimus atitinkantis darbuotojo įspėjimas apie tokį sutarties nutraukimą; galimybės darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą nebuvimas. Nagrinėjamu atveju kasacinėje instancijoje aktuali trečioji sąlyga, t. y. ar darbdavys nepažeidė įstatymais darbuotojui nustatytos garantijos būti perkeltam į kitą darbą, ar tinkamai įvykdė savo pareigą siūlyti ieškovui laisvas darbo vietas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, bylos Nr. 3K-3-414-248/2015.

Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą

Tarnybos 2014 m. kovo 13 d. išvadoje Nr. DPS – 810 nustatytas vienas iš darbuotojos (ieškovės) darbo ribojimų, kuriuo remdamasi atsakovė nutraukė darbo sutartį – draudimas dirbti naktinį darbą, t. y. šiuo konkrečiu bylos atveju buvo nustatytas draudimas ieškovei dirbti naktinį darbą. Naktinio darbo apibrėžtis pateikta DK 154 straipsnio 2 dalyje – naktiniu laikomas darbas, jeigu trys darbo valandos tenka nakčiai (DK 154 straipsnis 1 dalis). Taigi, tam, kad darbas būtų laikomas naktiniu, nebūtina dirbti visą darbo laiką tik naktiniu laiku – jeigu bent trys darbo valandos tenka nakčiai, visas darbo laikas laikomas naktiniu, ir atitinkamai, jeigu darbui naktį lieka mažiau nei trys darbo valandos, nelieka pagrindo tokį darbo režimą traktuoti kaip naktinį. Nagrinėjamo ginčo atveju Tarnybos išvada ieškovei nebuvo uždrausta apskritai dirbti naktį, bet buvo uždrausta dirbti naktinį darbą. Kadangi pagal dispečerės (ieškovės darbas) darbo grafiką darbui naktį tenka tik 1 val. 10 min. viso darbo laiko struktūroje, tai pagal pirmiau minėtą teisinį reguliavimą ieškovės darbas negalėjo būti priskirtas naktiniam darbui ir atitinkamai negalėjo sudaryti faktinio pagrindo nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. UAB “Kupiškio autobusų parkas”, bylos Nr. 3K-3-561-684/2015.

Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių reikalavimus teismo sprendimo (nutarties) turiniui, aiškinimo ir taikymo.

Savo išvadas grįsdami aplinkybe, kad šiai bylai išspręsti aktualiu laikotarpiu sutrumpėjo specialiojo ugdymo grupių, kurių auklėtoja dirbo ieškovė, darbo laikas, teismai neatsižvelgė į kitą byloje nustatytą aplinkybę, t. y. jog pagal šalių sudarytą neterminuotą darbo sutartį kasatorė dirbo pas atsakovą auklėtoja. Kaip jau minėta šioje nutartyje, teismų nėra nustatyta aplinkybė, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas darbo funkcijų atlikimo vietą (specialiojo ugdymo grupėse) vertinti kaip papildomą darbo sutarties sąlygą, o nenustačius atitinkamo šalių susitarimo buvimo nėra teisinio pagrindo kasatorės darbo funkcijų atlikimo vietą – specialiojo ugdymo grupėse – vertinti kaip darbo sutarties sąlygą. Nagrinėjamos bylos kontekste kasatorės darbo sutarties sąlygų – vieno etato darbo krūvio – keitimas (mažinimas) turi būti pagrindžiamas objektyvia realiai egzistavusia būtinybe imtis veiklos ir darbo organizavimo pas atsakovą pakeitimų, dėl kurių buvo būtina keisti kasatorės, kaip auklėtojos, darbo sutarties sąlygas. Be kita ko, jis turi būti pagrindžiamas ir visų kitų ėjusių tapačias, kaip kasatorė, pareigas pas atsakovą šiai bylai išspręsti aktualiu laikotarpiu darbuotojų kontekste. Pažymėtina, kad teismų liko neįvertinti bylos duomenys apie pas atsakovą dirbusių auklėtojų B. G., J. J., R. K. ir kt. darbo krūvio padidinimą (T. 2, b. l. 72–74), darbo sutarčių su M. B., K. Š. sudarymą. Pažymėtina ir tai, kad pagal DK 35 straipsnio 1 dalį įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ne bet koks įmonės struktūrinis pertvarkymas gali būti vertinamas kaip svarbi priežastis nutraukti neterminuotą darbo sutartį. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų; struktūriniai pertvarkymai turi būti įforminti atitinkamo darbdavio valdymo organo sprendimu ir jis turi būti realiai vykdomas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti būtina nustatyti, kokia iki jų buvo darbdavio struktūra (sandara) ir kaip ji pakito. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teismai struktūrinių pertvarkymų pas atsakovą faktą ir šio sukeliamas kasatorei teisines pasekmes konstatavo neatsižvelgę į nurodytus kasacinio teismo teisės aiškinimo bei taikymo išaiškinimus, taip pat nenurodę įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių teismų išvadas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Č. v. biudžetinė įstaiga Panevėžio lopšelis-darželis “Pasaka”, bylos Nr. 3K-3-523-701/2015.

Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo

Dėl darbuotojo neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) teisinio kvalifikavimo

Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas konstatuojamas, kai nustatomas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, jog darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui). Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog darbuotojas neatvyko į darbą per visą darbo dieną (pamainą), darbdavys (atsakovas) turi įrodyti, kad tam tikrą dieną (pamainą) konkretus darbuotojas pagal darbo (pamainų) grafiką privalėjo dirbti jam pavestą darbą, tačiau neatvyko į darbo vietą (darbo funkcijų atlikimo vietą).

Nagrinėjamoje byloje ginčą sprendę teismai konstatavo, kad kasatorė, neatvykdama į darbą 2013 m. gegužės 14–15 d., padarė ilgalaikę pravaikštą, ir atsakovas tai pagrįstai pripažino šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Šią išvadą teismai padarė remdamiesi atsakovo direktoriaus paaiškinimais ir jo pavaduotojo parodymais, duotais teismo posėdžio metu, dokumentais, kuriais įformintas darbo drausmės pažeidimas. Kasatorė ginčija tokią teismų poziciją, teigdama, kad atsakovas nepateikė darbo grafiko, patvirtinančio, jog 2013 m. gegužės 14–15 d. ji turėjo dirbti, atsakovas nevykdo veiklos (neturi kontoros) nurodytu adresu: Fabriko g. 48, Jonava, atsakovo direktoriaus paaiškinimai ir jo pavaduotojo duoti parodymai prieštaringi, nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorės argumentai pagrįsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. UAB „Otarus“, bylos Nr. 3K-3-244-313/2015.

Dėl įrodinėjimo nustatant šiurkštų darbo pareigų pažeidimą

Pagal galiojančias teismų praktikos suformuluotas įrodinėjimo taisykles darbo bylose dėl drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo pareiga įrodyti, kad drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra konstatuota, kad kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi įrodyti, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus.

Kadangi nagrinėjamoje byloje atsakovas, atleisdamas ieškoves iš darbo, iš esmės rėmėsi tik Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje ieškovių atžvilgiu atliekamu ikiteisminiu tyrimu, kuris buvo nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, vėliau atnaujintas ir vėl nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o papildomų įrodymų dėl ieškovių padaryto darbo drausmės pažeidimo, kuris pasireikštų veika, turinčia vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, atsakovas nepateikė, teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovių atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R., A. K., S. J. v. UAB „Saurida”, bylos Nr. 3K-3-321-915/2015.

Dėl darbuotojo neatvykimo į darbą kvalifikavimo kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo

Pažymėtina, kad sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai pagrįstai darbdavio įvertinti kaip pravaikšta, aktualus dar vienas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo aspektas – kas laikytina darbuotojo neatvykimu į darbą. Teismų praktika šiuo klausimu atspindi faktinių darbo santykių raidos tendencijas – atsižvelgiant į būtinybę vertinti dėl kintančios ekonominės ir socialinės situacijos vykstančią darbo santykių dinamiką, formuojama nuostata, kad darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą kaip pravaikštą, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. K. v. viešoji įstaiga “Versli Lietuva”, bylos Nr. e3K-3-522-421/2015.

įMONĖS restruktŪrizavimas IR DARBUOTOJŲ TEISĖS

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies, 303 straipsnio aiškinimo ir taikymo kartu su Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 punktais, restruktūrizuojamos įmonės (darbdavio) pareigos nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos mokėti atleistam iš darbo darbuotojui nurodytose DK normose nustatytas išmokas

Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste aiškindama DK 141 straipsnio 3 dalį, 303 straipsnį kartu su ĮRĮ 8 straipsnio 1, 2 punktais, konstatuoja, kad vadovaujantis ĮRĮ 8 straipsnio 1, 2 punktais restruktūrizuojama įmonė (darbdavys) nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos neturi pareigos mokėti atleistam iš darbo darbuotojui DK 141 straipsnio 3 dalyje, 303 straipsnyje nustatytas išmokas. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ĮRĮ 8 straipsnio 2 punktą.

