Civilinė byla Nr. e3K-3-99-701/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01131-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.7.3; 2.2.2.8.1; 2.6.10.2.4.1

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. kovo 2 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Veiza“ ir atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“, uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“, uždarosios akcinės bendrovės „Azijos skoniai“, uždarosios akcinės bendrovės „Gamtos virtuvė“, uždarosios akcinės bendrovės „GCW“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Veiza“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Čili pica“, uždarajai akcinei bendrovei „Čili Holdings“, uždarajai akcinei bendrovei „Azijos skoniai“, uždarajai akcinei bendrovei „Gamtos virtuvė“, uždarajai akcinei bendrovei „GCW“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys D. K., D. V., uždaroji akcinė bendrovė Verslo administravimo ir teisės paslaugų biuras.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės dalies perėmėjo pareigą perimti darbdavio teises ir pareigas, ir deliktinę civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovių 99 236,78 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad UAB „Veiza“, įsteigta 1993 m. kovo 26 d. pavadinimu UAB „Čilija“, 2008 m. buvo reorganizuota skaidymo būdu: nuo UAB „Čilija“, kuri po reorganizavimo veiklą tęsė nauju pavadinimu UAB „Čili bistro“, atskirtos penkios dalys ir šioms dalims priskirto turto, teisių ir įsipareigojimų pagrindu buvo sukurtos naujos bendrovės UAB „Čili pica“, UAB „Gamtos virtuvė“ (buvęs pavadinimas UAB „Čili Kaimas“), UAB „Azijos skoniai“ (buvęs pavadinimas UAB „Čili Kinija“), UAB „GCW“ bei UAB „Čili Holdings“, jos tęsė atitinkamų UAB „Čilija“ restoranų / kavinių veiklą. Pagal UAB „Čilija“ atskyrimo sąlygas proporcingai pagal atskyrimui specialiai parengtas finansines ataskaitas buvo atskirtas bendrovės įstatinis kapitalas, su konkrečia veikla susijęs turtas, teisės bei įsipareigojimai. Po atskyrimo UAB „Čili bistro“ pavadinimu tęsiančioje veiklą bendrovėje (kuri 2010 m. kovo 26 d. pakeitė pavadinimą į UAB „Veiza“) liko dirbti visi UAB „Čilija“ darbuotojai, kurie nebuvo perkelti į naujai sukurtas bendroves. Nuo 2009 m. UAB „Veiza“ nebeteikė finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui, nuo 2009 m. pabaigos bendrovė iš esmės nebevykdė veiklos. UAB „Veiza“ 2008 m. gruodžio 31 d. dirbo 288 darbuotojai, iš kurių 244 buvo vaiko priežiūros atostogose, o 2009 m. gruodžio 31 d. – 166 darbuotojai, iš kurių 162 buvo vaiko priežiūros atostogose. 2009 m. UAB „Veiza“ uždarė vieną „Čili bistro“ kavinę, kitas dvi pardavė. 2010 m. sausio–vasario mėn. parduotas beveik visas UAB „Veiza“ turėtas ilgalaikis turtas, 2010 m. vasario 28 d. likusio turto likutinė vertė buvo 260 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartimi iškėlė UAB „Veiza“ bankroto bylą, 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi patikslino bankrutuojančios bendrovės kreditorių sąrašą, kurio bendra suma – 362 283,68 Lt. UAB „Veiza“ vykdyta veikla buvo perkelta į naujai įsteigtas bendroves (atsakovėms), padalytas įstatinis kapitalas, perkelta didžioji dalis darbuotojų, taip pat turtas, susijęs su konkretaus restorano / kavinės veikla. Į naujai įsteigtas bendroves buvo perkelta tik dalis darbuotojų, tačiau pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 138 straipsnį bei 2001 m. Europos Sąjungos Tarybos direktyvą Nr. 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (toliau – Direktyva, Direktyva Nr. 2001/23/EB) turėjo būti perkelti visi UAB „Veiza“ darbuotojai, suteikiant jiems ne prastesnes darbo sąlygas negu jie turėjo dirbdami UAB „Veiza“ iki reorganizavimo. Neteisėti atsakovių veiksmai (neveikimas) tiesiogiai turėjo įtakos tam, kad dalis UAB „Veiza“ darbuotojų nebuvo perkelti į naujai įsteigtas bendroves. Tai lėmė darbo sutarčių su šiais darbuotojais nutraukimą bei atitinkamai darbuotojų ir mokesčių administratorių kreditorių reikalavimų atsiradimą, todėl egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėto atsakovių neveikimo ir atsiradusios žalos.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių 99 236,78 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2014 m. gegužės 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Teismas nustatė, kad 2008 m. kovo 21 d. buvo sudarytos UAB „Čilija“ atskyrimo sąlygos su visais priedais (toliau – Atskyrimo sąlygos), jos registruotos viešame registre. UAB „Čilija“ atskyrimo procese dalyvavo visos nagrinėjamos bylos atsakovės, kurios įregistruotos 2008 m. liepos 23 d., taip atskiriant jas nuo UAB „Čilija“ (dabartinis pavadinimas UAB „Veiza“). Atskyrimo procesas pradėtas 2008 m. gegužės 12 d. ir užbaigtas 2008 m. liepos 23 d., todėl darbuotojų perkėlimo klausimas turėjo būti išspręstas iki atskyrimo proceso pabaigos, tačiau atskiri darbuotojai buvo perkeliami ir pasibaigus atskyrimo procesui.
  3. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad po UAB „Čilija“ atskyrimo atsakovėms buvo perduotas turtas, teisės ir pareigos bei dalis verslo, sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, jog atsakovės yra solidariai atsakingos dėl visų ieškovės darbuotojų perkėlimo po atskyrimo įstatymų nustatyta tvarka. Atskyrimo sąlygose nėra duomenų, kurie konkretūs darbuotojai perkeliami, todėl atsakovėms kyla solidarioji atsakomybė dėl jų neteisėtų veiksmų. Atsakovės turėjo atlikti aktyvius veiksmus dėl ieškovės darbuotojų perkėlimo, tačiau tokios pareigos nevykdė. Ieškovė, įgijusi bankrutuojančios įmonės statusą, neturėjo įstatyme įtvirtintos pareigos perkelti savo darbuotojus į atsakovių įmones, nes Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) nustato bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareigą atleisti įmonės darbuotojus ir nenustato galimybės bankroto proceso metu vykdyti su verslo perdavimu susijusių procedūrų. Teismas nenustatė neteisėtų ieškovės veiksmų po bankroto bylos iškėlimo neperkėlus įmonės darbuotojų į atsakovių įmones, nes byloje nagrinėjami ne darbo teisiniai santykiai, o teisiniai santykiai, susiklostę tarp verslo subjektų.
  4. Atskyrimo sąlygose buvo nurodyta, jog į atsakovių bendroves perkeliami darbuotojai, susiję su perkeliama verslo sritimi. Atsakovės neįrodė, kad, vykdydamos sąžiningą dalykinę praktiką ir perėmusios turtą, teises ir pareigas bei verslo dalis, atliko aktyvius veiksmus dėl darbuotojų perkėlimo. Todėl atsakovėms teismas taikė solidariąją atsakomybę, taip pat konstatavo jų kaltę dėl neveikimo ir priežastinį ryšį su ieškovės prašoma priteisti žala.
  5. Atsakovėms perėmus ieškovės turtą, teises ir pareigas bei verslo dalis, susiklostė tokia situacija, kad nuo 2009 m. ieškovė nebeteikė finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui, nuo 2009 m. pabaigos iš esmės nebevykdė veiklos, 2008 m. gruodžio 31 d. bendrovėje dirbo 288 darbuotojai, iš kurių 244 buvo vaiko priežiūros atostogose, o 2009 m. gruodžio 31 d. – 166 darbuotojai, iš jų 162 buvo vaiko priežiūros atostogose. Aplinkybės, kad 2009 m. ieškovė uždarė vieną „Čili bistro“ kavinę ir kitas dvi pardavė, o 2010 m. sausio–vasario mėn. buvo parduotas beveik visas ieškovės ilgalaikis turtas, patvirtina, jog dėl atskyrimo teisinių pasekmių pas ieškovę buvo palikta didelė dalis socialiai pažeidžiamų kreditorių, t. y. motinystės ar vaiko priežiūros atostogose buvę darbuotojai, taip pat pagal išieškojimo eiliškumą antrosios eilės kreditoriai – Valstybinė mokesčių inspekcija ir „Sodra“. Atskyrimo metu 95 darbuotojai (vaiko priežiūros atostogose buvusios motinos), kurie buvo neperkelti pas atsakoves, tapo ieškovės kreditoriais. Tai, kad 25 ieškovės darbuotojai darbo sutartis su ieškove nutraukė savo prašymu, teismo vertinimu, nepanaikina teisinių pasekmių dėl darbuotojų neperkėlimo atskyrus įmones, nes jie buvo palikti pas ieškovę, kuri faktiškai veiklos nebevykdė.
  6. Žalą sudaro bendra kreditorių reikalavimų suma bankroto byloje pagal pirmosios ir antrosios eilės išieškojimo eiliškumą, nes atsakovėms perėmus ieškovės turtą, teises ir pareigas bei verslo dalis, susiklostė tokia faktinė situacija, kad jau nuo 2009 m. ieškovė nebegalėjo tęsti sėkmingos veiklos ir susidarė kreditorių reikalavimų sumos, susidedančios iš darbuotojų reikalavimų sumos ir antrosios eilės kreditorių, susijusių su išmokomis darbuotojams, sumos. Prašoma priteisti ieškovės patirta žala yra tiesioginė, ji atsirado dėl to, kad padidėjo ieškovės skolų pirmosios ir antrosios eilės kreditoriams apimtis, dėl pablogėjusios bendros turtinės padėties po atskyrimo atsakovėms perėmus turtą, teises ir pareigas bei verslo dalis ir neatlikus aktyvių veiksmų dėl ieškovės darbuotojų perkėlimo. Žala kreditoriams atsirado tokiu būdu, kad kai dėl atskyrimo atsakovės perėmė turtą, teises ir pareigas bei verslo dalis, bet neatliko aktyvių veiksmų dėl ieškovės darbuotojų perkėlimo, sumažėjo kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimų patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš bendrovės patirtos žalos. Prašoma priteisti kreditorių reikalavimų suma yra ieškovei padaryta žala, nes ieškovės turto nėra, o 99 236,78 Eur kreditorių reikalavimai nebus patenkinti. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė neteisėtus bendrus atsakovių veiksmus, padarytą 99 236,78 Eur žalą ir priežastinį ryšį.
  7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovių apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą pakeitė, ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovių žalos atlyginimą: iš UAB „Čili pica“ – 26 852,58 Eur, iš UAB „Gamtos virtuvė“ – 8557,20 Eur, iš UAB „Azijos skoniai“ – 3450,14 Eur, iš UAB „GCW“ 1689,69 Eur, iš UAB „Čili Holdings“ – 1076,76 Eur; priteisė ieškovei iš atsakovių 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. gegužės 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  8. Teisėjų kolegija nustatė, kad UAB „Čilija“ atskyrimo procesas iš esmės vyko 2008 m. gegužės–liepos mėnesiais. Pagal Atskyrimo sąlygas (9.1, 9.5 punktai, 6, 7 priedai) iš esmės visi UAB „Čilija“ darbuotojai po atskyrimo turėjo likti tuose pat UAB „Čilija“ padaliniuose, kuriuose dirbo iki atskyrimo: „Čili kaimas“ veikla, šiai veiklai priskirtas turtas ir darbuotojai turėjo atitekti UAB „Čili kaimas“; „Čili Kinija“ – UAB „Čili Kinija“; „Thai gourmet“, „Tokyo“, „Grand Pub“, „Champagne bar“ – UAB „GCW“; „Čili pica“, „Čili kava“ – UAB „Čili pica“; UAB „Čilija“ priklausančios kitų bendrovių akcijos, intelektinė nuosavybė ir šiai daliai priklausantis turtas perkelti į UAB „Čili Holdings“. Ieškovei buvo nustatyta tęsti veiklą UAB „Čili bistro“ pavadinimu ir joje turėjo likti dirbti visi tie UAB „Čilija“ darbuotojai, kurie neperkelti į kitas penkias atskirtas bendroves.
  9. 2008 m. pabaigoje pas ieškovę liko 288 darbuotojai, iš kurių 244 buvo vaiko priežiūros / motinystės atostogose, o 2009 m. pabaigoje asmenys, esantys tokiose atostogose, buvo iš esmės visi likę darbuotojai (162 iš 166), ieškovės veikla realiai nebebuvo vykdoma. Į naujai atsiradusias bendroves liko neperkelta ir daug UAB „Čilija“ darbuotojų, kurių darbo vieta buvo anksčiau egzistavusiuose padaliniuose ir kurie po atskyrimo atiteko naujoms bendrovėms. Tuo tarpu Atskyrimo sąlygų 6 priedo 7 punkte nustatyta, kad tie administracijos darbuotojai, kurie yra dekretinėse ir (ar) vaiko priežiūros atostogose ar dėl kitų priežasčių nedirba, tačiau darbdavys privalo palikti jiems darbo vietą, perkeliami į tą bendrovę, į kurią jie būtų perkelti pagal savo pareigybę (pagal šio priedo 6 punktą), jei dirbtų, o kiti padalinių analogiškos kategorijos darbuotojai perkeliami į tą bendrovę, kuriai atitinkamai priskirtas konkretus padalinys, kaip nurodyta Atskyrimo sąlygų priede Nr. 7.
  10. Atskyrimo proceso metu DK nebuvo tiesiogiai reglamentuotas darbuotojų darbo santykių tęstinumas verslo perėmėjo įmonėje (DK 138 straipsnio 2 dalis įsigaliojo 2012 m. gruodžio 1 d.), buvo tik nustatyta, kad reorganizavimo atveju su darbuotojais nutraukti darbo santykių negalima (DK 138 straipsnis, 2005 m. gegužės 12 įstatymo Nr. X-188 redakcija). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dar iki 2012 m. gruodžio 1 d. buvo išaiškinta, kad tuo metu galiojusios DK 138 straipsnio redakcijos, įtvirtintos 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-188, tikslas – įgyvendinti Direktyvą, ir konstatuota, jog tuo atveju, kai kyla nacionalinės teisės normų, skirtų Direktyvai įgyvendinti, turinio aiškinimo klausimas, jis turi būti sprendžiamas šias normas aiškinant ir taikant Direktyvos nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2012). Nors tokie kasacinio teismo išaiškinimai priimti ne analogiškoje nagrinėjamai byloje (ne tarp ūkio subjektų dėl žalos atlyginimo, o byloje pagal darbuotojų ieškinį), tačiau tai per se (savaime) nereiškia, kad toks DK 138 straipsnio aiškinimas taikytinas tik darbuotojui teismine tvarka ginant savo teises ir negali būti taikomas (ar teiktinas kitoks) verslo perėmėjui dėl pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti vien dėl to, kad šiuo atveju ginčas yra kilęs tarp dviejų ūkio subjektų. Net ir DK 138 straipsnio bei Direktyvos nuostatų nevertinimo atveju yra pagrindas pripažinti, jog atsakovių civilinė atsakomybė kyla ir tiesiogiai iš Atskyrimo sąlygų nuostatų nevykdymo. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nesirėmė Direktyvos nuostatomis, o sprendė dėl atsakovių civilinės atsakomybės Atskyrimo sąlygų laikymosi kontekste, kurių nesilaikymas reiškia neteisėtus veiksmus kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis).
  11. Tinkamas darbuotojų perkėlimas buvo galimas tik bendradarbiaujant visiems šiame procese dalyvaujantiems subjektams, tačiau nei ieškovė rodė iniciatyvą ir ėmėsi konkrečių veiksmų tam, kad atsakovės perimtų joms pagal buvusius padalinius „priklausančius“ neperimtus darbuotojus, nei atsakovės nepateikė įrodymų, jog savo iniciatyva atliko ar dėjo bent menkiausias pastangas atlikti kokius nors realius veiksmus siekiant vykdyti Atskyrimo sąlygose nustatytą tokių darbuotojų perkėlimą pas save (informavo perimtinus darbuotojus apie atskyrimą, darbo tęstinumo galimybę ir pan.). Ieškovė ir atsakovės darbuotojų interesų atžvilgiu elgėsi atsainiai bei nerūpestingai. Neatmestina, kad atsakovės – susijusios bendrovės, nebuvo suinteresuotos perimti tokios kategorijos asmenis ir joms naudingiau buvo palikti juos neilgai po atskyrimo veiksiančiai bendrovei. Teisėjų kolegija sprendė, kad tarp abiejų bylos šalių nepateisinamo neveikimo darbuotojų atžvilgiu ir žalos atsiradimo yra priežastinis ryšys, o nustatant kaltės laipsnį bylos šalys turėtų dalytis ją pusiau.
  12. Nurodžiusi, kad pagal Atskyrimo sąlygas kiekviena iš atsakovių turėjo pareigą tęsti darbo santykius tik su tais darbuotojais, kurie kiekvienos jų turėjo būti perimti pagal šių sąlygų nuostatas, ir padariusi išvadą, jog kiekviena iš atsakovių kitų atžvilgiu neturi bendros pareigos perimti visus darbuotojus, teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 68 straipsnio 3, 4 dalimis, konstatavo, kad nustatyti solidariąją, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovių atsakomybę nebuvo pagrindo.
  13. Nustačiusi, kad I. S. ir D. V. (jų kreditorių reikalavimai su proporcinga Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) reikalavimo dalimi – atitinkamai 7590,96 Lt ir 2656,67 Lt) buvo priimti į darbą jau po bendrovių atskyrimo, taip pat jog I. S., A. D., J. K., M. A., G. A., I. K. ir E. M. (jų kreditorių reikalavimai su proporcinga VSDFV reikalavimo dalimi yra 26 855,98 Lt), ieškovei tęsiant veiklą po atskyrimo, turėjo likti dirbti pas ieškovę, teisėjų kolegija nagrinėjamo ginčo aplinkybių kontekste šių asmenų kreditorių reikalavimų nepripažino žala.
  14. UAB „Čili pica“ priklausiusių perimti darbuotojų kreditoriniai reikalavimai sudaro 51 551,63 Eur (177 997,48 Lt), UAB „Gamtos virtuvė“ – 14 960,87 Eur (51 656,89 Lt su Plento baru), UAB „Azijos skoniai“ – 4746,76 Eur (16 389,61 Lt su gamybiniu cechu), UAB „GCW“ – 1225,85 Eur (4232,63 Lt). Dar 12 921,10 Eur (eliminavus I. S. reikalavimą) kreditorių reikalavimų sudaro administracijos darbuotojų reikalavimai, tačiau kadangi pagal bylos duomenis nėra galimybės išskirti, kuriai konkrečiai bendrovei jie priskirtini, teisėjų kolegija sprendė padalyti šią sumą visoms šešioms bendrovėms lygiomis dalimis, t. y. po 2153,52 Eur kiekvienai. Konstatavus ir pačios ieškovės kaltę, iš atsakovių priteistinos sumos mažintinos pusiau (CK 6.248 straipsnio 4 dalis).

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuria teismas nutarė ieškovės ieškinio netenkinti, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Čili pica“ 26 852,58 Eur, iš UAB „Gamtos virtuvė“ – 8557,20 Eur, iš UAB „Azijos skoniai“ – 3450,14 Eur, iš UAB „GCW“ – 1689,69 Eur, iš UAB „Čili Holdings“ – 1076,76 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. gegužės 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad žala yra priežastiniu ryšiu susijusi su abiejų bylos šalių nepateisinamu neveikimu darbuotojų atžvilgiu, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pagal kurią verslo perėmėjai (ne verslą perduodanti bendrovė) turi užtikrinti tinkamą darbuotojų perėmimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2014), kad DK 138 straipsnyje įtvirtinti apribojimai nutraukti darbo santykius įgyvendina Direktyvą, kurios 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti darbuotoją iš darbo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Direktyvos teikiama apsauga yra viešosios teisės dalykas ir taikoma nepriklausomai nuo šalių valios, t. y. darbuotojų darbo sutartys pereina teisių perėmėjui nepriklausomai nuo šalių valios. Dėl to, kai įmonė yra reorganizuojama, darbuotojų, dirbančių tame padalinyje, kuris perduodamas iš reorganizuojamos naujai įsteigtai įmonei, reorganizavimo metu egzistuojantys darbo santykiai nenutrūksta, o iš jų kylančios teisės ir pareigos pereina naujajam darbdaviui nepriklausomai nuo to, yra ar nėra sudarytas darbdavių susitarimas dėl darbuotojų perkėlimo. Pagal reikalavimus dėl neteisėto neperkėlimo į verslo perėmėjo bendrovę, su tuo susijusių darbo išmokų, neturtinės žalos atlyginimo ar kitų reikalavimų tinkamas atsakovas yra verslo perėmėjas. Aplinkybė, jog reikalavimus verslo perėmėjoms (atsakovėms) pareiškė ne darbuotojai, bet bankroto administratorius, nesudaro pagrindo nukrypti nuo nuoseklios kasacinio teismo praktikos.
    2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad dėl atsiradusios žalos egzistuoja ieškovės kaltė, pažeidė CK 6.246, 6.248 straipsnius. Ieškovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nepažeidė savo pareigų. Įsteigus naujas bendroves ir joms perdavus UAB „Čilija“ vykdytą veiklą, bendrovės akcininkai nepasikeitė, tie patys asmenys buvo tiek UAB „Čilija“, tiek atsiskyrusių bendrovių vadovais, todėl atsakovės negalėjo nežinoti, jog perėmė ne visus darbuotojus, o ieškovė galimai neturėjo intereso užtikrinti, kad atsakovės perimtų visus darbuotojus. Ieškovės atidumas, rūpestingumas bei apdairumas turėtų būti vertinami galimo išankstinio susijusių asmenų susitarimo palikti dalį darbuotojų bendrovėje, kuriai netrukus buvo iškelta bankroto byla, naštą dėl socialinių išmokų išmokėjimo perkeliant valstybei, kontekste.
  2. Atsakovės atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovei UAB „Čili Holdings“ iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovė pati pripažįsta, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nebuvo nagrinėta jokia faktinėmis aplinkybėmis analogiška byla, kai ieškinį verslą perėmusiai bendrovei būtų pareiškęs bankroto administratorius. Visos kasacinio teismo nutartys, kuriomis remiasi ieškovė, buvo priimtos bylose pagal darbuotojų reikalavimus verslo perdavėjo arba perėmėjo įmonėms, kuriose reikalavimai buvo kildinami iš tam tikrų darbo santykių. Šioje byloje nagrinėjamas dviejų darbdavių ginčas dėl žalos, padarytos verslo perėmėjoms neperėmus darbuotojų. Skiriantis bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), šioje byloje nėra pagrindo taikyti kasacinio teismo išaiškinimus, nurodytus ieškovės kasaciniame skunde.
    2. UAB „Čilija“ reorganizavimo metu Lietuvos Respublikos teisėje nebuvo jokių prielaidų, leidžiančių manyti, kad verslo ar jo dalies perdavimo atveju darbuotojų darbo santykiai tęsiasi verslo perėmėjo įmonėje. Pirmą kartą tokią poziciją pateikė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2012, kurioje iki DK 138 straipsnio papildymo 2 dalimi išaiškino, jog darbuotojų darbo santykiai tęsiasi verslo perėmėjo įmonėje. Pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 2012 m. gruodžio 1 d., kai įsigaliojo nauja DK 138 straipsnio redakcija, darbuotojų perkėlimo organizavimas buvo darbdavio pareiga, kuris turėjo informuoti savo darbuotojus apie planuojamą verslo ar jo dalies perdavimą ir perkėlimui į verslo perėmėjo įmonę gauti jų rašytinius sutikimus. Pagal Atskyrimo sąlygas, aktyvių veiksmų dėl darbuotojų perkėlimo pas atsakoves turėjo imtis pati ieškovė. Kasacinio skundo argumentas, jog atsakovės negalėjo nežinoti apie perimtinus darbuotojus, nes ieškovės ir atsakovių akcininkai ir vadovai buvo tie patys asmenys, nepagrįstas. Darbuotojų sąrašas ir visi su darbuotojais susiję klausimai yra įmonės vadovo kompetencija, nes tik jis, o ne akcininkai, tokia informacija disponuoja. Be to, atsakovių UAB „Gamtos virtuvė“, UAB „GCW“ bei UAB „Čili pica“ nevadovavo tas pats asmuo.
  3. Kasaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad dėl DK 138 straipsnio įgyvendinimo ir atitinkamų ieškovės darbuotojų perkėlimo būtent atsakovės turėjo imtis aktyvių veiksmų, pažeidė CK 6.246 straipsnio 1 dalį bei DK 120 straipsnio 2 dalį, 95 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pagal kurias ši pareiga turėjo tekti pačiai ieškovei. Nei tuo metu galiojusiuose įstatymuose, nei Atskyrimo sąlygose nebuvo nustatyta atsakovių pareiga imtis aktyvių veiksmų dėl ieškovės darbuotojų perkėlimo. Vykdant UAB „Čilija“ reorganizavimą dar nebuvo priimtos DK 138 straipsnio pataisos dėl savaiminio darbo santykių tęstinumo naujojo darbdavio įmonėje, speciali nuostata (DK 138 straipsnio 2 dalis) dėl tokių darbuotojų perkėlimo tvarkos įsigaliojo tik nuo 2012 m. gruodžio 1 d.
    2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.248 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Kadangi iki 2012 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos teisėje nebuvo jokių prielaidų, leidžiančių manyti, kad verslo perdavimo atveju darbuotojų darbo santykiai savaime tęsiasi verslo perėmėjo įmonėje, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovių kaltę dėl ieškovės žalos, nes atsakovės ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti apie tai, kad ieškovės darbuotojų darbo santykiai savaime turi tęstis pas atsakoves.
    3. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovės bankroto administratorės veiksmų, kai ši, užuot kreipusis į atsakoves dėl neperimtų darbuotojų, nutraukė su jais sudarytas darbo sutartis, kas turėjo didelės įtakos ieškovės žalai ir jos dydžiui, ir taip pažeidė CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostatą, įtvirtinančią galimybę visiškai ar iš dalies atleisti skolininką nuo civilinės atsakomybės, kai dėl žalos atsiradimo yra ir kreditoriaus kaltė. Bankroto administratorei nustačius, jog prieš keletą metų buvo įvykdytas dalinis verslo perdavimas atsakovėms, tačiau pas ieškovę liko į atsakovių įmones neperkeltų darbuotojų, bankroto administratorė galėjo (ir net privalėjo) kreiptis į atsakoves dėl šių darbuotojų perėmimo, o ne iš karto nutraukti su jais sudarytas darbo sutartis.
  4. 2. Ieškovė atsiliepimu į atsakovių kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Nors DK 138 straipsnio papildymas 2 dalimi įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 1 d., tačiau nesutiktina su atsakovėmis, kad tik nuo šios datos atsirado pagrindas kalbėti apie savaiminį darbuotojų darbo teisinių santykių tęstinumą verslą perėmusioje bendrovėje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad iki 2012 m. gruodžio 1 d. galiojusios DK 138 straipsnio redakcijos tikslas – įgyvendinti Direktyvą, o kilęs nacionalinės teisės normų turinio aiškumo klausimas turi būti sprendžiamas šias normas aiškinant ir taikant Direktyvos nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2012). Todėl ir ieškovės reorganizavimo metu turėjo būti taikomas principas, pagal kurį verslo perėmėjui tenka pareiga užtikrinti tinkamą darbuotojų perėmimą.
    2. Ieškovės pirmiau nurodyti argumentai paneigia atsakovių teiginį apie tai, kad jos nežinojo, jog būtent joms kyla pareiga perimti ieškovės darbuotojus. Neperimti liko tik tie ieškovės darbuotojai, kurie buvo motinystės ar vaiko priežiūros atostogose, taip ketinant atsiskaitymo su šiais darbuotojais naštą perkelti valstybei.
    3. Įsiteisėjus nutarčiai iškelti ieškovei bankroto bylą, bankroto administratorė turėjo vykdyti ĮBĮ įtvirtintą imperatyvią pareigą per nustatytą terminą informuoti bendrovės darbuotojus apie būsimą darbo sutarčių nutraukimą ir atitinkamai vėliau darbo sutartis nutraukti. Suėjus darbuotojų įspėjimo bei darbo sutarčių nutraukimo imperatyviems terminams, bankroto administratorei nebuvo perduoti bendrovės dokumentai (tas nėra įvykdyta iki šiol), todėl ji negalėjo žinoti apie 2008 m. įvykusį verslo perkėlimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos

 

  1. Kasatorė ieškovė savo argumentus dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2012, 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2012, 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2012, 2014 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2014. Šios kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad žala yra priežastiniu ryšiu susijusi su abiejų bylos šalių nepateisinamu neveikimu darbuotojų atžvilgiu, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pagal kurią verslo perėmėjai (ne verslą perduodanti bendrovė) turi užtikrinti tinkamą darbuotojų perėmimą.
  2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime (bylos Nr. 33/03) išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko), anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.
  3. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (bylos Nr. 26/07) yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
  4. Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2016), kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais, kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2006).
  5. Ieškovės kasaciniame skunde nurodytos kasacinio teismo nutartys yra priimtos bylose, kuriose buvo nagrinėjami darbo ginčai pagal darbuotojų reikalavimus darbdaviams dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neteisėtu atleidimu iš darbo pažeistų darbuotojų teisių gynimo. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamas darbdavių civilinis ginčas dėl žalos, padarytos verslo perėmėjoms neperėmus darbuotojų, ir sprendžiama dėl deliktinės civilinės atsakomybės (ne)taikymo. Ieškovės nurodomos kasacinio teismo bylos ir ši byla nėra analogiškos, jų faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios, jose taikytina ne ta pati teisė. Dėl to ieškovės kasaciniame skunde nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys nelaikytinos teismo precedentais nagrinėjamoje byloje, o šios kasatorės teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, vertintinas kaip nepagrįstas. Kita vertus, nors aptartos kasacinio teismo nutartys ir nėra teismo precedentai šioje byloje, tačiau ją nagrinėdamas apeliacinės instancijos teismas į jose pateiktus DK 138 straipsnio, Direktyvos nuostatų išaiškinimus pagrįstai atsižvelgė kaip į egzistuojančią kasacinio teismo praktiką.

 

Dėl deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų ir jos taikymo

 

  1. Civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų, kaip turtinė prievolė atsirandanti esant pagrindui – civilinės teisės pažeidimui, neteisėtiems veiksmams ir kitoms sąlygoms. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Jos tikslas – grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum), kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo.
  2. Veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą.
  3. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Taigi taikant generalinio delikto taisyklę, iš esmės yra tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: asmens kaltė, kuri apima ir neteisėtus veiksmus, taip pat žala bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys. Nustačius, kad asmuo pažeidė bendro pobūdžio atsargumo ir rūpestingumo pareigą, to pakanka kaltei ir neteisėtiems veiksmams, kaip civilinės atsakomybės sąlygoms, konstatuoti.
  4. Atsakovės, ginčydamos savo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas CK 6.248 straipsnio 3 dalį, konstatavo jų kaltę dėl ieškovės žalos, nes iki 2012 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos teisėje nebuvo jokių prielaidų, leidžiančių manyti, kad verslo perdavimo atveju darbuotojų darbo santykiai savaime tęsiasi verslo perėmėjo įmonėje, atsakovės ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti apie tai, kad ieškovės darbuotojų darbo santykiai savaime turi tęstis pas atsakoves. Kasaciniame skunde atsakovės taip pat argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad dėl DK 138 straipsnio įgyvendinimo ir atitinkamų ieškovės darbuotojų perkėlimo būtent atsakovės turėjo imtis aktyvių veiksmų, pažeidė CK 6.246 straipsnio 1 dalį bei DK 120 straipsnio 2 dalį, 95 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nes nei tuo metu galiojusiuose įstatymuose, nei Atskyrimo sąlygose nebuvo įtvirtinta atsakovių pareiga imtis aktyvių veiksmų dėl ieškovės darbuotojų perkėlimo. Teisėjų kolegija šiuos atsakovių kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
  5. Pagal Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, priimto 2004 m. liepos 13 d. įstatymu Nr. IX-2343 ir esančio Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi, 2 straipsnį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime (bylos Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04) konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje Europos Sąjungos atžvilgiu yra expressis verbis (aiškiais žodžiais) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytu Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus Konstituciją. Taigi, Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. kovo 12 d. direktyva Nr. 2001/23/EB yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.
  6. Direktyvos 1 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta, kad ji taikoma valstybės ir privačioms įmonėms, kurios verčiasi ūkine veikla, nesvarbu, veikia jos siekdamos pelno ar ne, o 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog perdavėjo (fizinio ar juridinio asmens, kuris dėl įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimo kitam darbdaviui praranda darbdavio teises įmonėje, versle arba įmonės ar verslo dalyje) teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodami perėmėjui. Vadovaujantis Europos Sąjungos teisės viršenybės principu, teismai turi konstitucinę pareigą nacionalinę teisę aiškinti suderinamu su Europos Sąjungos teise būdu, kad būtų užtikrintas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, jos normų visapusiškas poveikis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad DK 138 straipsnio redakcijos, patvirtintos 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-188, tikslas – įgyvendinti Direktyvą 2001/23/EB; tuo atveju, kai kyla nacionalinės teisės normų, skirtų Europos Sąjungos direktyvai įgyvendinti, turinio aiškinimo klausimas, jis turi būti sprendžiamas šias normas aiškinant ir taikant Direktyvos nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) sprendimus; iš Direktyvos nuostatų išplaukia, kad joje įtvirtinta darbuotojų garantija įmonės, verslo ar įmonės ar verslo dalies perdavimo atveju remiasi savaiminio darbo santykių perėjimo principu, t. y. perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš perdavimo dieną galiojančių darbo santykių, perduodamos perėmėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2012; 2014 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2014). Verslininkui taikomi didesni rūpestingumo, atidumo ir apdairumo standartai. Preziumuojamas teisės normų žinojimas, o jų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina teisės aktų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo (CK 1.6 straipsnis). Dėl to vertintina, kad atsakovės kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog iki 2012 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos teisėje nebuvo jokių prielaidų, leidžiančių manyti, kad verslo perdavimo atveju darbuotojų darbo santykiai savaime tęsiasi verslo perėmėjo įmonėje, atsakovės ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti apie tai, kad ieškovės darbuotojų darbo santykiai savaime turi tęstis pas atsakoves.
  7. Byloje nustatyta, kad Atskyrimo sąlygų 6 priedo 7 punkte nurodyta, jog tie administracijos darbuotojai, kurie yra dekretinėse ir (ar) vaiko priežiūros atostogose ar dėl kitų priežasčių nedirba, tačiau darbdavys privalo palikti jiems darbo vietą, perkeliami į tą bendrovę, į kurią jie būtų perkelti pagal savo pareigybę (pagal šio priedo 6 punktą), jei dirbtų, o kiti padalinių analogiškos kategorijos darbuotojai (kurie yra dekretinėse ir (ar) vaiko priežiūros atostogose ar dėl kitų priežasčių nedirba, tačiau darbdavys privalo palikti jiems darbo vietą) perkeliami į tą bendrovę, kuriai atitinkamai priskirtas konkretus padalinys, kaip nurodyta Atskyrimo sąlygų priede Nr. 7. Taigi, Atskyrimo sąlygos dėl darbo santykių tęstinumo iš esmės atitiko Direktyvos nuostatas, išskyrus tai, kad Atskyrimo sąlygose pasisakoma ne apie perdavėjo teisių ir pareigų perdavimą perėmėjams, o apie darbuotojų perkėlimą. Vertintina, kad sąvokos „darbuotojų perkėlimas“ pavartojimas Atskyrimo sąlygose šioje byloje kilusio ginčo kontekste neteikia pagrindo paneigti ar kitaip aiškinti Direktyvos nuostatose įtvirtintą savaiminį darbo santykių perėjimo principą, t. y. kad perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš perdavimo dieną galiojančių darbo santykių, perduodamos perėmėjui. Dėl to darytina išvada, kad vykdydama Atskyrimo sąlygas ieškovė darbo santykius turėjo tęsti tik su tais darbuotojais, kurie pagal Atskyrimo sąlygas neperkeliami pas atsakoves, o pastarųjų darbuotojų darbo santykiai turėjo pereiti ir automatiškai tęstis pas atsakoves. Byloje nustatyta, kad atsakovėms Atskyrimo sąlygos buvo (turėjo būti) žinomos, tačiau darbuotojų ir jų prasme ieškovės aspektais realiai liko visiškai ir tinkamai neįgyvendintos.
  8. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad iš ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų su darbuotojais, kurių darbo santykiai turėjo tęstis UAB „Čili pica“, yra susiję 53 705,15 Eur dydžio kreditorių reikalavimai, su darbuotojais, kurių darbo santykiai turėjo tęstis UAB „Gamtos virtuvė“, – 17 114,39 Eur kreditorių reikalavimai, su darbuotojais, kurių darbo santykiai turėjo tęstis UAB „Azijos skoniai“, – 6900,28 Eur kreditorių reikalavimai, su darbuotojais, kurių darbo santykiai turėjo tęstis UAB „GCW“, – 3379,37 Eur kreditorių reikalavimai, o su darbuotojais, kurių darbo santykiai turėjo tęstis UAB „Čili Holdings“, – 2153,52 Eur kreditorių reikalavimai. Vertintina, kad atsakovėms, kaip naujosioms darbdavėms, vykdant prievolę perimti darbdavio teises ir pareigas, su šiais darbo santykiais susijusios piniginės prievolės ieškovei, dėl kurių pareikšti kreditorių reikalavimai, apskritai negalėjo atsirasti, nes jomis turėjo būti saistoma antroji šių darbo santykių šalis – naujosios darbdavės, t. y. atsakovės. Dėl to vertintina, kad tokio pobūdžio piniginės prievolės turėjo tekti išimtinai atsakovėms, pastarosios, neperėmusios darbdavio teisių ir pareigų, tokių prievolių išvengė, taip iš esmės sutaupydamos ieškovės sąskaita.
  9. Darbo teisiniuose santykiuose darbdavio teises ir pareigas darbuotojui įgyvendina jomis disponuojantis asmuo, t. y. darbdavys. Esant automatinio darbo santykių tęstinumo pagrindui jomis disponuoja naujasis darbdavys, kurios jam pereina iš senojo. Dėl to nepripažintini pagrįstais atsakovių kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovių pareigos atlikti aktyvius veiksmus atitinkamų darbuotojų atžvilgiu egzistavimo.
  10. Atsakovių kasacinio skundo argumentai dėl ieškovės bankroto administratorės veiksmų, šiai nesikreipus į atsakoves dėl darbuotojų perėmimo, o nutraukus su jais sudarytas darbo sutartis, įtakos ieškovės žalai ir jos dydžiui vertintini kaip nepagrindžiantys ieškovės kaltės egzistavimo. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti ieškovei bankroto bylą, bankroto administratorė turėjo vykdyti ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą per nustatytą terminą įspėti įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarčių nutraukimą ir, praėjus įstatyme nustatytam terminui, jas nutraukti. Teisiškai reikšmingu, iš esmės atitinkančiu ieškinyje nurodytą ir nenuginčytą aplinkybę pripažintinas ieškovės atsiliepimo į atsakovių kasacinį skundą argumentas, kad, suėjus ĮBĮ nustatytiems darbuotojų įspėjimo bei darbo sutarčių nutraukimo terminams, ieškovės bankroto administratorei nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai, todėl ji negalėjo žinoti apie 2008 m. įvykusį verslo perkėlimą.
  11. Darytina išvada, kad teismai atsakovių veiksmus (neveikimą), joms netęsus darbo santykių su atitinkamais darbuotojais, o šiuos palikus ieškovei ir taip netinkamai įvykdžius Atskyrimo sąlygų nuostatas, pagrįstai įvertino kaip nerūpestingą elgesį, sudarantį pagrindą konstatuoti kaltus neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Šie neteisėti veiksmai (neveikimas) lėmė žalos ieškovei atsiradimą, nes, kaip konstatuota šios nutarties 34 punkte, šiai bylai išspręsti reikšmingos piniginės prievolės, dėl kurių ieškovės bankroto byloje pareikšti kreditorių reikalavimai turėjo tekti išimtinai atsakovėms, o pastarosios, neperėmusios darbdavio teisių ir pareigų, tokių prievolių išvengė, taip iš esmės sutaupydamos ieškovės sąskaita.
  12. Duomenų, leidžiančių padaryti pagrįstą išvadą, kad, atsakovėms įvykdžius pareigą perimti darbdavio teises ir pareigas, šios nutarties 34 punkte aptartų prievolių dydis būtų sumažėjęs, byloje nepateikta.
  13. Ieškovė kasaciniu skundu ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl jos kaltės dėl atsiradusios žalos egzistavimo, teigia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta pažeidus CK 6.246, 6.248 straipsnius, nes ieškovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nepažeidė savo pareigų, jos atidumas, rūpestingumas bei apdairumas turėtų būti vertinami galimo išankstinio susijusių asmenų susitarimo palikti dalį darbuotojų bendrovėje, kuriai netrukus buvo iškelta bankroto byla, naštą dėl socialinių išmokų išmokėjimo perkeliant valstybei, kontekste. Šie kasacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais. Remiantis šios nutarties 33, 34, 36, 38 punktuose išdėstytais argumentais konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė ieškovės kaltę dėl žalos jai atsiradimo, nes, atsakovėms tęsus darbo santykius su atitinkamais darbuotojais, o ne šiuos palikus ieškovei, žalos pastarajai nebūtų atsiradę. Pasirinkimas vykdyti pareigą tęsti darbo santykius su atitinkamais darbuotojais ar jos nevykdyti, juos paliekant ieškovei, priklausė atsakovėms. Vertinimas, kad atlygintinos žalos dydis turėtų būti mažinamas, reikštų atsakovių sutaupymo ieškovės sąskaita toleravimą ir įteisinimą bei neatitiktų bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnis).
  14. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, nepažeidė materialiosios teisės normų. Tuo tarpu šio teismo išvados dėl atlygintinos žalos dydžio mažinimo dėl ieškovės kaltės yra padarytos netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas. Šis nustatytas netinkamas teisės normų taikymas yra pagrindas pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3, 4 dalys). Ieškovei iš kiekvienos atsakovių priteistinas apeliacinės instancijos teismo nustatyto dydžio žalos atlyginimas, jo nemažinant, nes pagrindo mažinti atlygintinos žalos dydį nenustatyta. Taigi, ieškovei priteistinas žalos atlyginimas: iš atsakovės UAB „Čili pica“ – 53 705,15 Eur; iš atsakovės UAB „Gamtos virtuvė“ – 17 114,39 Eur; iš atsakovės UAB „Azijos skoniai“ – 6900,28 Eur; iš atsakovės UAB „GCW“ – 3379,37 Eur; iš atsakovės UAB „Čili Holdings“ – 2153,52 Eur.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Pakeičiant apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, taip pat priteistinas kasaciniame teisme turėtų išlaidų atlyginimas (CPK 93, 96, 98 straipsniai).
  2. Ieškinys tenkinamas 84 proc., o atmetamas 16 proc., ir pagal šias proporcijas paskirstytinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
  3. Atsakovės už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme turėjo 2690,15 Eur išlaidų, šias apmokėjo UAB „Čili Holdings“. Iš ieškovės proporcingai atmestų reikalavimų daliai priteistina UAB „Čili Holdings“ 430,42 Eur šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
  4. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovių atitinkamai priteistinas valstybei 1465,36 Eur žyminis mokestis (elektroninėje byloje), nuo kurio ieškovė, paduodama ieškinį, buvo atleista pagal įstatymą, šį žyminį mokestį priteisiant taip: iš atsakovės UAB „Čili pica“ – 945,30 Eur; iš atsakovės UAB „Gamtos virtuvė“ – 301,28 Eur; iš atsakovės UAB „Azijos skoniai“ – 121,48 Eur; iš atsakovės UAB „GCW“ – 59,49 Eur; iš atsakovės UAB „Čili Holdings“ – 37,95 Eur.
  5. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovių atitinkamai priteistinas trečiajam asmeniui UAB Verslo administravimo ir teisės paslaugų biurui, veikiančiam ieškovės pusėje, 588 Eur išlaidų už advokato pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimas, šį atlyginimą priteisiant taip: iš atsakovės UAB „Čili pica“ – 379,32 Eur; iš atsakovės UAB „Gamtos virtuvė“ – 120,89 Eur; iš atsakovės UAB „Azijos skoniai“ – 48,75 Eur; iš atsakovės UAB „GCW“ – 23,87 Eur; iš atsakovės UAB „Čili Holdings“ – 15,23 Eur.
  6. Ieškovės kasacinis skundas tenkinamas. Ji prašo iš atsakovių priteisti kasaciniame teisme už kasacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovių kasacinį skundą surašymą patirtų 2380,85 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius rašytinius įrodymus. Šis prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), todėl priteistinas ieškovei iš atsakovių taip: iš atsakovės UAB „Čili pica“ – 1535,89 Eur; iš atsakovės UAB „Gamtos virtuvė“ – 489,50 Eur; iš atsakovės UAB „Azijos skoniai“ – 197,37 Eur; iš atsakovės UAB „GCW“ – 96,66 Eur; iš atsakovės UAB „Čili Holdings“ – 61,66 Eur.
  7. Pirmosios instancijos teisme patirta 17 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o kasaciniame teisme šių išlaidų patirta 9,10 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš atsakovių valstybei priteistinas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (kuri sudaro 14,28 Eur), o patirtų kasaciniame teisme – visiškai, iš kiekvienos atsakovės valstybei priteisiant po 4,68 Eur šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 29 d. nutartį pakeisti, vykdytiną rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Veiza“ (j. a. k. 121948358) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“ (j. a. k. 301806798) 53 705,15 Eur (penkiasdešimt tris tūkstančius septynis šimtus penkis Eur 15 ct) žalos atlyginimo, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gamtos virtuvė“ (j. a. k. 301806773) – 17 114,39 Eur (septyniolika tūkstančių vieną šimtą keturiolika Eur 39 ct) žalos atlyginimo, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Azijos skoniai“ (j. a. k. 301806759) – 6900,28 Eur (šešis tūkstančius devynis šimtus Eur 28 ct) žalos atlyginimo, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „GCW“ (j. a. k. 301806855) 3379,37 Eur (tris tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt devynis Eur 37 ct) žalos atlyginimo, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“ (j. a. k. 301806823) – 2153,52 Eur (du tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt tris Eur 52 ct) žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. gegužės 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Veiza“ (j. a. k. 121948358) atstovavimo išlaidų atlyginimą: iš atsakovės UAB „Čili pica“ (j. a. k. 301806798) – 1535,89 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus trisdešimt penkis Eur 89 ct); iš atsakovės UAB „Gamtos virtuvė“ (j. a. k. 301806773) – 489,50 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 50 ct); iš atsakovės UAB „Azijos skoniai“ (j. a. k. 301806759) – 197,37 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt septynis Eur 37 ct); iš atsakovės UAB „GCW“ (j. a. k. 301806855) – 96,66 Eur (devyniasdešimt šešis Eur 66 ct); iš atsakovės UAB „Čili Holdings“ (j. a. k. 301806823) – 61,66 Eur (šešiasdešimt vieną Eur 66 ct).

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei Verslo administravimo ir teisės paslaugų biurui (j. a. k. 125930425) atstovavimo išlaidų atlyginimą: iš atsakovės UAB „Čili pica“ (j. a. k. 301806798) – 379,32 Eur (tris šimtus septyniasdešimt devynis Eur 32 ct); iš atsakovės UAB „Gamtos virtuvė“ (j. a. k. 301806773) – 120,89 Eur (vieną šimtą dvidešimt Eur 89 ct); iš atsakovės UAB „Azijos skoniai“ (j. a. k. 301806759) – 48,75 Eur (keturiasdešimt aštuonis Eur 75 ct); iš atsakovės UAB „GCW“ (j. a. k. 301806855) – 23,87 Eur (dvidešimt tris Eur 87 ct); iš atsakovės UAB „Čili Holdings“ (j. a. k. 301806823) – 15,23 Eur (penkiolika Eur 23 ct).

Priteisti atsakovei UAB „Čili Holdings“ (j. a. k. 301806823) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Veiza“ (j. a. k. 121948358) 430,42 Eur (keturis šimtus trisdešimt Eur 42 ct) atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei žyminį mokestį: iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“ (j. a. k. 301806798) – 945,30 Eur (devynis šimtus keturiasdešimt penkis Eur 30 ct); iš atsakovės UAB „Gamtos virtuvė“ (j. a. k. 301806773) – 301,28 Eur (tris šimtus vieną Eur 28 ct); iš atsakovės UAB „Azijos skoniai“ (j. a. k. 301806759) – 121,48 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną Eur 48 ct); iš atsakovės UAB „GCW“ (j. a. k. 301806855) – 59,49 Eur (penkiasdešimt devynis Eur 49 ct); iš atsakovės UAB „Čili Holdings“ (j. a. k. 301806823) – 37,95 Eur (trisdešimt septynis Eur 95 ct).

Priteisti valstybei iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“ (j. a. k. 301806798), UAB „Gamtos virtuvė“ (j. a. k. 301806773), UAB „Azijos skoniai“ (j. a. k. 301806759), UAB „GCW“ (j. a. k. 301806855), UAB „Čili Holdings“ (j. a. k. 301806823) po 4,68 Eur (keturis Eur 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                    Algis Norkūnas

 

 

                                                                                    Antanas Simniškis

 

 

                                                                                    Vincas Verseckas