LAT praktika darbo bylose 2011 m. sausio - gruodžio mėn.

 

 

 

BENDROSIOS NUOSTATOS

 

 

Dėl DK 296 straipsnio taikymo, sprendžiant dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą (už pakartotinį darbo drausmės pažeidimą) teisėtumo

Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo drausminės nuobaudos taikymo tvarka teisėtumo, turi tikrinti ankstesnės (ankstesnių) šiam darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos (drausminių nuobaudų) teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau toks tikrinimas yra nulemtas ieškinio senaties instituto taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje I. T. v. Šiaulių lopšelis-darželis „Trys nykštukai“, bylos Nr. 3K-3-314/2005). Kitaip tariant, jei darbuotojas nesilaikė DK nustatytos privalomos ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, tai nutrūkus darbo santykiams vis dėlto nėra pagrindo teigti, kad ta tvarka jam (darbuotojui) nebuvo privaloma. Jeigu darbuotojas dėl ankstesnės (ankstesnių) drausminės nuobaudos (drausminių nuobaudų) nebuvo kreipęsis į darbo ginčų komisiją ir iki jo atleidimo iš darbo dienos DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas yra pasibaigęs, tai teismas, tikrindamas tokios drausminės nuobaudos (tokių drausminių nuobaudų) teisėtumą ir pagrįstumą, DK 296 straipsnyje nustatytą terminą taiko pagal ieškinio senaties taisykles, nustatytas CK 1.126, 1.128–1.131 straipsniuose (DK 10, 27 straipsniai, CK 1.1 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje I. V.  v. UAB „Liuks“, bylos Nr. 3K-3-9/2011.

 

 

Dėl teismo šališkumo

Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši garantija įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, taip pat CPK 21 straipsnyje. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. B. B., bylos Nr. 3K-3-1074/2000; 2003 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-279/2003).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje M.Š.  v. Molėtų pradinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-23/2011.

 

 

Dėl konstitucinio ūkinės veiklos laisvės principo

Konstitucijos 46 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva; valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; 48 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Kasatorius skunde teigia, kad teismai pažeidė konstitucinį ūkinės veiklos laisvės principą, nes aiškinosi, kokie darbdavio veiksmai dėl prastovos galėjo duoti ar davė ekonominę naudą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstituciją asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti; vykdant ūkinę veiklą, turi būti derinami asmens ir visuomenės interesai, o valstybės institucijos, teisės aktais reguliuodamos ūkinę veiklą, yra saistomos Konstitucijos. Darbdavys taip pat turi teisę tvarkyti savo veiklą, organizuoti tvarką įmonėje, nustatyti taisykles darbuotojams, tačiau tai privalo daryti nepažeisdamas įstatymų, gerbdamas prigimtines asmenų teises, pvz., darbuotojo teisę į tinkamą darbo teisių įgyvendinimą (Konstitucijos 48 straipsnis, DK 35 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas, paskelbęs prastovą, nurodė ieškovėms pareigą kiekvieną dieną du kartus registruotis personalo tarnyboje, t. y. teismai atsakovo ginčijamą teisę laisvai vykdyti ūkinę veiklą vertino tik darbuotojų (ieškovių) interesų apsaugos aspektu, nevertino ir nepasisakė, ar darbdavys pagrįstai vykdė ūkinę veiklą ar jos nevykdė. Teismai tik vertino prastovos paskelbimo aplinkybes ir jos padarinių darbuotojams pagrįstumą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad atsakovas prastovą paskelbė ne tik dėl objektyvių, bet ir dėl subjektyvių priežasčių. Atsakovas skunde nurodo, kad teismai neatsižvelgė į atsakovo, kaip verslininko, interesus, kad prastova buvo paskelbta ne dėl darbo sutarties šalių kaltės, atsakovas negavo pajamų prastovos metu, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes (ieškovės buvo išskirtos į atskirą darbuotojų grupę, kurioje buvo darbuotojai, atsisakę būti atleisti pagal atsakovo nurodytas sąlygas, joms buvo sudarytos skirtingos darbo apmokėjimo, prastovos sąlygos) galima daryti išvadą, kad darbdavys prastovą paskelbė ne tik dėl objektyvių priežasčių, t. y. viršydamas įstatyme jam suteiktą teisę prastovą skelbti tik įstatymų nustatyta tvarka, pažeidė įstatymo reikalavimus, todėl neturėjo pagrindo tikėtis jo interesų gynimo, nes vienas pagrindinių teisės principų nustato, kad iš neteisės neatsiranda teisė (ex injuria non oritur jus). Juolab kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovui nebuvo apribota jo ginčijama konstitucinė teisė į laisvą ūkinę veiklą, tik konstatuotas darbdavio veiksmų neteisėtumas skelbiant prastovą dėl subjektyvių priežasčių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje A. K. ir kt. v. AB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-66/2011.

 

 

Dėl ieškinio senaties termino

Pagal DK 297 straipsnio 1 dalį darbuotojas, nesutinkantis su atleidimu iš darbo, turi teisę kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad DK 297 straipsnio 1 dalies taikymui reikšmingas objektyvusis ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijus – atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo diena. Tinkamo informavimo apie atleidimą iš darbo pareiga tenka darbdaviui. Ieškinio senaties termino pradžia pripažintinas momentas, kada darbuotojas sužino apie atleidimą iš darbo, gaudamas apie tokį faktą išsamią informaciją. Vien abstraktaus sužinojimo apie įvykusį darbo santykių pasibaigimą nepakanka tam, kad darbuotojas galėtų ginti savo teises ar teisėtus interesus teisme. Tik atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų aplinkybių, darbdavio nurodytų įsakyme dėl tokio darbuotojo atleidimo iš darbo, sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises pareiškiant ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje M. J. v. UAB „Airnet“, bylos Nr. 3K-3-103/2011.

 

 

             Dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalių taikymo

Kadangi DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta galimybė taikyti vieną iš alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų, tai teismai, parinkdami vieną iš jų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti bei siekti, kad priimtu sprendimu būtų įvykdytas socialinis teisingumas.

             Nagrinėjamoje byloje kasatorius nurodo, kad ieškovė neturėjo būti grąžinama dirbti į pirmesnį darbą, nes šalių santykiai yra konfliktiški, ieškovė dalyvavo streike, be to, panaikinta jos darbo vieta, dėl bendrovės finansinės padėties nėra galimybių suteikti ieškovei darbo vietą.

             Dalyvavimas streike, kuris yra kolektyvinio ginčo sprendimo būdas (DK 76 straipsnio 1 dalis), negali būti pagrindas konstatuoti, kad tarp darbdavio ir konkretaus darbuotojo yra susiklostę konfliktiški santykiai, lemiantys išvadą, jog, darbuotoją grąžinus į darbą, šiam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad geriausiai bus atkurtos ieškovės pažeistos teisės grąžinus ją į darbą DK 297 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011.

 

 

Dėl teisės atleisti akcinės bendrovės administracijos vadovą taikymo sąlygų ir pagrindų

Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 35 straipsnio 2 dalyje (2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 red.) nustatyta, kad bendrovės valdybos teisė rinkti ir atšaukti administracijos vadovą neribojama konkrečių įstatyminių sąlygų, išskyrus sąlygos veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai (ABĮ 22 straipsnio 8 dalis). Tokia bendrovės valdybos teisė atšaukti bendrovės vadovą iš einamų pareigų nesiejama su pareiga įrodyti vadovo kaltus veiksmus ar kitas aplinkybes, kurios ribotų valdybos teisę atšaukti vadovą, teismų praktikoje aiškinama bendrovės ir jos vadovo santykių abipusio pasitikėjimo pobūdžiu, vadovo pareigybės ir jo atliekamo vadovavimo reikšme bendrovei. Jeigu būtų nustatyti konkretūs bendrovės vadovo darbo sutarties nutraukimo pagrindai, kaip numatyta DSĮ, jų neįrodžius, gali susidaryti situacija, kad vadovas toliau dirbtų, tačiau kai nėra bendrovės valdymo organų tarpusavio pasitikėjimo, jie gali nebeveikti bendrovės ir akcininkų naudai.

Ieškovo argumentas, kad stebėtojų taryba tokiais veiksmais viršijo įgaliojimus, nepagrįstas, nes valdyba priėmė sprendimą jį atšaukti iš einamų pareigų, o stebėtojų tarybos siūlymai tai atlikti vertinami kaip valdybą kontroliuojančio organo įgaliojimų neviršijantis veiksmas. Darbo sutarties su bendrovės vadovu sudarymas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, keičianti ABĮ nustatytą bendrovės valdybos teisę atšaukti vadovą. Tokiais atvejais vadovo kaltumo ar nekaltumo klausimas nereikšmingas, nes bendrovės vadovo darbo sutartis pasibaigė specialiu pagrindu, nustatytu ABĮ 35 straipsnio 2 dalyje (DSĮ 26 straipsnio 12 punktas).

Teisėjų kolegijai konstatavus netinkamą ABĮ 35 straipsnio 2 dalies, kuria nustatytas bendrovės vadovo atšaukimo iš einamų pareigų institutas, taikymą (dėl šios teisės taikymo sąlygų nepagrįsto nustatymo, t. y. įrodyti vadovo kaltę), naikintini teismų sprendimai dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu. Pritaikius šias teisės normas, galiojusias ieškovo atšaukimo momentu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovas turėjo būti atleistas pagal DSĮ 26 straipsnio 12 punktą ir ABĮ 35 straipsnio 2 dalį, nesant ieškovo kaltės, ir tokio atleidimo padariniams taiko DSĮ 40 straipsnio 1 dalį: ieškovo naudai iš atsakovo priteisiama dviejų mėnesių jo (ieškovo) vidutinio uždarbio dydžio išeitinė pašalpa.

<...> Darbdavys, pasirinkdamas ieškovo atšaukimą, esant darbuotojo kaltei (nors ši aplinkybė, kaip tokia, nurodyta, nereikalinga nustatyti bendrovės vadovo atšaukimo instituto taikymui), rizikavo, kad toks jo elgesys bus pripažintas ne darbdavio kompetencijos viršijimu atšaukiant bendrovės administracijos vadovą, o pareigos laiku bei tinkamai išmokėti išeitinę pašalpą nevykdymu. Darbdavys šios bylos teisminio nagrinėjimo metu pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo ir prašė stabdyti darbo ginčo nagrinėjimą, nors, atšaukdamas ieškovą, turėjo spręsti dėl tinkamo atšaukimo procedūros taikymo ir neproporcingai nevaržyti atšaukiamo administracijos vadovo teisės susirasti kitą darbą. Užtikrinant teisę į išeitinę pašalpą, užtikrinamas darbdavio teisės atšaukti nenurodant kaltės ar kitokių aplinkybių ir administracijos vadovo teisės į darbą proporcingumas.

<...> Galiausiai išeitinė pašalpa atleidžiamam darbuotojui yra minimali socialinė garantija, įtvirtinta įstatyme, todėl asmuo dėl jos turi teisėtų lūkesčių kaip į nuosavybę, tokie jo lūkesčiai privalo būti ginami teismo ar jo užtikrinami ex officio (šiame kontekste žr. dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio: Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimas Cazacu v. Moldova byloje, pareiškimo Nr. 40117/02).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. AB ,,Spauda“, bylos Nr. 3K-3-241/2011.

 

 

Dėl CPK normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo nustatant komercinės paslapties atskleidimo konkuruojančiai įmonei kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo faktą

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad su komercinės paslapties atskleidimu susijusiose bylose reikšmingi yra netiesioginiai įrodymai ir jų visapusiškas bei objektyvus vertinimas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad netiesioginių įrodymų reikšmė ir būtinumas juos vertinti kompleksiškai su visomis bylos aplinkybėmis grindžiamas tuo, jog gauti tiesioginių įrodymų apie paslapties atskleidimą patvirtinančius veiksmus ar neveikimą yra labai sunku, ypač jei paslaptį sudaranti informacija darbdavio nebuvo užfiksuota objektyvia forma. Vadinasi, ir šiuo atveju bylą nagrinėję teismai dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, jų tarpusavio ryšio turėjo spręsti, vertindami byloje esančių įrodymų, tarp jų – ir netiesioginių, viseto duomenis, bet jų neatmesti, kaip tiesiogiai neįrodančių ieškovo padaryto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo fakto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje R.D. v. UAB „Putokšnis“, bylos Nr. 3K-3-303/2011.

  

 

Dėl komercinės paslapties atskleidimo arba jos pranešimo konkuruojančiai įmonei, kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, šio pažeidimo įrodinėjimo naštos ir įrodymų pakankamumo

<...> Vadinasi, civilinėse bylose šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, įskaitant ir tokius pažeidimus, kurie turi administracinio teisės pažeidimo, baudžiamojo nusižengimo ir (arba) nusikaltimo požymių, gali būti įrodinėjamas ir (vien tik) netiesioginiais įrodymais, tačiau netiesioginių įrodymų jų pakankamumo prasme turi būti pateikta tiek, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių darbo drausmės pažeidimo fakto buvimu.

Skundžiamame teismo sprendime yra nurodytos remiantis byloje pateiktais įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės ir jų pagrindu teismo padarytos išvados dėl kasatoriaus padaryto DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – komercinės paslapties atskleidimo arba jos pranešimo konkuruojančiai įmonei. <...> Teismo sprendime nurodytų aplinkybių visetas <...> buvo pakankamas pagrindas susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui, kad kasatorius atskleidė arba pranešė konkuruojančiai įmonei atsakovo komercinę paslaptį. Šios išvados pagrįstumui, atsižvelgiant į galimus objektyvaus ir (arba) subjektyvaus pobūdžio sunkumus įrodinėjant paslapties atskleidimo arba pranešimo detalias aplinkybes, neturi reikšmės tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta šio pažeidimo padarymo tikslaus laiko, vietos, būdo ir pan. – impossibilium nulla obligatio est (negalima reikalauti to, kas neįmanoma). Pažymėtina, kad išvadą dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo teismas padarė kompleksiškai atsižvelgęs būtent į byloje nustatytų ir sprendime nurodytų aplinkybių visetą, o ne į pavienes aplinkybes, kurios, jas vertinant atskirai ir neatsižvelgiant į visą įvykių sekos kontekstą, galbūt ir nebūtų pakankamos darbo drausmės pažeidimo faktui konstatuoti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. uždaroji akcinė bendrovė „Arijus“, bylos Nr.  3K-3-354/2011.

 

 

Dėl teismo, nagrinėjančio darbo bylą, aktyvaus vaidmens 

Viešojo intereso apsauga byloje dėl darbo teisinio santykio šalių ginčo nukreipta į silpnesniosios šio santykio šalies – darbuotojo – teisinių garantijų užtikrinimą, tarp jų – teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytąja. Dėl to tuo atveju, kai civilinėje byloje, iškeltoje dėl darbo teisinio santykio šalių ginčo, darbuotojui iš dalies palankus pirmosios instancijos teismo sprendimas peržiūrimas pagal jo pateiktą apeliacinį skundą, o darbdavys šio teismo sprendimo apeliacine tvarka nėra apskundęs, galioja bendrieji civilinio proceso teisės principai – dispozityviškumas bei rungimasis, teismas neturi pareigos veikti aktyviai ir teisės peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, teigiant, jog ginamas viešasis interesas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties su ieškovu nutraukimo, padarė neteisingą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje yra viešojo intereso elementas tik dėl to, kad tai darbo byla, kurios vienas iš ypatumų – aktyvus ją nagrinėjančio teismo vaidmuo.

Apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo šioje byloje buvo paduotas tik vienos iš šalių – ieškovo (kasatoriaus). Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo kasatoriaus reikalavimai, susiję su jo atleidimu iš darbo, iš dalies tenkinti, ir priimdamas naują sprendimą – ieškinį atmesti, priėmė kasatoriui blogesnį, negu buvo jo skųstas, sprendimą. Byloje nebuvo pagrindo taikyti CPK 320 straipsnio 2 dalį ir viršyti jos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Tokiomis aplinkybėmis, nesant atsakovo apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti blogesnio, negu priėmė pirmosios instancijos teismas, sprendimo. Tokį priėmus, buvo pažeistos CPK 313 straipsnio nuostatos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. J. v. UAB „Liutgaras“, bylos Nr. 3K-3-541/2011.

 

 

DARBO SUTARTIS

 

 

Dėl darbo sutarties aiškinimo

Darbo įstatymai nenumato sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl, aiškinant darbo sutartyje išreikštą šalių valią, vadovaujantis DK 9 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia kitų teisės šakų normų taikymą pagal analogiją, atsižvelgtina į CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Teismas atsižvelgė į šalių elgesį po sutarties sudarymo, susiklosčiusią darbo teisinių santykių praktiką. Teismas įvertino, kad ieškovei nuo 2007 m. sausio 1 d. buvo mokamas 2700 Lt pagrindinis darbo užmokestis, nors darbo sutartyje bei jos pakeitimuose tokio dydžio pagrindinis darbo užmokestis neįrašytas. Dėl tokio realiai mokamo atlyginimo dydžio tarp šalių nebuvo jokių ginčų ir tik bylos nagrinėjimo metu kasatorius ėmė teigti, kad šis dydis nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai didelę reikšmę suteikė faktiniams šalių tarpusavio santykiams ir jų vertinimui, nes teismo nustatyta aplinkybė, jog ilgą laiko tarpą ieškovei mokėtas darbo užmokestis, neatitinkantis darbo sutartyje nurodyto dydžio, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju šalis siejo kitokio turinio susitarimas, nei nurodytas darbo sutartyje. Šiame kontekste būtina turėti omenyje tai, kad pagal DK 99 straipsnio 3 dalį už tinkamą darbo sutarties sudarymą ir įforminimą atsako darbdavys. Taigi esant duomenų, kad realūs šalių susitarimai neatitiko lingvistinio darbo sutarties turinio, būtina atsižvelgti į šalių teisinių santykių praktiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje I. S. v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. 3K-3-202/2011.

 

 

DARBO SUTARTIES PASIBAIGIMAS

 

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį pagrindų

Sprendžiant, ar, atleidžiant darbuotoją iš darbo, buvo laikytasi DK 129 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių reikalavimų, būtina, be kita ko, aiškintis bei vertinti aplinkybes dėl darbuotojo tinkamo įspėjimo, svarbios priežasties, ypatingo atvejo ir galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą egzistavimo arba egzistavimo. Darbuotojui ginčijant teismine tvarka darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį, nurodytų faktų buvimą privalo įrodyti darbdavys (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje B.M.  v. Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras, bylos Nr. 3K-3-10/2011.

 

 

Dėl kitų garantijų darbuotojui taikymo

Pradėdamas darbuotojo atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva pagal DK 129 straipsnį procedūras, darbdavys turi įsitikinti, jog konkrečiam darbuotojui, su kuriuo numatoma nutraukti darbo santykius, netaikytini įstatyme, be kita ko, ir DK 134, 135 straipsniuose, įtvirtinti apribojimai atleisti tokį darbuotoją iš darbo.

Darbuotojo, išrinkto į profesinės sąjungos renkamąjį organą, galimybė pasinaudoti DK 134 straipsnyje įtvirtinta garantija, priklauso nuo darbdavio tinkamo informavimo apie jo išrinkimą. Tinkamo informavimo forma nei įstatuose, nei kituose norminiuose teisės aktuose nedetalizuojama. Esant ginčui dėl darbdavio tinkamo informavimo apie išrinkimą darbuotojų atstovaujamojo organo nariu fakto, šį darbuotojas (CPK 178 straipsnis) gali įrodinėti visomis pagal įstatymą (CPK 177 straipsnio 2, 3 dalys) leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje B.M.  v. Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras, bylos Nr. 3K-3-10/2011.

 

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą galimybės

Sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais pagal įstatymą įpareigotas darbdavys. Kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir jos aplinka turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių Vis dėlto jeigu dėl darbo aplinkos veiksnių darbuotojo sveikatos būklė pablogėja ir kompetentinga institucija – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) – konstatuoja jam atitinkamo lygio nedarbingumą, tai šios institucijos priimti sprendimai dėl neįgalaus asmens darbo pobūdžio ir sąlygų yra privalomi tiek darbdaviui, tiek darbuotojui (DSSĮ 38 straipsnio 2 dalis). Jeigu Tarnybos išvadoje nustatyta, kad darbuotojas negali dirbti iki tol dirbto darbo, nepriklausomai nuo darbdavio ir darbuotojo valios ir norų, turi būti sprendžiamas klausimas dėl darbuotojo perkėlimo (jo sutikimu) į kitą darbą, atsižvelgiant į Tarnybos išvadą.

Pažymėtina, kad Tarnybos išvadoje, kurioje įvardijami rizikos veiksniai, galintys daryti įtaką asmens (darbuotojo) sveikatos būklės pablogėjimui ir kuriems veikiant asmuo negali dirbti, gali būti pateikta ir rekomendacija dirbti ne visą darbo dienos arba darbo savaitės laiką. Šios rekomendacijos įgyvendinimas priklauso išimtinai nuo darbuotojo valios, todėl, darbuotojui pareiškus reikalavimą dirbti ne visą darbo laiką, šis darbuotojo pageidavimas darbdaviui tampa privalomas (DK 146 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taigi darbdavys, nors savo valia vienašališkai ir negali neįgaliam darbuotojui nustatyti ne viso darbo laiko, bet įgyvendindamas darbdaviui privalomą Tarnybos išvadą bei parinkdamas ir pasiūlydamas neįgaliu tapusiam darbuotojui kitą darbą, kurį dirbti darbuotojas pagal sveikatos būklę galėtų, turi šią aplinkybę įvertinti bei sudaryti galimybę darbuotojui tokia teise realiai pasinaudoti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje T. G. v. AB „Šilutės baldai“, bylos Nr. 3K-3-79/2011.

 

 

Dėl įspėjimui apie atleidimą iš darbo dėl svarbių priežasčių pagal DK 129 straipsnį keliamų reikalavimų  

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įspėjime apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva dėl svarbių priežasčių šios priežastys turi būti nurodytos taip, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Jame turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas (DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Įspėjime nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežasties konkretumas vertinamas darbuotojo požiūriu, nes būtent darbuotojas turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties darbdavys ketina nutraukti darbo sutartį. Kartu kasacinio teismo pažymėta, kad neišsamus įspėjimo turinys savaime nėra prielaida pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. VĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-165/2011.

 

 

Dėl svarbių priežasčių darbo sutarčiai darbdavio iniciatyva nutraukti

Sprendžiant dėl pagrindo nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, esminis dalykas yra atleidimo iš darbo priežasties svarba, bet ne jos priskyrimas kuriai nors grupei.

<...> Ekonominių priežasčių sąvokos turinys yra platus. Darbo sutarties nutraukimas dėl ekonominių priežasčių yra darbuotojo atleidimas, tiesiogiai nulemtas darbdavio arba ūkio šakos, kuriai priklauso darbdavys, būklės ir (ar) ūkio vienetų sistemos, kurios dalis yra darbdavys, pasikeitimų. Pasikeitus ekonominei būklei, darbdavys turi teisę į tai reaguoti pertvarkydamas įmonės, įstaigos darbą, be kita ko, ir nutraukdamas darbo sutartis su tam tikrais darbuotojais pagal DK 129 straipsnį. Tokiu atveju darbo sutartys faktiškai nutraukiamos dėl įmonės, įstaigos darbo, veiklos organizavimo pasikeitimų, o ekonominės priežastys paprastai būna tik veiksniai, nulėmę nurodytus pasikeitimus.

Spręsdamas šalių ginčą dėl pagrindo nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva dėl ekonominių priežasčių, teismas turi tirti ir nustatyti: ar konkrečiu atveju realiai buvo darbdavio nurodytos ekonominės priežastys; ar jos konkrečiu atveju gali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, dėl kurių darbdavys turėjo pagrindą nutraukti su konkrečiu darbuotoju darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį; ar į atleisto darbuotojo vietą nebuvo priimta naujo darbuotojo. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. VĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-165/2011.

 

 

Dėl DK 135 straipsnio aiškinimo ir  taikymo

Papildomų specializacijų turėjimas nereiškia aukštesnės kvalifikacijos. Papildoma specializacija nėra papildoma kvalifikacija, atspindinti geresnius darbuotojo įgūdžius pagrindinio (atliekamo) darbo kontekste. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, jog paliktų dirbti vairuotojų kvalifikacija yra neva aukštesnė už ieškovo, nes jie turi papildomą traktorininko kvalifikaciją, nepagrįsti, nes vairuotojo ir traktorininko specializacijos yra skirtingos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje A. J. v. UAB „Visagino transporto centras“, bylos Nr. 3K-3-212/2011.

 

 

Dėl darbuotojo atleidimo pagal DK 129 straipsnį priežasčių (darbuotojo elgesys darbe) pripažinimo svarbiomis

DK 129 straipsnyje neatskleistas sąvokos ,,svarbi priežastis” turinys; straipsnio 2 dalyje tik nurodyta, kokios aplinkybės gali būti pripažįstamos svarbiomis. Be kitų aplinkybių, šioje teisės normoje nu­ro­dytos ir tam tik­ros su dar­buo­to­jo as­me­niu (jo kva­li­fi­ka­ci­ja, pro­fe­si­niais ge­bė­ji­mais, elge­siu dar­be) su­si­ju­sios ap­lin­ky­bės, ku­rios kon­kre­čiu at­ve­ju ga­li bū­ti pri­pa­žįstamos svar­bia priežas­ti­mi nu­trauk­ti dar­bo su­tar­tį. Ap­lin­ky­bės, su­si­ju­sios su dar­buo­to­jo el­ge­siu dar­be, ku­rios ga­li su­da­ry­ti pa­grin­dą darb­da­viui nu­trauk­ti ne­ter­mi­nuo­tą dar­bo su­tar­tį, turėtų būti suprantamos kaip subjek­ty­vios tam tik­ro dar­buo­to­jo cha­rak­te­rio, as­me­ni­nės ir pan. sa­vy­bės, ku­rios, ne­sant jo kal­tės, kaip draus­mi­nės at­sa­ko­my­bės są­ly­gos (DK 234 straips­nis), ob­jek­ty­viai pa­si­reiš­kia ne­tin­ka­mu darbuo­to­jo el­ge­siu dar­be. To­kios ap­lin­ky­bės ga­li bū­ti, pa­vyz­džiui, ne­pa­grįs­ti kon­flik­tai su bendradar­biais, elgesys, kuriantis įtampą tarp įmonės darbuotojų, psichologinio diskomforto kolektyve sukūrimas, pa­žiū­rų, ne­su­de­ri­na­mų su dir­ba­mu dar­bu ar vi­suo­me­nės mo­ra­lės nor­mo­mis, de­monst­ra­vi­mas, profesinės etikos reikalavimų ignoravimas ir pan. Ap­lin­ky­bės, su­si­ju­sios su darbuo­to­jo el­ge­siu dar­be, bei ki­tos su dar­buo­to­jo as­me­niu su­si­ju­sios ap­lin­ky­bės ga­li bū­ti svar­bi prie­žas­tis nu­trauk­ti ne­ter­mi­nuo­tą dar­bo su­tar­tį tik ta­da, kai dėl to­kių ap­lin­ky­bių bu­vi­mo dar­buo­to­jas yra ne­tin­ka­mas pa­ves­tam dar­bui at­lik­ti. Tokiais atvejais tinkamumas pavestam darbui atlikti turėtų būti suprantamas ne tik kaip paties darbuotojo tiesioginių darbo funkcijų atlikimo kokybė, bet ir jo elgesio įtaka kitų darbuotojų darbo sąlygoms, poveikis jų darbingumui ir veiklos rezultatams, įmonės prestižui ir pan.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, bet ku­riuo at­ve­ju, su dar­buo­to­jo el­ge­siu su­si­ju­sios ap­lin­ky­bės, kaip svar­bios prie­žas­tys DK 129 straips­nio pras­me, ne­tu­ri bū­ti nu­lem­tos dar­buo­to­jo kal­tės. <...> Atleidimas iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu nėra drausminės atsakomybės taikymas už darbo drausmės pažeidimą, kurio būtina sąlyga – darbuotojo kaltė (DK 234 straipsnis), priešingai, DK 129 straipsnio tai­ky­mo są­ly­ga kaip tik yra dar­buo­to­jo kal­tės ne­bu­vi­mas. Kitaip tariant, tai yra du skirtingi atleidimo iš darbo pagrindai, kurie taikomi, esant skirtingoms faktinėms situacijoms: nustačius, kad tam tikras darbuotojo elgesys, nors ir yra nepriimtinas, netoleruotinas, tačiau nenulemtas darbuotojo kaltės, negalimas atleidimas DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu, ir priešingai, nustačius, jog darbuotojas savo kaltais veiksmais padarė darbo drausmės pažeidimą, turėtų būti taikomos drausminės atsakomybės poveikio priemonės, o ne atleidimas DK 129 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje G. M. v. AB LESTO, bylos Nr. 3K-3-346/2011.

 

 

Dėl darbdavio pareigos perkelti darbuotoją, atleidžiamą nesant darbuotojo kaltės, į kitą darbą realizavimo

Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jeigu negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą [Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalis].

<...> Darbuotojo atleidimas iš darbo dėl jo elgesio darbe taip pat nepanaikina darbdavio pareigos, esant galimybei, perkelti 
atleidžiamą darbuotoją į kitą darbą, tačiau tokią galimybę ženkliai riboja, nes tokiu atveju, siūlant kitą darbą, atsižvelgtina ir į darbuotojo asmenines savybes, kliudžiusias dirbti ankstesnėje darbo vietoje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje G. M. v. AB LESTO, bylos Nr. 3K-3-346/2011.

 

 

Dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto draudimo atleisti iš darbo darbuotoją nedarbingumo laikotarpiu aiškinimo ir taikymo

Darbdavys įstatymu įpareigotas nepažeisti darbuotojo teisės į DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte  įtvirtintą  garantiją, ją pažeidus darbdaviui kyla įstatyme nustatyti neigiami padariniai, kurios teismo taikomos tam, kad būtų apginta pažeista darbuotojo teisė ir kompensuoti patirti praradimai. Kartu, teismui sprendžiant dėl darbuotojo atleidimo jo nedarbingumo laikotarpiu teisinių padarinių, reikšmingas ir turi būti įvertintas paties darbuotojo elgesys. Jei­gu dar­buo­to­jas, elg­da­ma­sis ne­są­ži­nin­gai, ne­pra­ne­ša darb­da­viui apie ap­lin­ky­bes, reikš­min­gas DK 131 straips­nio 1 da­ly­je nu­ma­ty­tiems drau­di­mams tai­ky­ti, o darb­da­vys tų ap­lin­ky­bių ne­ži­no, tai šį dar­buo­to­ją at­lei­dus iš dar­bo formaliai pa­žei­džiant DK 131 straips­nio 1 da­ly­je nu­ma­ty­tą drau­di­mą atleisti iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, dar­buo­to­jo dar­bo tei­sė ga­li bū­ti ne­gi­na­ma (DK 35 straips­nio 1 da­lis, 36 straips­nio 1 da­lis).

[Sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu patvirtintos] Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklės nėra skirtos Darbo kodekso teisės normoms įgyvendinti, todėl darbo ginčuose turi būti taikomos įvertinant darbo santykių  prigimtį ir DK nustatytus jų reglamentavimo ypatumus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nedarbingumo laikotarpio sąvoka, vartojama Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklėse, netapati DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte vartojamai nedarbingumo laikotarpio sąvokai, o faktas, kad darbuotojas turėjo nedarbingumo pažymėjimą, negali tiesiogiai nulemti  aptariamos DK normos taikymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje G. V. v. uždaroji akcinė bendrovė „Alstom Power“, bylos Nr. 3K-3-350/2011.

 

 

Garantijos darbuotojų atstovams

 

 

Dėl teritoriniu principu įsteigtos ir veikiančios profesinės sąjungos padalinio formavimo, jo organų sudarymo ir padalinio renkamųjų organų narių darbo teisių garantijų.

Profesinių sąjungų įstatymo preambulėje deklaruojama, kad profesinės sąjungos yra savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios ir ginančios darbuotojų profesines, darbo, ekonomines, socialines teises ir interesus. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos gali steigtis profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais. Tokia profesinės sąjungos įsteigimo principų įvairovė sudaro galimybę profesinei sąjungai steigtis tiek įmonėje, tiek atskirai nuo jos bei veikti ne tik vienoje, bet ir keliose ar net daugelyje įmonių. Apie tai, kad teritoriniu principu įsteigta ir veikianti profesinė sąjunga laikytina veikiančia tose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kuriose veikia jos padaliniai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs dar 2000 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. B. v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-538/2000, šiai išvadai netiesiogiai pritarta vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Č. v. Kauno vaiko raidos klinika „Lopšelis“, bylos Nr. 3K-3-995/2002).

Privalomi reikalavimai profesinei sąjungai įsteigti nustatyti CK 2.38 straipsnyje ir Profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Profesinei sąjungai įsteigti būtina turėti ne mažiau kaip 20 steigėjų arba kad įmonėje, įstaigoje, organizacijoje steigėjai sudarytų ne mažiau kaip 1/10 visų darbuotojų, o 1/10 visų darbuotojų būtų ne mažiau kaip trys darbuotojai (iki 2010 m. sausio 5 d. galiojo įstatyminis reikalavimas, kad būtų ne mažiau kaip 30 steigėjų arba ne mažiau kaip 1/5 visų darbuotojų, tačiau ne mažiau kaip 3 darbuotojai), ir kad susirinkime būtų patvirtinti įstatai, išrinkti valdymo organai ir priimtas sprendimas dėl buveinės. Tačiau šie reikalavimai netaikomi formuojant jau įsteigtos ir veikiančios profesinės sąjungos struktūrinį padalinį. Profesinės sąjungos, veikiančios teritoriniu principu, teritoriniai padaliniai bei jų organai sudaromi vadovaujantis jau įsteigtos ir veikiančios profesinės sąjungos įstatais. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad, kadangi profesinės sąjungos savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais įstatais, tai aplinkybės, kokie yra konkrečios profesinės sąjungos organai ir kurie iš jų yra renkamieji, kokia jų išrinkimo tvarka ir pan., nustatomos atsižvelgiant į konkrečios profesinės sąjungos įstatus.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartų įstatymų bei nustatytų aplinkybių kontekste ieškovo įmonėje veikė teritorinis profesinės sąjungos padalinys, kurio išrinktos įgaliotinės atleidimo iš darbo klausimas galėjo būti sprendžiamas atsižvelgiant į jai taikomą DK 134 straipsnio 1 dalyje ir Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą darbo teisių garantiją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Eiginta“  v. Kauno apskrities profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-13/2011.

 

 

Dėl įmonėje sudarytos kolektyvinės sutarties

DK 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad negalioja trišaliai susitarimai, kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis Kodeksas, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Ši įstatymo norma reiškia, kad kolektyvinėje sutartyje negali būti nuostatų, pabloginančių darbuotojų padėtį, tačiau gali būti nuostatų, kurios pagerina darbuotojų padėtį darbo sutarties nutraukimo atveju.

DK 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines, socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos įstatymų, kitų norminių teisės aktų ar nacionalinės, šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties arba kurios jiems neprieštarauja ir neblogina darbuotojų padėties. Įstatymuose ar kituose teisės aktuose aiškiai (expréssis verbis) neįtvirtinta, kad darbo sutartis pagal DK 129 straipsnį su profesinės sąjungos nariu gali būti nutraukiama tik gavus išankstinį darbuotojų atstovaujamojo organo, į kurį darbuotojas išrinktas, sutikimą. Tačiau, aiškinant sistemiškai DK 4 straipsnio 4 dalies nuostatą ir 134 straipsnio 4 dalies normą, kurioje nustatyta, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija taikoma ir kitiems darbuotojams, darytina išvada, kad kolektyvinėje sutartyje galima susitarti dėl DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos taikymo profesinės sąjungos nariui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. M. v. UAB Visagino transporto centras, Nr. 3K-3-174/2011.

 

 

 Dėl lokaliniais teisės aktais profesinės sąjungos nariams nustatytų papildomų garantijų asociacijų laisvės principo aspektu

Asociacijų laisvė – konstitucinė teisė, kurios turinį sudaro teisė steigti, įstoti į asociacijas, dalyvauti jų veikloje,  arba jose nebūti ar iš jų išstoti. Asmens laisva valia – pamatinis narystės asociacijose pagrindas, todėl kiekvienas savanoriškai sprendžia, būti asociacijų nariu ar ne (Konstitucijos 35 straipsnis). Teisė įstoti į asociaciją negali būti supriešinama su teise nestoti, nes tai vieno ir to paties konstitucinio principo – asociacijų laisvės – skirtingi aspektai.  Šio principo turi būti laikomasi teisės aktuose, reglamentuojant visų rūšių susivienijimų steigimą bei veiklą, narystę juose, santykius, nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie susivienijimai siektų. Akivaizdu, kad Konstitucijos 35 straipsnis užtikrina ir darbuotojų bei darbdavių konstitucinę teisę jungtis į organizacijas, taip pat ir į profesines sąjungas. Kartu šis straipsnis įpareigoja užtikrinti darbuotojų pasirinkimo laisvę stoti arba nestoti į profesinę sąjungą, kurią profesinę sąjungą pasirinkti, nepatiriant dėl to jokio asmeninio ar profesinio nuostolio (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Šie du asociacijų  laisvės  principo aspektai (jungtis į asociacijas ar nesijungti)  vienodai reikšmingi sprendžiant galimų šio principo pažeidimų klausimus. DK 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas asociacijų laisvės principas – tarpšakinis darbo teisės principas, kurio turinio skirtumą nuo bendrojo konstitucinio asociacijų laisvės principo lemia jo taikymo sritis – darbo santykiai. Įgyvendindami šį principą, darbuotojai ir darbdaviai gali veikti kaip socialiniai partneriai, kaip norminės sutartinės teisėkūros subjektai, pavyzdžiui, sudaryti kolektyvines sutartis ir kt. Tai – pozityvusis asociacijos laisvės principo aspektas. Tam, kad būtų išsaugota darbuotojų teisė sudaryti kolektyvinius susitarimus, jeigu jie nesijungs į profesines sąjungas, ši teisė užtikrinama sudarant darbo tarybas (DK 21 straipsnis). Taip užtikrinamas negatyvusis asociacijos laisvės principo aspektas, įgyvendinant teisę sudaryti kolektyvinius susitarimus.

Bendriausia prasme, kai privilegijos yra tokio pobūdžio, kad verčia darbuotoją veikti  norima linkme, t. y. suvaržo jo pasirinkimo laisvę būti profesinės sąjungos nariu ar šiai sąjungai nepriklausyti, gali būti kvalifikuojamos kaip diskriminuojančios. Kolegija pažymi, kad papildoma garantija dėl narystės profesinėje sąjungoje gali būti kvalifikuojama kaip diskriminacinė, jeigu pažeidžia kitų darbuotojų – ne profesinės sąjungos narių – teises, nustatytas įstatymuose ir kituose teisės aktuose.

Teigti, kad įstatymo sąvoka „kitiems darbuotojams“ (DK 134 straipsnio 4 dalis) reiškia lygybę be galimybės darbuotojų grupėms išsiderėti palankesnes sąlygas, nepateisinamai susiaurintų pačią kolektyvinių derybų laisvę, dėl ko ir atsiranda kolektyviniai darbo santykiai. Taigi žodis „kitiems“ savaime nereiškia diskriminacijos įtvirtinimo. Tačiau taip pat nepaneigiama ir galimybė, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti diskriminacinių sąlygų, bet jas reikia patikrinti atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytus kriterijus ir laikantis kolektyvinės sutarties keitimo bei kolektyvinių darbo ginčų dėl jų sąlygų nagrinėjimo tvarkos. Šios tvarkos kasatorė nesilaikė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje A. J. v. UAB „Visagino transporto centras“, bylos Nr. 3K-3-212/2011.

 

 

Dėl asociacijų laisvės principo pažeidimo

DK 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas asociacijų laisvės principas – tarpšakinis darbo teisės principas, kurio turinio skirtumą nuo bendrojo konstitucinio asociacijų laisvės principo lemia jo taikymo sritis – darbo santykiai. Įgyvendindami šį principą, darbuotojai ir darbdaviai gali veikti kaip socialiniai partneriai, kaip norminės sutartinės teisėkūros subjektai, pavyzdžiui, sudaryti kolektyvines sutartis ir kt. Tai – pozityvusis asociacijos laisvės principo aspektas. Tam, kad būtų išsaugota darbuotojų teisė sudaryti kolektyvinius susitarimus, jeigu jie nesijungs į profesines sąjungas, ši teisė užtikrinama sudarant darbo tarybas (DK 21 straipsnis). Taip užtikrinamas negatyvusis asociacijos laisvės principo aspektas, įgyvendinant teisę sudaryti kolektyvinius susitarimus.

<...> Papildoma garantija dėl narystės profesinėje sąjungoje gali būti kvalifikuojama kaip diskriminacinė, jeigu pažeidžia kitų darbuotojų – ne profesinės sąjungos narių – teises, nustatytas įstatymuose ir kituose teisės aktuose, tačiau atsižvelgiant į asociacijų laisvės principo, kaip vieno iš pamatinių darbuotojų teisių garanto, esmę, darbdavys neturi teisės remtis šio principo pažeidimu, gindamasis nuo darbuotojo ieškinio dėl neteisėto atleidimo iš darbo, nes jis, bet ne darbdavys yra šio principo pagrindu įgytų ir pažeistų teisių turėtojas (darbdavys yra netinkamas subjektas). Nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės taikytinos ir šioje pagal ratio decidendi tapačioje civilinėje byloje. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus dėl asociacijų laisvės principo negatyviuoju aspektu pažeidimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje B. Š. v. UAB „Visagino transporto centras“, bylos Nr. 3K-3-287/2011.

 

 

DARBO IR POILSIO LAIKAS

 

  

Dėl mokytojo darbo laiko normos

Darbo laiko norma yra įstatyme nustatyta leistina laiko norma, kurią darbuotojas privalo išdirbti jam pavestą darbą per tam tikrą laikotarpį. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nustatyta bendra keturiasdešimties valandų per savaitę darbo laiko norma (DK 144 straipsnio 1 dalis). Darbuotojams, kurių darbo pobūdis susijęs su didesne protine, emocine įtampa, nustatomas sutrumpintas darbo laikas; darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustato Vyriausybė (DK 145 straipsnis). Tokia tvarka nustatyta kasaciniame skunde įvardijamame Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1195 „Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“. Šiuo nutarimu reglamentuojamas darbuotojų, kurių darbo pobūdis susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimas, nustatant sutrumpinto darbo laiko savaitę tam tikrų kategorijų darbuotojams (tarp jų ir dirbantiems pedagogais).

Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo 24 punkte nurodyta, kad mokytojams tarifinis atlygis nustatomos už aštuoniolika pedagoginio darbo valandų per savaitę. Pagal šių teisės aktų 3 punktą pedagoginio darbo valandomis vadinamos kontaktinės valandos ir pertraukos tarp pamokų kartu bei papildomos valandos. Taigi standartinis (įprastas) vienam mokytojo etatui nustatytinų pedagoginio darbo (kontaktinio ir papildomo laiko) valandų per savaitę skaičius yra aštuoniolika savaitinių tokio darbo valandų. Šis darbo krūvis sudaro etatą. Didesnis arba mažesnis darbo krūvis (pridedant ar atimant tiek kontaktinių, tiek papildomų valandų), laikantis pirmiau aptartos maksimaliai leistinos trisdešimt šešių valandų darbo laiko normos, nustatomas, priklausomai nuo moksleivių skaičiaus, įstaigai skirtų lėšų, jos veiklai taikytinų teisės aktų, ugdymo programų ir kt. objektyvių aplinkybių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje B.M.  v. Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras, bylos Nr. 3K-3-10/2011.

 

 

Dėl prastovos paskelbimo

Pagrindinė prastovos ne dėl darbuotojo kaltės ypatybė yra ta, kad darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t. y. kai dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės. Paskelbus prastovą, darbuotojo ir darbdavio darbo sutartis nenutrūksta, todėl šalis sieja darbo sutarties teisiniai santykiai, sutarties šalys viena kitai turi tiek teisių, tiek pareigų, tik šalių santykiai dėl prastovos pasikeičia. Pagal DK 195 straipsnį darbuotojui mokama atlyginimo dalis, o darbuotojas privalo laikytis darbdavio įsakymu dėl prastovos paskelbimo nustatytų vidaus tvarkos taisyklių. Teismas nustatė, kad 2009 m. vasario 23 d. įsakymu ieškovėms nuo 2009 m. vasario 23 d. buvo paskelbta prastova. Įsakyme dėl prastovos nurodyta, kad prastova paskelbta dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, nes bendrovė negalėjo pasiūlyti darbo sutartyje sulygto darbo. Taip pat nurodyta, kad darbuotojai, kuriems paskelbta prastova, prastovos metu privalo laikytis bendrovės vidaus tvarkos taisyklių, savo paties saugumui likusį prastovos laiką būti ne bendrovės teritorijoje, tačiau kiekvieną dieną 9.00–9.15 val. ir 14.00–14.15 val. rinktis ir registruotis personalo tarnyboje, o nuo 2009 m. vasario 25 d. turi atvykti registruotis, pasirašydami darbuotojų registracijos žurnale, įmonės apsaugos poste.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai iš byloje pateiktų įrodymų nustatė, kad 2009 metų pradžioje atsakovas dėl ekonominių priežasčių, t. y. sumažėjusių gaminamos produkcijos pirkimų, susidariusių didelių skolų kreditoriams, atleido įmonės darbuotojų dalį, sumažino įmonės darbo veiklą iki trijų pamainų, siekė susitarti su darbuotojais dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu DK 125 straipsnyje nustatyta tvarka atsakovui priimtinomis sąlygomis. Teismai iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatė, kad ieškovėms prastova buvo paskelbta ir dėl subjektyvių priežasčių: prastovą paskelbė tiems darbuotojams, kurie nesutiko su darbo sutarties nutraukimu darbdavio pasiūlytomis sąlygomis. Atsakovas kasaciniame skunde teigė apie bendrovės vadovo išskirtinę veiklą siekiant organizuoti kasdienę bendrovės veiklą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokius veiksmus darbdavys turėjo atlikti nepažeisdamas įstatymų, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, kurių nebuvo laikomasi skelbiant prastovos ieškovėms sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje A. K. ir kt. v. AB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-66/2011.

 

 

Dėl DK 122 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo (dėl kito darbo, į kurį gali būti laikinai (prastovos laikotarpiui) perkeliamas darbuotojas)

Pagal DK 122 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojas prastovos laikui į kitą darbą gali būti perkeliamas tik gavus jo rašytinį sutikimą; kitas darbas, į kurį darbuotojas gali būti laikinai perkeliamas, gali būti bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, tiek atitinkantis jo (darbuotojo) profesiją, specialybę, kvalifikaciją, tiek ir neatitinkantis jo profesijos, specialybės bei kvalifikacijos, svarbu, kad darbuotojas būtų raštu išreiškęs savo valią būti laikinai perkeltas į tą darbą; maksimalus perkėlimo į kitą darbą terminas ribojamas ne tam tikru kalendoriniu laikotarpiu, o prastovos trukme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB ,,Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-247/2011.

 

 

Dėl viršvalandinio darbo

Viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant nustatytą darbo laiko trukmę (DK 150 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 150 straipsnio 1 dalį viršvalandinis yra ir darbo laikas, viršijantis nustatytą ne visą darbo laiką. Viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami ir gali būti dirbami tik išimtiniais DK 151 straipsnyje nustatytais atvejais (DK 150 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad tokie darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia. Darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo. Tokiu atveju neatsiranda darbdavio pareigos apmokėti už tokį buvimą darbo vietoje kaip už viršvalandinį darbą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl viršvalandinio darbo fakto, rėmėsi tik tam tikrais įrodymais (ieškovo pateiktais budėjimo grafikais, draudimo sutarčių registravimo sąrašais), neanalizavo jų įrodymų visumos kontekste, be to, konstatavęs, kad kasatorius (ieškovas) dirbo viršvalandžius, nesiaiškino, ar tai buvo daroma darbdavio nurodymu, jam žinant, leidus. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorius (ieškovas) dirbo viršvalandžius, padaryta pažeidus įrodymų vertinimo taisykles ir viršvalandinį darbą reglamentuojančias teisės normas, todėl negali būti pripažinta pagrįsta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje J.P. v. uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-328/2011.

 

 

Dėl teisės į specialiąsias pertraukas įgyvendinimo

Atsakovo direktoriaus įsakymu buvo nustatytos specialiosios pertraukos darbuotojams, dirbantiems sunkų fizinį darbą arba veikiant kitiems nepalankiems sveikatai, tarp jų ir kasatoriui, kasatorius,  vykdydamas  darbų saugos ir sveikatos inžinieriaus pareigas, parengė sąrašo, kuriame įvardyti darbuotojai, dirbantys veikiami sveikatai nepalankių veiksnių, projektą, kurį patvirtino atsakovo direktorius. Teismas  atmetė kasatoriaus reikalavimą dėl kompensacijos už darbą specialiųjų pertraukų metu, remdamasi tuo, kad  kasatorius, kaip įmonės darbų saugos ir sveikatos specialistas, žinojo apie įsakymo, kuriuo jam suteiktos specialios pertraukos, priėmimą, nors ir nepasirašė apie supažindinimą su šiuo įsakymu,  be to, kasatoriaus pareiga  buvo informuoti direktorių apie įsakymo dėl specialiųjų pertraukų vykdymą. DK 264 straipsnio 3 dalies norma nereglamentuoja įrodinėjimo proceso, galiojantys įstatymai nenustato specialiųjų įrodymų leistinumo reikalavimų įrodinėjant aplinkybę, kad darbuotojas žinojo apie įmonėje veikiantį lokalinį teisės aktą, todėl vien tai, kad darbuotojas nebuvo pasirašytinai supažindintas su tokiu aktu nereiškia, kad jis nebuvo supažindintas su tuo teisės aktu kitu būdu ir nepaneigia galimybės šį faktą konstatuoti. <...> Kasatorius, turėdamas  teisę į specialiąsias pertraukas ir galimybę jomis pasinaudoti, tačiau savo valia jomis nepasinaudojęs, neturi teisės į piniginę kompensaciją. Toks kasatoriaus elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas savo teise (DK 35 straipsnis), specialiosios pertraukos yra skirtos darbuotojui pailsėti, todėl jų atsisakymas norint gauti papildomą apmokėjimą už darbą laikytinas darbo teisės įgyvendinimu priešingai jos paskirčiai ir yra pagrindas atsisakyti šią teisę ginti (DK  36 straipsnio 1 dalis). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje G. V. v. uždaroji akcinė bendrovė „Alstom Power“, bylos Nr. 3K-3-350/2011.

 

 

Dėl bendrovės vadovo atšaukimo ir atleidimo iš darbo vaiko priežiūros atostogų metu

<...> [Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir ankstesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, konstatavo:] DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 180 straipsnyje įtvirtintas draudimas atleisti iš darbo darbuotoją vaiko priežiūros atostogų metu savo prigimtimi yra socialinė garantija, kurios tikslas - sudaryti palankias sąlygas motinystei ir tėvystei, valstybinės socialinės motinystės ir tėvystės apsaugos sistemos priemonių dalis. Šie santykiai susiję su bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, be ne kaip bendrovės atstovo, teisiniu statusu.

<...> Pažymėtina, kad pagal nacionalinėje teisėje įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojo teisė į vaiko priežiūros atostogas ir darbo santykių išsaugojimą vaiko priežiūros laikotarpiu tiesiogiai susijusi su jo, kaip apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu, statusu ir atitinkamomis materialinėmis garantijomis, visų pirma - teise į motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. tam tikros dalies dėl tėvystės ar motinystės netektų darbo pajamų kompensavimą. <...> Nutrūkus darbo santykiams, darbdavys valstybinio socialinio draudimo įmokų nemoka, taigi, asmuo netenka apdraustojo statuso. Atitinkamai motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas nutrūkus darbo santykiams tęsiamas tik Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme įtvirtintais išimtiniais atvejais. <...> Bendrovės vadovo atleidimas iš darbo tuo pagrindu, kad jį atšaukia kompetentingas valdymo organas (DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktas) į LMSDĮ [Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo] 19 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų išimčių sąrašą nepakliūva.

<...> DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto normoje įtvirtintas draudimas atleisti iš darbo vaiko priežiūros atostogose esantį darbuotoją, išskyrus DK 136 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, yra bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, teisinio statuso dalis, todėl taikytinas ir jam; antra,  bendrovės vadovą atleidus iš darbo vaiko priežiūros atostogų metu, jis netenka apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu statuso ir su tuo susijusių socialinių garantijų, tačiau bendrovės vadovo, kaip įmonės patikėtinio,  atšaukimas per se jo teisėms į aptartas socialines garantijas neturi įtakos. Taigi, galiojantis reglamentavimas lemia, kad su bendrovės vadovu vaiko priežiūros atostogų metu darbo sutartis, išskyrus DK 136 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus, negali būti nutraukta, nepaisant to, kaip bendrovė disponuoja Akcinių bendrovių įstatyme įtvirtinta vadovo atšaukimo teise. Nagrinėjamu atveju, kai ieškovė buvo atleista iš darbo motyvuojant vien bendrovės teisės atšaukti vadovą absoliutumu ir nesant kitų svarbių priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės atleidimas iš darbo vaiko priežiūros atostogų metu buvo neteisėtas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011.

 

 

DARBO UŽMOKESTIS, atsiskaitymas su darbuotoju

 

 

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad su atleidžiamomis iš darbo ieškovėmis jų atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta tik ta darbo užmokesčio dalimi, dėl kurios vyko ginčas šioje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog šiuo atveju nepripažintina, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti DK 141 straipsnio 3 dalies prasme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal DK 140 straipsnio 1, 2 dalis kasatorių (ieškovių) atleidimo iš darbo dieną (2009 m. rugpjūčio 3–iąją) su jomis buvo visiškai atsiskaityta. Prastova buvo pripažinta neteisėta ir negaliojančia Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu, todėl atsakovas kasatorių (ieškovių) atleidimo iš darbo dieną negalėjo kitaip vertinti prastovos ir atsiskaitymo su darbuotojomis. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio priteisimo kasatoriams iš atsakovo už uždelstą atsiskaityti laiką, tai motyvavo, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo (2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008); ši praktika yra vėlesnė nei kasatorių (ieškovių) skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys.

Teisėjų kolegija paaiškina, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje A. K. ir kt. v. AB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-66/2011.

 

 

Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo

DK 297 straipsnio 1 dalyje, į kurios pažeidimą apeliuojama kasaciniame skunde, nustatyta, kad jeigu nustatoma, jog būtinosios darbo sutarties sąlygos buvo pakeistos, darbuotojas buvo nušalintas nuo darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymus, pažeistos darbuotojo teisės turi būti atkurtos ir jam išieškotas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką arba darbo užmokesčio skirtumas už laiką, kurį darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą.

Pažymėtina, kad šios normos dispozicijoje expressis verbis nurodyti atvejai, kai atkuriamos pažeistos darbuotojo teisės ir jam išieškomas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką arba darbo užmokesčio skirtumas už laiką, kurį darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą, – tai atvejai, kai nustatoma, jog be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymus pakeistos darbo sutarties sąlygos, taip pat jog darbuotojas buvo nušalintas nuo darbo. Taigi įstatymas neįtvirtina galimybės pirmiau nurodytą teisių gynimo būdą taikyti neteisėto atleidimo iš darbo atveju. Jau vien dėl šios priežasties atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama apie DK 297 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą, ieškovui priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, neatsižvelgiant į jo galbūt gautą (gaunamą) darbo užmokestį kitose darbovietėse.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje M. J. v. UAB „Airnet“, bylos Nr. 3K-3-103/2011.

 

 

             Dėl pranešimo apie keičiamas darbo apmokėjimo sąlygas ir darbdavio pareigos, esant darbuotojo sutikimui, perkelti jį dirbti kitą darbą

             Pagal DK 203 straipsnio, reglamentuojančio pranešimą apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas, redakciją, galiojusią kasatoriaus 2009 m. liepos 15 d. pranešimo dėl ieškovės darbo užmokesčio pakeitimą metu, nustatyta, kad apie naujas mokėjimo už darbą sąlygas darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo. Teisėjų kolegija, aiškindama DK 203 straipsnyje įtvirtinto pranešimo paskirtį kartu su DK 120 straipsnio 3 dalimi, daro išvadą, kad tokiu pranešimu darbuotojas informuojamas apie tai, kad vienašališkai keičiamos darbo apmokėjimo sąlygos ir dėl kokių priežasčių jos keičiamos. DK 203 straipsnyje nustatytas išankstinis įspėjimas apie numatomą darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą įstatymo leidėjo nustatytas tokiais tikslais, kad darbuotojas turėtų galimybę ir pakankamai laiko nuspręsti, ar jam verta pasilikti įmonėje pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, nes, minėta, darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis įstatymo nustatyta tvarka jis gali būti atleidžiamas DK 129 straipsnio pagrindu.

Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį yra dvi privalomos sąlygos atleidžiant darbuotoją pagal šį DK straipsnį: 1) prieš tai darbuotoją atitinkamai įspėjus ir 2) jeigu darbuotojo negalima perkelti jo sutikimu į kitą darbą. DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkte reglamentuojamas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą turinys. Teismas, spręsdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, turi patikrinti, ar įspėjimas atitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus.

             Įspė­ji­mas, ku­ria­me ne­nu­ro­dy­ta dar­bo su­tar­ties nutrau­ki­mo prie­žas­tis, nu­ro­dy­ta klai­din­gai ar­ yra ne­kon­kre­ti, taip pat jei nu­ro­dy­ta ki­ta prie­žas­tis nei ta, ku­ria iš tik­rų­jų grin­džia­mas dar­bo su­tar­ties nu­trau­ki­mas, ne­ati­tin­ka DK 130 straips­nio 2 da­lies 1 punk­to rei­ka­la­vi­mų. Darb­da­vys, nu­trauk­da­mas dar­bo su­tar­tį pa­gal DK 129 straips­nį, ne­ga­li dar­bo su­tar­ties nu­trau­ki­mo pa­grįs­ti ki­to­kia prie­žas­ti­mi, nei nu­ro­dy­ta jo įspė­ji­me dar­buo­to­jui apie dar­bo sutar­ties nu­trau­ki­mą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011.

 

 

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

            Atsakovo kasaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, jog ieškovas prašymą atleisti iš darbo pateikė nenurodydamas jokio pagrindo ar svarbių atleidimo priežasčių. Vertindamas šalių darbo sutarties nutraukimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog dėl neteisingo atleidimo pagrindo nurodymo yra ir ieškovo kaltės, nes jis nebuvo pakankamai apdairus nurodydamas atleidimo iš darbo pagrindą. Remdamasis nurodyta aplinkybe, t. y. nustatęs, kad dėl uždelsimo atsiskaityti (kiek tai susiję su pavėluotu išeitinės išmokos mokėjimu) yra ir ieškovo kaltės, pirmosios instancijos teismas už pavėluotą išeitinės išmokos mokėjimą pagrįstai netaikė atsakovui DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos ir ieškovui priteistiną darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką apskaičiavo pagal teismo sprendimu apskaičiuoto neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 463,58 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje A. V. T. v. UAB „Diena Media News“, bylos Nr. 3K-3-116/2011.

            

 

Dėl darbuotojų, kurių darbo sutartys sudarytos iki [ir po] 2001 m. sausio 1 d., teisės gauti priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų

Įstatymo leidėjo valia, panaikinant Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalies nuostatas dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, buvo ne apskritai panaikinti priemokų už darbą tokiomis sąlygomis mokėjimą, bet atsisakyti šių priemokų ir jų dydžio reglamentavimo įstatyme, skirtame ne darbo apmokėjimo, bet darbuotojų saugos ir sveikatos teisiniams santykiams reglamentuoti. Kai nuo 2001 m. sausio 1 d. neteko galios Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalis, liko galioti Darbo apmokėjimo įstatymo 6 straipsnio nuostatos dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, pagal kurias konkretūs apmokėjimo už darbą tokiomis sąlygomis dydžiai turėjo būti nustatyti kolektyvinėse arba darbo sutartyse.

Kai yra nustatyta, jog, atsakovui panaikinus ginčo priemokos mokėjimą, ieškovai, rašydami prašymus darbdaviui, nuosekliai kėlė jų darbo apmokėjimo, atsižvelgiant į jų darbo sąlygas, klausimą, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo kvalifikuoti ieškovų veiksmų kaip reiškiančių sutikimą dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Pagal šios konkrečios bylos aplinkybes tas faktas, kad, panaikinus ginčo priemoką, ieškovai iš karto nesikreipė į teismą, bet tęsė darbą ir kartu siekė taikiai išspręsti darbo apmokėjimo klausimą, negali būti pagrindas nurodytų ieškovų ieškinio reikalavimams atmesti. Kai byloje nustatyta, kad ieškovai dirba, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbdavio vienašalis sprendimas panaikinti ginčo priemokos mokėjimą, priimtas netinkamai išsiaiškinus įstatymų pakeitimus, yra neteisėtas.

DK 192 straipsnio 1 dalies lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, jog ši įstatymo nuostata yra imperatyvi, t. y. jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis darbdavys privalo mokėti padidintą, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestį. Tokiu atveju, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas yra tik padidinto tarifinio atlygio dydis, bet ne darbuotojo teisė gauti didesnį atlyginimą – tokia teisė jam nustatyta įstatymo, imperatyviai įtvirtinančio darbdavio pareigą mokėti už darbą tokiomis sąlygomis didesnį darbo užmokestį. Konkretūs apmokėjimo dydžiai turi būti nustatyti kolektyvinėje arba individualiose darbo sutartyse <...> kai byloje nustatyta, jog ir nurodyti ieškovai dirbo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, o darbuotojų teisė gauti už darbą tokiomis sąlygomis padidintą darbo užmokestį nustatyta darbo įstatymų ir lokalinių normų, atsakovas (darbdavys), nemokėdamas šiems ieškovams (darbuotojams) padidinto darbo užmokesčio, pažeidė jų teisę gauti teisingą atlyginimą už darbą. Ta aplinkybė, kad konkretus apmokėjimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių sąlygų, dydis nenustatytas kolektyvinėje ar darbo sutartyse, neatleidžia darbdavio nuo įstatymo imperatyviai nustatytos pareigos mokėti už darbą tokiomis sąlygomis padidintą darbo užmokestį. Tuo atveju, jeigu kolektyvinėje sutartyje nenustatyta konkretaus apmokėjimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio, taip pat didesnis atlygis nenustatytas individualioje darbo sutartyje, darbuotojas po darbo sutarties sudarymo nepraranda teisės kreiptis į darbdavį dėl padidinto darbo užmokesčio mokėjimo, jeigu jis dirba, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. A. ir kt. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-7-83/2011.

 

 

Dėl padidinto atlyginimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio ir nustatymo tvarkos

Sudarant darbo sutartis dėl darbo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, turi būti nustatytas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestis ir darbo sutartyse aiškiai nurodyta, jog nustatytas tarifinis atlygis yra padidintas, atsižvelgiant į nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, kiek jis padidintas. Didesnis darbo užmokestis už darbą aptariamomis sąlygomis gali būti nustatomas tiek nustatant didesnį tarifinį atlygį, tiek tam tikrą priemoką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. A. ir kt. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-7-83/2011.

 

 

Dėl DK 95 straipsnio ir ginčo šalių sudarytos darbo sutarties

Darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai atsiranda, įsigaliojus jų sudarytai darbo sutarčiai. Darbo sutartis yra jos šalių susitarimas, kuriuo nustatomos darbdavio ir darbuotojo teisės ir pareigos (DK 93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis). DK 95 straipsnio 1 dalyje išvardytos darbo sutarties sąlygos vadinamos būtinosiomis, nes, šalims dėl jų nesusitarus, laikoma, jog nesudaryta darbo sutarties. Šioje DK straipsnio normoje nurodytos bendrosios, kiekvienai darbo sutarčiai būtinos, sąlygos; pagal šio straipsnio 3 dalį šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys turi būti aiškiai nurodytos darbo sutartyje, t. y. jos turi būti aiškios abiem šalims ir atitikti jų suderintą valią.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje R. M. R. v. AB „Vilniaus miestprojektas“, Nr. 3K-3-131/2011.

 

 

 Dėl DK 120 straipsnio aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

Kasatorius (ieškovas) dėl specifinio teisinio statuso darbo santykiuose ir jam nustatyto tam tikro savarankiškumo, būdamas atsakingas už bendrovės lėšų tvarkymą, ne tik galėjo, bet ir privalėjo informuoti kasatoriaus (atsakovo) vadovą,  jeigu susidarė situacija, kad jam ir kitiems administracijos darbuotojams nepagrįstai nemokamas visas darbo užmokestis ir susidaro darbdavio skola. Kasatorius (ieškovas), kaip vyriausiasis buhalteris ir valdybos narys, privalėjo užtikrinti, kad atlyginimai bendrovės darbuotojams (taip pat ir jam) būtų apskaičiuojami ir išmokami pagal darbo sutartyje nustatytas darbo apmokėjimo sąlygas ir darbo užmokestį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Teiginys, kad bendrovėje darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas, pažeidžiant įstatymų reikalavimus, pirmiausia reikštų, jog kasatorius (ieškovas) nepakankamai gerai atliko savo pareigas ir jo kompetencijai priskirtas funkcijas. Šiais argumentais patvirtinama pirmiau padaryta išvada, kad kasatoriui (ieškovui) darbo užmokesčio koeficientas buvo nustatomas pagal darbo sutarties sąlygą, o nuo 2006 m. birželio mėn. – darbo sutarties sąlyga dėl darbo užmokesčio dydžio pakeista, jam pageidaujant ir sutinkant. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje R. M. R. v. AB „Vilniaus miestprojektas“, Nr. 3K-3-131/2011.

 

 

Dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui priteisimo už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo, kuriuo pripažintas atleidimas iš darbo neteisėtu, įsiteisėjimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis)

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kiekvienoje byloje, sprendžiant dėl darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, svarbu įvertinti, ar kuriai nors iš šalių toks dydis yra adekvatus ir neprieštarauja teisingumo, proporcingumo bei sąžiningumo principams.

<...> Teismai nustatė, kad kasatorius iš darbo buvo atleistas 2008 m. rugsėjo 24 d., o jau nuo 2008 m. spalio 15 d. dirbo kitoje įmonėje, t. y. iš viso kasatorius nedirbo 14 darbo dienų. Nors tai nėra aplinkybė, dėl kurios turėtų būti mažinamos kasatoriui priteisiamos išmokos, tačiau ji reikšminga visų aplinkybių kontekste vertinant, ar nepažeidžiami šalių interesų pusiausvyra ir proporcingumo principas. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priverstinės pravaikštos laikotarpį, netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį ir CPK 331 straipsnio 6 dalį, tačiau teismo kasatoriui iš atsakovo priteista vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką suma laikytina tinkamai atliekančia darbuotojo apsaugos nuo pajamų neteikimo ir darbdavio drausminimo funkciją, atitinka proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo principus bei formuojamą teismų praktiką. Prašomos priteisti sumos padidinimas, kaip to reikalauja kasatorius, nebūtų suderinamas su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. AB „ORLEN Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-229/2011.

 

 

Dėl DK 195 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškinimo ir taikymo bei dėl apmokėjimo darbuotojui prastovos laikotarpiu

Teisėjų kolegija, aiškindama DK 195 straipsnio 3 dalį, konstatuoja, kad jos taikymui turi egzistuoti šių aplinkybių visetas: 1) darbuotojo buvimas prastovoje ne dėl jo kaltės; 2) darbovietėje egzistavimas kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; 3) tokio egzistuojančio kito darbo nepasiūlymas prastovoje easnčiam darbuotojui. DK 195 straipsnio 4 dalies taikymui turi egzistuoti šių aplinkybių visetas: 1) darbuotojo buvimas prastovoje ne dėl jo kaltės; 2) darbovietėje egzistavimas kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; 3) tokio egzistuojančio kito darbo pasiūlymas prastovoje esančiam darbuotojui; 4) darbuotojo rašytinis atsisakymas nuo tokio pasiūlyto darbo.

Atvejis, kai darbovietėje nėra (neegzistuoja) kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, nepatenka į DK 195 straipsnio 3, 4 dalių reguliavimo sritį. Tokiu atveju, jeigu prastovoje esantis darbuotojas jo rašytiniu sutikimu neperkeliamas į kitą darbą, už prastovos laiką, išskyrus buvimą darbo vietoje darbdavio reikalavimu (DK 195 straipsnio 5 dalis), jam mokama pagal DK 195 straipsnio 1 dalį, t. y. apmokama ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Taip pat pagal DK 195 straipsnio 1 dalį prastovos laikas, išskyrus buvimą darbo vietoje darbdavio reikalavimu (DK 195 straipsnio 5 dalis), apmokamas ir tuo atveju, kai darbuotojas atsisako (neduoda rašytinio sutikimo) būti perkeltas į darbdavio pasiūlytą kitą darbą, kuris neatitinka jo (darbuotojo) profesijos, specialybės, kvalifikacijos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB ,,Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-247/2011.

 

 

Dėl  darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos

Apeliacinės instancijos teismas kasatorės vidutinį darbo užmokestį pagrįstai apskaičiavo iš jos uždarbio, gauto tris paskutinius mėnesius, einančius prieš priverstinės prastovos pradžią, tačiau netinkamai taikė Aprašo nuostatas dėl vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio ir dėl to netinkamai apskaičiavo kasatorei priteistinus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei išeitinę išmoką.

Pagal Aprašo nuostatas, apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, pirmiausia turi būti apskaičiuojamas jo vidutinis darbo dienos užmokestis. Pagal Aprašo 6.2 punktą vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas).

Pagal Aprašo 8 punktą vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas dauginant vidutinį darbo dienos užmokestį iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką). Metinius vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius kasmet tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras (Aprašo 9 punktas). Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. A1-429 2.1.1 punktą 2009 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21,1 darbo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje L. P. v. BUAB  „Diena Media Print“, bylos Nr. 3K-3-289/2011.

 

 

Dėl darbo sutarties galiojimo metu susiklosčiusios darbo užmokesčio mokėjimo praktikos reikšmės sprendžiant dėl su darbo sutarties nutraukimu susijusių išmokų darbuotojui priteisimo

Iš DK 93 straipsnyje pateiktos darbo sutarties sąvokos formuluotės konstatuotina, kad darbo teisiniai santykiai sieja darbuotoją ir darbdavį, todėl ir pareiga mokėti darbo užmokestį darbuotojui kyla pačiam darbdaviui, o ne jo dalyviui (akcininkui).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytą darbo užmokesčio ieškovui mokėjimo iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento praktiką (aplinkybę), daro išvadą, kad toks darbo užmokesčio mokėjimo ieškovui šaltinis buvo darbo sutarties sąlyga. Tokia sutarties sąlyga yra privaloma, ja nustatyta pareiga turi būti vykdoma tinkamai ir sąžiningai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Nors apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino kasatorių Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ieškovo darbdaviu, tačiau padarė pagrįstą išvadą, jog kasatoriui tenka pareiga vykdyti iš darbo sutarties kilusią prievolę atsiskaityti su ieškovu ne tik darbo sutarties galiojimo metu, bet ir nutraukus darbo sutartį išmokėti visas su tuo susijusias išmokas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje R. A. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-299/2011.

 

 

Dėl apmokėjimo už viršvalandinį darbą, esant sutrumpintam darbo laikui

Darbo kodekso 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta viena iš darbuotojų teisių garantijų – asmenų, dirbančių kenksmingoje sveikatai darbo aplinkoje, teisė į sutrumpintą, ne ilgesnį kaip trisdešimt šešios valandos per savaitę, darbo laiką. Šią garantiją papildo DK 198 straipsnio norma, įpareigojanti Vyriausybę nustatyti specialias darbo apmokėjimo sąlygas sutrumpintą darbo laiką dirbantiems  darbuotojams. Įgyvendinant DK 198 straipsnio normą Vyriausybės 2003 m. rugsėjo  30 d. nutarimu Nr.1195 patvirtintos Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygos, kuriose nustatyta, kad  darbuotojams, nurodytiems DK 145 straipsnyje, išskyrus šių Sąlygų 2 punkte nurodytus moksleivius, už sutrumpintą darbo laiką mokama kaip už visą darbo laiką (1 punktas); šiems darbuotojams taikomos DK XV (,,Darbo užmokestis. Garantijos ir kompensacijos“) skyriuje nustatytos darbo apmokėjimo nuostatos (4 punktas). DK XV skyriaus 193 straipsnyje ,,Mokėjimas už viršvalandinį ir nakties darbą“ nustatyta, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Taigi, pagal įstatymą darbuotojai, dirbantys sveikatai kenksmingose darbo sąlygose, turi teisę dirbdami sutrumpintą darbo laiką gauti nesumažintą (tokį pat kaip ir dirbantys visą darbo laiką)  darbo užmokestį, o tuo atveju, kai dirba viršvalandžius –  gauti pusantro karto didesnį darbo užmokestį. Šių garantijų apimtis neturi sumažėti ir tuo atveju, kai teisme sprendžiama  dėl pažeistos darbuotojo teisės į sutrumpintą darbo laiką gynimo priemonių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje G. V. v. uždaroji akcinė bendrovė „Alstom Power“, bylos Nr. 3K-3-350/2011.

 

 

Dėl DK 297 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio nustatymo (kai darbuotojui taikytos drausminės nuobaudos)

Tuo atveju, kai byloje keliamas klausimas dėl DK 297 straipsnyje įtvirtintos kompensacijos dydžio atitikties jos tikslams, esmei bei bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (DK 36 straipsnio 1 dalis).

<...> sprendžiant dėl kasatorei priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio, turėjo būti atsižvelgiama į konkrečias faktines aplinkybes, susijusias su kasatorės pareigomis ir jų atlikimo nepriekaištingumu. Teismas nustatė, kad kasatorė šių pareigų neatliko taip kruopščiai ir atsakingai, kaip nustatyta vyriausiajam finansininkui keliamų reikalavimų, t. y. revizijos akte užfiksuota nemažai buhalterinės apskaitos trūkumų – neigiamas kasos likutis, skirtingi duomenys, netinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai ir pan. Teismas pagrįstai konstatavo, jog buvo pagrindas skirti kasatorei drausminę nuobaudą – papeikimą, kuri atitinka pažeidimo sunkumą. Ši išvada yra reikšminga vertinant kasatorės elgesį ir sprendžiant dėl jai priteistino kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio. Išvados dėl drausminės nuobaudos skyrimo pagrįstumo ir būtinybės mažinti kasatorei priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį nepaneigia jos teiginiai, kad nebuvo įrodyta tiesiogiai jos veiksmais atsakovui padaryta žala.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“, bylos Nr.  3K-3-363/2011.

 

 

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir darbdavio pareigos sumokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (kai darbdavys įsakymu pratęsto įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimo laikotarpiu nušalina darbuotoją nuo darbo)

DK 130 straipsnio 4 dalyje (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X-1534 redakcija) nustatyta, kad įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas pratęsiamas inter alia laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. Teisę nutraukti savo iniciatyva darbo sutartį darbdavys gali įgyvendinti kitą darbo dieną po įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino pasibaigimo dienos (DK 129 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 1 dalis).

Kasatoriaus [darbdavio] 2009 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu taip pat nustatyta, kad nuo šio įsakymo priėmimo ieškovė [darbuotoja] į darbą nevyksta ir darbo funkcijų nevykdo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad taip kasatorius faktiškai nušalino ieškovę nuo darbo.

Dėl nušalinimo teisinių padarinių šis veiksmas darbo santykiuose galimas tik įstatymo numatytais atvejais – jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, pagal pareigūnų arba organų, kuriems įstatymas suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais, pavyzdžiui, kai darbuotojas atsisako nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą (DK 123 straipsnio 1, 2 dalys, 265 straipsnio 7 dalis). Nei DK, nei kituose įstatymuose nenumatyta darbdavio teisės nušalinti darbuotoją nuo darbo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu, net tais atvejais, kai įspėjimas pratęsiamas dėl to, kad įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. DK 130 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis net už privalomą suteikti laisvą nuo darbo laiką naujo darbo paieškoms per įspėjimo laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos atveju kasatorius neturėjo teisės per įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpį, t. y. kol buvo nagrinėjama byla dėl profesinės sąjungos komiteto sprendimo pripažinimo neteisėtu, nušalinti ieškovės nuo darbo, t. y. uždrausti jai atlikti darbo pareigas ir nemokėti darbo užmokesčio.

DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu nustatoma, jog darbuotojas buvo nušalintas nuo darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymus, tai pažeistos darbuotojo teisės turi būti atkurtos ir jam išieškotas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. birželio 23 d., t. y. dešimt mėnesių, ieškovė buvo neteisėtai nušalinta nuo darbo – jai neleista atlikti darbo funkcijų, nemokėtas darbo užmokestis, tačiau darbo sutartis nebuvo nutraukta. Bylos duomenimis, per šį laikotarpį ieškovė nebuvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje, negavo pajamų.

Byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog yra pagrindas taikyti DK 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą darbo teisių gynimo išimtį, todėl ieškovei kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką buvo priteista pagrįstai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. UAB „Eiginta“, bylos Nr. 3K-3-456/2011.

 

 

Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo, jeigu atsakovas iš dalies pripažįsta ieškinį ir įvykdo ieškovo reikalavimą

Ne visais atvejais būtų teisinga ir pagrįsta taikyti darbuotojo negautų pajamų visiško atlyginimo principą už sutrukdymą jam dirbti konkrečiame darbe. Darbuotojo praradimai dėl darbo netekimo pagal įstatymą – DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalis – atlyginami iki darbuotojo pažeistos teisės dirbti atkūrimo procedūros pabaigos, t. y. jo grąžinimo į darbą, arba teismo sprendimo konstatavimo dėl darbo santykių pabaigos. Tai yra įstatymo leidėjo nustatyta bendroji taisyklė ir situacija. Jeigu yra esminių nukrypimų nuo jos, teismas gali svarstyti, taip pat konkrečiu atveju spręsti ir pripažinti, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką gali būti sumažinta.  

<...> Kita priverstinės pravaikštos dalis tęsėsi dėl neoperatyvaus teismo nagrinėjimo ir po to, kai darbdavys pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu ir geruoju sumokėjo dalį kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką. Tai yra pagrindas mažinti kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį.

Ieškinio reikalavimų dalies pripažinimas ir kompensacijos už priverstinės pravaikštos dalį sumokėjimas bei bylos proceso ilga trukmė dėl teismo veiklos yra pagrindas mažinti kompensaciją, kuri priteisiama pagal DK 297 straipsnio 4 dalį iki 2010 m. lapkričio 4 d. [pirmosios instancijos teismo priėmimo dienos]. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas bylos aplinkybes ir į tai, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotoją nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdaviui, tačiau tokios kompensacijos dydis turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir darbuotojo patirtiems netekimams, atitikti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, sprendžia, kad pakankamas ir teisingas kompensacijos dydis darbuotojai sumokėtas iki 2010 m. lapkričio 4 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje J. D. v. uždaroji akcinė bendrovė „Joniškio autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-542/2011.

 

 

DARBO DRAUSMĖ

 

 

 Dėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklių, esant ginčui dėl darbuotojo neatvykimo į darbą visą darbo dieną be svarbių priežasčių (pravaikštos) kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas)

Tokiu atveju, kai įmonėje yra nusistovėjusi vidaus darbo tvarka, kai darbuotojo darbo funkcijos yra vykdomos komandiruotėse, į kurias vykstama pagal atskirą darbdavio pranešimą, pareiga įrodyti tokio pranešimo faktą tenka darbdaviui. Tokios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visais CPK nustatytais įrodymais. Darbdaviui įrodžius, kad darbuotojas, gavęs nurodymą išvykti į komandiruotę, šio nurodymo nevykdė, darbuotojui tenka pareiga įrodyti neišvykimo priežasčių svarbą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovui pagal nusistovėjusią tvarką prieš dvi dienas buvo pranešta dėl vykimo į komandiruotę ir ieškovas kviečiamas neatvyko, todėl pagrįstai konstatavo, kad nebuvo DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėties.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje L.M.  v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-12/2011.

 

 

Dėl darbo drausmės pažeidimo pripažinimo šiurkščiu (DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktas)

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad kasatorius neįrodė pirmiau nurodytų aplinkybių. Ieškovės padarytas nusižengimas nepatenka į DK 235 straipsnio 2 dalies 1-10 punktuose nustatytą šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašą, taigi pagal to paties straipsnio 2 dalies 11 punktą turi būti nustatyta, kad toks pažeidimas pagal kito norminio ar lokalinio teisės akto nuostatas vertinamas kaip šiurkštus arba, atsižvelgiant į tai, kokie pažeidimai įstatymo leidėjo a priori įvardijami kaip šiurkštūs, pagal savo pobūdį, padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka.

Kasatorius remiasi tuo, kad ieškovė pažeidė tiesiogiai jos darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, tačiau, minėta, šie pažeidimai byloje yra nustatyti, o kasatorius turėtų įrodyti, jog jie kvalifikuotini kaip šiurkštūs. Aplinkybių, kurios lemtų tokią išvadą, teismai nenustatė. Kasatoriaus argumentai, susiję su tuo, kad farmacijos veikla yra ypač jautri pažeidimams, kad ieškovės nusižengimai galėjo sukelti jam žalos ateityje, lemti licencijos netekimą, atmestini kaip nekonkretūs ir nepagrįsti jokiais realiais duomenimis. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas vien tik dalyvaujančio asmens samprotavimais apie tam tikros verslo srities ypatumus ir iš to galinčius kilti padarinius, turi būti remiamasi konkrečiomis įstatyminėmis nuostatomis ir faktinėmis aplinkybėmis, tuo tarpu, minėta, nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų kasatorius pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nepateikė, kasacinio skundo argumentai teismų padarytų išvadų taip pat nepaneigia. Atmestini ir kasatoriaus argumentai, susiję su ieškovės kaltės formos nustatymu. Teismai nustatė, kad ieškovė pažeidimus padarė dėl aplaidumo ir neatsargumo, o ne tyčiniais veiksmais, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime ši aplinkybė nenurodyta kaip pagrindas, eliminuojantis galimybę kvalifikuoti padarytą pažeidimą kaip šiurkštų. Ieškovės kaltės forma (neatsargumu), taip pat aplinkybėmis, kad ji iki nustatytų pažeidimų nė karto nebuvo bausta už drausminius nusižengimus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės rėmėsi spręsdami dėl DK 238 straipsnio, reglamentuojančio drausminės nuobaudos parinkimo kriterijus, nuostatų taikymo. Teismai, vadovaudamiesi DK 238 straipsniu, pagal kurį darbdavys, skirdamas drausminę nuobaudą, turi atsižvelgti į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau, padarė išvadą, kad ieškovei skirta drausminė nuobauda šios normos kontekste vertintina kaip per griežta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje E. P. v. UAB „Nemuno vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-57/2011.

 

 

 Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo kaip darbuotojo drausminės atsakomybės taikymo pagrindo 

Taigi nagrinėjamoje byloje visų pirma būtina pasisakyti dėl darbdavio (kasatorius) pareigos tinkamai organizuoti darbą vykdymo, t. y. ar ieškovė, dirbdama VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose gydytoja onkologe, buvo tinkamai informuota apie savo darbo laiką, kai privalėjo dirbti jai pavestą darbą. Ši aplinkybė esmingai svarbi, nes apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas dėl ieškovės darbo laiko, kurio metu buvo konstatuotas ieškovės neblaivumo faktas, konstatavo, kad darbdavys nepateikė įrodymų, jog ieškovė, kaip gydytoja onkologė, buvo tinkamai informuota apie savo darbo grafiką.

             Darbuotojas, būdamas darbo santykiuose su konkrečiu darbdaviu ir atlikdamas jo pavestas funkcijas, nagrinėjamu atveju – gydytoju, kurio pagrindinė profesinė pareiga sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydyti žmones, taip pat privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Dėl to tokiu atveju, kada darbdavys buvo nustatęs ieškovės, kaip gydytojos onkologės, darbo grafiką, kuris ieškovei buvo žinomas, esant ieškovės-darbuotojos pareigai tinkamai vykdyti darbo sutartį bei turint omenyje ieškovės  darbo pas atsakovą trukmę, nepriimtina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė, kaip gydytoja onkologė, nebuvo tinkamai informuota apie savo darbo grafiką, t. y. kad ji nežinojo savo darbo režimo.

             Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos, bylos Nr. 3K-3-80/2011.

 

 

Dėl kitų ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pagrindų (DK 123 straipsnis)

DK 123 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, darbdavys tą dieną neleidžia jam dirbti. Viena vertus, ši norma iš esmės suformuluota ne kaip darbdavio teisė, bet kaip pareiga, kurią privalu vykdyti, o darbdavio teise šiuo atveju pripažintina DK jam suteikta galimybė darbuotojo pasirodymą darbe neblaiviu vertinti kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir nutraukti su tokiu darbuotoju darbo sutartį (DK 136 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Kita vertus, nušalinimas nuo darbo dėl DK 123 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių ar kituose įstatymuose nustatytų pagrindų nėra drausminė nuobauda, todėl už nusižengimą nušalintam (dėl kokių nors priežasčių ir nenušalintam) darbuotojui drausminė atsakomybė taikoma bendrąja DK nustatyta tvarka. Jeigu darbdavys, nors ir esant DK 123 straipsnio 1 dalyje nurodytai priežasčiai, taip pat darbuotojo neblaivumui, dėl kokių nors priežasčių nenušalino tokio darbuotojo nuo darbo, tai, kilus ginčui teisme, nepaneigia galimybės darbuotojo būklę, reikšmingą DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktui taikyti, nustatyti kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Atsižvelgiant į tai, kad darbo sutarties su darbuotoju nutraukimas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu už tai, kad jis buvo darbo metu darbe neblaivus (DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktas), yra drausminė nuobauda, kurią skirdamas kasatorius, be kita ko, nesilaikė jos skyrimo taisyklių: tinkamai nenustatė ieškovo neblaivumo, galinčio būti pripažintu šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktą, fakto, nenušalino nuo darbo jo tą dieną, kurią, kaip teigiama, jis pasirodė darbe neblaivus, nepareikalavo, kad jis raštu pasiaiškintų dėl įtariamo jo neblaivumo, taip ne tik neužsitikrindamas, kad, prieš skiriant ieškovui drausminę nuobaudą, bus žinomos visos aplinkybės, reikšmingos drausminei atsakomybei taikyti bei drausminei nuobaudai, bet ir nesuteikdamas galimybės ieškovui pasiaiškinti dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo bei gintis nuo darbdavio turimų įtarimų dėl galimo jo neblaivumo darbe, teismams buvo pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, taip pat kitus, iš šio išvestinius, reikalavimus, dėl kurių teismų priimtas sprendimas kasaciniame skunde neginčijamas. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje G. K. R.  v. 641-oji daugiabučių namų savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-3-93/2011.

 

 

Dėl darbo pareigų pažeidimo fakto nustatymo ir jo kvalifikavimo šiurkščiu (dėl komercinių paslapčių atskleidimo)

Pagal Susitarimo 7 punktą darbuotojas privalo saugoti visus dokumentus, nedauginti ir neišnešti jų iš darbdavio buveinės patalpų, išskyrus atvejus, kai tai reikalinga tarnybinei užduočiai vykdyti. Kasatorė neįrodė, kad informacijos persiuntimas buvo reikalingas šiam tikslui. Informacijos išsiuntimas į pašto dėžutes, esančias ne atsakovo, bet kitų subjektų pašto serveriuose, šiuo atveju prilygintinas informacijos išnešimui iš darbdavio buveinės. Šie veiksmai reiškia tvarkos, nustatytos komercinėms paslaptims išsaugoti, pažeidimą ir yra neteisėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje S. K. v. UAB „Re Vera“, bylos Nr. 3K-3-172/2011.

 

 

Dėl darbo drausmės pažeidimo kvalifikavimo pravaikšta

Darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos ne darbdavio siuntimu ir nesant jo sutikimo nėra tarnybinė komandiruotė,  toks elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip pravaikšta arba kitas darbo drausmės pažeidimas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus kriterijus, t. y. ar darbuotojas išvykimo laiku vykdė darbo sutartimi prisiimtas pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams, nevykdydamas jo paskirtų darbo užduočių. Kasatorius pripažįsta, kad pats nusprendė vykti į varžybas Ukrainoje, neturėdamas darbdavio sutikimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje V. A. v. VĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-226/2011.

 

 

Dėl paskesnės drausminės nuobaudos (atleidimo iš darbo) darbuotojui skyrimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą

Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neįvertino aplinkybės, kad ieškovei pirmoji drausminė nuobauda (papeikimas) buvo skirta 2009 m. rugsėjo 9 d. įsakymu, t. y. vėliau, nei buvo padarytas darbo drausmės pažeidimas (2009 m. rugsėjo 8 d.), už kurį skirta antroji drausminė nuobauda (atleidimas iš darbo) 2009 m. rugsėjo 9 d. įsakymu. Taigi drausminė nuobauda (atleidimas iš darbo) skirta už tą darbo drausmės pažeidimą, kurio padarymo metu dar neįsigaliojo pirmiau skirta drausminė nuobauda, dėl to nesant galiojančios drausminės nuobaudos, t. y. jų pakartotinumo, negalėjo būti taikomas DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytas darbo sutarties nutraukimo teisinis pagrindas. Apie drausminių nuobaudų – papeikimo ir atleidimo iš darbo – skyrimą ieškovei pranešta vienu registruotu laišku, kurį atsakovas išsiuntė 2009 m. rugsėjo 10 d., t. y. abi drausminės nuobaudos skirtos ir ieškovė informuota apie jas vienu kartu, o atleidimas iš darbo, kaip pakartotinė nuobauda, skirta dar nesupažindinus ieškovės su pirmąja drausmine nuobauda.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. UAB „Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011.

 

 

Dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, kaip drausminės atsakomybės pagrindo

Ieškovui buvo perduota papildoma darbo funkcija – keleivių kontrolieriaus funkcija, kuri nebuvo nustatyta ieškovo darbo sutartyje. Šia prasme teismai tinkamai kvalifikavo nurodytą situaciją kaip būtinųjų ieškovo darbo sutarties sąlygų pakeitimą, negavus išankstinio rašytinio ieškovo sutikimo (DK 95 straipsnio 1 dalis, 120 straipsnio 2 dalis).

Pažeidimu įvardijama tai, kad, sustojus autobusui, ieškovas atidarydavo visas autobuso duris, įlaipindavo ir išlaipindavo keleivius per priekines ir galines duris. Šie ieškovui privalomi atlikti vykdant savo tiesiogines pareigas veiksmai nesusiję su naujų darbo funkcijų ieškovui suteikimu ir neišeina už ieškovo sudarytos darbo sutarties būtinųjų darbo sutarties sąlygų ribų. Atsakovas nevaržomas ieškovo ir kitų vairuotojų sutikimo, kai nustato keleivių įlaipinimo ir išlaipinimo iš maršrutinio autobuso tvarką, kiek tai nesusiję su papildomų darbo funkcijų vairuotojui pavedimu. Taigi ir laikytis atsakovo nustatytos keleivių įlaipinimo pro priekines duros tvarkos aptariama apimtimi ieškovas privalėjo.

<...> Kadangi DK 235 straipsnio 2 dalyje pateiktas nebaigtinis šiurkščių darbo pareigų pažeidimų atvejų sąrašas, nes 11 punkte nustatyta, kad tokiais pažeidimais gali būti ir kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka, teismų praktikoje pripažįstama, jog tam tikrus pažeidimus prie šiurkščių darbo pareigų pažeidimo gali priskirti pats darbdavys. Tačiau šiuo atveju, skirtingai nuo DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išvardytų atvejų, teismui palikta diskrecijos teisė vertinti darbdavio priskirtą prie šiurkščių pažeidimų atitiktį šiai darbo pareigų pažeidimo kategorijai. Nagrinėjamos bylos atveju, nors atsakovo 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 113 patvirtintos Keleivių įlaipinimo pro priekines duris tvarkos nevykdymas priskirtas prie DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto ir laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, bylą nagrinėję teismai, motyvuodami tuo, jog nėra duomenų, kad padarytas pažeidimas būtų sukėlęs sunkius padarinius darbdaviui ar visuomenei, pažeidimo padarymo metu aptariama tvarka buvo nustatyta dar tik eksperimentine tvarka ir laikinai, pripažino, kad darbdavys nepagrįstai ieškovo padarytą pažeidimą įvertino kaip šiurkštų ir skyrė aiškiai per griežtą drausminę nuobaudą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. keleivių transporto kooperatinė bendrovė ,,Gintarinis vairas“, bylos Nr. 3K-3-296/2011.

 

 

Dėl DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto termino drausminei nuobaudai skirti taikymo ir šio termino santykio su DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais terminais

DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti terminai, apibrėžiantys laikotarpį, už kurį darbuotojui gali būti skiriama drausminė nuobauda. Bendroji taisyklė yra ta, kad drausminė nuobauda negali būti skiriama praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Atsižvelgiant į finansinio pobūdžio pažeidimų specifiką ir darbdavio interesus šioje srityje, DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatyta specialioji taisyklė, kad tuo atveju, kai darbo drausmės pažeidimas yra nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją), drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Šis terminas yra bendrosios šešių mėnesių naikinamojo termino nuo pažeidimo padarymo dienos taisyklės išimtis, taikoma finansiniams pažeidimams, nustatytiems atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją. Abu šie DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti terminai nustato laikotarpį, kuriuo padaryti drausmės pažeidimai gali būti vertinami skiriant drausmines nuobaudas. Taigi šie terminai – tai garantija darbuotojui, kad jis nebus baudžiamas už pažeidimus, padarytus seniau, nei įstatyme įtvirtinti laikotarpiai (šeši mėnesiai arba dveji metai finansinių pažeidimų atveju). <...> Pažymėtina, kad DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems terminams taikyti reikšminga pažeidimo padarymo diena, t. y. atskaitos taškas, nuo kurio pradedami skaičiuoti šie terminai, yra būtent nusižengimo padarymo diena, nepriklausomai nuo to, sužinojo apie pažeidimą darbdavys ar ne. Taip atsakomybė ir rizika dėl drausmės pažeidimo nustatymo tenka darbdaviui, nes, praleidęs įstatymo nustatytą terminą, jis netenka galimybės taikyti drausminę atsakomybę už pažeidimus, padarytus seniau, nei įtvirtinti terminai.

DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo. Šis įstatyme įtvirtintas terminas – garantija darbuotojui, jog drausminės nuobaudos jam gali būti taikomos per nustatytus terminus nuo jų paaiškėjimo momento. Tai yra darbdaviui nustatytas nuobaudos skyrimo terminas. Šiuo atveju reikšminga ne pažeidimo padarymo diena, o jo paaiškėjimo momentas. Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdaviui, o DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra procesinės prigimties, nurodantis laikotarpį, per kurį darbdavys turi apsispręsti ir gali skirti drausminę nuobaudą darbuotojui.

Sisteminis DK 241 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų terminų aiškinimas leidžia konstatuoti, kad DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatytas dvejų metų terminas nuo pažeidimo padarymo dienos, už kurio metu padarytą pažeidimą, paaiškėjusį atlikus auditą, reviziją ar inventorizaciją, gali būti skiriama drausminė nuobauda, nėra specialusis reguliavimas DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vieno mėnesio termino nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda, atžvilgiu. DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatytų naikinamųjų terminų, apibrėžiančių laikotarpį, už kurį darbuotojas gali būti baudžiamas,  taikymas neeliminuoja būtinybės vadovautis DK 241 straipsnio 1 dalimi ir laikytis joje nustatytų nuobaudos skyrimo terminų, per kuriuos darbdavys privalo apsispręsti ir imtis tam tikrų priemonių dėl pažeidimą padariusio darbuotojo. Tai yra skirtingos prigimties ir paskirties terminai, todėl kiekvienu atveju sistemiškai turi būti taikomi abu. Taigi ir tuo atveju, kai pažeidimas paaiškėja atlikus reviziją, drausminė nuobauda už jį turi būti skiriama tuoj pat arba per vieną mėnesį nuo jo paaiškėjimo, t. y. nuo revizijos akto pateikimo darbdaviui (DK 241 straipsnio 1 dalis).

<...> Atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą pateikti argumentai, kad kasatorė nesiėmė veiksmų revizijos metu nustatytiems darbo trūkumams taisyti, kad kai kurie pažeidimai buvo padaryti revizijos atlikimo metu ir pan., nesudaro pagrindo pripažinti DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino praleidimo priežasčių svarbiomis bei pateisinamomis ar spręsti klausimą dėl termino nuobaudai skirti atnaujinimo, nes, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbdavio prievolė skirti drausminę nuobaudą „ne vėliau kaip per vieną mėnesį“ yra imperatyvi, todėl teismas neturi diskrecijos šio termino pratęsti ar atnaujinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“, bylos Nr.  3K-3-363/2011.

 

 

Dėl drausminių nuobaudų skyrimo termino

Pagal DK 241 straipsnio 1 dalį drausminė nuobauda skiriama tuoj pat paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, o pagal minėto straipsnio 2 dalį negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas.

Ieškovei taikyta drausminė nuobauda ne jos laikinojo nedarbingumo metu, o jam pasibaigus. Laikinasis nedarbingumas netruko visą vieno mėnesio laikotarpį, per kurį nuo darbo drausmės pažeidimo išaiškėjimo darbdavys turi teisę skirti drausminę nuobaudą, laikinasis nedarbingumas pasibaigė dar nesuėjus vieno mėnesio terminui drausminei nuobaudai skirti, per kurį ir galėjo būti paskirta ši nuobauda. Pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų, jog laikinojo nedarbingumo laikotarpiu būtų atliekamas tyrimas dėl drausminės atsakomybės taikymo ir jog tam būtų reikalingas ieškovės dalyvavimas. Darbo drausmės pažeidimų buvo rasta ir užfiksuota 2010 m. vasario 20 d., taigi vieno mėnesio terminas nuobaudai skirti pasibaigė 2010 m. kovo 20 d., o ieškovės nedarbingumas netruko iki nurodyto termino pabaigos. Dėl to atsakovas turėjo galimybę įgyvendinti ieškovės patraukimą drausminėn atsakomybėn per įstatyme nurodytą terminą. Šio termino nesilaikymo padariniai, kaip pagrįstai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, lemia drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos nesilaikymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje J. H. Š. v. Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, bylos Nr. 3K-3-563/2011.

 

 

Dėl darbo drausmės pažeidimų kvalifikavimo šiurkščiai pažeidžiančiais darbo drausmę

Klientė V. J. paneigė tai, kad ieškovė bendravo su ja neetiškai, o tik apgailestavo dėl susidariusios situacijos. Tam tikrą negatyvų emocinį nusiteikimą ieškovė išreiškė aptardama telefonu su kliente savo atleidimą iš darbo, kuris, akivaizdu, negalėjo sukelti ieškovei teigiamų emocijų. Tačiau aptariama situacija nėra savo aplinkybėmis tokia išskirtinė, kad galėtų būti vertinama pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir šio punkto aiškinimo ir taikymo teismų praktiką šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovė jau faktiškai buvo nušalinta nuo darbo ir galimybės prieiti prie vykdytų darbinių funkcijų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje J. H. Š. v. Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, bylos Nr. 3K-3-563/2011.

 

 

ŽALOS DARBUOTOJUI ATLYGINIMAS

 

 

Dėl neturtinės žalos priteisimo ir jos nustatymo kriterijų

Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kt. – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas.

Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su didžiule nepagarba darbuotojams. Vienas iš neturtinės žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo ypatumų yra padarytos žalos dydžio nustatymo kriterijų taikymas. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti pinigais. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taigi neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais ir pagal nustatytas bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovės, ilgą laiką sąžiningai dirbusios atsakovo įmonėje, netikėtai buvo verčiamos nutraukti darbo teisinius santykius, pažeidžiant įstatymus ir nepalankiomis sąlygomis, jos buvo diskriminuojamos prieš kitus darbuotojus, buvo verčiamos du kartus per dieną registruotis įmonės teritorijoje tam nustatytu laiku, o pavėlavus išeiti, buvo fiksuojamas darbo vidaus taisyklių pažeidimas ir skiriamos drausminės nuobaudos. Tai tęsėsi ilgą laiko tarpą, ieškovės dėl to stipriai išgyveno, pablogėjo jų sveikata, buvo reikalinga psichologinė bei gydytojų pagalba.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje A. K. ir kt. v. AB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-66/2011.

 

 

DARBUOTOJO ATSAKOMYBĖ

 

 

             Dėl vyriausiojo buhalterio ir vyriausiojo kasininko materialinės atsakomybės darbdaviui taikymo

             Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2003 m. gruodžio 31 d., 2004 m. sausio 1, 14 d., 2004 m. vasario 14 d. Pakruojo ūkininkų kredito unijos grynųjų pinigų likučiai kasoje ir fizinių asmenų indėlių iki pareikalavimo sąskaitos likučiai buvo sumažinti 116 500 Lt. Nurodytomis dienomis buvo atliktos tam tikros ūkinės operacijos, kurių metu buvo paslėptas grynųjų pinigų trūkumas ir kurios nebuvo pagrįstos dokumentais. Asmenys, atlikę šias operacijas, nenustatyti. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kada konkrečiai pinigai dingo (buvo paimti ir kas tai padarė) iš kasos, už kurią, minėta, buvo atsakinga atsakovė ir, pagal byloje esančius duomenis, iki 2004 m. vasario 10 d. perdavimo akto surašymo pas ją buvo seifo raktai. Byloje nenustatyta, ar tai tik apskaitoje esantis buhalterinis trūkumas. Sprendžiant dėl darbuotojo materialinės atsakomybės yra būtina nustatyti jo atliktą neteisėtą veiką, kuri turėtų būti priežastis žalai atsirasti. Faktinį ieškinio pagrindą ir reikalavimo dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Lėšų trūkumas pagal apskaitos duomenis nėra pakankamas patvirtinimas, kad iš tikrųjų yra padaryta žala, nes nepaneigta, kad tai gali būti apskaitos klaidos ar netikslumai. Be to, yra svarbu, dėl kokių priežasčių ir kada susidarė trūkumas, ar dėl tų priežasčių yra neteisėtos operacijos grynaisiais ar negrynaisiais pinigais. Sprendžiant, ar trūkumas susidarė, t. y. ar lėšos dingo dėl netinkamos apskaitos sudarytų sąlygų, gali būti svarbus pinigų pasisavinimo būdas, laikas ir kitos aplinkybės.

             Vyriausiasis finansininkas (vyriausiasis buhalteris) atsako už netinkamą apskaitą, kuri tiesiogiai nėra lėšų dingimo priežastis, bet sudaro ar palengvina tam sąlygas. Tokie veiksmai yra pagrindas vyriausiojo finansininko materialinei atsakomybei, o esant sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, visa apimtimi. Atsižvelgiant į konkrečias neteisėto lėšų užvaldymo aplinkybes, netinkamos apskaitos nulemto trūkumo padengimas visa ar pagrindine dalimi tik už tinkamą apskaitą atsakingo asmens nebūtų teisingas. Bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino atsakovės darbinių funkcijų atlikimą nurodytų operacijų atlikimo laikotarpiu ir skirtingai sprendė dėl priežastinio ryšio tarp jos veikos ir nustatyto trūkumo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė nėra atsakinga už tai, kad nenustatyti asmenys atliko neteisėtas ūkines operacijas, dėl to ieškovas patyrė žalos. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, konstatuodamas, kad byloje nustatyti pažeidimai patvirtina, kad atsakovė netinkamai ėjo vyriausiosios buhalterės ir vyriausiosios kasininkės pareigas, dėl to ieškovui buvo padaryta 116 500 Lt žalos; atsakovės darbas buvo susijęs su lėšų išsaugojimu, tačiau dėl padarytų kompiuterinėje apskaitoje tikrovės neatitinkančių, apskaitos dokumentais nepagrįstų įrašų jos neišsaugotos. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tam, jog būtų konstatuota šioje byloje atsakovės, kaip vyriausiosios buhalterės ir vyriausiosios kasininkės, materialinė atsakomybė už nustatytą trūkumą ar atmestas pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, nebuvo nustatytos visos būtinos faktinės aplinkybės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A.E. R., bylos Nr. 3K-3-47/2011.

  

 

KOLEKTYVINIS DARBO GINČAS

 

 

Dėl profesinės sąjungos atstovavimo teisių, darbuotojams įgyvendinant teisę streikuoti

Profesinė sąjunga yra ne tik darbuotojų atstovas, bet ir kolektyvinių darbo santykių dalyvis, atstovaujantis darbuotojų interesams, ir kuris turi teisės aktų jam suteiktas teises, tarp jų – ir teisę skelbti streiką. Taigi šiuo atveju svarbus DK 18 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad atstovavimas esant kolektyviniams darbo santykiams, remiantis galiojančiais darbo įstatymais, atsiranda be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, jeigu toks subjektas ar asmuo atstovauja darbuotojų daugumos valiai; tokio atstovavimo metu prisiimti bendri įsipareigojimai yra privalomi visiems darbuotojams, patenkantiems į tokių įsipareigojimų veikimo sritį, nors atskirai ir nesuteikusiems specialių įgaliojimų kolektyvinio atstovavimo subjektui. Pasisakant šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad niekas negali būti verčiamas dalyvauti streike prieš savo norą, tačiau nurodyta DK 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma svarbi profesinės sąjungos sprendimų priėmimo aspektu. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kadangi profesinės sąjungos teisės ir pareigos darbo teisiniuose santykiuose yra įgytos iš atstovaujamojo, tai šis bet kuriuo atveju gali atsisakyti atstovo, taigi – ir jo sprendimų. Kadangi byloje sprendžiamas klausimas dėl profesinės sąjungos paskelbto streiko teisėtumo, tai svarbu yra tai, kad, minėta, įstatymas tokiu atveju nustato privalomą atitinkamo kvorumo darbuotojų valios pareiškimą, profesinei sąjungai jau priėmus sprendimą skelbti streiką (DK 77 straipsnio 1 dalis), nes streikas yra ultima ratio priemonė, galima kraštutiniais atvejais, kai šalims nepavyko taikiai išspręsti kilusio kolektyvinio ginčo. Taigi nagrinėjamos bylos atveju svarbu, kad streiko skelbimui pritarė dauguma Keleivių vežimo tarnybos darbuotojų, t. y. buvo išreikšta daugumos valia skelbti streiką, kaip to reikalaujama pagal DK 77 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju, kai buvo išreikšta daugumos darbuotojų valia skelbti streiką, atskirų profesinės sąjungos narių sutikimai su darbdavio pasiūlytu darbo sutarties sąlygų pakeitimu, negali lemti išvados, kad šie darbuotojai atsisakė galimybės toliau ginti savo teises profesinės sąjungos skelbiamo streiko būdu ir slapto balsavimo rezultatai dėl streiko skelbimo tampa negaliojantys. Darbuotojai, pasiekę savo teisių minimalią apsaugą, t. y. sutarę su darbdaviu dėl darbo užmokesčio, nepraranda galimybės įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka siekti savo teisių įgyvendinimo. Šiuo atveju svarbus jau minėtas valstybės vaidmuo užtikrinant, kad profsąjungos nariams nebūtų užkirstas ar suvaržytas kelias pasinaudoti profsąjunga jų interesams atstovauti, siekiant sureguliuoti santykius su darbdaviu (žr. Wilson, National Union of Journalists and Others v. United Kingdom, no. 30668/96; 30671/96; 30678/96, 2 July 2002, par. 46). Apribojimas darbuotojo galimybės, individualiai susitarus su darbdaviu dėl darbo sąlygų, vėliau geriausius savo interesus ginti kolektyviai, nepagrįstai susiaurintų darbuotojo teisę pasinaudoti profesine sąjunga, kaip tam tikru savo darbo teisių garantu, taip pat sumenkintų profesinės sąjungos vaidmenį. Toks aiškinimas yra susijęs su teisės į asociacijos laisvę neproporcingo apribojimo grėsme, galinčia atgrasinti asmenis nuo jungimosi į kolektyvinius darinius darbo santykių srityje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje AB „Autrolis“ v. Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-15/2011.

 

 

Dėl kolektyvinio ginčo nagrinėjimo taikinimo komisijoje, kaip būtinos nagrinėjimo stadijos

Remiantis DK 71 straipsniu (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X-1534 redakcija) vienas iš kolektyvinius ginčus nagrinėjančių subjektų – taikinimo komisija, kuri sudaroma iš reikalavimus iškėlusių ir gavusių subjektų vienodo skaičiaus; komisijos narių skaičius nustatomas remiantis šalių susitarimu; ji turi būti sudaryta per septynias dienas nuo reikalavimą gavusio subjekto atsisakymo patenkinti reikalavimus arba jeigu per tą laiką atsakymas negautas. Ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija, jeigu viena iš kolektyvinio darbo ginčo šalių nepareikalavo, kad kolektyvinis darbo ginčas būtų nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką (DK 73 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad DK 76 straipsnyje nustatyta galimybė skelbti streiką, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos sprendimas nevykdomas ar netinkamai vykdomas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje AB „Autrolis“ v. Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-15/2011.

 

 

Dėl būtinų minimalių paslaugų neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti užtikrinimo streiko metu

Bylą nagrinėję teismai skirtingai įvertino šiuos atsakovo veiksmus – pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje SPAB „Vilniaus troleibusai“ v. SPAB „Vilniaus troleibusai“ Darbininkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-212/2001, sprendė, kad atsakovo atsisakymas dalyvauti, užtikrinant būtinas minimalias paslaugas neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti, negali būti pagrindu pripažinti streiką neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo šioje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais, nustatęs, kad nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa.

Byloje nustatyta, kad atsakovas ne tik nedalyvavo užtikrinant būtinas minimalias paslaugas neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti, taip nevykdydamas DK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, bet ir kliudė kitoms šalims jas užtikrinti. TDO Asociacijos laisvės komitetas, formuluodamas teisės streikuoti įgyvendinimo principus, yra pripažinęs, kad viena iš streiko teisėtumo sąlygų turėtų būti laisvės dirbti nestreikuojantiems asmenims garantavimas (TDO, 1996d, par. 586; 1998c, 310th Report, par. 496, 497); TDO Ekspertų komitetas yra pritaręs šiam principui, analizuodamas konkrečią situaciją, susijusią su streiko piketu, dėl kurios pabrėžta, kad tokio pobūdžio veiksmai turėtų būti taikūs ir neprivestų prie smurto prieš asmenis (ILO, 1994a, par. 174).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje AB „Autrolis“ v. Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-15/2011.

 

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo streiko metu

Atmetami argumentai, kad darbo sutartis buvo nutraukta darbdaviui pritaikius Lietuvos Respublikoje draudžiamą lokauto veiksmą bei darbo sutarties nutraukimą nulėmė kasatorės [darbuotojo] nuostata pritarti kolektyvinių santykių pagrindu paskelbto ir vykstančio troleibusų vairuotojų streiko reikalavimams.

DK 83 straipsnyje imperatyvia forma suformuluotas draudimas darbdaviui ir išvardyti konkretūs darbdaviui draudžiami veiksmai atsakovo bendrovės darbuotojams paskelbus streiką. Teisės doktrinoje aiškinama, kad įvardytų veiksmų draudimas ir reiškia lokauto draudimą. Lokautu pripažįstami darbdavio veiksmai paskelbus streiką: streikininkų neįleidimas į darbo vietas, masinis jų atleidimas iš darbo, kartais sąmoningas įmonės ar jos struktūrinio padalinio likvidavimas ar reorganizavimas (žr. Čiočys P. Lokautas kolektyvinių darbo santykių srityje. Jurisprudencija, 2002, Nr. 25(17) p. 16; Petrylaitė D. Kolektyviniai darbo ginčai. Vilnius, 2005, p. 231). Nagrinėjamoje byloje nekonstatuota išvardytų draudimų pažeidimo, o DK neįtvirtintas draudimas streiko metu modifikuoti su atskirais darbuotojais sudarytas darbo sutartis ar esant pagrindui jas nutraukti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje D. J. K. v. AB „Autrolis“, Nr. 3K-3-176/2011.

 

 

TEISMO IŠLAIDOS

 

 

Dėl išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimo darbdaviui, kurio įmonėje dirba kvalifikuotų teisininkų, dydžio nustatymo kriterijų  

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbos išlaidų atlyginimo, rėmėsi bendro pobūdžio atlygintinų išlaidų dydžio nustatymo kriterijais, tačiau nepakankamai atsižvelgė į specialiojo bylinėjimosi išlaidų instituto principo – bylinėjimosi išlaidų ribojimo – esmę ir paskirtį, taip pat nagrinėtos darbo bylos ypatumus. Ribojant bylinėjimosi išlaidas, siekiama ne tik užtikrinti teismo prieinamumą, bet ir išlaikyti sąžiningai dėl savo teisių teisme besiginčijančių asmenų interesų pusiausvyrą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šio darbo ginčo šalys iš esmės nėra lygios – atsakovas, t. y. darbdavys, yra ir ekonomiškai, ir teisiškai stipresnė šalis. Darbdavys yra juridinis asmuo, turintis atskirą struktūrinį padalinį – Teisės departamentą – teisiniams, tarp jų ir susijusiems su darbo teisiniais santykiais, klausimams spręsti. Be to, nagrinėjamoje byloje jis naudojosi ir advokato teisine pagalba. Šiuo konkrečiu atveju darbuotojo inicijuotas darbo ginčo darbdavio požiūriu nebuvo sudėtingas, akivaizdu, kad draudimo konsultantų darbo apmokėjimo tvarka, dėl kurios kilo ginčas, buvo parengta bendrovės teisininkų, taigi jie galėjo pagrįsti darbdavio atsikirtimus į ieškinį ir tinkamai atstovauti darbdavio interesams teismo procese. Kita vertus, CPK 55 straipsnyje, reglamentuojančiajame atstovavimą juridiniams asmenims teisme, nenustatyta ribojimų juridiniams asmenims, turintiems teisininkų, naudotis advokato teisine pagalba.

Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad, vadovaujantis bylinėjimosi išlaidų ribojimo principu, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis), nagrinėjamu atveju aptartos aplinkybės (darbuotojo inicijuotas darbo ginčas nebuvo sudėtingas, atsakovas turi kvalifikuotų teisininkų, galinčių atstovauti darbdavio interesams tokio pobūdžio byloje) taip pat yra kriterijai, į kuriuos turėjo atsižvelgti apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovui atlygintinų advokato pagalbos išlaidų dydžio. Neįvertinus tokių aplinkybių, galėtų susidaryti situacija, kad darbo ginčą inicijavęs darbuotojas, kurio ieškinys atmestas, patirtų neadekvačių neigiamų procesinių padarinių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje J.P. v. uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-328/2011.