LAT praktika darbo bylose 2013 m. sausio - gruodžio mėn.

BENDROSIOS NUOSTATOS

Dėl darbo teisėje įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminą darbo sutarties nutraukimo teisėtumui ginčyti, taip pat nuostatų (įtvirtintų CK), reglamentuojančių ieškinio senaties termino atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo

Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). DK 297 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d., 2012 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymas Nr. XI-2127) nustatyta, kad jei darbuotojas, nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 straipsnio 5 dalis). CK nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti; jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo (nebuvimo) klausimą, vadovaujasi bendraisiais teisinių santykių reguliavimo principais, atsižvelgia į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį, kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo mėn. 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-178/2013.

Dėl vadovo kompetencijos sprendžiant dėl konkursų komisijos nutarimų teisėtumo

Byloje kilo atsakovo vadovo kompetencijos, sprendžiant dėl konkursų komisijos nutarimų teisėtumo, klausimas. Pagal 2010 m. spalio 29 d. patvirtintą Gamtos tyrimų centro konkursų mokslo darbuotojams pareigoms eiti organizavimo tvarkos aprašą (toliau – Tvarkos aprašas) komisija sprendimą dėl darbuotojo atitikties pareigoms teikia Centro direktoriui (26 punktas), kuris ne vėliau kaip per 15 darbo dienų po apeliacijos termino pabaigos (nesant pateiktų apeliacijų) arba po sprendimo dėl pateiktos apeliacijos priėmimo su laimėjusiu konkursą asmeniu sudaro darbo sutartį (28 punktas). Tvarkos apraše taip pat nustatyta, kad nesutinkantis su konkurso rezultatais pretendentas ne vėliau kaip per 7 darbo dienas po posėdžio gali paduoti apeliaciją Centro direktoriaus vardu. Centro direktorius išnagrinėjęs apeliaciją ne vėliau kaip per 14 dienų nuo apeliacijos gavimo dienos gali priimti vieną iš šių sprendimų: apeliaciją tenkinti, apeliaciją atmesti, pripažinti konkurso rezultatus negaliojančiais. Centro direktoriui pripažinus konkurso rezultatus negaliojančiais, konkursas organizuojamas iš naujo (27 punktas). Tvarkos aprašo nuostata dėl apeliacijos rodo, kad Centro direktoriui suteikta komisijos sprendimo dėl kandidato tinkamumo konkursinėms pareigoms teisėtumo kontrolės teisė. Tai reiškia, kad Centro direktorius, prieš sudarydamas darbo sutartį, tiek pagal pretenduojančio į konkursines pareigas asmens apeliaciją, tiek savo iniciatyva turi teisę tikrinti komisijos sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą ir spręsti, ar komisijos sprendimas atitinka konkursą reglamentuojančias teisės normas, taip pat ar kandidatas į konkursines pareigas atitinka šioms pareigoms keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Nustatęs, kad komisija, priimdama sprendimą dėl kandidato tinkamumo konkursinėms pareigoms, pažeidė Reikalavimų aprašo nuostatas, Centro direktorius gali pripažinti konkurso rezultatus negaliojančiais. Dėl to atmestini kasatoriaus argumentai, kad atsakovas turi besąlygiškai vykdyti komisijos sprendimą ir privalo sudaryti su juo darbo sutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. Gamtos tyrimų centras , bylos Nr. 3K-3-199/2013.

Dėl CPK 314 straipsnio aiškinimo ir taikymo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kasatorius su šiuo įrodymu susipažino, atsiliepime į apeliacinį skundą dėl jo išdėstė savo argumentus. <...> teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka neteikė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priėmęs byloje naują įrodymą ir išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, CPK 183 straipsnyje nustatytos įrodymų tyrimo tvarkos bei principų nepažeidė, nes betarpiškai ištyrė naujai priimtą įrodymą, kaip to reikalaujama CPK 183 straipsnio 3 dalyje – įrodymai tiriami laikantis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principų. Šioje teisės normoje taip pat nurodyta, jog CPK gali būti nustatytos išimtys. Žodinio įrodymų tyrimo proceso išimtis pirmiausia yra atvejai, kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naujus įrodymus, būtų pažeidęs CPK 314 straipsnio nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. R. v. UAB „Altas assistance“, bylos Nr. 3K-3-304/2013.

Dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo vertinimo kaip oficialiojo rašytinio įrodymo

Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

Faktinės bylos aplinkybės nustatomos remiantis faktiniais duomenimis, vadinamais įrodymais, kurie gaunami iš CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytų įrodinėjimo priemonių. Viena iš įrodinėjimo priemonių yra rašytiniai įrodymai, o CPK 197 straipsnio 2 dalyje pateikiama oficialiųjų rašytinių įrodymų sąvoka. Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

Pažymėtina, kad oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais (CPK 279 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2,3 punktai), kurie negali būti ginčijami, o toliau išlieka aplinkybėmis, kurios gali būti paneigtos ir kurios gali sudaryti įrodinėjimo dalyką byloje. Įrodinėjimo našta tenka tai bylos šaliai, kuri siekia paneigti oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes. Įrodinėjant priešingas aplinkybes, nei nurodyta oficialiajame rašytiniame įrodyme, taikomi įrodinėjimo priemonių leistinumo apribojimai – oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos liudytojų parodymais, išskyrus, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Tačiau vien oficialiųjų rašytinių įrodymų didesnė įrodomoji galia neužkerta galimybės teismui iš leistinų įrodymų visumos padaryti išvadą, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės yra paneigtos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. VšĮ „Karoliniškių poliklinika“, bylos Nr. 3K-3-329/2013.

Dėl nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ar organizacijose

Aiškindama Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 patvirtinto Darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo 7.1 punkto nuostatą „<...> jeigu darbo santykiai toje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nebuvo nutrūkę <...>“, teisėjų kolegija pažymi, kad nepertraukiamojo darbo stažo laikotarpis siejamas su garantijų darbuotojams taikymu. Nepertraukiamasis darbo stažas atspindi darbuotojo ryšį su tuo pačiu darbdaviu, jo lojalumą, patirtį, todėl kuo didesnis nepertraukiamojo darbo stažas, tuo didesnės garantijos taikomos darbuotojui, nagrinėjamu atveju – tuo didesnė išeitinė išmoka taikoma (DK 140 straipsnio 1 dalis). Jei įstatymų leidėjas buvo nustatęs privalomą ne ilgesnę kaip penkerių metų mokslininko kadenciją, o darbuotojas nuosekliai pas tą patį darbdavį dirba daugiau nei vieną kadenciją, iš esmės nepertraukiamai atlikdamas tą pačią darbo funkciją, vien formalus darbo santykių pasibaigimas ir naujos darbo sutarties sudarymas negali būti aiškinamas kaip darbo santykių nutrūkimas Aprašo 7.1 punkto prasme. Darbo santykiai šiuo atveju suprantami kaip nepertraukiamas darbo funkcijos vykdymas, o ne kaip darbas vienos nepasibaigusios darbo sutarties pagrindu. Toks aiškinimas atitinka nepertraukiamojo darbo stažo instituto paskirtį (įvertinti darbuotojo ryšį su darbdaviu, jo lojalumą). Be to, jį patvirtina ir sisteminis teisės aiškinimas, nes į nepertraukiamąjį darbo stažą remiantis Aprašo 7.3 punktu įskaičiuojamas ir laikas, kai darbuotojas faktiškai nedirbo, tačiau terminuota darbo sutartis buvo pripažinta neterminuota dėl to, kad nepraėjus vienam mėnesiui nuo terminuotos darbo sutarties pasibaigimo su darbuotoju vėl sudaryta terminuota darbo sutartis tam pačiam darbui (DK 111 straipsnio 3 dalis). Tokiam aiškinimui nedaro įtakos aplinkybė, kad terminuotos darbo sutartys sudaromos teisėtai, vykdant Mokslo ir studijų įstatymo reikalavimus. Šis aiškinimas atitinka ir formuojamą teismų praktiką, skaičiuojant nepertraukiamąjį darbo stažą darbuotojams, dirbantiems pagal terminuotas darbo sutartis iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-612/2006).

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai su ieškovu, kitą dieną būdavo sudaroma nauja darbo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino, kad nepertraukiamasis darbo stažas negali būti dirbtinai pertraukiamas, kai ieškovas vieną dieną atleistas, o kitą dieną vėl priimtas į darbą. Pripažindamas ieškovui teisę į penkių mėnesių dydžio išeitinę išmoką apeliacinės instancijos teismas teisės taikymo klaidos nepadarė, todėl atsakovo kasacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. BĮ „Gamtos tyrimų centras“, bylos Nr. 3K-3-380/2013.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, netinkamai nustatė ieškovo sužinojimo apie savo esą pažeistos teisės momentą, todėl nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį.

Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės argumentu, kad juridiniam asmeniui, kaip sandorių šaliai, tiek juridinio asmens organams apie įmonės sudaromus sandorius paprastai tampa žinoma nuo jų sudarymo momento. Remiantis CK 2.81 straipsnio 1 dalimi, juridinio asmens organai ne tik vadovauja juridinio asmens veiklai, bet ir yra atsakingi už juridinio asmens teisių gynimą. Juridinio asmens organams sužinojus apie juridinio asmens teisių pažeidimą jiems atsiranda teisė ir pareiga ginti juridinio asmens interesus, taip pat pareikšti ieškinį teisme. Tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, kai kasatorė, kaip juridinio asmens valdymo organas, neatliko savo pareigų ir nesiėmė priemonių, kad būtų ginami juridinio asmens interesai, toks ieškinio senaties termino taikymas, kaip nurodo kasatorė, neatitiktų teisingumo principo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybių visumą ir įvertinusi tai, kad kasatorė, kaip įmonės vadovė, kuriai tenka pareiga įgyvendinti ir ginti įmonės teises, ieškinio teisme nereiškė, be to, reikalavimas atlyginti žalą yra kildinamas būtent dėl jos, kaip įmonės vadovės, netinkamo pareigų vykdymo, daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovas neturėjo objektyvios galimybės apie savo galbūt pažeistas teises sužinoti pirmiau nurodytų sandorių sudarymo momentu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Barker textiles“ v. I. A., bylos Nr. 3K-3-427/2013.

Dėl materialinio teisinio reikalavimo kaip ieškinio dalyko

Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo. Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas – tai asmuo, kuriam reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas. Bylose dėl drausminės nuobaudos panaikinimo tai – asmuo, paskyręs drausminę nuobaudą. Ją gali paskirti darbdavys, darbdavio steigėjas, ar kitas pagal įstatymus turintis teisę skirti drausminę nuobaudą asmuo (DK 240 straipsnio 3 dalis). Asmens teisių gynimui tokiu atveju reiškiamas reikalavimas drausminę nuobaudą paskyrusiam asmeniui kaip atsakovui, kuriuo prašoma panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą ir gali būti prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas, jeigu jų buvo patirta. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas išplaukia iš nuostolių, patirtų dėl teisių gynimo procesine tvarka, atlyginimo, todėl jis yra procesinės kilmės ir nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas (CPK 79 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl drausminių nuobaudų, kurias paskyrė ieškovės darbdavio Vilniaus lopšelio-darželio „Vėrinėlis“ steigėja Vilniaus miesto savivaldybės administracija, buvo pareikštas būtent atsakovui steigėjui. Kitam atsakovui – darbdaviui – nebuvo pareikšta jokių reikalavimų, susijusių su drausminės atsakomybės taikymu ar ieškovės pažeistų teisių gynimu kitais įstatymų nustatytais būdais. Nors ieškinyje atsakovais buvo nurodyti du asmenys, tačiau materialinis teisinis reikalavimas – panaikinti ginčijamais įsakymais paskirtas drausmines nuobaudas, buvo pareikštas tik vienam atsakovui – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Kitam atsakovui – darbdaviui Vilniaus lopšeliui-darželiui „Vėrinėlis“ – jokių materialinių teisinių reikalavimų pareikšta nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms, teisiškai kvalifikuojant byloje susiklosčiusią situaciją, turi būti vertinama, kad atsakovu nurodytam asmeniui Vilniaus lopšeliui-darželiui „Vėrinėlis“ nebuvo pareikštas materialinis teisinis reikalavimas, todėl jis tik formaliai nurodytas atsakovu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, kaip pirmiau nurodyta, ieškiniu atsakovui Vilniaus lopšeliui-darželiui „Vėrinėlis“ jokių materialinių teisių reikalavimų nepareikšta, o prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra procesinės kilmės, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas neturi būti vertinamas kaip pareikštas dviem atsakovams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus lopšelis-darželis „Vėrinėlis“, bylos Nr. 3K-3-578/2013.

Dėl ieškinio senaties taikymo, kilus ginčui dėl darbo sutartimi sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos pakeitimo

Ieškinio senatis civilinėse bylose dėl darbo ginčų taikoma pagal DK ar kitus įstatymus, o jei šiuose įstatymuose specialiųjų nuostatų nėra, tai taikomos CK ir CPK nuostatos dėl ieškinio senaties (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 27 straipsnis). Pagal DK 27 straipsnio 2 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senaties terminas yra siejamas tik su teismine pažeistų darbo teisių gynyba. O DK 29 straipsnyje nustatyti procedūriniai (procesiniai) terminai, t. y. skirti ne pažeistai teisei ginti pareiškiant ieškinį teisme, bet kitiems darbo teisių gynimo būdams. Taigi šiose DK normose yra išskirti dvejopo pobūdžio terminai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. Ignalinos „Šaltinėlio“ mokykla, bylos Nr. 3K-3-665/2013.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 318 straipsnio 1 dalį šalys privalo, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjo sukurta teisės norma, kurioje įtvirtinta šalies pareiga teikti atsiliepimą, užtikrina tinkamą ginčo šalių keitimąsi informacija bei teisę teikti argumentus apeliacinės instancijos teismo žodinio proceso atveju (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Atsiliepimo į apeliacinį skundą instituto įtvirtinimas įstatyme, šio procesinio dokumento turiniui keliami reikalavimai nėra betikslis teisinis reglamentavimas; atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais ir juos apeliacinės instancijos teismas privalo analizuoti, priešingu atveju būtų pažeistas vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų – šalies teisė būti išklausytam (audiatur et altera pars).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. , O. V. ir S. D. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-673/2013.

Nekonkuravimo susitarimai

Dėl nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu

Nagrinėjamoje byloje ieškovei – buvusiai atsakovų darbdavei – reikalaujant priteisti iš atsakovų nekonkuravimo Susitarimuose nustatyto dydžio baudą už jų nesilaikymą, atsakovai ginčija Susitarimų galiojimą, motyvuodami, kad Susitarimuose nėra privalomojo elemento – materialinės kompensacijos.

Kadangi darbdavio ir darbuotojo sudaromu nekonkuravimo susitarimu apribojama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą būtent toje srityje, kurioje darbuotojas turi aukštesnę kvalifikaciją, kartu ribojama jo galimybė gauti didesnes nei kitose srityse pajamas, tai už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti teisingai atlyginama. Dėl to tik nustačius teisingą kompensaciją už nurodytus darbuotojo teisių suvaržymus, šie suvaržymai nevertintini kaip neproporcingi ir pažeidžiantys darbuotojų konstitucines teises. Priešingu atveju nekonkuravimas laikytinas įtvirtinančiu esminę šalių nelygybę ir gali būti pripažintas negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių kreipiantis į teismą. Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, turi įrodyti, kaip ieškovui buvo tinkamai atlyginta už jo teisių suvaržymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas ginčo Susitarimų nuostatas, apibendrindama konstatuoja, kad šiuose Susitarimuose, nustačius didelės apimties darbuotojų teisių apribojimus, nebuvo nustatyta įstatymo reikalavimus atitinkanti kompensacija, kuri yra būtina nekonkuravimo susitarimų, ribojančių darbuotojų konstitucines teises, galiojimo sąlyga. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad Susitarimai, kuriais be teisingo atlyginimo suvaržant konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ar verslą, įtvirtinta esminė šalių nelygybė, neatitiko teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra negaliojantys ab initio (CK 1.80 straipsnis). Tokia nuostata atitinka kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “Marilita” v. A. B. ir R. Č., bylos Nr. 3K-3-401/2013.

DARBO SUTARTIS

Dėl darbo sutarties 11 punkto aiškinimo ir taikymo

Byloje ginčas kilo dėl darbo sutarties, sudarytos su įmonės vadovu, nuostatų, kuriomis reglamentuojamas įspėjimo dėl darbo santykių nutraukimo terminas, aiškinimo ir taikymo. Darbo sutarties 11 punkte nustatyta, kad: „Įspėjimo terminai, kai ši darbo sutartis gali būti nutraukiama Darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 130 straipsnio nuostatas. Darbuotojas eina savo pareigas, nebent kuri nors iš šalių nusprendžia nutraukti darbo sutartį, raštu informuodama apie tai kitą šalį prieš 3 mėnesius. Pranešusi apie planuojamą atleidimą, bendrovė turi teisę pareikalauti, kad darbuotojas nedelsdamas paliktų savo darbo vietą, su sąlyga, kad ji pratęs atlyginimo mokėjimą, kiek tai sutarta.“

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalys gali laisvai susitarti dėl sutarties sąlygų, kurios neprieštarauja įstatymams ar kitiems teisės norminiams aktams (CK 6.156 straipsnis), ir kad nagrinėjamu atveju tokių prieštaravimų nenustatyta, o kasatoriaus argumentai, kad sudarydamas darbo sutartį jis negalėjo įsipareigoti dėl trijų mėnesių įspėjimo dėl darbo santykių nutraukimo termino, kai darbuotojas atleidžiamas esant jo kaltei, nes tokia situacija neatitiktų protingo juridinio asmens interesų, bei papildomai įsipareigoti šiuo aspektu ieškovui neketino, prieštarauja, be kita ko, ir sąžiningumo bei sąžiningos dalykinės praktikos principams, įtvirtintiems CK 6.158 straipsnyje, pagal kuriuos šalys turi pareigą elgtis sąžiningai nuo sutartinių santykių pradžios iki sutarties pabaigos. Jeigu kasatorius, sudarydamas su ieškovu darbo sutartį, neketino įsipareigoti dėl 11 punkte nurodytos sutarties sąlygos, tai jis, elgdamasis sąžiningai, privalėjo tai aptarti su ieškovu ir aiškiai nustatyti, jog įspėjimo terminas apskritai netaikytinas esant darbuotojo kaltei dėl darbo sutarties nutraukimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo mėn. 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. UAB “Flakt”, bylos Nr. 3K-3-86/2013.

Kolektyvinė sutartis

Dėl profesinės sąjungos ir darbdavio teisės aiškinti kolektyvinės sutarties nuostatas bei teismo pareigos patikrinti tokio sutarties aiškinimo pagrįstumą

Taigi pagal DK ir Profesinių sąjungų įstatyme nustatytą reglamentavimą profesinė sąjunga, kaip darbuotojų kolektyvo atstovas, turi teisę derėtis, pasirašyti su darbdaviu tiek kolektyvinę sutartį, kuri įgyja norminio akto galią, tiek kitokį susitarimą, kartu aiškinti kolektyvinės sutarties nuostatas. <...> Pažymėtina, kad darbdavio ir profesinės sąjungos patvirtintu išaiškinimu nekeičiama kolektyvinės sutarties nuostatų prasmė, tik aiškesne forma išsamiai pateikiama kurio nors klausimo esmė. Tuo atveju, jeigu aiškinant kolektyvinės sutarties sąlygas keičiama kolektyvinės sutarties nuostatų esmė, toks šalių susitarimas neturėtų būti vertinama kaip išaiškinimas, o kolektyvinės sutarties nuostatų pakeitimas, kuriam taikytina speciali tvarka (sutarties sąlygų keitimas reglamentuojamas DK ir kolektyvinės sutarties nuostatų). Nagrinėjamu atveju kolektyvinėje sutartyje reglamentuota, kad kolektyvinė sutartis bei jos priedai gali būti keičiami ar pildomi profesinės sąjungos ir darbdavio susitarimu, jeigu nebloginamos darbuotojų sąlygos; tuo atveju, jeigu keičiama sutartis ar jos priedai nustatys mažesnes darbo, socialines garantijas, nei nustatyta sutartyje, tokie pakeitimai įsigalioja tik gavus 2/3 darbuotojų konferencijos pritarimą. <...> Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju kilo ginčas dėl darbdavio ir darbuotojų kolektyvo atstovo – profesinės sąjungos pateikto kolektyvinės sutarties nuostatų aiškinimo, todėl teismas turėjo patikrinti, ar tokiu išaiškinimu nekeičiama kolektyvinės sutarties nuostatų esmė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario mėn. 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-22/2013.

Dėl lex retro non agit principo ir kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia

Konstatuotina, kad kasacinių skundų argumentai dėl taikinimo komisijos sprendimo (pripažinti kolektyvinę sutartį negaliojančia nuo jos pasirašymo momento) neteisėtumo vien todėl, kad buvo nesilaikyta lex retro non agit (įstatymas atgaline data negalioja) principo reikalavimų, laikytini nepagrįstais. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju buvo panaikintos (pripažintos negaliojančiomis) ne konkrečios norminės kolektyvinės sutarties nuostatos, bet konstatuota, kad kolektyvinė sutartis sudaryta nesilaikant imperatyviųjų teisės normų reikalavimų ir yra negaliojanti nuo jos pasirašymo. Niekinės sutarties faktas ir jos padarinių atsiradimas per se nėra laikomi lex retro non agit principo pažeidimu, priešingai, tai yra viena iš įstatymo leidžiamų atvejų, kai sprendimas gali turėti retroaktyvią galią, todėl kasatorių nurodytas argumentas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kolektyvinė sutartis negalėjo būti pripažinta negaliojančia nuo pasirašymo momento.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario mėn. 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B., R. K. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. 3K-7-156/2013.

Dėl ginčo dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia priskyrimo kolektyviniams ginčams

DK 67 straipsnis ir kitos šio kodekso normos, nustatančios kolektyvinių ginčų sampratą, apimtį, sprendimo tvarką, ar normos, reglamentuojančios kolektyvinės sutarties sudarymą, keitimą, nutraukimą, tiesiogiai nenustato, kad ginčas dėl kolektyvinės sutarties teisėtumo (pripažinimo negaliojančia) yra kolektyvinis ginčas. DK 68 straipsnyje nustatyta, kad kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės. Taigi, įstatyme kolektyvinio ginčo sąvoka apibrėžiama nustatant subjektyvųjį kriterijų (ginčo šalis), objektyvųjį kriterijų (ginčo turinį), taip pat nurodant, kad ginčas gali kilti tiek sudarant sutartį, tiek ją vykdant bei jam būdingas kolektyviškumo aspektas. Teisinio santykio, susiklostančio siekiant pripažinti kolektyvinę sutartį negaliojančia, subjektyvusis kriterijus bei ginčo kilimo laikas atitinka kolektyvinio ginčo apibrėžtį, taip pat yra akivaizdu, kad ginčas dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia turi kolektyviškumo bruožų, nes šio ginčo sprendimas yra aktualus visam kolektyvui. Įvertinus šių požymių visumą, konstatuotina, kad ginčai dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia laikytini kolektyviniais ginčais, nepaisant to, kad šio ginčo objektyvusis kriterijus nėra ekspressis verbis įvardytas pirmiau nurodytoje normoje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario mėn. 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B., R. K. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. 3K-7-156/2013.

Dėl kolektyvinės sutarties negaliojimo pagrindų

Darbo kodekse nereglamentuotas kolektyvinės sutarties pripažinimas negaliojančia. Tuo atveju, kai darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos, reglamentuojančios panašų santykį (DK 9 straipsnio 1 dalis). Jeigu negalima pritaikyti norminių darbo teisės aktų analogijos, tai pagal darbo įstatymų pradmenis ir prasmę taikomos kitų teisės šakų normos, reglamentuojančios panašius santykius (DK 9 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad darbo teisės normos nereglamentuoja kolektyvinės sutarties negaliojimo pagrindų, bei pirmiau aptartą kolektyvinės sutarties sutartinį pobūdį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ir galiojimo teisėtumo taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios sandorių negaliojimo pagrindus, ir kolektyvinė sutartis gali būti pripažįstama negaliojančia (niekine ar nuginčijama) vadovaujantis civilinės teisės normose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais. Tai reiškia, kad, nustačius, jog kolektyvinės darbo sutarties sudarymas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), ji gali būti pripažįstama negaliojančia ab initio (nuo jos sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario mėn. 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B., R. K. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. 3K-7-156/2013.

Dėl kolektyvinės sutarties pobūdžio

Kolektyvinei sutarčiai, kaip teisinei kategorijai, būdingas dvilypumas. Viena vertus, kolektyvinė sutartis yra civilinė sutartis. Kaip sutartinis aktas kolektyvinė sutartis priimama dvišalėse derybose, ji apima šalių įsipareigojimus ir galioja terminuotai. Kita vertus, kolektyvinė sutartis yra norminis dokumentas, kuriam, be kita ko, būdingas bendro pobūdžio taisyklių (normatyvinių nuostatų) įtvirtinimas. <...> Kolektyvinei sutarčiai būdingas specifinis teisėkūros mechanizmas, pasižymintis specifiniais teisėkūros subjektais (darbuotojų kolektyvas ir darbdaviai bei jų organizacinės struktūros) ir specifine teisėkūros procedūra – kolektyvinėmis derybomis, kuris vadinamas sutartine teisėkūra. Pagal DK 40 ir 43 straipsnių nuostatas socialinė partnerystė inter alia grindžiama laisvų kolektyvinių derybų, savanoriškumo ir savarankiškumo priimant šalis susaistančius įsipareigojimus, tarpusavio kontrolės ir atsakomybės, šalių lygiateisiškumo, geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems savitarpio interesams principais, kurie, be kita ko, įgyvendinami vedant kolektyvines derybas ir sudarant kolektyvines sutartis. DK normų, reglamentuojančių kolektyvinę sutartį, turinio analizė bei susitarančiųjų subjektų lygiateisiškumas ir atsakomybė patvirtina išvadą, kad nors kolektyvinės sutarties sąlygos, kurias ieškiniu reikalaujama įvykdyti, yra norminio pobūdžio, tačiau kaip sutartinės teisėkūros rezultato sudarymo, keitimo ir panaikinimo tvarkai labiau būdingi civilinės sutarties bruožai, ir tai lemia kolektyvinės sutarties sutartinį pobūdį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario mėn. 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B., R. K. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. 3K-7-156/2013.

ATSTOVAVIMAS DARBUOTOJAMS, GARANTIJOS DARBUOTOJŲ ATSTOVAMS

Dėl darbuotojų profesinės sąjungos teisės ginčyti profesinės rizikos vertinimo dokumentus

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, sprendžia, kad profesinės rizikos kortelės nėra darbdavio sprendimai, kuriuos profesinė sąjunga gali skųsti pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnį ir DK 295 straipsnį. Ieškovų nurodoma aplinkybė, kad darbdavys pasirašė ginčo korteles, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinta kaip nepakankamas argumentas laikyti tai darbdavio sprendimu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepripažinus profesinės rizikos kortelių ir protokolo darbdavio sprendimais Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio prasme, jie laikytini įrodymais, kurie vertintini konkretaus ginčo byloje pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, negali būti materialinio pobūdžio reikalavimo dalykas atskiroje byloje ir ginčijamas CPK nustatyta tvarka. Teismas, gavęs tokį ieškinį, turi atsisakyti jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini, o byla nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 293 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Rokiškio psichiatrinės ligoninės darbininkų sąjunga v. VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-690/2013.

Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės

Dėl ypatingo atvejo, kaip sąlygos nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, aiškinimo

Nagrinėjamoje byloje aktuali pirmoji DK 129 straipsnio 5 dalyje nurodyta terminuotos darbo sutarties nutraukimo sąlyga – ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą.

Ypatingi atvejai paprastai suprantami kaip atvejai, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, ir yra nustatomi atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką, veiklos aplinkybes, konkrečias atskiro darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes ir jį pagrindžiančias priežastis, pavyzdžiui, kai darbdaviui dėl pas jį įvykusių pasikeitimų yra visiškai nereikalingas atitinkamo darbuotojo darbo funkcijų vykdymas, šis darbuotojas yra ilgalaikėje prastovoje ir nėra galimybės jo perkelti į kitą darbo vietą

Konstatavus nuolatinį finansavimo trūkumą ir dėl to nesant objektyvios galimybės darbdaviui mokėti darbo užmokestį darbuotojui, šios aplinkybės gali būti vertinamos kaip ypatingas atvejis, pateisinantis terminuotos darbo sutarties nutraukimą (DK 129 straipsnio 5 dalis). Nors kasatorius nurodo, kad ypatingo atvejo nebuvimą pagrindžia naujų darbo vietų kūrimas, bylą nagrinėję teismai atsakovo skelbtus konkursus tinkamai įvertino ne kaip naujų darbo vietų kūrimą, o kaip mokslo darbuotojų korpuso atnaujinimą, t. y. buvo atrenkami darbuotojai į jau buvusius ir iki tol užimtus etatus, kuriuos užėmusių darbuotojų kadencijos baigėsi. Byloje nenustatyta, kad ieškovo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu būtų kuriamos naujos vietos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. BĮ „Gamtos tyrimų centras“, bylos Nr. 3K-3-380/2013.

Dėl pirmenybės teisės būti paliktam darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius, ir darbuotojo kvalifikacijos vertinimo

Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad jis turi didesnį kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą, o apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nepagrįstai neįvertino kaip pirmenybės teisę būti paliktam dirbti suteikiančio pagrindo, nepagrįstai konstatavęs, kad ieškovo kvalifikacija yra žemesnė nei kitų darbuotojų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant DK 135 straipsnio 2 dalį, darbdavys, vertindamas darbuotojo kvalifikaciją, turi diskreciją parinkti kriterijus, kurie, darbdavio manymu, geriausiai atspindi darbuotojo tinkamumą pareigoms. Ši darbdavio diskrecija nėra neribota, nes parenkami kriterijai turi nepažeisti imperatyviųjų teisės normų, turi būti susiję su darbuotojo atliekamomis funkcijomis, jie negali būti diskriminaciniai ar savavališkai nustatyti, o kilus ginčui darbdavys turi pagrįsti, kodėl atitinkamas kriterijus yra reikšmingas darbuotojo kvalifikacijai įvertinti, kaip jis susijęs su atitinkamoms pareigoms keliamais reikalavimais, kodėl kvalifikacinį kriterijų atitinkantis darbuotojas yra labiau tinkamas pareigoms nei tokio kvalifikacinio kriterijaus neatitinkantis darbuotojas. Pažymėtina, kad darbuotojo kvalifikaciją taikant DK 135 straipsnio 2 dalį įvertina darbdavys, tačiau kilus ginčui dėl netinkamo kvalifikacijos įvertinimo teismas, atsižvelgdamas į byloje dalyvaujančių asmenų argumentus, turi patikrinti, ar darbuotojo kvalifikacija pagrįstai įvertinta kaip žemesnė nei kitų tos pačios specialybės darbuotojų.

Bylą išnagrinėjusi kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimą (CPK 183 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis), nes apeliacinės instancijos teismo išvada apie žemesnę ieškovo kvalifikaciją padaryta neištyrus bei neįvertinus įrodymų ir ieškovo pateiktų argumentų, jog atsakovas, įvertindamas ieškovo kvalifikaciją kaip žemesnę, vadovavosi tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. BĮ „Gamtos tyrimų centras“, bylos Nr. 3K-3-380/2013.

Dėl svarbios priežasties sąvokos

DK 129 straipsnyje neatskleistas sąvokos ,,svarbi priežastis” turinys; straipsnio 2 dalyje tik nurodyta, kokios aplinkybės gali būti pripažįstamos svarbiomis. Be kitų aplinkybių, šioje teisės normoje nurodytos ir tam tikros su darbuotojo asmeniu (jo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, elgesiu darbe) susijusios aplinkybės, kurios konkrečiu atveju gali būti pripažįstamos svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį. Tačiau, kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo teisme, priežasčių svarbą turi įrodyti darbdavys (CPK 178 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar tos priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad faktas, jog darbuotojas neturi tam tikro diplomo, pažymėjimo ir pan., pats savaime nėra pagrindas atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejus, kada norminių teisės aktų įsakmiai nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbti (eiti pareigas) gali tik atitinkamą diplomą, pažymėjimą turintis asmuo. Tokio imperatyvaus, nedviprasmiško ir aiškaus reikalavimo teisės aktuose nebuvo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavys neįrodė, jog buvo svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį su darbuotoju pagal DK 129 straipsnį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centras, bylos Nr. 3K-3-412/2013.

ATŠAUKIMAS IŠ PAREIGŲ

Dėl labdaros ir paramos fondo vadovo atleidimo iš darbo teisinių pagrindų

Vertinant Labdaros ir paramos fondų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad labdaros ir paramos fondo vadovui yra taikomas atšaukimo institutas, kurio taikymas darbo teisėje vertinamas kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindas. Vadovo atšaukimo teisė, kuri nustatyta Įstatyme, taip pat yra taikoma bendrovės ir jos vadovo teisiniuose santykiuose, kurie grindžiami fiduciarinių pavedimo teisinių santykių atsiradimu. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant bendrovės vadovo teisinį statusą nurodyta, kad įmonės vadovas veikia kaip jos patikėtinis ir įgaliotas atstovas, savo veiksmais sukuriantis įmonei teises ir pareigas, nuo vadovo kompetencijos, veiklos didele dalimi priklauso viso juridinio asmens veiklos sėkmė. Dėl to bendrovės valdymo organai turi įstatymu užtikrintą teisę atšaukti iš pareigų vadovą, neatitinkantį įmonės interesų. Įmonės valdymo organo teisė atšaukti vadovą yra absoliutaus pobūdžio – tam, kad būtų atšauktas bendrovės vadovas, užtenka kompetentingo valdymo organo valios ir nereikia jokių papildomų pagrindų, susijusių su vadovo darbo kokybės vertimu ar pan.

Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kunigas L. K. veikiantis kaip Labdaros ir paramos fondo Širvintų parapijos globos namai steigėjas turėjo teisę tiek pagal Labdaros ir paramos fondų įstatymą, tiek pagal Labdaros ir paramos fondo Širvintų parapijos globos namų įstatus atšaukti kasatorių iš fondo valdytojo pareigų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Labdaros ir paramos fondo Širvintų parapijos globos namai ir Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo parapija, bylos Nr. 3K-3-379/2013.

Dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo

Nagrinėjamoje byloje DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu keliamas klausimas, ar galima atleisti labdaros ir paramos fondo vadovą iš darbo pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Labdaros ir paramos fondų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punktu jo laikino nedarbingumo dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų laikotarpiu.

Atsižvelgiant į tai, kad Labdaros ir paramos fondo vadovo darbo sutartis nutraukiama ne DK, bet Labdaros ir paramos fondų įstatyme nustatytais pagrindais, tai fondo vadovą renkančio ir atšaukiančio organo teisė atšaukti jo išrinktą fondo vadovą nėra saistoma jokiomis aplinkybėmis ir yra absoliuti. Tai grindžiama tuo, kad fondo vadovui suteikiami platūs įgaliojimai veikti fondo vardu, sukurti fondui teises ir pareigas, tam tikra apimtimi disponuoti fondo turtu. Nuo fondo vadovo kompetencijos, veiklos ir jos rezultatų priklauso fondo veiklos efektyvumas. Dėl to šio vienasmenio valdymo organo reikšmė ir svarba lemia absoliučią ir jokių sąlygų neapribotą jį išrinkusio fondo organo teisę atšaukti fondo vadovą iš pareigų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 131 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo nutraukti darbo sutartį darbuotojo nedarbingumo laikotarpiu taikymas fondo vadovui atsižvelgiant į įstatyminį reglamentavimą apribotų jį į pareigas paskyrusio bendrovės organo teisę atšaukti vadovą iš pareigų laiko atžvilgiu, nes objektyviai taptų neįmanoma užtikrinti fondo ir jo dalininkų interesus. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas apribojimas nutraukti darbo sutartį ligos metu, nėra ta socialinė garantija, kuria gali pasinaudoti kasatorius kaip fondo vadovas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Labdaros ir paramos fondo Širvintų parapijos globos namai ir Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo parapija, bylos Nr. 3K-3-379/2013.

Dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovo, kaip specifinio darbo teisinių santykių subjekto, teisinį statusą visų pirma reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas (toliau – ABĮ). Bendrovės vadovo rinkimo ir atšaukimo bei atleidimo iš pareigų tvarka nustatyta ABĮ 37 straipsnyje, kuriame įtvirtinta visuotinio akcininkų susirinkimo absoliuti kompetencija šiais klausimais. Darbo sutarties pasibaigimo galimybė, sutartį nutraukiant ne tik DK, bet ir kituose įstatymuose įtvirtintu pagrindu, nustatyta DK 124 straipsnio 1 punkte. Tai reiškia, kad visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę bet kada atšaukti jo išrinktą administracijos vadovą, nepriklausomai nuo pastarojo kaltės buvimo. Svarbu tik tai, kad visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas būtų priimtas laikantis jo priėmimui nustatytų procedūros reikalavimų. Visuotiniam akcininkų susirinkimui įgyvendinus minėtą teisę, su administracijos vadovu sudaryta darbo sutartis pasibaigia, nes pasibaigia visuotinio akcininkų susirinkimo pavedimas. Tokiu atveju darbo sutartis pasibaigia specialiu pagrindu – būtent ABĮ 19 straipsnis 3 dalis 3 punkto pagrindu.

Nagrinėjamu atveju vienintelio UAB „Vajuretas“ akcininko A. V. 2011 m. vasario 4 d. sprendimu R. J. buvo atleistas iš įmonės direktoriaus pareigų ir pervestas į vadybininko pareigas, o direktoriumi paskirtas A. V.. Nors pirmiau nurodytame vienintelio akcininko sprendime neįvardytas R. J. atleidimo iš direktoriaus pareigų teisinis pagrindas, tačiau, atsižvelgiant į visuotinio akcininkų susirinkimo (vienintelio akcininko) absoliučią kompetenciją atšaukti administracijos vadovą iš pareigų, konstatuotina, kad sprendimas dėl atleidimo iš direktoriaus pareigų ir naujo direktoriaus paskyrimas neperžengė vienintelio akcininko kompetencijos ribų. To paties negalima pasakyti apie sprendimą pervesti R. J. į transporto vadybininko pareigas. Pagal ABĮ 37 straipsnio 8 dalį kasdieninę bendrovės veiklą organizuoja, darbuotojus priima ir atleidžia, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis ne visuotinis akcininkų susirinkimas (vienintelis akcininkas), o bendrovės vadovas. Taigi, nagrinėjamu atveju vienintelio akcininko sprendimu R. J. negalėjo būti perkeliamas į kitas pareigas, nes tai nepriskirta akcininko kompetencijai.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju net ir tas subjektas, kurio kompetencija yra darbo sutarčių sudarymas ir (ar) darbuotojų perkėlimas į kitas pareigas, t. y. įmonės vadovas, negalėjo R. J. pervesti į transporto vadybininko pareigas ar pakeisti jo darbo sutarties, nes pastarasis nebuvo davęs sutikimo. Darbo sutarčiai sudaryti yra būtina abiejų šalių suderinta valia. DK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. Šios sąlygos gali būti keičiamos tik esant išankstiniam raštiškam darbuotojo sutikimui (DK 121 straipsnio 2 dalis). Darbuotojas gali būti perkeliamas į kitas pareigas tik jo sutikimu (DK 129 straipsnio 1 dalis). Nesant darbuotojos sutikimo dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo ar perkėlimo į kitą darbą, darbo sutartis su darbuotoju yra nutraukiama. Darbdavio teisė perkelti darbuotoją į kitą darbą ar pakeisti darbo sutarties sąlygas nesant jo sutikimo reikštų priverstinį darbą, kuris yra draudžiamas (Konstitucijos 48 straipsnis, DK 2 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Nagrinėjamu atveju darbuotojas nesutiko dėl darbo sutarties sudarymo, jo valia buvo aiški iš jo elgesio (nėra jokio įforminimo raštu, parašo, į darbą nevyko, procesiniuose dokumentuose neigia sutikęs dirbti transporto vadybininku).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju negali būti laikoma, jog darbo sutartis su R. J. transporto vadybininko pareigoms buvo sudaryta, nes sprendimą dėl darbuotojo perkėlimo į kitas pareigas priėmė netinkamas subjektas bei buvo nesilaikyta privalomos tvarkos, t. y. nebuvo gautas darbuotojo sutikimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. UAB „Vajuretas“, bylos Nr. 3K-3-438/2013.

Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu, suėjus terminui, darbuotojo pareiškimu

Dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnio 1 dalis)

Šioje byloje aktuali DK 127 straipsnio 1 dalis. Kai darbuotojas pageidauja savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, DK 127 straipsnio 1 dalies taikymui lemiamą reikšmę turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Darbo santykius reglamentuojančios teisės normos nenustato detalaus pareiškimo nutraukti darbo sutartį turinio, tačiau įstatymo reikalavimai ir šiuo klausimu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad pareiškimas turi būti pateikiamas raštu, nurodant jame pareiškimo surašymo ir pageidaujamą atleidimo datą Tai yra minimalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti pareiškimas nutraukti darbo sutartį. Kartu pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių galima būtų spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu jis siekia būti atleistas.

Atsižvelgiant į tai, kad lemiamą reikšmę DK 127 straipsnio 1 dalies taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, atleidimas iš darbo šiuo pagrindu gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo. Svarstant dėl darbuotojo tinkamo valios išreiškimo nutraukti darbo sutartį, lemiamą reikšmę turi darbuotojo, o ne darbdavio valia. Ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo mėn. 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. UAB “Selteka”, bylos Nr. 3K-3-174/2013.

Dėl DK 127 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo

Vadovaujantis DK 127 straipsnio 4 dalimi, darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu. Šia teisės norma įstatymo leidėjas suteikė darbuotojui teisę apsvarstyti savo valią bei ją pakeisti. Tai imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kuria darbuotojui suteikiama teisė ne vėliau kaip per tris darbo dienas atšaukti parašytą prašymą. Sutrumpinti šį terminą darbdavys neturi teisės. Tačiau kai darbuotojas prašyme dėl atleidimo iš darbo nurodo konkrečią atleidimo iš darbo dieną ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys darbo dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudoja ir patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo negali atšaukti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo mėn. 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. UAB “Selteka”, bylos Nr. 3K-3-174/2013.

Dėl darbdavio pareigos nutraukiant darbo sutartį darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis) tinkamai kvalifikuoti darbo sutarties nutraukimo pagrindą bei užtikrinti darbuotojo teisę pasinaudoti jam priklausančiomis garantijomis

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, darbuotojui išreiškus savo valią nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, darbdavys negali savo iniciatyva priimti sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo arba sutiko su darbdavio pasiūlymu būti atleistasm kitu įstatyme nustatytu pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje darbuotojas pateikė prašymą darbdaviui nutraukti darbo sutartį nurodęs atleidimo iš darbo pagrindą – „paties prašymu“ ir atleidimo iš darbo datą – po 3 darbo dienų. Taip pat darbdaviui turėjo būti žinoma, kad darbuotojas yra sulaukęs pensinio amžiaus. Kadangi darbuotojas savo pareiškime nebuvo tiksliai nurodęs, pagal kurią DK 127 straipsnio dalį – 1 ar 2 – jis nori būti atleistas, darbdaviui kyla pareiga aiškintis bei vertinti susidariusią situaciją ne tik remiantis tiesiogiai teisės normose suformuluotais reikalavimais, bet ir bendrųjų darbo teisės principų, įvardytų DK 35 straipsnyje, aspektu. Darbdavio elgesys, kai jis, esant neaiškiam darbuotojo prašymui atleisti iš darbo, turėdamas duomenų apie darbuotojo senatvės pensijos amžių, parinko sau palankų atleidimo iš darbo pagrindą, vertintinas kaip pažeidžiantis DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo mėn. 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. akcinė bendrovė “Kraft Foods Lietuva”, bylos Nr. 3K-3-201/2013.

Dėl ginčo, kilusio dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, nagrinėjimo pagal DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punktą (straipsnio 2005 m. gegužės 12 d. redakcija, aktuali ieškovo atleidimo iš darbo metu)

Darbdavys reikalauja pakeisti darbuotojo atleidimo iš darbo formuluotę ir pripažinti jį atleistu pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą (priešieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimas), 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir(ar) 11 punktą (kasacinio skundo reikalavimas). Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis sisteminiu DK 124, 127 ir 136 straipsnių aiškinimu, toks reikalavimas reiškia ne formuluotės, o atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimą bei drausminės atsakomybės taikymą darbuotojui, su kuriuo darbo sutartis jau nutraukta.

Drausminės atsakomybės taikymas bendrąja prasme yra darbdavio teisė, o ne pareiga. Ją taikyti darbdavys gali tik esant DK nustatytiems pagrindams ir laikydamasis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK 234, 236, 240 ir kt. straipsniai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nutraukus darbo sutartį pasibaigia darbdavio teisė reikalauti iš darbuotojo vykdyti darbo pareigas ir teisė taikyti drausminę atsakomybę už jų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Darbdavys tokį sprendimą – taikyti ar netaikyti drausminę nuobaudą – gali priimti iki darbo santykių su darbuotoju nutraukimo dienos. Pažymėtina, kad darbdavio dispozicija yra imtis veiksmų, kuriais išsiaiškintų visas aplinkybes, turinčias reikšmės atleidžiant darbuotoją iš darbo, ir tokių priemonių nesiėmimas reiškia, kad darbdavys prisiima galimų neigiamų padarinių riziką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo mėn. 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. akcinė bendrovė “Kraft Foods Lietuva”, bylos Nr. 3K-3-201/2013.

Dėl DK 128 straipsnio taikymo ir aiškinimo

Pagal DK 128 straipsnio 1 dalį darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Šios teisės darbuotojas nepraranda net ir tuo atveju, jei už paskutinį mėnesį visas darbo užmokestis jam buvo sumokėtas.

Taigi, DK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma suteikia teisę darbuotojui nutraukti darbo sutartį, jei darbo sutarties galiojimo metu yra ne mažesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, kuriuo darbdavys nevykdo savo pareigos mokėti darbo užmokestį (visą ar iš dalies), t. y. DK 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas reiškia laikotarpį, už kurį buvo nesumokėtas darbo užmokestis, o ne pavėlavimo mokėti trukmę. Pagal šią normą darbdavio įsiskolinimas darbuotojui kaip pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį atsiranda, kai už du mėnesius iš eilės darbuotojui darbo užmokestis nemokamas arba mokamas ne viso dydžio.

Kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, darbdavys su darbuotoja atsiskaitė tą pačią dieną, kurią darbuotoja pateikė prašymą atleisti iš darbo, tačiau po to, kai prašymas atleisti iš darbo buvo gautas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad darbdavio sumokėtas darbo užmokestis ieškovei po to, kai ji pateikė prašymą atleisti ją iš darbo, nekeičia teisinio šalių santykių kvalifikavimo ir nepanaikina darbuotojos prašymo teisėtumo ir pagrįstumo, nes šio prašymo pateikimo metu egzistavo DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, t. y. darbdavys daugiau kaip du mėnesius ieškovei buvo nemokėjęs darbo užmokesčio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. AB „Dvarčionių keramika“, bylos Nr. 3K-3-532/2013.

DARBO UŽMOKESTIS, atsiskaitymas su darbuotoju

Dėl darbo užmokesčio priteisimo darbuotojui už laiką nuo teismo sprendimo, kuriuo pripažintas darbuotojo atleidimas iš darbo neteisėtu, priėmimo iki tokio teismo sprendimo įvykdymo (kai darbdavys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie apdraustojo asmens duomenų pasikeitimą praneša vėliau, negu sumoka darbuotojui priklausančias išmokas pagal DK 300 straipsnį)

Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartimis teisiškai pagrįstai priteistas pareiškėjai jos turėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo teismo procesinio sprendimo, kuriuo jos atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, įsiteisėjimo dienos (2011 m. birželio 22 d.) iki šiuo procesiniu sprendimu priteistų išmokų visiško išmokėjimo darbuotojui dienos (2011 m. lapkričio 2 d.). Teismui išnagrinėjus ieškinį ir priimtu įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu nenurodžius įpareigojimo darbdaviui pranešti apie pasikeitusius darbuotojo atleidimo iš darbo duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, toks pranešimas neįeina į įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo apimtį. Įsiteisėjus nurodyto turinio teismo procesiniam sprendimui, DK 300 straipsnio pagrindu iš darbdavio priteistinas darbuotojui darbo užmokestis už įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nevykdymo laikotarpį, apimantį nuo teismo procesinio sprendimo priėmimo datos iki tos datos, kai darbdavys visiškai atsiskaito su darbuotoju už priteistas pinigines išmokas. <...> Pranešti apie apdraustojo asmens duomenų pasikeitimą yra ne tik darbdavio pareiga, bet ir darbuotojo teisė. Darbuotojui prireikus jis pats gali būti aktyvus, įgyvendindamas šią teisę, t. y. pranešdamas apie pasikeitusius duomenis registro valdytojui. Darbdaviui pareiga informuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių apie darbuotojo atleidimo iš darbo duomenų pasikeitimą kyla ne įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo pripažįstamas atleidimas iš darbo neteisėtu ir priteisiama kompensacija darbuotojui, taip pat ne DK 300 straipsnio pagrindu, kuriame reglamentuojamas iš darbdavio darbuotojui darbo užmokesčio priteisimas už įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nevykdymo laikotarpį, bet <...> Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. V-243 pagrindu. <...> Konstatuotina, kad darbdaviui visiškai išmokėjus pinigines sumas darbuotojui pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo pripažintas atleidimas iš darbo neteisėtu ir priteistos nurodytos sumos, bei nespręsta dėl kitų atleidimo iš darbo teisinių padarinių, laikytina, kad toks teismo sprendimas yra visiškai įvykdytas, dėl to pagal DK 300 straipsnį darbdaviui tenka pareiga mokėti darbuotojui darbo užmokestį už nurodyto įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymo laikotarpį iki jo visiško įvykdymo, t. y. atsiskaitymo su darbuotoju pagal jo naudai priteistas pinigines išmokas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. J. v. UAB „Statoil Fuel & Retail Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-76/2013.

Dėl DK 300 straipsnio aiškinimo ir taikymo (Dėl DK 300 straipsnio ir CPK 772 straipsnio santykio)

DK 300 straipsnyje, reglamentuojančiame sprendimų darbo byloje neįvykdymo pasekmes, nustatyta, kad kai darbdavys nevykdo teismo arba darbo ginčų komisijos sprendimo ar nutarties arba nevykdo sprendimo pakeisti atleidimo iš darbo formuluotės, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši teisės norma skirta skatinti darbdavius laiku vykdyti prievoles darbuotojams, šiems kompensuojant už darbdavio prievolių nevykdymo laikotarpį. CPK 772 straipsnyje, reglamentuojančiame sprendimų grąžinti į darbą ir pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę neįvykdymo pasekmės, įtvirtinta, kad tais atvejais, kai darbdavys neįvykdo teismo sprendimo grąžinti į darbą neteisėtai atleistą ar neteisėtai perkeltą į kitą darbą darbuotoją arba pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, jeigu ta formuluotė sukliudė darbuotojui stoti į kitą darbą, teismas išieškotojo prašymu priima nutartį išieškoti darbuotojui atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką arba išmokėti neteisėtai perkeltam į kitą darbą darbuotojui darbo užmokesčio skirtumą už visą laiką nuo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši teisės norma taip pat skirta skatinti darbdavius laiku vykdyti prievoles darbuotojams. Pirmoji iš nurodytų teisės normų pagal reguliavimo apimtį yra platesnė. Jos abi, kaip bet kuri teisės norma, aiškintinos sistemiškai, atsižvelgiant į ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto normomis, taip pat santykį su Konstitucija ir joje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Šios bylos aplinkybių kontekste konstatuotina, kad CPK 772 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas nėra kliūtis taikyti DK 300 straipsnį, kuris ir būtent reglamentuoja ginčo teisinį santykį. <...> Nenurodžius įpareigojimo kasatoriui (darbdaviui) pranešti apie ieškovės pasikeitusius atleidimo iš darbo duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, toks pranešimas neįeina į įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo apimtį. Darbo bylose išmokos, susijusios su darbo santykiais, darbuotojui iš darbdavio teismo sprendimu priteistinos pinigų sumomis, iš jų neišskaičiavus privalomų mokesčių. Darbdavys, vykdydamas teismo sprendimą ir išmokėdamas darbuotojui priteistas išmokas, iš jų išskaičiuoja privalomus mokesčius, kurių išskaičiavimo pareigą darbdaviui nustato mokesčių ir kitokie viešosios teisės aktai. Darbdavio delsimas sumokėti privalomus mokesčius reiškia būtent mokesčių ir kitokių viešosios teisės aktų netinkamą vykdymą. Dėl to šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pagal DK 300 straipsnį darbdaviui tenka pareiga mokėti darbuotojui darbo užmokestį už įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymo laikotarpį iki jo visiško įvykdymo, t. y. atsiskaitymo su darbuotoju pagal jo naudai priteistas pinigines su darbo santykiais susijusias išmokas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. UAB „Ginestra“, bylos Nr. 3K-3-77/2013.

Dėl sąlygos ir termino atribojimo (šalių susitarime, nustatančiame kitokią atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, nei nustatyta DK 141 straipsnio nuostatose)

Byloje nustatyta, kad įsakyme dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu nurodytas darbdavio įsipareigojimas „atsižvelgiant į ekonominę bendrovės padėtį, gavus pajamas, pirmumo eile atsiskaityti su K. P.“. Darbuotojas, akceptuodamas tokio susitarimo sąlygas, po susitarimo tekstu pasirašė šalia žodžio „sutinku“. Tiek DK 125 straipsnio 1 dalies, tiek 141 straipsnio 1 dalies nuostatose nustatyta galimybė darbdaviui ir darbuotojui susitarti, kokia tvarka darbdavys atsiskaitys su atleidžiamu darbuotoju. <...> Aiškinant šalių pasirašytą ginčo susitarimą dėl visiško atsiskaitymo, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nustatytos CK 6.193 straipsnyje <..>. Taigi sutampa ieškovo ir buvusios atsakovo direktorės nurodytos susitarimo dėl visiško atsiskaitymo sudarymo aplinkybės, atskleidžiančios jo tikslą, jį sudariusių šalių tikruosius ketinimus. Šalių elgesys po susitarimo sudarymo patvirtina jo tikslą – sutarti, kad galutinis atsiskaitymas su ieškovu atidedamas iki pajamų gavimo: liudytoja D. K. nurodė, kad, vykdydama susitarimą, atsiskaitė su ieškovu prasidėjus naujajam veiklos sezonui, iš karto, kai buvo gauta pajamų; ieškovas iki visiško atsiskaitymo nereiškė pretenzijų atsakovui dėl to, kad su juo nebuvo atsiskaityta DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais terminais, o teisminės gynybos kreipėsi praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo atsiskaitymo su juo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys duomenys sudaro pagrindą ginčo susitarimą vertinti kaip susitarimą dėl kitokio nei įtvirtintas DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalyse visiško atsiskaitymo termino, nustatant atsakovo prievolę su atidedamuoju terminu, kuris sueina atsiradus tam tikrai aplinkybei, o jei jos neatsiranda, tai tą dieną, kurią ta aplinkybė normaliai turėjo atsirasti (CK 6.33 straipsnio 2 dalis, 6.34 straipsnio 1 dalis ir 6.35 straipsnio 1 dalis). Šalys, gerai žinodamos sezonišką atsakovo veiklos pobūdį ir sezono pradžios laiką – gegužės mėn. – visišką atsiskaitymą siedamos su įvykiu – pajamų gavimu, susitarė, kad visiško atsiskaitymo terminas nustatomas būtent iki gegužės mėn. Byloje konstatuota visiško atsiskaitymo data – 2009 m. balandžio 29 d. – patvirtina, kad šalių įsitikinimas dėl susitarime nurodyto įvykio – atsakovo pajamų gavimo – momento buvo pagrįstas. Be to, net ieškovui negavus pajamų įprastu metu, t. y. prasidėjus veiklos sezonui, vadovaujantis CK 6.34 straipsnio 1 dalimi, būtų laikoma, kad nustatytas terminas suėjo ir prievolė atsiskaityti su ieškovu turi būti vykdoma. <...> Pažymėtina, kad pajamų gavimas įmonėje yra objektyvus faktas. Įmonės privalo duomenis apie pajamų gavimą nuolat deklaruoti valstybinėms institucijoms, o ieškovas, ilgai dirbęs atsakovo vadovu, žinojo apie įprastinį sezono pradžios, taigi ir pajamų gavimo laiką, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pajamų gavimo fakto ieškovas negali žinoti, o jo konstatavimas priklauso išimtinai nuo atsakovo subjektyvaus vertinimo. <...> Pažymėtina, kad ieškovas, pasirašydamas ginčo susitarimą dėl visiško atsiskaitymo termino atidėjimo, DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos dispozityvios normos pagrindu pasirinko sutartinį visiško atsiskaitymo reglamentavimą, kartu atsisakydamas įstatyme nustatytojo. Atsakovui tinkamai įvykdžius šalių susitarimą, ieškovas nepagrįstai reikalauja taikyti įstatyme nustatytą reglamentavimą ir sankciją už jo nesilaikymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario mėn. 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. P., v. UAB „Respublikinė mokomoji sportinė bazė“, bylos Nr. 3K-3-31/2013.

Dėl ginčo kvalifikavimo ieškovo reikalavimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo dalyje ir DK 297 straipsnio 1 dalies (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija) aiškinimo ir taikymo

DK 297 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija) nustatyta, kad jei darbuotojas nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas ginčų, kuriems kilus darbuotojas per vieną mėnesį turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kategorijų sąrašas yra baigtinis ir negali būti plečiamai aiškinamas. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad nurodytoje teisės normoje įtvirtintame ginčų kategorijų sąraše yra įvardyti ginčai tik dėl vienos iš darbo sutarties sąlygų - būtinųjų darbo sutarties sąlygų – pakeitimo, tuo tarpu jame nenurodyti ginčai dėl darbo apmokėjimo sąlygų (pakeitimo, vykdymo ar kt.). Dėl to konstatuotina, kad pastarųjų ginčų DK 297 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja ir netaikytina jiems išspręsti. Pagal DK 27 straipsnio 2 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo mėn. 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB “Autoaljansas”, bylos Nr. 3K-3-87/2013.

Dėl šalių darbo sutartimi sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos, DK 120 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo, darbo užmokesčio bei delspinigių priteisimo nagrinėjamoje byloje

Byloje nustatyta, kad šalių darbo sutartimi sulygta, jog ieškovo darbo užmokestį sudarys tarifinis atlygis ir kintama darbo užmokesčio dalis – priedas, kurio dydis - atitinkama tam tikro pelno dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas sulygtą kintama darbo užmokesčio dalį nepagrįstai traktuoja kaip premiją. Pagal tokias darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas, kurios yra vienodai privalomos darbo sutarties šalims, atsakovas turėjo pareigą ieškovui už kiekvieną dirbtą mėnesį mokėti 2020 Lt bazinį atlygį ir atitinkamą tam tikro pelno dalį, o ieškovas turėjo teisę reikalauti, kad jam būtų išmokėtas nurodytas bazinis atlygis ir atitinkama tam tikro pelno dalis. Byloje taip pat nustatyta, kad: nuo 2008 m. rugpjūčio mėnesio atsakovas pradėjo ieškovui nebemokėti visos darbo sutartimi sulygtos kintamos darbo užmokesčio dalies; vėlesniais metais jos apskritai nemokėjo, nes savo 2008 m. gruodžio 18 d. bei 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymais nustatė premijų ieškovui prie atlyginimo mokėjimą bei atitinkamą jų skaičiavimo tvarką; įgyvendinus šią tvarką ieškovo realiai gaunamas darbo užmokestis buvo sumažintas.

Darbo sutarties keitimas reiškia joje sulygtų sąlygų pakeitimą. Darbo teisėje pripažįstama, kad darbo sutarties šalys savo susitarimu, išreikšdamos suderintą valią, gali pakeisti bet kurią sutarties sąlygą, tačiau jos turi laikytis nustatytos darbo sutarties sąlygų keitimo tvarkos, kuri užtikrina, jog būtų teisiškai realizuota darbo teisės apsauginė (socialinė) funkcija – užtikrinti žmogaus teises darbo procese. DK 120 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų keitimas – nustatyta, kad darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas; keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys gali keisti tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą; tokio sutikimo nereikia, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir sumažinus darbo užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas. Apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams DK 203 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje nustatytas išankstinis įspėjimas apie numatomą darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą įstatymo leidėjo nustatytas tokiais tikslais, kad darbuotojas turėtų galimybę ir pakankamai laiko nuspręsti, ar jam verta pasilikti įmonėje pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Darbuotojas negali būti priverčiamas dirbti už, pakeitus darbo apmokėjimo sąlygas, sumažintą darbo užmokestį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo mėn. 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB “Autoaljansas”, bylos Nr. 3K-3-87/2013.

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku. Jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomi DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės.

<...> apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos sankcijos taikymas atsakovui būtų neproporcinga priemonė, o nurodytą išvadą grindė faktine aplinkybe, jog nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai (žinodamas) uždelsė atsiskaityti su ieškovu. Teisėjų kolegija, remdamasi DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu bei nurodyta šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika, taip pat atsižvelgdama į faktinius šios bylos duomenis, pripažįsta pagrįstais ieškovo kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nurodytą ieškovo reikalavimą, netinkamai aiškino ir taikė DK 141 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo mėn. 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB “Autoaljansas”, bylos Nr. 3K-3-87/2013.

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo

DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad atsakovas ieškovo atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo jam priklausančios šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos. Taip pat nustatyta, kad darbuotojo kaltės dėl šio neatsiskaitymo nėra. Atsakovas kasaciniame skunde klaidingai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007 ir 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje J. B. v. AB Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-252/2012, nes pirmiau nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi (nurodytose bylose darbuotojas buvo bendrovės vadovas, atleistas iš darbo Akcinių bendrovių įstatymo 33 straipsnio 9 dalies, 37 straipsnio 3 dalies ir DK 124 straipsnio 1 dalies pagrindu). Nesant nustatytos darbuotojo kaltės analizuojamoje byloje yra pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad išeitinė išmoka darbuotojui atleidimo dieną nebuvo išmokėta, tačiau, atmesdamas reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už atsiskaitymo uždelsimą, nepagrįstai netaikė DK 141 straipsnio 3 dalies, todėl ši jo sprendimo dalis nėra teisėta ir pagrįsta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo mėn. 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. akcinė bendrovė “Kraft Foods Lietuva”, bylos Nr. 3K-3-201/2013.

Dėl darbdavio pareigos atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju pažeidimo padarinių

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbdavys (kasatorius) neatsiskaitė su ieškovėmis jų atleidimo dieną. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, taikydami DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius, išsamiai analizavo tik darbdavio kaltę ir nesvarstė, ar ieškovių veiksmai turėjo ryšį su aplinkybe, jog joms laiku nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, taip pažeisdami šios normos taikymą. Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl darbuotojo kaltės DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytiems padariniams taikyti konstatavimo tenka darbdaviui. Teismui aiškinantis aplinkybes darbuotojo kaltei konstatuoti, gali būti nustatomos įvairios aplinkybės, tarp jų ir darbdavio kaltė. Tai, kad teismas, aiškindamasis dėl darbuotojo kaltės, kartu aiškinasi ir darbdavio kaltės klausimą, nedaro sprendimo neteisėto. Pažymėtina, kad teismai įvertino visas aplinkybes, taip pat ir kasatoriaus nurodomas, darbuotojų kaltei dėl uždelsimo laiku atsiskaityti nustatyti.

Kasatorius taip pat teigia, kad atleidimo iš darbo dieną ieškovės jam buvo skolingos 19 248,51 Lt, todėl jis tikėjosi priešpriešinių mokėtinų sumų įskaitymo. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad pareigos atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju neeliminuoja ir tokia situacija, kai atleidžiamas darbuotojas yra skolingas darbdaviui; tai gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks reikalavimų įskaitymas galėtų būti taikomas tik sutikus darbuotojui. Nesant tokio susitarimo, net ir kilus ginčui, nagrinėtinam teisme, aplinkybė, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, išlieka teisiškai reikšminga ir lemia darbdavio pareigą sumokėti darbuotojui DK 141 straipsnio 3 dalyje įvardytą sumą. Jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomi DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės. Taigi, šiuo atveju kasatoriaus nurodomas argumentas dėl priešpriešinių reikalavimų mokėtinų sumų įskaitymo nepaneigia DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R., A. K., S. J. v. UAB "Saurida", bylos Nr. 3K-3-227/2013.

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos išmokos dydžio tuo atveju, kai darbuotojui laiku neišmokama darbo užmokesčio dalis mažesnė kaip darbuotojo gautas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, bei priteisiamos sumos atitikties proporcingumo principui

DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R., A. K., S. J. v. UAB "Saurida", bylos Nr. 3K-3-227/2013.

Dėl pasinaudojimo ikiteismine darbo ginčo nagrinėjimo tvarka

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar darbuotojas, kreipdamasis į teismą dėl darbo užmokesčio išmokėjimo, laikėsi ikiteisminės darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, kai teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčų komisiją dėl jam priklausančio darbo užmokesčio išmokėjimo, laikytina, kad jis pasinaudojo privaloma ikiteismine darbo ginčo nagrinėjimo tvarka dėl viso jam priklausančio darbo užmokesčio išmokėjimo iki bus priimtas galutinis sprendimas šiuo klausimu. Tai, kad darbo ginčų komisija išnagrinėja trumpesnį tarp šalių susiklosčiusių darbo santykių laikotarpį nei teismas, nelaikytina pateisinama priežastimi išskirti darbuotojo reikalavimą į du – tokį, dėl kurio privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka pasinaudota, ir tokį, dėl kurio privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka nepasinaudota. Pirma, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. birželio 30 d. ir kt. nutarimai). Formalus ikiteisminės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos traktavimas sudarytų papildomų kliūčių darbuotojui ginti savo pažeistas teises, paneigtų ikiteisminei darbo ginčų sprendimo procedūrai keliamus tikslus. Antra, darbo sutartis yra dvišalė, tęstinio vykdymo sutartis. Ilgiau nei mėnesį trunkantis netinkamas pareigos mokėti darbo užmokestį vykdymas yra tęstinis pažeidimas, kurio pobūdis nesikeičia dėl to, kad jis tęsiasi tam tikrą laiką. Dėl to, nesant atskiro darbuotojo prašymo nagrinėti tik apibrėžtą laikotarpį, šis tęstinis darbo sutarties ir darbo teisės pažeidimas nagrinėjamas visas. Priešingu atveju būtų paneigti DK įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (DK 35 straipsnis), civilinio proceso ekonomiškumo principas (CPK 7 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Š. v. AB „Lituanica“, bylos Nr. 3K-3-322/2013.

Dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis)

Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai visa apimtimi taikė DK 297 straipsnio 4 dalį ir ieškovės priverstinės pravaikštos laikotarpiu pripažino laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo. Atsakovo nuomone, ieškovė piktnaudžiavo teise, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, dėl to priverstinės pravaikštos laikotarpiu laikytinas laikotarpis tik iki dienos, nurodytos priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo paduodama apeliacinį skundą, kuriuo ji prašė teismo grąžinti ją į darbą, įgyvendino teisę į apeliaciją. Byloje pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovės, kaip darbuotojos, teisių pažeidimą ją neteisėtai atleidus iš darbo, ir ji apeliaciniu skundu dėl neteisėto atleidimo teisinių padarinių siekė kitokio jos pažeistų teisių gynybos būdo, nei pritaikė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad darbuotojas, kuriam pirmosios instancijos teismas konstatavo jo teisių pažeidimą jį atleidžiant iš darbo, piktnaudžiavo teise skųsdamas apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimą. Aplinkybė, jog darbuotojo apeliacinis skundas, kuriuo jis siekia būti grąžintas į darbą, nėra tenkinamas nepašalina to, kad darbuotojo teisės yra pažeistos neteisėtai jį atleidus iš darbo ir darbdaviui tenka tokio neteisėto atleidimo teisiniai padariniai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-418/2013.

Dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju

DK 141 straipsnyje, reglamentuojančiame atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 dalis); darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (2 dalis); kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (3 dalis). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sprendžiamas atsiskaitymo su atleidžiamu bendrovės vadovu klausimas, taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas, pažeisdamas DK 141 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, nevisiškai atsiskaitė su ieškovu, nesant pastarojo kaltės, jo atleidimo iš darbo dieną (2011 m. vasario 4 d.) neišmokėjo jam dviejų mėnesinių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos (DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

DK 177 straipsnyje (2011 m. vasario 4 d. galiojusi redakcija) nustatyta, kad jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nurodė, kad ieškovas neperdavė reikalingų dokumentų atsakovui, todėl prisiėmė riziką dėl neatsiskaitymo. Teisėjų kolegija su tokia išvada dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas sutinka tik iš dalies. Iš byloje esančių įrodymų, kuriuos pateikė atsakovas, matyti, kad atostogos ieškovui už 2010 m. nebuvo suteiktos: 2010 m. sausio–gruodžio darbo užmokesčio ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ieškovo atostogos nepažymėtos, taigi, kompensacija už šiuos metus turėjo būti išmokėta. Dėl kitų metų, kurių dokumentai atsakovui nebuvo perduoti, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas už šiuos metus nepriteistina.

Taigi, nagrinėjamu atveju atleidžiant darbuotoją iš pareigų 2011 m. vasario 4 d., atsakovui buvo kilusi pareiga išmokėti jam dviejų mėnesinių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką (DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už vienerius metus (DK 177 straipsnio 2 dalis). Kadangi su atleidžiamu darbuotoju nebuvo laiku atsiskaityta, tai atsiranda pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus padarinius – priteisti darbuotojui iš darbdavio vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. UAB „Vajuretas“, bylos Nr. 3K-3-438/2013.

Dėl šalių darbo sutartyje nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos (darbo užmokesčio dydžio) pakeitimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl darbo sutarties keitimo galimybių, yra išaiškinęs, kad darbo sutarties šalys savo susitarimu, išreikšdamos suderintą valią, gali pakeisti bet kurią sutarties sąlygą, tačiau jos turi laikytis nustatytos darbo sutarties sąlygų keitimo tvarkos, kuri užtikrina, jog būtų teisiškai realizuota darbo teisės apsauginė (socialinė) funkcija – užtikrinti žmogaus teises darbo procese. DK 120 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų keitimas – nustatyta, kad darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas; keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys gali keisti tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą; tokio sutikimo nereikia, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir sumažinus darbo užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas.

Apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams DK 203 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje nustatytas išankstinis įspėjimas apie numatomą darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą įstatymo leidėjo nustatytas tokiais tikslais, kad darbuotojas turėtų galimybę ir pakankamai laiko nuspręsti, ar jam verta pasilikti įmonėje pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Darbuotojas negali būti priverčiamas dirbti už sumažintą darbo užmokestį, pakeitus darbo apmokėjimo sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. Ignalinos „Šaltinėlio“ mokykla, bylos Nr. 3K-3-665/2013.

DARBO DRAUSMĖ

Dėl drausminės atsakomybės sąlygų (Dėl vadovaujančio darbuotojo veiksmams taikomų aukštesnių standartų ir griežtesnių reikalavimų, sprendžiant dėl jų drausminės atsakomybės)

Kasatorės manymu, jos pareigybės aprašymas netikslus, nekonkretus, prieštaringas, jame nenurodyta, kokiais veiksmais tam tikros funkcijos turi būti įgyvendinamos. Galima sutikti su kasatorės vertinimu, kad kai kurios jos pareigybės aprašymo nuostatos yra bendro pobūdžio, nenurodyti tam tikrų funkcijų įgyvendinimo būdai ir priemonės, tačiau taip pat pažymėtina ir tai, kad vadovaujančių darbuotojų darbo specifika, pobūdis ir reikšmė lemia, kad tokiems darbuotojams suteikiama plati kompetencija, vadovaujamasis darbas pagal savo esmę yra susijęs su savarankiškumu, diskrecija, reikalingų sprendimų priėmimu, atsakomybe. Vadovaujančios pareigos lemia kontrolės funkcijos turėjimą, o šios nepanaudojimas reiškia atsakomybės prisiėmimą už dėl to kilusius galimus neigiamus padarinius. Kadangi vadovaujančio darbuotojo veiksmai (neveikimas), sprendimai gali turėti įtakos didelės dalies ar netgi visos įstaigos veiklai (nagrinėjamos bylos atveju – įstaigos gyventojams, kurių dauguma yra nepilnamečiai, turintys protinę negalią), tokių darbuotojų veiklos vertinimui taikomi aukštesni standartai ir griežtesni reikalavimai. Tie patys kriterijai taikytini, sprendžiant dėl jų atsakomybės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. VBĮ „Ventos socialinės globos namai“, bylos Nr. 3K-3-115/2013.

Dėl DK 237 straipsnio aiškinimo ir taikymo (Dėl įstatyme nenumatytų drausminių nuobaudų paskyrimo pasekmių)

Darbuotojams, kuriems taikoma bendroji drausminė atsakomybė, darbdavys gali skirti tik DK 237 straipsnio 1 dalyje nustatytas drausmines nuobaudas, t. y.: pastabą; papeikimą; atleidimą iš darbo (DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktai). Jokių kitokių nuobaudų (pavyzdžiui, įspėjimo, piniginės baudos, darbo užmokesčio sumažinimo ir pan.) darbdavys skirti negali. Taigi darbuotojams už darbo drausmės pažeidimus gali būti skiriamos tik įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytos drausminės nuobaudos (DK 237 straipsnis). Jeigu darbuotojui paskirta kitokia drausminė nuobauda, tai ji vertintina kaip neteisėta ir nesukelianti teisinių padarinių. Tačiau jeigu darbuotojas, kuriam paskirta tokia drausminė nuobauda, mano, kad jo teisės pažeistos, turi teisę individualiems darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka ginčyti tokią drausminę nuobaudą, kaip ir kiekvieną kitą drausminę nuobaudą, o darbo ginčą nagrinėjantis organas, nustatęs, kad paskirta įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose nenustatyta drausminė nuobauda, turi teisę ir pareigą tokią drausminę nuobaudą panaikinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario mėn. 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB "Emira" v. A. M., bylos Nr. 3K-3-62/2013.

Dėl teismo pareigos perkvalifikuoti darbo drausmės pažeidimą į šiurkštų, kai darbdavys skirdamas drausminę nuobaudą pažeidimo šiurkščiu nelaikė ir teisminio nagrinėjimo metu tokio prašymo nereiškė

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi nuostatos, kad darbdavys skiria drausminę nuobaudą, o teismas vertina jos skyrimo teisėtumą. Teismas, nagrinėjantis ginčą dėl drausminės nuobaudos skyrimo pagrindą sudarančio darbo drausmės pažeidimo, neturi savo iniciatyva konstatuoti šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, jei tokio pažeidimo, skirdamas drausminę nuobaudą, nepripažino šiurkščiu darbdavys. Teismas vertina drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą, t. y. ar nuobauda adekvati atliktam darbo drausmės pažeidimui ir ar darbdavys laikėsi drausminės nuobaudos skyrimo procedūrų, tačiau nėra drausminės nuobaudos skyrimo subjektas.

Kai darbdavys procesiniame dokumente, pateiktame teismui, pareiškia, kad buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį, kitu, nei atleistas darbuotojas, DK nustatytu pagrindu, jis gali prašyti teismo patikrinti ir įvertinti, ar iš tikrųjų egzistavo kitas darbo sutarties nutraukimo pagrindas. Minėtas procesinis dokumentas turi būti pateiktas teismui iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 232 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. UAB sanatorija „Pušyno kelias“, bylos Nr. 3K-3-245/2008). To nagrinėjamoje byloje atsakovas nepadarė, o argumentus, kad antrasis darbo drausmės pažeidimas yra šiurkštus ir savaime sudarė pakankamą pagrindą nutraukti darbo sutartį, išdėstė tik kasaciniame skunde.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva neanalizuodamas, ar antrasis ieškovo padarytas darbo drausmės pažeidimas savaime gali būti pripažintas šiurkščiu ir nepripažindamas tokiu šio pažeidimo, nepažeidė nei CPK, nei DK reikalavimų, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. VšĮ „Karoliniškių poliklinika“, bylos Nr. 3K-3-329/2013.

Dėl drausminės nuobaudos skyrimo

DK 236 straipsnyje nustatyta, kad drausminės nuobaudos gali būti taikomos tik darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. Įstatymuose ir kituose darbo drausmę reglamentuojančiuose norminiuose darbo teisės aktuose tokia atsakomybė gali būti nustatyta ir už kitas pražangas. Darbo drausmės pažeidimu laikomas darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Nagrinėjamu atveju drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo ieškovui buvo paskirta DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu už tai, kad jis 2011 m. kovo liepos mėnesiais neatvyko į darbą.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad 2011 m. vasario 4 d. vienintelio akcininko sprendimas nesuponuoja išvados, jog darbo sutartis su ieškovu transporto vadybininko pareigoms eiti buvo sudaryta, nėra pagrindo drausminei atsakomybei kilti, t. y. nesudarius darbo sutarties transporto vadybininko pareigoms, ieškovui nekilo pareigos vykti į darbą ir atlikti darbo funkcijas, todėl jis negali būti laikomas pažeidusiu darbo drausmę ir drausminė atsakomybė jam negalėjo būti taikoma.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. UAB „Vajuretas“, bylos Nr. 3K-3-438/2013.

DARBUOTOJO MATERIALINĖ ATSAKOMYBĖ

Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties su darbuotojų grupe sudarymo sąlygų (darbuotojų darbo pobūdžio vertinimas)

DK apibrėžia darbuotojus, su kuriais gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, įvardydamas darbuotojų atliekamą darbo pobūdį. Tokių darbuotojų darbas turi būti tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu ir gabenimu. Tokia sutartis dar gali būti sudaroma ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Šis reikalavimas taikomas tiek sudarant individualias visiškos materialinės atsakomybės sutartis, tiek visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbuotojų grupe. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar konditerės, apskaitininkės ir valytojos darbo pobūdis atitinka DK reikalavimą. Pabrėžtina, kad darbuotojų atliekamo darbo pobūdis gali būti įvertinamas tik konkrečiu atveju nagrinėjant bylą. Šioje byloje konditerė ir virėja pagal Virėjo ir kepyklos darbuotojo pareiginių nuostatų 2 dalį (virėjo ir kepyklos darbuotojo pareigos) ir valytoja pagal Patalpų valytojo pareiginių nuostatų 2 dalį (valytojos pareigos) nedirbo darbo, kuris atitiktų DK nustatytus reikalavimus darbuotojams, su kuriais gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Tai, kad darbuotojai dirba su materialinėmis vertybėmis, dar nereiškia, kad jų darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu ir gabenimu. Sudarytose visiškos materialinės atsakomybės sutartyse su darbuotojų grupe (byloje jos pavadintos darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartis) nėra nurodomos jokios darbuotojams perduotos priemonės, dėl kurių sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Taigi nagrinėjamoje byloje su konditerėmis, virėja ir valytoja visiškos materialinės atsakomybės sutartis negalėjo būti sudaryta, nes pagal šių darbuotojų pareiginius nuostatus jų darbo pobūdis neatitinka DK reikalavimų. Pagal byloje pateiktus Operatoriaus-apskaitininko pareiginių nuostatų 2 dalį (apskaitininko pareigos) su apskaitininke galėjo būti sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nes jos darbo pobūdis buvo susijęs su materialinių vertybių išdavimu (kontroliuoja, kad reikalavimai išduoti medžiagas būtų teisingi, išrašo sąskaitas faktūras ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB "Šiaulių lyra" v. K. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-358/2013.

Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties su darbuotojų grupe sudarymo sąlygų (materialinių vertybių įvardijimo įvertinimas)

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sudarytose sutartyse perduodamos materialinės vertybės buvo įvardijamos kaip „ilgalaikis turtas“ ir „trumpalaikis turtas, įskaitant prekes, pinigus, inventorių, įrangą ir pan.“ Toks platus ir visiškai nedetalus materialinių vertybių įvardijimas neleidžia darbuotojui aiškiai suprasti, už ką jis materialiai visiškai atsakingas. Tokia apibrėžtimi, iš esmės darbuotojas atsako už visą darbdavio turtą, tačiau šio kiekis, apimtis ir sudėtis darbuotojui objektyviai nėra žinomi ir nėra aiškiai atskleisti. Dėl to kasacinis teismas pripažįsta, kad sudarytose visiškos materialinės atsakomybės sutartyse su darbuotojų grupe nėra tinkamai įvardytas sutarties objektas – turtas, t. y. materialinės vertybės, už kurias darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę. Be to, nors nagrinėjamoje byloje sudarytose visiškos materialinės atsakomybės su darbuotojų grupe sutartyse nurodyta (2009 m. rugpjūčio 3 d. sutarties 1.1, 2.2, 2.3 ir kiti punktai; 2010 m. gegužės 27 d. sutarties 1.1, 2.2, 2.3 ir kiti punktai), byloje nėra pateiktų jokių įrodymų, kad vertybės, už kurių išsaugojimą darbuotojai prisiėmė visišką materialinę atsakomybę, buvo perduotos sutartį pasirašiusiems darbuotojams. Nėra duomenų, ar sudarant visiškos materialinės atsakomybės su darbuotojų grupe sutartis buvo atliktos inventorizacijos, siekiant užfiksuoti darbuotojams perduodamas materialines vertybes. Atliktose inventorizacijose sutartį pasirašę darbuotojai nedalyvavo. Taigi darbdavys neužtikrino darbuotojams sąlygų sutartimi prisiimtoms prievolėms vykdyti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB "Šiaulių lyra" v. K. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-358/2013.

Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties su darbuotojų grupe sudarymo sąlygų

Pagal DK 99 straipsnio 2 dalį darbo sutartis sudaroma dviem egzemplioriais – po vieną kiekvienai šaliai. Pagal analogiją taikant DK 99 straipsnio 2 dalį visiškos materialinės atsakomybės su darbuotojų grupe sutartis turi būti sudaroma laikantis analogiškų reikalavimų – ji privalo turėti tiek egzempliorių, kad darbdaviui ir kiekvienam ją pasirašiusiam darbuotojui tektų po vieną egzempliorių. Visiškos materialinės atsakomybės su darbuotojų grupe sutartis nustato darbuotojui griežtas pareigas ir atsakomybę, todėl svarbu, kad darbuotojas turėtų tokios sutarties egzempliorių ir tiksliai žinotų savo pareigų turinį ir apimtį. Nagrinėjamoje byloje žemesnių instancijų teismai nustatė, kad darbdavys šios savo pareigos neįvykdė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB "Šiaulių lyra" v. K. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-358/2013.

Dėl įmonės vadovo ir darbuotojo civilinės atsakomybės atribojimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovė nėra atsakinga už žalą, atsiradusią dėl sandorių, kurių sudarymo metu ji buvo ne įmonės vadovė arba veikė ne prokūros pagrindu, o buvo eilinė įmonės darbuotoja, todėl jos atsakomybei turėjo būti taikomas DK 246 straipsnis. <...> Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas narys gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmai įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Barker textiles“ v. I. A., bylos Nr. 3K-3-427/2013.

Dėl teismo pareigos nagrinėti darbuotojo teisių gynimo būdą

Dėl galiojusios redakcijos DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyto alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo taikymo

Ieškovė prašė teismo ieškiniu taikyti DK 297 straipsnio 3 dalyje įvardytą darbuotojo teisių gynimo būdą, grąžinant ją į darbą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės apie ieškovės eitas atsakovo teritorinio padalinio vadovaujančias pareigas, šalių kilusius konfliktiškus santykius dėl drausminių nuobaudų ieškovei skyrimo, ikiteisminio tyrimo ieškovei pradėjimą, atsakovo pasitikėjimo ieškove praradimą, kurios sudarė pagrindą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį, t. y. priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką negrąžinant ieškovės į darbą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-418/2013.

TEISMO SPRENDIMŲ VYKDYMAS

Dėl CPK 762 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo

CPK 762 straipsnio 4 dalyje nustatyti sprendimų įvykdymo atgręžimo ribojimai taikomi ne tik tais atvejais, kai apeliacine ar kasacine tvarka panaikinamas teismo sprendimas išimtinai tik dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų priteisimo, bet ir tokiais atvejais, kai panaikinamas teismo sprendimas, kuriuo darbuotojo atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu, taikytas DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas, sprendimo dalis dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipta vykdyti skubiai. <...> Konstatuotina, kad pagal CPK 762 straipsnio 4 dalį atgręžti įvykdymą leidžiama tik tais atvejais, kai teismo sprendimu priteisto darbo užmokesčio gavėjas veikė nesąžiningai ir toks veikimas lėmė sprendimo, kurio įvykdymą prašoma atgręžti, priėmimą. Byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Atsakovo nurodytos aplinkybės dėl ieškovo galbūt suklastoto Kauno technologijos universiteto diplomo pateikimo, jam (ieškovui) dalyvaujant konkurse miškų urėdo pareigoms, neteikia pagrindo pripažinti, kad šios aplinkybės lėmė būtent tokio teismo sprendimo - panaikinti drausmines nuobaudas, pripažinti neteisėtu atleidimą iš darbo, ieškovo negrąžinti į pirmesnį darbą, jo darbo sutartį laikyti nutraukta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo datos, priteisti ieškovui iš atsakovo išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nukreipti sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo vykdyti skubiai, kurio įvykdymą prašoma atgręžti, priėmimą. Darytina išvada, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl galimo suklastoto diplomo pateikimo nevertintinos kaip CPK 762 straipsnio 4 dalies taikymui reikšmingas gavėjo nesąžiningas veikimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, VĮ Ignalinos miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-219/2013.

Dėl DK 300 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Darbo kodekso 300 straipsnyje nustatyta, kad kai darbdavys nevykdo teismo arba darbo ginčų komisijos sprendimo ar nutarties arba nevykdo sprendimo pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Šios DK 300 straipsnio normos tikslas – skatinti darbdavį vykdyti teismo sprendimus, kad darbuotojas dėl to, jog darbdavys nevykdo teismo sprendimo, nepatirtų neigiamų padarinių. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas, taikydamas šią įstatymo nuostatą, turi atsižvelgti į darbo teisėje nustatytus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus, draudimą piktnaudžiauti teise (DK 35 straipsnis) bei esmines darbo teisių gynimo nuostatas (DK 36 straipsnio 1 dalis)

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota ir tai, kad, teismui išnagrinėjus ieškinį ir priimtu įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu nenurodžius įpareigojimo darbdaviui pranešti apie pasikeitusius darbuotojo atleidimo iš darbo duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, toks pranešimas neįeina į įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo apimtį.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymu nustatyti valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindai, šiuo draudimu draudžiamų asmenų kategorijos, jų teisės pareigos ir atsakomybė, kiti aspektai. Šiam įstatymui įgyvendinti priimtose Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklėse, patvirtintose Valstybinio socialinio fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243, nustatyta tvarka, kaip turi elgtis draudėjas ir apdraustasis, kai pateikiami arba tikslinami apdraustojo duomenys (17, 74 punktai). Taisyklių 74 punkte nustatyta, kad apdraustojo duomenys gali būti tikslinami draudėjo prašymu (74.1 punktas), apdraustojo prašymu (74.2 punktas), pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą (74.5 punktas). Tačiau pagal Taisyklių 77 punkto nuostatą draudėjas, prieš pateikdamas patikslintus duomenis apie apdraustąjį asmenį, privalo sumokėti į socialinio draudimo fondą trūkstamas įmokas ir delspinigius. Taigi pagal šį reglamentavimą pranešti apie darbuotojo duomenų pasikeitimą yra darbdavio pareiga, kartu tai ir darbuotojo teisė. Darbuotojui prireikus, jis pats gali būti aktyvus, įgyvendindamas šią teisę, t. y. pranešdamas apie pasikeitusius duomenis registro valdytojui. Tačiau jeigu darbuotojas (apdraustasis) tokios teisės neįgyvendina, nereiškia, kad darbdavys (draudėjas) nuo tokios pareigos atleidžiamas. Darbdavio delsimas sumokėti privalomus mokesčius reiškia būtent mokesčių ir kitų viešosios teisės aktų netinkamą vykdymą. Tokiu atveju, kai darbdavys nevykdo pareigos pranešti apie pasikeitusius duomenis, jam gali atsirasti atsakomybė pagal viešosios teisės normas, bet ne pagal DK 300 straipsnį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. G. v. AB „Šilutės baldai“, bylos Nr. 3K-3-330/2013.