Civilinė byla Nr. e3K-3-227-248/2017
Teisminio proceso
Nr. 2-50-3-00355-2015-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.4.6; 1.3.5.3.7
(S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2017 m.
gegužės 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės
(kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Utenos rajono
savivaldybės ir Utenos rajono savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m.
spalio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vyriausybės
atstovo Utenos apskrityje ieškinį atsakovėms Utenos rajono savivaldybei ir Utenos
rajono savivaldybės tarybai, dalyvaujant tretiesiems asmenims,
nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, viešajai įstaigai Utenos ligoninei,
D. D. ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl
savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
- Kasacinėje byloje
sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių savivaldybių asmens
sveikatos priežiūros įstaigų vadovų darbo apmokėjimą, aiškinimo ir
taikymo.
- Ieškovas prašė panaikinti Utenos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d.
sprendimą Nr. TS-21 Dėl priedo nustatymo VšĮ Utenos ligoninės direktoriui
D. D..
- Ieškovas nurodė, kad
atsakovė Utenos rajono savivaldybės taryba, priimdama
2015 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. TS-21 Dėl priedo
nustatymo VšĮ Utenos ligoninės direktoriui D. D., nepagrįstai vadovavosi
bendrosiomis (Lietuvos Respublikos darbo kodeksu (toliau ir DK), o ne
specialiosiomis (Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų
įstatymu (toliau ir SPĮĮ) teisės normomis, reglamentuojančiomis Lietuvos
nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų, teikiančių asmens
sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos yra apmokamos
(kompensuojamos) iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, vadovų
ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimo tvarką. Specialieji teisės aktai
neįtvirtina galimybės taikyti ginčijamu sprendimu nustatytą priedą, todėl
priimtas sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas. Be to,
atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, rėmėsi tik deklaratyvaus pobūdžio
VšĮ Utenos ligoninės direktoriaus D. D. samprotavimais dėl padidinto darbo
masto.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
- Utenos rajono
apylinkės teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
- Teismas nurodė, kad
2013 m. rugpjūčio 29 d. Utenos rajono savivaldybės taryba sudarė darbo
sutartį su VšĮ Utenos ligoninės direktoriumi D. D.. Utenos rajono
savivaldybės taryba, kaip ligoninės steigėja, vadovaudamasi, be kitų
įstatymų, DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 197 straipsniu, 2015 m.
sausio 29 d. priėmė sprendimą Nr. TS-21 Dėl priedo nustatymo VšĮ Utenos
ligoninės direktoriui D. D. nuo 2015 m. sausio 1 d. iki
2015 m. balandžio 30 d. ligoninės direktoriui skirti
jo atlyginimo pastoviosios dalies 40 procentų dydžio priedą už
padidintą darbų mastą iš įstaigos lėšų, skirtų darbo užmokesčiui.
- Lietuvos nacionalinės
sveikatos sistemos (toliau ir LNSS) viešųjų įstaigų vadovų ir jų
pavaduotojų darbo apmokėjimo sąlygų nustatymo tvarką reglamentuoja SPĮĮ 151 straipsnis. Šis įstatymas yra specialusis DK normų,
reglamentuojančių darbo užmokestį, atžvilgiu, todėl DK normos, tarp jų
ir DK 197 straipsnis, taikomos tiek, kiek darbo apmokėjimo nereglamentuoja
SPĮĮ.
- Teismas rėmėsi SPĮĮ 151 straipsnio 2,
7 dalimis, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m.
gruodžio 1 d. įsakymu Nr. V-1019 patvirtinto Lietuvos nacionalinės
sveikatos sistemos viešųjų įstaigų veiklos finansinių rezultatų vertinimo
kiekybinių ir kokybinių rodiklių ir vadovaujančių darbuotojų mėnesinės
algos kintamosios dalies nustatymo tvarkos aprašo (toliau ir Aprašas) 4,
20 punktais ir konstatavo, kad SPIĮ įtvirtina galimybę LNSS viešųjų
įstaigų vadovaujantiems darbuotojams kartu su pastoviąja algos dalimi
mokėti kintamąją algos dalį, priklausomai nuo praėjusių metų rezultatų, ir
vienkartinę premiją už gerus darbo rezultatus.
- Kadangi SPĮĮ
nereglamentuoja LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo
apmokėjimo, esant padidintam darbo mastui, tai tokiu atveju reikia
vadovautis DK nuostatomis. Tai, kad SPĮĮ neužkerta kelio vadovaujantiems
darbuotojams pretenduoti į kitas DK nustatytas socialines garantijas,
nurodyta ir Sveikatos apsaugos ministerijos 2014 m. gegužės 29 d. rašte,
adresuotame Utenos rajono savivaldybei.
- Teismas rėmėsi DK 197
straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-590-378/2015), nurodė, kad byloje nenustatyta, jog šalys būtų
pakeitusios darbo sutarties sąlygas, atsižvelgiant į darbuotojo darbo
masto padidinimą ir su tuo susijusio darbo užmokesčio pasikeitimą.
Ginčijamas sprendimas buvo priimtas ligoninės direktoriaus
2015 m. sausio 12 d. rašto Nr. S-53 pagrindu. Teismas sprendė,
kad ligoninės direktorius greta pagrindinių pareigų ar pagrindinio darbo
dirbo ir tam tikrus nuolatinius papildomus jo pagrindinėje darbo sutartyje
nenurodytus darbus, susijusius su įvairių projektų rengimu, vykdymu,
įgyvendinimu. Visi direktoriaus atlikti ir atliekami darbai, priimant
ginčijamą sprendimą, atsakovei Utenos rajono savivaldybės tarybai buvo
žinomi; ieškovas taip pat neginčijo, jog šių darbų direktorius neatliko ar
jie buvo atlikti netinkamai.
- Nors ginčijamame
sprendime nenurodyta objektyvių duomenų apie darbuotojo darbo
normą, padidėjusį darbų mastą ir konkretų to masto padidėjimą
40 procentų, tačiau tai negali būti pagrindas panaikinti ginčijimą
sprendimą, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis garantuoja
teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o darbo užmokesčio dydis yra darbuotojo
ir darbdavio susitarimo rezultatas (DK 95 straipsnio 3 dalis).
- Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal
ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 13 d. sprendimu panaikino
pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį
tenkino, t. y. panaikino Utenos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. sausio
29 d. sprendimą Nr. TS-21 Dėl priedo nustatymo VšĮ Utenos ligoninės
direktoriui D. D..
- Kolegija nurodė, kad
SPĮĮ nustato galimybę LNSS viešųjų įstaigų vadovaujantiems darbuotojams
kartu su pastoviąja algos dalimi mokėti kintamąją algos dalį, priklausomai
nuo praėjusių metų rezultatų, ir vienkartinę premiją už gerus darbo
rezultatus. Tik specialiosios teisės normos (SPĮĮ 151 straipsnio 6,
7 dalys, Aprašo 4 punktas) reglamentuoja LNSS viešųjų įstaigų
vadovaujantiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio nustatymą, nes
suteikia teisę ne tik didinti kintamąją atlyginimo dalį, tačiau papildomai
mokėti ir vienkartines premijas. Taigi nėra pagrindo taikyti bendrųjų
teisės normų ir tokiu būdu didinti įstatymu nustatytą pastoviąją
atlyginimo dalį. Būtent aplinkybė, kad atsakovė Utenos rajono savivaldybės
taryba padidino ne kintamąją, o nustatytą ir konkrečiai apibrėžtą
pastoviąją ligoninės direktoriaus atlyginimo dalį, sudaro pagrindą
ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu. Nurodytuose teisės aktuose
įtvirtintas teisinis reglamentavimas dėl galimybės keisti kintamąją
ligoninės direktoriaus atlyginimo dalį, atsižvelgiant į įstaigos
rezultatus, apima ir papildomo darbo (padidinto masto) apmokėjimo
reglamentavimą.
- Net ir taikant
bendrąsias DK nuostatas nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai
nepatvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas. Byloje nėra
įrodymų, kurie patvirtintų, kad VšĮ Utenos ligoninės direktorius atliko
papildomą darbą. Ginčijamame sprendime konkretūs darbų masto
padidėjimo elementai nenurodyti. Priimant ginčijamą sprendimą buvo
vadovaujamasi ligoninės direktoriaus 2015 m. sausio 12 d. raštu Nr. S-53,
kuriame nurodyti darbai, už kurių atlikimą ligoninės direktorius prašė
skirti priedą prie darbo užmokesčio ir kurie visiškai atitinka VšĮ Utenos
ligoninės direktoriaus pareigybės aprašyme, patvirtintame Utenos rajono
savivaldybės administratoriaus direktoriaus 2013 m. gegužės 16 d. įsakymu
Nr. AĮ-427 (2014 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr.
AĮ-1149 redakcija), nustatytas ligoninės direktoriaus tiesiogines
funkcijas (5.1, 5.4, 5.5, 5.9, 5.12, 5.21 punktai; kt.). VšĮ Utenos
ligoninės direktoriaus pareigybės paskirtis kaip tik ir yra vadovauti
įstaigai, vykdančiai nespecializuotų, specializuotų stacionarinių ir
ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų organizavimą ir teikimą,
diegti Europos Sąjungos standartus (2 punktas).
- Byloje nėra įrodymų,
kad ligoninės vadovui yra nustatyta konkreti darbo norma, kad VšĮ Utenos
ligoninės 2015 m. sausio 12 d. rašte Nr. S-53(7.370) nurodyti darbai buvo
atlikti viršijant kokią nors normą ir įprastą darbo mastą būtent 40
procentų. Šiame rašte nurodytų darbų nėra galimybės įvertinti kaip darbų,
kuriuos atliko tiesiogiai ligoninės direktorius, o ne jam pavaldus
personalas ar paslaugų teikėjai. Byloje nėra įrodymų, kad ligoninės
direktoriaus darbo laikas viršijo darbo laiką, nurodytą su juo sudarytoje
darbo sutartyje. Taigi byloje neįrodyta, kad priedas prie darbo užmokesčio
ligoninės direktoriui buvo skirtas už darbo sutartimi nesulygtų darbų
atlikimą.
- Ginčijamu sprendimu
ligoninės direktoriui buvo nuspręsta padidinti atlyginimo pastoviąją dalį
ne tik ginčijamo sprendimo priėmimo metu 2015 m. sausio mėnesį, tačiau ir
tris mėnesius į priekį, nors nebuvo nustatyta, kaip nurodytu laikotarpiu
bus padidintas darbuotojo darbo mastas, palyginti su nustatyta norma ar su
darbo sutarties sąlygomis.
- Dėl nurodytų
priežasčių kolegija sprendė, kad nėra pagrindo ginčijamo sprendimo
vertinti kaip pagrįsto ir atitinkančio Lietuvos Respublikos viešojo
administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (sprendimas privalo būti
pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai
argumentai
- Kasaciniu
skundu atsakovės prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo
sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą,
priteisti jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
- Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad tik specialiosios teisės normos
reglamentuoja LNSS viešųjų įstaigų vadovaujantiems darbuotojams mokamo
darbo užmokesčio nustatymą, laikytina nepagrįsta ir pažeidžiančia
konstitucinę asmens teisę į teisingą atlyginimą. Padarytas apeliacinės
instancijos teismo SPĮĮ 151 straipsnio ir Aprašo nuostatų,
reglamentuojančių LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo
užmokesčio nustatymą, išaiškinimas užkerta kelią LNSS viešųjų įstaigų
vadovaujantiems darbuotojams ateityje mokėti darbo užmokestį ne tik esant
padidintam darbų mastui, bet ir už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio
ir švenčių dienomis ir kitais atvejais, nenurodytais nei LSPĮĮ, nei
Apraše. SPĮĮ nereglamentuoja LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančių
darbuotojų darbo apmokėjimo, esant padidintam darbų mastui, tokiu atveju
reikia remtis DK nuostatomis. Konstitucijos 48 straipsnis garantuoja
kiekvienam teisę laisvai pasirinkti darbą ir gauti teisingą jo
apmokėjimą, tai įtvirtinta ir DK 2 straipsnyje. Lietuvoje teisė gauti
teisingą darbo apmokėjimą reiškia: atlyginimą, garantuojantį darbuotojams
ir jų šeimoms normalų pragyvenimo lygį; padidintą darbo užmokestį už
viršvalandžius bei ypatingas darbo sąlygas; įvairias kitas garantines
išmokas ir kompensacijas, susijusias su darbo santykiais; vyrų ir moterų
vienodą atlyginimą už vienodą darbą; atsiskaitymą laiku; išskaitų iš
darbo užmokesčio ribojimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs būtinybę tinkamai atlyginti už
atliktą darbą (2011 m. vasario 14 d. nutarimas).
- Nesant
SPĮĮ nustatytos darbo už padidintą darbų mastą apmokėjimo tvarkos, DK
9 straipsnio 1 dalies pagrindu ligoninės direktoriui mokant už
padidintą darbų mastą turi būti taikomas panašius santykius
reglamentuojantis DK 197 straipsnis. Lietuvos Respublikos vietos
savivaldos įstatymas, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas,
SPĮĮ ginčijamo sprendimo priėmimo metu suteikė teisę savivaldybės
tarybai, kaip viešosios įstaigos steigėjos (savininkės) savivaldybės
teises įgyvendinančiai institucijai, nustatyti ligoninės direktoriaus
darbo užmokestį. DK 197 straipsnio 1 dalies nuostata yra imperatyvi,
t. y. kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, už darbą darbdavys privalo
jam mokėti proporcingai daugiau. Tokiu atveju, kai yra padidinamas darbų
mastas, darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas yra tik atlygio dydis,
bet ne darbuotojo teisė gauti didesnį atlyginimą tokia teisė jam
nustatyta įstatymu, imperatyviai įtvirtinančiu darbdavio pareigą mokėti
už darbą tokiomis sąlygomis didesnį darbo užmokestį. Konkretūs apmokėjimo
dydžiai turi būti nustatyti kolektyvinėje arba individualioje darbo
sutartyje. Jei to nėra padaryta, esant padidintam darbo mastui,
darbuotojas po darbo sutarties sudarymo nepraranda teisės kreiptis į
darbdavį dėl padidinto darbo užmokesčio mokėjimo. Ginčo dėl padidinto
darbų, nurodytų ligoninės 2015 m. sausio 12 d. rašte Nr.
S-53(7.37), masto ir priedo dydžio tarp savivaldybės tarybos ir ligoninės
direktoriaus nėra, todėl tai atitiko abiejų darbo teisinių santykių
subjektų valią.
- SPĮĮ
151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad LNSS viešųjų įstaigų
vadovaujančiųjų darbuotojų mėnesinė alga susideda iš pastoviosios ir
kintamosios algos dalių, o 2 dalies 2 punkte kad LNSS stacionarių
viešųjų įstaigų, teikiančių asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių
išlaidos yra apmokomos (kompensuojamos) iš Privalomojo sveikatos draudimo
fondo biudžeto lėšų, vadovų mėnesinės algos pastoviosios dalies dydis
nustatomas atsižvelgiant į įstaigos lygmenį ir apskaičiuojamas valstybės
politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės
algos (atlyginimo) bazinį dydį, dauginant iš koeficiento LNSS regiono
lygmens viešųjų įstaigų vadovų 13,8. Savivaldybės taryba nėra priėmusi
sprendimo dėl SPĮĮ 151 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto ir konkrečiai apibrėžto
ligoninės direktoriaus mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžio
pakeitimo.
- Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė DK 197 straipsnio nuostatas, nes ligoninės
direktoriaus darbą kvalifikavo ne kaip padidinto masto darbą, o kaip
papildomą darbą. Pagal kasacinio teismo praktiką papildomo darbo
sutartimi yra susitariama dėl visiškai kitos darbo funkcijos, nei yra
sudaryta pagrindinio darbo ar pagrindinių pareigų sutartis, o darbo masto
padidinimas siejamas su tos pačios pagrindinės darbo funkcijos darbo
krūvio padidinimu (arba per normalų darbo laiką, arba per kitą darbo
laiką) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015).
- Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes sprendė, kad
nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ligoninės direktorius atliko papildomą
darbą, nors atsakovės pateikė įrodymus, kad ligoninės direktorius dirbo
padidintu mastu ir jam buvo nustatytas už tai priedas (o ne už papildomą
darbą).
- Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos viešojo
administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Ligoninės direktoriaus
pareigos negali būti prilygintos valstybės tarnautojo, turinčio viešojo
administravimo įgaliojimus, pareigoms. Savivaldybės taryba priėmė
sprendimą įgyvendindama LNSS viešųjų įstaigų steigėjo įgaliojimus ir
veikė kaip ligoninės direktoriaus darbdavė. Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje
byloje Nr. AS-492-1232-14, Specialioji teisėjų kolegija 2015 m. sausio 30
d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-9/2015, spręsdamos ginčo dėl
sveikatos priežiūros įstaigų vadovų priedų nustatymo rūšinio teismingumo
klausimus, yra išaiškinę tokio ginčo kilimą iš darbo teisinių santykių.
Savivaldybės taryba, nustatydama LNSS įstaigų vadovų atlyginimo dalį,
nevykdo viešojo administravimo veiklos pagal Viešojo administravimo
įstatymo 2 straipsnį, veikia kaip darbo teisinių santykių subjektas,
todėl sprendžiant šį ginčą Viešojo administravimo įstatymas netaikytinas.
- Ieškovas atsiliepimu į
kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistą
apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie
argumentai:
- Iš valstybės,
savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetų bei kitų
valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų
bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos specialiaisiais
teisės aktais (DK 1 straipsnio 2 dalis, 189 straipsnis). SPĮĮ 151 straipsnis
yra specialioji teisės norma, o DK yra bendro pobūdžio teisės aktas.
Esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma
specialioji norma (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas),
todėl nustatant LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo
apmokėjimo sąlygas turi būti vadovaujamasi SPĮĮ 151 straipsniu,
kuriame neįtvirtinta galimybė savivaldybės tarybai sprendimu nustatyti
darbo užmokesčio priedą už padidintą darbų mastą.
- Kasaciniame skunde
akcentuotame Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime taip pat
nurodyta, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime
nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį
reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms,
atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį
diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą.
- Tik SPĮĮ 151 straipsnis
reglamentuoja LNSS viešųjų įstaigų vadovaujantiems darbuotojams mokamo
darbo užmokesčio nustatymą, nes suteikia teisę ne tik nustatyti mėnesinės
algos kintamosios dalies dydį, įvertinus praėjusių kalendorinių metų
įstaigos veiklos siekiamų užduočių vykdymą (taigi, manytina, ir visą
galimą darbų mastą, siekiant įstaigos veiklos užduočių įvykdymo)
vieneriems metams, bet ir išmokėti premiją už gerus darbo rezultatus.
- Ginčijamame sprendime
nenurodyta, kokios aplinkybės ir kokia apimtimi lėmė padidėjusį darbų
mastą, tačiau sprendimas priimtas atsižvelgiant į VšĮ Utenos ligoninės
2014 m. sausio 12 d. raštą Nr. S-53(7.37), kuriame nurodyti darbai
atitinka ligoninės direktoriaus pareigybės aprašyme, patvirtintame Utenos
rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 16 d.
įsakymu Nr. AĮ-427 (2014 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr.
AĮ-1149 redakcija), nustatytas šias pareigas einančio darbuotojo
funkcijas. Nei pareigybės aprašyme, nei darbo sutartyje ar kituose šioje
byloje teiktuose dokumentuose nėra nustatyta ligoninės direktoriaus darbo
masto norma. Tokia norma įstaigos vadovui net ir negalėtų būti nustatyta,
nes pati įstaigos vadovo pareigybės paskirtis yra ne tam tikros
produkcijos gamyba ar tiesioginis paslaugų teikimas, kurių atveju įmanoma
tiek nustatyti darbo masto normą, tiek ir apskaičiuoti šio masto
padidėjimą, o vadovavimas įstaigai, todėl apskritai yra kvestionuotinas
DK 197 straipsnio taikymas tokias ar panašias pareigas einančių
darbuotojų darbui apmokėti.
- Šioje byloje nebuvo
pateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių ligoninės direktoriui
nustatyto darbo laiko viršijimą. Nesant nustatytos darbo masto normos,
taip pat nepateikus objektyvių įrodymų, kad buvo viršytas nustatytas
darbo laikas ar kokia nors kita norma, nėra galimybės įvertinti, ar darbo
mastas iš tikrųjų padidėjo būtent 40 procentų ir ar skirto priedo dydis
yra proporcingas padidėjusiam darbų mastui. Be to, VšĮ Utenos ligoninės
2014 m. sausio 12 d. rašte Nr. S-53(7.37) nurodytų darbų nėra
galimybės įvertinti kaip darbų, kuriuos tiesiogiai atliko pats
direktorius.
- VšĮ Utenos ligoninės
2014 m. sausio 12 d. rašte Nr. S-53(7.37) nurodyti
2014 m. atlikti darbai, o ginčijamu sprendimu priedas skirtas nuo 2015 m.
sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., nepagrindžiant, kaip
yra padidinamas ligoninės direktoriaus darbo mastas būtent nurodytu, o ne
praėjusiu laikotarpiu. Taigi priedas ligoninės direktoriui skirtas
nepadidinus darbų masto.
- Byloje nekonstatuota,
kad ligoninės direktoriaus pareigos yra prilyginamos valstybės
tarnautojo, turinčio viešojo administravimo įgaliojimus, pareigoms.
Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 4
straipsnio 5 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1
punktu, viešojo administravimo subjektas šioje byloje yra Utenos rajono
savivaldybės taryba, priėmusi individualų administracinį aktą
sprendimą, o ne ligoninės direktorius. Taigi nepaisant to, kad Utenos
rajono savivaldybės tarybą ir ligoninės direktorių sieja darbo teisiniai
santykiai, Utenos rajono savivaldybės taryba yra viešojo administravimo
subjektas, o jos priimamiems sprendimams yra taikomi Viešojo
administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Ginčijamame
sprendime nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas ir Lietuvos Respublikos
administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė Viešojo administravimo
įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir pripažino sprendimą neatitinkančiu šios
nuostatos reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo apmokėjimą, kai padidinamas darbų
mastas, taikymo savivaldybės asmens sveikatos priežiūros viešosios įstaigos
vadovams
- Pagal Darbo kodekso 3
straipsnį darbo teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija,
Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, darbo santykius
reglamentuojančios Europos Sąjungos teisės normos, šis Kodeksas, kiti
įstatymai ir jiems neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, kolektyvinių
sutarčių normatyvinės nuostatos. Darbo kodeksas reglamentuoja darbo
santykius, susijusius su šiame Kodekse ir kituose norminiuose teisės
aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba (DK 1
straipsnio 1 dalis). Atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas
nustato šis Kodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatytas ribas kiti
įstatymai ir Vyriausybės nutarimai (DK 1 straipsnio 2 dalis).
- Be kitų darbo teisinių
santykių, DK reglamentuoja ir darbo apmokėjimo santykius. Pagal DK 186
straipsnį darbo užmokestis yra atlyginimas už
darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (1 dalis); darbo
užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius,
bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą
darbą (2 dalis). Taigi darbo teisėje darbo apmokėjimo sąvoka apima
visokį darbo užmokestį įprastą (pagrindinį), papildomą, premijas,
kuriuos darbdavys išmoka darbuotojui už atliktą ar susitartą atlikti
darbą. Darbo užmokesčiui priskiriamas ir užmokestis už nukrypimus nuo
normalių darbo sąlygų, už darbą poilsio ir švenčių dienomis ir pan. Darbo
užmokestis nustatomas abipusiu darbdavio ir darbuotojo susitarimu arba
pagal įstatymą.
- DK 189 straipsnyje
įtvirtinta, kad iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio
draudimo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų
įstaigų, įmonių, organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo
apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymų nustatyta tvarka. Taigi pačiame
Darbo kodekse nustatyta, kad tam tikrų darbuotojų kategorijų darbo
apmokėjimo dydžiams ir sąlygoms taikomi specialūs įstatymai. Paprastai
specialiais įstatymais visiems atitinkamos kategorijos darbuotojams
nustatomos vienodos darbo apmokėjimo sąlygos, apmokėjimo dydžių nustatymo
tvarka, o konkretūs darbo užmokesčio dydžiai priklauso nuo įstaigos
grupės, lygmens, pareigybės ir jos kategorijos. Darbdavio diskrecija pagal
šiuos įstatymus ribota, jis turi laikytis specialiais teisės aktais
nustatytų darbo apmokėjimo sąlygų ir paprastai gali spręsti tik dėl
tos darbo užmokesčio dalies, kuri susijusi su individualiais darbuotojo
darbo rezultatais, nustatymo.
- Sveikatos priežiūros
įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos,
jos valstybinio reguliavimo pagrindus, kontrolės priemones, valdymo ir
finansavimo ypatumus, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų
nomenklatūrą, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų santykius,
atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus pagrindus nustato Sveikatos
priežiūros įstaigų įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). VšĮ
Utenos ligoninė yra savivaldybės asmens sveikatos priežiūros viešoji
įstaiga (SPĮĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas),
todėl jai taikomas SPĮĮ.
- SPĮĮ 27 straipsnyje
nustatyta, kad LNSS viešosios įstaigos steigėjo kompetencijai, be kitų
funkcijų, priklauso nustatyti valdymo organų narių ir revizoriaus
atlyginimus. Administracijos vadovas priskiriamas LNSS viešosios įstaigos
valdymo organams (SPĮĮ 30 straipsnio 1 dalis).
- SPĮĮ įtvirtina ne tik
subjektą, nustatantį LNSS viešųjų įstaigų vadovų atlyginimą, bet nustato
ir tokių vadovų darbo apmokėjimo sąlygas. Pagal SPĮĮ 151 straipsnio 1
dalį LNSS viešųjų įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų (toliau
vadovaujantieji darbuotojai) darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos šiame
straipsnyje nustatyta tvarka. Vadovaujančiųjų darbuotojų mėnesinė alga
susideda iš pastoviosios ir kintamosios algos dalių. Pastoviosios algos
dydis priklauso nuo įstaigos lygmens ir apskaičiuojamas valstybės
politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės
algos (atlyginimo) bazinį dydį dauginant iš įstatyme nustatyto koeficiento
(SPĮĮ 151 straipsnio 2 dalis). Algos kintamosios dalies dydis priklauso nuo
praėjusių kalendorinių metų įstaigos veiklos rezultatų (negali būti
nustatoma, jei įstaigos veiklos finansiniai rezultatai neigiami) ir negali
viršyti 40 procentų vadovaujančiajam darbuotojui nustatytos mėnesinės
algos pastoviosios dalies dydžio (SPĮĮ 151 straipsnio 6 dalis).
LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančiajam darbuotojui už gerus darbo
rezultatus ir gerą darbo pareigų atlikimą paskutinį kalendorinių metų
mėnesį iš sutaupytų viešosios įstaigos lėšų, skirtų darbo užmokesčiui,
gali būti išmokama premija, kuri negali būti didesnė už tą mėnesį mokamos
mėnesinės algos pastoviosios dalies dydį (SPĮĮ 151 straipsnio 7
dalis). Kitokie papildomi uždarbiai, taip pat ir priedų mokėjimas, šiame
įstatyme nenustatyti. Taigi, steigėjas, spręsdamas dėl sveikatos
priežiūros įstaigos vadovo darbo apmokėjimo pagal SPĮĮ, turi vadovautis
šio įstatymo 151 straipsnio nuostatomis ir negali viršyti jame nurodytų darbo
užmokesčio dydžių.
- Ginčijamu atsakovės
savivaldybės tarybos sprendimu trečiajam asmeniui D. D. nustatytas SPĮĮ
nenurodytas priedas už padidintą darbo mastą. Padidėjusio masto darbo
apmokėjimą reglamentuoja DK. Šio kodekso 197 straipsnio 1 dalyje nurodyta,
kad kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, palyginti su nustatyta norma,
už darbą jam mokama proporcingai daugiau.
- DK nepateikia darbo
masto padidinimo sąvokos. Teismų praktikoje darbo masto padidinimas
siejamas su tos pačios pagrindinės darbo funkcijos darbo krūvio
padidinimu, kai darbuotojo funkcijos nesikeičia, neatsiranda papildomų
funkcijų ar pareigų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m.
lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015).
Padidėjęs darbuotojo darbų mastas (apimtis) reiškia, kad darbuotojas,
atlikdamas tas pačias savo darbo funkcijas, turi įvykdyti didesnes darbo
normas. Paprastai darbo krūvio padidėjimas yra laikino pobūdžio (pvz.,
atsiradus poreikiui atlikti laikinai nesančio tokį patį darbą dirbančio
darbuotojo funkcijas). Padidinto masto darbas apmokamas už faktiškai
atliekamą darbą ir nepriklauso nuo veiklos rezultatų, už kuriuos gali būti
skiriamos skatinamosios išmokos.
- Taigi darbo masto
padidinimui konstatuoti būtina įvertinti darbo sutartimi sulygtą darbo
krūvį (nustatytą normą) su realiai tenkančiu (teksiančiu) darbo krūviu ir
atsižvelgiant į jo padidėjimą proporcingai padidinti darbo užmokestį.
Pagal kasacinio teismo praktiką dėl darbo masto padidinimo reikalingas
darbo teisinių santykių šalių susitarimas, kuris įforminamas darbo
sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015).
- Sveikatos priežiūros
įstaigos vadovas atsakingas už visą įstaigos veiklą, jis užtikrina
kasdienį įstaigos funkcionavimą ir jos reikalų tvarkymą. Įstaigos vadovo
darbo pobūdis lemia, kad negali būti tiksliai apibrėžiamas jo darbo
mastas, nustatomos tam tikros normos ar kiekiai, įstaigos vadovo darbo
apimtis nėra vienoda kiekvieną dieną, ją lemia būtini spręsti klausimai.
- Minėta, kad
specialiuoju įstatymu SPĮĮ nustatytas tiek pagrindinis LNSS viešųjų
įstaigų vadovų darbo užmokestis, tiek ir galimi papildomi darbo užmokesčiai,
kurie priklauso nuo sveikatos priežiūros įstaigos veiklos rezultatų.
Pažymėtina, kad SPĮĮ reglamentuoja tik vadovaujančiųjų darbuotojų darbo
apmokėjimo taisykles, kitiems įstaigų darbuotojams šios taisyklės
netaikomos. Dėl to spręstina, kad nustatant LNSS viešųjų įstaigų vadovų
darbo užmokestį atsižvelgta į vadovaujamą pareigų pobūdį, sveikatos
priežiūros viešųjų įstaigų veiklos specifiką, su tuo susijusias vadovų
darbo funkcijas ir apimtį. Paminėtina, kad LNSS viešųjų įstaigų vadovų
darbo užmokestis diferencijuotas, atsižvelgiant į vadovaujamos įstaigos
lygmenį (rajono, regiono ir respublikos). Tai rodo, kad nustatant darbo
užmokestį įvertinti darbo sudėtingumo ir apimties rodikliai. Be to, kaip
teisingai pažymėta apeliacinės instancijos teismo sprendime, sveikatos
priežiūros įstaigos vadovo darbų apimtis įvertinama nustatant kintamąją
darbo užmokesčio dalį, kuri susijusi su veiklos rezultatais.
- Trečiasis asmuo D. D.
atsakovėms pateikė duomenis apie savo vadovaujamos sveikatos priežiūros
įstaigos veiklos rezultatus, įgyvendintus projektus. Šių duomenų pagrindu
atsakovės nustatė trečiajam asmeniui priedą už padidintą darbų mastą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo nesant pagrindo VšĮ Utenos
ligoninės veiklos rezultatus ir pasiekimus traktuoti kaip įrodančius
padidintą įstaigos vadovo darbo krūvį. Teisėjų kolegija sutinka su šia
apeliacinės instancijos teismo išvada ir, atsižvelgdama į nutarties 2729
punktuose išdėstytus argumentus, nusprendžia, kad nebuvo teisinio pagrindo
trečiajam asmeniui D. D. nustatyti priedą už padidintą darbų mastą.
- Sutiktina su atsakovių
argumentu, kad už darbą turi būti teisingai atlyginama, tačiau atsakovių
teiginys, kad savivaldybės taryba turi teisę savo nuožiūra spręsti dėl
priedo prie darbo užmokesčio mokėjimo, taip įgyvendindama teisingo darbo
apmokėjimo principą, teisiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad teisė į
teisingą darbo apmokėjimą visų pirma suprantama kaip teisė gauti
atlyginimą, ne mažesnį už minimalų darbo užmokestį, taip pat kaip teisė į
lygų vienodos vertės darbo apmokėjimą, teisė laiku gauti darbo
užmokestį, kaip išskaitų iš darbo pajamų ribojimo užtikrinimas ir kt. Tai
nereiškia, kad nustatant darbo užmokestį neturi būti atsižvelgiama į darbo
kiekį ir kokybę. Tačiau, kaip nutartyje jau minėta (žr. nutarties 24
punktą), viešosios įstaigos Utenos ligoninės steigėja Utenos rajono
savivaldybė neturi visiškos diskrecijos spręsti dėl viešosios įstaigos
vadovui mokėtino darbo užmokesčio dydžio. Savivaldybės tarybos sprendimai
turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus tiek nustatant
darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, tiek ir konkretų dydį.
- Kasacinio skundo
argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo tyrė, ar
trečiasis asmuo D. D. atliko papildomus darbus, nors priedas jam
nustatytas ne už papildomų darbų atlikimą, o už padidintą darbo mastą (DK
197 straipsnis), pagrįstas. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismas
tiksliai neatribojo papildomų darbų ir padidinto darbo masto sąvokų ir
turinio. Papildomo darbo sutartimi yra susitariama dėl visiškai kitos
darbo funkcijos nei sutarta pagrindinio darbo ar pagrindinių pareigų
sutartimi, o darbo masto padidinimas, minėta, siejamas su tos pačios
pagrindinės darbo funkcijos darbo krūvio padidinimu. Tokia išvada atitinka
kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015
m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015). Nors
šiuo atveju trečiojo asmens D. D. darbo, už kurio atlikimą skirtas
priedas, vertinimas kaip papildomo darbo yra perteklinis, tačiau pažymėtina,
kad teismas nustatė ir tai, ar buvo padidintas D. D. darbo mastas, ar
teisėtai buvo nustatytas jam priedas būtent šiuo pagrindu.
- Ginčijamame sprendime
nėra įvardyta, kad didinama mėnesinės algos pastovioji dalis, o nurodyta,
kad skiriamas priedas už padidintą darbų mastą. Dėl to apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad pagrindas panaikinti atsakovių sprendimą
yra ir tai, jog padidinta pastovioji, o ne kintamoji algos dalis,
netikslus. Pažymėtina, kad ir kintamoji algos dalis gali būti skiriama ir
jos dydis parenkamas tik laikantis sąlygų, nustatytų SPĮĮ ir sveikatos
apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. V-1019
patvirtintu Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų
veiklos finansinių rezultatų vertinimo kiekybinių ir kokybinių rodiklių ir
vadovaujančių darbuotojų mėnesinės algos kintamosios dalies nustatymo
tvarkos aprašu.
- Valstybė ir
savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per savo institucijas vykdo dvejopas
funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų,
tiek valstybė, tiek savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose
santykiuose kaip tokių santykių subjektai. Priėmusi ginčijamą įsakymą, t.
y. spręsdama darbo apmokėjimo klausimą, atsakovė Utenos rajono
savivaldybės taryba veikė kaip darbo teisinių santykių subjektas, t. y. ne
viešojo administravimo srityje. Darbo teisinių santykių srityje
priimamiems aktams netaikytinas Viešojo administravimo įstatymas, kuriuo
pasisakydamas dėl ginčo sprendimo teisėtumo rėmėsi apeliacinės instancijos
teismas. Tačiau šio įstatymo nuostata, kad sprendimas privalo būti
pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, yra
universalaus pobūdžio ir taikytina savivaldybei (taip pat jai
atstovaujančiai institucijai), kaip viešosios įstaigos steigėjai, priimant
sprendimus darbo teisinių santykių su šia įstaiga srityje.
- Teisėjų kolegija,
remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar
panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nenustatyta (CPK 346
straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Dėl rašymo apsirikimo
- CPK 276 straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje
asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias
aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės.
- Kasacine tvarka
skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje
nurodyta, kad panaikinamas Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio
6 d. sprendimas. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas apeliacine tvarka
skundė, o apeliacinės instancijos teismas tikrino ne Utenos rajono
apylinkės teismo 2015 m. balandžio 6 d., o 2016 m. balandžio 6 d.
sprendimo, kuriuo ieškinys buvo atmestas, teisėtumą ir pagrįstumą.
- Teisėjų kolegija
nusprendžia, kad nurodyto apeliacinės instancijos teismo sprendimo
rezoliucinėje dalyje padaryto rašymo apsirikimo ištaisymas nepakeis
skundžiamo sprendimo esmės ir neturės įtakos jo teisėtumui, todėl yra
pagrindas nurodytą klaidą ištaisyti. Dėl šios priežasties, palikus
apeliacinės instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistą, skundžiamo
sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, kad panaikinamas Utenos
rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
- Kasaciniame teisme
patirta 6,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. pažyma). Kadangi
kasacinis skundas atmestinas, tai šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas
valstybei priteistinas iš Utenos rajono savivaldybės (CPK
79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93,
96 straipsniai).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2, 3 dalimis, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 13 d. sprendimą palikti iš esmės
nepakeistą.
Ištaisyti rašymo apsirikimą ir Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 13 d.
sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Panaikinti Utenos rajono apylinkės
teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškovo
Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje ieškinį tenkinti.
Panaikinti Utenos rajono savivaldybės
tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. TS-21 Dėl priedo nustatymo VšĮ
Utenos ligoninės direktoriui D. D..
Priteisti iš atsakovės Utenos rajono
savivaldybės (į. k. 111101877) valstybei 6,64 (šešis Eur 64 ct) bylinėjimosi
išlaidų atlyginimo.
Valstybei priteista suma mokėtina į
Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų
surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė
Janavičiūtė
Andžej Maciejevski
Dalia Vasarienė