LAT praktika darbo bylose 2009 m. sausio - gruodžio mėn.

 

 

 

BENDROSIOS NUOSTATOS

 

Dėl darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo

Tais atvejais, kai tarp dviejų darbuotojų įmonėje susiklosto konfliktinė situacija, teisingam teisinių santykių kvalifikavimui yra būtina nustatyti, ar konfliktas yra tik tarpasmeninio pobūdžio, ar dėl šio konflikto yra trikdomas kitų asmenų darbas bei pakenkiama tam tikriems darbdavio interesams, ar dėl to sutrikdomos įprastinės kitų darbuotojų darbo sąlygos. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad kasatorė nepalaikė dalykinės darbo atmosferos, nesilaikė reikalavimo vengti triukšmo ir elgtis pagarbiai su kitais asmenimis, todėl pažeidė darbo drausmę, tačiau nenustatė konkrečių aplinkybių, taip pat nekonstatavo, kada konkrečiai veiksmai, pripažinti darbo drausmės pažeidimu, buvo atlikti, ar buvo sutrikdyta dalykinė darbo atmosfera, ar buvo pažeistas reikalavimas vengti triukšmo, ar dėl tokių kasatorės veiksmų buvo trikdomas įmonės darbas, ar tai turėjo įtakos kitų darbuotojų tinkamam pareigų atlikimui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcija, bylos Nr. 3K-3-233/2009.

 

 

Dėl darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo

Byloje konstatuota, kad nuo 2006 m. vasaros dėl susiklosčiusių nepalankių ekonominių sąlygų įmonė nutraukė šaldytos produkcijos gamybą, buvo atleisti darbuotojai. Įmonėje liko dirbti tik ieškovas ir kaip direktorius šios bylos atsakovo atstovas V. P. Įmonėje susidarė tokia situacija, kai darbuotojas (ieškovas) negalėjo atlikti pagal darbo sutartį sulygto darbo. Tokia situacija reiškė faktišką prastovą, kurios metu ieškovas, kaip jis teigia, atliko kai kurias darbo sutartyje nenustatytas funkcijas. Ši darbuotojo ir darbdavio faktinė padėtis savo esme gali būti prilyginta DK 122 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamai nustatytai prastovai, nors teisiškai neįformintai, tačiau taikant šio kodekso 195 straipsnyje nustatytą mokėjimą už ją.

Nagrinėjamos bylos aspektu konstatuotina, kad darbdavio atstovas, žinodamas, jog ieškovas negali atlikti pagal darbo sutartį sulygto darbo, turėjo atitinkamai elgtis ir tai įforminti.

Kita vertus, tokia pat faktinė padėtis – faktinė prastova, jos teisinis neįforminimas, darbo užmokesčio nemokėjimas, kartu nereiškiant atitinkamų pretenzijų darbdaviui, tenkino ir ieškovą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė jokios darbo veiklos po gamybos proceso 2006 metais nutraukimo, ir naudojosi atsakovo neūkiškumu įmonės veikloje savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi tokios šio teismo konstatuotos aplinkybės reiškia, kad ieškovas taip pat nesilaikė DK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sąžiningumo principo bei piktnaudžiavo teise. Teisėjų kolegija laiko, kad šiuo atveju taikytina DK 146 straipsnio 3 dalies, 196 ir 197 straipsniuose nustatyto reglamentavimo analogija – kad darbas apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje E. M. v. V. P. firma „Kaimynų verslas“, bylos Nr. 3K-3-407/2009.

 

 

Dėl ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu 

Apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovės reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, pateiktą praleidus įstatymo nustatytą terminą pažeistoms teisėms teisme ginti, išnagrinėjo neišsprendęs atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį ir praleisto termino atnaujinimo klausimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis), esminis nurodytų teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti ir tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo, ir priešingai – reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime nėra pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Taigi reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas (pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo) neatima ieškovui (darbuotojui) teisės įrodinėti, kad darbdavys, atleisdamas jį iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl jo neteisėtų veiksmų darbuotojas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad reikalavimui atlyginti neturtinę žalą darbo santykiuose taikytinas trijų metų ieškinio senaties terminas (DK 27 straipsnio 2 dalis).  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje B. T. v. „Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras“, bylos Nr. 3K-3-37/2009.

 

 

Dėl ieškinio senaties termino taikymo ieškiniui dėl neteisėto atleidimo iš darbo pareikšti

Ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti teisme pradžia laikytinas momentas, kada darbuotojas sužino apie atleidimą iš darbo, gaudamas apie tokį faktą išsamią informaciją. Tai reiškia, kad vien abstraktaus sužinojimo apie įvykusį darbo santykių pasibaigimą nepakanka tam, kad darbuotojas galėtų ginti savo teises ar teisėtus interesus teisme. Tik atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų aplinkybių, darbdavio nurodytų įsakyme dėl tokio darbuotojo atleidimo iš darbo, sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises pareiškiant ieškinį teisme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje R. C. v. S. N. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-115/2009.

 

 

Dėl ieškinio senaties

DK 220 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su komandiruote, darbuotojams mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimu Nr. 526 nustatyta, kad su komandiruojamu darbuotoju gali būti atsiskaitoma dvejopai: 1) išmokant komandiruotės išlaidų avansą darbdavio įsakymo dėl darbuotojo komandiravimo pagrindu, arba 2) kompensuojant komandiruotės išlaidas, kai darbuotojas pateikia išlaidas patvirtinančius įrodymus per tris darbo dienas nuo grįžimo iš komandiruotės, išskyrus dienpinigius, kurių nereikia patvirtinti įrodymais (5-6 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo teisinių santykių pobūdis ir specialusis imperatyvusis teisinis reguliavimas lemia tai, kad nagrinėjamu atveju subjektyvusis ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijus sutampa su objektyviuoju kriterijumi. Darbuotojas turi žinoti, kad jam vykstant į komandiruotę turi būti išmokėti dienpinigiai pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 526 nuostatas, o jei to nežino, būdamas atidus ir rūpestingas asmuo, jis turi pasidomėti bei pasikonsultuoti su darbdavio atstovais, pvz., buhalterija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. Koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009

 

 

Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo darbo ginčuose

Ieškinio senatis pagal CK 1.126 straipsnį civilinėse bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo  drausminės nuobaudos tvarka taikoma tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šios nuostatos taikymo tvarka yra tokia:  senaties termino pasibaigimas yra pagrindas ieškiniui atmesti;  ieškinys dėl senaties termino pasibaigimo gali būti atmestas, jei šalis ginasi senaties termino suėjimu ir prašo taikyti senatį;  jeigu ginamasi senatimi, tai bylos nagrinėjimo  dalykas yra ieškinio senaties praleidimo aplinkybės ir jų įvertinimas svarbos požiūriu. Ginčo šalis, kuri remiasi senatimi, įrodinėja, kad reikalavimui taikoma senatis, kad senaties terminas suėjo. Įrodęs šias aplinkybes asmuo, prašydamas taikyti senatį, gali tikėtis, kad teismas taikys senatį kaip pagrindą ieškiniui atmesti. Asmuo, nesutinkantis su senaties taikymu, gali remtis tuo, kad teismas neprivalo taikyti senaties net ir tuo atveju, kai yra pagrindas ją taikyti. Šiuo atveju jo pareiga yra įrodyti, kad senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ginčo šalis privalo įrodyti faktus, kurie svariai pateisintų ieškinio senaties termino praleidimą. Konkretūs faktai, dėl kurių ieškinio senatis praleista, ir  aplinkybės, kurių pagrindu teismas gali daryti išvadą dėl termino praleidimo priežasčių reikšmės, turi būti įrodyti asmens, prieš kurį siekiama pasinaudoti reiškiant prašymą taikyti ieškinio senatį. Pagal įstatymą yra reiškiamas prašymas taikyti ieškinio senatį, bet įstatymo nereikalaujama reikšti prašymų atnaujinti praleistą senaties terminą, netaikyti senaties termino, atmesti prašymą dėl senaties termino ir kt. Įstatymo nedraudžiama to daryti, bet teisėjų kolegija pažymi, kad tokių prašymų asmuo teismui teikti neprivalo. Pagal CK 1.131 straipsnį teismas, ištyręs ir įvertinęs ieškinio senaties praleidimo priežastis ir pripažinęs, kad ieškinio senaties praleidimo priežastys yra svarbios, neturi pagrindo reikalauti prašymo dėl senaties netaikymo, o sprendžia, ar praleistas terminas atnaujintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. UAB „Audėjas“ prekybos centras, bylos Nr. 3K-3-450/2009

 

 

Dėl ieškinio reikalavimo ir jam taikytino senaties termino

DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei darbuotojas nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas neginčija darbo sutarties nutraukimo, kaip tokio (t. y. neteigia, kad darbo santykiai nutraukti nesant jo (ieškovo) valios, taip pat nesiekia tęsti ar atnaujinti nutrauktų darbo santykių), sutinka su atleidimu iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, o tik prašo nustatyti, jog darbo sutartis nutraukta nuo 2008 m. sausio 9 d. DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, bet ne darbdavio vienašališkai dokumentuose nurodytu kitokiu teisiniu pagrindu ir kitokia data. Teisėjų kolegijos nuomone, toks ieškinio reikalavimas vertintinas kaip reikalavimas dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, darbo sutarties nutraukimo laiko bei teisinio pagrindo nustatymo ir šios kategorijos reikalavimai nepriskirtini DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytoms ginčų kategorijoms, kurioms taikytinas sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Įstatymuose neįtvirtinta trumpesnių ieškinio senaties terminų reikalavimams dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai dėl aptartos dalies netinkamai kvalifikavo ginčo pobūdį, taip pat nepagrįstai nustatinėjo ir vertino aplinkybes, susijusias su DK 297 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutrumpinto vieno mėnesio ieškinio senaties termino taikymu (netaikymu), ir neatsižvelgė į DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą šioje byloje nagrinėjamiems ieškinio reikalavimams pareikšti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009