DARBO UŽMOKESTIS, atsiskaitymas su darbuotoju

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo, kai darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos

DK 141 straipsnis reglamentuoja atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotojų tvarką. Jo 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka; 2 dalyje – kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas; o 3 dalyje – kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Pagal tokį teisinį reglamentavimą DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai tenka darbdaviui, jei jis neįvykdė ar netinkamai įvykdė DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną. Kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo ir teismo sprendimu pripažinus, kad darbo sutartis su juo yra nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (priėmimo) dienos, darbuotojo atleidimo iš darbo data nukeliama. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad tokiu atveju darbdavio pareiga visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju pagal DK 141 straipsnio 1 dalį atsiranda nuo teismo sprendimu nustatytos darbuotojo atleidimo iš darbo dienos.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus dėl neteisėto atleidimo atsiradę praradimai yra kompensuoti priteisiant jam iš atsakovo septynių mėnesių dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką pagal DK (redakcija, galiojusi 2011 m. liepos 1 d.) 297 straipsnio 4 dalį (šiuo metu galiojančios redakcijos DK 300 straipsnio 4 dalis). Šios jam priteistos išmokos dydžio kasatorius neginčija. Pažymėtina, kad dėl DK 141 straipsnio 3 dalies ir 297 straipsnio 4 dalies santykio kasacinio teismo pasisakyta, kad šios kompensacijos taikytinos skirtingoms faktinėms situacijoms ir jas abi mokant vienu metu gali būti paneigta šių išmokų kompensacinė prigimtis ir toks mokėjimas lemtų nepagrįstą darbuotojo praturtėjimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. BĮ Gamtos tyrimų centras, bylos Nr. 3K-3-237-695/2015.

Dėl padidinto atlyginimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio ir nustatymo tvarkos

Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad teismų išvada, jog jis turėjo ieškovams mokėti 30 proc. MMA dydžio priedą, prieštarauja sutarčių aiškinimo taisyklėms, pažeidžia CK 1.5 straipsnyje, DK 35 straipsnyje nustatytus protingumo, sąžiningumo, teisingumo, nepiktnaudžiavimo, teisėtų lūkesčių principus.

DK 192 straipsnio, reglamentuojančio darbo apmokėjimą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, 1 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokėti padidintą, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinį atlygį; nurodyta, kad konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši įstatymo nuostata yra imperatyvioji, t. y. jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis darbdavys privalo mokėti padidintą, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestį. Tokiu atveju, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas yra tik padidinto tarifinio atlygio dydis, bet ne darbuotojo teisė gauti didesnį atlyginimą – tokia teisė jam nustatyta įstatymo, imperatyviai įtvirtinančio darbdavio pareigą mokėti už darbą tokiomis sąlygomis didesnį darbo užmokestį. Tuo atveju, jeigu kolektyvinėje sutartyje nenustatyta konkretaus mokėjimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio, taip pat didesnis atlygis nenustatytas individualioje darbo sutartyje, darbuotojas po darbo sutarties sudarymo nepraranda teisės kreiptis į darbdavį dėl padidinto darbo užmokesčio mokėjimo, jeigu jis dirba, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Sudarant darbo sutartis dėl darbo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, turi būti nustatytas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestis ir darbo sutartyse aiškiai nurodyta, jog nustatytas tarifinis atlygis yra padidintas, atsižvelgiant į nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, kiek jis padidintas. Didesnis darbo užmokestis už darbą aptariamomis sąlygomis gali būti nustatomas tiek nustatant didesnį tarifinį atlygį, tiek tam tikrą priemoką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., G. L., S. Š., M. B., G. K., A. K. v. VĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-257-701/2015.

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

Darbo kodekse įtvirtinta imperatyvi atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju tvarka, nesiejama su atleidimo pagrindu – ar darbuotojas atleistas savo noru, ar darbdavio iniciatyva, ar dėl darbo drausmės pažeidimo, ar kt. DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji atsiskaitymo tvarkos taisyklė: jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbuotojo ir darbdavio susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas (darbo užmokestį, išeitinę išmoką, garantines išmokas ir priemokas, kompensacijas, delspinigius ir kt.) (DK 141 straipsnio 2 dalis). DK 206 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta bendrosios atsiskaitymo taisyklės išimtis: tais atvejais, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris atleidimo dieną nedirba (dėl laikino nedarbingumo, pravaikštos, laisvės atėmimo ir kt.) – visos jam priklausančios darbo užmokesčio sumos išmokamos per vieną dieną nuo tos dienos, kurią atleistas iš darbo darbuotojas pareikalavo atsiskaityti.

