DK 297 straipsnio 1 dalyje
nustatytas ginčų, kuriems kilus darbuotojas per vieną mėnesį turi teisę
kreiptis į teismą teisminės gynybos, kategorijų sąrašas yra baigtinis ir negali
būti plečiamai aiškinamas.
DK 27 straipsnio 2 dalyje
nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems
santykiams taikomas tuo atveju, kai Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai
nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų. Taigi darbuotojui ginti savo
pažeistas teises, pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo atleidimo iš darbo
formuluotės pakeitimo, taikytinas DK 27 straipsnio
2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. P. v. AB Kauno keliai, bylos Nr. 3K-3-8/2008.
Civilinis kodeksas nėra darbo įstatymas, jo nuostatos dėl netesybų taikomos tik papildomai ir tik tais klausimais, kurių Darbo kodeksas nereglamentuoja.
Delspinigiai savo prigimtimi yra skirti kompensuoti nominalius, o ne realius nuostolius (CK 6.71 straipsnis). Nominalūs nuostoliai tai preziumuojami dėl pažeidimo (vėlavimo atsiskaityti) nuostoliai. Jie priteisiami už sutarties pažeidimo faktą, o ne dėl realių nuostolių padarymo. Įstatymu ar sutartimi nustatytas delspinigių dydis neįrodinėjamas. Darbo teisėje delspinigių prigimtis ir paskirtis nesikeičia (DK 207, 292 straipsniai).
Prekybinės laivybos įstatymo 11 skirsnyje reglamentuojami privilegijuoti reikalavimai. Pagal prigimtį į privilegijuotus reikalavimus patenka laivo valdytojo darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (Prekybinės laivybos įstatymo 62 straipsnio 2 dalis 2 punktas), ir jiems yra taikomos lengvatos, jie turi palankesnį eiliškumą (Prekybinės laivybos įstatymo 62 straipsnis), pirmesnį nukreipimą išieškoti į tam tikrą turtą (Prekybinės laivybos įstatymo 63 straipsnis). Šiais palankumais asmuo gali naudotis ribotai, savo reikalavimus kaip privilegijuotus pareikšdamas per privilegijuotų reikalavimų ieškinio senaties terminą, nustatytą įstatymo 64 straipsnyje. Jeigu per šį terminą privilegijuotu galintis būti reikalavimas nepareikštas, tai jis tampa paprastuoju reikalavimu ir jam taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas. Priešingas aiškinimas paneigtų lengvatos gavimą privilegijuoto reikalavimo turėtojui, nes sumažintų terminą, per kurį asmuo galėtų kreiptis teisminės savo pažeistų teisių gynybos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje V. J., G. P., ir kt. v. West Atlantic Fisching
Company Ltd ir Tricroft International Ltd, bylos Nr. 3K-3-152/2008.
Išbandymas tam tikras terminas, darbo sutarties šalių susitarimu nustatomas sudarant darbo sutartį, per kurį darbdavys gali patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, o darbuotojas ar darbas ir jo sąlygos tinka jam (DK 105 straipsnio 1 dalis). Taigi darbo sutarties šalių susitarimo dėl išbandymo turinį sudaro ne vien tik išbandymo terminas, bet ir tai, kokiu tikslu (kurios iš darbo sutarties šalių iniciatyva) išbandymas nustatytas. Dėl to, šalims susitarus dėl išbandymo, rašytinėje darbo sutartyje nurodytinas ne tik nustatytas išbandymo terminas, bet ir kitas esminis tokio susitarimo elementas išbandymo tikslas (išbandymo nustatymo iniciatorius). Ydinga ir neatitinkanti DK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo yra praktika, kai rašytinėje darbo sutartyje nenurodoma, kieno iniciatyva nustatomas išbandymas. Jeigu darbo sutartyje nustatytas tik išbandymo terminas, tai vien ši aplinkybė išbandymo sąlygos nedaro negaliojančios ir nereiškia, kad dėl išbandymo sąlygos iš viso nesusitarta. Tačiau, neįrašęs darbo sutartyje išbandymo tikslo, darbdavys neatlieka DK 99 straipsnio 3 dalyje jam nustatytos pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, nes nenurodo visų esminių išbandymo susitarimo elementų. Dėl to darbdavys turi prisiimti dėl tokios pareigos neįvykdymo atsirandančią riziką.
Tokia darbo teisinių subjektų praktika, kai išbandymas nustatomas pakartotinai ar, pratęsiant jo terminą, viršijamas įstatyme nustatytas maksimalus išbandymo terminas, neatitinka DK 106 straipsnyje nustatyto teisinio reglamentavimo ir yra neleidžiama, nes ja iš esmės siekiama išvengti DK 106, 124129, 136 straipsniuose bei XII skyriaus 4 skirsnyje nustatyto teisinio reglamentavimo. Pasibaigus išbandymo laikotarpiui, sprendžiama apie darbuotojo tinkamumą, o naujos darbo sutarties sudarymas, vėl nustatant išbandymo laikotarpį, turi būti laikomas pirmiau sudarytos neterminuotos darbo sutarties tęstinumu.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 19 d.
nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB Mobilios visatos
telekomunikacijos, bylos Nr. 3K-3-318/2008.
Darbo teisėje nėra teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties aiškinimą, todėl aiškinant darbo sutartį taikytinos civilinių sutarčių aiškinimo taisyklės.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d.
nutartis civilinėje byloje R. M. v.
bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė uždaroji akcinė bendrovė Azovlitas,
bylos Nr. 3K-3-201/2008.
Streikas, kaip kolektyvinių
darbo ginčų sprendimo būdas, gali būti naudojamas tik esant įstatyme
nustatytiems pagrindams, kai kitos įstatymuose įtvirtintos ginčo sprendimo
galimybės yra išnaudotos.
Neteisėtu gali būti
pripažintas ir neprasidėjęs (neįvykęs) streikas.
Profesinė sąjunga turi teisę
priimti sprendimą skelbti streiką ir dar nesant slaptu balsavimu išreikštos
darbuotojų valios dėl streiko skelbimo, tačiau toks profesinės sąjungos
sprendimas gali būti įgyvendinamas ir streikas gali būti skelbiamas tik tada,
jeigu sprendimui skelbti streiką slaptu balsavimu pritarė nustatyta darbuotojų
dauguma.
Teisės streikuoti apribojimai yra pagrindinio principo išimtis ir jie turi būti aiškinami ir taikomi taip, kad nebūtų nepagrįstai apribota darbuotojų teisė streikuoti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje
byloje Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariatas v. Vilniaus
apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-141/2008.
Tokiu atveju, kai asmuo siekia
atitinkamos teisės įgijimo, o institucija, įstatymo įgaliota spręsti dėl tos
teisės suteikimo asmeniui, priima jam nepalankų sprendimą būtent dėl tam tikrų
teisiškai reikšmingų faktų neįrodytumo ir įstatymas
nustato tokio sprendimo apskundimo
tvarką bei sąlygas, tai tie teisiškai reikšmingi faktai teisme gali būti
nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444-448 straipsnių nustatyta tvarka,
o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito
procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje asmuo ginčija (skundžia) jo
netenkinantį įstatymo įgaliotos institucijos sprendimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje
byloje pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-39/2008.
Susitarimo dėl nekonkuravimo tikslas apsaugoti verslo subjektą nuo nesąžiningos konkurencijos. Kompensacija susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui numatoma kaip atlyginimas už galimus teisių suvaržymus, pavyzdžiui, teisės laisvai pasirinkti darbą. Verslo subjektas yra laisvas pasirinkti, mokėti kompensaciją buvusiam darbuotojui už jam taikomus jo teisių suvaržymus, ar jos nemokėti ir taip galbūt konkuruoti su buvusiu darbuotoju atitinkamoje verslo srityje.
Verslo subjektas turi teisę pasirinkti ir nebetaikyti Susitarimo dėl nekonkuravimo ir nemokėti kompensacijų darbuotojui (CK 2.164 straipsnio 3 dalis), o darbuotojas tokiu atveju tampa laisvas pasirinkti savo veiklą ar darbą ir jam netaikoma jokių suvaržymų.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2008 m. vasario 20 d. nutartis
civilinėje byloje A. G. v. UADBB
Aon Lietuva, bylos Nr. 3K-3-121/2008.
Kai teismas pritaiko DK 297 straipsnio 4 dalį, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką mažinimas išeitinės išmokos dydžiu apskritai yra negalimas, nes šios teisės normos taikymo atveju turi būti priteisiamos abi išmokos tiek DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išmoka, tiek vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Jeigu darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš darbo, jau yra sumokėjęs DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išmoką, teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu bei taikant DK 297 straipsnio 4 dalį, antrą kartą DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta išmoka nebepriteisiama.
Priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką esmė ir paskirtis skiriasi nuo nedarbo draudimo išmokos, mokamos pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą.
Nedarbo draudimo išmoka su darbo teisiniais santykiais yra susijusi ta apimtimi, kad dirbantys asmenys, dalyvaujantys socialinio draudimo santykiuose ir mokėdami socialinio draudimo įmokas, savo darbu sukuria materialines prielaidas socialiniam draudimui ir atsiradus įstatyme nustatytoms sąlygoms įgyja teisę į socialinio draudimo išmokas, kurių dydis priklauso nuo mokėtų draudimo įmokų, apskaičiuojamų nuo darbo užmokesčio sumos ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Tačiau asmens teisė gauti nedarbo draudimo išmoką kyla ne iš darbo teisinių santykių, o iš teisės į socialinį aprūpinimą, kai, siekiant užtikrinti žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimą, per socialinio draudimo sistemą iš dalies yra kompensuojamos dėl nedarbo kilusios neigiamos pasekmės. Nedarbo draudimo išmoka yra mokama ne iš darbdavio lėšų, o iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis).
Taigi darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nesusijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys neteisėtai atleidžia darbuotoją iš darbo.
Nedarbo draudimo išmoka, išmokėta teritorinės darbo biržos, negali būti išskaičiuojama iš priteistino iš darbdavio vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis
civilinėje byloje A. G. v. UAB ,,Skuodo
komunalinis ūkis, bylos Nr. 3K-3-400/2008.
Subjektas, turintis teisę skirti drausminę nuobaudą,
panaikinęs neteisėtai skirtą drausminę nuobaudą, gali, esant drausminės
atsakomybės pagrindui, laikydamasis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių iš
naujo spręsti drausminės atsakomybės taikymo klausimą ir skirti drausminę
nuobaudą. Tokie veiksmai nelaikytini DK 239 straipsnyje
nustatyto draudimo pažeidimu. Tiktai atleidimo iš darbo kaip drausminės
nuobaudos skyrimas reiškia šalių darbo santykių pasibaigimą. Tokiu atveju darbo
santykių atnaujinimas be teismo sprendimo galimas tik esant suderintai abiejų
šalių valiai. Tačiau darbo santykius atnaujinus, darbdavys nebeturėtų teisės
atleisti darbuotoją iš darbo už pažeidimą, už kurį darbuotojas jau buvo
atleistas iš darbo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje S. K. v. UAB GEOTEC
Baltija, bylos Nr. 3K-3-93/2008.
Neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks
asmens elgesys, kuris prieštarauja norminių teisės aktų nustatytoms taisyklėms,
taip pat nustatytoms darbo tvarkos taisyklėse ir pareiginėse instrukcijose.
Neteisėtai veikai paprastai būdinga tai, kad ja ne tik pažeidžiamas norminis
teisės aktas, bet ir nukentėjusiojo (tokiu atveju darbdavio) subjektyvioji
teisė, pakenkiama jo tam tikram interesui.
Vien tik tas faktas, jog darbuotoja, dirbanti
pagal kelias darbo sutartis, tam tikrą laiko tarpą nebūna savo darbo kabinete,
tačiau dirba to paties darbdavio naudai ir jo interesams, negali būti laikomas
darbo drausmės pažeidimu, jeigu nenustatyta, kokių konkrečių pareigų darbuotoja
nevykdo arba jas vykdo netinkamai.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio
14 d. nutartis byloje R. B. v. Viešoji įstaiga Kauno 2oji
klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-472/2008.
Darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas, o darbdavys pareigą suteikti jas tais pačiais darbo metais, už kuriuos atostogos yra suteikiamos. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje ši darbuotojo teisė ir atitinkama darbdavio pareiga įgyvendinamos šalių susitarimu. Reikalavimas susitarti dėl darbuotojo teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarkos įstatyme įtvirtintas siekiant maksimaliai suderinti neretai besikertančius darbo sutarties šalių interesus (darbuotojo pasirinkti atostogas norimos trukmės (pvz., dalimis) ir jam patogiu laiku, darbdavio tinkamai organizuoti darbo procesą, kad dėl darbuotojų atostogų nenukentėtų įmonės ar įstaigos veiklos efektyvumas).
Darbuotojo teisės į mokymosi atostogas atveju šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, palyginus su teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarka, modifikuojasi darbuotojas turi daugiau garantijų, o darbdavio teisės daugiau apribotos.
Darbuotojui įgyvendinus teisę į tikslines atostogas ir jam pageidaujant, kasmetinės atostogos turėtų būti derinamos prie darbuotojo tikslinių mokymosi atostogų laiko. Kita vertus, ši darbuotojo teisė nėra absoliuti, įstatymo formuluotė derinamos suponuoja šalių įpareigojimą tartis atsižvelgiant į viena kitos interesus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje A. A. v. bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB Lautra motors, bylos Nr. 3K-3-437/2008.
DK 125 straipsnyje nėra įsakmiai nurodyta, kad darbo sutarties šalių susitarimas dėl sutarties nutraukimo turi būti surašytas kaip atskiras dokumentas, svarbu tik tai, kad susitarimas būtų išreikštas raštu ir jame būtų išreikšta darbo sutarties šalių valia dėl esminių sutarties nutraukimo sąlygų. Kai darbo sutarties šalys sudaro raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, preziumuojama, jog darbuotojas sutiko su darbdavio pasiūlytomis sąlygomis ir derybos dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų yra pasibaigusios, todėl toks susitarimas šalims yra privalomas ir turi būti vykdomas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio
19 d. nutartis civilinėje byloje R. L. v.
AB VST, bylos Nr. 3K-3-213/2008.
Aiškinant DK 141 straipsnio 3 dalį, svarbu pažymėti, kad šios normos paskirtis yra daugiaplanė: tiek kompensacinė (darbuotojui), tiek prevencinė ir nubaudimo (darbdaviui). Nurodyti šios normos tikslai gali būti pasiekti bei efektyvūs tik tada, kai darbdaviui paskirta sankcija bus proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui. Svarbu, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos neatsirastų nepagrįstai didelis neadekvatumas (disproporcija) ir kad taip nebūtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimai. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimas už visą uždelsimo laiką atitiks teisės normos tikslus, tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas naudojant vien gramatinį šios normos aiškinimą prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos darbdaviui taikymą.
Aplinkybė, kad darbuotojas yra skolingas darbdaviui, gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl jų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks reikalavimų įskaitymas galėtų būti taikomas tik sutikus darbuotojui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje
byloje P. M. v. UAB Swiss
logistic, bylos Nr. 3K-3-267/2008.
Darbuotojas, kreipęsis į teismą dėl nesumokėtų piniginių išmokų, susijusių su darbo santykiais, išreiškia poziciją dėl savo teisių gynimo būdo pasirinkimo. Nuo to momento, kai ginčo sprendimas persikelia į teismą, darbuotojo pareiga bendradarbiauti su darbdaviu (taip pat ir atitinkama darbdavio pareiga), nors ir išlieka, tačiau iš esmės pakinta, t. y. šalys įgauna galimybę išspręsti nesutarimus procesine tvarka. Šalių ginčas, nepavykus jo išspręsti tarpusavio derybomis, tampa teisminiu ginču. Dėl to darbuotojo atsisakymas vykti pas darbdavį po to, kai jis kreipėsi į teismą, negali būti pagrindas konstatuoti jo kaltę pagal DK 141 straipsnio 3 dalį.
Teleologiniu aspektu aiškinant nurodytą teisės normą, konstatuotina, kad pagal jos nuostatas darbuotojas turi teisę reikalauti priteisti jam tokio dydžio darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kokį jis gaudavo iki darbo santykių nutraukimo ir būtų gavęs, jeigu darbo sutartis nebūtų pasibaigusi.
Nutrūkus darbo santykiams ir esant nesumokėtoms išmokoms, susijusioms su darbo teisiniais santykiais, taikytinas ne Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas, bet CK 6.210, 6.261 straipsnių normos, reglamentuojančios palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, bei CK 6.37 straipsnio 2 dalies norma, įtvirtinanti procesines palūkanas už priteistą sumą.
Pirma, esant tęstinei piniginei prievolei
(periodinėms išmokoms), palūkanų dydis kiekvienu konkrečiu momentu
skaičiuojamas ne nuo visos skolos pagal pagrindinę prievolę sumos, bet tik nuo
tuo momentu esančios skolos sumos (t. y. darbdavys po pirmo mėnesio buvo
uždelsęs sumokėti tik vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumą, po
dviejų mėnesių dviejų ir t. t.). Antra, pagal CK
6.210 straipsnio 1 dalį bei 6.261 straipsnį palūkanos priteisiamos ne už darbo,
bet už kalendorines dienas, tačiau tik iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus
šalių susitarime ar įstatyme nustatytus atvejus, kai palūkanos skaičiuojamos
iki visiško prievolės įvykdymo (pvz., CK 6.874
straipsnis). Trečia, po bylos iškėlimo pradedamos skaičiuoti ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos, bet vadinamosios
procesinės palūkanos, įtvirtintos CK 6.37
straipsnyje.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje
byloje A. Č. v. UAB Stelalita,
bylos Nr. 3K-3-625/2008.
Susitartos papildomosios sąlygos tampa šalims privalomos (kaip ir būtinosios) ir individualizuoja darbo sutartį.
Tuo atveju, kai darbuotojas yra neįgalus, darbovietės adresas gali turėti esminę reikšmę dirbant pagal darbo sutartį. Darbo vietos pasikeitimas (perkėlimas į kitą vietą toje pačioje vietovėje) reiškia kartu ir būtinosios darbo sutarties sąlygos pasikeitimą ( DK 95 straipsnis).
Darbuotojui nesutikus dirbti darbdavio vienašališkai pakeistomis darbo sąlygomis, svarstytina, ar darbdavys turi teisinį pagrindą taikyti drausmines nuobaudas: papeikimą ir vėlesnį darbo sutarties nutraukimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje
byloje L. B. v. Lietuvos aklųjų biblioteka, bylos Nr. 3K-3-274/2008.
Darbo užmokestį teisingai apskaičiuoti ir išmokėti privalo darbdavys, darbo sutarties sąlyga apie darbo atlygintinumą reiškia ne formalius reikalavimus darbo sutarties formai, o susitarimo esmei. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.), ir šios sąlygos gali būti keičiamos įstatymo nustatyta tvarka (DK 93 straipsnis, 95 straipsnio 3 dalis, 120 straipsnis).
Kai darbdavys atleidžia darbuotoją iš darbo kaip asmenį, kuris pažeidė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nors yra nustatyta, kad darbo sutartį ir darbo įstatymus pažeidė pats darbdavys: darbuotojui teisingai nemokėjo darbo užmokesčio už jo faktiškai dirbtą laiką, nenutraukė darbo sutarties pagal darbuotojo prašymą, nesumokėjo darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, nesutvarkė atleidimo iš darbo dokumentų, kad darbuotojas galėtų įsidarbinti ar registruotis darbo biržoje, kad gautų lėšų pragyvenimui, dėl tokių darbdavio veiksmų darbuotojas patiria nepatogumų, emocinį sukrėtimą, ir tai yra faktinis ir teisinis pagrindas taikant DK 250 straipsnį priteisti darbuotojui patirtą neturtinę žalą.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB ,,Trikampis žiedas, bylos Nr. 3K-3-195/2008.
Įstatyme detaliau nereglamentuojamas darbuotojo pareiškimo turinys, tačiau ir iš esamų nuostatų (prašymas pateikiamas raštu, jame turi būti įspėjimas apie darbuotojo pareikštą valią nutraukti darbo sutartį, nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai) akivaizdu, kad jame turi būti įvardyta darbuotojo pageidaujama atleidimo iš darbo data, kuri kartu reiškia ir įspėjimo termino pasibaigimą. Minimalus įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje nustatytas įspėjimo terminas savaime nereiškia, kad darbuotojas pareiškia savo valią nutraukti darbo sutartį būtent sekančią minimalaus termino pasibaigimo darbo dieną. Darbuotojas savo subjektinėmis teisėmis disponuoja savarankiškai ir turi teisę nurodyti bet kurią pasirinktą darbo sutarties nutraukimo datą, tačiau laikydamasis tokiam įspėjimui taikomo minimalaus termino reikalavimo. Esant įstatyminiam reikalavimui apie įspėjimą darbdaviui pranešti raštu, rašytinės formos reikalavimas taikytinas ir esminei prašymo aplinkybei darbo sutarties nutraukimo datos nurodymui. Rašytinė darbuotojo valios nutraukti darbo sutartį konkrečią dieną išreiškimo forma atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio interesus, užtikrina šio fakto patikimumą bei garantuoja jo pagrindu kylančių teisinių pasekmių stabilumą. Akivaizdu, kad darbuotojo pareiškime dėl darbo sutarties nutraukimo turėtų būti nurodomas ir kitas visiems dokumentams būdingas rekvizitas jo surašymo data. Tačiau DK 127 straipsnio prasme reikšmingas yra ne darbuotojo pareiškimo surašymo, bet darbdavio informavimo apie darbuotojo apsisprendimą nutraukti darbo sutartį momentas. Būtent darbdavio įspėjimo diena, t. y. prašymo (pareiškimo) darbdaviui padavimo diena, yra darbdavio įspėjimo minimalaus termino eigos pradžia, taip pat trijų dienų laikotarpio, per kurį darbuotojas turi nevaržomą teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį, pradžia.
Įstatyme nustatyta, kad, grąžinus į darbą neteisėtai atleistą darbuotoją, jam yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Aptariamos išmokos dydis ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo bei nenurodyta galimybės jį mažinti dėl kokių nors priežasčių.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v.
Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008.
Kaip pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo
gali būti svarbios priežastys ar svarbios aplinkybės. Atleidimo pagrindu gali
būti arba priežastis, arba aplinkybė, bet ji turi būti nurodyta įspėjime tokiu
būdu, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Įspėjimo paskirtis yra informuoti
darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje ir yra svarbi darbuotojų
teisių užtikrinimo priemonė tiek ginant darbuotojo interesus jam dirbant, tiek
sprendžiant ginčą dėl jo atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teisėtumo. Įspėjimo
tikslas atleidžiant darbuotoją dėl įmonėje vykdomų struktūrinių pertvarkymų yra
suteikti jam informacijos apie tai, kokio masto, kokių padalinių ir nuo kada atliekami
pertvarkymai bei kita darbuotojo teisėms įgyvendinti ir prireikus ginti nuo
pažeidimų reikalinga informacija. Pagal ją darbuotojas turi turėti galimybę
sužinoti, patikrinti ir įsitikinti, kad pertvarkymai yra realiai vykdomi ir yra
tikroji jo atleidimo iš darbo prielaida. Įspėjime turi būti žinios, kokio masto
ir kokias struktūras bei kitus darbuotojus apima pertvarkymai. Iš šių duomenų
darbuotojas turi turėti galimybę spręsti ir įsitikinti, kad pirmiau nurodyta
atleidimo iš darbo prielaida yra pagrindas atleisti iš darbo būtent jį, o ne
kitus darbuotojus, su kuriais vykdomas pertvarkymas yra susijęs. Ši informacija
reikalinga darbuotojui įgyvendinant jo teises dėl galimybių būti perkeltam į
kitą darbą, naudotis pirmumo teise atleidžiant iš darbo, tikintis gauti
atsilaisvinančias ar naujai sukuriamas pertvarkymo metu darbo vietas.
Informacija yra svarbi darbo ginčus nagrinėjančioms institucijoms (teismui ir
kt.), kurios sprendžia, ar struktūrinių pertvarkų metu nebuvo pažeistos
darbuotojo teisės. Tuo atveju, kai darbuotojas įspėjamas apie atleidimą iš
darbo dėl vykdomų struktūrinių pertvarkymų, įspėjime turi būti detaliai
nurodyta, nuo kada, kokio masto, kurių struktūrinių padalinių (ar jų dalių),
kurių darbuotojų darbo organizavimą ar kitokio pobūdžio (jį konkrečiai
nurodant) pertvarkymai bus atliekami.
Tuo atveju, kai atleidžiamas daugiau nei
vienas darbuotojas ir vyksta konsultacijos, įstatyme nereikalaujama, kad
įspėjimai visiems darbuotojams turi būti įteikiami vienu metu ir tik po to, kai
užbaigtos konsultacijos dėl visų darbuotojų. Jeigu konkretaus darbuotojo darbo
vietos išsaugojimo klausimas gali būti atskirai apsvarstytas ir išspręstas, tai
po jo klausimo išsprendimo nedraudžiama jį įspėti dėl atleidimo iš darbo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje V. V. v. AB Jonavos grūdai, bylos Nr. 3K-3-186/2008.
Tam, kad nusižengimą, kuriuo pažeidžiamos darbo pareigos, būtų galima kvalifikuoti kaip šiurkštų, nebūtina nustatyti, ar darbdavys patyrė realią turtinę žalą. Darbdavys tiesiog gali netekti pasitikėjimo šiurkščiai darbo pareigas ar darbo tvarką pažeidusiu darbuotoju. Be to, darbdaviui dėl darbuotojo padaryto pareigų pažeidimo net ir nepatiriant realios turtinės žalos, galima padaryti neturtinio pobūdžio žalą profesijos, tarnybos ar institucijos prestižui ir geram vardui. Akivaizdu, kad konsulinis darbuotojas, kurio veiklą iš dalies reglamentuoja ir teises jam suteikia taip pat ir diplomatinę tarnybą reglamentuojantys teisės aktai, padarydamas šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, pažeidžia ir valstybę atstovaujančios institucijos reputaciją, daro jai žalą.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario
26 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. Užsienio reikalų ministerija, bylos
Nr. 3K-3-125/2008.
Veika, turinti turto iššvaistymo požymių, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretaus darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas; žalingi padariniai; priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ir žalingų padarinių ryšys; darbuotojo kaltė.
Nepriklausomai nuo
to, supažindintas darbuotojas su vidaus darbo tvarkos aktais ar ne, sudaryta
darbo sutartis įpareigoja darbuotoją būti lojaliu darbdaviui, dirbti dorai,
sąžiningai, tausoti darbdavio turtą ir neatlikti neteisėtų veiksmų, kurie
kenktų darbdavio interesams. Dėl to darbdaviui nebūtina vidaus aktais
reglamentuoti, kokiais maršrutais darbuotojas privalo vykti darbo reikalais, ar
įpareigoti darbuotojus dirbti dorai ir sąžiningai.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje P. G. v.
UAB ,,S. K. S., bylos Nr. 3K-3-568/2008.
Nors nedarbingumo laikotarpiu draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo, bet ši norma tiesiogiai nenurodo, kokios dėl to atsiranda pasekmės ar sprendimo priėmimas dėl darbuotojo, padariusio darbo drausmės pažeidimą, už kurį galima jam taikyti drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo, pažeidžiant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą, yra pagrindas darbuotoją besąlygiškai grąžinti į darbą, ar pripažinti jo atleidimą neteisėtu laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, bet taikyti kitus jo teisių gynimo būdus, pvz., nukelti jo atleidimo datą iki to laiko, kol pasibaigs nedarbingumo laikotarpis.
Jeigu darbo sutartis nutraukiama drausminės nuobaudos taikymo tvarka, tai DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata turi būti taikoma atsižvelgiant į drausminių nuobaudų skyrimo tvarką ir įstatymais nustatytas sankcijas ar kitokias pasekmes, kurios taikomos už tvarkos nustatytos tvarkos pažeidimą. Drausminės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad negali būti išvengiama teisinės atsakomybės už padarytą pažeidimą. Darbuotojo ligos atveju darbuotojas yra ginamas tiek taikant drausminę atsakomybę, tiek nustatant teisines darbo santykių tęstinumo garantijas. Tokios garantijos taikomos tiems darbuotojams, kurie atleidžiami iš darbo su įspėjimu. Tuo tarpu jeigu darbuotojas padaro tokį darbo drausmės pažeidimą, kad yra pagrindas jį atleisti iš darbo be įspėjimo, tai būtų neteisinga naudotis tokios pat apimties teisine gynyba dėl ligos, kuria naudojasi darbuotojas, jeigu jis atleidžiamas be įspėjimo ir ne dėl darbo drausmės pažeidimo, t. y. ne drausminės nuobaudos taikymo tvarka. Tai neatitiktų teisingumo principo, nes teisė negali ginti pažeidėjo daugiau, negu nieko nepažeidusio asmens... Vien DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, kai atleidimas iš darbo taikomas drausminės nuobaudos taikymo tvarka, nesudaro pagrindo besąlygiškai taikyti DK 297 straipsnio 3 dalį ir teismas neprivalo grąžinti darbuotojo į darbą, o gali spręsti dėl kitų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdų taikymo.
Vien formalus darbuotojo instrukcijos nesudarymas ir nesupažindinimas su ja, jeigu po pirmiau išdėstytų aplinkybių visapusiško tyrimo ir įvertinimo būtų nustatyta, jog darbuotojas galėjo žinoti apie savo pareigas, sudarytų pagrindą išvadai dėl darbuotojo kaltės.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31
d. nutartis civilinėje byloje A. M. v.
sodininkų bendrija Volungėlė, bendrijos pirmininkas A. A. L.,
bylos Nr. 3K-3-542/2008.
Sveikatos priežiūros įstaigų (toliau SPĮ) įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Nacionalinės Sveikatos Sistemos (toliau LNSS) viešoji įstaiga yra įsteigta iš valstybės ar savivaldybės turto ir lėšų, skirtingai nei kitos viešosios įstaigos, kurių steigėjais ir dalininkais galinčių būti fizinių ir juridinių asmenų sąrašas neribojamas. Valstybės ar savivaldybės lėšų efektyvus panaudojimas yra viešasis interesas, todėl jo apsaugai užtikrinti šiomis lėšomis finansuojamų įstaigų veiklai būtina griežtesnė kontrolė, nei įstaigų, finansuojamų privačiomis lėšomis. Įstaigų veiklos skaidrumą padidina įstatymų nuostatos, įgaliotiems pareigūnams nesuteikiančios teisės reikšmingus sprendimus priimti be objektyvaus jo pagrindimo, bet įpareigojančios juos pagrįsti atitinkamomis teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis. Įvertinus šiuos LNSS viešosios įstaigos ypatumus, jos veiklos nukreiptumą viešajam interesui tenkinti, darytina išvada, kad visi sprendimai turi būti objektyviai pagrįsti viešuoju interesu, o ne motyvuojami absoliučios teisės sąvoka.
SPĮ įstatyme įtvirtinta, kad LNSS viešosios įstaigos vadovas priimamas ir atleidžiamas laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų, todėl steigėjų nepasitikėjimas vadovu gali būti pagrindas nutraukti su juo sudarytą darbo sutartį tik tada, kai nepasitikėjimas, kaip sutarties nutraukimo pagrindas, ir jo konstatavimo kriterijai nustatyti įstatyme ir konkrečiu atveju nustatyti faktai šiuos kriterijus atitinka. Taigi, LNSS viešosios įstaigos vadovo priėmimas į darbą negali būti grindžiamas fiduciarinių pavedimo teisinių santykių atsiradimu, o atleidimas jų nutrūkimu. Kadangi tokią LNSS viešosios įstaigos vadovo teisinę padėtį lemia įstatymų nuostatos ir įstaigos teisinės padėties ypatumai, tai jo priėmimo ir atleidimo iš darbo tvarkos skirtumų nuo tvarkos, nustatytos kitokio teisinio statuso įmonėse ir įstaigose, negalima laikyti pažeidžiančiais asmenų lygybės prieš įstatymą principą. SPĮĮ 28 straipsnio 6 punkte esant nuostatai, kad darbo sutartis su vadovu nutraukiama įstatymų nustatyta tvarka, bei, nesant tokios tvarkos nustatytos nei SPĮ, nei VšĮ įstatymuose, turi būti vadovaujamasi Darbo kodekse įtvirtintu darbo sutarties nutraukimo reglamentavimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje P. V. M. v. Trakų rajono savivaldybė ir viešoji įstaiga Trakų
ligoninė, bylos Nr. 3K-3-424/2008.
Viešosios įstaigos teisinę formą gali turėti tiek valstybės ar savivaldybės, tiek kitų steigėjų įsteigti teatrai (Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 3-5 dalys), tačiau, nepaisant teisinės formos vienodumo, įstaigos vadovo skyrimo ir darbo santykių įstatyminis reglamentavimas skiriasi. Aiškinant įmonės ar įstaigos vadovo atleidimo iš darbo teisinį reglamentavimą, turi būti atsižvelgiama ne tik į įstaigos teisinę formą, bet ir į įstaigos teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą.
Sprendžiant dėl konkrečios įmonės ar įstaigos vadovo atleidimo iš darbo tvarkos, būtina įvertinti įstaigos, taip pat jos steigėjo ar savininko teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą, bendrųjų ir specialiųjų teisės aktų nuostatas, susijusias su šio klausimo reglamentavimu.
Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia, vienų asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems, valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimai dėl biudžetinės įstaigos vadovo atleidimo turi būti aiškūs, racionaliai motyvuoti, pagrįsti atitinkamomis teisės normomis bei faktinėmis aplinkybėmis.
Biudžetinės įstaigos (teatro) vadovą ir steigėją sieja darbo teisiniai santykiai, atsirandantys terminuotos darbo sutarties pagrindu. Ši sutartis gali būti nutraukiama tik vadovaujantis Darbo kodekse įtvirtintu darbo sutarties nutraukimo reglamentavimu. Tokią išvadą patvirtina DK 1 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad šis kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius ne tik su šiame kodekse, bet ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu bei gynyba. Taigi sistemiškai taikomos Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo bei Darbo kodekso normos sudaro bendrą teisės normų sistemą, reglamentuojančią teatro vadovų priėmimą į darbą ir atleidimą iš jo.
Biudžetinės įstaigos valstybės teatro vadovui specialiajame Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatyme suteiktas specifinis teisinis statusas, kuris gali iš esmės skirtis nuo viešosios įstaigos vadovo teisinės padėties, priklausomai nuo konkrečios viešosios įstaigos teisinio statuso.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija,
bylos Nr. 3K-7-308/2008.
Darbdavio neteisėtiems veiksmams ar neveikimui dėl darbuotojo žūties konstatuoti lemiamą reikšmę turi tai, ar darbdavys laikėsi teisinės pareigos, sudarydamas užtikrinančias darbuotojo saugumą sąlygas. Darbo kodekso (toliau DK) 259 straipsnyje ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje darbdavio prievolė užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą apibrėžta kaip visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta.
Darbuotojo teisė į
saugias darbo sąlygas apima galimybę turėti saugią darbo aplinką, tiek jo
tiesioginių darbo pareigų atlikimo vietoje, tiek darbuotojui esant kitoje
vietoje darbdavio pavedimu ar jo interesais. Kiekvienu konkrečiu atveju
vertinant, ar darbdavys buvo rūpestingas ir pakankamu lygiu užtikrino
darbuotojų teisę į saugią aplinką, turi būti sprendžiama pagal individualias
bylos aplinkybes.
Trečiojo asmens
veiksmai, buvę tiesioginė darbuotojo mirties priežastis, nėra šalinanti
darbdavio atsakomybę sąlyga, jeigu šis savo neteisėtais veiksmais ar neveikimu
neapsaugojo darbuotojo nuo nelaimingo atsitikimo ir, nors ir netiesiogiai, taip
prisidėjo prie įvykio atsiradimo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio
10 d. nutartis civilinėje byloje L. K. ir V. K. v. akcinė bendrovė ,,Lietuvos geležinkeliai, bylos
Nr. 3K-3-476/2008.
Ieškinys dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos
žalos atlyginimo gali būti atmestas CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatytu
pagrindu (dėl nukentėjusiojo kaltės) tik tada, kai padaroma išvada, jog žalos
atsiradimo svarbiausia priežastis yra kalti nukentėjusiojo veiksmai. Tačiau kai
nelaimingo atsitikimo darbe metu atimama gyvybė darbuotojui, kuris darbo
vietoje nukentėjo nuo darbdavio valdomo didesnio pavojaus šaltinio, tai
darbdavio kaltė, pasireiškianti nesugebėjimu užtikrinti kontrolės, kad darbo
vietoje nebūtų vartojamas alkoholis ir kad nuo alkoholio apsvaigęs darbuotojas
jo ir kitų asmenų saugumo užtikrinumui būtų nušalintas nuo darbo, nėra
pagrindas visiškai atleisti darbdavį nuo atsakomybės CK 6.282 straipsnio 1, 2
dalyse nustatytais pagrindais.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario
22 d. nutartis civilinėje byloje V. M., I. M., S. M. v. AB Lietuvos geležinkeliai, bylos Nr.
3K-3-130/2008.
Jeigu darbuotojas sužalojamas darbdaviui
(draudėjui) priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdymas
(aptarnavimas) neįeina į to darbuotojo pareigas, nors įvykis ir įvyksta darbo
metu, tai atsakomybė už darbuotojo sveikatai padarytą žalą atsiranda darbdaviui
(draudėjui) pagal CK 6.270
straipsnio taisykles, nustatančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo
atsakomybę nesant jo kaltės.
Tokiu atveju, kai darbuotojo patirtai žalai
įtakos turi ir jo neatsargumas važiavimas neprisisegus saugos diržų, neturtinės
žalos dydis mažintinas, pripažįstant, jog dėl žalos atsiradimo yra
nukentėjusiojo kaltės.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario
8 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB Girteka, bylos Nr. 3K-3-90/2008.
Bendrovės vadovui taikoma materialinė darbuotojo atsakomybė
pagal bendrąsias DK nustatytas taisykles, papildomai
taikant specialiuosius įstatymus. Jie taikomi tiek, kiek turtinės bendrovės
vadovo atsakomybės klausimų nereglamentuoja DK (CK 1.1 straipsnio 3 dalis).
Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens organo nariui nustatyta visiška atsakomybė už padarytą žalą juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Pagal DK 255 straipsnio 5 punktą darbuotojui, kuris yra juridinio asmens valdymo organo narys, taikoma visiška materialinė atsakomybė, išskyrus atvejus, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.
Bendrovės administracijos vadovo pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu (nerūpestingai, neatidžiai, neapdairiai, per daug rizikuojant sudarant sandorius) padaryti nuostoliai yra bendrovei padaryta žala kaip pagrindas jo materialinei atsakomybei. Ar sudarant arba vykdant sandorį yra padaryta žalos, sprendžiama pagal tai, kokia ir kokiomis sąnaudomis buvo numatyta gauti nauda ir kiek tai buvo pagrįsta.
Tik nustačius faktines aplinkybes, kad administracijos vadovas sudarė sandorius, pagal kuriuos išleido įmonės grynuosius pinigus, bet iš tikrųjų įgijo nei skolininko, nei laiduotojo turtu ar lėšomis neužtikrintas reikalavimo teises, būtų pagrindas taikyti administracijos vadovui materialinę atsakomybę už aplaidžius veiksmus, sukėlusius žalą.
Bendrovės administracijos vadovo darbo pareigas ir jų turinį nustato DK, AB, CK ir kiti įstatymai, bendrovės įstatai, administracijos vadovo pareiginiai nuostatai. Civilinės atsakomybės taikymo prasme šios nuostatos reiškia tai, kad administracijos vadovo veiksmai ir sprendimai sudarant ir vykdant sandorius (cesijos ir laidavimo sutartis) turi užtikrinti, kad bendrovei nebūtų padaryta nuostolių. Jos įpareigoja bendrovės vadovą veikti atidžiai ir rūpestingai, kad bendrovė nepatirtų nuostolių dėl nepateisinamos rizikos. Jeigu nuostolių patirta, t. y. jeigu būtų nustatyta, kad dėl sutarčių sudarymo už grynuosius pinigus įgytas bevertis turtas ar vėliau tapo bevertis, tai būtų pagrindas išvadai, kad bendrovės vadovo veiksmai yra neteisėti pažeidžiantys jo teisinę pareigą veikti bendrovės naudai.
Kad turtas yra bevertis, gali būti aišku jau įsigijimo metu ar išaiškėti vėliau, nes žalos padarymo ir paaiškėjimo momentas ne visada sutampa. Ši teisinė nuostata netrukdo taikyti atsakingam už žalą asmeniui turtinę atsakomybę. Sudarydamas cesijos ir laidavimo sandorius bendrovės vadovas turi įsitikinti, kad dėl reikalavimų įgijimo bendrovė nepatirs nuostolių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti
UAB Optimalūs finansai v. G. P., bylos Nr. 3K-3-428/2008.
Žalos atlyginimą išmokėjęs asmuo negali reikalauti jo
sumokėtų didesnių, nei nustatyta įstatyme, sumų. Jeigu nustatomos būtinos deliktinei atsakomybei atsirasti įstatyme įvardytos
sąlygos, nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, nebent
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Šilutės
žemės ūkio mokykla v. A. J., bylos Nr. 3K-3-72/2008.