Civilinė byla Nr. 3K-3-353-701/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17422-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.9; 3.1.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. P. ir trečiojo asmens R. Ž. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei koncernui „Achemos grupė“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės koncerno „Achemos grupė“ priešieškinį ieškovei L. P., atsakovui M. P., dalyvaujant trečiajam asmeniui R. Ž., dėl susitarimų pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų perduoti dokumentų originalus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.   Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisę į nešališką teismą, civilinės bylos medžiagos viešumą, aiškinimo ir taikymo.

2.   Ieškovė prašė teismo panaikinti atsakovės UAB koncerno „Achemos grupė“ 2015 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. P-13§3 dėl drausminės nuobaudos jai skyrimo ir darbo sutarties nutraukimo, pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, o 2010 m. birželio 16 d. darbo sutartį Nr. 9 – nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir 10 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, nustatant, kad jos mėnesio vidutinis darbo užmokestis yra 4591,23 Eur, ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, pripažinti, kad nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki atleidimo iš darbo dienos atsakovė neteisėtai, pažeisdama nediskriminavimo principą, palyginus su kitais jos darbuotojais, sudarė ieškovei nevienodas darbo sąlygas, priteisti neišmokėtą darbo užmokestį: 2015 m. sausio mėnesio ketvirtinės premijos (už 2014 m. IV ketv. rezultatus) dalį – 1597,19 Eur, 2015 m. balandžio mėnesio ketvirtinę premiją (už 2015 m. I ketv. rezultatus) – 1996,27 Eur, 2014 m. gruodžio mėnesio premiją Kalėdų ir Naujųjų metų proga – 337,90 Eur, metinę premiją už 2014 m. rezultatus – 14 481 Eur, kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 227,99 Eur, neturtinės žalos atlyginimą, jį įskaičiuojant į prašomas priteisti netesybas pagal Individualaus susitarimo 4 punktą.

3.   Ieškovė nurodė, kad 2010 m. birželio 16 d. sudarė su atsakove darbo sutartį, pagal kurią iki 2013 m. kovo 1 d. ėjo vyresniojo juristo, įsteigus bendrovėje Teisės ir turto valdymo skyrių – šio skyriaus vadovo – pareigas. 2014 m. gegužės 29 d. jos tiesioginį vadovą – teisės ir bendrųjų reikalų direktorių R. Ž. paskyrus bendrovės generaliniu direktoriumi, ieškovė buvo perkelta į teisės ir bendrųjų reikalų direktoriaus pareigas laikotarpiui, kuriuo R. Ž. eis bendrovės generalinio direktoriaus pareigas.

4.   2014 m. rugpjūčio 7 d. bendrovėje buvo įsteigta profesinė sąjunga. 2014 m. rugpjūčio 14 d. ieškovė tapo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja. Ieškovei tapo žinoma, kad, 2014 m. rugpjūčio mėn. išrinktos valdybos narių nuomone, dalį darbuotojų reikėtų pakeisti. Ji apie tai informavo profesinę sąjungą, o ši 2014 m. rugsėjo 19 d. suderino su bendrovės vadovu esmines 2014 m. rugsėjo 25 d. susitarimo dėl profsąjungos narių teisių užtikrinimo Nr. P-46§1 (toliau – Bendrasis susitarimas) sąlygas. Profesinės sąjungos komitetas 2014 m. rugsėjo 19 d. pritarė Bendrajam susitarimui, o ieškovė tą pačią dieną pasirašė su bendrove Individualų susitarimą dėl darbo sutarties sąlygų Nr. P-42§1. 2014 m. rugsėjo 26 d. bendrovės valdyba paskyrė naują bendrovės vadovą, o ieškovė buvo grąžinta į Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovo pareigas. Naujasis bendrovės vadovas nuo jo paskyrimo į pareigas dienos pradėjo neteisėtus veiksmus, t. y. 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymais pradėjo Teisės ir bendrųjų reikalų direktoriaus R. Ž., Kontrolės departamento direktoriaus S. L., profesinės sąjungos pirmininko T. K. ir jo pavaduotojos – ieškovės veiklos tyrimą. Nesulaukus pradėtų tyrimų pabaigos, buvo panaikinti darbdavės svarbiausi struktūriniai padaliniai, paimtos visos darbuotojų darbo priemonės, neleidžiama į patalpas įsinešti asmeninių profesinės sąjungos veiklai reikalingų darbo priemonių, uždrausta prieiti prie darbo kabinetų, nurodyta būti darbui nepritaikytoje patalpoje – atviroje posėdžių salėje, paskelbta prastova, uždrausta prieiga prie darbdavės komercinės (gamybinės) paslapties.

5.   2014 m. spalio 3 d. bendrovės valdyba patvirtino naują bendrovės struktūrinę valdymo schemą, panaikindama atitinkamas pareigybes. 2014 m. spalio 20 d. profesinė sąjunga kreipėsi į teismą prašydama panaikinti šį sprendimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 23 d. civilinėje byloje Nr. 2-608-852/2015 panaikino atsakovės valdybos priimtą sprendimą. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 23 d. nutartimi nurodytą teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-2574-232/2015).

6.   Bendrovės 2014 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. V-40§1 ieškovei buvo pratęsta prastova, o 2014 m. spalio 17 d. įvyko ieškovės susitikimas su bendrovės ekonomikos ir finansų direktoriumi A. B., tuo metu ėjusiu generalinio direktoriaus pareigas. A. B. pripažino, kad ieškovė yra gera darbuotoja, tačiau pateko į nepageidaujamų darbuotojų sąrašą. Dėl blogos psichologinės atmosferos bendrovėje 2014 m. spalio 21 d. išvadoje pasisakė Darbo inspekcija. 2014 m. spalio mėnesį prasidėjo neteisėti veiksmai profesinės sąjungos narių atžvilgiu (priekaištaujama dėl darbuotojų narystės profesinėje sąjungoje, nepagrįstai neišmokama kintamoji darbo užmokesčio dalis, siūloma nariams nutraukti darbo santykius, bandoma kompromituoti profesinės sąjungos vadovus, nurodant bendrovės referentei neregistruoti profesinės sąjungos raštų, neįleisti į bendrovės buveinę profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojos, darbuotojai buvo neteisėtai stebimi).

7.   Atsakovė 2014 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 44§4 pakeitė ieškovės prastovos sąlygas, nurodydama jai būti darbo vietoje – posėdžių salėje – be darbo ir darbo priemonių visą darbo dieną. Darbo ginčų komisija 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. DGKS-5541 pripažino ieškovės prastovą ir atsakovės 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymo 2.2 punktą neteisėtais. Ginčas dėl šio darbo ginčų komisijos sprendimo nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-6873-727/2015.

8.   Ieškovei buvo įteiktas 2015 m. balandžio 8 d. raštas Nr. 265, kuriuo buvo prašoma pateikti pasiaiškinimą. Ieškovė 2015 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 270 patvirtino, kad ji nepadėjo R. Ž. rengti ieškinio byloje prieš atsakovę. Atsakovė paprašė atskleisti, kokiems darbuotojams ieškovė perdavė premijų lentelę, o ieškovė nurodė, kad lentelė priklauso profesinei sąjungai. 2015 m. balandžio 14 d. ieškovė buvo supažindinta su įsakymu dėl drausminės nuobaudos jai skyrimo ir darbo sutarties nutraukimo. Tiek profesinė sąjunga, tiek darbuotojai, dalyvavę ginčuose su bendrove dėl kintamosios darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo, naudojosi ta pačia premijų lentele.

9.   Atsakovė piktnaudžiavo teise, tai įrodo kurį laiką besitęsiantis atsakovės psichologinis smurtas prieš ieškovę, jos diskriminavimas ir siekis atleisti ją iš darbo. Darbdavė, sudarydama nepalankias darbo sąlygas (prastova, tyrimas, darbo sutarties nevykdymas), siekė priversti ieškovę nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, vėliau – atleisti ją iš darbo pertvarkydama bendrovę struktūriškai, o to nepavykus padaryti be pagrindo skyrė jai griežčiausią drausminę nuobaudą, nesilaikydama Individualaus susitarimo 2 punkte nurodytos procedūros. Atsakovė diskriminavo ieškovę nesudarydama vienodų darbo sąlygų su kitais darbuotojais dėl ieškovės einamų pareigų profesinėje sąjungoje. Atsakovės argumentai dėl Bendrovės teisės ir turto valdymo skyriaus nuostatų 2.2.2, 3.6 ir 3.8 punktuose įvardytų pareigų pažeidimo yra nepagrįsti, nes atsakovė 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu uždraudė ieškovei eiti pareigas, o ieškovė neturėjo jokių įgaliojimų atstovauti bendrovei.

10. Ginčijamą įsakymą pasirašęs A. B. neturėjo darbdavės įgaliojimų, nes pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 8, 10 dalis, atsakovės įstatų 7 straipsnio 39, 40 dalis valdyba nėra priėmusi sprendimo dėl jo paskyrimo bendrovės vadovu. Atsakovė, atleisdama ieškovę, nesilaikė 2014 m. rugsėjo 25 d. Bendrojo susitarimo 1.5, 2 punktų ir drausminę nuobaudą skyrė negavusi profesinės sąjungos sutikimo, ieškovei neleista pasiaiškinti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 240 straipsnyje nustatyta tvarka.

11. Nuo 2012 m. liepos 1 d. pagal UAB koncerno „Achemos grupė“ (valdančiosios įmonės) vadovybės bei kitų darbuotojų premijavimo nuostatus (toliau – ir Nuostatai) atsakovės darbuotojams buvo taikoma darbo užmokesčio sistema, kuri apėmė tarifinį darbo užmokestį (pastoviąją darbo užmokesčio dalį), nurodytą darbo sutartyje konkrečia suma, taip pat kintamąją darbo užmokesčio dalį – premijas už darbo rezultatus. Ieškovei buvo taikoma kintamoji darbo užmokesčio dalis. Premija už 2014 m. IV ketvirčio rezultatus turėjo būti sumokėta iki 2015 m. vasario 15 d. Už 2014 m. IV ketvirčio darbo rezultatus ieškovei buvo skirta 40 proc. mėnesinės algos dydžio ketvirtinė premija. Ši premija skaičiuojama proporcingai 2014 m. IV ketvirtį dirbtam laikui. 2015 m. vasario mėn. turėjo būti sumokėta 1921,57 Eur, tačiau atsakovė išmokėjo tik 324,38 Eur dydžio ketvirtinę premiją, nes prastovos laikotarpio nepagrįstai neįskaičiavo į darbo laiką. Prastova buvo paskelbta be teisėto pagrindo, diskriminuojant ieškovę, todėl šiuo darbdavės sprendimu grindžiami vėlesni darbdavės sprendimai, mažinantys ieškovei išmokėtiną premiją, yra neteisėti. Dėl ieškovės diskriminavimo ir atleidimo iš darbo jai nebuvo paskirta ir sumokėta 2015 m. balandžio mėnesio ketvirtinė premija už 2015 m. I ketvirčio rezultatus. Atsakovė nepateikė dokumentų, leidžiančių apskaičiuoti ieškovės 2015 m. balandžio mėnesio ketvirtinės premijos už 2015 m. I ketvirčio rezultatus dydį, todėl laikytina, kad 2015 m. balandžio mėnesio ketvirtinės premijos dydis už 2015 m. I ketvirtį atitiko bazinį ketvirtinės premijos dydį – 50 proc. mėnesinės algos. Nuostatų 3.2 straipsnio pagrindu ieškovei buvo skirta premija Kalėdų ir Naujųjų metų proga. Ši premija buvo sumažinta, prastovos laikotarpio nepagrįstai neįskaičius į darbo laiką (DK 143 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Ieškovei dar turi būti išmokėta 337,90 Eur šios premijos dalis. Ieškovei nebuvo sumokėta metinė premija už 2014 m. bendrovės rezultatus. Metinės premijos skiriamos darbuotojams, kurie dirbo atitinkamais kalendoriniais metais, už kuriuos skiriamos premijos, daugiau kaip pusę metų. 2015 m. balandžio mėnesį neteisėtai neišmokėtas prie 2015 m. kovo mėnesio darbo užmokesčio priskaičiuotinas metinės premijos dydis atitinka 2014 m. išmokėtos metinės premijos dydį ir yra lygus 14 481 Eur. Į ieškovės vidutinį darbo užmokestį įskaičiuotinos visos premijos (kalėdinė premija, metinė premija ir premija už 2014 m. IV ketvirčio rezultatus). Ieškovės vienos dienos vidutinis darbo užmokestis yra 218,63 Eur, o mėnesio – 4591,23 Eur (Individualaus susitarimo 1.2 punktas).

12. Priešieškiniu atsakovė prašė teismo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2014 m. rugsėjo 19 d. susitarimą „Dėl darbo sutarties sąlygų“ Nr. P-42§1, 2014 m. rugsėjo 19 d. susitarimą „Dėl darbo sutarties sąlygų“ Nr. P-43§1.

13. Atsakovė nurodė, kad bendrovės valdybos 2014 m. gegužės 21 d. sprendimu laikinai pareigas einančiu bendrovės generaliniu direktoriumi buvo paskirtas R. Ž., iki tol ėjęs atsakovės teisės ir bendrųjų reikalų direktoriaus pareigas. Teisės ir bendrųjų reikalų direktore buvo paskirta tiesiogiai teisės ir bendrųjų reikalų direktoriui (iki 2014 m. gegužės 21 d.) R. Ž. pavaldi Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovė (ieškovė). 2014 m. rugpjūčio 5 d. bendrovės valdybos posėdyje buvo iškeltas klausimas dėl R. Ž. įgaliojimų viršijimo, atšaukimo iš pareigų, o 2014 m. rugsėjo 26 d. jis buvo atšauktas iš vadovo pareigų. 2014 m. rugsėjo 19 d. tarp R. Ž. ir ieškovės buvo sudarytas Individualus susitarimas „Dėl darbo sutarties sąlygų“ Nr. P-42§1. Analogiškas susitarimas buvo sudarytas su ieškovės sutuoktiniu M. P.. Individualūs susitarimai pasirašyti atsižvelgiant į 2014 m. rugsėjo 25 d. Bendro susitarimo, kuris civilinėje byloje Nr. 2-608-852/2015 pripažintas nesąžiningu, sąlygas. Individualiu susitarimu nustatytos pareigos lemia nepagrįstus atsakovės įsipareigojimus ieškovei, neprotingą finansinę naštą ir riziką. Susitarime nustatyto 18 mėnesių dydžio išeitinė išmoka viršija DK nustatytą išmoką 6 kartus. Šį susitarimą R. Ž. pasirašė pažeisdamas fiduciarines pareigas bendrovei.

