LAT praktika darbo bylose 2010 m. sausio - gruodžio mėn.

BENDROSIOS NUOSTATOS

Dėl ieškinio senaties

Žalos padarymo momentu galiojusio Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas darbdavio reikalavimams dėl darbuotojų padarytos materialinės žalos atlyginimo pareikšti. Tokia nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio DK 27 straipsnio 2 dalyje. Ieškinio senaties termino DK reglamentuojamiems teisiniams santykiams maksimumas reiškia, kad, praleidus šį terminą, jis gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, t. y. esant svarbioms priežastims.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Žalgirio loto“ v. N. J., bylos Nr. 3K-3-112/2010

Dėl CPK normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, kurioje pažymėta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu.

<...> byloje keliamas įrodymų pakankamumo ir jų patikimumo darbo byloje teisės klausimas. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad byloje, kurioje sprendžiama dėl asmens nubaudimo, turi būti laikomasi griežtų įrodymų pakankamumo kriterijų; teismas gali daryti išvadą apie įrodymų pakankamumą, kai dėl fakto buvimo ar nebuvimo iš esmės nelieka abejonių. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės, jog dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo sprendžiama, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. UAB „Arijus“, bylos Nr. 3K-3-423/2010.

Dėl pareikšto ieškinio dalyko ir pagrindo bei įrodymų vertinimo

Ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškinio dalyko nepakeitė ir neprašė teismo jo atleidimą iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu (dėl ekonominių priežasčių) pripažinti neteisėtu bei taikyti atitinkamą pažeistos teisės gynimo būdą. Reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ieškovas iškėlė tik apeliaciniame skunde, taip pat jį kelia ir kasaciniame skunde. Apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus (CPK 312 straipsnis), o kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius kasaciniame skunde iškėlė naują reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas ir išnagrinėtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Kadangi kasacinio skundo argumentas, kad kasatorius buvo neteisėtai atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, negali būti kasacijos dalykas, tai teisėjų kolegija neanalizuoja jo atleidimo iš darbo teisėtumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. UAB „Vekada“, bylos Nr. 3K-3-421/2010.

Dėl darbo sutarties šalių teisių ir pareigų apimties prastovos atveju

Pagal DK 195 straipsnį, prastovos atveju darbuotojui mokama atlyginimo dalis, o darbuotojas privalo laikytis darbdavio įsakymu dėl prastovos paskelbimo nustatytų vidaus tvarkos taisyklių. Nagrinėjamu atveju kasatorius privalėjo būti ne bendrovės teritorijoje, t. y. neturėjo pareigos kasdien atvykti į darbą ir vykdyti savo funkcijas. Tačiau įsakymu dėl prastovos darbuotojas buvo įpareigotas kiekvieną darbo dieną 9 ir 14 val. registruotis pasirašant darbuotojų registracijos žurnale bendrovės apsaugos poste. Šio reikalavimo nesilaikymą, kolegijos nuomone, teismai pagrįstai laikė vidaus tvarkos taisyklių pažeidimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje E.L. L. v. AB „Klaipėdos kartonas“ bylos Nr. 3K-3-563/2010.

Dėl kasatoriaus, kaip darbuotojų saugos ir sveikatos samdomos tarnybos, atsakomybės sąlygų

Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atliekančios įmonės (DSSĮ 12 straipsnio 1 dalis) ir darbuotojų, kuriems darbdavio įsakymu pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems priskirtuose padaliniuose, funkcinės atsakomybės (pareigos) darbuotojų saugos darbe užtikrinimo srityje apibrėžtinos kaip dalinės, o ne solidariosios prievolės, t. y. tai, ką pagal sutartį privalo atlikti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atliekanti įmonė, pagal sąžiningos dalykinės praktikos ir gero vidaus administravimo principus, neturi pareigos, jei ji tiesiogiai nekyla iš įstatymo ar sutarties, atlikti darbuotojai, kuriems darbdavio įsakymu pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems priskirtuose padaliniuose. Priešingas darbų saugos mechanizmų veikimo aiškinimas iš esmės paneigtų kvalifikuoto subjekto dalyvavimo šiuose santykiuose reikšmę ir, kita vertus, be teisėto pagrindo visiškai ar iš dalies apsaugotų tokį subjektą nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje UABD „PZU Lietuva“ v. UAB „SDG“,, bylos Nr. 3K-3-528/2010.

DARBO SUTARTIS

Dėl darbo sutarties su įmonės vadovu turinio

Dėl to, kad nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtinti pagrindai (bendrovės vadovo atšaukimas), netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais, tarp jų ir DK 130 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės.

Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie teisėtos išvados, jog tai, kad darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės bendrovei (darbdaviui) ir bendrovės vadovui (darbo santykių subjektui) susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, ir tokiu atveju šios sutarties sąlygos, jeigu dėl jų šalys susitaria, tampa joms privalomos, t. y. turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „NEO GROUP“, bylos Nr. 3K-3-157/2010

Dėl civilinių įstatymų bei darbdavio vidaus dokumentų kaip darbo teisės šaltinių

Jeigu tam tikrų darbo teisinių klausimų, susijusių su bendraisiais privatinės teisės institutais, pavyzdžiui, sutartimis, juridinių asmenų teisinio reguliavimo ypatumais, nereglamentuoja darbo įstatymai, tai konkrečiam klausimui spręsti mutatis mutandis taikomi bendresni – civiliniai įstatymai (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 1 straipsnis). DK 10 straipsnyje įtvirtinti darbo kodekso normų aiškinimo principai. DK I skyriaus „Darbo įstatymai ir jų reglamentuojami santykiai” ir DK XII skyriaus „Darbo sutartis” nuostatos nenustato darbo sutarčių aiškinimo taisyklių. Tokiu atveju CK nustatytos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės yra papildomai taikomos ta apimtimi, kiek jos neprieštarauja DK 10 straipsnyje nustatytiems DK normų aiškinimo principams, taip pat ypatumams, kuriuos lemia darbo teisinių santykių, konkretaus darbo teisinių santykių instituto ar darbo sutarties specifika.

<...> Pagal DK 14 straipsnį darbdavių, kaip juridinių asmenų, steigimo ir veiklos dokumentai yra įstatai, statutai, nuostatai ir kiti steigimo dokumentai. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą argumentą, kad ginčo atveju be pagrindo buvo remtasi partijos Statuto nuostatomis, kad reikėjo remtis tik darbo įstatymų normomis ir nuostatomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje P. L. v. LSDP, bylos Nr. 3K-3-235/2010.

Dėl DK 109 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

Jei tam tikros DK normos yra imperatyvios, jos negali būti aiškinamos taip, kad būtų paneigiamas šių normų privalomumas ir vieno ar kito darbo teisės subjekto naudai iškraipomas imperatyviųjų teisės normų turinys. Tai reiškia, kad teismai negalėjo šioje byloje netaikyti imperatyviosios DK 109 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurią su renkamųjų organų skiriamais darbuotojais sudaroma terminuota darbo sutartis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje P. L. v. LSDP, bylos Nr. 3K-3-235/2010.

Dėl darbo sutarties sudarymo teisinio reglamentavimo

Teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad darbo sutartyje šalys susitarė dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Minėta, kad, susitarus dėl jų, darbo sutartis laikoma sudaryta. Sudaryta darbo sutartis negali būti atšaukta, t. y. vienašališkai nutraukta. Darbo sutarties atšaukimo DK nenumato. Pagal DK darbo sutartis pasibaigia tik ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais; likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo; darbuotojui mirus (DK 124 straipsnis). Atsakovo veiksmai, atlikti po sutarties sudarymo, t. y. jos atšaukimas, nepaneigia šalių sudarytos darbo sutarties ir nesukelia teisinių padarinių kitai sutarties šaliai, šiuo atveju – ieškovui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje R. J. v. VĮ ,,Euroknyga“, bylos Nr. 3K-3-422/2010.

DARBO SUTARTIES PASIBAIGIMAS

Dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalių aiškinimo ir taikymo

Priimdamas sprendimą grąžinti ieškovę į darbą pas atsakovą, pirmosios instancijos teismas nesvarstė DK 297 straipsnio 4 dalyje suformuluotos nuostatos, kurios pagrindu galima neteisėto darbo sutarties nutraukimo fakto konstatacija, kartu pripažįstant, kad darbuotojas negali būti grąžinamas į darbą dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į šios konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, buvo būtina šią įstatymo nuostatos taikymą svarstyti. Tai atliko apeliacinės instancijos teismas. Aptariamo įstatymo dispozicijos formuluotė „gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti“ yra išdėstyta prielaidos forma, tačiau, kaip žinoma, galutinis teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaida (CPK 260, 263 straipsniai). Aptariamos formuluotės įgyvendinimas, t. y. prielaidos forma išdėstyto įstatymo taikymas, priskiriamas teismo diskrecijai ir teismas tokį įstatymą turi taikyti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 2 straipsnio 7 dalis). Dėl to nuspręsdamas, kad, neteisėtai atleistą darbuotoją grąžinus į darbą jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas turi nustatyti, kad dėl kilusio darbo ginčo ar dėl kitų priežasčių ne atsiras, o jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ar apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas darbdavį ir produktyviai bei saugiai dirbti. Galimos faktinės situacijos, kada dėl saugios, sveikos ir produktyvios darbo aplinkos sukūrimo atsiranda būtinumas nutraukti kelių įmonės darbuotojų bendrą veiklą, o toks poreikis gali stipriai padidėti, kada darbuotojai turi ir administracinių įgalinimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010

Dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškinimo bei taikymo

Darbovietėje atlikti struktūriniai pertvarkymai gali būti kvalifikuojami kaip DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodyta šios teisės normos taikymo sąlyga – organizacinės priežastys, dėl kurių darbuotojas negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą. Teismas, spręsdamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos – darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl organizacinių priežasčių – egzistavimo ar neegzistavimo, neturi įgaliojimų vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo (sprendimą dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbdavys, išskyrus teisės aktų nurodytus atvejus, turi teisę priimti savarankiškai ir savo rizika), o yra įgaliotas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti neteisėtai iš darbo atleisto darbuotojo negalimumą grąžinti į pirmesnį darbą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010

Dėl DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo kartu su vandentiekio operatoriaus Pareiginiais nuostatais

Teismas išvadą apie darbuotojo atleidimo iš darbo šiuo pagrindu teisėtumą gali padaryti nustatęs, dėl kokių darbo funkcijų atlikimo šalys yra susitarusios darbo sutartimi ir ar pagal įstatymo nustatytos tarnybos išvadą jis negali atlikti šių funkcijų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. AB „Klaipėdos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-237/2010.

Dėl DK 127 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo

Darbuotojas, prašydamas aptariamoje teisės normoje [DK 127 str. 2 d.] nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme, be kita ko, turėtų nurodyti konkrečią priežastį (konkrečias priežastis), kuri (kurios), jo nuomone, teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei ją (jas) pagrįsti. Aptariama teisės norma, skirtingai nei DK 127 straipsnio 1 dalis, nenustato, kad įspėjimo terminui pasibaigus darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, nes darbuotojo nurodytų priežasčių egzistavimą ir jų svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Tuo tarpu, darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tęsiasi, jie pasibaigia įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais pasibaigus darbo sutarčiai (DK 124 straipsnis). Kilus darbuotojo ir darbdavio nesutarimams dėl aptariamo darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimo, jo egzistavimas arba neegzistavimas konstatuojamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, be kita ko, vertina, ar darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas svarbia priežastimi. Tuo atveju, kai faktas, kad buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, konstatuojamas išnagrinėjus darbo ginčą teisme, darbo sutarties nutraukimas nuo šioje teisės normoje nustatyto momento – darbuotojo prašyme nurodytos dienos – paprastai yra negalimas, nes teismui priimant sprendimą darbuotojo nurodyta diena paprastai jau būna praėjusi, po jos darbo sutarties šalys ir toliau buvo siejamos darbo santykių (galimi atvejai, kai laikotarpiu nuo darbuotojo prašyme nurodytos darbo sutarties nutraukimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos abi darbo sutarties šalys vykdė šia sutartimi prisiimtas pareigas). Dėl to, kai teismo, išnagrinėjusio darbuotojo ieškinį, sprendimo nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu priėmimo diena yra vėlesnė, nei darbuotojo pateiktame darbdaviui prašyme nurodyta darbo sutarties nutraukimo diena, ir iki tokio teismo sprendimo priėmimo šalių darbo sutartis nebuvo pasibaigusi DK 124 straipsnyje nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais (pavyzdžiui, pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą), tai darbo sutartis teismo sprendimu nutraukiama nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 1, 3 dalys, 297 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010.

Dėl savivaldybės įmonės vadovo atleidimo iš darbo teisinių pagrindų

Savivaldybės įmonės vadovo kaip vienasmenio valdymo organo reikšmė, lemia ir tai, jog VSĮĮ yra įtvirtinta neapribota įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos teisė atšaukti įmonės vadovą iš pareigų. Kadangi specialiajame teisės akte –VSĮĮ – yra įtvirtintas įmonės vadovo atšaukimo institutas, darbo sutartis su savivaldybės įmonės vadovu gali būti nutraukta ne tik DK nustatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad savivaldybės įmonės vadovo atšaukimas yra juridinę reikšmę turintis faktas, sudarantis pagrindą nutraukti su juo darbo sutartį (DK 124 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje I. B. v. Skuodo rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-326/2010.

Dėl darbuotojo teisių gynybos jo atleidimo iš darbo atveju

Pagal DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 133 straipsnio 2 dalį darbuotojo, atleisto iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį jo laikinojo nedarbingumo dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų (t. y. ne dėl sužalojimo darbe arba profesinio susirgimo) laikotarpiu, pažeista garantija dėl darbo vietos per laikinojo nedarbingumo laiką išsaugojimo gali būti apginta perkeliant terminuotos darbo sutarties nutraukimo laiką į pirmąją dieną po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo, o ne pripažįstant atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikant DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalių nuostatas. Tokios apimties darbuotojo pažeistos teisės gynyba būtų neproporcinga našta darbdaviui, kuris, nutraukdamas pagal DK 126 straipsnio 1 dalį darbo sutartį su darbuotoju jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, padarė procedūros pažeidimų – parinko netinkamą darbo sutarties nutraukimo laiką, tačiau buvo teisus dėl esmės – atleido darbuotoją iš darbo esant teisėtam darbo sutarties nutraukimo pagrindui, t. y. dėl to, kad suėjo terminuotos darbo sutarties terminas.

Tokiais atvejais, kai dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto draudimo atleisti darbuotoją iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu privalomo taikymo darbdavys negali nutraukti darbo sutarties pagal DK 126 straipsnio 1 dalį iš karto suėjus jos terminui, pripažintina, kad šalių nustatytas darbo sutarties galiojimo terminas įstatymo pagrindu (ex lege) pratęsiamas iki aplinkybės (šiuo atveju – darbuotojo laikinojo nedarbingumo), su kuria siejamas nurodyto draudimo taikymas, pasibaigimo. Jeigu darbuotojas, suėjus jo darbo sutartyje nustatytam terminui, laikinai nedarbingas, sutartinis jo darbo sutarties terminas įstatymo pagrindu nukeliamas iki tos dienos, kurią pasibaigs laikinojo nedarbingumo laikotarpis. Pabrėžtina, kad toks terminuotos darbo sutarties pratęsimas nedaro jos neterminuotos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje K. V. v. Lietuvos žemės ūkio universitetas, bylos Nr. 3K-3-466/2010.

Dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo

Darbuotojų teisė į DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą garantiją nesiejama su aplinkybe, ar, nutraukiant darbo sutartį, darbuotoją būtina įspėti apie būsimą atleidimą iš darbo. Dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymo, nepriklausomai nuo to, ar pagal atleidimo iš darbo vienu ar kitu pagrindu procedūrą įstatyme įtvirtintas imperatyvus reikalavimas įspėti apie darbo sutarties nutraukimą, darbdaviui draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo DK nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, taip pat ir dėl to, kad suėjo darbo sutarties terminas, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis pasibaigia DK 136 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 126 straipsnio 1 dalyje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas patenka tarp tų pagrindų, pagal kuriuos DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 133 straipsnis) darbdaviui draudžiama nutraukti su juo terminuotą darbo sutartį. Tuo atveju, kai teminuota darbo sutartis baigiasi darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 133 straipsnis), darbdavys neturi teisės nutraukti darbo sutartį su tokiu darbuotoju pagal DK 126 straipsnio 1 dalį, t. y. tuo pagrindu, kad suėjo terminuotos darbo sutarties terminas.

Dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pagrįstumo (pažeidus automobilio panaudos sutartį)

Jeigu atleidimas grindžiamas veika, turinčia vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių (nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo trauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn), tai turi būti nustatyta, kad turto, pinigų ar vertybių gavimas buvo be teisinio pagrindo, ar esant pagrindui, bet nesilaikant nustatytos tvarkos. Pagrindas gaunamoms iš darbdavio lėšoms gali būti sutartis. Ar darbuotojas pagal sutartį gavo lėšas pagrįstai, sprendžiama pagal sutarties šalių valią, kuri nustatoma remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

<...> Byloje lėšų gavimas kaip neteisėtas buvo įvertintas tuo pagrindu, kad jos gautos nepagrįstai, nes neįforminta kito automobilio naudojimo sutartis. Darant tokią išvadą nebuvo atsižvelgta į tai, kad konkretaus automobilio naudojimas nustatytas automobilio nuomos sutartimi, o teisė gauti atlygį už darbuotojo automobilio naudojimą yra nustatyta kaip šalių darbo sutarties sąlyga. Byloje neįrodyta, kad ši sąlyga prieštarauja DK ar kitų įstatymų įtvirtintiems imperatyvams. Vien galimybės naudoti išnuomotą transporto priemonę praradimas nedaro negaliojančios darbo sutarties sąlygos dėl apmokėjimo, o kito automobilio naudojimo sutarties neįforminimas gali būti vertinamas tik kaip naudojimo ir apmokėjimo tvarkos pažeidimas. Jeigu darbdavys buvo informuotas (nepriklausomai kokia forma) apie susiklosčiusią padėtį, tai darbuotojo kaltės konstatuoti negalima. Nustačius, kad darbdavys nebuvo informuotas, tai galima vertinti, kad yra padarytas naudojimo ir apmokėjimo tvarkos pažeidimas, bet dar reikėtų spręsti, ar šį konkretų pažeidimą galima laikyti šiurkščiu, jei iš esmės buvo tenkinamas pradinis darbo sutartyje užfiksuotas šalių ketinimas – mokėti darbuotojui lėšas už automobilio naudojimą tarnybos tikslais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje B. K. v. kooperatinė bendrovė „Panevėžio kredito unija“, bylos Nr. 3K-3-551/2010.

Garantijos darbuotojų atstovams

Dėl garantijų darbuotojų atstovams, atleidžiamiems iš darbo pagal DK 129 straipsnį

Darbdavys, norėdamas gauti sutikimą atleisti iš darbo darbuotojų atstovą, turi kreiptis į atitinkamą darbuotojams atstovaujantį organą raštu, nurodydamas: 1) kurį darbuotojų atstovą ketinama atleisti iš darbo; 2) numatomą atleidimo iš darbo datą; 3) atleidimo iš darbo priežastis (pagrindą) ir aplinkybes, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas; 4) atsiskaitymo su ketinamu atleisti darbuotoju tvarką. Ar patenkinti darbdavio pareiškimą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą, atstovaujamasis organas privalo nuspręsti per keturiolika dienų nuo pareiškimo gavimo ir sutikimą ar nesutikimą atleisti tokį darbuotoją iš darbo turi pateikti raštu (DK 134 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje K. P. v. UAB „Kauno gatvių apšvietimas“, bylos Nr. 3K-3-142/2010

Dėl DK 240 straipsnio 2 dalies ir PSĮ 21 straipsnio 2 dalies aiškinimo bei taikymo

Pagal PSĮ 21 straipsnio 2 dalį joje įtvirtinta garantija taikoma šioje teisės normoje nurodytiems darbuotojams – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariams. Jos taikymą įstatymas sieja tik su darbuotojų statusu – buvimu įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariais – ir nesieja su jų ir (arba) įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo, kurio nariais jie yra išrinkti, kompetencija. PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantija skiriasi nuo DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos darbuotojų atstovams, išrinktiems į darbuotojų atstovaujamuosius organus, jų atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnį atvejais, kurios taikymas yra nulemtas ne tik atitinkamo profesinės sąjungos organo renkamumo, bet ir jo (organo) atstovavimo darbuotojams. Drausminės atsakomybės taikymo atveju DK 134 straipsnio 1 dalis netaikytina.

Neatitinkantis teisės aktų nuostatų atitinkamo organo, šiuo atveju – padalinio komiteto, išrinkimas neteikia teisinio pagrindo tokį organą vertinti kaip renkamąjį, kurio nariams taikytina PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta garantija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ v. UAB „Švarinta“, bylos Nr. 3K-3-426/2010.

Dėl DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytų garantijų profesinės sąjungos atstovams taikymo

DK 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokie asmenys turi teisę atstovauti darbuotojams: 1) profesinės sąjungos; 2) kai įmonėje veikiančios profesinės sąjungos nėra, – veikiančios profesinės sąjungos atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinė sąjunga. Tačiau ši sąjunga yra organas, atstovaujantis darbuotojams tik tuo atveju, jeigu yra įvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga – darbuotojų kolektyvo susirinkimas yra priėmęs sprendimą perduoti jai darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas; 3) jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra profesinės sąjungos ir nebuvo jos darbuotojų kolektyvo sprendimo perduoti darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba.

<...>Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnį profesinės sąjungos gali steigtis profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais. Taigi, DK 134 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama sistemiškai kartu su Profesinių sąjungų įstatymo 6, 8 ir DK 19, 20 straipsniais. Įmonėje veikianti profesinė sąjunga turi būti tokia sąjunga, kurią įsteigė konkrečios įmonės darbuotojai ir kuri atstovauja tik tos konkrečios įmonės darbuotojų teisėms.

<...>Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija – draudimas atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio atitinkamo organo sutikimo darbuotojus, išrinktus į darbuotojų atstovaujamuosius organus, tuo atveju, kai tokie darbuotojai yra ne įmonėje veikiančios profesinės sąjungos nariai, taikoma, kai įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas yra perdavęs profesinei sąjungai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje profesinė sąjunga „Uostininkas“ v. UAB „Klaipėdos konteinerių terminalas“, bylos Nr. 3K-3-575/2010.

Dėl darbuotojui kaip įmonės saugos ir sveikatos komiteto darbuotojo atstovui nustatytų garantijų

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad darbuotojų atstovai yra tie, kurie nurodyti Darbo kodekso 19 straipsnyje. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad darbuotojų atstovas saugai ir sveikatai – įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkime išrinktas darbuotojas, kuriam suteikiami įgaliojimai atstovauti įmonės, padalinio, pamainos darbuotojų interesams saugos ir sveikatos srityje. Šių atstovų rinkimo tvarką reglamentuoja nurodyto įstatymo 13 straipsnio 4 dalis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis gramatiniu šių Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo normų aiškinimu bei aiškinant jas sistemiškai su DK 134 straipsnio 4 dalimi, darbuotojų saugos ir sveikatos atstovas, kuriam taikomos DK 134 straipsnio 4 dalyje nustatytos garantijos, yra toks darbuotojas, kuris išrinktas darbuotojų atstovu saugai ir sveikatai įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkime. Dėl tokio šios įstatyminės nuostatos aiškinimo yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. UAB „Klaipėdos krovinių terminalas“, bylos Nr. 3K-3-515/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad toks pirmiau nurodytų teisės normų aiškinimas yra grindžiamas ir bendraisiais atstovavimo instituto požymiais. Visais atvejais atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio santykiai yra grindžiami tarpusavio pasitikėjimu (t. y. fiduciariniai santykiai). Tam, kad tokie santykiai atsirastų, yra būtina atstovaujamojo valios išraiška, kuri šiuo atveju išreiškiama įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkime.

Dėl ieškovui kaip įmonės saugos ir sveikatos komiteto darbuotojo atstovui nustatytų garantijų

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad darbuotojų atstovai yra tie, kurie nurodyti Darbo kodekso 19 straipsnyje. Šio straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad darbuotojų atstovas saugai ir sveikatai – įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkime išrinktas darbuotojas, kuriam suteikiami įgaliojimai atstovauti įmonės, padalinio, pamainos darbuotojų interesams saugos ir sveikatos srityje. Taigi pagal šią įstatymo nuostatą, taikant jos gramatinį aiškinimą bei sistemiškai aiškinant ją su DK 134 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio Kodekso 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo, darytina išvada, jog darbuotojų atstovą saugai ir sveikatai turi teisę rinkti tik įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimas.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta įmonės darbuotojų kolektyvo teisė. Ši nuostata – imperatyvioji, nes nustatytas tik vienas subjektas, turintis teisę suteikti konkrečiam darbuotojui atitinkamus įgaliojimus. Darbuotojų kolektyvo teisė suteikti įgaliojimus konkrečiam darbuotojui atstovauti įmonės, padalinio, pamainos darbuotojų interesams saugos ir sveikatos srityje negali būti paneigta perduodant ją darbuotojams atstovaujančiai organizacijai ar organui, taip pat šiems perimant ją. Taigi šios darbuotojų kolektyvo teisės įgyvendinimą negali paneigti kitų darbuotojų DK 19 straipsnio 1 dalyje nustatytų darbuotojų atstovų (profesinės sąjungos, šakinės profesinės sąjungos, darbo tarybos) priimtas sprendimas išrinkti darbuotoją, kuriam suteikti įgaliojimai atstovauti įmonės, padalinio, pamainos darbuotojų interesams saugos ir sveikatos srityje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje R. B., atstovaujamas profesinės sąjungos ,,Uostininkas“ v. UAB ,,Klaipėdos konteinerių terminalas“, bylos Nr. 3K-3-515/2010.

DARBO IR POILSIO LAIKAS

Dėl DK 155 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Darbdavys pavedęs darbuotojui budėti, t. y. atlikti darbą, kurio pagal pareiginę instrukciją ir darbo sutartį jis neprivalo atlikti, privalo kompensuoti jam poilsio laiku darbuotojo tiesioginio darbo sąskaita arba šio pageidavimu, nesuteikdamas darbuotojui papildomo poilsio laiko už budėjimą, tačiau apmokėdamas jam už budėjimą kaip už viršvalandinį darbą. Taigi, darbdavio pavedimu darbuotojas, atlikęs jam nepriklausančias atlikti darbo funkcijas (budėjimą įmonės interesais), turi teisę pasirinkti kompensavimo už jas būdą – įstatymo tiesiogiai nurodytą poilsio laiką arba apmokėjimą už viršvalandinį darbą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. Š. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-547/2010

DARBO UŽMOKESTIS, atsiskaitymas su darbuotoju

Dėl DK 191 straipsnio ir DK 192 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo

Teisingai taikyti teisės normą galima tik nustačius jos tikslus. Nagrinėjamoje byloje teismai neatsižvelgė į tai, kad Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“ buvo priimtas vadovaujantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 5 dalimi ir 30 straipsnio 5 dalimi. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo paskirtis nurodyta šio įstatymo 1 straipsnyje, iš kurio matyti, kad šis įstatymas neskirtas darbuotojų darbo apmokėjimo klausimams reglamentuoti. Įstatymo straipsniai, kuriais vadovaujantis buvo patvirtintas Pavojingų darbų sąrašas, yra skirti darbuotojų instruktavimui bei mokymui organizuoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą, turėjo siekį nustatyti teisines nuostatas, jog būtų sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos bei atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų reikalavimų pažeidimus... Vien ta aplinkybė, jog darbuotojas dirba darbą, kuris Vyriausybės nutarimu yra priskirtas prie pavojingų darbų, savaime nereiškia, kad yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Tam tikrų darbų priskyrimo pavojingų kategorijai reikšmė aiškintina sistemiškai analizuojant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo ir Darbo kodekso 191 straipsnio nuostatas. Darbdavio pareiga užtikrinti normalias darbo sąlygas įstatyme yra įtvirtinta imperatyvia forma, šią pareigą darbdavys privalo vykdyti panaudodamas įstatymų nustatytas priemones. Darbų pavojingumas reiškia, kad tam tikros rūšies darbai yra atliekami tokiomis sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių, veikiančių darbuotojų saugumą ir sveikatą... Tik nustačius, kad dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, galima konstatuoti faktą, jog yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų.

Šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja konkrečių darbo apmokėjimo dydžių, kai yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų. Minėta DK norma yra blanketinio pobūdžio, nustatanti, kad tais atvejais, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Taigi, teisę į padidintą tarifinį atlygį tokie darbuotojai gali įgyti tik nurodytų sutarčių nuostatų pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje M. Ž. ir kt. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-125/2010

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

Ieškovė dėl specifinio teisinio statuso darbo santykiuose ir jai nustatyto tam tikro savarankiškumo, būdama atsakinga už filialo lėšų tvarkymą, ne tik galėjo, bet ir privalėjo mokėti darbo užmokestį sau ir informuoti kasatorių, jeigu filiale buvo sudėtinga finansinė padėtis. Ieškovė, ilgą laiką nepateikdama žinių apie Visagino filialo finansinę padėtį, elgėsi nesąžiningai, todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo kasatoriaus kaltę dėl uždelsimo atsiskaityti su ieškove. Teisėjų kolegija sprendžia, kad filialo vadovo statusas suponavo pareigą ieškovei aktyviai bendradarbiauti, informuoti darbdavį dėl lėšų trūkumo jos vadovaujamame filiale ir neišmokamo darbo užmokesčio priežasčių. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad atleidimo iš darbo dieną su ieškove nebuvo visiškai atsiskaityta dėl jos, kaip filialo direktorės, kaltės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-215/2010.

Dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo

DK 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Delspinigių dydį, mokėjimo sąlygas reglamentuoja Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai; delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną; įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Teisės aktuose nustatyta delspinigių sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai; po darbo santykių pasibaigimo, darbdaviui neįvykdžius DK 141 straipsnio 1 dalyje bei 206 straipsnyje nustatytos prievolės, gali būti taikoma DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta sankcija, o delspinigių skaičiavimas nutraukiamas.

Dėl galimybės priteisti DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytas išmokas, kurios nebuvo priteistos teismo sprendimu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, priimant papildomą teismo sprendimą (CPK 277 str.)

Priteisti DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyje nustatyto dydžio išmokas už šiose normose nustatytą laikotarpį teismas įpareigotas įstatymo visais atvejais, kai konstatuoja, jog darbuotojas atleistas iš darbo neteisėtai, ir spręsti šiuos klausimus teismas privalo nepaisant to, yra pareikštas toks darbuotojo prašymas ar ne (CPK 418 straipsnis). Dėl to kai teismas, priimdamas sprendimą (nutartį), neišsprendžia nurodytų išmokų priteisimo klausimo, šis klausimas gali būti išsprendžiamas priimant papildomą sprendimą teismo iniciatyva ar byloje dalyvaujančių asmenų pareiškimu pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

<...> Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodyta pirmiau, teismas, priimdamas papildomą sprendimą, negali keisti jau priimto sprendimo turinio, t. y. papildomo sprendimo institutas negali būti taikomas teismo padarytoms teisės aiškinimo ir taikymo klaidoms taisyti; tai gali būti padaryta tik skundžiant atitinkamą teismo sprendimą apeliacine, kasacine tvarka.

<...> Dėl to, kad papildomo sprendimo institutas negali būti taikomas tais atvejais, kai tai reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, aptariamas ieškovo reikalavimas priteisti papildomai vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo jo įsidarbinimo kitoje įmonėje iki teismo sprendimo pripažinti jo atleidimą iš darbo ankstesnėje darbovietėje neteisėtu įsigaliojimo dienos, negalėjo būti išspręstas papildomo sprendimo institutu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. AB „ORLEN Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-341/2010.

Dėl DK 2, 35 straipsnių normų, apibrėžiančių darbo santykių teisinio reglamentavimo principus, ir DK 141 straipsnio normų, nustatančių atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, aiškinimo ir taikymo

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs faktus dėl nevisiško atsiskaitymo su ieškovais, į gana trumpą atsakovo įmonėje dirbtą laikotarpį ir, palyginus su nurodytu laikotarpiu, pakankamai ilgą uždelsimo atsiskaityti laikotarpį iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo, ir atsižvelgęs į nurodytus darbo teisės principus, visiškai pagrįstai sprendė dėl saistomos vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laikotarpį sumažinimo. Priešingu atveju šios kompensacijos nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp ieškovams priklausančių darbo pajamų už jų išdirbtą laikotarpį ir daugelį kartų jų darbo pajamas viršijančios kompensacijos. Tokia situacija nebūtų suderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu.

<...> Tai, kad DK nustatytos teisės normos [141 straipsnio 3 dalies] turinys, jos prasmė atskleidžiama atsižvelgiant į teisės normos vietą kitų teisės normų kontekste ir įstatymo leidėjo numatytą jos paskirtį, taip pat per suderinamumą su teisės principais, tai nelaikytina teisės spragos šalinimu ar egzistuojančia įstatymo kolizija. Kadangi į DK 2 straipsnyje įtvirtintus principus nukreiptas visas darbo teisinių santykių reglamentavimas, tai aiškinant darbo teisės normas reikia užtikrinti, kad jų turinys ne tik neprieštarautų principams, bet ir atitiktų jų prasmę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui iš darbdavio priteisimo už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo, kuriuo pripažintas atleidimas iš darbo neteisėtu, įsiteisėjimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis)

Aptariama kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Kita vertus, kompensacijos dydis taip pat turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemone (sankcija) darbdaviui.

Toks aptariamos teisės normos aiškinimas grindžiamas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija darbo santykių srityje dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga), pagal kurią pirmas ir pats svarbiausias šio straipsnio reikalavimas yra tas, kad bet koks valdžios institucijų vykdomas teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas turi būti teisėtas. Byloje Cazacu prieš Moldovą dėl išeitinės kompensacijos darbuotojui nesumokėjimo Teismas pabrėžė, kad remiantis Moldovos teise visi darbdaviai privalėjo mokėti išeitines kompensacijas darbuotojams (pagal įstatymą darbdavys neturėjo diskrecijos neatsidėti lėšų atitinkamoms išmokoms). Vidaus teismai, grįsdami savo sprendimus, nenurodė jokios teisinės nuostatos ar kitų aplinkybių, leidžiančių bendrosios taisyklės išimtį, ir apsiribojo fakto, kad darbdavys nepakluso privalomai teisinei nuostatai, nustatymu (Cazacu v. Moldova, no. 40117/02, 23 October 2007, par. 46). Nors Teismas šioje byloje ir pripažino, kad nacionalinių teismų atsisakymas tenkinti darbuotojo reikalavimus buvo neteisėtas, atsižvelgiant į Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio tikslus, tačiau Teismo sprendime pateikti samprotavimai leidžia suponuoti išvadą, kad nacionalinės darbo teisės imperatyvaus pobūdžio normų taikymas nebūtinai turi būti kategoriškas, jei esama kitų svarbių teisinių pagrindų ar aplinkybių, pateisinančių šį poreikį, t. y. jei dėl nacionalinės teisės taikymo ir aiškinimo būtų išvengta kuriai nors iš šalių tenkančios pernelyg didelės naštos, jei būtų nustatyta teisinga interesų pusiausvyra nuosavybės apsaugos kontekste.

Byloje sprendžiant, ar priteistinas ieškovei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydis nėra per didelis, svarbu įvertinti, ar kuriai nors iš šalių toks dydis yra adekvatus ir ar nesukelia pernelyg sunkių turtinių padarinių.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, kad atsakovas yra nedidelė įmonė, užsiimanti gėlių prekyba, kuri per 2007 m. patyrė 3639 Lt nuostolių (pagal byloje pateiktą įmonės metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2007 m. laikotarpį), taip pat kad individualios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonės savininkės turto, į kurį, nesant pakankamai individualios įmonės turto, gali būti nukreipiamas priteistų sumų išieškojimas, įmonės savininkės turtinė padėtis, darbuotojo dirbto laiko ir priverstinės pravaikštos laiko santykis laikytinos aplinkybėmis nagrinėjamoje byloje, dėl kurių mažintina priteista darbuotojos (ieškovės) naudai vidutinio darbo užmokesčio suma už priverstinės pravaikštos laiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010.

DARBO DRAUSMĖ

Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo

Net ir esant tęstiniams pažeidimams, atsakovas turėjo pareigą juos konkretizuoti, aiškiai įvardijant, kokie ieškovės veiksmai yra darbo drausmės pažeidimas, nurodyti, kokius konkrečiai lokalinius aktus ar įstatymo reikalavimus ieškovė pažeidė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje R. V. v. UAB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-100/2010

Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, kaip darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindo, ir DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – savavaliavimo – turinio sampratos

Byloje aktuali DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – savavaliavimo – turinio samprata. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad savavaliavimo, kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, požymiai DK nėra atskleisti. Taip pat nurodė, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme savavaliavimas aiškintinas kaip akivaizdus teisės aktų nuostatos pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas, tai galėtų būti, pavyzdžiui, darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu aiškinimu (DK 10 straipsnis) ir konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – savavaliavimo – turinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010

Dėl drausminės nuobaudos skyrimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, darbo sutarties nutraukimo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu ir įrodymų vertinimo taisyklių

Vertinant darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, turi būti atsižvelgiama ne tik į darbdaviui padarytą turtinę ar neturtinę žalą (pavyzdžiui, dėl dalykinės reputacijos pablogėjimo), bet ir į darbdavio veiklos specifikos nulemtus ypatingus darbo drausmės reikalavimus. Vertinant ieškovo ginčijamų darbo drausmės pažeidimų sunkumą ir sukeltas pasekmes, turi būti atsižvelgiama į tai, kad ieškovas buvo atleistas iš apsaugos darbuotojo pareigų, kurių specifika lemia ir atsakomybės ypatumus, t. y. griežtus atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimus. Saugos tarnybos darbo sėkmė priklauso nuo jos apsaugos darbuotojų ekipažų suderinto darbo ir griežto nustatytų taisyklių laikymosi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje E.K. v. UAB „Jungtis“, bylos Nr. 3K-3-248/2010.

Dėl nustatyto darbo drausmės pažeidimo vertinimo kaip šiurkštaus ir drausminės nuobaudos parinkimo

Bylos duomenys ir kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad pirmiau nurodytais ieškovo veiksmais buvo, be kita ko, pakenkta bendrovei ir jos įvaizdžiui tuo aspektu, kad parsisiųsti ir kompiuteryje laikyti kūriniai esą priskirtini autorių teisių objektams, taip pat smarkiai apkraunamas interneto ryšys. Nors kasatoriaus atsiliepime į ieškinį apeliuojama į tai, kad medžiaga, kuria keičiamasi (naudojant programą eMule), yra apsaugota autorių teisėmis, todėl ją parsisiunčiantiems arba siunčiantiems asmenims kyla teisinė rizika dėl nelegalaus jos panaudojimo, kad galima atsisiųsti virusais apkrėstą programinę įrangą ir kad galima apkrauti įmonės interneto liniją, taip paveikiant išsiunčiamų laiškų greitį, tačiau byloje pateikti įrodymai (be kita ko, bendrovės generalinio direktoriaus paaiškinimai, kasatoriaus pateikti UAB „Blue Bridge Bond“ raštai, kuriuose teigiama apie interneto linijos apkrovimą, kaip tokį), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankami išvadai, kad bendrovės interneto linija apskritai buvo apkrauta (neigiamai paveikiant išsiunčiamų el. laiškų greitį), juolab kad tokį linijos apkrovimą būtų lėmęs būtent ieškovo naudojimasis programa eMule. Taip pat byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovo naudojimasis aptariama programa būtų sukėlęs kasatoriui teisinių padarinių riziką dėl autorių teisių pažeidimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovo parsisiųsta konkreti medžiaga, kaip tokia, buvo parsisiųsta iš tikrųjų (o ne galbūt) pažeidžiant autorių teises; taip pat nepateikta įrodymų, patvirtinančių aptariamos teisinių padarinių rizikos (dėl autorių teisių pažeidimo) realumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Tokvila“ v. T. B., bylos Nr. 3K-3-305/2010.

Dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto aiškinimo ir taikymo

DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto norma nereikalauja darbdavio lokaliniuose aktuose numatyti baigtinį šiurkščių darbo drausmės pažeidimų sąrašo. Darytina išvada, kad, nurodydamas, jog darbdavys savo norminio pobūdžio aktuose turi priskirti konkrečius nusižengimus prie kitų šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų; jog įstatymų leidėjas nesuteikė darbdaviui galimybės vien savo nuožiūra spręsti, kokias dar darbuotojų veikas galima priskirti prie kitų šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų, nes kitų šiurkščių darbo tvarkos nusižengimų sąvokos ir sudėtys turi būti konkretizuotos vietiniuose (lokaliuose) norminiuose aktuose, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatas, taip pat nukrypo nuo šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Tokvila“ v. T. B., bylos Nr. 3K-3-305/2010.

Dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo

Net ir pripažinus darbo drausmės pažeidimą esant šiurkščiu, tai nereiškia, kad darbuotojui vien dėl to turi būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Esant šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui darbdavys gali taikyti ir lengvesnes drausmines nuobaudas: pastabą ar papeikimą. Parenkant drausminės nuobaudos rūšį pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus (darbo drausmės pažeidimo sunkumą, sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, atsižvelgiant kaip darbuotojas dirbo anksčiau) darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje E.L. L. v. AB „Klaipėdos kartonas“ bylos Nr. 3K-3-563/2010.

Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo – skyrimo teisėtumo

Darbuotojo elgesys, vien tik paėmus dokumentus iš kabineto ir juos atnešus pas direktorę, kad ši atsakytų į darbuotojo iškeltus klausimus, negali būti pripažįstamas kaltu, nes mokyklos direktoriaus įsakymu patvirtintoje Buhalterinių dokumentų saugojimo tvarkoje yra tik bendro pobūdžio normos dėl dokumentų saugojimo mokyklos patalpose tvarkos, o ieškovo pareiginėje instrukcijoje nenurodyta taisyklių, kaip elgtis su saugomais dokumentais. Be to, pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio 13 dalį priėjimas prie dokumentų – teisė susipažinti su dokumentais įstatymų ir kitų teisės norminių aktų nustatyta tvarka. Dėl to, aplinkybė, kai, mokykloje nesant priimtų tikslių ir konkrečių vidaus taisyklių dėl naudojimosi dokumentais, darbuotojas paėmė tam tikrus dokumentus iš kabineto, bet jų nei pasisavino ar pakeitė įrašus jame, o tik atnešė pas direktorę ir pateikė klausimus dėl paimtų dokumentų turinio, negali būti pripažįstama darbo drausmės pažeidimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. Klaipėdos rajono Plikių pagrindinei mokykla, bylos Nr. 3K-3-511/2010.

ŽALOS DARBUOTOJUI ATLYGINIMAS

Dėl atsakomybės už nelaimingo atsitikimo darbe metu kilusią žalą, kai darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijoms atlikti darbdavys samdo įstaigą

Vertindamas DSSĮ 11 straipsnyje įtvirtinto bendrojo darbdavio atsakomybės principo tikslus, kasacinis teismas pažymi, kad šis principas yra absoliutus ir imperatyvus darbdavio deliktinės prievolės nukentėjusiam darbuotojui atžvilgiu, tačiau niekaip neveikia ir nepašalina darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas darbdavio naudai atliekančios įstaigos atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą.

Įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, DSSĮ 11 straipsnyje (taip pat kitose materialiosios teisės normose) įtvirtintas bendrasis darbdavio atsakomybės principas buvo įgyvendintas. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjami subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis) pareikšti darbdavio civilinės atsakomybės draudiko, draudimo sutarties su darbdaviu pagrindu atlyginusio darbuotojui padarytą žalą, reikalavimai darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atlikusiam subjektui, dėl kurio sutartinių įsipareigojimų darbdaviui pažeidimo nesukurta saugi rūšiuotojos darbo vieta, kas ir buvo pagrindinė nelaimingo atsitikimo darbe priežastis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje UABD „PZU Lietuva“ v. UAB „SDG“,, bylos Nr. 3K-3-528/2010.

DARBUOTOJO ATSAKOMYBĖ

Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties

Ieškinys šioje byloje buvo reiškiamas ne DK 255 straipsnio 2 punkto, bet 255 straipsnio 3 punkto pagrindu. Taikant šią įstatymo nuostatą, reikšminga aplinkybė yra tai, kad darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pareiga atlyginti darbdaviui padarytą materialinę žalą saistoma visiškos materialinės atsakomybės sutarties, bet ne baudžiamosios, administracinės ar drausminės atsakomybės. Taigi, taikant DK 255 straipsnio 3 punktą, nereikšminga, ar darbuotojas buvo baustas baudžiamąja, administracine ar drausmine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. P. M., bylos Nr. 3K-3-147/2010

Dėl darbuotojo atlygintinos žalos dydžio sumažinimo visiškos materialinės atsakomybės atveju

DĮK 147 straipsnyje nustatyta, kad negalima žalos sumažinti, jei nusikaltimu buvo siekiama savanaudiško tikslo. Savanaudiškumas turi būti suprantamas, kaip siekis įgyti turto sau ar kitiems asmenims, ar kitu būdu siekiant materialinės naudos. Siekiant kitokio pobūdžio asmeniškai naudingų padarinių, pavyzdžiui, išsaugoti darbo vietą, savanaudiškai įsiteikti vadovybei ar atliekant kitus panašius veiksmus, šie tikslai yra asmeninės naudos ar palankumo siekimas. Patikėto turto iššvaistymo atveju turto pasisavinimas nėra šio nusikaltimo požymis, todėl asmens veiksmų, kurie kvalifikuojami kaip turto iššvaistymas, savaime nereiškia, kad yra atlikti savanaudiško pobūdžio veiksmai. Jeigu konkrečiu turto iššvaistymo atveju siekiama sau palankumo ar naudos, kuri yra asmeninio pobūdžio, bet nenustatyta pasisavinimo ar praturtėjimo tikslų, tai asmens veiksmai nevertinami kaip savanaudiški pagal DĮK 147 straipsnio 3 dalį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje VSDFV Vilkaviškio skyrius v. N. I. , bylos Nr. 3K-3-253/2010.

Dėl šalių santykių teisinio kvalifikavimo

Nagrinėjamo ginčo atveju kyla DK 254 straipsnyje nustatytų darbuotojo materialinės atsakomybės ribų, kai darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio Kodekso 255 straipsnyje, taikymo klausimas.

<...> Žalos padarymo metu DK 256 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Pagal šią įstatymo normą darbuotojas, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, privalo atlyginti visą žalą, jeigu ji padaryta darbuotojui neatliekant ar netinkamai atliekant minėtus veiksmus. Jeigu ji padaryta kitokiais, negu DK 256 straipsnio 1 dalyje išvardytais veiksmais (neveikimu), tai visiška materialinė atsakomybė pagal DK 255 straipsnio 3 punktą, darbuotojui netaikoma.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje S. K. v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-389/2010.

INDIVIDUALUS DARBO GINČAS

Dėl kreipimosi į darbo ginčų komisiją

Ieškovės dėl darbo ginčo išnagrinėjimo i atsakovę kreipėsi 2007 m. vasario 6 d., sprendimas priimtas 2007 m. gegužės 10 d. Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymas neteko galios 2002 m. birželio 4 d. priimtu įstatymu Nr. IX-926 (nuo 2003 m. sausio 1 d.) (Žin., 2002, Nr. 64-2569), todėl, vadovaujantis principu – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgaline tvarka neleidžiamas (Lex retro non agit). Šis principas įtvirtintas ir DK 12 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad darbo įstatymai ir kiti darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios. Taigi teismai taikė įstatymą, kurio neturėjo taikyti. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, aiškindami ir taikydami kreipimosi į darbo ginčų komisiją ir jos sprendimo apskundimo terminus, nepagrįstai vadovavosi negaliojančiu įstatymu, bet ne DK 296 straipsnyje nustatytu kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminu ir 293 straipsnyje nustatytu darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimo terminu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje K. G. v. Šilutės pirmoji gimnazija, bylos Nr. 3K-3-96/2010

Sprendimų vykdymas

Dėl DK 300 straipsnio ir CK 6.37 straipsnio santykio

Piniginio pobūdžio teismo sprendimų nevykdymo darbo teisinių santykių bylose teisinių padarinių CPK nenustatyta. Paprastai jie nustatomi materialiojoje teisėje (civilinėje, darbo ir kt.). Vienas tokių atvejų yra nustatytas DK 300 straipsnyje. Pagal šią normą, tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši norma taikytina visų rūšių darbo byloms, taigi, ji gali būti taikomas ir piniginio ir nepiniginio pobūdžio sprendimų įvykdymui užtikrinti. Minima nuostata įstatymo leidėjo iš esmės yra skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, tokiu būdu darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. DK nuostatos reguliuodamos darbo santykius turi pirmenybę bendrųjų privatinės teisės nuostatų atžvilgiu. DK 300 straipsnis yra speciali darbo teisės nuostata. Privatinėje teisėje dvigubos palūkanos draudžiamos, o taikant DK 300 straipsnį ir kartu CK 6.37 straipsnį dėl procesinių palūkanų susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacija. Tai atitinkamai reiškia, kad CK 6.37 straipsnis netaikomas darbo bylose siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą, bet yra taikomas specialaus pobūdžio DK 300 straipsnis. Ši teisės norma gali būti taikoma nustačius teismo sprendimo nevykdymo faktą kai kreipimosi dėl nutarties priėmimo metu teismo sprendimas neįvykdytas. Pagal CPK 281 ir 588 straipsnius įsiteisėjęs ar skubiai nukreiptas vykdyti teismo sprendimas darbdavio turi būti vykdomas. Jo nevykdymo padariniai pagal DK 300 straipsnį atsiranda, jeigu darbdavys nevykdo sprendimo, nors tokią galimybę turi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-424/2010.

Dėl DK 300 straipsnio taikymo

Taikydamas DK 300 straipsnį teismas turi atsižvelgti į darbo teisėje nustatytus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus, draudimą piktnaudžiauti teise (DK 35 straipsnis) bei esmines darbo teisių gynimo nuostatas (DK 36 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas dėl išmokos pagal DK 300 straipsnį trukmės, už kurią priteisiama, teismas gali atsižvelgti į darbuotojo aktyvumą (ar kreipėsi dėl lėšų atgavimo, ar inicijavo vykdymą CPK tvarka). Darbuotojo veiksmai skatintų darbdavį įvykdyti teismo sprendimą, o taip pat per atitinkamą laiką jis būtų įvykdytas ir tuo visiškai pasibaigtų šalių ginčas. Pasisakant dėl darbo sutarties šalių interesų pusiausvyros darbuotojo teises šiuo atveju būtų teisinga ginti atsižvelgiant ir į darbuotojo aktyvumą, kad teismo sprendimo darbo byloje vykdymas ilgai neužsitęstų, o darbdavio interesai nebūtų finansiškai pernelyg pažeisti.

Nagrinėjamoje byloje iki prašymo priimti nutartį pagal DK 300 straipsnį pateikimo darbdavys nevykdė teismo sprendimo, o darbuotojas buvo pasyvus. Pažymėtina, kad kasacinio proceso byloje pradžia nereiškia, kad skundžiami teismų sprendimai negali būti vykdomi. Pagal CPK 363 straipsnį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, teisėjų atrankos kolegija, teisėjų kolegija ar Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija turi teisę, bet ne pareigą, sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Nagrinėjamu atveju 2009 m. spalio 7 d. kasacinio teismo atrankos kolegijos nutartimi buvo sustabdyta tik ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuri susijusi su 1710,28 Lt išieškojimu valstybė naudai. Šia nutartimi nebuvo sustabdytas teismo sprendimo vykdymas ieškovo naudai. Esant tokiai situacijai, byloje priimto teismo sprendimo nesustabdytoji dalis privalėjo būti vykdoma. Spręsdami dėl DK 300 straipsnio taikymo teismai nenustatė, kokios objektyvios kliūtys ar kitos svarbios priežastys trukdė ar varžė darbdavį nedelsiant įvykdyti teismo sprendimo dalį, kurios vykdymas nebuvo sustabdytas. Nustačius šias aplinkybes galima būtų spręsti dėl tinkamo DK 300 straipsnio taikymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl DK 300 straipsnio pažeidimo pagrįsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-424/2010.