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pripažino įrodyta jo kaltę dėl neatsiskaitymo laiku nesant tam faktinio pagrindo, pažeisdami proceso įstatyme įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija šiuos kasatoriaus argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais. Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog dėl darbo užmokesčio ir kitų jam priklausančių išmokų neišmokėjimo laiku kaltas pats kasatorius, padaryta pažeidžiant CPK reikalavimus įrodymus vertinti visapusiškai, objektyviai ir neatitinka įrodymų pakankamumo kriterijaus. Išvada, kad atleidimo iš darbo dieną kasatoriui nebuvo galima išmokėti priklausančių sumų pervedant į banko sąskaitą, paremta tik įmonės buhalterės raštu direktoriui, objektyvių ją patvirtinančių įrodymų, pvz., elektroninės bankininkystės duomenų apie nepavykusią banko operaciją, nepateikta, be to, teismai nevertino aplinkybių, kad į tą pačią banko sąskaitą įmonė anksčiau darbo užmokestį kasatoriui sėkmingai mokėjo, kasatorius pateikė įrodymus, kad pavedimai į šią sąskaitą buvo galimi ir po jo atleidimo datos, tačiau darbdavys po neva nepavykusio bandymo atleidimo dieną daugiau šiuo būdu, sutartu darbo sutartimi, atsiskaityti su juo nebandė. Taigi bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad darbdavys negalėjo sumokėti kasatoriui priklausančių sumų dėl to, kad šis neatvyko į darbovietę ir nepatikslino banko sąskaitos duomenų, nepagrįsta pakankamais įrodymais. Pažymėtina, jog darbdavio atsakyme į kasatoriaus 2011 m. spalio 14 d. raštą tiesiogiai nurodyta kita neatsiskaitymo priežastis – kad kasatorius atleistas iš darbo, nes darbe pasirodė neblaivus. Darbdavio pažyma apie kasatoriui priklausančių sumų deponavimą įmonės vadovo pasirašyta 2013 m. vasario 7 d., joje nenurodyta lėšų deponavimo data, pažyma nepatvirtinta depozitinės sąskaitos išrašu ar pan. duomenimis. Visumos aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad kasatoriaus kaltė dėl pavėluoto atsiskaitymo byloje nenustatyta, todėl nėra pagrindo pagal įstatymą visiškai atleisti darbdavį nuo DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką mokėjimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. T. v. UAB „Vlantana”, bylos Nr. 3K-3-350-469/2015.

Dėl nepagrįstai išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas grąžinimo

Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad N. O. A. darbo santykiai po Centro filialo veiklos nutraukimo buvo tęsiami, darytina išvada, kad kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo išmokėta be pagrindo neteisėtai nutraukus darbo sutartį. Bylą nagrinėję teismai, tenkindami Santariškių klinikų ieškinį, įpareigojo N. O. A. grąžinti be pagrindo įgytas lėšas. Kasatorė ginčija tokias teismų išvadas teigdama, kad teismai visiškai neteisėtai ieškovo padarytas darbo teisės klaidas prilygino skaičiavimo klaidoms, paneigė sąžiningumo prezumpciją, nurodydami, kad kasatorė buvo nesąžininga, atsisakydama grąžinti jai be pagrindo išmokėtas lėšas, o padarytos išskaitos viršija jos vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį ir atliktos praleidus vieno mėnesio terminą, kaip nustatyta DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos v. N. O. A., bylos Nr. 3K-3-370-313/2015.

Dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų teisių gynimo būdų taikymo

Remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Kasatorės teigimu, ši teisės norma turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai darbdavys atleidžia darbuotoją iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu, išmokėdamas jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką, vėliau, teismui pripažinus tokį atleidimą neteisėtu, tačiau remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi nusprendus negrąžinti darbuotojo į pirmesnį darbą, iš darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išskaičiuotina suma, lygi darbuotojui išmokėtai DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinei išmokai. Šis kasacinio skundo argumentas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. J. v. Telšių „Ateities“ pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-415-969/2015.

Dėl darbo užmokesčio dydžio nustatymo, kai dirbamas nelegalus darbas

Teisėjų kolegija išaiškina, kad tais atvejais, kai darbo sutartis pripažįstama sudaryta jos šalims susitarus dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, įtvirtintų DK 95 straipsnio 1 dalyje, tačiau nenustatytas susitarimas dėl darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio, teismas šią darbo sutarties spragą turi užpildyti vadovaudamasis Darbo kodekse įtvirtintu teisingo mokėjimo už darbą principu, atsižvelgdamas į darbo užmokesčio toje (analogiškoje) įmonėje, įstaigoje, organizacijoje mokamo (mokėto) už tokį patį ar lygiavertį darbą, dydį. Ši taisyklė taikytina ir nelegalaus darbo atveju.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. P. v. Varėnos rajono Dubičių žemės ūkio bendrovė, bylos Nr. 3K-3-615-469/2015.

