Civilinė byla Nr. 3K-3-296-611/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04751-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.7.1; 3.2.4.4; 3.2.4.5; 3.2.4.9.3.3; 3.2.4.11.

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. birželio 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir valstybės įmonė Turto bankas.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo atsakomybę pagal darbo teisinius santykius, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą, vertinimą bei įrodinėjimo pareigą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas prašė iš atsakovo VĮ Turto bankui priteisti 39 342,92 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimo. Ieškovas vadovavosi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7607-809-2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1858-577/2013 pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovui VĮ Turto bankui dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Procesiniais sprendimais teismai pripažino L. M. atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisė su darbo santykiais susijusias išmokas. Įsakymus dėl L. M. atleidimo priėmė atsakovas (buvęs VĮ Turto banko generalinis direktorius) A. B..
  3. Ieškovas tvirtina, kad yra visos būtinosios atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti sąlygos: generalinio direktoriaus A. B. priimtais neteisėtais ir nepagrįstais vidaus teisės aktais valstybės įmonei padaryta reali žala; neteisėti VĮ Turto banko vadovo veiksmai – įstatyme nustatytos pareigos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 134 straipsnio 1 dalies nevykdymas, įsakymų priėmimas, pažeidžiant imperatyviąsias DK normas, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas; terminų įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą nesilaikymas; DK 219 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pasiūlyti darbuotojui kitą darbą netinkamas įgyvendinimas; bendrosios vadovo darbo pareigos nepažeisti teisėtumo, sąžiningumo, lojalumo imperatyvų nepaisymas; tarp VĮ Turto banko vadovo neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys; žalos padarymo metu L. M. ir generalinį direktorių A. B. siejo darbo teisiniai santykiai; žalos atsiradimas susijęs su įmonės vadovo darbo veikla.
  4. Atsakovas raštu buvo informuotas, kad L. M. yra profesinės sąjungos narys ir kad jo atleidimas iš darbo yra neteisėtas ir dėl tokio neteisėto atleidimo valstybės įmonė neišvengiamai patirs finansinių nuostolių, tačiau atsakovas nepaisė susidariusios situacijos, ignoravo imperatyviąsias DK ir Profesinių sąjungų įstatymo normas, nevykdė įstatyme nustatytos pareigos (DK 134 straipsnio l dalis, DK 129 straipsnio 1 dalis, DK 129 straipsnio 1 dalis, DK 130 straipsnio 1 dalis), veikė žinodamas, kad jo veikla neatitinka įmonės interesų ir neteisėtai atleido L. M. iš darbo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovas 2011 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu buvo paskirtas eiti VĮ Turto banko generalinio direktoriaus pareigas, o iš šių pareigų atleistas 2015 m. liepos mėn. Atsakovas L. M. iš darbo atleido pagal DK 129 straipsnį (nesant darbuotojo kaltės).
  3. Teismas pripažino, kad atleisdamas iš darbo L. M. atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, todėl ir tokie atsakovo veiksmai yra susiję su VĮ Turto banko patirtais nuostoliais, kadangi iš biudžeto lėtų buvo išmokėtos pagal teismo sprendimus L. M. priteistos sumos.
  4. Teismas nustatė, kad, galiojant skolininko (atsakovo) kaltės prezumpcijai, nors ir ieškovui įrodžius kitus materialinės atsakomybės požymius, atsakovas visomis įrodinėjimo priemonėmis turi galimybę paneigti šią kaltės prezumpciją. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas byloje pateiktais įrodymais – tiek rašytiniais, tiek savo ir atstovo paaiškinimais bei liudytojų G. P., M. Ž., J. Sakalausko, R. Ž., N. V. parodymais paneigė kaltės prezumpciją, todėl nėra visų jo materialinės atsakomybės kilimo sąlygų priteisti žalą. Teismas atsakovo tyčios ir kaltės nenustatė.
  5. Teismas nurodė, kad teismų priimtuose sprendimuose nėra pasisakyta dėl neteisėtų VĮ Turto banko generalinio direktoriaus veiksmų, kurie būtų galėję turėti įtakos L. M. neteisėtam atleidimui iš darbo. Teismai konstatavo, kokias DK ir Profesinių sąjungų įstatymo normas pažeidė darbdavys, tačiau neatskleistos aplinkybės, turėjusios įtakos tokiems pažeidimams.
  6. Teismas nustatė, kad atsakovas dėjo visas pastangas tam, kad užtikrintų tinkamą darbo organizavimą bei įspėtų darbuotojus dėl pareigybių naikinimo, keitimo ir pan., be to, jis laikėsi įstatymo reikalavimų. Teismo vertinimu, šiame procese generalinis direktorius negalėjo veikti vienas.
  7. Tarp generalinio direktoriaus ir Teisės departamento direktoriaus tvyrojo tam tikra įtampa bei nesutarimas dėl darbo klausimų. Aktyvus dviejų profesinių sąjungų veikimas keliant įvairius reikalavimus generaliniam direktoriui, banke dirbusių teisininkų priklausymas šioms profesinėms sąjungoms, atsakovo specialių teisinių žinių stoka turėjo įtakos L. M. atleidimui iš darbo. Tai paneigia atsakovo kaltę priimant sprendimą dėl L. M. atleidimo. Teismas konstatavo, kad neteisėto įsakymo priėmimą lėmė ne tyčiniai atsakovo veiksmai, bet nepalankiai esant interesų konfliktui susiklosčiusios aplinkybės, todėl teismas nenustatė visų būtinųjų sąlygų taikyti atsakovo materialinę atsakomybę.
  8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016  m. lapkričio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.     
  9. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad vien retrospektyvaus sprendimo neteisėtumo konstatavimo įmonės vadovo materialinei atsakomybei atsirasti neužtenka; turi būti nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organas, priimdamas tokį sprendimą, pažeidė jam įstatymu nustatytas pareigas – buvo nelojalus įmonei, viršijo suteiktą kompetenciją, nepaisė įmonės savininko (steigėjo) interesų, nesiekė pelno, elgėsi toje situacijoje nepateisinamai rizikingai.
  10. Ieškovas pateikė tik abstrakčius teiginius dėl įmonės interesų pažeidimo ir aplaidaus, tyčinio įmonės vadovo pasirinkto elgesio modelio. Nustatyta, kad atsakovas, eidamas generalinio direktoriaus pareigas, neviršijo jam įstatymu ir įmonės įstatuose suteiktos kompetencijos nuspręsti dėl darbuotojo atleidimo. Atsakovui buvo suteikta diskrecija nuspręsti dėl darbuotojų atleidimo aukštesnio įmonės valdymo organo sprendimu (VĮ Turto banko valdybos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. SK2-45).
  11. Teismas konstatavo, kad atsakovui buvo žinoma apie įmonės teisininkų susitarimą neteikti konsultacijų dėl profesinės sąjungos narių darbo santykių, todėl priimdamas aptariamą sprendimą atsakovas pagrįstai galėjo vertinti, kad jis yra klaidinamas savo darbuotojų.
  12. Teismas nustatė, kad L. M. užėmė vadovaujamas pareigas ir turėjo administracinius įgaliojimus. Atleistas darbuotojas buvo ne tik profesinės sąjungos renkamo organo narys, bet ir aktyviai veikė prieš darbdavio priimamus verslo sprendimus, t. y. naudojosi einant teisininko pareigas įgyta informacija (duomenys nurodyti atsakovo 2011 m. rugpjūčio 25 d. rašte Nr. (1.23-30)-SK4-4420), atsisakė vykdyti darbdavio nurodymus, kvestionavo darbdavio sprendimus dėl darbo organizavimo. Verslo logikos aspektu tokio darbuotojo darbą įmonėje atsakovas pagrįstai laikė neefektyviu ir žalingu, o patį darbuotoją – nelojaliu. Atsakovo priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį su L. M. iš esmės atitiko įmonės interesus, nepaisant to, kad atleidimas buvo netinkamai įformintas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

 

  1. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016  m. lapkričio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015. Šioje nutartyje nurodyta, kad, teismui nustačius, jog vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 1 dalis), o šią prezumpciją turi paneigti atsakovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Minėtoje civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas valdymo organo civilinės atsakomybės klausimas. Skirtingai nuo civilinės atsakomybės, materialinės atsakomybės atveju žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009, 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2899/2011 ir kt.). Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. Šiai atsakomybei atsirasti yra pakankama kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012).
    2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės įmonės vadovui (kaip darbo teisinių santykių subjektui) taikytinos materialinės atsakomybės pagal darbo teisės normas, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013 ir 2014 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Nurodytose kasacinio teismo nutartyse buvo vertinama vadovų padaryta žala, veikiant bendrovės vardu su kitais asmenimis (išoriniuose santykiuose), taikant civilinę atsakomybę pagal civilinius įstatymus. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neginčijo atsakovo sudarytų sandorių, nekėlė klausimo dėl jo asmeninės atsakomybės už priimtus verslo sprendimus.
    3. Sprendžiant dėl vadovui taikytinos atsakomybės rūšies, būtina atsižvelgti į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį, t. y. identifikuoti, kokias pareigas vadovas pažeidė – jam kaip valdymo organui ar darbuotojui nustatytas pareigas. Nagrinėjamoje byloje atsakovui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą, padarytą netinkamai vykdant vadovo pareigas vidiniuose santykiuose, o ne dėl priimtų verslo sprendimų ar sudarytų sandorių, todėl bylą nagrinėję teismai neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl atsakovo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006, kt.).
    4. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, netinkamai kvalifikavo ginčo santykį, todėl netinkamai aiškino ir taikė DK 129, 134, 135, 245, 246 straipsnių, CK 6.248 straipsnio nuostatas, nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, objektyvių atsakovo A. B. elgesio standartų ir nesprendė, ar jis įvykdė pareigą tinkamai organizuoti darbą, laikytis darbo įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų, ar buvo pakankamai apdairus, rūpestingas ir atidus, priimdamas įsakymą dėl L. M. atleidimo iš darbo, ar padarė viską, ką tomis aplinkybėmis buvo galima padaryti, kad žala nekiltų. Atsakomybė vadovui už imperatyvių pareigų pažeidimą taikoma ne pagal verslo sprendimų priėmimo taisyklę.
    5. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pažeidė CPK 12, 178, 185 straipsnius ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012), nes neatsižvelgė į ginčo esmę, jam išspręsti taikytinas materialiosios teisės normas, netinkamai nustatė įrodinėjimo pareigą ir nepagrįstai suteikė įrodomąją reikšmę tik pateiktiems įrodymams, siekdami paneigti kaltės prezumpciją. Ieškovo pateikti ir nurodyti įrodymai (pvz., VĮ Turto banko Teisės departamento direktoriaus N. V. 2012 m. vasario 28 d. raštas „Dėl įspėjimų V. G. bei L. M.“, teisininkų L. M. bei V. G. 2012 m. kovo 1 d. raštas dėl priimamų įsakymų prieštaravimo teisės aktams, Teisinių paslaugų teikimo sutartis, 2011 m. sausio 5 d. Įsakymas Nr. PI-5 „Dėl pavaldumo nustatymo“ ir kt.) nebuvo tiriami ir vertinami pagal CPK 177–185 straipsniuose suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, atsižvelgiant į juose esančią informaciją ir jos pakankamumą, gavimo būdą, prieštaravimų nebuvimą ir kt., motyvuojamojoje sprendimo dalyje nenurodyti argumentai, kodėl ieškovo pateikti įrodymai atmetami (CPK 270 straipsnio 4 dalis).
    6. Sprendimai, priimti civilinėje byloje Nr. 2-7607-809-2012 dėl L. M. atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, yra reikalavimo pagrindas nagrinėjamojoje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atleidimas buvo netinkamai įformintas, teisiškai nepagrįsta, nes įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-7607-809-2012 konstatuota, kad L. M. atleistas iš darbo neteisėtai, darbdaviui nesilaikant privalomos atleidimo sąlygos, nustatytos DK 134 straipsnio 1 dalyje, o įsakymas priimtas pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų nuostatas. Ieškovas pateikė į bylą oficialius rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad žalos atsiradimas susijęs su įmonės vadovo darbo veikla; dėl neteisėtų atsakovo įsakymų VĮ Turto bankas patyrė 39 342,92 Eur nuostolių, taigi buvo pažeisti šios valstybės įmonės turtiniai interesai.
    7. Ieškovo ieškinys nebuvo grindžiamas aplinkybe, kad atsakovas viršijo jam įstatymu ar įmonės įstatais suteiktą kompetenciją nuspręsti dėl darbuotojo atleidimo. Priešingai, ieškovas įrodinėjo, kad VĮ Turto banke tik įmonės vadovas turėjo teisę priimti įsakymą dėl darbuotojų atleidimo iš darbo ir privalėjo šią pareigą vykdyti laikydamasis darbo įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų, o ne subjektyviai vertindamas įstatymų nuostatas bei siekdamas kuo greičiau ir bet kokiu būdu atleisti darbuotoją iš darbo. Teismo išvada, kad atsakovas, eidamas generalinio direktoriaus pareigas, neviršijo jam įstatymu ir įmonės įstatuose suteiktos kompetencijos nuspręsti dėl darbuotojo atleidimo, padaryta neįsigilinus ir netinkamai kvalifikavus bylai reikšmingas aplinkybes. Teismo nurodytu VĮ Turto banko valdybos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. SK2-45 patvirtinta valstybės įmonės Turto banko struktūra, pareigybių sąrašas, tačiau atsakovui nesuteikta teisė nuspręsti dėl darbuotojų atleidimo.
    8. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 320 straipsnio 2 dalį, išėjo už ginčo nagrinėjimo ribų, siekdamas pagrįsti atsakovo teisėtą veikimą, nepagrįstai ex officio (pagal pareigas) vertino atleisto darbuotojo veiksmus. Teismas konstatavo, kad šis turėjo administracinius įgaliojimus, buvo ne tik profesinės sąjungos nariu, bet ir aktyviai veikė prieš darbdavio priimamus verslo sprendimus, buvo nelojalus, todėl verslo logikos aspektu jo darbą atsakovas pagrįstai laikė neefektyviu ir žalingu, todėl priimtas sprendimas iš esmės atitiko įmonės interesus. Šie klausimai nepateko į bylos dėl nuostolių atlyginimo nagrinėjimo dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teismo nurodytame 2011 m. rugpjūčio 25 d. rašte Nr. (1.23-30)-SK4-4420, kuriuo grindžiamos išvados, nėra užsiminta apie L. M. veikimą prieš darbdavį, nenurodyta net šio darbuotojo pavardė.
    9. Teismai nevertino 2011 m. rugpjūčio 11 d. ir 2011 m. rugpjūčio 17 d. raštų dėl 2011 m. rugpjūčio 5 d. pavedimo Nr. SK5-32 ir 2011 m. rugpjūčio 16 d. pavedimo Nr. SK5-41. Priešingai nei teigia teismas, teisininkai, gavę pavedimą atlikti įmonės Darbuotojų ir Kolektyvo profesinių sąjungų 2011 m. birželio 8 d. atsakovui pateikto kolektyvinės sutarties su priedais projekto atitikties teisės aktų reikalavimams (teisėtumo) ir savininko interesams analizę ir pateikti išvadą, atsisakė teikti konsultacijas dėl kolektyvinės sutarties projekto atitikties darbuotojų interesams ir teisės aktų reikalavimams.
    10. Raštą (išvadą) dėl priimamų įsakymų neteisėtumo pateikė administracijos vadovo pavaduotojas – Teisės departamento direktorius, kurio pareiginiuose nuostatuose šalia kitų funkcijų yra nustatyta pareiga užtikrinti Turto banko veiklos teisėtumą, todėl teismo išvada, kad įmonės vadovas dėl interesų konflikto negalėjo ir neprivalėjo vadovautis jokiomis asmenų, įspėtų dėl darbo sutarties nutraukimo, konsultacijomis ir išvadomis dėl darbuotojų atleidimo, grįsta tik subjektyviais atsakovo paaiškinimais, tinkamai nemotyvuota ir logiškai nepagrįsta byloje surinktais įrodymais.
    11. Į bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad teisininkai buvo nušalinti nuo tiesioginių pareigų vykdymo, kad jiems būtų buvusios skirtos DK nustatytos drausminės nuobaudos už darbo pareigų nevykdymą arba netinkamą jų vykdymą.
    12. Apeliacinės instancijos teismas sprendė dėl juridinio asmens valdymo organo tinkamai vykdytų fiduciarinių pareigų, tačiau nenustatė visų bylai reikšmingų faktų ir visiškai nevertino imperatyvių atsakovo pareigų pažeidimo.
  2. Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Skunde itin daug cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių teiginių dėl įmonės vadovo materialinės atsakomybės, taip pat nurodomos DK bei kitų įstatymų nuostatos, tačiau nei teisminės praktikos pavyzdžiai, nei skunde nurodomos teisės aktų normos niekaip nėra susiejamos su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Prokuroro cituojamose teisės normose įtvirtintos tik bendro pobūdžio pareigos, kurių įmonės vadovas turi laikytis, vykdydamas jam pavestas funkcijas, tačiau jose nėra pateikta aiškių taisyklių ir kriterijų, kuriais vadovas turėtų vadovautis priimdamas su rizika susijusius sprendimus.
    2. Teismai, naudodamiesi savo diskrecija, vertino atsakovo, kaip įmonės vadovo, priimtus (rizikingus) sprendimus atleidžiant L. M. iš darbo, vertino šių pareigų įgyvendinimo procesą, veiksmų atitiktį objektyviesiems ir subjektyviesiems protingumo kriterijams.
    3. Prielaidos atsakovui priimti sprendimą dėl L. M. atleidimo buvo realios, byloje nėra įrodymų dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų ar piktnaudžiavimo savo teise.
    4. Sprendžiant bylą galiojo DK14 straipsnio 2 dalis, kuri nustatė, kad darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus ir administraciją; šie organai formuojami ir veikia pagal įstatymus ir darbdavių veiklos dokumentus; remiantis Darbo kodekso 19 straipsnio 2 dalimi, darbuotojų ir darbdavių interesams negali atstovauti ir jų ginti tas pats atstovas; pagal Darbo kodekso 24 straipsnio 1 dalį darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas, esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams. Darbdaviams įmonėse pagal įstatymą arba įgaliojimus gali atstovauti ir kiti asmenys (administracija). Administraciją sudaro pareigūnai. Jie turi teisę pagal savo kompetenciją duoti privalomus nurodymus sau pavaldiems darbuotojams. Įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas turi teisę pagal kompetenciją dalį savo įgaliojimų darbo teisės srityje perduoti fiziniam ar juridiniam asmeniui (DK 24 straipsnio 2 dalis). Darbo kodekso 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 35 straipsnio 2 dalis).
    5. Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nustatė, kad darbdavys, jo įgaliotas atstovas negali būti jo įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančių profesinių sąjungų narys.
    6. Aptartos teisės normos leido atsakovui ir jo konsultantams teisininkams Turto banko administracijos atstovo L. M. tapimą Kolektyvo profesinės sąjungos nariu ir renkamo organo nariu tuo metu, kai jau buvo pradėtos jo atleidimo iš darbo procedūros, vertinti kaip imperatyvios įstatymo normos pažeidimą, o sprendimą dėl šios profsąjungos įsteigimo ir L. M. išrinkimą į renkamus organus vertinti kaip niekinius sandorius, kurie negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis).
    7. Atsakovas, neturėdamas specialaus teisininko išsilavinimo, galėjo ir turėjo pasikliauti nepriklausomų konsultantų specialistų – teisininkų žiniomis. Vilniaus miesto 1 apylinkės, Vilniaus apygardos teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai ir nutartys dėl Turto banko teisininkų L. M., N. V. ir V. G. rodo, kad klausimai, dėl kurių atsakovui bandoma taikyti materialinę atsakomybę, buvo sudėtingi net profesionaliems teisininkams. Aptarti teismų sprendimai dėl L. M., N. V. ir V. G. atleidimo iš darbo Turto banke teisėtumo tvirtina, kad, atsakovui priimant sprendimus atleisti L. M. iš darbo, buvo sprendžiami sudėtingi, kompleksiniai, vertinamojo pobūdžio klausimai, taikant ne tik įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, bet ir nevienareikšmišką teisminę praktiką. Nežinojimas to, ko toje situacijoje nebuvo įmanoma žinoti pakankamai apdairiam ir normaliai rūpestingam asmeniui, negali būti vertinama kaip asmens kaltė. Atitinkamai atsakovo padaryta teisės aiškinimo ir taikymo klaida atleidžiant L. M. iš darbo negali būti vertinama kaip akivaizdi ir šiurkšti.
    8. Prokuroras akivaizdžiai nepagrįstai itin sureikšmina šių Turto banko atleidžiamų iš darbo teisininkų profsąjungos renkamų organų narių rekomendacijas atsakovui nevykdyti atleidimų iš darbo negavus profsąjungos sutikimo, tačiau niekaip nepagrindžia to, kodėl atsakovas privalėjo pasitikėti asmeniškai suinteresuotų teisininkų N. V., V. G. ir L. M. galimai tendencingomis rekomendacijomis, o ne nepriklausomų teisininkų G. P. ir advokatų vertinimais ir rekomendacijomis.
  3. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovo kasacinio skundo trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašo kasacinį skundą tenkinti, remdamasi skunde nurodytais pagrindais.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl įmonės vadovo teisinės atsakomybės rūšies ir taikytinų teisės normų

 

  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad, norint įvertinti kasacinio skundo argumentų dėl netinkamo teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumą, pirmiausia būtina atsakyti į klausimą, ar ginčo santykiai (dėl įmonės vadovo atsakomybės) apskritai patenka į CK reguliavimo sritį dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės, ar į DK reguliavimo sritį dėl darbuotojo materialinės atsakomybės. Teisinių santykių kvalifikavimas gali būti teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo, nes skiriasi civilinės ir materialinės atsakomybės pagrindai ir atsakomybės apimtis – civilinės atsakomybės atveju taikomas visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis), o materialinė atsakomybė gali būti ribota (DK 254, 255 straipsniai).
  2. Kiekvienu konkrečiu atveju bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšis nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, pavyzdžiui, laiku nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo, neužtikrina bendrovės turto apskaitos, priima rizikingą verslo sprendimą, neištiria reikšmingos informacijos ir pan., jis pažeidžia jam kaip valdymo organui, o ne darbuotojui nustatytą pareigą, todėl jam taikoma civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka.
  3. DK 254 straipsnyje įtvirtinta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus DK 255 straipsnyje (jei žala padaryta tyčia, padaryta jo nusikalstama veika, padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese, padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuosiuose įstatymuose, padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo, tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje).
  4. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant dėl konkrečiu atveju taikytinos bendrovės vadovo atsakomybės rūšies, teisinę reikšmę turi veiksmų, kuriais padaroma žala, pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016, 37 punktas). Tuo atveju, jei vadovas pažeidžia jam, kaip valdymo organui, nustatytą pareigą, jam kyla civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Sprendžiant dėl bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšies, būtina identifikuoti, kokias pareigas vadovas pažeidė – jam kaip valdymo organui ar darbuotojui nustatytas pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017, 21 punktas).
  5. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens vadovo teisinio statuso, akcentavo tam tikrą vadovo ir bendrovės santykių dualizmą: organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, priimdamas, atleisdamas, skatindamas, bausdamas darbuotojus, vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o veikdamas bendrovės vardu santykiuose su kitais asmenimis – kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal DK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Ir priešingai – tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2010).
  6. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą atsakovui atlyginti žalą trečiajam asmeniui, tokį reikalavimą grįsdamas DK teisės normomis dėl darbuotojo materialinės atsakomybės. Bylą nagrinėję teismai, pasisakydami dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, visų pirma tinkamai nekvalifikavo ginčo teisinių santykių, nenurodė, kokią atsakomybės rūšį – materialinę ar civilinę – taiko atsakovui, kokiu pagrindu remiasi. Iš apeliacinės instancijos teismo motyvų ir juose nurodomos kasacinio praktikos galima daryti prielaidą, kad teismas atsakovo veiksmus vertino išimtinai pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas.
  7. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo, kaip trečiojo asmens vadovo, veiksmai dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo su trečiojo asmens darbuotoju L. M. yra susiję su kasdienės veiklos organizavimu, vidinių sprendimų priėmimu, o ne veikimu trečiojo asmens vardu santykiuose su kitais asmenimis. Todėl atsakovo veikimas, atleidžiant L. M., šiuose santykiuose laikytinas veikimu kaip trečiojo asmens darbuotojo. Dėl to atsakovo atsakomybės už žalą, padarytą netinkamai veikiant šiuose santykiuose, klausimas, remiantis pirmiau pateikta kasacinio teismo praktika, spręstinas taikant ne CK įtvirtintas civilinės atsakomybės, o DK nustatytas materialinės atsakomybės normas.
  8. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai kvalifikavęs šalių teisinius santykius, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas darbuotojui dėl žalos atlyginimo, darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo.
  9. Materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Kaltės forma lemia tik galimos priteisti iš darbuoto žalos dydį – esant tyčiai darbuotojas privalo visiškai atlyginti darbdaviui padarytą žalą, o esant neatsargumui galimos priteisti žalos dydis yra ribojamas trijų vidutinių darbuotojo darbo užmokesčių dydžiu, išskyrus DK 254 straipsnyje įtvirtintus atvejus.
  10. Kasaciniam teismui konstatavus, kad atsakovo veiksmai neteisėtai nutraukiant darbo sutartį su trečiojo asmens darbuotoju L. M. nulemia jo atliktų veiksmų kvalifikavimą ne pagal civilinės, o pagal darbo teisės normas, būtina iš naujo įvertinti, ar  atsakovo veiksmai šiuose santykiuose sudaro pagrindą taikyti jam materialinę atsakomybę pagal DK 253 straipsnį, jei taip – koks yra atlygintinos žalos dydis (DK 257 straipsnis) ir kokios materialinės atsakomybės ribos (DK 254–256 straipsniai). Sprendžiant šiuos klausimus būtina nustatyti materialinės darbuotojo atsakomybei taikyti teisiškai reikšmingus faktus, o tai nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas.
  11. Dėl pirmiau nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1-2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
  12. Kiti pareiškėjo kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

  1. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą atsakovas turėjo 350,46 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
  2. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesiekia 3 Eur sumos ir tai yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.).
  3. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies  5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                           Egidijus Laužikas

 

 

                                                                                                       Andžej Maciejevski

 

 

                                                                                                       Gediminas Sagatys