Civilinė byla Nr. e3K-3-134-969/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35658-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.4.1; 1.1.1.4.4; 1.1.3.2; 3.2.4.4; 3.2.4.11

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. kovo 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski  ir  Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transimeksa“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transimeksa“ ieškinį atsakovui G. K. ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kasacinio skundo pateikimo terminą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taip pat DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Lygių galimybių įstatymo teisės normų aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. DGKS-3944 atsakovo inicijuotoje darbo byloje Nr. APS-36-12759 ir jo prašymą dėl diskriminacijos atmesti.
  3. Ieškovė nurodė, kad ginčijamu Darbo ginčų komisijos sprendimu tenkinta dalis atsakovo prašymo dėl diskriminacijos – pripažinta, kad atsakovo lygiateisiškumo teisė buvo pažeista nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d., nes buvo apribota jo galimybė gauti dienpinigius dėl priežasties, nesusijusios su darbuotojo dalykinėmis savybėmis, – dalyvavimo profsąjungos veikloje.
  4. Ieškovė nurodė, kad Darbo ginčų komisija, nagrinėdama ankstesnę atsakovo inicijuotą darbo bylą Nr. APS-36-6219, 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. DGKS-2162 atmetė jo prašymą išieškoti dienpinigius ir įpareigoti įvykdyti darbo sutartį. Darbo ginčų komisija svarstė analogiškus atsakovo argumentus kaip ir vėlesnėje darbo byloje Nr. APS-36-12759, būtent – kad jis buvo diskriminuojamas darbdavės, nes lygiais pagrindais su kitais įmonės darbuotojais nebuvo siunčiamas į komandiruotes užsienyje. Darbo ginčų komisija, 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. DGKS-2162 atmesdama atsakovo prašymą, be kita ko, nurodė, kad niekur nėra reglamentuota darbdavio pareiga darbuotoją siųsti į užsienio komandiruotes, kad darbdavys nepažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnio ir darbo sutarties nuostatų.
  5. Darbo byloje Nr. APS-36-12759 Darbo ginčų komisija, patenkindama atsakovo prašymo dalį, neatsižvelgė į ieškovės argumentus dėl darbo bylų dalyko tapatumo, kitus argumentus, todėl pažeidė darbdavio teises ir teisėtus interesus, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus.
  6. Atsakovas pareiškė priešieškinį, prašydamas teismo pakeisti Darbo ginčų komisijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, pripažįstant, kad ieškovė pažeidė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1, 4 dalis, 9, 10 straipsnius, t. y. pripažinti, kad UAB ,,Transimeksa“ diskriminavo atsakovą dėl dalyvavimo darbuotojų organizacijoje (asociacijoje) – krovininio autotransporto profesinėje sąjungoje ,,Solidarumas“, o Darbo ginčų komisija nepagrįstai atleido darbdavę nuo Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos.
  7. Atsakovo nuomone, Darbo ginčų komisija nepagrįstai laikė, kad darbdavė nepažeidė Lygių galimybių įstatymo 9 straipsnio, nes šis įstatymas neapima diskriminacijos dėl dalyvavimo profsąjungos veikloje, neperkėlė įrodinėjimo pareigos darbdaviui.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino – pakeitė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. DGKS-3944, priimtą darbo byloje Nr. APS-36-12759, – pripažino, kad UAB ,,Transimeksa“ atsakovo atžvilgiu pažeidė Lygių galimybių įstatymo 9, 10 straipsnius, 2 straipsnio 1, 4 dalis, o Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija nepagrįstai atleido darbdavę UAB ,,Transimeksa“ nuo Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos.
  2. Teismas nurodė, kad atsakovo inicijuotoje darbo byloje Nr. APS-36-12759 Darbo ginčų komisija 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. DGKS-3944 pripažino, jog UAB „Transimeksa“ nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. pažeidė lygiateisiškumo principą, įtvirtintą DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nes ribojo atsakovo galimybę gauti dienpinigius dėl priežasties, nesusijusios su darbuotojo dalykinėmis savybėmis, – atsakovo dalyvavimo profsąjungos veikloje. Darbo byloje ieškovas (šioje byloje – atsakovas), remdamasis Lygių galimybių įstatymu, įrodinėjo, kad buvo diskriminuojamas, nes su kitais įmonės darbuotojais nebuvo siunčiamas į užsienio komandiruotes. Ankstesnėje atsakovo inicijuotoje darbo byloje Nr. APS-36-6219 Darbo ginčų komisija 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. DGKS-2162 atmetė atsakovo prašymą įpareigoti ieškovę suteikti jam tolimųjų reisų vairuotojo darbą ir išieškoti neišmokėtus dienpinigius. Šioje darbo byloje darbuotojas kėlė klausimą dėl jo, kaip tolimųjų reisų vairuotojo, nesiuntimo į užsienio komandiruotes, negaunamų dienpinigių. Teismas sprendė, kad abiejų darbo bylų dalykas nesutampa, yra skirtingas reikalavimų pagrindas, nurodomas kitoks teisinis reglamentavimas. Nors kai kurios faktinės aplinkybės nurodomos tos pačios (dėl galimos darbuotojo diskriminacijos), ginčo turinys ir jų pobūdis skirtingas, ginčo laikotarpis darbo byloje Nr. APS-36-12759 yra ilgesnis nei anksčiau nagrinėtoje darbo byloje.
  3. Atsakovas dirbo pas ieškovę nuo 2011 m. vasario 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. Darbo sutartimi šalys susitarė dėl darbovietės ir darbo funkcijų. Darbo sutartimi buvo nustatytas 1041 Lt (301,49 Eur) darbo užmokestis. 2012 m. gruodžio 14 d. atsakovas sutiko su darbo sutarties pakeitimais, įsigaliojusiais 2013 m. sausio 1 d., pagal kuriuos vietoj darbo sutartyje nustatytos suminės darbo laiko apskaitos – 48 val. per savaitę – nustatoma 40 val. per savaitę, darbuotojui sutinkant dirbti naktį, kad jam gali tekti vykti į komandiruotes už nuolatinės darbo vietos ribų, galimai – į užsienį; darbdavė įsipareigojo kompensuoti darbuotojo su komandiruote susijusias išlaidas.
  4. Atsakovas nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2015 m. kovo 28 d. nuolat vykdavo į užsienio komandiruotes (111 komandiruočių). Taigi darbdavė priėmimo į darbą momentu ir po to pirmenybę teikė tarptautiniams pervežimams; atsakovas atliko tarptautinių reisų vairuotojo, o ne paprasto vairuotojo, kaip teigia ieškovė, funkcijas. Nuo 2015 m. kovo 28 d. atsakovas į užsienio komandiruotes nebuvo siunčiamas, nes, ieškovės teigimu, prarado pasitikėjimą. Ieškovė nepateikė į bylą jokių duomenų ir nesugebėjo paaiškinti, kas lėmė staigų nepasitikėjimą darbuotoju. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas iki 2015 m. kovo 28 d. būtų blogai dirbęs, pažeidinėjęs pareiginius nuostatus ar nustatytą darbo tvarką, kad per 4 metus būtų buvęs baustas už darbo drausmės pažeidimus ir pan., kad dėl jo netinkamo elgesio būtų buvę gauta nusiskundimų, priekaištų ar pretenzijų iš trečiųjų asmenų ar kitų UAB ,,Transimeksa“ darbuotojų. Ieškovė neįvardijo konkrečių argumentų, kodėl nebesiuntė atsakovo į užsienio komandiruotes, prisidengdama diskrecijos teise nuspręsti, kurį vairuotoją ir kur siųsti, laikė, kad, siųsdama atsakovą į komandiruotes Lietuvoje, tinkamai vykdė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės užsakymų tarptautiniams pervežimams mastas nurodytu laikotarpiu būtų sumažėjęs. Priešingai, atsakovo į darbo bylą pateikti įrodymai, viešojoje erdvėje esanti informacija patvirtina, kad ieškovė nuolat ieško tolimųjų reisų vairuotojų.
  5. Teismas sprendė, kad atsakovo mėginimas išsiaiškinti nepakankamai aiškią ir galbūt, jo manymu, neteisingą darbo apmokėjimo tvarką, galimai nepakankamai teisėtas rinkliavas, krovininio autotransporto profesinės sąjungos ,,Solidarumas“ 2015 m. vasario 14 d. įkūrimas, kurios pirmininku tapo atsakovas, lėmė darbdavės negatyvų nusistatymą prieš atsakovą ir jo persekiojimą.
  6. Diskriminacijos faktas patvirtintas ir skundžiamu Darbo ginčų komisijos sprendimu; ieškovė šio fakto neginčijo, teigė, jog tokie darbdavės veiksmai buvo pateisinami praradus pasitikėjimą darbuotoju, tačiau objektyvių duomenų šiam argumentui patvirtinti nepateikė. Vienintelis įrodymas – darbo byloje esantis tarnybinis pranešimas apie tai, kad atsakovas 2015 m. gegužės 28 d. reiso metu galimai netinkamai pritvirtino krovinį, tačiau duomenų apie tolesnį tyrimą, taikytas drausmines nuobaudas ieškovė nepateikė. Šis įvykis užfiksuotas vėliau, nei kilo šalių ginčai, todėl negalėjo lemti ieškovės 2015 m. kovo mėnesio sprendimo nebesiųsti atsakovo į tolimuosius reisus. Vėliau įvykęs atsakovo atleidimas iš darbo už galimai jo padarytą vienkartinį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (neatėjimą į darbą) ginčijamas teisme.
  7. Skundžiamame Darbo ginčų komisijos sprendime neanalizuotas ir nevertintas atsakovo pareiškime Darbo ginčų komisijai keltas klausimas dėl jo diskriminacijos Lygių galimybių įstatymo 9 straipsnio pagrindu. Darbo ginčų komisija nustatytą pažeidimą pakeitė į DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto darbo teisės principo pažeidimą (pripažino darbuotojo teisės pažeidimą). Pareiškėjo Darbo ginčų komisijai rašyto prašymo argumentai ir nurodytas galimo darbdavio padaryto pažeidimo turinys patenka į Lygių galimybių įstatymo reglamentuotą netiesioginės diskriminacijos sąvoką (2 straipsnio 1, 4 dalys, 7 straipsnio 2, 6 punktai, 10 straipsnis). Darbo ginčų komisija nepagrįstai diskriminacijos sąvoką aiškino  siaurinamai, remdamasi tik Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies apibrėžimu.
  8. Nuo 2015 m. kovo 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. atsakovas užsienio komandiruotėse nėra buvęs daugiau nei keturis mėnesius, nors per visus darbo metus ilgiausiai buvo nekomandiruotas į užsienį apie dvi savaites. Beveik visi įmonės vairuotojai yra komandiruojami į užsienį, renkami nauji tolimųjų reisų vairuotojai, UAB ,,Transimeksa“ užsakymų tolimiesiems reisams mastas nemažėjo, tačiau atsakovas sąmoningai nebuvo siunčiamas lygiais pagrindais su kitais darbuotojais į užsienį, nors ne kartą kreipėsi raštu į darbdavę, prašydamas jį siųsti į komandiruotes. Tokiais veiksmais (neveikimu) darbdavė siekė sukurti neigiamas sąlygas ir galimai priversti atsakovą išeiti iš darbo, nes nevykstant į užsienio komandiruotes vairuotojo atlyginimas dėl dienpinigių nemokėjimo labai sumažėjo, ką nustatė ir darbo ginčą nagrinėjusi komisija. Ieškovė, sužinojusi apie darbuotojų asociacijos „Solidarumas“ įsteigimą, faktiškai siekė sukurti atsakovui kitokias sąlygas, nei jos buvo jam pradėjus dirbti. Atsakovui buvo taikoma kitokia siuntimo į užsienį tvarka, tai patvirtina jo diskriminavimą.
  9. Darbo ginčų komisija nepagrįstai atleido darbdavę nuo jai tenkančios įrodinėjimo pareigos (Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis).
  10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 30 d. nutartimi atmetė UAB „Transimeksa“ apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo dalį dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 3944, priimtą darbo byloje Nr. APS-36-12759, ir šią bylos dalį perdavė Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta UAB „Transimeksa“ ieškinį atmesti, paliko nepakeistą.
  11. Kolegija nurodė, kad darbo byloje Nr. APS-36-6219 Darbo ginčų komisija apsibrėžė ginčo objektą – dienpinigių išieškojimas ir darbo sutarties vykdymas, t. y. ginčas kilo dėl intereso gauti didesnę dienpinigių sumą, bet ne dėl pažeistos teisės. Darbo byloje Nr. APS-36-12759 ginčo objektu buvo darbo teisės subjektų lygybės pažeidimas.
  12. Kiekvienam asmeniui suteikiama teisė ginti pažeistas teises pasirinktu būdu, kurios nustatytos įstatyme kaip visuotinai saugomos vertybės Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 dalis). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, galimi teisės apribojimai, kurie bus suderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalimi, jeigu atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingas ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70; 1998 m. liepos 29 d. sprendimas byloje Guérin prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25201/94).
  13. Ieškovės argumentas – priešingo sprendimo priėmimas pirmojoje darbo byloje, pripažįstant, kad darbdavė teisėtai nesiuntė darbuotojo į užsienio komandiruotes, šalina ir galimybę antrojoje darbo byloje pripažinti buvus darbuotojo diskriminaciją, neatitinka EŽTT praktikos. Pagal įstatymą atsakovas turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl teisės pripažinimo, todėl teismas privalėjo išnagrinėti ginčą iš esmės, nenusišalindamas nuo teisingumo vykdymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio 1 dalis, DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
  14. Šalys darbo santykiuose turi lygias teises, o vykdydamos pareigas negali piktnaudžiauti savo teise. Pagal DK 35 straipsnio 2 dalį darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Jei darbuotojas jaučiasi diskriminuojamas, tai jis turi teisę reikšti savarankišką reikalavimą, o teisės į dienpinigius sąsaja negali būti kliūtis ginti teises.
  15. Ieškovės diskrecija organizuoti darbą nėra absoliuti, ją riboja ir darbuotojo laisvė pasirinkti darbą, teisingas darbo apmokėjimas, darbdavio pareigos, įtvirtintos DK 229 straipsnyje, ir kt.  Darbo sutartyje 2012 m. gruodžio 14 d. buvo atlikti pakeitimai, kuriais atsakovas gijo teisę vykti į komandiruotes už nuolatinės darbo vietos ribų, galimai – į užsienį. Mokami dienpinigiai, vykstant į užsienio šalis, sudaro reikšmingą darbo užmokesčio dalį, o šalys 2012 m. gruodžio 14 d. sutarė ne tik dėl darbo funkcijų pasikeitimo, bet tai susiejo ir su darbo užmokesčio sistemos pakeitimu (susitarimo 1.1 punkte nurodyta, kad keičiamas 3 punktas, reglamentavęs darbo užmokestį; ieškovė įsipareigojo mokėti minimalų darbo užmokestį, padidinant jį koeficientu 1,301, ir komandiruotpinigius).
  16. Ieškovės darbuotojams buvo galimybė vykti į užsienio šalis, tai patvirtina jos skelbimai, kuriais siūlomas darbas „ratais Lietuva–Europa–Lietuva“, įsakymai ir užsienio komandiruočių suvestinė. Ieškovė viešojoje erdvėje skelbia, kad užsiima tarptautiniu krovinių pervežimu. Darbo pasiūlymai vykstant į užsienį teikti 2015 m. balandžio 29 d., kai atsakovas 2015 m. balandžio 12 d. pateikė prašymą skirti darbą tarptautiniais maršrutais, tačiau atsakovas nuo 2015 m. kovo 28 d. nebuvo komandiruojamas į užsienio valstybę daugiau nei keturis mėnesius, nors per visus darbo metus ilgiausiai nebuvo išvykęs į užsienį apie dvi savaites. Įprastinių procedūrų nepaisymas, pakeista darbo specifika patvirtina diskriminacijos faktą. Tai reiškia, kad Darbo ginčų komisijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. DGKS-3944, priimto darbo byloje Nr. APS-36-12759, ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo patirtos diskriminacijos yra teisingos.
  17. Kolegija rėmėsi Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (toliau – ir Tarybos direktyva 2000/78/EB) 4 papunkčiu, 9 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1, 2 dalimis, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 111 „Dėl diskriminavimo darbo ir profesinės veiklos srityje“ 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lygių galimybių įstatymo 4 straipsniu, nurodė, kad ieškovė neįrodinėjo, jog išlaikė vienodą požiūrį į atsakovą, argumentuodama diskrecijos teise paskirstyti darbus. Tačiau šios bylos nagrinėjimo objektu nebuvo reikalavimas įpareigoti ieškovę suteikti atsakovui tolimųjų reisų vairuotojo darbą ir išieškoti neišmokėtus dienpinigius, t. y. tai, kas buvo nagrinėjama darbo byloje Nr. APS-36-6219.
  18. Ieškovė nurodė, kad nesiuntė atsakovo į užsienio komandiruotes dėl jo paties veiksmų, t. y. atsakovas ėmė nepasitikėti darbdave, todėl 2015 m. kovo 17 d. prašė ieškovės pateikti didelės apimties informaciją: atsiskaitymo lapelius už kiekvieną mėnesį, komandiruočių įsakymus, kelionės lapų nuorašus ir kt. Kolegija nurodė, kad tokio pobūdžio informaciją gauti laiduoja DK 208 straipsnis. Be to, informacijos pareikalavimas ir pretenzijos pareiškimas yra susiję su krovininio autotransporto profesinės sąjungos ,,Solidarumas“ įkūrimu, nes taip atsiranda geresnės sąlygos ginti darbo teises.
  19. Tinkamai vesti darbo laiko apskaitą ir apskaičiuoti pagal teisės aktus mokėtiną darbo užmokestį privalo darbdavys, todėl atsakovo pradėtas ginčas nesuteikia teisės skirstyti darbo funkcijas pagal darbuotojus ir jų pareikštus reikalavimus darbdaviui, neišlaikant vienodo požiūrio į juos. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad kitų darbuotojų darbo sutarties sąlygos skyrėsi nuo atsakovo 2012 m. gruodžio 14 d. darbo sutarties pakeitimų, neįrodinėjo, kad tam tikri darbuotojai lygiai kaip atsakovas nebuvo siunčiami į užsienį, nors dirbo panašiomis sąlygomis.
  20. Dėl galimai nepritvirtinto specialiais tvirtinimo diržais vežamo krovinio kolegija nurodė, kad jei ieškovė yra atsakinga už darbo organizavimą, tai privalo užtikrinti saugų krovinio gabenimą  ne tik užsienyje, bet ir Lietuvos teritorijoje.
  21. Atsakovo pareikštas reikalavimas neatitinka CK 1.138 straipsnio reikalavimų, todėl, neištaisius trūkumų, negalėjo būti nagrinėjamas teisme. Atsakovo reikalavimas pripažinti, kad Darbo ginčų komisija nepagrįstai atleido ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos, nesiedama šio reikalavimo su konkrečiomis materialinėmis pasekmėmis, tėra civilinės atsakomybės sudėties elementas dėl procedūrinių pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 115 straipsniu, privalėjo įpareigoti atsakovą šį trūkumą pašalinti. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atsakovo priešieškinį, pažeidė esminius proceso teisės normų reikalavimus, todėl ši sprendimo dalis naikintina ir bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui spręsti ieškinio priėmimo klausimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Bylą nagrinėję teismai, padarydami išvadą, kad ne atsakovas turėjo įrodyti diskriminavimo faktą, o ieškovė jį paneigti, iš esmės pažeidė CPK 178 straipsnio ir Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnio nuostatas, tai lėmė neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą, nes teismai neteisingai šalims paskirstė įrodinėjimo pareigą. Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje aiškiai išvardyti visi diskriminacijos pagrindai, kuriems esant diskriminacijos faktas preziumuojamas, tačiau tarp jų nėra nurodyta, kad diskriminacijos faktas preziumuojamas diskriminaciją grindžiant pareiškėjo dalyvavimu profesinės sąjungos ar kitos asociacijos veikloje.
    2. Teismai, spręsdami, kad ieškovė, nuo 2015 m. balandžio mėnesio nesiųsdama atsakovo į komandiruotes užsienyje, diskriminavo jį dėl dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje, iš esmės pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; kt.). Teismai atsakovo diskriminavimo faktą dėl jo dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje iš esmės konstatavo remdamiesi vien tik atsakovo teiginiais ir jo nesiuntimo į komandiruotes faktu, nenagrinėdami ir nepasisakydami (pažeisdami CPK 270 straipsnį) dėl tokio ieškovės sprendimo priežasčių, būtent:
      1. Kai buvo įkurta krovininio autotransporto profesinė sąjunga „Solidarumas“ ir atsakovas buvo išrinktas jos pirmininku, jis dar du kartus buvo išsiųstas ilgoms komandiruotėms į užsienį ir jose išbuvo nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. kovo 12 d. ir 2015 m. kovo 18–28 d.;
      2. 2015 m. kovo 17 d. atsakovas pateikė ieškovei prašymą informuoti apie komandiruotes, pateikti daug su jo darbo užmokesčio ir dienpinigių apskaičiavimu susijusių dokumentų, taip pat prašė priskaičiuoti ir sumokėti jam kompensaciją už patirtus nepatogumus miegant sunkvežimio kabinoje. Nepaisydama to, kad atsakovas ja nepasitiki ir reiškia nepasitenkinimą gaunamu darbo užmokesčiu, ieškovė vėl išsiuntė atsakovą į komandiruotę užsienyje, tačiau šis, nesulaukęs, kol ieškovė pateiks dokumentus, neatsižvelgdamas į įvestą suminį darbo laiko apskaitos režimą ir į tai, kad įmonėje buvo įprasta savaitę nesiųsti darbuotojo į užsienio komandiruotes, atsakovas 2015 m. balandžio 7 d. pateikė skundą Darbo ginčų komisijai, prašydamas įpareigoti ieškovę suteikti jam tolimųjų reisų vairuotojo darbą ir išieškoti neišmokėtus dienpinigius su delspinigiais. Dėl pateikto skundo darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu atsakovas į komandiruotes užsienyje nebuvo siunčiamas siekiant sudaryti jam galimybę ginti savo, kaip darbuotojo, teises ir dalyvauti Darbo ginčų komisijos posėdžiuose, taip pat užtikrinti operatyvų ginčo išnagrinėjimą;
      3. Darbo ginčų komisijos 2015 m. gegužės 19 d. sprendime nurodyta, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad jis būtų siunčiamas į komandiruotes užsienyje. Šiuo sprendimu ieškovei buvo sukurtas pagrįstas ir teisėtas lūkestis savo veiklą organizuoti, skirstyti darbo krūvį, darbuotojus siųsti į komandiruotes taip, kaip jai atrodė tinkama, todėl likus neišspręstam šalių ginčui dėl dienpinigių apskaičiavimo, ieškovė nusprendė laikinai nesiųsti atsakovo į komandiruotes užsienyje;
      4. 2015 m. gegužės 27 d. atsakovas, iš pasikrovimo vietos išvažiuodamas su nesutvirtintu kroviniu, šiurkščiai pažeidė ieškovės generalinio direktoriaus 2008 m. gruodžio 1 d. įsakymu patvirtintų Vairuotojų pareiginių nuostatų 4 skyriaus reikalavimus sutvirtinti krovinį taip, kad transportavimo metu krovinys nebūtų pažeistas, nepasislinktų ir nepažeistų kitų krovinių. Šis incidentas turėjo būti vertinamas kaip suteikiantis ieškovei teisę mažinti galimą savo veiklos riziką ir darbuotoją, dėl kurio dalykinių savybių buvo suabejota, siųsti į mažiau rizikingus reisus Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas diskriminacijos darbo santykiuose draudimo principas negali būti aiškinamas taip, kad visais atvejais darbdavys darbus darbuotojams turi skirstyti visiškai vienodai, nepaisydamas darbuotojų skirtingų dalykinių savybių.
      5. 2015 m. liepos 7 d. atsakovas neatvyko į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties, todėl 2015 m. rugpjūčio 7 d. buvo atleistas iš darbo. Atsakovui padarius tokį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, ieškovė visiškai prarado pasitikėjimą juo, todėl turėjo pagrindą jo nesiųsti į komandiruotes užsienyje iki pat atleidimo iš darbo dienos.
    3. Bylą nagrinėję teismai, padarydami išvadą, kad ieškovė, nuo 2015 m. balandžio mėnesio nesiųsdama atsakovo į komandiruotes užsienyje, diskriminavo jį dėl dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje, iš esmės pažeidė Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatą, įtvirtinančią tiesioginės diskriminacijos sąvoką, tai lėmė neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą. Teismai nepagrįstai panašias aplinkybes vertino tik pagal atsakovo pareigybę – vairuotojas, ir tai, kad kiti pas ieškovę dirbę vairuotojai neva buvo siunčiami į komandiruotes užsienyje (nors ne visi buvo siunčiami). Teismai neįvertino, kad kiti į komandiruotes užsienyje siunčiami ieškovės darbuotojai – vairuotojai nebuvo kreipęsi į Darbo ginčų komisiją ar teismą dėl teisių gynimo, todėl jiems nereikėjo sudaryti galimybės dalyvauti posėdžiuose, dėl jų nebuvo priimti Darbo ginčų komisijos ar teismo sprendimai, kuriuose būtų konstatuota, jog šie darbuotojai neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog juos siųstų į komandiruotes užsienyje, nebuvo nustatytas kitų į komandiruotes užsienyje siunčiamų ieškovės darbuotojų aplaidus pareigų vykdymas ir šiurkščios klaidos, taip pat šiurkštūs darbo drausmės pažeidimai, dėl kurių būtų vykęs tyrimas, o ieškovė būtų pagrįstai suabejojusi darbuotojų atsakingumu ir kompetencija.
  2. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, nustačius, kad kasacinis skundas pateiktas praleidus nustatytą terminą, jį palikti nenagrinėtą ir kasacinį procesą nutraukti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Kasacinis skundas pateiktas 2016 m. spalio 3 d. praleidus CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, neprašoma jo atnaujinti, todėl kasacinis procesas nutrauktinas.
    2. Diskriminacijos dėl narystės ir dalyvavimo organizacijose formos susijusios su bendra Europos Sąjungoje ir platesniu mastu galiojančia nuostata, kad valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas nustatytas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, kad tais atvejais, kai asmenys, manantys, jog jie nukentėjo, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos, o atsakovas (šiuo atveju – UAB „Transimeksa“) turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas (Tarybos direktyvos 2000/78/EB 4 papunktis, 9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 1, 2 dalys, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 111 „Dėl diskriminavimo darbo ir profesinės veiklos srityje“ 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis). Byloje tiesiogiai taikytina palankesnė atsakovui įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė – pažeidimo faktas pagal Lygių galimybių įstatymo 9, 10 straipsnius yra preziumuojamas. Teismai pagrįstai nustatė, kad byloje yra prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymų, patvirtinančių lygių galimybių pažeidimą ir ryšį su neigiamais padariniais; jie laikytini pakankamais tam, kad įrodinėjimo našta būtų perkelta darbdavei.
    3. Ieškovė neįrodinėjo, kad taikė vienodus standartus atsakovui, teigė, kad turėjo diskrecijos teisę nušalinti darbuotoją nuo darbo, nors įsakymas dėl nušalinimo nuo darbo nebuvo priimtas, kaip ir nebuvo atsakovui paskirta drausminė nuobauda už krovinio nesutvirtinimą diržais.
    4. Tinkamai vesti darbo laiko apskaitą ir apskaičiuoti pagal teisės aktus mokėtiną darbo užmokestį privalo darbdavys, todėl darbuotojo kreipimasis į teismą ar kitą ginčą nagrinėjančią instituciją nesuteikia teisės darbdaviui skirstyti darbo funkcijas pagal darbuotojus ir jų pareikštus darbdaviui reikalavimus.
    5. Diskriminacija negali būti pateisinama ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, nes pagal Tarybos direktyvą 2000/78/EB diskriminacijos išimtys nesutampa su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) nediskriminavimo principą apibrėžia kaip tokį, pagal kurį „panašios aplinkybės negali būti vertinamos skirtingai, o skirtingos aplinkybės – vienodai“ (ESTT 1995 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Finanzamt Koln-Altstadt prieš Roland Schumacker, C-279/93; 1998 m. birželio 17 d. sprendimas byloje Kaihleen Hill ir Ann Stapleton prieš The Revenue Commissioners ir Department of Finance, C-243/95). ESTT savo praktikoje lygių galimybių principą sieja su diskriminacija ir priekabiavimu dėl ryšių, menamos charakteristikos ir kt. Teismų praktikoje ir teisės mokslinėje literatūroje bei jurisprudencijoje diskriminacija apibrėžiama siejant su lygybe, o lygių galimybių principo prasmė atsiskleidžia įgyvendinimo procese per Lygių galimybių įstatymą. Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje nėra įtvirtinto baigtinio sąrašo, siekiant paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp šalių.
    6. Nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas lygių galimybių principas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas iki 2015 m. kovo 28 d. būtų dirbęs blogai, pažeidinėjęs pareiginius nuostatus ar nustatytą darbo tvarką, kad per 4 darbo metus įmonėje būtų baustas už darbo drausmės pažeidimus. Viešojoje erdvėje esanti informacija patvirtina, kad ieškovė ieškojo tolimųjų reisų vairuotojų, t. y. jos užsakymų mastas nesumažėjo. Krovininio autotransporto profesinės sąjungos „Solidarumas“ įkūrimas, apie kurį ieškovei tapo žinoma vėliau, ir bandymai aiškintis bendrovėje egzistuojančią nepakankamai aiškią ir galbūt neteisingą darbo apmokėjimo tvarką, lėmė ieškovės negatyvų nusistatymą prieš atsakovą ir pradėtą vykdyti persekiojimą nesiunčiant jo į užsienio komandiruotes, dėl to atsakovo mėnesinis atlyginimas, negaunant dienpinigių, sumažėjo apie 4 kartus. Darbo ginčų komisijos nustatyto diskriminacijos fakto ieškovė neginčijo, o šį faktą mėgino pateisinti darbuotojo pasitikėjimo praradimu, nors objektyvių tai patvirtinančių duomenų į bylą nepateikė.
    7. Teismų išvados grįstos Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, kuri prie diskriminacijos priskiria ir tiesioginę, ir netiesioginę diskriminaciją (lygių galimybių pažeidimą). Ši teisės norma taikytina kartu su kitais nacionaliniais (DK 2 straipsnio 1 dalis) ir tarptautiniais teisės aktais (Tarybos direktyva 2000/78/EB, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Jungtinių Tautų ekonominių socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 111 „Dėl diskriminavimo darbo ir profesinės veiklos srityje“). Lygių galimybių įstatymo 9, 10 straipsniuose nustatyti vienodo požiūrio pažeidimai gali pasireikšti netiesioginės ir tiesioginės diskriminacijos forma, abiem atvejais įrodinėjimo pareiga turi būti traktuojama vienodai.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

              Dėl kasacinio skundo pateikimo termino

 

  1. Nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojo CPK 1751 straipsnis, reglamentuojantis informacinių ir elektroninių ryšių technologijų naudojimo teismo procese ypatumus. Pagal CPK 340 straipsnio 5 dalį šis straipsnis taikytinas ir kasaciniam procesui, kiek jis neprieštarauja XVII skyriaus „Bylų procesas kasaciniame teisme“ nuostatoms.
  2. CPK 1751 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad procesiniai dokumentai (taigi ir kasaciniai skundai) teismui gali būti pateikiami elektroninės formos elektroninių ryšių priemonėmis. Procesinių dokumentų pateikimo teismui elektroninių ryšių priemonėmis tvarką ir formą nustato teisingumo ministras. Pagal šio straipsnio 8 dalį jeigu procesiniai dokumentai išsiųsti elektroninių ryšių priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, procesinis terminas nelaikomas praleistu.
  3. Teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo 15 punkte nustatyta, kad procesiniai dokumentai pateikiami teismui, kai dokumentus teikiantis asmuo Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) Viešųjų elektroninių paslaugų posistemyje (toliau – VEP posistemis) patvirtina konkrečių dokumentų siuntimą. Šio aprašo 15 punkte nurodytais atvejais dokumentus teikiančiam asmeniui patvirtinus procesinių dokumentų siuntimą, LITEKO VEP posistemyje automatiškai fiksuojamas jų pateikimo teismui momentas (aprašo 16 punktas). LITEKO VEP posistemyje teismui pateikti procesiniai dokumentai automatiškai gaunami teismo LITEKO paskyroje (aprašo 17 punktas).
  4. Nagrinėjamos bylos atveju, LITEKO duomenimis, ieškovės atstovas savo parašu patvirtino kasacinio skundo siuntimą kasaciniam teismui 2016 m. rugsėjo 30 d. Remiantis šios nutarties 31-33 punktuose nurodytomis teisės normomis ši data laikytina ieškovės kasacinio skundo pateikimo data, todėl darytina išvada, kad kasacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutarties peržiūrėjimo buvo pateiktas nepraleidus CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, nurodytus šios nutarties 30.1 punkte.

 

              Dėl kasacinio skundo dalyko

 

  1. Kasaciniu skundu prašoma panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį tenkinti.
  2. Remiantis CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu kasaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina šio Kodekso 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą.
  3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi, be kita ko, panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo dalis dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 3944, priimtą darbo byloje Nr. APS-36-12759 (toliau – Darbo ginčų komisijos sprendimas), ir ši bylos dalis perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas, iš naujo nagrinėjantis bylą pagal pirmiau nurodytą atsakovo priešieškinio reikalavimą, 2016 m. spalio 11 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimą sustabdė iki šios kasacinio teismo bylos nagrinėjimo pabaigos). Tačiau argumentų dėl šios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies nepagrįstumo kasaciniame skunde nepateikta.
  4. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniu skundu skundžiama ne visa apeliacinės instancijos teismo nutartis, o tik ta jos dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria kasatorės (ieškovės) ieškinys dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo buvo atmestas. Atitinkamai kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako tik dėl šios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

 

              Dėl Lygių galimybių įstatymo taikymo ginčo santykiams

 

  1. Remiantis ginčo santykių metu galiojusios redakcijos Lygių galimybių įstatymo 1 straipsniu, šio įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, taip pat kad būtų įgyvendintos ir Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, kitų tarptautinių teisės aktų nuostatos.
  2. Pagal Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį diskriminacija – tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu.
  3. Remiantis Lygių galimybių įstatymo 4 straipsniu teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių ir juridinių asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas.
  4. Pažymėtina, kad Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė skirta atitinkamoms Europos Sąjungos teisės aktų – 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, nuostatoms įgyvendinti. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į Lygių galimybių įstatymo projekto rengimo istoriją, konkrečiai – aiškinamajame rašte dėl patobulinto Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo pakeitimo projekto Nr. XP-2384(2) nurodytas aplinkybes (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.310377?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=f6789d24-28f5-4c99-ae5a-c59c730ff89e).
  5. 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB 1 straipsnyje įtvirtintas šios direktyvos tikslas – sukurti kovos su diskriminacija dėl rasės ar etninės priklausomybės sistemą siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą. 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB 1 straipsnyje įtvirtintas šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.
  6. Remiantis Tarybos direktyvos 2000/78/EB 10 straipsnio 1 dalimi valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB 8 straipsnio 1 dalyje.
  7. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nereikia išplėsti Tarybos direktyvos 2000/78/EB taikymo srities pagal analogiją kitoms diskriminacijos rūšims nei tos, kurios grindžiamos motyvais, išsamiai nurodytais jos 1 straipsnyje (žr. 2006 m. liepos 11 d. sprendimo Chacón Navas prieš Eurest Colectividades SA, C-13/05, 56 punktą; 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Coleman prieš Attridge Law ir Steve Law, C-303/06, 46 punktą; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje Fag og Arbejde (FOA) prieš Kommunernes Landsforening (KL), C-354/13, 36 punktą).
  8. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: Lygių galimybių įstatyme įtvirtintas pažeistų teisių gynimo mechanizmas ir priemonės, įskaitant Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, tiesiogiai taikytinos tik sprendžiant dėl Lygių galimybių įstatyme įtvirtintų draudžiamų diskriminavimo pagrindų, t. y. nagrinėjant fizinių ir juridinių asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Tai reiškia, kad Lygių galimybių įstatymas netaikytinas nagrinėjant asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl galimos diskriminacijos dalyvavimo profsąjunginėje veikloje pagrindu.
  9. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje sprendžiant dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo buvo pripažinta, kad G. K. atžvilgiu UAB „Transimeksa“ 2015 m. balandžio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 10 d. laikotarpiu pažeidė lygiateisiškumo principą, įtvirtintą DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nes ribojo G. K. galimybę gauti dienpinigius dėl motyvo, nesusijusio su darbuotojo dalykinėmis savybėmis, – dėl jo dalyvavimo profsąjunginėje veikloje, be kita ko, nurodyta, kad „apeliantas nepateikė įrodymų, kad kitų darbuotojų darbo sutarties sąlygos skyrėsi nuo su atsakovu 2012 m. gruodžio 14 d. padarytų darbo sutarties pakeitimų. Taip pat neįrodinėjo, kad statistiškai nesiskyrė dirbančių pagal panašias sąlygas vykimo į komandiruotes pobūdis, t. y. kad tam tikri darbuotojai lygiai kaip atsakovas nebuvo siunčiami į užsienį, nors dirbo panašiomis sąlygomis. Kaip minėta, pareiga paneigti atsakovo reikalavimą numatyta apeliantui“ (skundžiamos nutarties 22 punktas). Pirmiau nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas grindė Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnio nuostatomis (skundžiamos nutarties 19 punktas).
  10. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 46 punkte nurodytu išaiškinimu, kasacinio skundo argumentus dėl Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnio pažeidimo pripažįsta iš esmės pagrįstais ta apimtimi, kuria Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis ginčo santykiams apskritai netaikytinas. Atsižvelgiant į tai, šios nutarties 47 punkte nurodyti apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl Lygių galimybių įstatymo taikymo laikytini teisiškai nepagrįstais.
  11. Konstatavus, kad Lygių galimybių įstatymas ginčo santykiams netaikytinas, atmestinas, kaip teisiškai nepagrįstas, kasacinio skundo argumentas dėl Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatos, įtvirtinančios tiesioginės diskriminacijos sąvoką, pažeidimo.
  12. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje kasatorė (ieškovė) ginčija Darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriame nebuvo konstatuotas nei Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 7 dalies, nei kitos Lygių galimybių įstatymo nuostatos pažeidimas, o šioje kasacinėje byloje nagrinėjamas klausimas tik dėl teismų procesinių sprendimų dalies, kuriais paliktas nepakeistas Darbo ginčų komisijos sprendimas dėl lygiateisiškumo principo, įtvirtinto DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pažeidimo. Todėl vien ta aplinkybė, kad priimdamas skundžiamą nutartį apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi Lygių galimybių įstatymo 4 straipsniu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės ir (ar) CPK 185 straipsnyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Tokį pažeidimą būtų galima konstatuoti tik nustačius, kad Darbo ginčų komisija ir teismai nustatė lygiateisiškumo principo, įtvirtinto DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pažeidimą remdamiesi išimtinai atsakovo (darbuotojo) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir kad šios aplinkybės leidžia daryti tik prielaidą, tačiau nesudaro pagrindo teismo įsitikinimui dėl atsakovo diskriminacijos jo dalyvavimo profsąjunginėje veikloje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje vertins, ar nurodytuose CPK straipsniuose įtvirtintos teisės normos nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeistos teismams sprendžiant dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo pripažinta, kad ieškovė pažeidė DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą principą, pagrįstumo ir teisėtumo.

 

              Dėl įrodinėjimo dalyko šioje byloje ir CPK 178 straipsnyje nustatytų įrodinėjimo bei CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo

 

  1. Remiantis DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu šio Kodekso 1 straipsnyje nurodytiems santykiams reglamentuoti taikomi šie principai: <...> darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis.
  2. Pirmiau nurodyta DK nuostata atspindi Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus darbuotojų teisių srityje:
    1. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“ 11 straipsnyje nustatytą įsipareigojimą imtis visų reikiamų ir tinkamų priemonių, garantuojančių darbuotojams bei darbdaviams galimybes laisvai naudotis teise jungtis į organizacijas;
    2. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 98 „Dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo“ 1 straipsnyje įtvirtintą darbuotojų tinkamo gynimo nuo diskriminacijos veiksmų, neleidžiančių jiems jungtis į organizacijas darbe, principą. Remiantis šios konvencijos 1 straipsnio 2 dalimi darbuotojai yra ginami konkrečiai nuo veiksmų, kuriais norima: (a) darbuotoją priimti į darbą arba palikti jį dirbti su sąlyga, kad jis nestos į profesinę sąjungą arba išstos iš jos; (b) atleisti darbuotoją arba padaryti jam žalos kitokiu būdu dėl jo narystės profesinėje sąjungoje ar dalyvavimo jos veikloje ne darbo metu, arba, esant atitinkamam darbdavio sutikimui, ir darbo metu.
  3. Darbuotojo diskriminavimo jo priklausymo profesinei sąjungai pagrindu srityje aktualios ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos – 11 straipsnis (asociacijos laisvė), taikomas kartu su Konvencijos 14 straipsniu (diskriminacijos uždraudimas). Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2009 m. liepos 30 d. sprendime byloje Danilenkov ir kiti prieš Rusiją (peticijos Nr. 67336/01) aiškindamas Konvencijos 11 straipsnį (asociacijos laisvė), priminė, kad šio straipsnio 1 dalis įtvirtina profesinės sąjungos laisvę kaip vieną iš asociacijos laisvės formų ar specialų jos aspektą. Šio straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „kad būtų ginami savi interesai“ nėra nereikalinga/perteklinė, Konvencija užtikrina laisvę saugoti profesinių sąjungų narių profesinius interesus profesinės sąjungos veiksmais, kurių įgyvendinimą ir raidą valstybės Konvencijos dalyvės turi leisti ir padaryti įmanomus. Dėl Konvencijos 11 straipsnio esmės EŽTT pabrėžė, kad jis analizuoja priemonių, kurių ėmėsi valstybė, siekdama užtikrinti profesinių sąjungų laisvę, visumą, pagal turimas vertinimo laisvės ribas. Darbuotojas ar darbininkas turėtų būti laisvas stoti arba ne į profesinę sąjungą be sankcijų ar kitų atgrasymo priemonių taikymo. Konvencijos 11 straipsnio formuluotė aiškiai nurodo į „kiekvieno“ teisę ir ši teisė akivaizdžiai apima teisę nebūti diskriminuojamam dėl sprendimo pasinaudoti teise būti saugomam profesinės sąjungos, taip pat turint omenyje tai, kad Konvencijos 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas) sudaro neatsiejamą kiekvieno Konvencijos straipsnio, nustatančio teises ir laisves nepriklausomai nuo jų pobūdžio, dalį. Taigi įgyvendintų priemonių, siekiant apsaugoti Konvencijos 11 straipsnio garantijas, visuma turėtų apimti apsaugą nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu; tokia diskriminacija sudaro vieną rimčiausių asociacijos laisvės pažeidimų, galinčių kelti grėsmę pačios profesinės sąjungos egzistavimui, kaip yra nurodęs TDO Asociacijų laisvės komitetas. EŽTT taip pat akcentavo, kad ypač svarbu, jog diskriminacijos paveikti individai turėtų galimybę ją ginčyti ir imtis teisinių veiksmų gauti žalos atlyginimą ar kitokį skriaudos atitaisymą. Taigi pagal Konvencijos 11, 14 straipsnius iš valstybių reikalaujama įtvirtinti teisminę sistemą, kuri užtikrintų realią ir veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos profesinės sąjungos pagrindu. Nurodytoje byloje EŽTT konstatavo, kad byloje nustatyti pareiškėjų narystės atitinkamoje profesinėje sąjungoje neigiami padariniai buvo pakankami, kad sudarytų prima facie diskriminacijos, naudojantis Konvencijos 11 straipsnio teisėmis, atvejį, ir nusprendė, kad valstybė nesuteikė pareiškėjams aiškios ir veiksmingos teisminės apsaugos nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu (darbdavys naudojo įvairias technikas, skatinančias darbuotojus atsisakyti nuo dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje, dėl to stipriai sumažėjo narių skaičius).
  4. Nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalykas yra DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų priklausomybės asociacijoms (profesinėms sąjungoms), principo pažeidimo nustatymas. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 51-53 punktuose nurodytomis teisės normomis ir EŽTT praktika, atkreipia dėmesį į šio įrodinėjimo dalyko svarbą ir atitinkamai vertina, ar šioje byloje nebuvo pažeistos įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklės.
  5. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
  6. Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (1 dalis). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis (2 dalis).
  7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).
  8. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.).
  9. Nagrinėjamoje byloje Darbo ginčų komisijos ir teismai nustatė šias aplinkybes, kurių pagrindu pripažino, jog ieškovė pažeidė DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą darbo teisės subjektų lygiateisiškumo principą atsakovo atžvilgiu:
    1. atsakovas dirbo ieškovės įmonėje pagal darbo sutartį nuo 2011 m. vasario 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d.;
    2. darbo sutartyje 2012 m. gruodžio 14 d. buvo atlikti pakeitimai, kuriais atsakovas įgijo teisę vykti į komandiruotes už nuolatinės darbo vietos ribų, galimai – į užsienį; šalys 2012 m. gruodžio 14 d. sutarė ne tik dėl darbo funkcijų pasikeitimo, bet tai susiejo ir su darbo užmokesčio sistemos pakeitimu;
    3. atsakovui mokėti dienpinigiai vykstant į užsienio šalis sudarė reikšmingą darbo užmokesčio dalį;
    4. atsakovas nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2015 m. kovo 28 d. nuolat vykdavo į užsienio komandiruotes, iš viso šiuo laikotarpiu buvo 111 užsienio komandiruočių;
    5. 2015 m. vasario 14 d. įkurta krovininio autotransporto profesinė sąjunga ,,Solidarumas“, kurios pirmininku tapo atsakovas;
    6. 2015 m. kovo 17 d. atsakovas pateikė ieškovei prašymą reikalaudamas pateikti didelės apimties informaciją: atsiskaitymo lapelius už kiekvieną mėnesį, komandiruočių įsakymus, kelionės lapų nuorašus, nurodant duomenis apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodant viršvalandinių darbų trukmę, sumokėtų dienpinigių sumas, pateikti duomenis apie išbūtą kiekvienoje komandiruotėje laiką, prastovas, darbą nakties metu, kassavaitinio poilsio dienomis, viršvalandinių darbų trukmę. Taip pat prašė priskaičiuoti ir primokėti kompensaciją už patirtus nepatogumus miegant sunkvežimio kabinoje – 25 proc. nakvynės limito sumos esamoje šalyje. Informacijos pareikalavimas ir pretenzijos pareiškimas yra susijęs su profesinės sąjungos ,,Solidarumas“ įkūrimu, nes taip atsiranda geresnės sąlygos ginti darbo teises;
    7. nuo 2015 m. kovo 28 d. atsakovas nebuvo siunčiamas į užsienio komandiruotes. Nuo 2015 m. kovo 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. (atleidimo iš darbo dienos) atsakovas užsienio komandiruotėse nėra buvęs daugiau nei keturis mėnesius, nors per visus darbo metus ilgiausiai buvo nekomandiruotas į užsienį apie dvi savaites;
    8. beveik visi ieškovės vairuotojai yra komandiruojami į užsienį;
    9. ieškovė tebeieško tolimųjų reisų vairuotojų; jos užsakymų mastas nesumažėjo;
    10. nėra jokių duomenų, kad atsakovas iki 2015 m. kovo 28 d. būtų dirbęs blogai, pažeidinėjęs pareiginius nuostatus ar nustatytą darbo tvarką, kad per 4 darbo įmonėje metus būtų buvęs baustas už darbo drausmės pažeidimus ir pan., nėra jokių duomenų, kad dėl jo netinkamo elgesio būtų buvę gauta nusiskundimų, priekaištų ar pretenzijų iš trečiųjų asmenų ar kitų ieškovės darbuotojų.
  10. Pirmiau nurodytas aplinkybes Darbo ginčų komisija darbo byloje Nr. APS-36-12759 ir teismai nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatė remdamiesi byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais, kurie, remiantis CPK 177 straipsnio 2 dalimi, taip pat laikomi įrodymais. Ieškovė šių aplinkybių iš esmės neginčija. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės pažeidimo.
  11. Ieškovė teigia, kad teismai pažeidė CPK 185 straipsnį ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos, nes nepagrįstai nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad jos kitoks elgesys su atsakovu, lyginant su kitais vairuotojais, buvo nulemtas skirtingų aplinkybių ir nediskriminacinių motyvų, nurodytų šios nutarties 29.2.1-29.2.5 punktuose. Taigi, ieškovė ginčija teismų išvadą dėl DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto lygiateisiškumo principo pažeidimo iš esmės neginčydama aplinkybės, kad atsakovas, skirtingai nei kiti įmonės darbuotojai – vairuotojai, ginčo laikotarpiu nebuvo siunčiamas į užsienį ir kad dėl to iš esmės sumažėjo jo pagal darbo sutartį gaunamos pajamos, tačiau teigdama, kad teismai nepagrįstai nepripažino teisiškai reikšmingomis jos įrodinėtų aplinkybių – kad atsakovas buvo nesiunčiamas į užsienio komandiruotes ne dėl jo priklausymo profesinei sąjungai, o dėl kitų jo savybių, kurios nebuvo būdingos kitiems darbuotojams.
  12. Šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais.
  13. Pirma, šioje byloje sprendžiama, ar atsakovo teisės buvo pažeistos laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d., todėl jo siuntimas į užsienio komandiruotes ankstesniais 2015 m. vasario 26 d. – kovo 12 d. ir 2015 m. kovo 18–28 d. laikotarpiais nepaneigia vėlesnio ieškovės elgesio atsakovo atžvilgiu pasikeitimo.
  14. Antra, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo pradėtas darbo ginčas Darbo ginčų komisijos darbo byloje Nr. APS-36-6219 nesuteikė ieškovei teisės skirstyti darbo funkcijas pagal darbuotojus ir jų pareikštus darbdaviui reikalavimus, taip neišlaikant vienodo požiūrio į juos. Pažymėtina, kad ieškovė galėjo nesiųsti atsakovo į užsienį laikotarpiu, sutampančiu su Darbo ginčų komisijos posėdžio data, o tuo atveju, jei komisijos posėdžio data būtų buvusi paskirta atsakovą jau išsiuntus į užsienį, Darbo ginčų komisijos pirmininkas būtų galėjęs pasinaudoti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. A1-556 patvirtintame Darbo ginčų komisijos darbo reglamente nustatyta teise atidėti komisijos posėdį (7.3 punktas).
  15. Trečia, teisėtas ieškovės lūkestis laisvai organizuoti savo veiklą ir skirstyti darbo krūvį nesuponuoja jos teisės tai daryti pažeidžiant DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą principą.
  16. Ketvirta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jokių duomenų apie tolesnę 2015 m. gegužės 27 d. įvykio (ieškovės teigimu, atsakovas išvažiavo iš pasikrovimo vietos su nesutvirtintu kroviniu) tyrimo eigą, galimų drausminių nuobaudų dėl to darbuotojui taikymo ieškovė nepateikė. Teismas taip pat akcentavo, kad šio įvykio buvimas užfiksuotas vėliau nei atsiradę šalių ginčai, todėl niekaip negalėjo daryti įtakos ieškovės dar 2015 m. kovo mėnesio pabaigoje priimtam sprendimui nebesiųsti atsakovo į tolimuosius reisus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytų aplinkybių kontekste ieškovės rėmimasis 2015 m. gegužės 27 d. įvykiu, kaip pateisinančiu atsakovo išskyrimą iš kitų įmonės darbuotojų – vairuotojų, yra teisiškai nepagrįstas.
  17. Penkta, ieškovės sprendimas dėl atsakovo atleidimo iš darbo už galimai jo padarytą vienkartinį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – neatėjimą į darbą 2015 m. liepos 7 d. – buvo užginčytas teismine tvarka. LITEKO duomenimis, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu atsakovo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu. Nurodytą bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1377-852/2016, be kita ko, pažymėjo, kad šiuo atveju negalima konstatuoti, kad darbuotojas 2015 m. liepos 5 d. neatvyko į darbą nesant svarbių priežasčių, nes byloje nustatyta, jog ieškovo neatvykimui turėjo reikšmės netinkamas darbo organizavimas.
  18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog šios nutarties 59.1-59.10 punktuose nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto darbuotojų lygiateisiškumo principo pažeidimą ir kad kasatorės nurodytos aplinkybės (šios nutarties 29.2.1-29.2.5 punktai) nurodyto pažeidimo fakto nepaneigia. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės šios bylos galutiniam rezultatui.
  19. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas kasacine tvarka skundžiamą nutartį, pažeidė kasaciniame skunde nurodytas teisės normas. Taigi pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė jų dydį patvirtinančio dokumento, todėl šis prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

 

 

                                                                      Andžej Maciejevski

 

 

                                                                      Gediminas Sagatys