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo ex officio

DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu Darbo kodeksu ar kitais įstatymais, ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka; DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys turi sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką. Šios Darbo kodekso nuostatos yra skirtos skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Šios nuostatos taikytinos ir tais atvejais, kai darbdavys neatsiskaito su darbuotoju, kuris dirbo nelegalų darbą (kaip nagrinėjamos bylos atveju). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dėl šio darbuotojo teisių gynimo būdo, kaip tiesiogiai susijusio su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, teismas turi spręsti savo iniciatyva, net ir darbuotojui nepareiškus tokio reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, bylos Nr. 3K-3-575/2014).

delspinigiai

Dėl procesinių palūkanų darbo bylose (ne)priteisimo

Apeliacinės instancijos teismas, tenkinęs iš dalies ieškovės reikalavimus priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą ir neturtinės žalos atlyginimą, taip pat nuo šios sumos priteisė 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir teismo sprendimo nevykdymo teisinių padarinių, yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnis netaikomas darbo bylose (siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą), nes yra taikomas specialaus pobūdžio DK 300 straipsnis. DK 300 straipsnis yra speciali darbo teisės norma, pagal kurią, tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši DK nuostata įstatymo leidėjo iš esmės yra skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, tokiu būdu darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Kartu taikant tiek DK 300 straipsnį, tiek CK 6.37 straipsnį dėl procesinių palūkanų susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacija, todėl darbo santykiuose taikytinas tik DK 300 straipsnis.

Dėl to nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės prašymą ir jos naudai iš kasatoriaus priteisė 5 proc. procesinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

DARBO DRAUSMĖ

Dėl vadovaujančių darbuotojų drausminės atsakomybės ypatumų

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus, kaip vadovaujančio darbuotojo, statusas lėmė tai, kad pagal savo pareiginius nuostatus vykdydamas techninės priežiūros skyriaus darbo organizavimą ir kontrolę jis privalėjo ne tik pats vykdyti aptariamu atsakovo įsakymu nustatytas pareigas, bet ir užtikrinti, kad įsakymą tinkamai vykdytų jam pavaldūs darbuotojai, be kito – nustatyti ir kontroliuoti jų vykdymo tvarką. Atsakovo įmonės valdymo struktūra pagrįsta hierarchijos principu – kasatorius, būdamas vadovaujančiu darbuotoju, pats buvo pavaldus įmonės generaliniam direktoriui. Įmonės vadovas yra atsakingas už visos įmonės veiklą, į jo funkciją, inter alia, įeina žemesnių vadovaujančių darbuotojų darbo kontrolė, tačiau tai nereiškia, kad jis perima pavaldžių vadovų kompetenciją. Kasatoriaus teiginys, kad atsakovo generalinis direktorius, prisiimdamas įsakymo Nr. 50a vykdymo kontrolę, atleido jį nuo atsakomybės už šio įsakymo vykdymo organizavimą ir kontrolę pavaldžiame techninės priežiūros skyriuje, nepagrįstas jokiais teisiniais ar faktiniais argumentais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. UAB „Kauno komunalinis ir butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-134-469/2015.

Dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto aiškinimo ir taikymo

DK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo apibrėžtis. DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išvardyti darbo pareigų pažeidimai yra laikomi šiurkščiais. Be šių, pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą šiurkščiais darbo pareigų pažeidimais gali būti laikomi ir kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbo pareigos ar darbo tvarka, tačiau nėra išsamiai nustatyta, kuo tai pasireiškia. Kasacinis teismas, aiškindamas DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto normą, yra pažymėjęs ir tai, kad šiurkščiais pažeidimais gali būti laikomi ir sąraše nenurodyti atvejai, todėl dėl konkretaus pažeidimo pobūdžio sprendžia darbdavys. Tais atvejais, kai darbuotojas, atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštų, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar padarytą nusižengimą darbdavys pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų. Apie darbo drausmės pažeidimo priskyrimą prie šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų teismas sprendžia pagal pažeidimo aplinkybes, pažeistos pareigos pobūdį, darbuotojo kaltės formą, turtinius ir kitokius pažeidimo padarinius, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitas konkrečias aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. UAB „Elgama-elektronika“, bylos Nr. 3K-3-199-695/2015.