14. 2014 m. rugsėjo 19 d. akcininkų susirinkime dalyvavusiems profesinės sąjungos atstovams buvo žinoma, kad, pasikeitus valdybai, R. Ž. gali būti atšauktas iš pareigų. Išrinkus naują generalinį direktorių R. V. buvo būtina surinkti visą informaciją apie R. Ž. veiklą, todėl buvo pradėti vadovaujančių struktūrinių padalinių darbuotojų, tarp jų – ir ieškovės, veiklos tyrimai. Ieškovė pagal einamas pareigas privalėjo užtikrinti bendrovės dokumentų teisėtumą ir jų atitiktį galiojantiems teisės aktams. Jai buvo žinoma apie R. Ž. priimtus sprendimus. Veiklos tyrimo laikotarpiu ieškovei buvo paskelbta prastova, uždrausta dirbti su atsakovės komercinėmis paslaptimis ir kita konfidencialia informacija, atimtos darbo priemonės, ji negalėjo vykdyti jai pavestų funkcijų, kitas darbas nebuvo suteiktas; nustatyta mokėti ieškovei visą jos vidutinį darbo užmokestį. 2014 m. gruodžio 4 d. ieškovei buvo įteiktas pranešimas, kuriuo ji buvo informuota apie tyrimo rezultatus, nurodyta, kad ji supainiojo tarnybinius ir asmeninius interesus (pagal 2014 m. rugsėjo 19 d. susitarimą).

15. Ieškovė buvo atleista už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – teisinę pagalbą R. Ž., šiam reiškiant reikalavimus atsakovei civilinėje byloje Nr. 2-11270-727/2015. Pagal bendrovės Teisės ir turto valdymo skyriaus nuostatus ieškovės pagrindinė pareiga buvo bendrovės teisinių interesų apsauga, tai reiškia, kad prieš bendrovę nukreiptų teisinių argumentų perdavimas trečiajam asmeniui, pareiškusiam ieškinį bendrovei, buvo šiurkštus ieškovės pareigų pažeidimas, tarnybinių ir asmeninių interesų supainiojimas. Ieškovė 2015 m. sausio 12 d. atstovavo atsakovės darbuotojų interesams ginče su atsakove.

16. Atsakovė prašė panaikinti sudarytus individualius susitarimus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio pagrindu. Individualius susitarimus sudarė privatus juridinis asmuo, kurio pagrindinis veiklos tikslas yra teisėtais būdais siekti pelno (įstatų 2 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į pareigas, ieškovė turėjo suvokti, kad pasirašomas susitarimas yra nesuderinamas su jos įsipareigojimais darbdavei, neatitinka šios teisės aktų, yra priešingas jos interesams. Ieškovė ir jos sutuoktinis M. P. pažeidė DK 228 straipsnį. Egzistuoja visos sąlygos taikyti CK 1.92 straipsnį. Individualiais susitarimais uždraudžiant atleisti darbuotojus be profesinės sąjungos sutikimo net už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą nepagrįstai apribojamos darbdavio teisės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

17. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, tenkino dalį priešieškinio – pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2014 m. rugsėjo 19 d. susitarimą Nr. P-42§1 „Dėl darbo sutarties sąlygų“, kitus priešieškinio reikalavimus atmetė.

18. Teismas nurodė, kad ieškovė nuo 2010 m. liepos 7 d. buvo priimta į UAB koncerno „Achemos grupė“ vyresnio juristo pareigas. Darbo atsakovės bendrovėje laikotarpiu ieškovės pareigos keitėsi: nuo 2013 m. kovo 1 d. paskirta Teisės ir turto valdymo skyriaus vadove, nuo 2014 m. gegužės 29 d. laikinai (R. Ž. ėjimo generalinio direktoriaus pareigas laikotarpiu) perkelta iš Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovo pareigų į teisės ir bendrųjų reikalų direktoriaus pareigas, kurios pagal atsakovės pareigybių struktūrą priskirtos vadovybei. Be to, UAB koncerne „Achemos grupė“ vadovybei ir kitiems darbuotojams, tarp jų – ir ieškovei, buvo taikomi Premijavimo sistemos nuostatai, patvirtinti 2012 m. rugsėjo 26 d. valdybos nutarimu Nr. 1362-12-153, galiojantys nuo 2012 m. liepos 1 d. Darbo sutartis su ieškove nutraukta 2015 m. balandžio 14 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 235 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 11 punkto, 240 straipsnio, Darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų UAB koncerno „Achemos grupė“ generalinio direktoriaus 2014 m. vasario 7 d. įsakymu, 6.1.3, 6.5, 6.7 punktų, 2015 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-13§3 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovei L. P. ir 2010-06-16 darbo sutarties Nr. 9 nutraukimo“ pagrindu.

19. Darbdavė, skirdama ieškovei griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, įvertino ieškovės elgesį, nukreiptą prieš bendrovę, atsižvelgdama į ieškovės pareigas – Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovė, kuri turėtų teisminiuose ginčuose atstovauti (bendrąja prasme) darbdavei, o šiuo atveju ji padėjo R. Ž. rengti procesinius dokumentus ginče su atsakove. Ieškovė pagal savo pareigas priklausė bendrovės administracijai, jos pareigos buvo atsakingos, pasitikėjimas tokias pareigas vykdančiu darbuotoju reikšmingas, todėl ieškovės veiksmai, t. y. kad ji padėjo R. Ž. ir profesinei sąjungai, rodė nelojalumą darbdavei ir DK 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą darbuotojo ir darbdavio interesų nesuderinamumą. Byloje įrodinėjimo priemonėmis nėra pašalintas įsitikinimas, kad būtent ieškovė pateikė R. Ž. tekstą (lentelę), jam rengiant ieškinį teismui prieš UAB koncerną „Achemos grupė“, tokį patį, koks buvo jos pačios prašyme darbo ginčų komisijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išieškojimo. Tiek ši aplinkybė, tiek darbdavės 2015 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. P-13§3 nurodyti ieškovės veiksmai lėmė tai, kad jos elgesys buvo įvertintas kaip drausminis nusižengimas, kuriuo buvo pažeista atsakovės darbo tvarka, ieškovė pagal pareigas elgėsi nelojaliai, todėl atsakovė pagrįstai jai skyrė griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

20. DK 240 straipsnio 1 dalies nuostata įvykdyta – reikalavimas pateikti pasiaiškinimą ieškovei buvo pateiktas, ši pateikė atsakymą. 2014 m. rugsėjo 25 d. Bendrasis susitarimas Nr. 46§1 teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-608-852/2015 (teismo sprendimas paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi) pripažintas nesąžiningu, todėl darbdavė neturėjo pareigos tartis su profesine sąjunga dėl ieškovės tolesnės galimybės dirbti, nustačius, jog ieškovė padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, bei įvertinus, kad tiek Bendrasis susitarimas, tiek ginčijami šioje byloje individualūs susitarimai priimti juos pasirašiusiems asmenims supainiojus tarnybinius interesus su asmeniniais.

21. Nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. UAB koncerne „Achemos grupė“ veikia profesinė sąjunga; nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. ieškovė išrinkta profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja. 2014 m. rugsėjo 25 d. UAB koncernas „Achemos grupė“, atstovaujama generalinio direktoriaus R. Ž., ir darbuotojų profesinė sąjunga sudarė susitarimą dėl profsąjungos narių teisių užtikrinimo; šis susitarimas civilinėje byloje Nr. 2-608-852/2015 pripažintas nesąžiningu. Ieškovės argumentai dėl jos diskriminavimo neįrodyti. Šioje byloje nenagrinėjama ieškovės prastova jos veiklos tyrimo metu ir tokio atsakovės sprendimo teismas neturi pagrindo pripažinti ieškovės diskriminavimu. Darbdavys, siekdamas savo veiklos tikslų, turi teisę imtis tam tikrų teisinių priemonių, siekdamas užtikrinti bendrovės veiklos stabilumą. Ieškovės nurodomi faktai apie jai siūlomą darbo santykių nutraukimą įvairiais kitais pagrindais taip pat nesudaro pagrindo vertinti darbdavės veiksmus kaip diskriminavimą dėl priklausymo profesinei sąjungai ir aktyvios veiklos joje. Netenkinus ieškovės reikalavimo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, netenkinami ir išvestiniai  reikalavimai dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

22. Tarp atsakovo pagal priešieškinį M. P. ir UAB koncerno „Achemos grupė“, atstovaujamos generalinio direktoriaus R. Ž., 2014 m. rugsėjo 19 d. sudarytas susitarimas „Dėl darbo sutarties sąlygų“ Nr. P-43§1. Atsižvelgiant į tai, kad su M. P. darbo santykiai yra nutraukti, pasirašius 2015 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą, kuriame šalys aptarė darbo santykių nutraukimo pagrindus, aplinkybes ir išmokėtinas sumas, 2014 m. rugsėjo 19 d. Individualus susitarimas dėl darbo sutarties sąlygų su M. P. savaime neteko galios. Todėl atmestinas UAB koncerno „Achemos grupė“ reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2014 m. rugsėjo 19 d. Individualų susitarimą su M. P..

23. 2014 m. rugsėjo 19 d. Individualus susitarimas Nr. P-42§1 su ieškove pripažintinas negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantis atsakovės veiklos tikslams, sandorio šalims veikiant nesąžiningai. Ieškovei susitarimu suteikiama dominuojanti padėtis bendrovėje, išskirtinės finansinės garantijos nutraukiant darbo santykius (ko ir reikalavo ieškovė savo ieškiniu). Be to, neaiškiais pagrindais susitarime nustatomas 18 mėnesių garantijų laikotarpis, kurio reikalingumas nėra pagrįstas ir byloje neįrodytas. Vien tos aplinkybės, kad atsakovės bendrovėje įsisteigė profesinė sąjunga, nesudaro pagrindo vertinti, jog bendrovėje galėjo būti pažeidinėjamos darbuotojų teisės ar taikomos nevienodos garantijos atskiriems darbuotojams. Teismas kritiškai vertino atskirų atsakovės darbuotojų, ėjusių aukštas pareigas bendrovėje, intencijas sukurti sau palankesnes darbo sąlygas ir suteikti daugiau socialinių garantijų. Ginčijamas susitarimas pripažintinas negaliojančiu, prieštaraujančiu atsakovės veiklos tikslams, esantis diskriminacinio pobūdžio darbdavės ir kitų darbuotojų, nesudariusių tokių individualių susitarimų, atžvilgiu. Dėl nurodytų priežasčių atmestinas ieškovės prašymas priteisti iš atsakovės 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir 10 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją pagal 2014 m. rugsėjo 19 d. susitarimo Nr. P-42§1 3, 4 punktus.

24. Atsakovės reikalavimas įpareigoti ieškovę, atsakovą pagal priešieškinį ir trečiąjį asmenį perduoti jų žinioje esančius dokumentų originalus yra nekonkretus, negali būti realiai įvykdomas priverstine teismo sprendimų vykdymo tvarka, nekonkretizavus turimų ir perduotinų dokumentų sąrašo, jų turinio ir pan., neįrodžius jų buvimo pas atsakovus (pagal priešieškinį) fakto, o tik remiantis prielaidomis dėl kai kurių dokumentų naudojimo teisminiuose procesuose su UAB koncernu „Achemos grupė“.

25. Atsakovės Nuostatuose įtvirtintos ketvirtinės premijos sudaro kintamąją ieškovės darbo užmokesčio dalį. Pagal Nuostatų 1.2 punktą ketvirtinės premijos yra mokamos už darbo rezultatus (2.1.1, 2.2.1 punktai, UAB koncerno „Achemos grupė“ valdybos 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1362-12-153 patvirtintų UAB koncerno „Achemos grupė“ (valdančiosios įmonės) vadovybės bei kitų darbuotojų premijavimo nuostatų, galiojančių nuo 2012 m. liepos 1 d., 2.2.2 punktas), jos nėra nukreiptos į ateitį kaip motyvacinė priemonė. Apskaičiuojant ketvirtines premijas yra nustatytos pagrindinės jų skyrimo sąlygos, kurias įgyvendinęs darbuotojas įgyja subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio priedo, o darbdavys – pareigą jį sumokėti. Pagal atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktą ketvirtinės premijos mokėjimas yra siejamas ir su kitu rodikliu – su darbuotojo pareigingumo vertinimu. Ieškovei nuo pat Nuostatų įsigaliojimo dienos, t. y. 2012 m. liepos 1 d., buvo taikoma juose detalizuota premijavimo sistema. Tai, kad ieškovei buvo mokama tiek pagrindinė, tiek kintamoji darbo užmokesčio dalys, sudaro pagrindą pripažinti, kad darbo sutartimi šalys sulygo dėl darbo užmokesčio, apimančio tiek tarifinį darbo užmokestį, tiek ketvirtines premijas, kurios gali kisti pagal iš anksto nustatytus kriterijus.

26. Ketvirtinės premijos dydis už 2014 m. IV ketvirtį sudarė 40 procentų IV ketvirčio faktinio tarifinio atlyginimo; ieškovei apskaičiuota 324 Eur premijos. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. ieškovei priverstinai buvo skirta prastova, premijos dydis atsakovės pagrįstai apskaičiuotas atsižvelgiant į ieškovės dirbtų dienų skaičių bei tarifinį atlygį už dirbtas dienas. Ieškovės pateiktas į bylą apskaičiavimas dėl ketvirtinės premijos už IV ketvirtį nuo 7000 Lt (2027,34 Eur) mėnesio algos, skaičiuojant už darbo laiką nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., nėra pagrįstas, nes, kaip minėta, nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. ieškovei buvo skirta priverstinė prastova, o už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovei yra išmokėta jai priklausanti premijos dalis atsižvelgiant į jos pasiektus rezultatus, užfiksuotus Valdančiosios bendrovės darbuotojų personalinio pareigingumo žiniaraštyje 2014 m. gruodžio 31 d. Be to, atsakovė turėjo teisę neskirti ieškovei premijos, atsižvelgdama į prastovos metu atlikto ieškovės veiklos tyrimo metu nustatytą ieškovės asmeninių ir tarnybinių interesų konfliktą (Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktas). Prastovos pripažinimas neteisėta neturi nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės, nes bet kuriuo atveju nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. ieškovė darbo funkcijų neatliko, t. y. nepasiekė darbo rezultatų, prastovos laikotarpiu jai buvo išmokėtas atsakovės įsakymu nustatytas vidutinis darbo užmokestis, už dirbtas dienas priskaičiuota ieškovei priklausanti ketvirtinės premijos už 2014 m. IV ketvirtį dalis.

27. Premija už 2015 m. I ketvirčio rezultatus ieškovei nebuvo išmokėta dėl 2015 m. balandžio 14 d. jai paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Ketvirtinės premijos atsakovės darbuotojams skyrimas taip pat yra vertinamas pagal tai, ar darbuotojas tinkamai atliko darbo pareigas pagal Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktą (darbuotojui už darbo drausmės pažeidimą ir kt.). Atsakovė įrodė, jog ieškovė per 2015 m. I ketvirtį netinkamai atliko darbo pareigas pagal Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktą, nebuvo lojali darbdavei, ieškovei drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – skirta teisėtai, todėl atsakovė pagrįstai neišmokėjo ieškovei ketvirtinės premijos už 2015 m. I ketvirčio darbo rezultatus. Ieškovė prarado subjektinę teisę reikalauti ketvirtinės premijos už 2015 m. I ketvirčio darbo rezultatus, nes buvo padariusi drausminį nusižengimą.

28. UAB koncerno „Achemos grupė“ generalinio direktoriaus 2014 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. P-58§1 nutarta perskaičiuoti ieškovei vienkartinės premijos Kalėdų ir Naujųjų metų proga dydį proporcingai išdirbtam laikui per 2014 m. (neįskaičiuojant į šį laiką prastovos) bei išmokėti atlyginimo skirtumą iki 2014 m. gruodžio 31 d. Iš generalinio direktoriaus 2014 m. lapkričio 17 d. įsakymo Nr. P54§1 matyti, kad premijos Kalėdų ir Naujųjų metų proga skiriamos atsižvelgiant į darbuotojų indėlį į 2014 m. ūkinės finansinės veiklos rezultatus. Tokio pobūdžio premijos skaičiuotinos proporcingai išdirbtam laikui, neįskaitant prastovų. Ieškovei skirta premija Kalėdų ir Naujųjų metų proga apskaičiuota proporcingai jos dirbtam laikui, neįskaitant prastovos laikotarpio. Prastovos pripažinimas neteisėta neturi nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės, nes bet kuriuo atveju nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. ieškovė darbo funkcijų neatliko, t. y. nurodytu laikotarpiu negalėjo turėti įtakos 2014 m. ūkinės finansinės veiklos rezultatams.

29. Pagal Nuostatų 4.1, 4.2 punktus konkretų metinės premijos dydį gali nustatyti darbdavys; nustatoma tik maksimali metinės premijos suma ir jos sudedamosios dalys. Todėl išmoka, kurios konkretus dydis ir konkrečios mokėjimo aplinkybės (rodikliai) yra neaiškūs, negali būti laikoma darbo užmokesčiu. Ne visiems vadovybės darbuotojams valdybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu buvo skirtos metinės premijos. Taigi metinė premija yra diskrecinio pobūdžio skatinamoji priemonė, todėl jos skyrimas priklauso nuo darbdavės valios, dėl to ieškovė neįgijo teisės jos reikalauti.

30. Netenkinus ieškovės reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, ieškovės reikalavimas priteisti kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalį atmestinas.

31. Ketvirtinė premija už 2015 m. I ketvirtį turėjo būti priskirta 2015 m. balandžio mėnesį ir ieškovei neišmokėta dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, taikant drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Ieškovė pagrįstai reikalavimą dėl neišmokėtos premijos už 2015 m. I ketvirtį priteisimo reiškė su reikalavimu pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, nes šie reikalavimai yra kartu susieti ir nagrinėtini vienoje byloje. Metinės premijos už 2014 metus neskyrimą ieškovė sieja su jos diskriminavimu, kas yra reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pagrindas, todėl reikalavimui dėl metinės premijos priteisimo ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka netaikytina.

32. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. vasario 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą.

33. Kolegija nurodė, kad UAB koncerno „Achemos grupė“ veikla yra susijusi su koncernui priklausančių įmonių valdymu. Ieškovė buvo koncernui priklausančių įmonių valdybos nare (UAB „Motoil“, UAB „Baltijos TV“), dalyvaudavo koncerno valdybos posėdžiuose, ėjo vadovaujamas pareigas. Taigi pasitikėjimą atsakovė pagrįstai įvardija kaip esminę sąlygą darbuotojui, einančiam tokias pareigas. Ieškovės elgesys, demonstruojantis nelojalumą, įmonės interesų nepaisymas, pasitikėjimo ja praradimas darbdavės pagrįstai galėjo būti įvertintas kaip sunkias pasekmes sukeliantis darbo drausmės pažeidimas pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą, už kurį gali būti skiriama griežčiausia nuobauda – atleidimas iš darbo.

34. Iš generalinio direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-13§3 turinio matyti, kad, darbdavės vertinimu, nelojalus ieškovės elgesys objektyviai pasireiškė nuo 2014 m. rugsėjo 19 d., kai, esant piktavališkam susitarimui su koncerno atstovu R. Ž., ji sudarė papildomą susitarimą prie savo darbo sutarties, užsitikrindama sau beprecedentes darbo garantijas labai nenaudingomis koncernui sąlygomis. Darbdavė šioje byloje priešieškiniu ginčijo 2014 m. rugsėjo 19 d. susitarimą. Pirmosios instancijos teismas priešieškinį tenkino ir panaikino susitarimą kaip prieštaraujantį juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis). Tačiau priešieškinyje ir papildomuose 2015 m. lapkričio 17 d. paaiškinimuose atsakovė įvardijo ir kitą CK 1.91 straipsnyje įtvirtintą sandorio negaliojimo pagrindą – vienos šalies (koncerno) atstovo R. Ž. piktavališką susitarimą su kita šalimi (ieškove). Byloje pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti būtent šį susitarimo negaliojimo pagrindą.

35. R. Ž. nurodė, kad individualius susitarimus 2014 m. rugsėjo 19 d. sudarė su ieškove, jos sutuoktiniu M. P. ir dar su vienu darbuotoju. Tokiems susitarimams sudaryti su šiais darbuotojais nebuvo jokių išskirtinių kriterijų, dėl ko šie darbuotojai būtų ypač reikšmingi darbdavei dėl savo kompetencijos, patirties ar kitų dalykinių savybių. Todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo vertinti, kad tokius susitarimus koncerno atstovas sudarė veikdamas ne savo asmeniniais interesais, o darbdavės naudai. Dėl ieškovės, kaip vadovybės darbuotojos, papildomų darbo užmokesčio garantijų ir skatinimo sprendimą turėjo priimti aukštesnis kolegialus įmonės valdymo organas – koncerno valdyba (Valdybos darbo reglamento 5.2.4 punktas), o ne generalinis direktorius, bet tokio klausimo direktorius nepateikė svarstyti valdybai. Sudarant susitarimus su darbuotojais taip pat nebuvo laikytasi vidinės koncerne galiojančios sutarčių sudarymo tvarkos, pagal kurią visas sutartis, prieš pasirašant vadovui, vizuoja rengėjas, finansininkas ir teisininkas (Sutarčių rengimo, derinimo, pasirašymo, registravimo ir vykdymo UAB koncerno „Achemos grupė“ bendrovėse metodinių nurodymų (toliau – Metodiniai nurodymai) 2.2 punktas). Susitarimas buvo sudarytas neįprastai skubiai, to priežastis buvo bendrovės perėmimo procesai, t. y. 2014 m. rugsėjo 19 d. R. Ž. pareikštas nepasitikėjimas ir buvo pasiūlyta atsistatydinti iš generalinio direktoriaus pareigų. Tą aplinkybę patvirtino ir pats R. Ž. savo atsiliepime. Tai reiškia, kad juridinio asmens atstovas R. Ž. sudarė juridiniam asmeniui nepalankius sandorius, esant akivaizdžiam įspėjimui, kad jo, kaip koncerno atstovo, įgaliojimai bus atšaukti artimiausio valdybos posėdžio metu. Todėl vadovo priimti sprendimai, nustatantys nepagrįstas garantijas ieškovei, turėjo būti įvertinti ne tik kaip prieštaraujantys juridinio asmens veiklos tikslams, bet ir kaip piktavališki, sudaryti šalims žinant, kad susitarimu darbuotojai suteikiamos privilegijos ir darbo garantijos yra objektyviai nepagrįstos, vienašališkos ir neatitinkančios juridinio asmens interesų. Susitarimų sudarymo aplinkybės, įskaitant tai, kad susitarimai buvo sudaryti tik su trimis darbuotojais, iš kurių du buvo sutuoktiniai, taip pat rodo, kad šiais susitarimais buvo siekiama asmeninių atstovo ir akcininko R. Ž. tikslų, o ne įmonės interesų apsaugos. Susitarimo piktavališkumą, t. y. šalių siekį gauti ekonomiškai nepagrįstą ir vienašališką naudą iš juridinio asmens, patvirtina pats susitarimo turinys (1.1, 2–4 punktai). Šiame susitarime nėra nurodyti jokie darbuotojos įsipareigojimai, dėl kurių garantijų taikymas galėtų būti laikomas pagrįstu. Be to, nustatytos garantijos gerokai viršija darbo įstatymuose nustatytas garantijas, įprastai taikytinas darbuotojams, o tai reiškia, kad jų taikymas bei kompensacijų išmokėjimas turėtų esminę reikšmę juridinio asmens veiklai, pažeistų akcininkų interesus. Atsižvelgiant į susitarimo sudarymo aplinkybes, priežastis ir patį susitarimo turinį, yra aišku, kad darbdavės interesai tokiame susitarime, kurio iniciatorius buvo juridinio asmens vadovas, iš viso nebuvo atstovaujami. Susitarimas pagal jo sudarymo aplinkybes, t. y. esant ginčui tarp akcininkų ir vykstant bendrovės perėmimo procesams, iš tikrųjų patvirtina, kad akcininkas R. Ž. turėjo motyvų sudaryti doktrinoje žinomą „auksinio parašiuto“, „užnuodytos piliulės“ ar kitą jų esmę atitinkantį susitarimą, kuris galėtų būti panaudotas akcininkų ginče, siekiant žlugdyti bendrovės perėmimo procesus ar nepagrįstai padidinti bendrovės kontrolės perėmimo išlaidas. Tokie susitarimai a priori (iš anksto) laikomi neleistinais, nesąžiningais, žalingais ir kenkiančiais juridiniam asmeniui. Ieškovė turėjo suprasti, kad dalyvauja piktavališkame susitarime, t. y. veikia prieš juridinį asmenį ir yra jam nelojali. Dėl to toks susitarimas yra negaliojantis ir naikintinas CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad darbuotojos siekis darbo garantijų apskritai nėra neteisėtas, tačiau šiuo atveju ieškovė nesiderėjo dėl garantijų su juridiniu asmeniu, o jas įgijo dėl asmeninių ryšių su akcininku R. Ž. ir dėl piktavališkos šio atstovo iniciatyvos.

36. Ieškovė galėjo būti atleista už šiurkštų darbo drausmės pažeidimo padarymą iš karto po šio susitarimo sudarymo dėl prarasto pasitikėjimo ir kenkimo juridiniam asmeniui. Tačiau darbdavė tokio sprendimo nepriėmė, o tik įspėjo ieškovę, kad ji nedalyvautų akcininkų ginče (2014 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. P-56§1 2.3 punktas). UAB koncernas „Achemos grupė“ generalinio direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. P-13§3, kuriuo ieškovei yra skirta nuobauda – atleidimas iš darbo, aiškiai nurodė, kokių aplinkybių pagrindu sprendžia apie tai, jog ieškovė tęsė nelojalią veiklą, nukreiptą prieš darbdavę, t. y. vykdė įsipareigojimus R. Ž. pagal 2014 m. rugsėjo 19 d. sudarytą piktavališką susitarimą, į kurio turinį įėjo ir nerašytas susitarimas dėl pagalbos R. Ž., trukdant bendrovės perėmimo procesams. Įsakyme nurodoma, kad UAB koncernas „Achemos grupė“ 2015 m. kovo 16 d. gavo R. Ž. patikslintą ieškinį, kuriame yra pateikiami tapatūs argumentai, kaip ir ieškovės 2014 m. lapkričio 14 d. prašyme darbo ginčų komisijai. Šių argumentų tapatumas yra patikimai įrodytas tiek dėl specifinės argumentų pateikimo formos (sudaryta lentelė), tiek dėl turinio ir jame esančių morfologinių klaidų (R. Ž. ieškinyje vartojama moteriška giminė). Taigi ieškovės nelojali, priešiška darbdavei veikla įrodyta. Šiuo atveju dėl įrodinėjimo objekto (darbuotojo nelojalumo) specifikos apskritai nėra galimybės įrodyti šio fakto tiesioginiais įrodymais, tačiau apie nustatytas aplinkybes teismas sprendžia pagal įrodymų visetą ir jų tarpusavio ryšius. Kadangi šioje byloje nustatytas ieškovės ir R. Ž. susitarimas ir motyvas dėl tarpusavio pagalbos teikimo, yra pagrindas konstatuoti, kad darbdavės nurodytas ieškovės elgesys yra realus ir tikras. Priešingi ieškovės ir R. Ž. argumentai yra prieštaringi, nepaaiškinama, kaip ieškovės prašyme esanti konfidenciali informacija tapo žinoma R. Ž..

37. Įgaliojimų viršijimas yra aktualus sprendžiant ginčus tarp atstovaujamojo ir atstovo, bet savaime sandorio (šiuo atveju – juridinio asmens valdymo organo sprendimo) nedaro negaliojančio. A. B., nepaisant galimų jo paskyrimo netikslumų, faktiškai veikė kaip įmonės vadovas, todėl jo priimti sprendimai sukelia teisines pasekmes juridiniam asmeniui (CK 2.133 straipsnio 9 dalis). Ieškovė negali kvestionuoti atstovo ir atstovaujamojo teisinių santykių, nes tai yra atstovaujamojo, t. y. UAB koncerno „Achemos grupė“, prerogatyva (CK 1.92 straipsnis). Taip pat šiuo atveju ieškovei įstatymas nesuteikia teisės ginčyti juridinio asmens valdymo organo priimto sprendimo, nes ji nėra kreditorė, juridinio asmens dalyvis ar valdymo organas (CK 2.82 straipsnio 4 dalis).

38. Tik ketvirtinių premijų mokėjimas buvo susietas su konkrečiais darbuotojo darbo rezultatais, t. y. tik šios premijos pagal nusistovėjusią praktiką galėjo būti vertinamos kaip darbo užmokesčio priedas, tačiau visų premijų skyrimas pagal Darbo tvarkos taisykles bei UAB koncerno „Achemos grupė“ vadovybės bei kitų darbuotojų premijavimo nuostatus priklausė nuo to, kaip darbuotojas vykdo savo darbo pareigas ir ar yra lojalus įmonei. Pagal Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktą kalėdinės ir metinės premijos skyrimas pagal Nuostatus nėra siejamas su konkrečiais darbuotojo darbo rezultatais ir priklauso darbdavės prerogatyvai (Nuostatų 3.2.2, 4.1 punktai). Darbdavė turėjo pakankamą pagrindą fiksuoti ieškovės darbo drausmės pažeidimą, susijusį su nelojaliu elgesiu, nuo 2014 m. rugsėjo 19 d, todėl priteisti darbdavės sumažintų ar neišmokėtų premijų, kurios galėjo būti išmokėtos ieškovės nurodytu laikotarpiu, nėra pagrindo.

39. Tai, kad nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. ieškovė buvo neteisėtai nušalinta nuo darbo, o nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki atleidimo iš darbo dienos 2015 m. balandžio 14 d. jai nebuvo suteikiamas visas darbo sutartyje nustatytas darbas (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-513-852/2017), nepatvirtina, kad ieškovė patyrė žalą negautų pajamų forma. Ieškovės galimybės gauti premijas buvo apribotos dėl jos pačios darbo drausmę pažeidžiančio elgesio, o ne dėl to, kad ji negalėjo pasiekti Nuostatuose nurodytų darbo rezultatų, todėl darbdavės materialinei atsakomybei kilti nėra įstatyme nustatytų sąlygų – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir ieškovės nurodytų nuostolių.

III. Kasacinių skundų, atsiliepimų į juos teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

40. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 15 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškinys ir patenkinta dalis priešieškinio, priimti naują sprendimą – atmesti atsakovės priešieškinį visiškai ir patenkinti ieškinį visiškai: panaikinti 2014 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. P-13§3 ir pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu; pripažinti ieškovės darbo sutartį su atsakove nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, nustatant, kad ieškovės dienos vidutinis darbo užmokestis yra lygus 218,63 Eur; priteisti ieškovei 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir 10 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją dėl neteisėto atleidimo, nustatant, kad ieškovės mėnesio vidutinis darbo užmokestis yra 4591,23 Eur; pripažinti, kad nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki atleidimo iš darbo dienos atsakovė ieškovei neteisėtai, pažeisdama nediskriminavimo principą (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas), palyginus su kitais darbuotojais, sudarė nevienodas darbo sąlygas; priteisti ieškovei neišmokėtą darbo užmokestį: 2015 m. sausio mėn. ketvirtinės premijos (už 2014 m. IV ketvirčio rezultatus) dalį – 1597,19 Eur; 2015 m. balandžio mėn. ketvirtinę premiją (už 2015 m. I ketvirčio rezultatus) – 1996,27 Eur; 2014 m. gruodžio mėn. premiją už darbuotojų indėlį į ataskaitinių metų ūkinės finansinės veiklos rezultatus Kalėdų ir Naujųjų metų proga – 337,90 Eur; neišmokėtą metinę premiją už 2014 m. rezultatus – 14 481 Eur; neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 227,99 Eur; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

40.1.        Profesinės sąjungos pagalba ginant darbuotojų pažeistą teisę į teisingą darbo apmokėjimą negali būti kvalifikuojama kaip darbo drausmės pažeidimas. Darbo teisės normos imperatyviai draudžia už veiklą profesinėje sąjungoje skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, juolab atleisti iš darbo. Ieškovės, kaip profesinės sąjungos atstovės, veikla, profesinei sąjungai teikiant pagalbą bendrovės darbuotojams (tarp jų – ir R. Ž.), organizuotai ginant darbuotojų teisę į teisingą darbo užmokestį (ketvirtines premijas pagal Nuostatus), buvo pripažinta veikimu prieš bendrovę ir nelojalumu darbdavei, kuris kvalifikuotinas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas ir už kurį skirtina griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Tai prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 11, 14 straipsniams, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 135 „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje (toliau – TDO konvencija Nr. 135) 1 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsniui, DK 2 straipsniui, 23 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai, 129 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktams, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai (2010 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Trofimchuk prieš Ukrainą, peticijos Nr. 4241/03).

40.2.        Teismų procesiniai sprendimai prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu gali būti laikomas tik darbo pareigų ar darbo drausmės pažeidimas, o bet kokie santykiai su darbdaviu, kuriuose darbuotojas veikia ne kaip atliekantis darbo funkcijas darbuotojas, o kaip fizinis asmuo, ginantis savo ir (ar) susijusias kitų asmenų teises, nesuteikia teisinio pagrindo kvalifikuoti darbuotojo elgesio kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pagal DK 235 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2012; kt.). Be to, teismai neįvertino, kad pagal DK 235 straipsnį šiurkščiam darbo drausmės pažeidimui kvalifikuoti nepakanka konstatuoti darbdavio interesų pažeidimo, nes darbdavio interesus gali pažeisti ir iš esmės teisėti darbuotojų veiksmai, o teismai iš viso nevertino darbdavės interesų teisėtumo. Pagal DK 235 straipsnį teismai turėjo nustatyti ieškovės neteisėtus veiksmus – pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010), o darbuotojų atstovų funkcijų vykdymas, kaip ir ieškovės teisių gynimas, inicijuojant darbo ginčus, buvo teisėtas. Teismai netyrė darbo drausmės pažeidimo sudėties, konstatavo tik padarinius – lojalumo nebuvimą.

40.3.        Pagal DK 238 straipsnį, vertindamas drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo teisėtumą, teismas turi atsižvelgti į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015). Teismai be pagrindo vertino aplinkybes, nesusijusias su ieškovės darbo funkcijų pagal darbo sutartį vykdymu, t. y. Individualaus susitarimo sudarymą. Tiek derantis dėl Individualaus susitarimo, tiek jį pasirašant, ieškovė veikė kaip fizinis asmuo, jokių pareigų nevykdė. Teismai neįvertino, kad po Individualaus susitarimo pasirašymo 2015 m. vasario 9 d. ieškovei buvo paskirta vienkartinė premija už nepriekaištingą ir pavyzdingą darbą, kai pasikeitusiai vadovybei jau buvo žinoma apie sudarytą Individualų susitarimą su ieškove, be to, ieškovė buvo vertinama kaip gera darbuotoja, buvo nuolat skatinama.    

40.4.        Spręsdami dėl ieškovės kaltės, teismai turėjo atsižvelgti ir į teismų sprendimais nustatytus prejudicinius faktus, patvirtinančius, jog būtent darbdavės neteisėti veiksmai – bendrovės darbuotojų teisės į ketvirtines premijas pagal Nuostatus nemokėjimas (mažinimas) vien tik jos pačios nuožiūra – pažeidė darbuotojų teises į teisingą apmokėjimą už darbą (DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir lėmė darbo ginčų kilimą. Ieškovė dalyvavo organizuotame darbuotojų teisių gynime siekdama ne pažeisti darbo drausmę, o įgyvendinti savo, kaip darbuotojos, ir savo darbuotojų atstovės teises ir pareigas ginti bendrovės darbuotojų teisę į teisingą darbo apmokėjimą, kurią darbdavė pažeidė. Ginčijamu įsakymu buvo pažeista DK 35 straipsnyje įtvirtinta pareiga darbdaviui veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, draudimo piktnaudžiauti savo teise. Pagal kasacinio teismo praktiką darbo pareigų pažeidimui kvalifikuoti būtina konstatuoti darbuotojo kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2012).

40.5.        Byloje nustatyta, kad ieškovė nebuvo bendrovės atstovė pagal įstatymą – vadovė, taip pat darbo ginčuose neatstovavo darbdavei, neturėjo įgaliojimų veikti jos vardu darbo ginčuose ar darbdavės pavedimo vertinti šiuos ginčus. Darbdavės įgaliojimus bendrovėje turėjo tik generalinis direktorius, o sprendimu dėl nušalinimo buvo nustatyti prejudiciniai faktai, jog ieškovė nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki pat jos atleidimo iš darbo dienos buvo neteisėtai nušalinta nuo darbo ir faktiškai nebevykdė skyriaus vadovės pareigų. Taigi DK 19 straipsnio 2 dalis netaikytina. Draudimas vadovaujamas ir (ar) teisininko pareigas einantiems darbuotojams dalyvauti profesinių sąjungų veikloje pažeidžia darbuotojų asociacijos laisvę, garantuojamą Konvencijos 11 straipsniu, TDO konvencija, Konstitucijos 50 straipsniu, DK 2 straipsniu.

40.6.        Teismų išvada, kad ieškovė perdavė R. Ž. prašymą darbo ginčų komisijai (premijų lentelę) ir kad ieškovė to nepaneigė, padaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 178, 185 straipsnius, nes teismai šią išvadą grindė tik prielaidomis, nevertindami pateiktų įrodymų, bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Ne ieškovė turėjo įrodyti, kad ji neperdavė prašymo darbo ginčų komisijai ir premijų lentelės R. Ž., o atsakovė turėjo įrodyti jų perdavimą. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ne ieškovė perdavė R. Ž. nurodytus dokumentus. Prašymas darbo ginčų komisijai ir premijų lentelė priklauso profesinei sąjungai, nes jie buvo parengti profesinės sąjungos advokatų pirmiausia ieškovei, o vėliau, kaip tipiniai profesinės sąjungos dokumentai, buvo naudojami rengiant kitų darbuotojų procesinius dokumentus, taip pat naudojami profesinės sąjungos veikloje kitais atvejais. Profesinės sąjungos nariu buvo ir R. Ž. sūnus, kuris turėjo šiuos dokumentus.

40.7.        Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl DK 19 straipsnio 2 dalies taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2014), pagal kurią darbdavys, norėdamas kelti klausimą, ar darbuotojas dėl einamų pareigų galėjo būti darbuotojų atstovu, turi reikšti reikalavimą profesinei sąjungai.  Ieškovės profesinės sąjungos atstovaujamojo organo pareigų teisėtumo klausimas net negalėjo būti vertinamas, o ieškovei, kaip darbuotojų atstovei, turi būti taikomos garantijos (ir DK 129 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos garantijos, draudžiančios atleisti darbuotojų atstovus dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje).

40.8.        Teismų procesiniai sprendimai dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo vertinimo yra be motyvų, todėl teismai pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį, o tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 360 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų dėl ieškovės veiklos profesinėje sąjungoje negalėjimo kvalifikuoti kaip šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, dėl procedūrinių reikalavimų pagal Bendrąjį susitarimą atleidžiant ieškovę nesilaikymo, diskriminavimo, IV ketvirčio premijos ir kalėdinės premijos, ketvirtinės premijos už 2015 m. I ketvirtį, įrodymų nepridėjimo prie bylos.

40.9.        Apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos apeliacine tvarka ir bylos nagrinėjimo ribas, nes ieškovės veiksmus, sudarant Individualų susitarimą, bei jos, kaip profesinės sąjungos atstovės, veiklą vertino ir kvalifikavo remdamasis aplinkybėmis, kurios nebuvo nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, jų nebuvo prašyta nustatyti apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nepripažino Individualaus susitarimo piktavališku, jo pasirašymo – šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, o apeliaciniu skundu to nebuvo prašyta nustatyti. Tai, kad susitarimas buvo šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, nenurodė ir atsakovė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Individualus susitarimas apėmė ir nerašytą susitarimą dėl pagalbos trečiajam asmeniui trukdant bendrovės perėmimo procesams, nors pirmosios instancijos teismo sprendimu tokio susitarimo egzistavimas nenustatytas, jo neįrodinėjo byloje dalyvaujantys asmenys. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo trukdymą bendrovės perėmimo procesams, tačiau jis nebuvo nustatytas pirmosios instancijos teismo, tokios aplinkybės nebuvo ieškinio ir priešieškinio pagrindas. Byloje nenustatyti jokie ieškovės veiksmai vykdant tokį susitarimą.

40.10.      Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino DK 240 straipsnį, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2014), netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką ir nevertino, kad drausminė nuobauda ieškovei skirta nesudarius galimybės pasiaiškinti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šalių 2015 m. balandžio 8, 10 d. susirašinėjimą vertino kaip DK 240 straipsnyje įtvirtintos darbdavio pareigos įgyvendinimą, nes nė viename iš darbdavės raštų nebuvo nurodyta, kad darbuotoja įtariama kokiu nors darbo drausmės pažeidimu, tai nebuvo įvardyta netgi žodžiu. Be to, teismai tinkamai neįvertino, kad atleidžiant ieškovę iš darbo turėjo būti gautas profesinės sąjungos sutikimas (Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 5 dalis, Individualaus susitarimo 2 punktas, Bendrojo susitarimo 1.5 punktas).

40.11.      Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad Bendrasis susitarimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-608-852/2015 pripažintas nesąžiningu. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2574-232/2015 konstatuota, jog nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-608-852/2015 Bendrasis susitarimas nebuvo pripažintas negaliojančiu, byloje nebuvo išspręstas Bendrojo susitarimo teisėtumo ar galiojimo klausimas. Šioje byloje neįrodyta, kad Bendrasis susitarimas ar Individualus susitarimas pasirašyti susitarimą pasirašiusiems asmenims supainiojus tarnybinius ir asmeninius interesus. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip pasireiškė tarnybinių ir asmeninių interesų supainiojimas, turėjo įvertinti, kad pagal Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 5 dalį kitos garantijos darbuotojams, išrinktiems į profesinės sąjungos atstovaujamuosius ir (arba) valdymo organus, gali būti nustatytos kolektyvinėse ir kitose sutartyse, todėl papildomos garantijos profesinės sąjungos atstovams ar valdymo organų nariams galėjo būti nustatytos Bendrajame susitarime, kuris teismo turėjo būti taikomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Iki bendrovės ir profesinės sąjungos ginčo dėl struktūrinių pertvarkymų atsakovė vykdė Bendrąjį susitarimą, todėl neturi teisės jo ginčyti (CK 1.79 straipsnio 1 dalis). Be to, Bendrojo susitarimo teisėtumas negalėjo būti vertinamas, nes profesinė sąjunga nedalyvavo šioje byloje, o teismas negali nuspręsti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

40.12.      Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo prejudiciniu faktu, kad A. B. iki ieškovės atleidimo dienos nebuvo nei bendrovės vadovas, nei vadovo funkcijas vykdantis asmuo, todėl negalėjo priimti ginčijamo įsakymo (CK 2.82 straipsnio 4 dalis, DK 24 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nevertino apeliacinio skundo argumentų, kad ginčijamas įsakymas prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (ABĮ 37 straipsnio 8, 10 dalys, atsakovės įstatų 7 straipsnio 39, 40 dalys), pagal kurias darbuotojus atleidžia iš darbo, nuobaudas skiria bendrovės generalinis direktorius. Ginčijamas įsakymas neteisėtas, o iš neteisės negali atsirasti teisė. Apeliacinės instancijos teismo taikytos CK 2.133 straipsnio 9 dalies, 1.92 straipsnio nuostatos reikšmingos tik vertinant ginčijamo įsakymo privalomumą, tačiau šios normos neeliminuoja ieškovės galimybės kvestionuoti A. B. įgaliojimų ir jo veikimo darbdavės vardu. Priešingai nei nurodyta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-915/2017), teismai nevertino ginčijamo įsakymo priėmimo aplinkybių.

40.13.      Pirmosios instancijos teismas pripažino Individualų susitarimą negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu, nors nenustatė, kad Individualus susitarimas sukelia akivaizdžią žalą bendrovei, taip pat nenustatė ieškovės nesąžiningumo, neįvertino, ar yra pagrindas ginti bendrovės teises. Bendrovė pažeidinėjo darbo sutartį, o kai Individualus susitarimas jai tapo nenaudingas, ji kreipėsi į teismą dėl jo pripažinimo negaliojančiu siekdama išvengti neteisėtų veiksmų pasekmių. Ieškovės sąžiningumą sudarant Individualų susitarimą patvirtina tai, kad ji siekė ne nutraukti darbo santykius, o juos išsaugoti. Prieš pasirašant Individualų susitarimą ieškovei buvo siūloma nutraukti darbo sutartį su 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitine išmoka ir 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už nekonkuravimą (taigi faktiškai buvo siūloma 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka), tačiau ieškovė tokio susitarimo nepasirašė, o prioritetą teikė darbo santykių tęsimui, pasirašant Individualų susitarimą. Be to, 2015 m. vasario 9 d. bendrovė paskyrė ieškovei vienkartinę premiją už nepriekaištingą ir pavyzdingą darbą, kai tuo metu pasikeitusiai bendrovės vadovybei jau buvo žinoma apie sudarytą Individualų susitarimą.

40.14.      Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Individualų susitarimą negaliojančiu, netinkamai vertino įrodymus dėl išskirtinių finansinių garantijų suteikimo bei šalių nesąžiningumo (CPK 176, 178, 185 straipsniai). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Individualiame susitarime nustatyti išeitinių išmokų ir kompensacijų dydžiai protingi, atitinkantys einamas pareigas, nustatyti įvertinus darbuotojų gaunamų darbo užmokesčių dydžius, bendrovės finansinę padėtį, jos ir patronuojamųjų įmonių praktiką, finansinę padėtį. Sprendimo argumentai dėl Individualaus susitarimo diskriminacinio pobūdžio kitų bendrovės darbuotojų, nesudariusių tokių susitarimų, atžvilgiu prieštarauja CPK 2 straipsniui ir kasacinio teismo praktikai, kad nei pats darbdavys, nei teismas savo iniciatyva negali procese ginti darbdavio teisių, remdamasis galimu kitų asmenų (šiuo atveju – darbuotojų) pažeistų teisių faktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2011).

40.15.      Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas Individualų susitarimą negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, pažeidė proceso teisės normas, nes išėjo už apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimu Individualus susitarimas nebuvo pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį. Atsakovė apeliacinio skundo dėl to neteikė, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo nustatyti naujų faktinių aplinkybių, kurių neprašė nustatyti ieškovė, ir pripažinti Individualaus susitarimo negaliojančiu nauju pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir CPK 417 straipsnį, nes nepagrįstai išplėtė atsakovės (darbdavės) atsikirtimų nuo pareikšto ieškinio pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė, kad susitarimo sudarymą lėmė atsakovės veiksmai. R. Ž. veikė neperžengdamas jam priskirtos kompetencijos ribų (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, ABĮ 37 straipsnio 10 dalis, Bendrovės įstatų 7 straipsnio 22 dalies 4 punktas, 7 straipsnio 40 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik Bendrovės valdybos darbo reglamento 5.2.4 punktu. Bendrovės valdybos reglamentas yra tik valdybos darbą reglamentuojantis organizacinis dokumentas, kuris iš viso nereglamentuoja bendrovės vadovo kompetencijos. Nuostatų aiškinimas ir taikymas buvo patvirtintas sprendimu dėl premijų. Metodiniai nurodymai taikytini tik patronuojamosioms įmonėms.

40.16.      Teismai, vertindami Individualaus susitarimo sąlygas, netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį, susiaurino sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis), nes neatsižvelgė į tai, kad sutarties laisvės principo ribojimas gali būti taikomas tik įstatymo pagrindu, o ir taikant DK 95 straipsnio 4 dalį šalims draudžiama sulygti darbo santykiuose tik dėl tokių sąlygų, dėl kurių draudžia susitarti įstatymai ir kiti teisės aktai. Teismai nevertino susitarimo sudarymo aplinkybių (situacijos bendrovėje), bendrovės praktikos ir šalių elgesio po Individualaus susitarimo sudarymo. Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012) aplinkybė, kad sutartis tapo nenaudinga šaliai dėl jos pačios padarytų sutarties pažeidimų, nesudaro pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia (juolab neleidžia Individualaus susitarimo pripažinti piktavališku).

40.17.      Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl diskriminavimo pripažinimo, netinkamai taikė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, netaikė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 4 straipsnio, pagal kurį pareiga įrodyti, kad nebuvo diskriminacijos, tenka darbdaviui. Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2012), ne ieškovė turėjo įrodyti, kad ji buvo diskriminuojama, bet atsakovė tai turėjo paneigti. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės pateiktų diskriminavimą dėl veiklos profesinėje sąjungoje patvirtinančių įrodymų. Byloje yra įrodytas kurį laiką besitęsiantis psichologinis smurtas prieš ieškovę, jos diskriminavimas ir siekis atleisti ją iš darbo. Darbdavė, sukūrusi nepalankias darbo sąlygas (prastova, tyrimas, darbo sutarties nevykdymas), siekė priversti ieškovę nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, atleisti ją pertvarkydama bendrovės struktūrinius padalinius, o to nepavykus padaryti, be jokio pagrindo skyrė ieškovei pačią griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Teismams nesprendus reikalavimo dėl ieškovės diskriminavimo, buvo pažeista jos teisė ginčyti diskriminacinio poveikio darbdavės sprendimus dėl neteisėto atleidimo iš darbo, nesumokėto darbo užmokesčio, šioje byloje siekiant žalos atlyginimo ir kitų teisių gynybos priemonių, kas laikytina Konvencijos 11, 14 straipsnių pažeidimu.

40.18.      Teismai, spręsdami dėl 2014 m. IV ketvirčio premijos ir kalėdinės premijos, pažeidė CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus, 320 straipsnio 1 dalį, nes klausimai, ar darbdavė galėjo skirti mažesnę nei 40 proc. paskirtoji IV ketvirčio premija pagal atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktą, ar darbdavė galėjo neskirti kalėdinės premijos ar skirti ją mažesnę nei nustatytas 1 tarifinis ieškovės atlyginimas, nepateko į ginčo nagrinėjimo ribas, kurių privalėjo laikytis teismai. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo prejudiciniais faktais, kad ieškovės prastova buvo neteisėta, o ketvirtinės premijos pagal Nuostatus – kintamoji darbo užmokesčio dalis; atsakovės siekis nemokėti darbo užmokesčio pagal Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktą yra nepagrįstas, nes už tai ieškovei nebuvo taikyta drausminė atsakomybė įforminant ją drausminės nuobaudos skyrimo įsakymu pagal Darbo tvarkos taisyklių 6.11 punktą. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės argumentų dėl DK 143 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo, nepagrįstai konstatavo, kad paskirtoji 2014 m. IV ketvirčio ir kalėdinė premijos skaičiuojamos nuo ieškovės tarifinio atlyginimo proporcingai dirbtam laikui, o prastovos metu ieškovė darbo funkcijų neatliko (DK 36 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 36 straipsnio 6 dalis, 123 straipsnio 5 dalis, teisės principas, kad iš neteisės negali atsirasti teisė). Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino darbo sutartyje nurodytą darbo užmokesčio išmokėjimo datą, 2015 m. sausio mėn. darbo užmokesčio išmokėjimo data laikydamas sausio mėn. avanso mokėjimo dieną – 2015 m. sausio 30 d., o ne darbo užmokesčio išmokėjimo dieną – 2015 m. vasario 15 d., todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė apie neišmokėtą IV ketvirčio premiją turėjo sužinoti 2015 m. sausio 30 d., todėl praleido kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą. Be to, pirmosios instancijos teismas peržengė teisminio nagrinėjimo ribas konstatuodamas, kad atsakovė galėjo iš viso neskirti ieškovei IV ketvirčio premijos (40 proc.) pagal Darbo tvarkos taisyklių 6.12 punktą.

40.19.      Teismų išvados dėl ketvirtinės premijos už 2015 m. I ketvirtį prieštarauja prejudiciniams faktams, kad ketvirtinės premijos yra ieškovės kintamoji darbo užmokesčio dalis, o ne skatinamosios išmokos. Ketvirtinės premijos už atleidimo ketvirtį, t. y. 2015 m. II ketvirčio rezultatus (8 darbo dienos), kuri skiriama pagal Nuostatų 2.5 punktą, ieškovė neprašė priteisti ir ketvirtinės premijos išieškojimas už paskutinio ieškovės darbo ketvirčio rezultatus nepateko į teisminio nagrinėjimo ribas.

40.20.      Dėl metinės premijos išieškojimo teismai netinkamai taikė DK 2 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai sprendė, jog darbdavio diskrecija premijuojant darbuotojus nėra ribojama lygiateisiškumo principu (DK 2 straipsnio 1 dalies 4, 6 punktai, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnis), draudžiančiu diskriminuoti darbo teisės subjektus, taikyti jiems skirtingas darbo sąlygas, tapačius santykius vertinti skirtingai dėl įvairių aplinkybių, kurios yra nesusijusios su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, nevienodai vertinti darbuotojų darbą, apmokėti ir juos skatinti už tą patį darbą. Teismai nenustatė aplinkybių, susijusių su metinės premijos neskyrimo priežastimis, ir neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nors ieškovė pagrindė diskriminavimo buvimą nuolatiniu jos teisių pažeidinėjimu. Pagal Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnį pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo, t. y. kad metinė premija ieškovei neskirta teisėtai, teko darbdavei. Atsakovė diskriminacinio motyvo neneigė, jos atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad metinė premija skiriama vadovaujantiems darbuotojams ir ji buvo nesuderinama su ieškovės veikla profesinėje sąjungoje.

40.21.      Apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ir tai ieškovei paaiškėjo tik po nutarties priėmimo. Apeliacinės instancijos teismui nenusišalinus nuo bylos nagrinėjimo, padarytas CPK 21, 66 straipsnių pažeidimas, kas sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis). Teisėjas A. V. nagrinėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo bylą Nr. 2-608-582/2015 ir Vilniaus apygardos teismo bylą Nr. e2A-512-852/2017 ir išdėstė poziciją dėl Bendrojo susitarimo, R. Ž. sąžiningumo, kuri patvirtina, kad teisėjas turėjo išankstinę neigiamą nuomonę šiais klausimais, nulėmusią neobjektyvų Individualaus susitarimo, R. Ž. veiksmų, atitinkamai – ir kitų bylos aplinkybių – vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas nebuvo objektyvus, turėjo išankstinį neigiamą nusistatymą prieš ieškovę ir neužtikrino tinkamo vadovavimo teismo procesui, teikdamas prioritetą atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė posėdyje priimti ieškovės papildomus įrodymus, nors įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po 2017 m. sausio 16 d. atsakovės rašytinių paaiškinimų pateikimo (CPK 314 straipsnis). Vertinant įrodymų rinkimo ir pateikimo darbo bylose specifiką (CPK 414 straipsnis) įrodymai turėjo būti priimti. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo kitose civilinėse bylose nustatytais prejudiciniais faktais, nemotyvavo nutarties.

40.22.      Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės pateiktus įrodymus – garso įrašus ir antstolio M. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, kuriuose šie garso įrašai užfiksuoti, netinkamai taikė CPK 177 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas dėl įrodymų sąsajumo ir leistinumo vertinimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad tokie įrodymai yra leistini. Šiuo atveju buvo fiksuojami ne asmeniniai pokalbio dalyvių santykiai, o susiję su ieškovės darbu, ir šie garso įrašai patvirtino, kad ji buvo bendrovėje vertinama kaip labai gera darbuotoja, o iš anksto suplanuotą susidorojimą su ja lėmė nei su jos darbu, nei su Individualaus susitarimo pasirašymu nesusijusios aplinkybės (garso įrašai patvirtina, kad egzistavo objektyvios priežastys pasirašyti Individualų susitarimą). Be to, įrašai buvo daryti ieškovei siekiant fiksuoti jos darbo teisių pažeidimus. Svarbu ir tai, kad atsakovė neneigė pokalbių su ieškove fakto. Advokato M. D. patvirtinimas ir teisinių paslaugų sutartis (CPK 314 straipsnis) įrodo, kad prašymą darbo ginčų komisijai (premijų lentelę) rengė advokatų kontora profesinės sąjungos pavedimu ir kad šiuos dokumentus profesinės sąjunga naudojo gindama darbuotojų interesus savo nuožiūra.

41. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą ir palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, priteisti iš ieškovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

41.1.        Ieškovė buvo atleista už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nes, eidama teisininko pareigas, ji teikė asmeninę teisinę pagalbą buvusiam bendrovės vadovui ir smulkiajam akcininkui R. Ž., rengiant ieškinį atsakovei. Ieškovės, kaip atsakovės teisininkės, kvalifikacija buvo panaudota prieš atsakovės interesus. Ši pagalba buvo asmeninio pobūdžio ir nebuvo atsakovės profesinės sąjungos, kurios pirmininko pavaduotoja yra ieškovė, veiklos dalis.

41.2.        Pasirašydama Individualų susitarimą, ieškovė buvo viena iš keturių atsakovės vadovybės narių, teisės ir bendrųjų reikalų direktorė, atskaitinga ne tik generaliniam direktoriui, bet ir valdybai. Pagal Koncerno vadovybės reglamentą ji buvo darbdavės atstovė santykiuose su kitais darbuotojais. Kai paaiškėjo šiurkštus ieškovės darbo pareigų pažeidimas, ieškovė ėjo Teisės ir turto valdymo skyriaus vadovo pareigas ir vykdė teisininko darbo funkcijas, buvo kelių atsakovės patronuojamųjų bendrovių valdybos narė. Vertindami ginčijamo susitarimo sudarymo ir ieškovės atleidimo aplinkybes, teismai pagrįstai atsižvelgė į jos kvalifikaciją, karjeros bendrovėje istoriją ir pareigų lygį.

41.3.        Ieškovės suteikta teisinė pagalba R. Ž. byloje prieš atsakovę ir nelojalus, nesąžiningas elgesys darbdavės atžvilgiu yra šiurkštus darbo pareigų pažeidimas (DK 228 straipsnis, 235 straipsnio 2 dalies 11 punktas). Toks aprašytų aplinkybių įvertinimas atitinka kasacinio teismo praktiką dėl pasitikėjimo praradimo darbo teisiniuose santykiuose ir lojalumo pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013). Ieškovė ėjo vadovaujamas pareigas ir turėjo specialią teisininko kvalifikaciją. Įmonės teisininkas yra jos atstovas, verslo praktikoje prilyginamas advokatui. Darbuotoja turėjo laikytis itin griežtų pasitikėjimo ir etikos standartų, vengti interesų konflikto. Ieškovės pagalba R. Ž. nebuvo susijusi su profesinės sąjungos veikla. Ieškovė 2014 m. lapkričio 14 d. prašymą darbo ginčų komisijai teikė asmeniškai, gindama asmenines teises ir interesus. R. Ž. 2015 m. kovo 9 d. ieškinio tekstas yra tapatus būtent šiam prašymui, o ne standartizuotiems profesinės sąjungos dokumentams. Atsakovė vertino Individualų susitarimą kaip pasitikėjimo darbuotoja praradimo pagrindą. Ieškovės kaltę dėl padaryto pažeidimo įrodo jos melagingi pasiaiškinimai drausminio tyrimo metu ir atsisakymas bendradarbiauti, Individualus susitarimas, asmeniniai ryšiai su R. Ž., nuolat demonstruojamas abejingumas darbdavės teisiniams interesams.

41.4.        Iki atleidimo darbdavė tris kartus sudarė galimybę ieškovei pasiaiškinti dėl pažeidimo. Taigi pažeidimo tyrimo procese darbdavė sudarė darbuotojai palankesnes sąlygas, nei nustatyta DK 240 straipsnyje. Be to, darbdaviui pažeidus reikalavimą raštu pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimų, paskirta drausminė nuobauda savaime nebūtų laikoma neteisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017).

41.5.        Individualus susitarimas neatitinka patronuojamosiose įmonėse naudoto modelio.

41.6.        Pagal atsakovės įstatų 21 straipsnio 8 punktą, 22 straipsnio 4 punktą ir Valdybos darbo reglamento 5.2 dalies 4 punktą funkcinių direktorių atlyginimų tvirtinimas yra bendrovės valdybos kompetencija. Todėl atleidžiamas iš pareigų generalinis direktorius negalėjo pasirašyti Individualaus susitarimo be valdybos patvirtinimo. Be to, ginčijamas susitarimas nevizuotas, jo rengėjas nenurodytas, kaip reikalaujama pagal Metodinių nurodymų 2.5 punktą.

41.7.        Ginčijamo susitarimo sąlygos prieštarauja normaliai veikiančio verslo tikslams ir interesams. Susitarimas suteikia ieškovei išskirtinę privilegijuotą padėtį tiek prieš darbdavę, tiek prieš kitus darbuotojus; sudaro prielaidas reikšmingoms finansinėms darbdavės išlaidoms, kurios priklauso vien nuo ieškovės valios, užkerta kelią reikalauti iš ieškovės atsakomybės už šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, nustato vienašališkus darbdavės įsipareigojimus darbuotojai be jokių šios įsipareigojimų. Susitarime nustatyta kompensacija viršija pagal įstatymus darbuotojai ginčijamo susitarimo pasirašymo metu mokėtiną išeitinę išmoką 6 kartus. Visų darbuotojų interesų apsauga, lygus traktavimas, neteikiant nesąžiningų privilegijų atskiroms grupėms, taip pat nepagrįstų įsipareigojimų prevencija, užtikrinant kasdieninės veiklos finansinį stabilumą, yra svarbūs juridinio asmens veiklos tikslai.

41.8.        Byloje esantys duomenys patvirtina ieškovės ir trečiojo asmens piktavališką susitarimą ir nesąžiningumą. Pagal kasacinio teismo praktiką papildomų nepagrįstų privilegijų suteikimas darbuotojams yra nesuderinamas su vadovo fiduciarinėmis pareigomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2012), atkreipiamas dėmesys į būtinybę subalansuoti darbuotojams priklausančias išmokas (netgi priklausančias ne pagal susitarimus, o pagal galiojančius įstatymus) su socialinio teisingumo principu ir DK 36 straipsnio 1 dalies kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014).

41.9.        Ginčijamo susitarimo vertinimas įėjo į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Darbuotoja skundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ginčijamas susitarimas pripažintas negaliojančiu, ir prašė priimti naują sprendimą, priteisiant iš atsakovės ginčijamame susitarime nustatytas išmokas. Taigi apeliacinės instancijos teismas motyvavo nutartį, kuria apeliacinio skundo reikalavimai buvo atmesti.

41.10.      Ginčijamas susitarimas buvo sudarytas anksčiau nei Bendrasis susitarimas. Profesinės sąjungos vardu Bendrąjį susitarimą pasirašė T. K., kuris dalyvauja akcininkų ginčuose su bendrove, veikdamas išvien su R. Ž.. Tokiomis aplinkybėmis teismai pagrįstai netaikė Bendrojo susitarimo, laikydami jį nesąžiningu. Bendrasis susitarimas pažeidžia buvusio vadovo fiduciarines pareigas atsakovei.

41.11.      Darbo teisės tikslų ir principų prasme nepriimtina, kad vadovaujamas pareigas ar specialių žinių turintys darbuotojai (ieškovė) piktnaudžiautų DK nustatytomis garantijomis, siekdami savanaudiškų, bendrovių veiklai kenkiančių tikslų. Jiems taikytini aukštesni standartai ir griežtesni reikalavimai.

41.12.      Darbdavei tiriant šiurkštaus pažeidimo aplinkybes, ieškovė teikė abstrakčius ir melagingus paaiškinimus, žinodama, kad jie melagingi. Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai nepaneigia CPK 185 straipsnio principų, nepašalina darbuotojo pareigos įrodyti jo teigiamas aplinkybes patikimais įrodymais ir pagrįsti savo ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009).

41.13.      Teisėjo nušalinimo klausimo šioje byloje teismo posėdyje ieškovė nekėlė. Bendrojo susitarimo sąžiningumo klausimas yra šalutinė aplinkybė nagrinėjamoje byloje. Be to, skundžiamą nutartį priėmė trijų teisėjų kolegija.

41.14.      Teismai pagrįstai nesivadovavo nepatikimais ir įrodymams keliamų reikalavimų neatitinkančiais T. K. raštais, kuriuose aptariamos aplinkybės, nenurodytos ieškovės pasiaiškinimuose, teiktuose drausminio tyrimo metu. Aplinkybės, kurių darbdavė nežinojo drausminės nuobaudos skyrimo metu, negali būti savarankiškas pagrindas pripažinti atleidimą neteisėtu. Suinteresuoto asmens raštai negali būti įrodymai byloje.

41.15.      Ieškovės prašymas pridėti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme neatitiko tokiems prašymams keliamų reikalavimų, nes įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, prašymas dėl naujų įrodymų teiktas piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, o prašoma pridėti medžiaga yra nepatikima, prieštaringa ir neturi įrodomosios vertės byloje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė prie bylos pridėti ieškovės teiktus pokalbių garso įrašus, kuriais pažeidžiamos įstatyme įtvirtintos advokato veiklos konfidencialumo garantijos (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnis), pokalbiai neįrodo jokių bylai reikšmingų aplinkybių dėl ieškovės atleidimo, ginčijamo susitarimo ar kt. Taigi įrodymai neatitinka teisėtumo ir sąsajumo su bylos aplinkybėmis reikalavimų (CPK 180 straipsnis).

41.16.      Ieškovės atleidimo metu ekonomikos ir finansų direktorius A. B. – bendrovės vadovybės narys, turėjo teisinius pagrindus atstovauti darbdavei pagal DK 24, 240 straipsnius, Koncerno darbo tvarkos taisyklių 4.5 punktą, atsakovės 2015 m. sausio 21 d. valdybos sprendimą dėl generalinio direktoriaus pavadavimo. Atsakovė neginčija įsakymo dėl ieškovės atleidimo, patvirtina savo valią atleisti ieškovę (CK 2.149 straipsnis) tęsdama bylinėjimosi procesą. Bendrovės valdyba yra pritarusi bendrovės ir A. B. atstovavimo santykiams.

41.17.      Darbuotojos veikla profesinėje sąjungoje neatleidžia jos nuo lojalumo pareigos darbdavei. Lygiai kaip drausminė atsakomybė už darbuotojos lojalumo pareigos pažeidimą nepažeidžia profesinės sąjungos veiklos garantijų. Tokios nuostatos atitinka EŽTT praktiką (1996 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Gustafsson prieš Švediją, peticijos Nr. 15573/89; 2002 m. sausio 10 d. sprendimas byloje UNISON prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 53574/99; 2010 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Trofimchuk prieš Ukrainą, peticijos Nr. 4241/03; 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Slovakijos policininkų profesinė sąjunga prieš Slovakijos Respubliką, peticijos Nr. 11828/08).

41.18.      Procesinių sprendimų dalys dėl premijų priteisimo yra pagrįstos byloje ištirtomis aplinkybėmis, atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2011).

42. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo R. Ž. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovės neturtiniai reikalavimai ir patenkinta atsakovės priešieškinio dalis, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti atsakovės priešieškinį visiškai ir patenkinti šiuos ieškovės ieškinio reikalavimus: panaikinti UAB koncerno „Achemos grupė“ 2014 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. P-13§3 ir pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu; pripažinti ieškovės 2010 m. birželio 16 d. darbo sutartį Nr. 9 nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; pripažinti, kad nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki atleidimo iš darbo dienos atsakovė ieškovei neteisėtai, pažeisdama nediskriminavimo principą (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas), palyginus su kitais darbuotojais, sudarė nevienodas darbo sąlygas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

42.1.        Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas Individualų susitarimą negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį, peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nes neatsižvelgė į tai, jog pirmosios instancijos teismas pripažino Individualų susitarimą negaliojančiu tik CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu dėl prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams, o atsakovė sprendimo apeliacine tvarka neskundė (CPK 320 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nenustatė įgaliojimų viršijimo ar piktavališko susitarimo. Ieškovė teikė apeliacinį skundą, grindžiamą tuo, kad Individualus susitarimas nepagrįstai pripažintas negaliojančiu remiantis CK 1.82 straipsnio 1 dalimi. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenurodė, kad bylos ribos, nustatytos apeliaciniame skunde, yra peržengiamos, kad yra ginamas viešasis interesas, kokie asmens, visuomenės ar valstybės interesai yra ginami. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią bylose, kylančiose iš darbo teisinių santykių, viešojo intereso gynimas yra susijęs tik su silpnesniosios šalies – darbuotojo teisių ir pareigų gynimu; tuo atveju, kai teismo sprendimą apeliacine tvarka skundžia tik darbuotojas, yra negalimas bylos ribų peržengimas pabloginant darbuotojo padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011). Nė vienai iš šalių nesiremiant apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytomis aplinkybėmis dėl ieškovės ir trečiojo asmens piktavališko susitarimo, teismas peržengė bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ir teisminio nagrinėjimo ribas (CPK 263, 265, 331 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl Bendrojo susitarimo (priešingai nei nurodė teismas, kitoje byloje Vilniaus apygardos teismo konstatuota, kad nebuvo sprendžiamas klausimas dėl Bendrojo susitarimo) teisėtumo vertinimo šios bylos kontekste, nors nė viena iš šalių šioje byloje nereiškė reikalavimo pripažinti Bendrąjį susitarimą negaliojančiu, taip peržengdamas šios bylos nagrinėjimo ribas (CPK 265 straipsnis) ir nuspręsdamas dėl Bendrąjį susitarimą su bendrove sudariusios profesinės sąjungos teisių ir pareigų, kas iš esmės reiškia absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

42.2.        Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį Individualiam susitarimui pripažinti turi būti nustatyta akivaizdi šio susitarimo žala bendrovei ir ieškovės nesąžiningumas, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas ginti bendrovės teises, kas šiuo atveju nebuvo nustatyta. CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai nesiejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Bendrovės sukurtos sudėtingos situacijos, susijusios su darbuotojais (nuolatinė valdymo organų kaita, struktūros (pareigybių) keitimai, akcininkų ginčai) nulemtas Individualiame susitarime įtvirtintas bendrovės siekis išlaikyti darbuotoją – ieškovę, suteikiant jai papildomas įstatymais nedraudžiamas garantijas, esant gerai bendrovės finansinei padėčiai, negali būti vertinamas kaip nenaudingas bendrovei, juolab kad jei šio susitarimo sąlygos nebūtų buvusios pažeistos ir šis susitarimas būtų buvęs vykdomas, jis nebūtų sukėlęs finansinių padarinių bendrovei. Individualaus susitarimo su ieškove, kaip ir kitų sudarytų susitarimų, tikslas buvo suvaldyti bendrovėje padidėjusią psichosocialinę riziką, išsaugoti darbo santykius, užkertant kelią atleidimams dėl subjektyvių priežasčių, įskaitant ir situaciją, kai ieškovė būtų pati priversta nutraukti darbo santykius. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką teismai negalėjo vertinti Individualaus susitarimo kaip diskriminacinio kitų darbuotojų požiūriu, nes darbdavys negali ginti savo teisių, remdamasis galimu kitų darbuotojų teisių pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2011).

42.3.        Tam, kad Individualus susitarimas būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti, kad jis sudarytas esant piktavališkam susitarimui, abiejų susitarimo šalių tyčiniams veiksmams, kenkiant bendrovės interesams, tačiau tai nebuvo nustatyta. Individualus susitarimas neprieštaravo bendrovės interesams, nes bendrovės finansinė padėtis buvo gera, analogiška praktika buvo taikyta jos patronuojamosiose įmonėse, nustatytos išeitinės išmokos dydis nutraukiant darbo santykius nebuvo išskirtinis, pasirašant Individualų susitarimą buvo atsižvelgta į ieškovės išdirbtą laiką bendrovėje, einamas pareigas, gerą darbą, jos valdomą bendrovės konfidencialią informaciją. Prieš pasirašant Individualų susitarimą ieškovei kaip alternatyva buvo pasiūlyta nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, nustatant 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir 6 mėnesių nekonkuravimo kompensaciją, tačiau ieškovė su tuo nesutiko, pasirinkdama tęsti darbo santykius, o tai reiškė, jog bendrovei būtų pakakę vykdyti savo įsipareigojimus ir jokių finansinių pasekmių bendrovei nebūtų kilę.

42.4.        Teismai netinkamai vertino įrodymus (CPK 178, 185 straipsniai), išvadas dėl Individualaus susitarimo sąlygų vertinimo grindė tik prielaidomis. Konstatuodamas Individualaus susitarimo šalių piktavališkus veiksmus apeliacinės instancijos teismas rėmėsi savo paties išgalvotomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių nė viena iš bylos šalių neįrodinėjo. Nutartyje konstatuotų faktų (trukdymo bendrovės perėmimo procesams, ieškovės ir trečiojo asmens žodinio susitarimo sudarymo dėl tarpusavio pagalbos teikimo, ieškovės pagalbos trečiajam asmeniui trukdant bendrovės perėmimo procesams) atsakovė neįrodinėjo, jie nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Teismai nevertino ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimų. Sprendimus dėl konkrečių aukščiausias pareigas ėjusių darbuotojų, su kuriais bus sudaromi individualūs susitarimai, priėmė ir pasiūlė sudaryti trečiasis asmuo. Atsakovų atstovų neteisėti veiksmai lėmė pareigą sumokėti ieškovei šalių suderintas ir Individualiame susitarime įtvirtintas išmokas, todėl susitarimo nuostatos dėl darbo santykių pasibaigimo padarinių turi būti vykdomos.

42.5.        Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino trečiojo asmens įgaliojimus bendrovės vardu pasirašant Individualų susitarimą. Trečiasis asmuo buvo bendrovės vadovas, tokio susitarimo sudarymas buvo priskirtas vadovo, o ne valdybos kompetencijai (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, ABĮ 37 straipsnio 10 dalis, atsakovės įstatų 7 straipsnio 22 dalies 4 punktas, 7 straipsnio 40 dalies 1 punktas), taigi trečiasis asmuo veikė neperžengdamas jam priskirtos kompetencijos ribų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo vidinių procedūrų pažeidimą, sudarant Individualų susitarimą, t. y. galiojančios sutarčių sudarymo tvarkos, kuri taikoma ne atsakovei, o jos patronuojamosioms bendrovėms.

42.6.        Teismai nepagrindė savo išvadų, įrodymų vertinimo (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 291 straipsnio 5 punktas).

43. Ieškovė pareiškimu dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens kasacinio skundo prašo patenkinti jo kasacinį skundą.

44. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti trečiojo asmens kasacinį skundą ir bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

44.1.        Pasirašydamas Individualų susitarimą trečiasis asmuo neatstovavo atsakovės interesams, pažeidė fiduciarines pareigas (ABĮ 19 straipsnio 8 dalis, CK 2.87 straipsnio 1–3 dalys), turėjo aiškius prieš atsakovę nukreiptus asmeninius interesus (jo šeimos nariai dalyvavo smulkiųjų akcininkų ginčuose prieš atsakovę; valdyboje buvo planuojamas jo atleidimas iš generalinio direktoriaus pareigų). Negaliojančiais pagal CK 1.82 straipsnį pripažįstami juridiniam asmeniui nenaudingi sandoriai, kuriuos juridinio asmens vardu sudaro vadovas, esantis ir juridinio asmens akcininku, situacijoje, kurioje jo, kaip akcininko, interesai nesutampa su juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006). Tiek darbuotojos, tiek trečiojo asmens nesąžiningumą patvirtina ginčijamo susitarimo tekstas. Pagal kasacinio teismo praktiką juridinio asmens vadovas turi veikti bendrovės interesais ir jos naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Pagal Individualų susitarimą atsakovė darbo sutarties su ieškove nutraukimo atveju bet kokiu pagrindu turi pareigą išmokėti 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Tokia išeitinės išmokos suma yra nesąžininga, neprotinga, objektyviai nepagrįsta, todėl prieštarauja atsakovės interesams, nes lemia nepagrįstus atsakovės finansinius įsipareigojimus, kurių vykdymas priklauso išimtinai tik nuo ieškovės valios.

44.2.        Trečiojo asmens nesąžiningumą patvirtina tai, kad ginčijamą susitarimą jis pasirašė paskutinėmis vadovavimo bendrovei dienomis, su kitais darbuotojais (išskyrus ieškovės sutuoktinį), kurie nėjo vadovaujamų pareigų, tokių susitarimų nesudarė (diskriminacinis požymis). Pagal einamas pareigas ir išsilavinimą ieškovė galėjo ir turėjo suvokti, kad pasirašomas susitarimas yra nesuderinamas su jos įsipareigojimais darbdavei, neatitinka atsakovės lokalinių teisės aktų ir prieštarauja jos veiklos tikslams bei interesams. Trečiasis asmuo ir ieškovė, pasirašydami susitarimą, nesilaikė tokių susitarimų pasirašymo tvarkos (Vadovybės pareigų reglamento, patvirtinto generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 29 d. įsakymu, 22 punktas; Metodiniai nurodymai).

44.3.        Ieškovės ir trečiojo asmens piktavališkumą patvirtina tai, kad susitarime nurodytos sąlygos yra naudingos tik ieškovei, nėra nustatyta jokių įsipareigojimų atsakovei. Susitarimas buvo slepiamas nuo valdybos. Pagal valdybos darbo reglamento 5.2 dalies 4 punktą vadovybės nariams skirtų išmokų dydžių nustatymas ir išmokėjimas buvo priskirtas valdybos, o ne vadovo kompetencijai. Susitarimas nėra vizuotas, rengėjas nenurodytas, tai prieštarauja Metodinių nurodymų 2.5 punktui. Ginčijamu susitarimu buvo siekiama bendrovėje išlaikyti R. Ž., o ne atsakovei lojalią darbuotoją.

44.4.        Bendrasis susitarimas yra sudarytas vėliau nei Individualus susitarimas, todėl neturi įtakos pastarojo galiojimui, nei darbuotojos garantijoms. Teismai pagrįstai atsisakė taikyti Bendrąjį susitarimą kaip nesąžiningą (DK 36 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas). Ieškovė nėra Bendrojo susitarimo šalis. Tarp profesinės sąjungos ir atsakovės kolektyvinių derybų dėl Bendrojo susitarimo nebuvo ir jis nepatvirtintas DK 62 straipsnyje nustatyta tvarka. Todėl Bendrojo susitarimo negaliojimo klausimo šioje byloje nebūtina spręsti.

44.5.        Parengiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje atsakovė pateikė teismui ieškinio reikalavimą pripažinti Individualų susitarimą negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Tinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas nepripažįstamas apeliacinio skundo ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-248/2016). Ginčijamo susitarimo galiojimo klausimas sudarė ieškovės apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą. Taigi ginčijamo susitarimo galiojimo klausimas buvo šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas. CK 1.82 straipsnio 1 dalyje ir 1.91 straipsnyje įtvirtinti sandorio negaliojimo pagrindai yra tarpusavyje susiję, vienas kitą pakeičiantys, jiems taikomi tokie patys kriterijai.

44.6.        Vien sprendimo teisinis motyvavimas pagal byloje esančią medžiagą negali būti laikomas CPK 320 straipsnio pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad ginčijamas susitarimas yra negaliojantis CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, neperžengė bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribų, o vykdė teismui nustatytą pareigą tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusį teisinį santykį.

44.7.        Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai atsakė į pagrindinius išnagrinėto klausimo aspektus. Nustatytos aplinkybės pagrindžia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl ginčijamo susitarimo sudarymo ir ieškovės veiksmų, nukreiptų prieš atsakovės interesus, motyvus.

44.8.        Kasacinio teismo praktikoje atsisakoma pripažinti darbuotoją silpnesniąja šalimi bylose, kuriose susiduriama su kur kas lengvesniais piktnaudžiavimo DK nustatytomis garantijomis atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2011). Pati ieškovė prašo taikyti sutarčių laisvės ir kitus civilinės teisės principus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo nešališkumo

45. Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnyje, ši teisė yra ir vienas iš civilinio proceso principų (CPK 5 straipsnis). Teisė kreiptis į teismą, inter alia (be kita ko), suponuoja ir tinkamo teisinio proceso reikalavimą, kuris yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai ir kt.).

46. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 15/99-34/99-42/2000, konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybės, keliančios abejonių dėl teisėjo nešališkumo.

47. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. CPK 68 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65–67 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusišalinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikšti tokiais atvejais teisėjui nušalinimą.

48. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kontekste gali būti nagrinėjamas dviem aspektais. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, šia prasme atsižvelgtina į asmeninius teisėjo įsitikinimus ir elgesį, t. y. nė vienas teismo narys neturi turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Pagal objektyvųjį kriterijų vertintina, ar pats teismas ir, be kitų aspektų, jo sudėtis „pateikia“ pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl jo nešališkumo (EŽTT 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 2008 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Micallef priš Maltą (GC), peticijos Nr. 17056/06). Teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Objektyvusis nešališkumo reikalavimas yra svarbi papildoma garantija asmeniui (nes gali būti pakankamai sudėtinga pateikti įrodymus, galinčius nuginčyti teisėjo nešališkumo prezumpciją subjektyviuoju aspektu) (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Šia prasme netgi tai, kaip situacija atrodo, gali turėti tam tikros svarbos arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (žr., pvz., EŽTT 1984 m. spalio 26 d. sprendimą byloje De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 2016 m. vasario 18 d. sprendimą byloje Rywin prieš Lenkiją, peticijų Nr. 6091/06, 4047/07, 4070/07). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 45825/99, 45826/99 ir 45827/99; cituotą sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93). Be kita ko, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. EŽTT 2000 m. birželio 22 d. sprendimą Coeme ir Kiti prieš Belgiją, peticijos Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Salov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 65518/01). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Taigi bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Castillo Algar prieš Ispaniją, peticijos Nr. 28194/95).

49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjo asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008). Objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007).

50. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ir tai jai paaiškėjo tik po nutarties priėmimo. Anot ieškovės, teismo šališkumą, be kita ko, patvirtina tai, kad: teisėjas A. V. turėjo išankstinę nuomonę dėl Bendrojo susitarimo ir Individualaus susitarimo teisėtumo vertinimo, todėl nagrinėdamas bylą jis buvo neobjektyvus; išankstinės nuomonės turėjimą pagrindžia šio teisėjo anksčiau priimti sprendimai (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-608-582/2015, priimtame teisėjo A. V., padarytos išvados, kad R. Ž., sudarydamas Bendrąjį susitarimą, viršijo įgaliojimus, ir kad Bendrasis susitarimas yra nesąžiningas; Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-512-852/2017, teisėjų kolegija, kurios pirmininkas ir pranešėjas buvo A. V., laikėsi analogiškos pozicijos dėl Bendrojo susitarimo neteisėtumo); dėl to, kad teisėjas A. V. turėjo išankstinę neigiamą nuomonę apie Bendrąjį susitarimą ir R. Ž., bylos aplinkybės buvo vertinamos neobjektyviai.

51. Ieškovės reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu grindžiamas, be kita ko, tuo, kad atsakovė, atleisdama ieškovę iš darbo, pažeidė Bendrojo susitarimo 1.5 punktą ir drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – skyrė negavusi profesinės sąjungos sutikimo. Bendrojo susitarimo 1.5 punkte nustatyta, kad drausminė nuobauda darbuotojui, įskaitant drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, bus skiriama tik gavus išankstinį profesinės sąjungos valdymo organų sutikimą. Ieškovė patektų į nurodyto punkto reglamentavimo sritį. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kitos garantijos darbuotojams, išrinktiems į profesinės sąjungos atstovaujamuosius ir (arba) valdymo organus, gali būti nustatytos kolektyvinėse ir kitose sutartyse. DK 134 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbuotojas, atleistas iš darbo pažeidžiant šiame straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu turi būti grąžintas į ankstesnį darbą. Taigi, Bendrojo susitarimo 1.5 punkto (ne)taikymas turi svarbią reikšmę šalių ginčui išspręsti, jo taikymas galbūt gali lemti ginčo išsprendimo iš esmės rezultatą.

52. Ieškovė teisės į nešališką teismą pažeidimą grindžia tuo, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas buvo teisėjas A. V., anksčiau nagrinėjęs kitas bylas, kuriose, be kita ko, buvo sprendžiami klausimai, susiję su Bendruoju susitarimu ir šio taikymu, ir šis teisėjas nagrinėjamoje byloje turėjo išankstinę nuomonę dėl Bendrojo susitarimo.

53. Nagrinėjamu atveju aktualus objektyviojo (nėra skundžiamasi dėl teisėjo asmeninio suinteresuotumo byla, be to, tokių požymių ir taip nematyti) nešališkumo kriterijaus taikymas – tai, kaip situacija gali atrodyti iš šalies, ar yra pagrįstų abejonių baimintis dėl teisėjo nešališkumo stokos (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą Hauschildt prieš Daniją, peticijos Nr. 10486/83; 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijų Nr. 21257/93; 21258/93; 21259/93; 2000 m. birželio 22 d. sprendimą Coeme ir kiti prieš Belgiją, peticijos Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Salov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 65518/01; kt.). Analizuodamas pastarąjį aspektą skirtingų teisėjo vaidmenų procese kontekste, EŽTT paprastai įžvelgia nesuderinamumą su Konvencijos reikalavimais tais atvejais, kai tas pats teisėjas vėlesniame proceso etape turi spręsti, ar padarė klaidų, aiškindamas ar taikydamas teisę ankstesniuose savo sprendimuose, t. y. iš esmės prašoma nuspręsti dėl savo gebėjimo taikyti teisę (žr. EŽTT 2004 m. liepos 29 d. sprendimą byloje San Leonard Band Club prieš Maltą, peticijos Nr. 77562/01). Vertindamas, ar to paties teisėjo dalyvavimas skirtinguose bylos etapuose atitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėjo nešališkumo reikalavimus, EŽTT yra nurodęs, kad reikia atsižvelgti į konkrečią situaciją, t. y. būtina nuspręsti, ar esminių klausimų, nustatytų skirtinguose bylos etapuose, ryšys toks artimas, kad galėtų sukelti abejonę dėl teisėjo nešališkumo (žr. 2012 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Tozicska prieš Lenkiją, peticijos Nr. 29995/08).

54. Šioje byloje priimtame sprendime pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Bendrojo susitarimo ir jo taikymo, nurodė, kad atsižvelgdamas į tai, jog Bendrasis susitarimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-608-852/2015 (sprendimas paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi) buvo pripažintas nesąžiningu, jis sprendžia, kad darbdavė neturėjo pareigos kokiu nors būdu tartis su profesine sąjunga dėl ieškovės tolesnės galimybės likti darbe, konstatavęs, kad ieškovė padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, bei įvertindamas tai, kad tiek minėtas Bendras susitarimas, tiek ginčijami šioje byloje individualūs susitarimai priimti susitarimus pasirašiusiems asmenims supainiojus tarnybinius ir asmeninius interesus.

55. Taigi, nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis išimtinai motyvuojama vien tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-608-852/2015. Pastaroji civilinė byla išnagrinėta ir teismo sprendimas priimtas vienvaldiškai teisėjo A. V.. Sprendimo motyvuose nurodyta, kad: teismas sutinka su atsakovės (UAB koncerno „Achemos grupė“) argumentais, jog Bendrasis susitarimas įmonei nesukelia teisinių pasekmių, kadangi susitarimą sudarė neįgaliotas darbdavės atstovas ir apie tai buvo žinoma kitai šaliai; tiek Bendrojo susitarimo sudarymo aplinkybės, tiek ir jo turinys neleidžia šio susitarimo vertinti kaip sąžiningo, todėl teismas šio susitarimo netaikys kilusiam ginčui išspręsti. Šį sprendimą apeliacine tvarka peržiūrėjusi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2574-232/2015, dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pagrįstumo ir teisėtumo nepasisakė, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs vieną iš pagrindų ieškiniui tenkinti, laikė jį pakankamu (ieškiniui tenkinti), tuo tarpu kitu teisiniu pagrindu – Bendrojo susitarimo 1.2 punktu – teismas nesivadovavo sutikdamas su atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais; pirmosios instancijos teismas sprendime nesprendė minėto susitarimo teisėtumo klausimo, o juo labiau detaliau netyrė, ar susitarimo sudarymui taikytini kolektyvinių sutarčių sudarymui keliami reikalavimai ir kt.

56. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė argumentus, jos nuomone, pagrindžiančius pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, nurodytos šios nutarties 54 punkte, nepagrįstumą ir neteisėtumą, be kita ko, ir tai, kad atsakovė pripažino ir vykdė Bendrąjį susitarimą. Atsižvelgiant į šios nutarties 55 punktą spręstina, kad teisėjas A. V., dalyvaudamas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjančios teisėjų kolegijos sudėtyje, būdamas pranešėjas ir kolegijos pirmininkas, turėjo nagrinėti ir spręsti dėl savo paties priimtame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-608-852/2015 nurodytų motyvų ir padarytų išvadų pagrįstumo bei teisėtumo. Susidariusioje situacijoje konstatuotinas glaudus ryšys tarp teisėjo A. V. priimtame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendime nuspręstų klausimų ir šiai bylai išspręsti aktualių teisės taikymo problemų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, apskųstoje nutartyje dėl aptariamų ieškovės apeliacinio skundo argumentų tiesiogiai nepasisakė, galimai suvokdamas susiklosčiusios situacijos dviprasmiškumą aptariamu aspektu.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą byloje susiklosčiusią situaciją, sprendžia, kad, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nurodytą šios nutarties 54 punkte, teisėjo A. V. dalyvavimas nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtyje galėjo objektyviuoju aspektu sukelti pagrįstų abejonių dėl šio teisėjo nešališkumo stokos. Ieškovei, kuriai priimtas nepalankus apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nurodyta aplinkybė, juo labiau apeliacinės instancijos teismui nutartyje tiesiogiai nepasisakius dėl aptariamų ieškovės apeliacinio skundo argumentų, gali pagrįstai kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Tokias abejones bylą nagrinėjantis teisėjas privalo pašalinti, garantuodamas asmens teisę į nešališką teismą, nusišalinti CPK 66 straipsnio pagrindu. Dėl to konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme nepritaikius teisėjo nusišalinimo instituto CPK 66 straipsnio pagrindu, buvo pažeista ieškovės teisė į nešališką teismą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 21 straipsnis).

58. Nustačius teisės į nešališką teismą pažeidimą yra pagrindas konstatuoti, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Tai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

59. Nustačiusi, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, teisėjų kolegija sprendžia nepasisakyti dėl kitų kasacinio skundo argumentų. Teisėjų kolegija tik pažymi, kad nagrinėjant bylą iš naujo, be kita ko, atsižvelgtina į: bylos procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, nurodomą kasacinio teismo praktiką aiškinant ir taikant ginčui spręsti aktualias teisės normas; apeliacinio proceso paskirtį, įstatyme įtvirtintas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir apeliacinės instancijos teismo pareigą procesiniame sprendime glausta forma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, bei teisinius argumentus, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.

Dėl neviešos bylos medžiagos

60. Atsakovė atsiliepimu į ieškovės ieškinį, be kita ko, remdamasi CPK 9 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi, prašė bylos medžiagą pripažinti nevieša ir bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose, nes bylą nagrinėjant viešai būtų atskleistos atsakovės komercinės paslaptys.

61. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartimi nutarė bylos medžiagą pripažinti nevieša ir bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose. Byla buvo išnagrinėta uždarame teismo posėdyje. Nurodyta teismo nutartis motyvuojama atsakovės prašymu bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose ir bylos medžiagą pripažinti nevieša atsakovės atsiliepime išdėstytais tokio prašymo argumentais dėl jos konfidencialių dokumentų ir komercinių paslapčių apsaugos reikalingumo, siekiu užtikrinti, kad nebūtų atskleisti nei su atsakovės veikla, nei su byloje dalyvaujančių asmenų pareigomis ar kita konfidencialia informacija susiję duomenys.

62. Kasacine tvarka bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties, todėl 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartimi ji pasiūlė šalims pateikti paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties.

63. Ieškovės pateiktuose paaiškinimuose prašoma pripažinti nevieša tik bylos medžiagą, kuri susijusi su žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo, sveikatos ar nuosavybės slaptumu, nustatant neviešais: ieškovės asmens duomenis, ieškovės darbo sutartį su atsakove (įskaitant pakeitimus, papildymus), išrašą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl ieškovės draudžiamųjų pajamų visose darbovietėse, ieškovės sveikatos apžiūros lapus; atsakovo M. P. asmens duomenis, jo darbo sutartį su atsakove (įskaitant jos pakeitimus, papildymus) ir darbo sutarties nutraukimo susitarimą; M. P., J. R. P. ir J. D. prašymuose Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai dėl darbo užmokesčio (ketvirtinių premijų) išieškojimo darbo bylose Nr. APS-36-690, APS-36-689, APS-36-687 esančius šių darbuotojų asmens duomenis ir jų darbo užmokesčio duomenis. Prašymas motyvuojamas siekiu apsaugoti asmens duomenis, jų (asmenų) pajamų ir sveikatos būklės konfidencialumą, su privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumu susijusios informacijos konfidencialumą. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti atitinkami priešieškinio reikalavimai, nebuvo apskųsta apeliaciniu skundu ir įsiteisėjo, todėl bylos medžiaga šioje priešieškinio ir atsikirtimų į priešieškinį dalyje turėtų būti laikoma nevieša.

64. Atsakovės pateiktuose paaiškinimuose prašoma laikyti nevieša dalį bylos medžiagos, t. y. pagrindinius šalių procesinius dokumentus, žodinių teismo posėdžių protokolus ir garso įrašus, darbo sutartis, valdybos nutarimą ir juo patvirtintus vadovybės bei kitų darbuotojų premijavimo nuostatus, generalinio direktoriaus įsakymą, Teisės ir turto valdymo skyriaus nuostatus ir kt. Prašymas motyvuojamas tuo, kad ieškovės valdyba 2015 m. spalio 1 d. yra patvirtinusi Komercinių dokumentų ir komercinių paslapčių sąrašą (toliau – Sąrašas), kuriame reglamentuojami dokumentai, laikomi ieškovės konfidencialiais dokumentais, ir informacija, laikoma ieškovės komercinėmis paslaptimis. Ieškovė remiasi Sąrašo 1, 2, 6, 7, 9 punktais, reglamentuojančiais konfidencialius dokumentus.

65. CPK 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė motyvuota teismo nutartimi skirti uždarą teismo posėdį žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat kai viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį arba kai teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. Pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis.

66. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje turėtų būti skiriamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, šalių ypatumus, bylos dalyką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos šalių teisių ir teisėtų interesų negalima apsaugoti kitais būdais (pavyzdžiui, skiriant uždarą posėdį tik atskirų įrodymų tyrimui arba pasinaudojant bylos medžiagos, o ne posėdžio viešumo, ribojimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 64 punktas).

67. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešojo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskiriems įrodymams nagrinėti arba uždarą visos bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 68 punktas).

68. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad: šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti šios informacijos atitiktį saugotinos informacijos reikalavimams; aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, nėra saistomas šio sprendimo ir gali parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą; vien informacijos, kuri vienos iš ginčo šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro komercinę ar kitokią paslaptį, ar yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu, nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša ir tuo labiau skirti uždarą teismo posėdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 67, 70, 73 punktai).

69. Remiantis teisės aktuose įtvirtintu viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumu bei galimybe bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti, konstatuotina, kad nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, kasacinis teismas, kurio nesaisto toks žemesnės instancijos teismo sprendimas ir kuris turi įgalinimus parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą, spręsdamas dėl šių įgalinimų konkrečioje byloje įgyvendinimo ir juos įgyvendindamas, taip pat nėra saistomas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka apimties ir kasacinio peržiūrėjimo objekto specifikos, pavyzdžiui, to, kad kasacine tvarka apskųstu apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu buvo peržiūrėtas ne visas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, o tik apskųsta jo dalis.

70. Ieškovės kasaciniam teismui pateiktuose paaiškinimuose prašymas pripažinti nevieša dalį bylos medžiagos motyvuojamas išimtinai tik siekiu apsaugoti atitinkamą informaciją, tačiau nepagrindžiamas jos (informacijos) apsaugos poreikis ir būtinumas. Atsakovės kasaciniam teismui pateiktuose paaiškinimuose prašymas pripažinti nevieša dalį bylos medžiagos grindžiamas informacijos konfidencialumu pagal Sąrašo 1, 2, 6, 7, 9 punktus, tačiau atsakovė nepagrindžia, kad toje bylos medžiagoje esanti informacija sudaro jos komercinę ar kitokią paslaptį. Darytina išvada, kad nei ieškovė, nei atsakovė nepagrindžia CPK 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos viešumo ribojimo sąlygų buvimo. Dėl to ieškovės ir atsakovės prašymai laikyti nevieša dalį bylos medžiagos pripažintini nepagrįstais. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis neužkerta kelio pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu jau išnagrinėtos bylos medžiagos dalį laikyti nevieša.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

71. Kasaciniam teismui perdavus bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kasacinio teismo ir šalių kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui.

72. Kasacinis teismas patyrė 12,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu, 

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Laikyti visą bylos medžiagą vieša.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                            Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis