Civilinė byla Nr. e3K-3-185-248/2017

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01271-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3; 1.3.5.3.1.

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos Rokiškio psichiatrijos ligoninės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių Z. A., R. B., A. B., I. B., Z. B., E. D., G. G., N. G., L. G., R. G., V. G., E. G., A. K., V. K., G. K., N. K., V. L., O. L., L. A. M., A. N., E. N., B. R., A. R., R. R., L. Š., D. Š., V. Š., I. V., I. V., D. V., B. V., J. Ž. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Rokiškio psichiatrijos ligoninei dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, priemokos ir delspinigių priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl darbo užmokesčio priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, priteisimo, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovės prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2015 m. spalio 6 d. sprendimą; 2) priteisti ieškovėms iš atsakovės (toliau – ir Ligoninė) įsiskolinimą už neišmokėtą priedą dirbant pavojingomis sveikatai ir gyvybei sąlygomis: Z. A. 3863,20 Eur, R. B. 3928,77 Eur, A. B. 940,59 Eur, I. B. 3928,77 Eur, Z. B. 1706,12 Eur, E. D. 3832,75 Eur, G. G. 3626,93 Eur, N. G. 3006,29 Eur, L. G. 3443,46 Eur, R. G. 3875,37 Eur, V. G. 3788,22 Eur, E. G. 2452,60 Eur, A. K. 3766,92 Eur, V. K. 2258,95 Eur, G. K. 3897,99 Eur, N. K. 3727,51 Eur, V. L. 2740,03 Eur, O. L. 3918,94 Eur, L. A. M. 3789,88 Eur, A. N. 3892,50 Eur, E. N. 2590,41 Eur, B. R. 3736,75 Eur, A. R. 3878,72 Eur, R. R. 763,66 Eur, L. Š. 3484,07 Eur, D. Š. 3849,03 Eur, V. Š. 977,79 Eur, I. V. 3278,54 Eur, I. V. 3577,23 Eur, D. V. 3928,77 Eur, B. V. 3888,57 Eur, J. Ž. 3733,95 Eur; 3) priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškinį ieškovės grindė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 192, 296 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2015 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2015, 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-415/2015, 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2011, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, pateiktais 2014 m. gegužės 8 d. nutarime.
  4. Ieškovės nurodė, kad dirba (dirbo) slaugytojomis Ligoninėje, kurioje gydomi asmenys turi ne tik psichikos sutrikimų, bet dažnai pasižymi agresyvumu, padidėjusiu socialiniu pavojingumu. Ieškovės nuolat kontaktuoja su pacientais, nes stebi jų veiksmus, pacientus aptarnauja, atlieka įvairius jų pavedimus. Taigi jos dirba aplinkoje, kurioje kiekvieną dieną kyla reali grėsmė jų gyvybei ir sveikatai, o atsakovės taikomos priemonės nedaro jokios įtakos (negali jos daryti) socialiai pavojingų asmenų, pasižyminčių produktyvia psichotine simptomatika, polinkiu į agresiją, elgesiui ir neprognozuojamiems veiksmams. Ieškovės, kaip ir sanitarai, kuriems Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1-233/2014 priteisė priemoką ir delspinigius už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dirba su tais pačiais sveikatai ir gyvybei pavojų keliančiais pacientais, slaugytojų bei sanitarų darbo funkcijos yra panašios.
  5. Ieškovės pažymėjo, kad iki 2002 m. sausio 1 d. joms buvo mokamas 30 proc. minimaliosios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) priedas už pavojingas darbo sąlygas. Ligoninės vyriausiasis gydytojas 2002 m. sausio 21 d. įsakymu nustatė, kad 2002 m. sausio 1 d. keičiama darbo apmokėjimo tvarka ir priedas, kuris buvo mokamas už pavojingas darbo sąlygas, įskaičiuojamas į pagrindinį atlyginimą. Toks darbo užmokesčio nustatymas įsakymu neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes nenurodyti pagrindinio atlyginimo ir priedų dydžiai. Atsakovė savavališkai panaikino iki tol galiojusį 30 proc. dydžio priedą ir naujo priedo nenustatė. 2014 m. rugsėjo 30 d. Ligoninės direktoriaus įsakymu nustatyta, kad nuo 2014 m. spalio 1 d. darbuotojams, vykdantiems pacientų gydymą ir priežiūrą, bus mokamas padidintas tarifinis atlyginimas – 50 Lt (14,48 Eur) priedas prie atlyginimo, o 2014 m. gruodžio 23 d. įsakymu nuspręsta nuo 2015 m. sausio 1 d. mokėti 15 Eur priedą prie atlyginimo. Įsakyme tarp darbuotojų, kuriems turi būti mokamas priedas, nurodyti ir slaugytojai.
  6. Kadangi nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. MMA keitėsi, atitinkamai turėjo būti keičiamas ir mokamas priedo dydis, tai atsakovė turi sumokėti ieškovėms neišmokėtą priedo dalį. Komisija, ieškovių įsitikinimu, nepagrįstai atsisakė nagrinėti jų prašymą, nurodydama, kad yra praleistas 3 mėnesių kreipimosi į teismą terminas.   

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Rokiškio rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: atmetė ieškovių reikalavimą panaikinti Komisijos 2015 m. spalio 6 d. sprendimą, ieškovių A. B., Z. B., N. G., E. G., V. L., E. N., R. R., V. Š. reikalavimus; priteisė iš atsakovės neišmokėtas priemokų už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dalis: už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. Z. A. 3863,20 Eur, R. B. 3928,77 Eur, I. B. 3928,77 Eur, E. D. 3832,75 Eur, G. G. 3626,93 Eur, L. G. 3443,46 Eur, R. G. 3875,37 Eur, V. G. 3788,22 Eur, A. K. 3766,92 Eur, G. K. 3897,99 Eur, N. K. 3727,51 Eur, O. L. 3918,94 Eur, L. A. M. 3789,88 Eur, A. N. 3892,50 Eur, B. R. 3736,75 Eur, A. R. 3878,72 Eur, D. Š. 3849,03 Eur, D. V. 3928,77 Eur, B. V. 3888,57 Eur, J. Ž. 3733,95 Eur, L. Š. 3484,07 Eur; už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. kovo 21 d. I. V. 3278,54 Eur; už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. I. V. 3577,23 Eur; už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 27 d. V. K. 2258,95 Eur; reikalavimą priteisti procesines palūkanas atmetė.
  2. Teismas sprendė, kad Komisijos sprendimas atsisakyti nagrinėti ieškovių prašymą dėl priemokos ir delspinigių išieškojimo iš Ligoninės, esant praleistam DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatytam kreipimosi į Komisiją terminui, yra pagrįstas, jis neužkirto ieškovėms kelio apginti pažeistas teises teisme.
  3. Teismas konstatavo, kad ieškovių darbas Ligoninėje yra atliekamas esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, o atsakovės taikomos priemonės, siekiant užtikrinti darbuotojų saugumą, negali daryti įtakos Ligoninėje gydomų pavojingų asmenų agresyviam elgesiui, jų neprognozuojamiems veiksmams ir dėl slaugytojų darbo specifikos psichiatrijos ligoninėje nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio jų sveikatai.
  4. Nustatęs, kad Ligoninės vyriausiojo gydytojo 2002 m. sausio 21 d. įsakymu nuo 2002 m. sausio 1 d. Ligoninėje buvo pakeista darbo apmokėjimo tvarka, nenurodytas priedo dydis, o šio įsakymo priėmimo metu galiojusios kolektyvinės sutarties nuostatose nurodyta, jog už faktiškai dirbtą darbą pavojingomis sąlygomis mokamas 30 proc. valstybės nustatytos MMA priedas, teismas konstatavo, jog, pakeitus darbo apmokėjimo tvarką, ieškovėms buvo mokamas 129 Lt (37,36 Eur) priedas už pavojingas darbo sąlygas. Teismas sprendė, kad darbo užmokestis priėmus šį įsakymą nesumažėjo, todėl, supažindinamos su naujai nustatyta darbo užmokesčio tvarka, ieškovės pagrįstai galėjo tikėtis, kad 30 proc. MMA dydžio priedas išliko. 2002 m. sausio 21 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. MMA keitėsi (didėjo) aštuonis kartus, tačiau darbo sutartyse nėra žymų, kad atitinkamai būtų buvę koreguojami slaugytojų gaunamų atlyginimų dydžiai.
  5. Teismas padarė išvadą, kad, 2002 m. sausio 21 d. įsakymu nustatydama naują darbo apmokėjimo tvarką, atsakovė nesilaikė įstatymo nuostatų aiškiai nurodyti ne tik darbo užmokesčio dydį, bet ir jo sudėtines dalis, nurodyti taip, kad jos būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų jų valią. Kadangi įsakymu nebuvo nustatytas priedo dydis, keičiantis MMA (nuo 2003 m. rugsėjo 1 d.), atsakovės ieškovėms toliau mokamas 129 Lt (37,36 Eur) priedas buvo vienašališkas priedo už pavojingas darbo sąlygas pakeitimas. Teismas konstatavo, kad ieškovių reikalavimas mokėti priedą už pavojingą darbą tokio dydžio, koks jis buvo sulygtas ir nurodytas kolektyvinėje sutartyje, yra pagrįstas.
  6. Teismas nurodė, kad 2002 m. sausio 21 d. įsakymo neatitiktį galiojančioms įstatymo nuostatoms yra konstatavęs Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1-233/2014, iškeltoje pagal Ligoninėje dirbančių (dirbusių) sanitarų ieškinį atsakovei dėl priemokų už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Slaugytojos ir sanitarai, teismo vertinimu, dirba panašiomis sąlygomis, su neprognozuojamo elgesio ligoniais, tiek vieni, tiek kiti gali patirti agresyvių ligonių smurtą, todėl nėra pagrindo priteisti slaugytojoms mažesnį priedą už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nei buvo priteista sanitarams.
  7. Nustatęs, kad 50 Lt (14,48 Eur) priedas už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, prie atlyginimo buvo nustatytas 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu ir mokėtas nuo 2014 m. spalio 1 d., teismas sprendė, kad pažeidimas (129 Lt, arba 37,36 Eur, priedo mokėjimas) tęsėsi nuo 2003 m. rugsėjo 1 d iki 2014 m. spalio 1 d. Tai yra tęstinis pažeidimas, kurio pasibaigimo data – 2014 m. rugsėjo 30 d., todėl terminas reikalavimui dėl priedo mokėjimo baigsis po trejų metų, t. y. 2017 m. spalio 1 d.
  8. Z. A., R. B., I. B., E. D., G. G., L. G., R. G., V. G., A. K., G. K., N. K., O. L., L. A. M., A. N., B. R., A. R., L. Š., D. Š., D. V., B. V., J. Ž. Ligoninėje dirbo iki 2002 m. sausio 1 d. įsakymo priėmimo ir dirba iki šiol, todėl ieškinio senaties termino (DK 27 straipsnio 2 dalis) nepraleido ir jų reikalavimas tenkintinas.
  9. Ieškovės L. Š., I. V., I. V. taip pat dirbo Ligoninėje iki 2002 m. sausio 1 d. įsakymo priėmimo, tačiau šiuo metu nebedirba. Pažeidimo pabaigos data yra jų paskutinė darbo diena Ligoninėje. Ieškinio senaties termino šios ieškovės nepraleido, todėl jų reikalavimas tenkintinas.
  10. Kadangi ieškovės V. K. darbo sutartyje, pasirašytoje 2009 m. sausio 14 d., taip pat nebuvo nurodytos sudėtinės darbo užmokesčio dalys, ji turi teisę gauti tokio paties dydžio priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
  11. Dėl ieškovių A. B., Z. B., N. G., E. G., V. L., E. N., R. R., V. Š. teismas sprendė, kad jos Ligoninėje dirbo iki 2002 m. sausio 1 d. įsakymo priėmimo, tačiau nebedirba, todėl jų teisės pažeidimo data yra paskutinė darbo diena Ligoninėje. Ieškovės teismui ieškinį dėl priemokos ir delspinigių iš darbdavės priteisimo pateikė 2015 m. lapkričio 9 d., t. y. praleidusios 3 metų ieškinio senaties terminą (DK 27 straipsnio 2 dalis), nes atsiskaitymo su darbdave dieną suprato, jog su jomis nėra iki galo atskaityta.
  12. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovių ir atsakovės apeliacinius skundus, 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovių A. B., Z. B., N. G., E. G., V. L., E. N., R. R., V. Š. reikalavimai dėl neišmokėtų priemokų už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, panaikino ir priėmė naują sprendimą dėl šios dalies – ieškovių ieškinį tenkino iš dalies; sprendimo dalį, kuria ieškovėms Z. A., R. B., I. B., E. D., G. G., L. G., R. G., V. G., A. K., V. K., G. K., N. K., O. L., L. A. M., A. N., B. R., A. R., D. Š., D. V., L. Š., I. V., I. V., B. V., J. Ž. priteistas neišmokėtas priedas už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, pakeitė, sumažino priteistas sumas; pakeitė sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir  rezoliucinę sprendimo dalį išdėstė nauja redakcija: ieškovių ieškinį tenkino iš dalies; ieškinio reikalavimą panaikinti 2015 m. spalio 6 d. Komisijos sprendimą atmetė; priteisė iš atsakovės neišmokėtas priemokas už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų: už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. Z. A. 3806,03 Eur, R. B. 3871,47 Eur, I. B. 3871,46 Eur, E. D. 3775,95 Eur, G. G. 3569,85 Eur, L. G. 3389,87 Eur; R. G. 3818,06 Eur, V. G. 3731,06 Eur, A. K. 3709,75 Eur, G. K. 3841,08 Eur, N. K. 3670,54 Eur, O. L. 3870,06 Eur, L. A. M. 3734,27 Eur, A. N. 3841,10 Eur, B. R. 3680 Eur, A. R. 3822,12 Eur, D. Š. 3792,20 Eur, D. V. 3871,46 Eur, B. V. 3837,66 Eur, J. Ž. 3680,43 Eur; nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. A. B. 1325,22 Eur; nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 2 d. Z. B. 1664,72 Eur; nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. N. G. 2964,86 Eur; nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. E. G. 2411,11 Eur; nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 27 d. V. K. 2230,79 Eur; nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. V. L. 2642,30 Eur; nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. E. N. 2547,83 Eur; nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 2 d. R. R. 722,45 Eur; nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. kovo 21 d. L. Š. 3442,16 Eur, I. V. 3236,70 Eur; nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 24 d. V. Š. 936,55 Eur; nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. I. V. 3536,56 Eur; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  13. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės dirbo (dirba) darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, ir nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. joms nebuvo sumokėtas visas DK 192 straipsnio nuostatose nustatytas priedas, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2011, 2015 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2015. Įvertinusi Ligoninės specifiką (kad šioje specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje gydomi asmenys, pripažinti nepakaltinamais, negalintys suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti), atsakovės taikomas priemones, siekiant sudaryti saugias darbo sąlygas, nustatytas faktines aplinkybes, kad iki 2002 m. sausio 1 d. sudarytose darbo sutartyse su ieškovėmis atsakovė buvo įsipareigojusi mokėti 30 proc. MMA dydžio priedą prie pagrindinio atlyginimo už pavojingas darbo sąlygas ir toks priedas buvo mokamas, šis priedo dydis nustatytas kolektyvinėje sutartyje, galiojusioje iki 2002 m. kovo 28 d., ir iki 2003 m. rugsėjo 1 d. sudarė 129 Lt (37,36 Eur), toks priedas 2002–2014 metais mokėtas ir slaugytojoms, taip pat 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. gruodžio 23 d. atsakovės įsakymų turinį, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė faktiškai pripažino, jog Ligoninės slaugytojos dirba darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Nors slaugytojos ir sanitarai atlieka skirtingas darbo funkcijas, ieškovės dirba skirtinguose skyriuose, dėl ieškovių darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio jų sveikatai, nes taikomos priemonės objektyviai negali daryti įtakos socialiai pavojingų hospitalizuotų asmenų, linkusių į agresiją, elgesiui, neprognozuojamiems veiksmams ir visuose Ligoninės skyriuose egzistuoja galimybė, kad gali būti pakenkta darbuotojų sveikatai.
  14. Remdamasi Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, pagal kurias darbo apmokėjimo sąlyga buvo laikoma būtinąja darbo sutarties sąlyga ir pakeisti šias darbo sutarties sąlygas darbdavio valia, nesant darbuotojo sutikimo, buvo draudžiama, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, 2002 m. sausio 21 d. įsakymo priėmimo metu galiojus kolektyvinės sutarties nuostatai dėl 30 proc. MMA priedo, įskaičius į pagrindinį atlyginimą 129 Lt (37,36 Eur) priedą, ieškovių darbo užmokestis nepasikeitė, taigi joms nekilo klausimų dėl priedo dydžio, o sutikimas, įtvirtintas jų darbo sutartyse, su 2002 m. sausio 21 d. įsakyme nustatyta nauja atlyginimo mokėjimo tvarka nereiškia sutikimo keisti kolektyvinėje sutartyje nustatytą priedo dydį. Įsakyme aiškiai nenurodytos ieškovių darbo užmokesčio sudėtinės dalys. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. keičiantis MMA, atsakovės mokėjimas 129 Lt (37,36 Eur) priedo laikytinas vienašališku jo pakeitimu (DK 95 straipsnio 3 dalis, 192 straipsnio 1 dalis).
  15. Kadangi ieškovės nebuvo davusios sutikimo dėl priemokos už pavojingas darbo sąlygas nekintamo dydžio nustatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybei didinant MMA, atsakovė privalėjo didinti mokamą priedą: 2003 m. rugsėjo 1 d. – 2004 m. gegužės 1 d. 6 Lt (1,74 Eur) ir kas mėnesį mokėti 135 Lt (39,10 Eur); 2004 m. gegužės 1 d. – 2005 m. liepos 1 d. 21 Lt (6,08 Eur) ir mokėti 150 Lt (43,44 Eur) priedą; 2005 m. liepos 1 d. – 2006 m. liepos 1 d. 36 Lt (10,43 Eur) ir mokėti 165 Lt (47,79 Eur) priedą; 2006 m. liepos 1 d. – 2007 m. liepos 1 d. 51 Lt (14,77 Eur) ir mokėti 180 Lt (52,13 Eur) priedą; 2007 m. liepos 1 d. – 2008 m. sausio 1 d. 81 Lt (23,46 Eur) ir mokėti 210 Lt (60,82 Eur) priedą; 2008 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 1 d. 111 Lt (32,15 Eur) ir mokėti 240 Lt (69,51 Eur); 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. sausio 1 d. 126 Lt (36,49 Eur) ir mokėti 255 Lt (73,85 Eur) priedą; 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. spalio 1 d. 171 Lt (49,52 Eur) ir mokėti 300 Lt (86,89 Eur) priedą.
  16. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės pažeidimas (dalies priedo nemokėjimas nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.) laikytinas tęstiniu pažeidimu, atsakovė neteisėtus veiksmus tęsė kiekvieną kitą dieną, todėl ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną (DK 27 straipsnio 5 dalis, CK 1.127 straipsnio 5 dalis).
  17. Teisėjų kolegija konstatavo, kad apie tai, jog atsakovė moka ne visą priedą, ieškovėms tapo žinoma priėmus 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymą, kuriuo nustatytas 50 Lt (14,48 Eur) priedas, ir pripažino, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atleidimo iš darbo dieną  ieškovės A. B., Z. B., N. G., E. G., V. L., E. N., R. R., V. Š. turėjo suprasti, jog su jomis nevisiškai atsiskaityta. Su ieškiniu ieškovės kreipėsi 2015 m. lapkričio 9 d., todėl 3 metų termino, nustatyto DK 27 straipsnio 2 dalyje, nepraleido.
  18. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, Darbo kodeksas nebereglamentuoja termino, už kurį gali būti priteistas neišmokėtas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios sumos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, taikytinos civilinius santykius reglamentuojančios teisės normos, kurios neprieštarauja darbo santykių teisinio reglamentavimo esmei, t. y. taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (DK 9 straipsnio 2 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neišmokėtą darbo užmokesčio priedą priteisė ir už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 1 d.
  19. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovėms iš atsakovės priteistina neišmokėta priedo dalis už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. ir 0,06 proc. dydžio palūkanos už šešis mėnesius (180 dienų); sprendė, kad ieškovių reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 proc.  dydžio procesines palūkanas netenkintas pagrįstai, nes, nevykdant teismo sprendimo, priimto  darbo bylose, yra taikomas specialaus pobūdžio DK 303 straipsnis, darbo bylose (siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą) CK 6.37 straipsnis netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį tenkinti iš dalies, ieškovių reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą ir priteisti iš atsakovės ieškovėms: Z. A. 1202,41 Eur, R. B. 1233,22 Eur, I. B. 1233,22 Eur, E. D. 1212,32 Eur, G. G. 1233,22 Eur, N. G. 417,95 Eur, L. G. 1017,40 Eur, R. G. 1233,22 Eur, V. G. 1092,69 Eur, A. K. 1200,59 Eur, V. K. 633,92 Eur, G. K. 1233,22 Eur, N. K. 1063,67 Eur, V. L. 250,72 Eur, O. L. 1233,22 Eur, L. A. M. 1194,04 Eur, A. N. 1233,22 Eur, B. R. 1214,01 Eur, A. R. 1211,36 Eur, L. Š. 809,92 Eur, D. Š. 1194,04 Eur, I. V. 708,01 Eur, I. V. 958,85 Eur, D. V. 1233,22 Eur, B. V. 1207,10 Eur, J. Ž. 1186,20 Eur; kitą ieškinio dalį atmesti; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas; priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovių. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepagrįstai sprendė, kad ne viso darbo užmokesčio dalies sumokėjimas yra tęstinis pažeidimas, kuriam ieškinio senaties termino skaičiavimas atsinaujina kiekvieną dieną. Neišmokant darbo užmokesčio už konkretų mėnesį, toks pažeidimas nevyksta kiekvieną dieną. Darbo užmokesčio sumokėjimas yra savarankiška darbdavio pareiga, veiksmas, kurį jis turi atlikti kartą arba du kartus per mėnesį (DK 201 straipsnio 1 dalis). Šios pareigos pažeidimas kiekvienąkart – savarankiškas, individualus, vienkartinio pobūdžio aktas, kuris nedaro įtakos kito mėnesio darbo užmokesčio mokėjimui. Priešinga išvada reikštų pripažinimą, kad faktiškai reikalavimams dėl darbo užmokesčio (viso ar jo dalies) priteisimo ieškinio senaties terminas netaikomas, nes jis atsinaujina ar pradedamas skaičiuoti kiekvieną dieną, nors teisės aktai taip skaičiuotino ieškinio senaties termino nenustato. Toks išaiškinimas, kad darbo užmokesčio (viso ar jo dalies) neišmokėjimas yra tęstinis pažeidimas, kuriam ieškinio senaties termino skaičiavimas atsinaujina ar pradedamas skaičiuoti vis kiekvieną dieną, paneigtų Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, civilinių (darbo) teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą, teisėtus darbo teisinių santykių šalių lūkesčius.
    2. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-415/2015 (kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismas pritarė išvadoms) pateiktais išaiškinimais dėl pažeidimo pripažinimo tęstiniu atvejų, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovų atžvilgiu vyko toks pažeidimas. Kasacinis teismas toje byloje sprendė ne tokius pačius reikalavimus kaip nagrinėjamoje byloje, tačiau, pritaikius išaiškinimus šioje byloje sprendžiamam ginčui, teisinis pagrindas pripažinti, jog vyko tęstinis pažeidimas, būtų tuo atveju, jei įsakymas, kurio pagrindu buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis darbuotojui, būtų pripažintas neteisėtu, pakeistas, panaikintas ar jo teisėtumas paneigtas kitokiu būdu. Nagrinėjamu atveju atsakovės 2002 m. sausio 21 d. įsakymas, kuriuo ieškovėms mokėtas priedas, nepripažintas neteisėtu. Netinkamas paties įsakymo aiškinimas taip pat negali būti laikomas tęstiniu pažeidimu. Teismų sprendimai neatitinka kasacinio teismo nurodytų CK 1.127 straipsnio 5 dalies taikymo sąlygų, taigi teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.
    3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad DK ar kitų darbo įstatymų nenustatyta sutrumpintų ieškinio senaties terminų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo, todėl pareikštiems reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, o darbo užmokesčio mokėjimo pažeidimas iš esmės nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2011, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ir taikymo, esant ginčui dėl periodinių išmokų (kompensacijos) mokėjimo sveikatos sužalojimo (suluošinimo) atveju, nekonstatavo, kad toks periodinis kompensacijos (visos ar jos dalies) neišmokėjimas gali būti suprantamas kaip tęstinis pažeidimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2014).
    4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė ne trejų metų ieškinio senaties terminą, įtvirtintą DK 27 straipsnio 2 dalyje, o bendrąjį, dešimties metų, ieškinio senaties terminą. Ilgesnio nei trejų metų ieškinio senaties termino DK nenustato. Skundžiama nutartis yra prieštaringa, nenuosekli. Ieškovėms priteistinos sumos už ne daugiau nei trejus metus, t. y. už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. lapkričio 11 d. Kadangi ieškovės A. B., Z. B., E. G., E. N., R. R., V. Š. praleido ieškinio senaties terminą, jų reikalavimai atmestini.
    5. Teismai iš esmės nesiaiškino, kurią dieną ieškovės galėjo ir turėjo sužinoti, kad jų teisės pažeistos. Atsakovės nuomone, ieškovės turėjo ginti savo teises keičiant MMA. Dėl priedo dalies priteisimo sanitarai kreipėsi į teismą 2011 m. rugpjūčio 22 d., taigi ir ieškovės, kaip slaugytojos, tuo metu negalėjo nežinoti apie šioje byloje įrodinėjamą teisių pažeidimą.  
  2. Ieškovės atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi argumentai, kad teismai pagrįstai sprendė, jog darbo užmokesčio (jo dalies) nesumokėjimas yra tęstinis pažeidimas CK 1.127 straipsnio 5 dalies prasme, nes neišmokant darbo užmokesčio toks pažeidimas vyksta kiekvieną dieną (DK 186, 201 straipsniai). Konstituciniam Teismui priėmus 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, Darbo kodeksas nebereglamentuoja termino, už kurį gali būti priteistas neišmokėtas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios sumos, todėl taikytinos civilinius santykius reglamentuojančios teisės normos, kurios neprieštarauja darbo santykių reglamentavimo esmei. Ieškovės realiai apie savo pažeistas teises sužinojo po 2014 m. vasario 17 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimo (kuriuo konstatuotas priedo nemokėjimo Ligoninės sanitarams faktas) civilinėje byloje Nr. 2-1-233/2014 ir (ar) 2014 m. rugsėjo 30 d. atsakovės įsakymo priėmimo. Išaiškinimai, pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-415/2015, netaikytini, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl darbo apmokėjimo santykiams taikytino ieškinio senaties termino

 

  1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos nustato, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Civilinio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai (CK 1.1 straipsnio 3 dalis).
  2. Pagrindinis darbo teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas – Darbo kodeksas. Ieškinio senaties darbo teisiniuose santykiuose samprata ir teisinis reglamentavimas įtvirtinti DK 27 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis ieškinio senatį apibrėžia taip pat kaip ir CK 1.124 straipsnis: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). Pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Taigi, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties terminų taikymo, turi būti įvertintos DK įtvirtintos nuostatos (DK 11 straipsnio 1 dalis) bei kompleksiškai atsižvelgiama į CK bei CPK teisės normas, kurios taikomos tais atvejais, kai tam tikriems su ieškinio senatimi susijusiems klausimams spręsti nėra įtvirtinto teisinio reglamentavimo pagal darbo teisės normas.
  3. Darbo apmokėjimas yra darbo santykių sritis, reguliuojama darbo teisės normomis, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties darbo apmokėjimo ginčams visų pirma taikytinas Darbo kodekso nustatytas ieškinio senaties reglamentavimas. Kadangi reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio įstatymai sutrumpintų ieškinio senaties terminų nenustato, taikytinas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas (DK 27 straipsnio 2 dalis).
  4. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino šioje byloje, viena vertus, nurodė, kad ieškovės nėra praleidusios trejų metų termino kreiptis į teismą. Kita vertus, konstatavo, kad Konstituciniam Teismui pripažinus prieštaraujančia Konstitucijai DK 301 straipsnio nuostatą, jog darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos už trejus metus, ir šiam straipsniui netekus galios, taikytinas Civiliniame kodekse nustatytas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas.
  5. Teisėjų kolegija pažymi, kad Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. įstatymo redakcija), 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija) ir 27 straipsnis reguliuoja skirtingus santykius: pirmuoju atveju apibrėžiama darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų galima priteisti riba; antruoju atveju, minėta, apibrėžiamas terminas, per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises teisme. Paminėtina, kad ieškinio senaties terminas taikomas tik atsakovui prašant, jis gali būti atnaujinamas, o DK 298 (301) straipsnis visais atvejais imperatyviai apribojo galimas priteisti sumas. Tai, kad  DK 298 (301) straipsniuose nustatytas terminas nėra ieškinio senaties terminas ir kad reikalavimams dėl darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimui taikytinas DK 27 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, pažymėta ir Konstitucinio Teismo 2014 metų gegužės 8 d. nutarime, kuriuo pripažinta, kad DK 298 (301) straipsnis prieštaravo (prieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus < ... > turi teisę < ... > gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.
  6. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nei DK 298 (301) straipsnio pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai Konstitucinio Teismo nutarimu, nei vykdant šį nutarimą DK 301 straipsnio pripažinimas netekusiu galios neturi įtakos ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymui ir nekeičia DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino, taikytino ir reikalavimams dėl sumų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, teismo išvada, kad taikytinas CK nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, teisiškai nepagrįsta.
  7. Teismo procesinio sprendimo motyvuojamoji dalis turi būti išdėstyta suprantamai, visos jos dalys turi derėti tarpusavyje, būti nuoseklios ir viena kitai neprieštarauti. Kadangi apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas šių kriterijų neatitinka (žr. nutarties 31 punktą), pripažintinas pagrįstu ir kasacinio skundo argumentas, kad šis sprendimas neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

 

Dėl priemokų už darbą, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, neišmokėjimo kvalifikavimo kaip tęstinio pažeidimo, kuriam taikomas CK 1.127 straipsnio 5 dalies reglamentavimas

 

  1. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas, siekdamas nustatyti, ar ieškinio senaties terminas pasibaigęs, be kita ko, turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties terminas. Kadangi ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklių DK nereglamentuoja, tam taikytinos CK normos. Šio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
  2. CK 1.127 straipsnio 2–5 dalyse nustatytos išimtys iš CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šiose dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties termino pradžia atitinkamiems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais ir nesiejama su asmens sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie pažeistą teisę.
  3. CK 1.127 straipsnio 5 dalis reglamentuoja ieškinio senaties termino pradžią tęstiniams pažeidimams ir nustato, kad tęstinio pažeidimo atveju, t. y. kai pažeidimas vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
  4. Šioje byloje keliamas klausimas dėl darbdavio neišmokėjimo darbuotojams dalies priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, besitęsusio kelerius metus, vertinimo kaip tęstinio pažeidimo ir, atsižvelgiant į tai, ieškinio senaties termino pradžios nustatymo, t. y. ar ji nustatoma vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrąja ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykle, ar CK 1.127 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisykle.
  5. Bylą nagrinėję teismai ieškovėms priklausančių priedų prie darbo užmokesčio neišmokėjimą laikė tęstiniu pažeidimu. Teismai nurodė, kad, esant tokiam pažeidimui, vadovaujantis DK 27 straipsnio 5 dalimi, CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.
  6. Kasacinis teismas byloje, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl tarnybos stažo skaičiavimo ir tarnybinio atlyginimo (priedo) priteisimo, yra konstatavęs, kad DK nėra apibrėžta tęstinio pažeidimo sąvoka. Nesant specialaus teisinio reglamentavimo, taikytina bendroji teisėje žinoma tęstinio pažeidimo definicija – tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-415/2015).
  7. Nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-415/2015 kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įsakymas, kuriuo ieškovui buvo nustatytas penkerių metų tarnybos stažas procentiniam priedui gauti, nėra pripažintas neteisėtu, nepakeistas ir nepanaikintas, jo teisėtumas nepaneigtas kitokiu būdu, konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad neteisėto įsakymo taikymo metu vyko tęstinis pažeidimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos ir nurodytos civilinių bylų faktinių aplinkybių atitiktį ir skirtumus, sprendžia, kad pastarasis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-415/2015 kasacinio teismo priimtoje nutartyje išdėstytas teisinis vertinimas nelaikytinas teismo precedentu nagrinėjamoje byloje. Dėl to kaip nepagrįstas vertintinas kasacinio skundo argumentas, kad šią bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje formuojamos CK 1.127 straipsnio 5 dalies taikymo ir aiškinimo praktikos.
  8. Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste aiškinant CK 1.127 straipsnio 5 dalį spręstina, kad ji taikytina esant ne bet kokiam piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimui, ši teisės norma paprastai taikoma tęstinio pažeidimo teisinėms pasekmėms, susijusioms su kiekviena atskira tęstinio pažeidimo diena (pavyzdžiui, reikalavimams priteisti netesybas, atsirandančias kiekvieną atskirą tęstinio pažeidimo dieną, ir pan.). Darbo užmokesčio mokėjimas nėra darbdavio pareiga, vykdytina kiekvieną dieną. Pagal DK 201 straipsnį darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, – kartą per mėnesį. Galutinis (visas) mėnesio darbo užmokestis apskaičiuojamas ir išmokamas pasibaigus mėnesiui. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 2 dalis). Dėl to nėra pagrindo priedų už darbą, dirbamą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, neišmokėjimą traktuoti kaip tęstinį pažeidimą CK 1.127 straipsnio 5 dalies prasme ir ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti pagal joje nustatytas taisykles. Tokiems reikalavimams (išskyrus delspinigius už priedų neišmokėjimą laiku) ieškinio senaties termino pradžia nustatytina pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį.
  9. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl pažeidimo kvalifikavimo kaip tęstinio padaryta ne tik netinkamai aiškinant ir taikant darbo ir civilinės teisės normas, bet ir yra prieštaringa, nes teismai, pažeidimą įvertinę kaip tęstinį, ieškinio senaties termino pradžią vis dėlto susiejo su ieškovių sužinojimo apie pažeidimą momentu, t. y. taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį.
  10. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, aptariamiems ieškovių reikalavimams nepagrįstai taikydamas CK 1.127 straipsnio 5 dalį bei kartu taikydamas ir CK 1.127 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą.

 

Dėl ieškinio senaties termino pradžios

 

  1. Konkretaus ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino pradžią, aiškinimas ir taikymas yra teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
  2. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; kt.).
  3. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad vi­di­nis tei­sės pa­žei­di­mo su­vo­ki­mas tie­sio­giai su­si­jęs su pačiu as­me­niu, kon­kre­ti die­na, ka­da as­muo su­ži­no­jo apie tei­sės pa­žei­di­mą, nu­sta­to­ma pagal to as­mens nu­ro­dy­mą ir sa­vo teigi­niams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pa­grįs­ti ieš­ko­vas tu­ri pa­teik­ti įro­dy­mus (CPK 178 straips­nis). Tačiau teis­mas ne­ga­li ap­si­ri­bo­ti vien tik ieš­ko­vo paaiški­ni­mu ir tais at­ve­jais, ka­da atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieš­ko­vas tvir­ti­na, jog apie sa­vo sub­jek­tyvi­osios tei­sės pažei­di­mą su­ži­no­jo ne pa­ties pa­žei­di­mo die­ną, teis­mas tu­ri pa­tik­rin­ti, ar by­lo­je nė­ra įro­dy­mų, kad bu­vo prie­šin­gai ir jo nu­ro­dy­tas ko­kias nors ap­lin­ky­bes rei­kia ver­tin­ti pa­gal ki­tų by­lo­je esan­čių įrody­mų visumą (CPK 185 straips­nis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).
  4. Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieški­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džios su­sie­ji­mas su mo­men­tu, ka­da as­muo tu­rė­jo sužino­ti apie tei­sės pa­žei­di­mą, pa­aiš­kin­ti­nas įsta­ty­mo lei­dė­jo ke­ti­ni­mu ko­kiu nors bū­du ieš­ki­nio sena­ties termi­no ei­gos pra­džią api­brėž­ti ob­jek­ty­ves­niais kri­te­ri­jais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to tu­rė­ji­mo su­ži­no­ti apie tei­sės pa­žei­di­mą mo­men­tas (skir­tin­gai nei re­a­laus sužinojimo) sie­ti­nas la­biau su ob­jek­ty­viais įvy­kiais ir sa­vy­bė­mis, nei su sub­jek­ty­viais, nukreiptais vien į ieš­ko­vo as­me­nį. Taigi sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  5. Nagrinėjamoje byloje teismai ieškovių sužinojimo apie pažeistas teises (priedų prie darbo užmokesčio neišmokėjimą) momentą nustatė, vadovaudamiesi ieškovių išdėstyta pozicija, ir sprendė, kad apie pažeidimą jos suprato 2014 m. rugsėjo 30 d., kai buvo priimtas atsakovės įsakymas dėl aiškiai nustatyto priedo mokėjimo. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad į bylą nepateikta neginčijamų įrodymų, jog ieškovės apie savo teisių pažeidimą būtų žinojusios anksčiau, tačiau visiškai neanalizavo atsakovės teikiamų argumentų ir įrodymų, susijusių su galimu sužinojimo momentu, ir dėl jų nepasisakė. Kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kurią dieną ieškovės, kaip rūpestingi ir apdairūs asmenys, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jų teisė pažeista, pagrįsti. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. teisės į ieškinį atsiradimo momento nevertino objektyviuoju aspektu. 
  6. Iš naujo nustačius ieškinio senaties termino pradžią, spręstina, ar nepraleistas nagrinėjamoje byloje reiškiamiems reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
  7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas tokį prašymą pateikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).
  8. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2014; 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-701/2015; 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
  9. Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
  10. Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas pats negali pašalinti nustatytų pažeidimų, nes tam būtina tirti ir nustatyti faktines bylos aplinkybes, kurių kasacinis teismas nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to, panaikinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 7,50 Eur tokių išlaidų. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo.  

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai              Birutė Janavičiūtė

 

 

              Antanas Simniškis

 

 

              Vincas Verseckas