Dėl paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. UAB „Sport Entertainment“, bylos Nr. 3K-3-204-687/2015.

Dėl darbdavio teisės traukti drausminėn atsakomybėn už darbo drausmės pažeidimus darbuotoją, kai pasikeičia jo darbo pareigos, bet nenutrūksta darbo teisiniai santykiai

Konstatuotina, kad DK, kituose darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nenustatyta darbdaviui draudimo, perkėlus darbuotoją į kitas pareigas ir darbo santykiams nenutrūkus, spręsti dėl darbuotojo drausminės atsakomybės už darbuotojo darbo drausmės pažeidimus, padarytus einant ankstesnes pareigas. Darbuotojo darbo pareigų (funkcijų) pasikeitimas, kai darbo teisiniai santykiai yra tęsiami, nelemia kartu ir drausminės atsakomybės pasibaigimo, nes tokia pasekmė įstatyme nenustatyta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. UAB “Onninen”, bylos Nr. 3K-3-716-706/2015.

DARBO GINČAI

Dėl individualaus darbo ginčo nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje ir teisme tvarkos

Apžvelgiamoje byloje ieškovas (darbdavys) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimo dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš ieškovo atsakovui dienpinigius. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį tenkino.

Kasacinis teismas nurodė, kad DK 296 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi Civilinio proceso kodekso nuostatomis. Taigi iš šio straipsnio (naujo reglamentavimo) turinio matyti, kad darbo ginčo nagrinėjimą teisme gali inicijuoti abi darbo ginčo šalys ir ginčas nagrinėjamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso nuostatomis pagal suinteresuotos šalies pateiktą ieškinį. Kasacinis teismas pažymėjo, kad byla teisme nagrinėjama iš esmės, teismas nėra saistomas sprendimo, kuris buvo priimtas darbo ginčų komisijos posėdyje. CPK 182 straipsnyje nenustatyta Darbo ginčų komisijos sprendimo prejudicinė, ar didesnė įrodomoji galia. Darbo ginčo nagrinėjimas teisme vyksta pagal CPK nuostatas, o byloje pateikti įrodymai vertinami CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka. Nors DK 294 straipsnyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, priimamas vadovaujantis posėdyje ištirtais įrodymais, kurie turi būti įvertinami, tačiau teismas nėra saistomas darbo ginčų komisijos išvadų.

Kasacinis teismas sutiko su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad įstatyme nėra nurodyta, kad dienpinigių ir darbo užmokesčio sumos negali būti sumokėtos vienu pavedimu, ir pažymėjo, kad nenurodžius atskirai sumokėtos dienpinigių dalies, nėra teisinio pagrindo išvadai, jog darbuotojui buvo išmokėtas tik darbo užmokestis. Kasacinis teismas sprendė, kad neturi pagrindo nesutikti su teismų išvada, kad iš visų pateiktų įrodymų, taip pat ir atliktų mokėjimų analizės išplaukia, jog darbuotojui buvo mokėtas jam faktiškai priklausęs darbo užmokestis ir dienpinigiai. Dėl to kasacinis teismas žemesnių instancijų teismų procesinius sprendimus paliko nepakeistus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PAAS LT“ v. I. U., bylos Nr. 3K-3-120-687/2015.

DARBUOTOJO MATERIALINĖ ATSAKOMYBĖ

Dėl materialinės atsakomybės pagal darbo teisę ir civilinės atsakomybės atribojimo, žalos dydžio nustatymo

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju, kai ieškovės kaip asociacijos vadovės ir kitas darbo pareigas vykdžiusios darbuotojos padėtis buvo dualistinė ir ieškovei einant strategijos vadovo pareigas su ja nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, esminę reikšmę dėl to, kuri atsakomybės forma taikytina – civilinė atsakomybė ar materialinė pagal darbo teisę, turi nustatymas, ar veiksmus, dėl kurių atsirado atsakomybė, ieškovė atliko vykdydama asociacijos vadovės funkcijas ar kitas darbo pareigas. Nuo to priklauso ir vertinimas, ar ieškovei už darbo pareigų pažeidimą pagrįstai skirta drausminė nuobauda atleidimas iš strategijos vadovės pareigų, ar šį pažeidimą ji padarė kaip asociacijos vadovė ir dėl to buvo atšaukta iš vadovės pareigų. Jei asmuo kaip juridinio asmens vadovas ir darbuotojas pagal kitas pareigas atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip darbuotojo, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikė kaip vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje liko neišaiškinta, ar ieškovei taikyta atsakomybė už netinkamą vykdymą pareigų kaip asociacijos vadovės ar kaip darbuotojos (strategijos vadovės, projektų vadovės), kurios nustatytos įstatymuose, asociacijos įstatuose, pareiginėse instrukcijose, kituose asociacijos vidaus aktuose. Byloje teismams sprendžiant atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovės 92 609,07 Lt NMA nekompensuotų lėšų žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, nenustatyta, ar lėšų kompensavimas buvo tas rezultatas, už kurio pasiekimą buvo atsakinga ieškovė, ar nekompensavimą iš tikrųjų sukėlė ieškovė savo kaltais veiksmais, pagrindžiant jos kaltės formą, ir ar ji veikė kaip asociacijos vadovė, ar kaip darbuotoja – strategijos vadovė, taip pat kurias konkrečiai norminiuose ar lokaliniuose teisės aktuose nustatytas pareigas ji pažeidė taip, kad tai tapo priežastimi atsirasti pasekmėms – NMA nekompensavo lėšų. Kai sprendžiama dėl taikytinos materialinės atsakomybės darbuotojui, DK 254 straipsnyje reglamentuojama ribota darbuotojo materialinė atsakomybė, išskyrus, kai konstatuojama darbuotojo tyčia. Jei darbuotojo veiksmuose nustatoma ne tyčia, o neatsargumas, materialinė atsakomybė ribojama trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio suma (DK 254 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui nutartyje konstatavus ieškovės tyčią dėl padarytos žalos atsakovei, nenustatyta, kaip tai pasireiškė ieškovės veiksmuose ir koks jų priežastinis ryšys su atsiradusia žala. Nustatytina, ar ieškovės savo veiksmais siekė, kad NMA nekompensuotų asociacijos išlaidų, ir ar ji sąmoningai leido šioms neigiamoms asociacijai pasekmėms (žalai) atsirasti. Nurodytoms aplinkybėms ištirti ir įvertinti reikia atlikti faktinių aplinkybių nustatymą, dėl to ir ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Dėl materialinės atsakomybės taikymo sąlygų

Šioje byloje atsakovei pareikšto reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybės, kad atsakovė prarado jai patikėtus ir jos žinioje esančius inkasuotus pinigus ir šiais veiksmais ieškovui buvo padaryta žala, kurios dydis atitinka prarastų pinigų sumą. Taigi, taip teigdamas, ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis visų pirma ir turėjo pareigą įrodyti, kad pinigai, kurių įmonėje buvo pasigesta, buvo patikėti atsakovei. Tik įrodžius šią aplinkybę, atsakovei kiltų pareiga įrodyti, kad dėl pinigų praradimo nėra jos kaltės ir pan.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “Mobili linija” v. A. V., bylos Nr. 3K-3-323-421/2015.

Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų

Byloje teismų nustatyta, kad S. P., pristatęs jam patikėtą krovinį į iškrovimo vietą, nukrypo nuo įprasto maršruto ir, nuvykęs į Sankt Peterburgo (duomenys neskelbtini), esantį ne pakeliui namo, paliko automobilį be apsaugos, nakvojo pas savo žmoną ir vaikus. Šias aplinkybes įvertinęs bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad S. P. nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas ir nedėjo maksimalių pastangų tam, kad išsaugotų įmonės jam patikėtą turtą, ir šią jo veiką pagrįstai vertino kaip vairuotojo kaltę dėl įmonei atsiradusios žalos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB„Kubiliaus transportas“ v. S. P., bylos Nr. 3K-3-605-313/2015.

Dėl žalos dydžio vertinimo

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ankstesne kasacinio teismo praktika, nurodo, kad argumentas, jog darbdavys neapdraudė jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės kasko draudimu, negali būti traktuojama kaip netinkamas darbdavio pareigų atlikimas arba netinkamas prisiimtų įsipareigojimų užtikrinti sąlygas, kad žala neatsirastų, vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Transtira“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-384/2012, ir kt.), t. y. negali būti laikoma aplinkybe, eliminuojančia darbuotojo atsakomybę, bet gali būti laikoma aplinkybe, lemiančia atlygintinos žalos mažinimo galimybę. Taigi atsižvelgdama į tai, kad žalos darbuotojas padarė neatsargiai elgdamasis, taip pat atsižvelgdama į darbdavės elgesį ir sunkią darbuotojo turtinę padėtį, teisėjų kolegija laiko, kad šios aplinkybės, kaip atitinkančios DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatas, sudaro pagrindą darbdavės patirtos atlygintinos žalos dydį sumažinti 30 procentų, t. y. iki 16 849,24 Eur.