 

 

DARBO SUTARTIS

 

Dėl viešo  konkurso organizavimo principų ir jų pažeidimo teisinės reikšmės

Organizuojant viešą konkursą dėl priėmimo į darbą pagal konkurso sąlygas pripažintas jo nugalėtoju asmuo įgyja specialiąją teisę – teisę sudaryti darbo sutartį. Viešo konkurso sąlygos turi būti aiškios ir suprantamos, o jų taikymas turi būti toks, kad pagal viešo konkurso sąlygas rezultatas būtų prognozuojamas (objektyviai nuspėjamas). Tai reiškia, kad viešą konkursą skelbiant, jį vykdant ir nustatant jo laimėtoją turi būti laikomasi skaidrumo principo. Skaidrumas, kaip viešo konkurso principas, susideda iš konkurso sąlygų išdėstymo aiškiai ir suprantamai, jų nekintamumo, taip pat jų laikymosi tokiu būdu, kad pagal deklaruotas sąlygas sprendimai būtų nuspėjami. Sąlygų nekintamumo principo turi būti laikomasi sąlygas skelbiant, jas keičiant įstatymo ar konkurso sąlygų nustatyta tvarka (CK 6.948 straipsnis) ir jas taikant pagal paskelbtų konkurso sąlygų reikalavimus, kad konkurso rengėjo sprendimai ar kiti veiksmai (priimant dokumentus, nagrinėjant skundus, vertinant darbus ar rezultatus ir kt.) atitiktų deklaruotas konkurso sąlygas ir juos būtų galimi nuspėti (prognozuoti). Pavyzdžiui, jeigu konkurso sąlygose nustatyta, kad dokumentai, neatitinkantys konkrečių reikalavimų, nepriimami, tai esant tokioms aplinkybėms turi būti priimtas konkurso rengėjų sprendimas tokių dokumentų nepriimti. Priešingu atveju būtų pagrindas išvadai, kad konkursas vyko neskaidriai. Skaidrumo principas reikalauja, kad būtų  užtikrinti: 1) konkurso sąlygų aiškus ir suprantamas išdėstymas, jų paskelbimas ir taikymas; 2) konkurso sąlygų keitimas įstatymo ar konkurso sąlygų nustatyta tvarka; 3) vienodas požiūris į konkurso dalyvius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje V. N. v. Plungės rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-83/2009.

 

 

Dėl darbdavio ir darbuotojo sudarytų sutarčių teisinio kvalifikavimo

Susitarimas dėl aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis nepateko į Darbo sutarties įstatymo reguliavimo dalyką, taigi negali būti kvalifikuotas kaip darbo teisiniai santykiai šio darbo teisės akto prasme. Susitarimas dėl aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis darbo teisiniuose santykiuose priskiriamas prie socialinio pobūdžio garantijų, kuri nėra papildoma darbo sutarties sąlyga. Papildomos darbo sutarties sąlygos, susijusios su darbo funkcijų vykdymu, yra lengvatinis darbo režimas, darbo laiko nustatymas, papildomi mokėjimai, išbandymo laikas ir kita. Tuo tarpu darbdavys, suteikdamas reikalingam darbuotojui gyvenamąją patalpą, galimai išsprendžia konkrečios kvalifikacijos darbuotojo įdarbinimą, tačiau tokie susitarimai, nors ir susiję su darbuotojo apsisprendimu sudaryti ar nesudaryti konkrečią darbo sutartį, nėra reguliuojami darbo teisės normų. Tokiu atveju sudaromi susitarimai kvalifikuojami pagal civilinės teisės normas, o susiklostę civiliniai teisiniai santykiai yra susijęs su darbo teisiniais santykiais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. BAB „Ekranas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-169/2009.

 

 

Dėl Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąvokos “darbuotojo reikalavimai, susiję su darbo santykiais” aiškinimo ir taikymo 

Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata dėl darbuotojo reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, kaip pirmąja eile tenkinamų kreditorinių reikalavimų, aiškintina sistemiškai su Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 7 dalis). Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kokios su darbo teisiniais santykiais susijusios ir neišmokėtos išlaidos gali būti atlyginamos iš šio Fondo lėšų, t. y. tenkinami pirmąja eile pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo panaudos sutarties pagrindu keliamas turtinis reikalavimas nepatenka į Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnyje išvardytų išmokų sąrašą (Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Taigi panaudos sutarties pagrindu atsiradęs darbuotojo reikalavimas bankrutuojančiam darbdaviui nepriskirtinas reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalies prasme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. BAB „Ekranas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-169/2009.

 

 

Dėl darbuotojo įsipareigojimo darbo sutartyje atlyginti mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir stažuočių išlaidas

Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad darbo sutartyje šalys privalėjo detalizuoti, kokias konkrečiai ir kokio dydžio mokymo, kvalifikacijos kėlimo, stažuočių išlaidas atsakovas turės atlyginti darbo sutarties nutraukimo jo pareiškimu be svarbios priežasties atveju. Įstatymų leidėjas nenustatė tokios pareigos darbo sutartį sudarančioms šalims, tik apribojo darbdavio turėtą ir darbo sutartyje sulygtą išlaidų išieškojimą konkrečiu vienerių metų terminu.

Įpareigojimas darbdaviui savo lėšomis apmokyti darbuotojus, dirbančius su potencialiai pavojingais įrenginiais, susijęs su darbdavio įpareigojimu sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, t. y. suteikti darbuotojams, kurių funkcijos susijusios su potencialiai pavojingų įrenginių naudojimu, žinių būtent darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, bet ne išmokyti tam tikros profesijos ar specialybės. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Panevėžio energija“ v. K. S., bylos Nr. 3K-3-234/2009.

 

 

Dėl darbo vietos

Darbo kodekse ir kituose darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose vartojamos dvi lingvistine prasme panašios sąvokos: darbovietė ir darbo vieta. Teisine prasme darbovietės sąvoka dažniausiai suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra) (pavyzdžiui, DK 30 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai, 2 dalis, 93 straipsnis 95 straipsnio 1 dalis ir kt.; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 36 straipsnio 9 dalis; Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu darbo vietos sąvoka vartojama dviem reikšmėmis: 1) kaip darbo funkcijų atlikimo vieta (pavyzdžiui, DK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 143 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 158 straipsnio 2 dalis; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 5, 8 dalys, 14 straipsnis ir kt.; Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalis; Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis ir kt.); 2) kaip tam tikrų darbinių pareigų vienetas – etatas (pavyzdžiui, DK 89 straipsnis, 109 straipsnio 4 dalis ir kt.). Taigi šios dvi sąvokos – darbovietė ir darbo vieta – turi ir panašumų (kai darbo vieta suprantama, kaip tam tikras etatas darbovietės (darbdavio) organizacinėje struktūroje), ir skirtumų (kai darbo vieta suprantama tik kaip darbo funkcijų atlikimo vieta).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009.

 

 

Dėl darbo sutarties kvalifikavimo kaip terminuotos

Darbo vieta gali būti laikino pobūdžio dėl tokių aplinkybių, kaip darbuotojų atostogos ar liga. Tai aiškiai matyti iš DK 111 straipsnio 3 dalies, kurioje įstatymo leidėjas darbuotojo buvimą atostogose laiko aplinkybe, dėl kurios pavadavimo tikslu, gali būti sudaryta terminuota darbo sutartis su kitu darbuotoju. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atostogų ar ligos pagrindu vienam ar keletui darbuotojų pavaduoti gali būti sudaryta terminuota darbo sutartis.

Įstatymo reikalaujama, kad terminas būtų nurodytas arba nustatytas tinkamai. Terminas paprastai apibrėžiamas tam tikra data, tačiau gali būti apibrėžtas ir siejant jį su tam tikrų aplinkybių atsiradimu, pasikeitimu ir pasibaigimu. Jeigu darbuotojas priimamas dirbti laikinai, pavyzdžiui, nesančiam darbuotojui pavaduoti, tai terminuotoje darbo sutartyje turi būti nurodytos aplinkybės, kurios pagrindžia darbo laikinumą ir apibrėžia jo trukmę. Darbo laikinumą ir tam tikrą trukmę gali pagrįsti darbuotojų buvimo atostogose ar jų ligos faktai. Pavaduojamųjų darbuotojų nebuvimas darbe pasibaigia išnykus aplinkybėms, dėl kurių jie negali būti darbe, t. y. pasibaigus atostogoms ar pasveikus. Kartu pasibaigia poreikis pavaduoti nesantį darbe darbuotoją. Tokiu atveju įvyksta aplinkybė, su kuria buvo siejamas darbo sutarties termino suėjimas. Tada atsiranda pagrindas nutraukti sutartį pagal DK 126 straipsnio 1 dalį. Termino suėjimas savaime darbo sutarties nenutraukia, bet suteikia teisę tai padaryti. Vadinasi, visiškam darbo santykių pasibaigimui reikalingi papildomi veiksmai. Jeigu buvo sudaryta terminuota darbo sutartis dėl laikinai nesančių darbuotojų pavadavimo, o jiems sugrįžus į darbą pavaduojantysis darbuotojas ir darbdavys darbo sutarties nenutraukia, tai pagal DK 126 straipsnio 2 dalį terminuota darbo sutartis įstatymo pagrindu tampa neterminuota.

Sutarčiai tapus neterminuota, ji vėliau negali būti nutraukiama pagal DK 126 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „LUKOIL BALTIJA“, bylos Nr. 3K-3-345/2009.

 

 

Dėl terminuotą darbo sutartį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Tiek teisinis reglamentavimas, tiek teismų praktika nukreipta į tai, jog terminuotos darbo sutarties sudarymas turi būti pagrindžiamas objektyvia būtinybe patenkinti laikinai padidėjusį darbo jėgos poreikį, ir darbas, kurį dirbti sudaroma terminuota darbo sutartis, nėra nuolatinis – jo poreikis ar atlikimas yra objektyviai apribotas laiko (tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje teismų nustatytomis šios konkrečios bylos aplinkybėmis, pripažįsta teisėta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kasatorės darbas archyvare buvo nenuolatinio pobūdžio, nes priklausė nuo laikino poreikio sutvarkyti tam tikrus dokumentus, padėti rengti archyvo pažymas laikotarpiu, kai laikinai padidėjo archyvo darbuotojų darbo krūvis, taip pat kad terminuota darbo sutartis buvo pratęsta kelis kartus dėl kasatorės atliekamo darbo poreikio konkrečiu laikotarpiu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-494/2009

 

 

Dėl įpareigojimo sudaryti darbo sutartį

Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad organizuojant viešąjį konkursą dėl priėmimo į darbą pagal konkurso sąlygas pripažintas jo nugalėtoju asmuo įgyja specialiąją teisę – teisę sudaryti darbo sutartį... Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2006 m. lapkričio 16 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-612/2006, pripažinus pirminio viešojo konkurso rezultatus teisėtais, atsakovas, vykdydamas šią nutartį (CPK 18, 362 straipsniai), turėjo sudaryti su kasatoriumi darbo sutartį, t. y. įgyvendinti kasatoriaus specialiąją teisę, atsiradusią iš pirminio viešojo konkurso rezultatų. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad įgyvendinti šią specialiąją teisę netrukdė nei antrojo viešojo konkurso rezultatai, nei su trečiuoju asmeniu sudaryta darbo sutartis, nes ginčo darbo sutartis galėjo būti nutraukta atsakovo iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009

 

 

            DARBO SUTARTIES PASIBAIGIMAS

 

Dėl darbo sutarties negaliojimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo vykdymo ir keitimo tvarką ir sąlygas bei atsižvelgiant į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. kovo 26 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio rajono skyrius v. A. M., bylos Nr. 3K-3-225/2004).

Minėta, kad organizuojant viešąjį konkursą dėl priėmimo į darbą pagal konkurso sąlygas pripažintas jo nugalėtoju asmuo įgyja specialiąją teisę – teisę sudaryti darbo sutartį, todėl, panaikinus tokio konkurso rezultatus kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai ir gerai moralei, konkursą laimėjęs asmuo netenka šios specialiosios teisės. Specialiųjų teisės aktų (lex specialis) imperatyviai nustatyta, kad ligoninės vadovo darbo sutarties sudarymo pagrindas yra viešojo konkurso rezultatai (1996 m. birželio 6 d. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažinus viešojo konkurso rezultatus negaliojančiais, šių rezultatų pagrindu sudaryta darbo sutartis tampa prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl pripažintina negaliojančia (CK 1. 80 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama darbo sutartis pripažintina negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad trečiojo asmens darbo sutarties nutraukimo priežasties formulavimo aspektu šiuo atveju taikytinas DK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktas (darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009

 

 

Dėl DK ir aukštųjų mokyklų veiklą reglamentuojančių teisės aktų santykio

DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Aukštųjų mokyklų veiklą reglamentuojantys teisės aktai: Aukštojo mokslo įstatymas, universiteto ir atitinkamo fakulteto statutai, kiti vidaus teisės aktai (pvz., reglamentai)  nustato specialią darbo sutarčių su viešo konkurso būdu renkamais fakultetų dekanais sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarką. Tai, kad Aukštojo mokslo įstatyme tiesiogiai neįvardyta, kad aukštosios mokyklos senatas ne tik rektoriaus teikimu tvirtina fakultetų dekanus, tačiau ir atšaukia juos iš einamų pareigų, negali sąlygoti kitokio tarp universiteto ir fakulteto dekano susiklosčiusių teisinių santykių, kurie pagrįsti pasitikėjimu, kvalifikavimo ir lemti, kad darbo teisinių santykių pabaiga būtų reglamentuojama pagal DK... Dėl to, tuo atveju, kai darbo sutartis pasibaigia kito įstatymo (nagrinėjamu atveju Aukštojo mokslo įstatymo) pagrindu, kuriame įtvirtinta  skyrimo, atšaukimo iš einamų pareigų pagrindai ir tvarka, tai darbo sutarties pabaigai darbo kodekso normos netaikytinos. Darbo kodekso normos gali būti taikomos sprendžiant dėl darbo sutarties pabaigos teisinių padarinių, kurių nereglamentuoja Aukštojo mokslo įstatymas ir jo pagrindu priimtas valstybinės aukštosios mokyklos statutas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje P. S. v. Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-39/2009

 

 

Dėl sodininkų bendrijos valdybos pirmininko atleidimo

Valdybos pirmininko laikinasis nedarbingumas negali būti laikomas kliūtimi atšaukti jį iš bendrijos valdybos pirmininko pareigų, nes DK nuostatų, kuriose įtvirtinti darbo sutarties nutraukimo ribojimai, taikymas neatitiktų bendrijos narių susirinkimo absoliutaus teisės atšaukti bendrijos valdybos pirmininką pobūdžio. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atleidžiant ieškovą iš pareigų DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas netaikytinas, o esant ginčui dėl bendrijos valdybos pirmininko atšaukimo iš pareigų teisėtumo turi būti patikrinta, ar nepažeistos Sodininkų bendrijos įstatyme reglamentuotos procedūros.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje P. Ž. v. sodininkų bendrija „Rūta“, bylos Nr. 3K-3-88/2009.

 

 

Dėl viešosios įstaigos savininko (visuotinio dalininkų susirinkimo) procesinės padėties byloje, kurioje šios įstaigos buvęs vadovas ginčija atleidimą iš darbo

Pagal CPK 45 straipsnio, reglamentuojančio netinkamos šalies pakeitimą tinkama, 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu... Darbo byloms CPK 414 straipsnio 2 dalis nustato papildomą netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu procedūrą. Jeigu teismas, nagrinėdamas darbo bylą, nustato, kad ieškinys pareikštas ne tam atsakovui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, ir jeigu netinkamo atsakovo pakeisti tinkamu nėra galimybės pagal CPK 45 straipsnio taisykles ieškovo sutikimu, tai teismas turi teisę savo iniciatyva įtraukti tinkamą atsakovą kaip antrąjį atsakovą ir tik po to nagrinėti bylą iš esmės. Atitinkamai aptariama specialioji teisės norma taikoma ir tuo atveju, kai teismas, nagrinėdamas darbo bylą, nustato, kad atitinkama ieškinio dalis pareikšta ne tam atsakovui, kuris turi atsakyti pagal tą ieškinio dalį. Pažymėtina, kad, skirtingai nuo bendrųjų netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu taisyklių, antrojo atsakovo įtraukimo dalyvauti darbo byloje galimybė nesaistoma ieškovo sutikimo, tokiu atveju darbo byloje dalyvauja du atsakovai, t. y. atsakovo pusėje atsiranda procesinis bendrininkavimas.

Byloje, kurioje darbuotojas (ieškovas) ginčija atleidimo iš darbo teisėtumą ir reiškia būtent su neteisėtu jo atleidimu iš darbo susijusius reikalavimus, tinkamas atsakovas yra darbo materialinių teisinių santykių antroji šalis – darbdavys, o ne pastarojo organai, nepriklausomai nuo jų rūšies, teisinės formos ir pan. Ši taisyklė taikytina nepriklausomai nuo to, kokias pareigas pagal darbo sutartį ėjo darbuotojas (ieškovas), ginčijantis atleidimo iš darbo teisėtumą. Jeigu darbdavio organas, priėmęs sprendimą dėl darbuotojo (ieškovo) ginčijamo atleidimo iš darbo, turi civilinį procesinį subjektiškumą, tai pagal tokio asmens teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi yra pakankamas jo dalyvavimas byloje kaip trečiojo asmens atsakovo pusėje, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų. Kita vertus, tokio organo teisinis suinteresuotumas gali būti pilnai realizuojamas vien tik per darbdavio, kaip atsakovo, dalyvavimą byloje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. VĮ „Vilniaus butai“, bylos Nr. 3K-7-161/2009.

 

 

Dėl viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo teisinių pagrindų

Tuo atveju, kai kiti specialieji teisės aktai, reglamentuojantys atitinkamus teisinius darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio, nenustato specialių darbo sutarties nutraukimo pagrindų, darbo sutartis gali būti nutraukta tik bendraisiais DK nustatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais.

Viešųjų įstaigų įstatyme įtvirtintas šiai bylai aktualus teisinis reglamentavimas nėra diferencijuotas pagal tai, kas yra viešosios įstaigos steigėjas (steigėjai) arba dalininkas (dalininkai), taip pat pagal tai, kokiu būdu (pavyzdžiui, konkurso būdu) viešosios įstaigos vadovas buvo paskirtas į pareigas, o yra universalus. Įtvirtintas teisinis reglamentavimas taikytinas universaliai, nediskriminuojant subjektų dėl viešosios įstaigos dalininkų sudėties, savininko buvimo viešuoju ar privačiu asmeniu ir pan.

Viešosios įstaigos vadovui, skirtingai nei tokios įstaigos kolegialiems organams arba akcinės bendrovės vadovui, netaikomas atšaukimo institutas, kurio taikymas darbo teisėje vertinamas kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindas.

Viešosios įstaigos vadovo darbo sutarties nutraukimui taikytini bendrieji DK nustatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai. Teisės aktai viešosios įstaigos visuotiniam dalininkų susirinkimui (savininkui) nesuteikia absoliučios teisės nutraukti darbo sutartį su šios įstaigos vadovu. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis DK 9 straipsnio 3 dalimi, neleidžiama taikyti pagal analogiją specialiųjų teisės normų, nustatančių bendrųjų taisyklių išimtis. Tai reiškia, kad viešosios įstaigos vadovo atleidimui iš darbo negali būti pagal įstatymo ar teisės analogiją taikomi kituose įstatymuose nustatyti specialūs darbo sutarties nutraukimo pagrindai (pavyzdžiui, nustatyti Akcinių bendrovių įstatyme). Viešosios įstaigos ir jos vadovo statuso teisinis reglamentavimas bei pirmiau išdėstyti motyvai taip pat teikia pagrindą konstatuoti, kad šioje civilinėje byloje nagrinėjamam ginčui dėl viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo pagrindų netaikytina ta kasacinio teismo praktika, kuri suformuota bylose dėl akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) vadovų atleidimo.

Sprendžiant dėl konkretaus juridinio asmens vadovo atleidimo iš darbo pagrindų, būtina įvertinti to juridinio asmens teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą, bendrųjų ir specialiųjų teisės aktų nuostatas, susijusias su šio klausimo reglamentavimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. VĮ „Vilniaus butai“, bylos Nr. 3K-7-161/2009.

 

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo pasekmių

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bendrovės ir jos vadovo teisinių santykių specifiką bei bendrovės vadovą renkančio ir atšaukiančio organo teisės atšaukti jo išrinktą vadovą absoliutumą, laikė, kad, atšaukiant kasatorių iš bendrovės vadovo pareigų, neturėjo būti taikomas DK 130 straipsnyje nustatytas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas, taigi neturėjo būti taikomas ir šalių sudarytos darbo sutarties 11 punktas, kuriame nurodytas DK 130 straipsnis.

Tačiau tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai neišanalizavęs ginčo darbo sutarties 11 punkto turinio, neišsiaiškinęs, ką šios darbo sutarties šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, sulygdamos, kad „įspėjimo terminai, kai ši darbo sutartis gali būti nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 130 straipsnio nuostatas“, kokiu darbo sutarties pasibaigimo atveju ir kokiomis sąlygomis šis punktas taikytinas, neapsvarstęs, ar darbo sutarties 11 punkte užfiksuotu atitinkamu šios sutarties šalių susitarimu buvo sulygta dėl tokių darbo sutarties sąlygų, dėl kurių darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje darbo sutartyje nėra draudimo susitarti, ir ar jos šiuo konkrečiu atveju gali būti pripažintos papildomomis darbo sutarties sąlygomis (DK 95 straipsnio 4 dalis), kurios, kaip ir būtinosios, darbo sutarties šalims yra privalomos ir turi būti vykdomos. Neišsiaiškinus ir nenustačius tikrųjų ginčo darbo sutarties sąlygų ir jomis prisiimtų konkrečių įsipareigojimų, nėra galimybės ginčo šalių teisiniams santykiams pritaikyti materialinės teisės normas. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-210/2009.

 

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis)

Kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu, darbdavio galimi priimti sprendimai yra apribojami darbuotojo pasirinktu darbo sutarties nutraukimo pagrindu; darbuotojui išreiškus savo valią nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, darbdavys negali savo iniciatyva priimti sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo arba sutiko su darbdavio pasiūlymu būti atleistas kitu įstatyme nustatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta svarbi darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu priežastis-darbuotojo liga ar invalidumas, trukdantys tinkamai atlikti darbą,  nėra tapati DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo be įspėjimo pagrindui – kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo. Darbuotojas turi teisę pasinaudoti DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta palankesne darbo sutarties nutraukimo tvarka ir tuo atveju, kai jo sveikatos sutrikimas nėra tokio sunkaus laipsnio, kad būtų nesuderinamas su tolesniu darbu, tačiau jo liga ar neįgalumas objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą. DK 127 straipsnio 2 dalyje nenustatyta  imperatyvių reikalavimų darbuotojo sveikatos būklę patvirtinantiems įrodymams, todėl tokiais įrodymais laikytini įvairios formos, leistinumo ir patikimumo kriterijus atitinkantys duomenys apie darbuotojo sveikatos būklę (išrašai iš ligos istorijos, nedarbingumo pažymėjimai, gydytojų pažymos, pan.), pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojas serga ar yra neįgalus ir tai jam trukdo atlikti savo pareigas pagal darbo sutartį. Vertinimas, ar darbdavys turėjo pakankamai informacijos, kad įsitikintų darbuotojo nurodytos svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį buvimu, priklauso nuo kiekvienos situacijos konkrečių aplinkybių. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-547/2009

 

 

Dėl šalių darbo santykių pasibaigimo (darbo sutarties nutraukimo) teisinio pagrindo

Nutraukus darbo sutartį pasibaigia ir darbo įstatymuose, darbo sutartyje ir (arba) vietiniuose (lokaliniuose) norminiuose teisės aktuose įtvirtintos darbuotojo darbo pareigos (vykdyti darbo funkcijas, laikytis darbo drausmės ir kt.), taip pat pasibaigia ir atitinkama darbdavio teisė reikalauti iš darbuotojo pirmiau nurodytų pareigų vykdymo ir juolab – taikyti drausminę atsakomybę už jų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Drausminės atsakomybės darbuotojui taikymas po to, kai darbo sutartis yra nutraukta ir šalių nebesieja darbo teisiniai santykiai, yra neteisėtas, nesukeliantis teisinių pasekmių darbo teisinių santykių aspektu, o darbdavio įsakymai dėl drausminės atsakomybės aptartomis sąlygomis taikymo yra niekiniai. Pažymėtina ir tai, kad, darbuotojo iniciatyva nutraukus darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, vien tik darbdavio uždelsimas įforminti darbo sutarties nutraukimą savaime nepratęsia darbo sutarties galiojimo, nes priešingu atveju būtų paneigtas darbo santykių sutartinis pobūdis, be to, tokių pasekmių įstatyme neįtvirtinta. Darbdavio neįforminimas arba netinkamas įforminimas darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu savaime nepaneigia įvykusio darbo sutarties nutraukimo fakto, jos nutraukimo teisinio pagrindo ir momento. Jeigu darbdavys, pažeisdamas įstatymų reikalavimus, nevykdo DK 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą, jos nevykdymas gali būti ginčijamas reikalavimu dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009

 

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis)

Kai darbdavys neatsisako jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto minimalaus įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino ir neįformina darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškime nurodytą dieną, kuri yra ankstesnė nei įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje nustatytas minimalus įspėjimo terminas, tai darbo santykiai tęsiasi ir darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu galimybė kitą, nei darbuotojo pareiškime nurodytą dieną, priklauso nuo darbuotojo valios, nes, minėta, darbuotojo reiškiama valia dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, kurių viena yra darbo sutarties nutraukimo data, turi lemiamą vaidmenį nutraukiant darbo sutartį darbuotojo pareiškimu. Darbuotojo pareiškimu išreikšta darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį konkrečią pareiškime nurodytą datą gali būti keičiama, ir toks darbuotojo valios pakeitimas dėl darbo sutarties nutraukimo datos pakeitimo galimas ne tik pateikiant naują pareiškimą, bet tokią valią galima pareikšti ir kitokia objektyvia forma, kuri nekelia abejonių dėl darbuotojo valios darbo sutarties nutraukimo sąlygų pakeitimo klausimu, kai darbuotojo valia dėl darbo santykių nutraukimo su konkrečiu darbdaviu apskritai yra nepakeista, pavyzdžiui, įstatymo nustatyta tvarka neatšauktas prašymas nutraukti darbo sutartį (DK 127 straipsnio 4 dalis).

Tais atvejais, kai darbuotojo atliekamos pagal darbo sutartį darbdavio naudai darbo funkcijos tiesiogiai lemia, kad darbuotojas yra atsakingas už atitinkamas veiklos sritis, kurios yra neatskiriama darbdavio veiklos dalis, darbuotojo naudojimasis turimu patyrimu, kompetencija toje srityje savo interesais ir atitinkamai nebendradarbiavimas su darbdaviu, sprendžiant darbuotojo kompetencijai priskirtus klausimus, nesvarbu, kokia forma tai daroma – veikimu, t. y. sąmoningai ir tikslingai klaidinant darbdavį, ar neveikimu, t. y. nutylint reikšmingas atitinkamam klausimui spręsti aplinkybes ir neinformuojant apie jas darbdavio arba jo atstovo, reiškia, kad darbuotojas piktnaudžiauja savo teise, pažeidžia teisingumo ir sąžiningumo principus  bei atitinkamai darbdavio teises.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje I. O. v. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, bylos Nr. 3K-3-551/2009

 

 

Dėl darbdavio pareigos siūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą

Kito darbo siūlymas vykdant DK 129 straipsnyje darbdaviui nustatytą pareigą išnaudoti galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą turi būti aiškinamas pagal DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus.

Kitas darbas darbuotojui gali būti siūlomas individualiai, bet gali būti siūlomas ir suteikiant darbuotojui informaciją apie laisvas darbo vietas įmonėje ir sudarant sąlygas įspėtam apie atleidimą darbuotojui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl perkėlimo. Darbdavio pareiga perkelti įspėtą apie būsimą atleidimą darbuotoją į kitą darbą reiškia darbuotojo teisę būti perkeltam į kitą darbą, kurį jis pagal profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, sveikatos būklę, gali dirbti. Ši teisė gali būti įgyvendinama ir darbdavio, ir darbuotojo iniciatyva. Įstatyme nenustatyta, kieno iniciatyva turi vykti perkėlimas į kitą darbą vykdant DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl perkėlimo į kitą darbą. DK 35 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas turi sąžiningai naudotis savo teisėmis ir vykdyti pareigas. Šiuo atveju tai reiškia, kad darbuotojas, turėdamas informacijos apie laisvas darbo vietas per įspėjimo laikotarpį, sąžiningai naudodamasis savo teise dėl perkėlimo į kitą darbą pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, turėtų informuoti darbdavį apie savo sutikimą būti perkeltam į kitą konkretų darbą, o darbdavys privalėtų tai svarstyti. DK 129 straipsnio pažeidimu būtų laikoma, jeigu darbuotojui nebūtų suteikta visa informacija apie laisvas darbo vietas įmonėje, nebūtų svarstomi jo pageidavimai dėl perėjimo dirbti į kitą darbą arba be pagrindo jis nebūtų suteiktas ar panašiais atvejais. Informacija apie turimas laisvas darbo vietas gali būti jam pateikta ne tik individualiai, bet ir viešo skelbimo būdu. Pastarasis būdas, pvz., paskelbimas darbdavio įmonėje skelbimų lentoje, jeigu tai įprasta informacijos skelbimo tvarka ir yra prieinama darbuotojui, gali būti pripažinta teismo kaip tinkamas informavimas apie laisvas darbo vietas, nes tai yra darbdavio pranešimas apie laisvas darbo vietas ir bet kas gali pretenduoti į jas. Ne visos tinkamos darbo vietos darbuotojui gali būti individualiai siūlomos tik tokiu atveju, jeigu darbuotojas kitu būdu, pvz., viešu skelbimu, informuojamas apie visas turimas tinkamas darbuotojui laisvas darbo vietas. Viešas skelbimas apie laisvas darbo vietas gali būti vertinamas kaip neindividualaus pobūdžio siūlymas dėl darbo sutarties sudarymo, kuriuo gali pasinaudoti ir gavę įspėjimus apie galimą atleidimą iš darbo darbuotojai. Teismų praktikos nuostata dėl kito darbo siūlymo per visą įspėjimo laiką turi būti vertinama ir taikoma atsižvelgiant į sąžiningumo ir protingumo reikalavimus. Jeigu nustatoma, kad per įspėjimo laiką darbuotojas buvo informuojamas apie darbdavio turimas darbuotojui tinkamas laisvas darbo vietas kitu būdu, pvz., viešu skelbimu, tai ta aplinkybė, kad kiekviena laisva tinkama darbo vieta įspėtam apie atleidimą iš darbo darbuotojui nebuvo pasiūlyta individualiai, nevertinama kaip DK 129 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje J. S. B. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-102/2009.

 

 

Dėl terminuotos darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės

Atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų realumas DK 129 straipsnio 2 ir 5 dalių taikymo prasme nustatytinas pagal tai, ar įsteigus naują skyrių dėl šio naujo padalinio specifikos kasatorius galėjo atlikti darbo sutartimi prisiimtas funkcijas. Aplinkybę, kad kasatorius dėl atliktų struktūrinių pertvarkymų negalėjo eiti naujai įsteigto struktūrinio padalinio vadovo pareigų, privalėjo įrodyti atsakovas (CPK 178 straipsnis).

Darbo sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu  ipso facto reiškia ir darbdavio priimtų vidinių aktų neteisėtumą, kiek jie yra susiję su individualios darbo sutarties nutraukimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje K. V. S. v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas, bylos Nr. 3K-3-488/2009

 

 

Dėl bylos teisminio nagrinėjimo ribų, darbuotojui ginčijant atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus

Nagrinėjamos bylos duomenys bei skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinys teikia pagrindą konstatuoti ir tai, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę kasatoriaus neatvykimo į darbą per visą darbo dieną faktą, iš esmės nevertino kito DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėties elemento – priežasčių, dėl kurių kasatorius nebuvo darbe, svarbos. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius 2008 m. vasario 28 d. tarnybiniame rašte nurodė, kad iš jo atimtos darbo priemonės, kad jis visą dieną laukė įmonės koridoriuje, laiptinėje ir teritorijoje, iš jo buvo atimtas darbuotojo pažymėjimas (T. 1, b. l. 21); iš esmės analogiški duomenys nurodyti ir kasatoriaus 2008 m. vasario 29 d. tarnybiniame pranešime (T. 1, b. l. 18) bei 2008 m. kovo 12 d. skunde (T. 1, b. l. 41); 2008 m. kovo 14 d. tarnybiniame pranešime nurodoma apie anksčiau pateiktus tarnybinius pranešimus, į kuriuos negauna jokio atsakymo (T. 1, b. l. 13). Taigi bylos nagrinėjimo metu kasatorius nuosekliai apeliavo į tai, kad atsakovas atėmė iš jo darbo priemones, nepaskyrė kasatoriui objekto, kuriame šis galėtų dirbti, nesuteikė darbo vietos (darbo funkcijoms atlikti), nesprendė klausimo dėl kasatoriaus atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva, darė psichologinį spaudimą išeiti iš darbo savo noru. Teisėjų kolegijos vertinimu, išsamiai neištyrus ir neįvertinus šių kasatoriaus nurodomų aplinkybių, lieka nepašalintos pagrįstos abejonės dėl kasatoriaus neatvykimo į darbą priežasčių svarbos, t. y. dėl galimos darbdavio įtakos kasatoriaus neatvykimui į darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priima civilinėje byloje A. A. v. bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB „Lautra motors“, bylos Nr. 3K-3-437/2008). Tuo tarpu skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl šių kasatoriaus nurodomų aplinkybių iš viso nepasisakyta ir tai teikia pagrindą sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į CPK 185 straipsnio pažeidimą.

Tinkamai neištyrus ir neįvertinus šių su darbo drausmės pažeidimų padarymu susijusių kasatoriaus nurodomų aplinkybių, nėra galimybės patikrinti, ar atsakovas (net ir pasitvirtinus DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo abiem sudėties elementams), skirdamas drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – laikėsi DK 238 straipsnyje nustatytų reikalavimų, t. y. ar atsižvelgė į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009.

 

 

Dėl ieškovo atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus

Darbdavys įsakyme dėl atleidimo iš darbo nenurodė, kokį konkretų darbo drausmės pažeidimą padarė ieškovas, prieš skirdamas ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, raštu nepareikalavo, jog ieškovas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, konfliktą mačiusio kito trenerio paaiškinimą priėmė tik atleidus ieškovą iš darbo, t. y. darbdavys neįrodė, kad pasirašė įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 240 straipsnio reikalavimus. Be to, teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad darbdavys tyrimą pradėjo tik pagal trenerės R. A. tarnybinį pranešimą, šios veiksmams pagal ieškovo tarnybinį pranešimą ištirti nebuvo sudaryta komisija, o iš įsiteisėjusio Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje matyti, kad konflikto iniciatorius buvo ne tik ieškovas, jo veiksmuose nebuvo nustatyta jokių smurtinių veiksmų, konstatuoja, jog atsakovas nepagrįstai vertino tik ieškovo elgesį, visiškai netyrė trenerės R. A. veiksmų atitikties darbo drausmei, t. y. darbdavys, spręsdamas dviejų kolegų kilusį ginčą, neišliko objektyvus ir nešališkas, vertino tik vieno darbuotojo nusižengimą. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, atsižvelgęs tik į vieno iš konflikto dalyvių – ieškovo – veiksmus, paskyręs jam drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – nesant darbuotojo pasiaiškinimo, neatsižvelgė nei į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, nei į sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, kitas aplinkybes, neįrodė šio darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės, taip pat pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, priimdamas įsakymą nesant ieškovo pasiaiškinimo ir nenurodant konkretaus darbo drausmės pažeidimo, apsiribojant tik tuo, kad per paskutinius dvylika mėnesių šiam darbuotojui buvo taikyta drausminė nuobauda (DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje D. C. v. VŠĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-393/2009.

 

 

Dėl DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo

Pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra ne bet kokia informacija apie darbuotojo sveikatos būklę, o tik medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvada, pateikiama specialiųjų teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Nagrinėjamu atveju ieškovas dirbo autobuso vairuotoju. Vairuotojų sveikatos patikrinimas reglamentuojamas sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ patvirtintoje Vairuotojų sveikatos tikrinimo tvarkoje... Kiti dokumentai, raštai, išvados, pažymos ir pan. vertintini tik kaip pagrindai priimti sprendimus dėl neeilinio vairuotojo sveikatos patikrinimo pagal Vairuotojų sveikatos tikrinimo tvarką, tačiau  negali pakeisti medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvados  DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo prasme.  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB „Marijampolės autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-525/2009

 

 

DARBO IR POILSIO LAIKAS

 

Dėl priverstinės pravaikštos

Priverstinė pravaikšta, už kurią mokamas atlyginimas pagal DK 297 straipsnį, yra tas laiko tarpas, kurį darbuotojas nedirba dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Ji yra nuo atleidimo iš darbo dienos iki darbuotojo grąžinimo į tą patį darbą arba teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Jeigu darbuotojui nesudaromos galimybės teisminio ginčo metu sugrįžti į tą patį darbą, tai visas ginčo trukmės laikas gali būti laikomas priverstine pravaikšta. Kitos darbo vietos siūlymas paprastai yra kito darbo siūlymas. Jo atsisakymas nevertinamas kaip darbuotojo nesąžiningas elgesys, dėl kurio darbuotojui nebūtų priteisiamas įstatymo nustatytas apmokėjimas už priverstinės pravaikštos laiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „LUKOIL BALTIJA“, bylos Nr. 3K-3-345/2009

 

 

DARBO UŽMOKESTIS

 

Dėl darbo užmokesčio

Vadovaujantis DK 186 straipsnio 2 dalimi darytina išvada, kad darbo užmokestis apima ir premijas, kurios numatytos darbo sutartyse už tam tikrų rodiklių įvykdymą, kuriuos įvykdęs darbuotojas įgyja subjektyvią teisę reikalauti premijos, o darbdavys privalo ją išmokėti. Tokios premijos nelaikytinos skatinimo priemonėmis DK 233 straipsnio prasme, o yra pagal savo pobūdį priskirtinos darbo užmokesčiui ir yra darbo užmokesčio sudedamosios dalys.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai remdamiesi kasacinio teismo praktika tam, kad tinkamai būtų taikomos materialinės teisės normos, turėjo nustatyti, ar premijos buvo mokamos pagal iš anksto nustatytus rodiklius. Teismai nagrinėjamoje byloje ieškovui mokamas premijas priskirti ne skatinimo priemonėms DK 233 straipsnio prasme, o darbo užmokesčiui pagal DK 186 straipsnį, galėjo tik nustatę, kad premijos buvo mokamos pagal iš anksto nustatytus rodiklius, tačiau tokių aplinkybių nenustatinėjo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-284/2009.

 

 

Dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas skaičiuodami vidutinį darbo užmokestį pagrįstai  įtraukė ir ieškovo gaunamas premijas už atliktą darbą. Tačiau atsakovas kasaciniame skunde nurodė, kad, apskaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo  tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) reikalavimai... Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas   iš   skaičiuojamojo   laikotarpio   užmokesčio, priskaičiuoto  už  atliktą  darbą  ar  dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose  nenumatyta  kitaip),  įskaitant  visas  darbo apmokėjimo rūšis,  nurodytas  šio  Aprašo  3.1-3.4  punktuose,  ir mėnesines premijas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš šios Aprašo normos akivaizdu, kad vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ir mėnesinių premijų, atsakovo vadovo įsakymais skirtų už skaičiuojamojo laikotarpio darbą. Taigi šiuo atveju svarbu ne kokio dydžio premijos ieškovui buvo išmokėtos 2007 m. lapkričio, gruodžio ir sausio mėnesiais, o kokio dydžio premijos buvo skirtos ieškovui už nurodytų mėnesių darbą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-284/2009.

 

 

Dėl delspinigių už pavėluotai išmokėtą viršvalandinio darbo nepriemoką 

Apeliacinės instancijos teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad darbdavys nėra kaltas dėl ieškovams pavėluotai išmokėtos nepriemokos už viršvalandinį darbą, nes kolektyvinės sutarties nuostatos visoms jos šalims, taigi ir darbdaviui, kol tos nuostatos nepakeistos ar nepapildytos nustatyta tvarka, turi norminio teisės akto galią, dėl to atsakovas taikė kolektyvinės sutarties nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje V. G. ir kt. v. VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“, bylos Nr. 3K-3-150/2009.

 

 

Dėl teisės į dienpinigius vykstant į tarnybines komandiruotes

Tarnybinė komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Kai lingvistiškai aiškinant darbo sutartį negalima konstatuoti tokio susitarimo buvimo, siekdamas atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes. Aiškindamas darbo sutartį teismas turi diskreciją vertinti, ar susitarimas atitinka DK 35 straipsnio reikalavimus.

Teismas, nagrinėdamas komandiravimo į užsienio valstybę atvejį, turi ex officio patikrinti, ar tokiu atveju komandiruoto į užsienį darbuotojo teisių apsaugai taikytinos ES teisės aktų ir jas įgyvendinančių specialiųjų nacionalinės teisės aktų nuostatos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. Koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009

 

 

Dėl premijos, kaip darbo užmokesčio sudėtinės dalies, skyrimo tvarkos

Premiją, kurią darbdavys gali skirti darbuotojui kaip paskatinimą, reikia skirti nuo premijų, kurios pagal savo pobūdį yra sudėtinė darbo užmokesčio dalis pagal DK 186 straipsnio 2 dalies prasmę. Premija, kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis, darbuotojui skirtina už tam tikrų rodiklių įvykdymą, kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas, ir tokia premijos skyrimo tvarka turi būti reglamentuota kolektyvinėje ar darbo sutartyje, darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją išmokėti, tuo tarpu premija, kaip skatinimo priemonė, yra nukreipta į ateitį kaip motyvacinė priemonė darbuotojui ir jis neturi teisės tokios premijos reikalauti, nes tai yra darbdavio diskrecijos teisė skirti premiją ar ne. Taigi pagrindinis premijos kaip skatinimo priemonės pagal DK 233 straipsnį ir premijos kaip darbo užmokesčio sudėtinės dalies pagal DK 186 straipsnį skirtumas yra premijos skyrimo ir išmokėjimo tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje E. Z. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-523/2009

 

 

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, t. y. kad atsakovas ne dėl kasatorės kaltės su ja (kasatore) iki galo neatsiskaitė įstatyme nustatytu laiku. Byloje nustatyta, kad atsakovas įstatyme nustatytu laiku neišmokėjo kasatorei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, t. y. sumos, didesnės nei jos (kasatorės) vieno mėnesio darbo užmokestis.

Atsižvelgdama į nustatytas bylos faktines aplinkybes, tarp jų – uždelstos išmokėti išmokos dydį, DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei nurodytą šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kuriais, apeliuojant į atsakovo klaidą nurodant kasatorės atleidimo iš darbo teisinį pagrindą, atitinkamų išmokų jai (kasatorei) išmokėjimą, kasatorės valią nutraukti darbo santykius, jos kaltę dėl atsakovo padarytos klaidos, taip pat kasatorės sąmoningą proceso vilkinimą, teigiama, kad šioje byloje DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo atsiskaityti laiką – negali būti taikoma visa apimtimi.

Teismui taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, vidutinis darbo užmokestis (vidutinio darbo užmokesčio dalis, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma) darbuotojui priteisiamas už uždelsimo atsiskaityti laiką. Spręsdamas dėl šios išmokos priteisimo, teismas turi nustatyti faktines aplinkybes, kiek truko uždelsimo atsiskaityti laikas, už kurį darbuotojui priteistina aptariama išmoka, ar tas laikas yra (nėra) pasibaigęs.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. UAB „Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009.

 

 

Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo

Kasatoriaus nuomone, darbuotojo teisė į išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei pačios priverstinės pravaikštos konstatavimas priklauso nuo aplinkybės, ar darbuotojas po neteisėto atleidimo dirba ir gauna darbo užmokestį kitoje darbovietėje. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptariamų išmokų dydžiai ir laikotarpis yra nustatyti įstatyme, kuriame nenurodyta jokios galimybės šias išmokas mažinti dėl to, jog darbuotojas po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009.

 

 

DARBO DRAUSMĖ

 

Dėl drausminių nuobaudų skyrimo

Pagal DK 157 straipsnio 1 punktą pertrauka pavalgyti yra poilsio laikas. DK 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojas pertrauką pailsėti ir pavalgyti naudoja savo nuožiūra. Pagal DK 156 straipsnį poilsio laikas yra laisvas nuo darbo laikas, todėl konstatavimas, kad darbas neatliktas tuo metu, kai nesibaigė poilsio laikas (paskutinę poilsio laiko minutę), reiškia darbdavio pretenzijas darbuotojui dėl neatlikto darbo tuo metu, kai to darbo darbuotojas neprivalėjo atlikti.

Darbdavio priimtas įsakymas skirti dvi drausmines nuobaudas reiškia, kad darbuotojui buvo taikyta drausminė nuobauda. Toks įsakymas savaime nėra neteisėtas, jeigu faktiškai buvo pagrindas skirti drausminę nuobaudą. Teisėjų kolegija laiko, kad tuo atveju, kai vienu įsakymu (nurodymu) už tą patį darbo drausmės pažeidimą yra paskirtos kelios drausminės nuobaudos, tai jos vertintinos kaip viena ir laikytina, kad yra paskirta griežtesnė iš jų drausminė nuobauda.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009.

 

 

Dėl DK 235 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo

Nagrinėjamoje byloje darbdavys kasatoriaus smurtą prieš UAB „Rovasta“ direktorę kvalifikavo kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą. Nors kasatorius nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo neteisėtus veiksmus, ir kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė, kokį teisės aktą ar darbo pareigas jis pažeidė, tačiau teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Nustatytas teisinis reglamentavimas turi užtikrinti, kad darbo teisės ir pareigos būtų įgyvendinamos sąžiningai, teisingai ir protingai. Darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise (DK 35 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje V. Z. v. UAB „Rovasta“, bylos Nr. 3K-3-144/2009.

 

 

Dėl darbo drausmės pažeidimo sudėties

Kasacinio teismo teisėjų kolegija vadovaujasi teismų nustatytomis aplinkybėmis ir šios bylos aplinkybių kontekste pažymi, kad, net ir esant formaliam darbo tvarkos taisyklių įpareigojimui darbuotojui kasdien visą darbo dieną dirbti darbovietėje, tačiau atsakovui pripažinus, kad pagrindinė ieškovo darbo funkcija buvo tik naujų pacientų paieška, ieškovui ir atsakovo vadovui esant vieninteliais akcijų savininkais (lygiomis dalimis, po 50 proc.), taip pat ieškovo įsidarbinimo metu jiems buvus sutuoktiniais, lėmė ilgą laiką trukusią padėtį, kai ieškovui nebuvo taikomas reikalavimas kiekvieną darbo dieną atvykti į darbovietę ir joje dirbti nustatytą laiką, juolab kad ir ieškovo atliekamo darbo pobūdis nėra susijęs su būtinumu (poreikiu) darbą dirbti vien klinikos patalpose. Teismams nustačius, kad tomis dienomis, kurias atsakovas fiksavo ieškovui pravaikštas, ieškovas užsiėmė pacientų paieška bei atsakovui priklausančio automobilio remontu, konstatuotina, kad ieškovo elgesys, palyginus su prieš tai buvusiu, atsakovo atžvilgiu liko nepakitęs. Taigi, esant ilgą laiką trukusiam kitokiam, negu apibrėžta darbo tvarkos taisyklėse, darbuotojo elgesiui, kuris nepaneigia pareigos dirbti darbdavio interesui, o darbdaviui (vadovui) tai žinant ir toleruojant (ilgą laiką mokant atlyginimą, skatinant, suteikiant naudotis klinikos automobilį), darytina išvada, kad, nors formaliai ir pažeidžiama darbovietėje nustatyta darbo tvarka, tačiau atitinkamas esamą padėtį žinančio atsakovo elgesys, trunkantis ilgą laiką, paveikia darbuotojo ir darbdavio santykius taip, kad nelieka pagrindo konstatuoti darbuotojo neteisėtą elgesį ir kaltę, t. y. nenustatyta tokių darbo drausmės pažeidimą sudarančių elementų kaip darbo drausmės pažeidimo objektyvioji ir subjektyvioji pusės, o nesant pažeidimą sudarančių elementų viseto, negalimas ir darbo drausmės pažeidimo fakto konstatavimas. Tik darbdaviui iš naujo informavus darbuotoją apie darbo tvarkos taisyklių tinkamą laikymąsi, ateityje už šios tvarkos pažeidimus būtų galima taikyti drausminio poveikio priemones (DK 35 straipsnis, 227 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009.

 

 

Dėl darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo

Pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet taip pat siekiama maksimaliai užtikrinti, kad ir darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Įstatyme nenustatyta papildomo pasiaiškinimo galimybės, tačiau jeigu darbuotojo pateiktas pasiaiškinimas tam tikrais aspektais yra neišsamus ir (ar) nepakankamas, kad darbdavys galėtų maksimaliai objektyviai įvertinti susidariusią situaciją, tai darbdavys turėtų pareikalauti darbuotoją pateikti trūkstamą būtiną informaciją, aišku, jeigu taip darbdaviui leidžia elgtis DK 241 straipsnyje nustatyti drausminės nuobaudos skyrimo terminai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009.

 

 

Dėl termino paskirtai nuobaudai ginčyti

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atsižvelgdami į atsakovo pareikštą prašymą ginčo santykiams taikyti ieškinio senatį, sprendė šį klausimą ir nurodė, kad atsakovo nurodytas trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją yra ne ieškinio senaties, o procedūrinis terminas, todėl, sprendžiant paskirtos ieškovui pastabos pagrįstumą, taikytinas DK 27 straipsnio 32 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.. Bylą nagrinėję teismai, nagrinėjamu atveju netaikę DK XIX skyriaus normų, pažeidė materialinės teisės normas, nes, tikrindami ieškovui paskirtos nuobaudos – pastabos – pagrįstumą, neatsižvelgė į CK 1.126, 1.128–1.131 straipsniuose nustatytas ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles. Juolab kad, remiantis DK 243 straipsniu, pagal kurį drausminė nuobauda galioja vienerius metus nuo jos paskyrimo, netikslinga bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad drausminei nuobaudai apskųsti taikytinas DK 27 straipsnio  2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje D. C. v. VŠĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-393/2009.

 

 

Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo – skyrimo teisėtumo

Pažymėtina, kad darbdavys turi raštu pareikalauti prasižengusį darbuotoją pasiaiškinti, o teikti pasiaiškinimą yra darbuotojo teisė, bet ne pareiga, tuo tarpu atsakovas ieškovės atsisakymą rašyti pasiaiškinimą pripažino atskiru darbo drausmės pažeidimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. SB „Volungėlė“, bylos Nr. 3K-3-448/2009

 

 

ŽALOS DARBUOTOJUI ATLYGINIMAS

 

Dėl neturtinės žalos neteisėto atleidimo iš darbo atveju

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog jai padaryta neturtinės žalos. Tokia išvada yra pagrįsta, nes neteisėto atleidimo iš darbo faktas, kaip toks, savaime nereiškia, kad darbuotojas patyrė neturtinės žalos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009.

 

 

Dėl darbuotojui, netekusiam dalies darbingumo, atlygintinos turtinės žalos dėl negautų pajamų

Pagal CK 6.283 straipsnio 2 dalį fiziniam asmeniui sveikatos sužalojimo atveju turi būti atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota. Negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Negautų pajamų dydis, esant ginčui, turi būti įrodytas. Jo įrodinėjimo pareiga byloje tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis). Pagal ieškovės teisės į žalos atlyginimą atsiradimo metu galiojusio Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 26 punkto redakciją, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 29 d., sumos materialinei žalai atlyginti bei teismų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti buvo neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. liepos 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008, nurodė, kad žalos (kaip negautų pajamų) atlyginimo suma savo teisine prigimtimi nėra tapati negauto darbo užmokesčio priteisimui. Nurodytoje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad pajamų bei socialinio draudimo mokesčių gavėjai pagal įstatymą būtų valstybės ir socialinio draudimo biudžetai, o ne pats ieškovas. Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad, ieškovės naudai priteisdamas negautas pajamas už 2005-2006 m. laikotarpį neatskaičius mokesčių, apeliacinės instancijos teismas sudarė prielaidas ieškovei gauti daugiau, negu realiai padaryta žalos... Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad jeigu sumos turtinei žalai atlyginti už atitinkamą laikotarpį yra pagal įstatymus priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, tai fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju jo darbo užmokesčio forma realiai negautos pajamos apskaičiuojamos atsižvelgiant į jo VDU, iš kurio yra išskaičiuoti privalomi į biudžetą mokesčiai.

Darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais sprendžiant dėl turtinės žalos dėl negautų pajamų atlyginimo turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į darbuotojo netekto darbingumo lygį; negautų pajamų sąvoka turi būti suprantama kaip prarasto darbingumo procento piniginė išraiška per tam tikrą laikotarpį. Darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais turtinės žalos dėl negautų pajamų atlyginimo laikotarpį (terminą, už kurį priteisiamas tokios žalos atlyginimas) lemia sužaloto darbuotojo atitinkamo darbingumo netekimo laikotarpis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. UAB „Yazaki Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-174/2009.

 

 

Dėl neturtinės žalos atlyginimo darbuotojui, netekusiam dalies darbingumo

Teismų pareiga atsižvelgti į kitose bylose suformuotus precedentus dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio jokiu būdu nepaneigia ir neprieštarauja CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatoms bei suformuotai praktikai, kad priteistinos neturtinės žalos dydis nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. atsižvelgimas ir (arba) rėmimasis suformuota teismų praktika nepaneigia ir neprieštarauja konkrečios bylos ginčo santykio bei žalą patyrusio (patiriančio) darbuotojo individualumui.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju ieškovei iš kasatoriaus priteistas 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas viršija teismų praktikoje panašiais atvejais priteisiamas sumas ir neatitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijų. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra išsamiai ir detaliai įvertintos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose, teisėjų kolegijos nuomone, yra faktinis ir teisinis pagrindas ieškovei iš kasatoriaus priteisti 50 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalys, kuriose nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei iš kasatoriaus priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas „padidinamas“ ir „mažinamas“, yra suformuluotos ydingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos ir Kanados UAB „Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-157/2007, nurodė, kad iki tol, kol teismas neturtinės žalos dydžio nenustatė, konkretaus mažintino žalos atlyginimo dydžio nėra.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. UAB „Yazaki Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-174/2009.

 

 

Dėl neturtinės žalos

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjama byla neturtinės žalos atlyginimo aspektu yra specifiška tuo, jog šalių darbo sutartis nutraukta būtent darbuotojo (ieškovo) pareiškimu, t. y. jam, o ne darbdaviui (kasatoriui) inicijavus darbo santykių pasibaigimą... Šiuo aspektu konstatuotina, kad ieškovui neturtinė žala kilo ne dėl neteisėto atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, o dėl darbdavio netinkamo darbo sutarties nutraukimo įforminimo ir su juo (netinkamu įforminimu) susijusių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydžio, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog ieškovas yra neteisėtai atleistas iš darbo, taip pat į tai, kad ieškovo pažeistos teisės yra apginamos ir konstatuojant darbdavio neteisėtus veiksmus – be kita ko, netinkamą darbo sutarties nutraukimo įforminimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti kasacinį skundą ir ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 1000 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009

 

 

Dėl neteisėtu atleidimu iš darbo padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio

Nukentėjusiojo pareiga pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos atlyginimo dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų.

Taigi teisingo ir lygiateisio neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimas apima teismo pareigą išsamiai įvertinti bylos faktines aplinkybes ir dėl konkretaus materialios kompensacijos už neturtinę žalą dydžio spręsti pagal reikšmingais pripažintų ir nukentėjusio asmens pagrįstų šios žalos įvertinimo pinigais kriterijų visumą. Kita vertus, ši pareiga sietina ne su būtinybe teismui kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytus bei teismų praktikoje suformuluotus kriterijus, bet su galimybe, priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, nuspręsti dėl joje teisiškai reikšmingais pripažintinų kriterijų. Taigi dėl to, kurie iš CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų bei teismų praktikoje suformuluotų ir taikomų neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų yra reikšmingi, o kurie iš jų neturi teisinės reikšmės neturtinės žalos atlyginimo dydžiui konkrečioje byloje parinkti, sprendžia teismas, laikydamasis pirmiau nurodytų materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio nustatymo principų. Pažymėtina, kad konkrečiu atveju reikšmingais pripažintinų kriterijų visumą sudaro ne tik nukentėjusiojo išvardyti bei konkrečia pinigų suma įvertinti jo dvasiniai, emociniai išgyvenimai ir (ar) fiziniai kentėjimai, bet ir tiek su nukentėjusiojo, tiek su žalą padariusio asmens situacija susijusios faktinės aplinkybės, kurios leistų teismui spręsti, kokia apimtimi tokie subjektyvūs nukentėjusio asmens vertinimai turi objektyvų pagrindą. 

Nagrinėjamoje byloje kasatorei iš atsakovo priteistas 85 000 Lt neturtinės žalos už neteisėtą atleidimą iš darbo atlyginimas viršija teismų praktikoje panašiais atvejais priteisiamas sumas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje D. B. v. AB „Krekenavos agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-544/2009

 

 

Dėl ieškovės teisės į neturtinės žalos, mokant jai dalį darbo užmokesčio be apskaitos dokumentų, atlyginimą

Atsižvelgdama į nurodytą CK 6.250 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo šios materialiosios teisės normos skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje taikymo, kasatorės grindžiamus tuo, kad neturtinės žalos, kai ši padaryta dėl nusikaltimo, atlyginimas, nustatytas įstatyme, todėl ji neturėjo įrodinėti šios žalos fakto, o tik pagrįsti už šią žalą reikalaujamos piniginės kompensacijos dydį. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. baudžiamuoju įsakymu konstatuoti atsakovo nusikalstami veiksmai, mokant kasatorei ir kitiems darbuotojams dalį atlyginimo be apskaitos dokumentų, vertintini (tai teisingai nurodo ir atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą) kaip nusižengimas finansų sistemai, o ne kaip nusikaltimas kasatorei, kaip asmeniui, dėl kurio ji, remdamasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, galėtų reikšti atsakovui reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kaip padarytą dėl nusikaltimo.

Kasatorė, sąmoningai sutikdama su darbo užmokesčio dalies be apskaitos dokumentų mokėjimu bei priimdama jai tokiu būdu mokamą darbo užmokesčio dalį, konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog prisiima negatyvių padarinių, galimų patenkant į tokią situaciją, riziką, todėl padarė teisingą išvadą, kad atsakovo civilinė atsakomybė už ieškovės nurodytus emocinius išgyvenimus ir nepatogumus, gaunant dalį atlyginimo be apskaitos dokumentų, negali atsirasti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje D. B. v. AB „Krekenavos agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-544/2009

 

 

DARBUOTOJO ATSAKOMYBĖ

 

 Dėl akcinės bendrovės filialo vadovo atsakomybės už akcinei bendrovei padarytą žalą

Tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas.

Atsakovas, kaip filialo vadovas, turi atsakyti už tai, kad jo vadovavimo laikotarpiu filiale buvo atliekamos neteisėtos finansinės operacijos, neteisėtai mokant už prekes ir paslaugas, kurios filialui apskritai nebuvo reikalingos arba kurios nebuvo gautos ir suteiktos, nes šie faktai reiškia, jog atsakovas netinkamai, aplaidžiai ėjo savo kaip įmonės filialo vadovo pareigas. Dėl atsakovo argumentų, kad nenustatyta jo kaltės dėl ieškovo įmonei atsiradusios žalos, pažymėtina, jog byloje nustatytos aplinkybės, kad šio atsakovo vadovavimo laikotarpiu filiale buvo klastojami finansiniai dokumentai, patvirtina, jog vadovas nerūpestingai ėjo pareigas (nebuvo dėmesingas, atidus), o tai reiškia šio atsakovo kaltę neatsargumo forma.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009

 

 

Dėl visiškos materialinės atsakomybės pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą

Dėl to, kad visiška materialinė atsakomybė DĮK 145 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu taikoma, jeigu nustatoma darbuotojo veiksmuose tam tikrų baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių, be to, nepriklausomai nuo to, buvo dėl konkretaus darbuotojo inicijuotas baudžiamasis persekiojimas (ikiteisminis tyrimas) ar ne, buvo konkrečiam darbuotojui taikoma baudžiamoji atsakomybė ar ne, teisėjų kolegija atmeta atsakovų kasacinių skundų argumentus, jog visiška materialinė atsakomybė aptariamu pagrindu taikoma tik tada, kai nustatyti visi būtini nusikaltimo sudėties elementai, be to, kai nusikaltimo požymiai ir padaryta žala konstatuoti baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka.

Visiškos materialinės atsakomybės pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą sąlygos iš esmės skiriasi nuo nustatytų DK 255 straipsnio 2 punkte: pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą visiška materialinė atsakomybė taikoma už darbuotojo veiksmais, turinčiais baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių, o pagal DK 255 straipsnio 2 punktą – už nusikalstama veika padarytą žalą, todėl įstatymų leidėjo ir nustatyta, kad nusikalstama veika turi būti konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009

 

 

Dėl žalos, padarytos kelių darbuotojų kaltais veiksmais, atlyginimo 

Ieškovui, t. y. darbdaviui, žala padaryta penkių atsakovų, t. y. darbuotojų, kuriems taikytina visiška materialinė atsakomybė DĮK 145 straipsnio 3 punkto pagrindu. Dėl to teismai turėjo nustatyti konkretaus darbuotojo padarytos žalos dalį, kurią jis turi atlyginti visiškai (DĮK 147 straipsnio 1 dalis). Darbuotojo atsakomybės dalis nustatoma atsižvelgiant į jo pareigas, įgaliojimų apimtį, vykdytų darbo funkcijų svarbą, atliktų veiksmų (neveikimo) įtaką žalai atsirasti, pažeidimo pobūdį (žala atsirado dėl konkretaus darbuotojo neveikimo, tam tikrų pareigų neatlikimo, dėl netiesioginių veiksmų ar dėl aktyvių veiksmų, tiesiogiai lėmusių nuostolius ir pan.), darbo trukmę, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009

 

 

INDIVIDUALUS DARBO GINČAS

 

Dėl Darbo kodekse nustatytos  išankstinės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos reikalavimo taikymo tuo atveju, kai darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu, nepasibaigus įspėjimo terminui, atleidimo datą perkeliant įspėjimo termino pabaigos dienai

Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai įsakymas dėl darbuotojos atleidimo iš darbo buvo priimtas nepasibaigus DK 130 straipsnyje nustatytam įspėjimo terminui, atleidimo datą nukeliant įspėjimo termino pabaigai. Analogiškose situacijose nagrinėjant ginčus, kilusius po įsakymo dėl darbuotojo atleidimo iš darbo priėmimo ir darbuotojui ieškinį teismui pateikus iki įsakyme nurodytos atleidimo iš darbo datos, dėl privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos turi būti sprendžiama pagal tai, ar šiuo laikotarpiu darbuotoją ir darbdavį siejo faktiniai ryšiai, atitinkantys DK 93 straipsnyje nurodytus darbo sutarties požymius. Jeigu po įsakymo dėl atleidimo iš darbo priėmimo darbuotojas toliau nebedirbo darbdavio suteikto darbo, paklusdamas darbovietės darbo tvarkai, tai reiškia, kad, nepaisant formalios atleidimo iš darbo datos nukėlimo, darbo santykiai yra pasibaigę (nutrūkę). Tokiu atveju tarp buvusių darbuotojo ir darbdavio kilusių darbo ginčų nagrinėjimui turi būti taikoma DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punkto norma, kad tokie ginčai nagrinėjami nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. AB „Mažeikių nafta“, bylos Nr. 3K-3-135/2009.

 

 

Dėl privalomos ikiteisminės darbo ginčo sprendimo tvarkos

Teismai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, nustatė, kad kasatorius apie darbo sutarties nutraukimą dėl svarbios priežasties (darbdavio įsipareigojimų, prisiimtų darbo sutartimi, nevykdymo; DK 127 straipsnio 2 dalis) raštu įspėjo darbdavį daugiau kaip prieš tris dienas, tačiau darbdavys, nesutikdamas su kasatoriaus darbo sutarties nutraukimo pagrindu, nenutraukė darbo sutarties ir darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymi, kad kasatorius nuo 2008 m. lapkričio 14 d. neatvyksta į darbą be pateisinamos priežasties. Dėl to teismai padarė išvadą, kad kasatoriaus ir darbdavio darbo santykiai nenutrūkę, todėl nėra pagrindo taikyti DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktą, pagal kurį darbo ginčas, kai darbdavio ir darbuotojo darbo santykiai yra nutrūkę, nagrinėtinas tiesiogiai teisme. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatoriaus ir jo darbdavio ginčui taikytina privaloma išankstinė jo nagrinėjimo ne teisme (darbo ginčų komisijoje) tvarka. Nustatęs, kad kasatorius, nesilaikydamas privalomos išankstinės ginčo išnagrinėjimo ne teisme tvarkos, dėl darbo ginčo išsprendimo kreipėsi tiesiogiai į teismą, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 412 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 21 d. nutarties, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį, bylos Nr. 3K-3-170/2009.

 

 

Dėl darbo ginčų komisijos kompetencijos priimti sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu

Darbo ginčų komisijos kompetenciją lemia pareiškėjo prašyme nurodyti reikalavimai ir juos pagrindžiančios aplinkybės (DK 290 straipsnis). Tai reiškia, kad darbo ginčų komisija konkretų ginčą nagrinėja ne bet kaip, o pagal konkrečiame prašyme išdėstytus reikalavimus. Komisijos sprendimu reikalavimai visiškai ar iš dalies tenkinami arba pripažįstami nepagrįstais ir atmetami. Nagrinėjamoje byloje darbo ginčų komisijai buvo įteiktas ieškovės prašymas perskaičiuoti darbo užmokestį, panaikinti drausmines nuobaudas bei įpareigoti darbdavį atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Darbo ginčų komisija, 2008 m. vasario 15 d. posėdyje spręsdama ieškovės ir kasatoriaus (darbdavio) darbo ginčą pagal ieškovės prašyme išdėstytus reikalavimus, priėmė sprendimą nutraukti ieškovės darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, išmokant 1500 Lt bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Toks sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų dėl kelių priežasčių. Pirma, darbo ginčų komisija turi priimti sprendimą dėl prašyme nurodytų darbuotojo reikalavimų, o reikalavimo nutraukti sutartį šalių susitarimu nebuvo pareikšta. Antra, darbo sutartis gali būti nutraukiama šalių susitarimu tik abiem sutarties šalims išreiškus tokią valią, o ne trečiajam asmeniui (šiuo atveju – darbo ginčą nagrinėjančiam organui) priėmus atitinkamą sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje I. O. v. UAB „Ost Logistik“, bylos Nr. 3K-3-246/2009.

 

 

Dėl ieškinio priėmimo stadijos ir darbo bylų teismingumo

Kasatorė, teikdama Utenos rajono apylinkės teismui ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, argumentavo, kad pagal susitarimą su darbdaviu ir faktiškai dirbtą darbą jos darbo vieta buvo Utenos rajonas. Sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, šių argumentų pakanka pripažinti, kad kasatorės pasirinkimu pagal CPK 411 straipsnio 2 dalį ieškinys teismingas ir gali būti nagrinėjamas Utenos rajono apylinkės teisme. Juolab kasatorė, prašydama pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškinį grindė minėta aplinkybe, kad jos darbo vieta buvo Utenos rajonas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. S. v. UAB „Žalgirio loto“ , bylos Nr. 3K-3-245/2009.