Civilinė byla Nr. 3K-3-94-915/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03178-2015 

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.8.7

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. sausio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ž. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. Š. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Kauno Šilainių poliklinikai dėl 2014 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 10-4-1 panaikinimo, termino jį apskųsti atnaujinimo, 2015 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 10-2-32 panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių drausminės nuobaudos skyrimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti terminą apskųsti atsakovės 2014 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. 10-4-1 (toliau – Įsakymas Nr. 1), panaikinti šiuo įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, panaikinti 2015 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 10-2-32 (toliau – Įsakymas Nr. 2) ir juo paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2015 m. vasario 25 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovė nurodė, kad VšĮ Kauno Šilainių poliklinikoje dirbo nuo 2006 m. kovo 4 d. šeimos gydytoja. Ieškovė nesutiko su audito išvadomis, kad šiurkščiai pažeidė darbo pareigas. Ieškovė nurodė pirmosios drausminės nuobaudos laiku neskundusi, nes siekė dirbti ir nenorėjo gadinti santykių su administracija.

 

 

 

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad Įsakymu Nr. 1, atsižvelgiant į pacientės skundą, neplaninio vidaus audito išvadas, kuriose nurodyta, kad gydytoja pacientei paslaugas teikė nesilaikydama teisės aktų ir vidaus dokumentų reikalavimų, administracijos posėdžio nutarimą ieškovei už pareiginių nuostatų pažeidimą – tiesioginių pareigų nevykdymą – buvo skirta drausminė nuobauda – papeikimas. Teismo vertinimu, ši nuobauda skirta laikantis drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, atsižvelgiant į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, ir į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Tokią pat išvadą teismas padarė ir vertindamas Įsakymo Nr. 2 teisėtumą.
  3. Vertindamas ieškovės nurodytas aplinkybes, kad iš vidaus audito ataskaitoje nurodytų 35 asmenų, kurių ligos istorijos buvo nerastos, 15 pacientų buvo ne ieškovės apylinkėje prisirašiusieji asmenys, o 1 asmuo buvo išsirašęs ir ieškovė nebuvo informuojama apie nerastas ligos istorijas, teismas konstatavo, kad ši ginčytina aplinkybė traktuotina ieškovės naudai, tačiau tai, teismo vertinimu, nepaneigia kitų audito išvadose nurodytų ieškovės pažeidimų.
  4. Teismas, nustatęs, kad ieškinys teisme pareikštas 2015 m. kovo 30 d., nors drausminė nuobauda ieškovei skirta 2014 m. balandžio 30 d., sprendė, kad ieškinys dėl drausminės nuobaudos – papeikimo – pareikštas praleidus trijų mėnesių terminą (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 289 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovės argumentas, jog ji nenorėjo gadinti santykių su administracija, negali būti pripažįstamas pakankamu pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą.
  5. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdamas su jame nurodytais motyvais.
  6. Teismas nurodė, kad pagal  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką tais atvejais, kai ginčijamas atleidimas iš darbo dėl to, kad paskirta ankstesnė drausminė nuobauda buvo vienas iš darbo sutarties nutraukimo, dėl kurio teisėtumo kilęs ginčas, pagrindo elementų, teismas privalo iš esmės patikrinti ankstesnės nuobaudos (papeikimo) teisėtumą, nepaisydamas tos aplinkybės, jog ankstesnės nuobaudos ginčijimo terminas (ieškinio senaties terminas) yra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2009), ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu aiškinosi ir tikrino Įsakymo Nr. 1 priėmimo aplinkybes, pagrindus, sprendė dėl juo paskirtos nuobaudos ieškovei teisėtumo ir pagrįstumo bei padarė teisingą išvadą, kad drausminė nuobauda ieškovei paskirta  nepažeidžiant jos skyrimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su išvada, kad ieškinys dėl papeikimo ieškovei skyrimo teisme buvo pareikštas praleidus trijų mėnesių terminą ir tai sudarė papildomą teisinį pagrindą atmesti ieškovės prašymą panaikinti Įsakymą Nr. 1.
  7. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl Įsakymo Nr. 2 neteisėtumo, nurodydamas, kad jie nepatvirtinti objektyviais įrodymais, o paremti tik ieškovės samprotavimais ir prielaidomis. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė pakartotinio darbo drausmės pažeidimo turinį, todėl pagrįstai nusprendė dėl pažeidimo buvimo bei jo sunkumo laipsnio, taip pat pasisakė dėl taikytos drausminės nuobaudos adekvatumo padarytam pažeidimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą laikė pagrįstu ir teisėtu.

 

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai netinkamai taikė ir aiškino DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus bei DK 238 straipsnį, spręsdami dėl drausminių nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovė iš darbo buvo atleista pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus. Kadangi tai yra du savarankiški drausminės nuobaudos (atleidimo iš darbo) skyrimo pagrindai, teismai turėjo vertinti abiejų pagrindų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus. Teismai netikrino DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu skirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo, o tik nurodė, kad darbdavė atliko visus DK nustatytus veiksmus. Teismai nevertino darbo drausmės pažeidimo sunkumo, nepasisakė, kurie požymiai leidžia jį laikyti šiurkščiu, tačiau pripažino, jog darbdavė teisėtai atleido ieškovę pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
    2. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, pagal DK 238 straipsnio nuostatas skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Pakartotinio darbo drausmės pažeidimo nustatymas savaime nereiškia, kad darbuotojui dėl to gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Darbdavys, nustatęs, kad darbuotojas, turintis galiojančią drausminę nuobaudą, vėl pažeidė darbo drausmę, kiekvienu konkrečiu atveju turi svarstyti, kokią iš DK 237 straipsnio 1 dalyje išvardytų drausminių nuobaudų parinkti, atsižvelgdamas į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir parinkti kaip galima adekvačią drausminę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2005; 2007 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2007; 2009 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2009; kt.).
    3. Ieškovei skirtos drausminės nuobaudos buvo grindžiamos netinkamu medicinos dokumentų tvarkymu, todėl teismo nuorodos į kasacinio teismo praktiką, susijusią su gydytojo etika ir atsisakymu suteikti medicinos pagalbą, nagrinėjamu atveju nėra aktualios.
    4. DK 240 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga darbdaviui gauti darbuotojo pasiaiškinimą negali būti aiškinama formaliai, t. y. darbdavys privalo ne tik gauti pasiaiškinimą, bet ir jį įvertinti. Priimdamas sprendimą dėl drausminės nuobaudos darbdavys privalo atsižvelgti į darbuotojo pateiktus argumentus. Nagrinėjamu atveju ieškovė paaiškinime nurodė, kodėl jos veiksmai negali būti laikomi darbo drausmės pažeidimu, tačiau nei darbdavė, nei teismai šios aplinkybės nevertino.
    5. Teismai netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei sprendimų motyvavimą (CPK 185, 263 ir 270 straipsniai), nes nevertino audito ataskaitos, kuri buvo pagrindas priimant Įsakymą Nr. 1, turinio. Šioje ataskaitoje pažymėta, kad medicinos dokumentuose nėra įrašų apie tai, jog ieškovė atliko bendrą pacientės tyrimą, tačiau nurodyti teisės aktai tokių pareigų neįtvirtina. Ataskaitoje nurodomos konkrečios teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos. Audito ataskaitoje taip pat nurodoma, kad ieškovė atsisakė išrašyti pacientei kompensuojamųjų vaistų motyvuodama tuo, esą tai papildoma paslauga, nesusijusi su pagrindinės ligos diagnostika ir gydymu; atsisakė pacientės nedarbingumo pažymėjime pakeisti nedarbingumo priežastis, klaidingai informuodama pacientę, kad tam reikia „Sodros“ leidimo. Ataskaitoje konstatuota, kad tokie veiksmai pažeidžia sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. V-533/A1-189 „Dėl Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių, šių pažymėjimų blankų, taip pat sunkių ligų, kuriomis sergantiems vaikams iki 18 metų stacionare ar medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigoje slaugyti išduodamas pažymėjimas ne ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų per kalendorinius metus, sąrašo bei ligų ir būklių, dėl kurių suteikiamos papildomos 14 kalendorinių dienų nėštumo ir gimdymo atostogos, sąrašo patvirtinimo“ nuostatas, tačiau kokios konkrečios šio įsakymo nuostatos buvo pažeistos, nenurodoma, todėl išvada, kad pažeidimas egzistuoja, yra neteisėta.
    6. Teismai taip pat nevertino antrosios audito ataskaitos, kuri buvo pagrindas priimant Įsakymą Nr. 2, turinio. Visi ataskaitoje nurodyti pažeidimai susiję su medicinos dokumentų tvarkymu, tačiau teismai nenustatė jų sunkumo, sukeltų padarinių, nepasisakė, kodėl griežčiausios nuobaudos skyrimas laikytinas proporcingu. Teismų praktikoje nurodomi gydytojui keliami atidumo ir rūpestingumo standartai yra taikomi teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, kai gydytojas veikia kaip profesionalas, turintis  specialiųjų sveikatos priežiūros žinių, o analogiški reikalavimai dėl dokumentų tvarkymo negali būti keliami.
    7. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apklausus liudytojus, paaiškėjo, kad tam tikri audito ataskaitose nurodyti pažeidimai buvo padaryti ne ieškovės, o kitų asmenų. Taigi, teismui kilo pareiga savo iniciatyva rinkti įrodymus, ar darbdavė nepažeidė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 3, 4 punkto nuostatų, kurios įpareigoja naudoti vienodus darbo veiklos ir atleidimo iš darbo vertinimo kriterijus.

 

  1. Atsiliepimu atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai priimdami sprendimą įvertino faktines bylos aplinkybes, jas tyrė ir vertino, nurodė, kokiais įrodymais remiantis sprendžiama dėl paskirtos drausminės nuobaudos, todėl ieškovės argumentai, kad teismai, priimdami sprendimą ir nutartį nevertino pagrįstumo reikalavimo, atmestini kaip nepagrįsti.
    2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jeigu konkrečiu atveju darbo sutartį leidžiama nutraukti tiek pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tiek ir pagal šios dalies 2 punktą, darbdavys turi teisę pasirinkti, pagal kurį iš DK 136 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų jis nutraukia darbo sutartį, arba gali darbo sutartį nutraukti abiem šioje teisės normoje nustatytais pagrindais. Nustatęs, kad buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį kitu iš DK 136 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų, teismas, nekonstatavęs atleidimo iš darbo neteisėtumo dėl atleidimo tvarkos pažeidimo, turi atmesti darbuotojo (ieškovo) reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2008). Nagrinėjamu atveju yra juridinių faktų, dėl kurių darbo sutartis nutrauktina pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nes padarytas pakartotinis pažeidimas. Taip pat egzistuoja DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas. Vertinant darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir padarinius, turi būti atsižvelgiama ne tik į darbdaviui padarytą turtinę ar neturtinę žalą, bet ir į darbdavio veiklos specifikos nulemtus ypatingus darbo drausmės reikalavimus. Gydytojo profesijai būdingai tai, kad profesinė veikla yra susijusi su didesne rizika padaryti žalą kitiems asmenims, todėl gydytojo civilinę atsakomybę gali lemti bet kuri kaltės forma, net pati lengviausia, bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas. Dėl šios priežasties ieškovės darbo drausmės pažeidimai negali būti vertinami kaip formalūs, nes jie ne tik sutrikdo bendrą poliklinikos darbą, bet ir daro įtaką visuomenės požiūriui į gydytojo profesiją.
    3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009). Ieškovė, aiškindama precedento sąvoką ir precedentų taikymo taisykles, prieštarauja pati sau, nes remiasi kasacinio teismo praktika, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo faktų, nustatytų nagrinėjamoje byloje.
    4. Teismai įvertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos padarė išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, todėl sprendimas ir nutartis yra teisėti ir pagrįsti.
    5. Kasatorė dėl audito ataskaitoje Nr. 1 nustatytų pažeidimų pateikia tik savo nuomonę ir neteisingai interpretuoja audito konstatuotus pažeidimus, teigdama, kad audito išvadose nurodyti teisės aktai nereglamentuoja gydytojo pareigų. Vidaus auditas vadovavosi sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. V-1013 patvirtinta  medicinos norma MN 14:2005, kurios 12.2 punkte yra nurodyta, kad šeimos gydytojas turi atlikti bendrą ligonio ištyrimą, o 11.3 punkte nurodyta, kad jis privalo paciento tyrimo, gydymo, profilaktinio darbo rezultatus įrašyti į medicinos dokumentus. Pažymėtina, kad vaistų ūmioms ar lėtinėms ligoms gydyti išrašymas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintuose teisės aktuose nėra apibrėžtas kaip papildoma paslauga, nesusijusi su pagrindinės ligos diagnostika ir gydymu. Teisės aktuose taip pat nėra atskirai apibrėžta pavaduojančio šeimos gydytojo paslauga, todėl ieškovė, atsisakiusi išrašyti pacientei vaistus, nevykdė pirmiau nurodytos medicinos normos 20.4.4 punkte įtvirtinto reikalavimo pradėti ir, atsižvelgdama į specialistų rekomendacijas, tęsti gydymą sergant kitomis endokrininėmis ligomis. Vadovaudamasi sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. V-653/A1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. V-533/A1-189“ nuostatomis, ieškovė galėjo pacientės prašymu pakeisti nedarbingumo priežastį jos pačios išduotame nedarbingumo pažymėjime, todėl būtent jos veiksmai klaidingai informuojant pacientę, kad yra reikalingas „Sodros“ leidimas, ir atsisakymas tenkinti pacientės prašymą vertintini kaip tiesioginių šeimos gydytojo funkcijų nevykdymas.
    6. Nėra pagrįstas ieškovės teiginys, kad atidumo ir rūpestingumo reikalavimai negali būti taikomi vertinant tai, kaip gydytojas tvarko dokumentus. Apie darbuotojo darbo drausmės pažeidimą sprendžiama iš to, ar darbuotojas atliko jam pavestas pareigas. Netinkamas pavestų darbo pareigų atlikimas yra neteisėti veiksmai, sudarantys darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindą. Darbuotojo pareigas ir jų atlikimo tvarką nustato įstatymai, kiti teisės aktai, vidaus darbo tvarkos taisyklės ir reikalavimai. Sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų paslaugų tinkamumui nustatyti gydytojo veiksmus svarbu įvertinti ne tik medicinos mokslo aspektu (ar gydytojas atitinkamoje situacijoje ėmėsi būtinų, tinkamų, pakankamų veiksmų, ar buvo pakankamai atidus), bet ir pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina išvadą, kad ieškovei paskirtos nuobaudos proporcingos padarytam pažeidimui. Ieškovė netinkamai vykdė vidaus darbo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pažeidė darbdavės teisėtus interesus užtikrinti tinkamos kokybės sveikatos priežiūrą pacientams dėl netinkamai ir aplaidžiai pildomų medicinos dokumentų, todėl buvo pažeistos pacientų teisės į tinkamos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas: dėl įrašų apie pacientų apsilankymus nebuvimo ar netikslių, neišsamių įrašų pacientų asmens sveikatos istorijose negalima nustatyti buvusios paciento sveikatos būklės, negalima įvertinti suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Be to, netinkamas dokumentų bei kompensuojamųjų vaistų išrašymas yra žala Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir „Sodros“ biudžetams. Dėl šios priežasties darbuotojos kaltės laipsnis nagrinėjamu atveju buvo toks, kad darbo drausmės pažeidimas turėjo būti vertinamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, sudarantis pagrindą skirti pačią griežčiausią drausminę nuobaudą.
    7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė CPK 414 straipsnio nuostatas, nes savo iniciatyva nerinko įrodymų ir neanalizavo, ar audito ataskaitoje nurodytus pažeidimus padarė ir kiti asmenys. Drausminė nuobauda skiriama už konkretų darbo drausmės pažeidimą ir individualiai kiekvienam asmeniui, todėl toks ieškovės argumentas nesusijęs su nagrinėjama byla.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo bei teismo pareigos motyvuoti sprendimą

 

  1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netikrino DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu skirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo, o tik nurodė, kad darbdavė atliko visus DK nustatytus veiksmus. Teismai nevertino darbo drausmės pažeidimo sunkumo, nepasisakė, kurie požymiai leidžia jį laikyti šiurkščiu, tačiau pripažino, jog darbdavė teisėtai atleido ieškovę pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
  2. Pagal CPK nuostatas teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Išvados apie faktines bylos aplinkybes gali būti grindžiamos visomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus tas bylos aplinkybes, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2, 3 dalys). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
  3. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio 2 dalis), todėl nagrinėjamu atveju neplaninio audito ataskaitų išvados apie ieškovės padarytus teisės aktų pažeidimus, kurie buvo drausminės nuobaudos skyrimo pagrindas, pačios savaime nėra pakankamos konstatuoti, kad drausminė nuobauda skirta pagrįstai; šios išvados teismo nesaisto ir neturi jam privalomos galios. Teismas turi savarankiškai įvertinti byloje esančius įrodymus, pasisakydamas dėl jų turinio, taip pat nurodyti, kokias faktines aplinkybes laiko nustatytomis ir kokią teisinę reikšmę šios aplinkybės turi.  
  4. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas tiek dėl ieškovei paskirtos pirmosios drausminės nuobaudos – papeikimo, tiek dėl antrosios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė, kad ieškovei buvo pateiktas pranešimas dėl pasiaiškinimo, poliklinikoje buvo atliktas neplaninis vidaus auditas, todėl padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, jog atsakovė nesilaikė drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos arba neatsižvelgė į DK 238 straipsnyje įtvirtintus kriterijus.
  5. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl drausminės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, nepakanka įvertinti tai, ar darbdavys laikėsi drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Teismas privalo atlikti išsamų faktinių aplinkybių tyrimą ir savarankiškai įvertinti drausmės pažeidimą sudarančių veiksmų turinį.
  6. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neatskleidė ieškovės padarytų darbo drausmės pažeidimų turinio, jų savarankiškai neįvertino, o tik apsiribojo apibendrinančia išvada, kad atsakovė, taikydama drausminę atsakomybę bei parinkdama nuobaudos rūšį, nepažeidė proporcingumo principo,  atsižvelgė į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojos kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotoja dirbo anksčiau.
  7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime nėra įvardyta, kokius konkrečiai pažeidimus padarė ieškovė, o tik konstatuota, kad pirmoji drausminė nuobauda (papeikimas) skirta už pareiginių nuostatų pažeidimą – tiesioginių pareigų nevykdymą. Dėl antrosios drausminės nuobaudos (atleidimo iš darbo) teismas pažymėjo, kad ginčytinos bylos aplinkybės aiškinamos ieškovės naudai, tačiau jos nepaneigia kitų audito išvadose nurodytų ieškovės pažeidimų, kurie atsakovės įstaigoje nustatyti pagrįstai ir teisėtai. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl drausmės pažeidimų turinio, apsiribojo nuorodomis į audito išvadas, tačiau pats ieškovės veiksmų ir jų atitikties teisės normų reikalavimams neanalizavo, todėl negalėjo įvertinti drausminės nuobaudos skyrimo pagrįstumo ir teisėtumo.   
  8. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų neištaisė,  o tik nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė pakartotinio darbo drausmės pažeidimo turinį, todėl pagrįstai nusprendė dėl pažeidimo buvimo bei jo sunkumo laipsnio, taip pat pasisakė dėl taikytos drausminės nuobaudos adekvatumo padarytam pažeidimui. Iš apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo taip pat yra neaišku, koks konkrečiai pažeidimas, sudarantis pagrindą skirti drausminę nuobaudą, buvo padarytas, ir kaip jis pasireiškė. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas blanketiškai nukreipė į audito ataskaitose padarytas išvadas, tačiau savarankiškai nekonstatavo, kurios konkrečios aplinkybės yra nustatytos, ir nepateikė jų teisinio vertinimo.
  9. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl darbo drausmės pažeidimų turinio neatskleidimo. Pažymėtina, kad, neatskleidus darbo drausmės pažeidimo turinio, nėra galimybės spręsti dėl pažeidimo buvimo bei jo sunkumo laipsnio, taip pat ir pasakyti dėl taikytos drausminės nuobaudos adekvatumo padarytam pažeidimui, jos parinkimo kriterijų. Šios aplinkybės, ypač atsižvelgiant į CPK 414 straipsnio nuostatas, įpareigojančias teismą darbo bylose veikti aktyviai, taip pat įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo trūkumus, sudaro pagrindą konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teisme motyvuojant procesinį sprendimą nebuvo pakankamai išnagrinėtas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
  10. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustato bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Neatskleidus darbo drausmės pažeidimų turinio, nėra galimybės šios klaidos ištaisyti kasaciniame teisme, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

 

Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo kriterijų

 

  1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo nustatymas savaime nesuponuoja griežčiausios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo taikymo ir darbdavys, parinkdamas nuobaudą, turi atsižvelgti į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko pagrįstais.
  2. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl to darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį šiuo pagrindu, privalo laikytis visų DK XVI skyriuje nustatytų drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK 136 straipsnio 4 dalis), tarp jų ir DK 238 straipsnio, reglamentuojančio drausminės nuobaudos parinkimo kriterijus, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2004; 2004 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2004; 2009 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2009; 2010 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2010; 2010 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2010; kt.).
  3. DK 238 straipsnyje nustatyta, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Pakartotinio darbo drausmės pažeidimo nustatymas savaime nereiškia, kad darbuotojui dėl to gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Darbdavys, nustatęs, kad darbuotojas, turintis galiojančią drausminę nuobaudą, vėl pažeidė darbo drausmę, kiekvienu konkrečiu atveju turi svarstyti, kokią iš DK 237 straipsnio 1 dalyje išvardytų drausminių nuobaudų parinkti, atsižvelgdamas į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir parinkti kaip galima adekvačią drausminę nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2010).
  4. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad, vertinant paskirtos drausminės nuobaudos adekvatumą padaryto pažeidimo sunkumui, atsižvelgtina į aplinkybes, kuriomis nuobauda buvo paskirta, t. y. ar nubaudimo apskritai ir parinktos nuobaudos griežtumo nelėmė nesusijusios su darbo drausmės pažeidimu aplinkybės, pavyzdžiui, darbdavio administracijos ir darbuotojo nesutarimai dėl darbo organizavimo, darbuotojo pareikštos kritikos, dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje, kreipimosi į valstybės institucijas dėl, darbuotojo nuomone, darbdavio padarytų teisės pažeidimų, kt. Byloje nustačius, kad nurodyto pobūdžio aplinkybės, galėjusios lemti konkrečios drausminės nuobaudos skyrimą, egzistavo, būtina padidinti dėmesį vertinant, ar byloje surinkti įrodymai patvirtina įstatyme nustatytą pagrindą skirti atitinkamo griežtumo drausminę nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2012; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566-706/2015).
  5. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovei, turinčiai galiojančią drausminę nuobaudą (papeikimą), antroji drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – buvo paskirta atsižvelgiant į neplaninio audito išvadas. Teismai taip pat nurodė, kad paskirta nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui, tačiau tokios savo išvados nemotyvavo ir drausminės nuobaudos atitikties DK 238 straipsnyje nustatytiems kriterijams iš esmės nevertino, taip nukrypdami nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.
  6. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant paskirtos drausminės nuobaudos atitiktį DK įtvirtintiems kriterijams, taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, ar pats darbdavys tokias pat aplinkybes, sudarančias drausmės pažeidimo sudėtį, vertina vienodai. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad drausminių nuobaudų už analogišką pažeidimą griežtumo skirtumas (vienu atveju skirta švelniausia, o kitu – griežčiausia įstatyme nustatyta drausminė nuobauda) sudaro pagrindą spręsti, kad ginčo darbo drausmės pažeidimas įvertintas neadekvačiai, pažeidžiant DK 238 straipsnyje nurodytus nuobaudos parinkimo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2012). Be to, DK nuostatos, nustatančios darbuotojo pareigas tinkamai atlikti pavestą darbą, turi būti aiškinamos sistemiškai su DK 227 ir 229 straipsniuose įtvirtintomis darbdavio pareigomis darbo drausmę darbovietėje užtikrinti be kita ko sudarant organizacines ir ekonomines sąlygas normaliam našiam darbui, tinkamai organizuojant darbuotojų darbą, rūpinantis darbuotojų poreikiais.

 

Dėl Lygių galimybių įstatymo aiškinimo taikant darbuotojo atleidimo iš darbo kriterijus

 

  1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, apklausus liudytojus, paaiškėjo, jog tam tikri audito ataskaitose nurodyti pažeidimai buvo padaryti ne ieškovės, o kitų asmenų, todėl teismui kilo pareiga savo iniciatyva rinkti įrodymus, ar darbdavė nepažeidė Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 3, 4 punkto nuostatų, kurios įpareigoja naudoti vienodus darbo veiklos ir atleidimo iš darbo vertinimo kriterijus.
  2. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad Lygių galimybių įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (Lygių galimybių įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių, juridinių asmenų, kitų organizacijų ir jų padalinių skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas. Ieškovės nurodoma Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio norma įtvirtina, kad įgyvendindamas lygias galimybes, darbdavys, neatsižvelgdamas į lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras, amžių, lytinę orientaciją, negalią, etninę priklausomybę, religiją, privalo naudoti vienodus darbo vertinimo kriterijus ir  vienodus atleidimo iš darbo kriterijus.
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad šio įstatymo nuostatos yra skirtos kovai su diskriminacija, kai asmeniui dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu yra taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą prielaidai, kad ji buvo tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojama būtent įstatyme išvardytais pagrindais (dėl lyties, rasės, tautybės ir t. t.). Kadangi tokių aplinkybių nebuvo nurodyta, teismai neturėjo pareigos vertinti darbdavės veiksmų atitikties Lygių galimybių įstatymo nuostatoms.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Kasaciniame teisme patirta 7,33 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai

 

Rimvydas Norkus 

 

Janina Stripeikienė

 

Donatas Šernas