Įmonės vadovo atsakomybė

Dėl įmonės vadovo atsakomybės, kai žala padaryta pažeidžiant pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo

Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, – klausimas. Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB ONDUBALT v. T. N., bylos Nr. 3K-3-416-469/2015.

NETURTINĖS ŽALOS ATLYGINIMAS

Dėl neturtinės žalos be teisėto pagrindo atleidus iš darbo darbuotoją

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priteisdamas po 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, įvertino, kad ieškovės iš darbo buvo atleistos drausminės nuobaudos pagrindu, buvo pradėtas ikiteisminis dėl jų tariamos nusikalstamos veikos baudžiamosiose bylose, taip sukeliant neigiamų išgyvenimų bei pakenkiant jų reputacijai. Teisėjų kolegija, įvertinusi darbdavio taikytą atleidimo iš darbo pagrindą (DK 235 straipsnio 2 dalies 4,7 punktai), dėl atsakovių pradėtą ikiteisminį tyrimą, kuris buvo nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, šalių elgesį, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankamas pažeistai teisei apginti, yra nepagrįsta, todėl šią nutarties dalį panaikina ir dėl šios dalies palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl neturtinės žalos, darbuotojui susirgus profesine liga, atlyginimo dydžio

Teisingam neturtinės žalos kompensacijos dydžiui nustatyti įvertintini jo nustatymo kriterijai tuo aspektu, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad dėl profesinės ligos ieškovė neteko 60 proc. darbingumo. Jos patirto sveikatos sutrikdymo pasekmės ilgalaikės, dėl to ji patiria neigiamų išgyvenimų. Atsakovės kaltė įrodyta 2011 m. rugsėjo 13 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akte, šis nėra nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, jame konstatuota, kad dėl atsakovės netinkamai organizuoto darbo per didelio svorio krovinių pernešimas ir kėlimas buvo profesinės ligos sukėlimo priežastis. Darbdavės (atsakovės) kaltė pasireiškė netinkamu darbo organizavimu, t. y. nerūpestingumu, dėl kurio ieškovė galiausiai susirgo profesine liga. Neigiamų padarinių atsiradimo atsakovė siekė išvengti arba jų poveikį sušvelninti, perkėlusi ieškovę dirbti kitą darbą, bet tai nepadėjo išvengti neigiamų padarinių ieškovės sveikatai. Dėl nedarbingumo ieškovė neteko darbo pajamų, joms kompensuoti ieškovei išmokama kiekvieną mėnesį netekto darbingumo periodinė kompensacija ir invalidumo (netekto darbingumo) pensija. Atsakovės turtinė padėtis, jos mokumas nesudarė pagrindo mažinti neturtinės žalos dydžio.

Kadangi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimas ir nutartis nevisiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo darbuotojo sveikatos sutrikdymo atvejais dydžius, tai šie sprendimas ir nutartis pakeistini, padidinant neturtinės žalos atlyginimo sumą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. AB “Šilutės baldai”, bylos Nr. 3K-3-677-969/2015.

TEISMO IŠLAIDOS

Dėl CPK 98 straipsnio taikymo, kai už šaliai suteiktą advokato teisinę pagalbą atsiskaito kitas, byloje nedalyvaujantis asmuo

Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo vien tuo pagrindu, kad už jai suteiktas advokato teisines paslaugas sumokėjo ne ji, o profesinė sąjunga, netinkamai taikė iš aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis asmuo, yra išaiškinta, kad proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. – qui fact per alium, facit per se), laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Šios byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. Kauno vaikų darželis „Aviliukas“, bylos Nr. 3K-3-256-684/2015.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų darbo ginčų komisijoje, atlyginimo

Kasatorė teigia, kad ji patyrė 3217,67 Eur (11 109,97 Lt) bylinėjimosi išlaidų nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje ir šios išlaidos turi būti atlyginamos. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo ginčų komisija, atmesdama kasatorės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, atlyginimo, padarė teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Darbo ginčų komisija savo veikloje privalo vadovautis 2012 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-556 patvirtintais Darbo ginčų komisijos nuostatais ir Darbo ginčų komisijos reglamentu. Darbo ginčų komisijos nuostatų 2 punkte ir Darbo ginčų komisijos reglamento 2 punkte nurodyta, kad komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu. Vertimo ir išlaidos, patirtos nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, kuri yra privalomas ikiteisminis darbo ginčą nagrinėjantis organas, gali būti atlyginamos, ir darbo ginčų komisija turi nagrinėti ir spręsti šį klausimą, kai jis iškyla, taikydama CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą.