Civilinė byla Nr. 3K-3-501-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06676-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.3.16.1; 2.9.1.1; 2.9.1.2; 3.6.1.1.1

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. T. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rembilda“ kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. T. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rembilda“ dėl dienpinigių ir darbo užmokesčio priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje, užsienio teisės taikymo, taip pat teisės normų, reglamentuojančių bylų teismingumą, dienpinigius komandiruojamam į užsienio valstybę darbuotojui ir jam priteistiną išmoką už uždelsimo atsiskaityti laiką, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 1674,01 Eur dienpinigių, 8035,68 Eur darbo užmokesčio, po 368,77 Eur darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką kiekvieną mėnesį.
  3. Ieškovas nurodė, kad 2013 m. birželio 5 d. su atsakove sudarė darbo sutartį, pagal kurią jis buvo priimtas dirbti statybos darbų padalinyje staliumi. Nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 21 d. ir nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. vasario 19 d. ieškovas buvo išsiųstas į komandiruotes Norvegijos Karalystėje. 2014 m. spalio 30 d. ieškovas nutraukė darbo sutartį su atsakovu.
  4. Atsakovė už komandiruotes mokėjo ieškovui dienpinigius, tačiau tik 50 proc. nustatytos dienpinigių normos, nors šalys taip nebuvo sutarusios. Atsakovės įmonėje nėra sudaryta kolektyvinė sutartis. Ieškovui nebuvo žinoma apie atsakovės įsakymą, kuriuo ji nusprendė sumažinti dienpinigių normą.
  5. Ieškovui turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas, pagal kurį mokama ne mažiau kaip minimalus darbo užmokestis toje valstybėje, į kurią darbuotojas komandiruotas dirbti. Norvegijos Karalystėje kvalifikuoto darbininko minimalus darbo užmokestis komandiruočių metu buvo 174,10 Norvegijos kronos per valandą. Ieškovui buvo mokama mažiau, todėl susidarė negautas skirtumas – 8035,68 Eur.
  6. Kadangi atleidimo iš darbo dieną atsakovė neatsiskaitė su ieškovu, tai jam priteistinas ir darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Ieškovas pažymėjo, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus Darbo ginčų komisija 2015 m. vasario 27 d. sprendimu nepagrįstai atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą dėl praleisto termino. Ieškovas teigia, kad apie išmokėtą atlyginimą jis sužinojo iš atsakovės 2014 m. lapkričio 11 d. pažymos, gautos 2015 m. sausio 7 d., todėl laiku kreipėsi į darbo ginčų komisiją – 2015 m. sausio 29 d. Šios komisijos 2015 m. vasario 27 d. sprendimą ieškovas gavo 2015 m. kovo 7 d. (į teismą ieškovas kreipėsi 2015 m. balandžio 3 d.).

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovui iš atsakovės 3378,90 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių, 3007,13 Eur darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir po 15,47 Eur darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki visiško atsiskaitymo su ieškovu. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad ieškovas buvo priimtas dirbti UAB „Rembilda“ statybos darbų padalinyje staliumi. Darbo sutartyje nėra nustatyta, kad ieškovo darbas bus kilnojamojo pobūdžio, ieškovo darbo vieta tiksliai apibrėžta visam darbo sutarties galiojimo laikui, darbas nebuvo atliekamas kelionėje ar lauko sąlygomis, nes ieškovas gamino surenkamus namelius ceche. Ieškovas tik 2013 m. lapkričio–gruodžio ir 2014 m. sausio–vasario mėnesiais buvo išsiųstas į komandiruotę surinkti savo paties pagamintų karkasinių namų. Taigi tarp šalių nebuvo susitarimo dėl kilnojamojo darbo. 
  3. UAB „Rembilda“ 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 13/11/15 pagrindu ieškovas buvo išsiųstas į komandiruotę Norvegijos Karalystėje 31 dienai nuo 2013 m. lapkričio 19 d., kad surinktų namo paketą, o 2013 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr.13/12/15 komandiruotės terminas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 21 d. UAB „Rembilda“ 2014 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 14/01/07 ieškovas buvo išsiųstas į komandiruotę Norvegijos Karalystėje 32 dienoms, o 2014 m. vasario 17 d. įsakymu Nr.14/02/17.1 ieškovo komandiruotės terminas buvo pratęstas iki 2014 m. vasario 19 d. Bendra komandiruočių trukmė – 76 dienos. Įsakymuose nurodoma, kad ieškovas siunčiamas į  komandiruotes, jam mokami dienpinigiai.  
  4. UAB „Rembilda“ 2013 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 13/09/3020 buvo nuspręsta nuo 2013 m. spalio 1 d. visiems darbuotojams, vykstantiems į komandiruotes užsienyje, mokėti ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių, priklausančių pagal Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimą Nr. 116 „Dėl Kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos patvirtinimo“. Atsakovė nepateikė duomenų, kad su įsakymu buvo supažindintas ieškovas, kad įmonėje būtų galiojanti kolektyvinė sutartis, nustatanti mažesnių dienpinigių mokėjimą, arba kad darbo sutartyje su ieškovu buvo sutartas mažesnis mokėtinų dienpinigių dydis (Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 6 punktas). Todėl atsakovė turėjo skaičiuoti ir mokėti ieškovui Vyriausybės nustatyto dydžio dienpinigius, t. y. po 200 Lt (57,93 Eur) per dieną, iš viso 15 200 Lt (4402,22 Eur). Atsakovė išmokėjo šiek tiek daugiau kaip pusę dienpinigių sumos (9420 Lt, arba 2728,22 Eur), liko skolinga 5780 Lt (1674,01 Eur).
  5. Ieškovas buvo išsiųstas į komandiruotes Norvegijos Karalystėje, komandiruotės tikslas – namo paketo surinkimas. UAB „Rembilda“ ir Norvegijos įmonės „Monter Bygg AS“ sutarties (jos 8 punktas, „A“ priedas) negalima laikyti vien tik pirkimo–pardavimo sutartimi. Taigi ieškovas komandiruotės metu atliko darbą – surinko namelius iš pagamintų detalių, todėl laikytina, kad ieškovas buvo komandiruotas dirbti kitoje valstybėje pagal darbdavės sudarytą gamybos (paslaugų teikimo) sutartį, ir ieškovui taikytinas imperatyvus ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – ir Direktyva 96/71/EB). Direktyva 96/71/EB Lietuvoje įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu, kurio 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas užtikrina garantijas darbuotojams, išsiųstiems laikinai dirbti kitoje Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje, taip pat Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje (taigi – ir Norvegijoje).
  6. Ieškovo darbo sutartis ir jo komandiravimas dirbti Norvegijoje abiejų komandiruočių atveju tęsėsi ilgiau negu 30 dienų, todėl ieškovui taikytinos garantijos, įtvirtintos Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, būtent – komandiruotam darbuotojui, neatsižvelgiant į teisę, taikytiną darbo sutarčiai ar darbo santykiams, turi būti taikomos tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti, norminių teisės aktų, įskaitant praplėstų kolektyvinių šakos ir teritorinės sutarčių nuostatos: 1) dėl maksimalaus darbo laiko ir minimalaus poilsio laiko trukmės; 2) dėl minimalių kasmetinių atostogų trukmės; 3) dėl minimalaus darbo užmokesčio, įskaitant apmokėjimą už viršvalandinį darbą. Nurodyto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dienpinigiai, išskyrus su komandiruote susijusias faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi.
  7. Byloje nustatyta, kad ieškovui už 2013 m. lapkričio mėnesį buvo priskaičiuota 1350 Lt (390,98 Eur) darbo užmokesčio (67,5 Lt (19,55 Eur) už kiekvieną darbo dieną), už 2014 m. gruodžio mėnesį – 1080 Lt (312,79 Eur) darbo užmokesčio (72 Lt (20,85 Eur) už kiekvieną darbo dieną), už 2014 m. sausio mėnesį – 1122,31 Lt (325,04 Eur) darbo užmokesčio (51,01 Lt (14,77 Eur) už kiekvieną darbo dieną). Norvegijos darbo inspekcijos tarnybos duomenimis, ieškovo atliktas darbas priskiriamas statybos sektoriui ir minimalus valandinis kvalifikuoto darbininko atlyginimas ginčo metu buvo 174,10 Norvegijos kronos. Taigi šis dydis (174,10 Norvegijos kronos) yra minimalus darbo užmokestis pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Be to, ieškovas laikytinas kvalifikuotu darbininku, nes jis buvo priimtas dirbti staliumi.
  8. Remiantis Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, Direktyvos 96/71 3 straipsnio 6 dalimi komandiruotės trukmė skaičiuojama  sudedant visas komandiruotės ar komandiruočių kalendorines dienas per vienerių metų laikotarpį nuo pirmosios komandiruotės pradžios, t. y. nuo pirmos dienos, o ne nuo 31-os, kaip nurodo atsakovės atstovas. Taigi ieškovui darbo užmokestis jo komandiruočių laikotarpiu turėjo būti mokamas ne mažesnis nei 174,10 Norvegijos kronos (0,4117 Lt, arba 0,000090 Eur) valandinis atlyginimas, atitinkamai už visą komandiruočių laikotarpį – 31 537,86 Lt (9134 Eur).
  9. Pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalį dienpinigiai, išskyrus su komandiruote susijusias faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi. Ieškovas neginčijo, kad kelionės ir nakvynės išlaidos buvo apmokėtos darbdavės ar jos partnerės Norvegijos įmonės lėšomis. Duomenų apie turėtas faktines maitinimo išlaidas ieškovas nepateikė. Todėl išmokėti dienpinigiai yra įskaičiuojami į mokėtino darbo užmokesčio sumą.
  10. Ieškovui turėjo būti apskaičiuota 31 537,86 Lt (9134 Eur) darbo užmokesčio, tačiau buvo apskaičiuota tik 3792,27 Lt (1098,32 Eur) darbo užmokesčio ir išmokėta 9420 Lt (2728,22 Eur) dienpinigių. Nesumokėto darbo užmokesčio skirtumas yra 27 745,59 Lt (8035,68 Eur). Neišmokėto atlyginimo skirtumas – 21 086,64 Lt (6107,11 Eur). Iš šios sumos atimama 9420 Lt (2728,22 Eur) dienpinigių, šie buvo ieškovui išmokėti. Taigi lieka 11 666,64 Lt (3378,90 Eur) neišmokėta suma, kuri yra priteistina iš atsakovės. Šis skirtumas yra didesnis, negu ieškovui turėjo būti sumokėti dienpinigiai, kurių atsakovė nesumokėjo (1674,01 Eur), todėl atitinkamai įskaičius dienpinigius ieškovui priteistina 3378,90 Eur darbo užmokesčio.
  11. 2014 m. spalio 30 d. ieškovas nutraukė darbo sutartį su atsakove; nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. liepos 20 d. gavo nedarbo draudimo išmokas, vėliau įgijo verslo liudijimą. Atsakovė atleidimo iš darbo dieną liko skolinga ieškovui 3378,90 Eur, t. y. didesnę sumą, nei buvo nustatytas pagal darbo sutartį ieškovo vieno mėnesio vidutinis atlyginimas (minimaliosios mėnesinės algos dydžio), todėl atsakovė turi sumokėti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2014 m. spalio 31 d.) iki visiško atsiskaitymo. Kadangi ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo minimaliosios algos dydžio, tai už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2015 m. liepos 1 d. skaičiuojant po 300 Eur per mėnesį, atitinkamai bendra priteistina suma yra 2341,92 Eur. Nuo 2015 m. liepos 1 d. iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos skaičiuojama po 325 Eur per mėnesį, atitinkamai priteistina suma yra 665,21 Eur. Nuo šio sprendimo priėmimo dienos iki visiško atsiskaitymo su ieškovu priteistina po 15,47 Eur už kiekvieną darbo dieną (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnio 3 dalis).
  12. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2016 m. kovo 3 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą – padidino teismo sprendimu ieškovui iš atsakovės priteistas sumas: 1) neišmokėtą darbo užmokestį ir dienpinigius nuo 3378,90 Eur iki 5307,45 Eur; 2) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. (už 208 darbo dienas) nuo 3007,13 Eur iki 3843,84 Eur; 3) nuo 15,47 Eur darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, skaičiuojamą už kiekvieną darbo dieną nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki visiško atsiskaitymo su ieškovu dienos, iki 18,48 Eur; perskirstė bylinėjimosi išlaidas, kitą teismo sprendimo dalį teismas paliko nepakeistą.
  13. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu 2013 m. balandžio 10 d. UAB „Rembilda“ ir Norvegijos įmonės „Monter Bygg AS“ sutarties aiškinimu, t. y. kad buvo susitarta ir dėl statybos darbų, todėl sprendė, kad ieškovas buvo siunčiamas į komandiruotę statybos darbams atlikti ir jam turėjo būti garantuojamas minimalaus Norvegijoje nustatyto atlyginimo dydžio darbo užmokestis (Direktyva 96/71/EB ir Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  14. Kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdų skaičiavimo apsirikimą. Teismas, teisingai nustatęs darbdavio prievolę išmokėti ieškovui 31 537,86 Lt (9134 Eur) darbo užmokesčio ir įvertinęs, kad darbdavė išmokėjo 3792,27 Lt (1098,32 Eur) ir 9420 Lt (2728,22 Eur), neteisingai nurodė, kad likusi neišmokėta darbo užmokesčio ieškovui suma yra 11 666,64 Lt (3378,90 Eur), nes tikroji teisinga neišmokėta darbo užmokesčio suma yra 18 325,59 Lt (5307,45 Eur). Dėl to didintina ieškovui priteista neišmokėto darbo užmokesčio sumą nuo 3378,90 Eur iki 5307,45 Eur (DK 36 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
  15. Ieškovui nuo 2013 m. lapkričio mėnesio buvo mokamas 1350 Lt (390,99 Eur) pagrindinis darbo užmokestis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo minimalios algos dydžio, ir už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2015 m. liepos 1 d. jam skaičiuotina po 300 Eur per mėnesį vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, neteisinga. Dėl šios priežasties teismo sprendimas keistinas, padidinant priteistą ieškovui iš atsakovės sumą nuo 3007,13 Eur iki 3843,84 Eur už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. (už 208 darbo dienas) ir toliau skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki visiško atsiskaitymo su ieškovu po 18,48 Eur (vietoje 15,47 Eur) (DK 141 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 326 straipsnio 1 dalies  3 punktas).
  16. Pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalį dienpinigiai, išskyrus su komandiruote susijusias faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi. Taigi darbdavio apskaičiuoti ir faktiškai išmokėti ieškovui dienpinigiai (9420 Lt arba 2728,22 Eur) yra įskaičiuojami į darbuotojo, esančio komandiruotėje, darbo užmokestį. Šioje byloje ginčas sprendžiamas tarp darbuotojo ir Lietuvoje registruoto ir veikiančio juridinio asmens pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus, todėl ieškovo nuoroda į Norvegijoje galiojančius teisės aktus, kurie reglamentuoja ginčo teisinį santykį, yra nesvarbi.
  17. Kolegija atmetė atsakovės apeliacinio skundo motyvus dėl mažesnių dienpinigių nustatymo, nurodė, kad kolektyvinė sutartis, nustatanti mažesnių dienpinigių mokėjimą, UAB „Rembilda“ nebuvo sudaryta. Šalių darbo sutartyje nėra nuorodos, kad yra susitarta dėl mažesnių nei įstatymu nustatytų dienpinigių mokėjimo. Darbo sutarties keitimo tvarka turi būti tokia pati, kaip ir jos sudarymo, t. y. susitarimą patvirtinant parašais rašytiniame darbo sutarties tekste. Dėl to negali būti laikoma darbo sutarties pakeitimu darbdavės priimtas įsakymas dėl mokėtinų dienpinigių dydžio keitimo.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl priteisto neišmokėto 5307,45 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių pakeisti, papildomai priteisiant iš atsakovės 4402,23 Eur dienpinigių, priteisti iš atsakovės 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2015 m. vasario 12 d. sprendimu byloje Sähköalojen ammattiliitto ry prieš Elektrobudowa Spólka Akcyjna, C-396/13, pagal kurį dienpinigiai laikytini minimalaus darbo užmokesčio dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tuo atveju, kai jie įskaičiuojami į minimalų darbo užmokestį vietiniams darbuotojams, komandiruotiems atitinkamos valstybės narės viduje, ir vadovaudamasis Direktyvos 96/71/EB nuostatomis padarė išvadą, jog dienpinigiai darbuotojams, siunčiamiems laikinai dirbti kitos valstybės teritorijoje, šiuo atveju – Norvegijoje, pagal sutartį dėl paslaugų teikimo ar darbų atlikimo yra laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komandiruotam darbuotojui, neatsižvelgiant į teisę, taikytiną darbo sutarčiai ar darbo santykiams, turi būti taikomos tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti, norminių teisės aktų, įskaitant praplėstų kolektyvinių šakos ir teritorinės sutarčių, nuostatos. Taigi ieškovui turėjo būti apskaičiuotas Norvegijoje nustatytas minimalus darbo užmokestis ir dienpinigiai už komandiruotėje išbūtą laiką. Byloje nėra įrodymų, kad Norvegijos teises aktuose, kolektyviniuose susitarimuose ar praktikoje nustatyta, jog dienpinigiai laikomi minimalaus atlyginimo darbo užmokesčio dalimi. Nei atsakovas, nei teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus tokiose bylose, šio klausimo neišsiaiškino.
    2. DK 220 straipsnis nustato, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Dienpinigiai nelaikomi darbo užmokesčio dalimi (Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintos Darbuotojų ir valstybės tarnautojų vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos 5.5 punktas). Dienpinigiams, skirtingai nei darbo užmokesčiui, yra taikomos skirtinga apskaičiavimo tvarka ir apmokestinimas, jų paskirtis – skirtinga. Darbo užmokestis yra atlygis už darbuotojo darbą bendrovėje, o dienpinigiai skirti kompensuoti padidėjusioms darbuotojo išlaidoms, atsirandančioms dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintose Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyta, kad dienpinigių išlaidos apskaičiuojamos už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo dienas), taikant finansų ministro nustatytas dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normas. Dienpinigių normas reglamentuoja finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“. Kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę ar Europos ekonominei erdvei priklausančią valstybę atlikti paslaugų, jo atžvilgiu galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas Direktyvoje 96/71/EB. Taip užtikrinama apsauga komandiruojamų darbuotojų, kurie dėl savo, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, padėties (menkesnės galimybės apginti savo teises užsienio šalyje, kalbos nemokėjimo, žinių apie nacionalinius darbo įstatymus trūkumo ir pan.) gali būti lengvai pažeidžiami. Be to, šia direktyva siekiama sukurti sąžiningas konkurencijos sąlygas visiems paslaugų teikėjams, t. y. užtikrinti, kad už ES ribų įsisteigusios įmonės neturėtų palankesnių sąlygų, nei tos, kurios taikomos valstybės narės teritorijoje įsisteigusioms įmonėms. Valstybės narės, kurios teritorijoje yra paslaugų gavėjas, turi užtikrinti, kad nepriklausomai nuo to, kokia teisė taikoma darbo santykiams, paslaugų teikėjas (darbdavys) turi garantuoti komandiruotiems darbuotojams minimalias darbo sutarties sąlygas.
  2. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkinta dalis ieškinio, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. 2013 m. balandžio 10 d. UAB „Rembilda“ ir Norvegijos įmonės „Monter Bygg AS“ sutartis pripažintina prekių pirkimo–pardavimo sutartimi, todėl ieškovo komandiruotė pripažintina paprastuoju komandiravimu, kuriam netaikomos Direktyvoje 96/71/EB įtvirtintos garantijos. Teismai turėjo nustatyti tikruosius nurodytos sutarties šalių ketinimus. Atsakovė sutartyje įvardyta tiekėja, taigi šalys susitarė dėl prekių (namelių), o ne paslaugų teikimo. Pagal šią sutartį atsakovė įsipareigojo parduoti namelius, į kurių kainą įeina ir namelio surinkimo bei pastatymo pirkėjui priklausančiame žemės sklype ant pirkėjo lėšomis įrengtų pamatų kaina. Priedo „A“ nurodyta sąlyga, kad statybos darbams atlikti būtina saugi prieiga prie statybos objekto, kilnojamasis tualetas, pastoliai, elektra, saugi tara įrankiams, kranas (1–3 dienoms), tik patvirtina atsakovės teiginius, jog šia sutartimi ji įsipareigojo parduoti ne namelio pastatymui reikalingas medžiagas, bet ant pirkėjo pastatytų pamatų įrengtą namelį – prekę. Atsakovė remiasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 22 dalimi, 4 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.317 straipsnio 4 dalyje nustatyta pardavėjo pareiga perduoti parduodamus daiktus ir nurodo, kad sutarties 5 punkte „Atsarginės dalys“ nurodoma, jog tiekėjas užtikrina atsarginių dalių pasiūlą taip, kad visuomet galima būtų įprastomis sąlygomis atkurti produktų pirminį ar panašaus lygio funkcionavimą 5 metų laikotarpiui nuo konkretaus produkto pristatymo dienos. Taigi, sutarties objektas – 118 kv. m ploto namai – yra prekė, kurią perduoti pirkėjui yra pardavėjos, t. y. atsakovės, pareiga. Atsižvelgiant į prekės specifiką, t. y. kad nameliai įrengiami ant pirkėjui priklausančių pamatų, pareigą perduoti prekę pardavėja laikoma tinkamai įvykdžiusi tik tada, kai Norvegijoje įrengia namą, o šios perdavimo pareigos atlikimas negali būti pripažįstamas paslaugos teikimu, nes tai yra vieno iš prekės tiekimo etapų – prekės perdavimo – sudėtinė dalis. Taigi, šiuo atveju Direktyvos 96/71/EB nuostatos, įtvirtinančios minimalią darbuotojo teisių apsaugą, t. y. teisę gauti darbo užmokesčio minimumą, garantuotą Norvegijoje paslaugų teikimo laikotarpiu, netaikytinos, nes ieškovas komandiruotės metu neteikė paslaugų. Ieškovo, kaip komandiruoto į užsienį darbuotojo, teisių apsaugai taikytinos tik nacionalinės darbo teisės normos, nustatančios, be kita ko, šias komandiruojamų į užsienį darbuotųjų garantijas: komandiruotam darbuotojui per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis (DK 220 straipsnio 1 dalis), garantuojama darbo laiko apskaita (DK 143 straipsnio 1 dalies 2 punktas), mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos (DK 220 straipsnio 1 dalis). Nebiudžetinių įstaigų darbuotojų komandiruočių išlaidos kompensuojamos pagal Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ nuostatas.
    2. Jei kasacinis teismas nuspręstų taikyti Direktyvą 96/71/EB, tai atsakovė atkreipia dėmesį į jos 3 straipsnio 1 dalį, pagal kurią šio straipsnio 1 dalies c punkte paminėtų minimalių užmokesčio normų sąvoką apibrėžia valstybės narės, į kurios teritoriją darbuotojas yra komandiruojamas, nacionalinės teisės aktai ir (arba) praktika. Šios direktyvos 6 straipsnyje nustatyta, kad, siekiant užtikrinti, jog būtų vykdoma 3 straipsnyje garantuota teisė į darbo sutarties sąlygas, gali būti pradėtos teisminės procedūros toje valstybėje narėje, į kurios teritoriją darbuotojas yra arba buvo komandiruotas, nepažeidžiant, kur taikoma, galiojančių tarptautinių susitarimų dėl jurisdikcijos pradėti procedūras kitoje valstybėje. Taigi, ieškovas, kreipdamasis į Lietuvos Respublikos teismus, pažeidė Direktyvoje 96/71/EB nustatytą teismingumą, nes dėl Norvegijoje mokamo minimalaus darbo užmokesčio priteisimo jis turėjo kreiptis į valstybės, kurios teritorijoje buvo atliekamas darbas, t. y. Norvegijos Karalystės, teismą. Toks teismingumas yra įtvirtintas, siekiant teisingai nustatyti, kokio dydžio minimalaus darbo užmokesčio norma taikoma darbuotojui.
    3. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų nustatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (CPK 808 straipsnio 1 dalis). Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad minimalių darbo užmokesčio normų sąvoką apibrėžia valstybės narės, į kurios teritoriją darbuotojas yra komandiruojamas, nacionalinės teisės aktai ir (arba) praktika. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi iš Norvegijos darbo inspekcijos tarnybos gautu atsakymu, tačiau ji nebuvo supažindinta su visa šios bylos medžiaga, negalėjo įvertinti, koks minimalaus darbo užmokesčio dydis taikomas individualiai ieškovui, todėl nepateikė oficialios išvados šioje byloje. Be to, neaišku, ar Norvegijos darbo inspekcijos tarnyba yra kompetentinga teikti duomenis apie atliekamus darbus ir mokamą darbo užmokestį, t. y. ar pateiktas atsakymas gali būti pripažintas oficialiu rašytiniu įrodymu. Nuo 2002 m. liepos 29 d. santykiams tarp Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės galioja 1970 m. Konvencija „Dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje“, pagal kurios 1 straipsnį tik teismas gali kreiptis į kitos valstybės narės kompetentingą instituciją dėl įrodymų surinkimo. Atsakovės nuomone, teismai pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, nes vadovavosi paprastu rašytiniu dokumentu dėl minimalaus darbo užmokesčio normos (CPK 178, 185 straipsniai). ESTT 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu byloje Tevfik Isbir prieš DB Services GmbH, C-522/12 išaiškinta, kad Direktyva 96/71/EB nesuderintas minimalią apsaugą užtikrinančių imperatyviųjų teisės normų materialinis turinys, todėl jų turinį valstybės narės gali nustatyti laisvai, laikydamosi Sutarties ir bendrųjų Sąjungos teisės principų (2007 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Laval un Partneri Ltd prieš Svenska Byggnadsarbetareförbundet, Svenska Byggnadsarbetareförbundets avdelning 1, Byggettan ir Svenska Elektrikerförbundet, C-341/05). Direktyvoje 96/71 nepateikiamas nė vienas minimalaus darbo užmokesčio apibrėžimo materialaus turinio požymis, jo sudedamąsias dalis, taikant šią direktyvą, reikia nustatyti pagal atitinkamos valstybės narės teisę, tačiau dėl tokio iš teisės aktų ar iš susijusių nacionalinių kolektyvinių sutarčių, ar iš to, kaip šiuos aktus aiškina nacionaliniai teismai, išplaukiančio apibrėžimo neturi būti trukdoma laisvai teikti paslaugas tarp valstybių narių.
    4. Kompensacija, mokama DK 141 straipsnio pagrindu, gali būti mažinama atsižvelgiant į darbuotojui priklausančio laiku neišmokėto darbo užmokesčio dalį, į itin trumpą darbuotojo darbo įmonėje trukmę ir per šį laikotarpį gauto darbo užmokesčio santykį su reikalaujama kompensacijos suma, į įmonės turtinę padėtį ir galimą kitų darbuotojų interesų pažeidimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2015; kt.). Šis teismų praktikoje suformuotas reikšmingų kompensacijai mažinti aplinkybių sąrašas nebaigtinis. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kompensacijos mažinimo galimybę, nors, bylos duomenimis, ieškovas dirbo pas atsakovę tik kiek daugiau nei vienerius metus, į darbo ginčų komisiją kreipėsi praėjus beveik vieneriems metams nuo komandiruotės pabaigos, taip padidindamas laikotarpį, už kurį galėtų būti priteistina vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Atsakovės nuomone, egzistavo teisinis pagrindas sumažinti priteistiną vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, kuri atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis).
  3. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad darbuotojui, komandiruojamam į ES valstybę narę (taip pat – į Europos ekonominei erdvei priklausančią valstybę) atlikti paslaugų, galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas Direktyvoje 96/71/EB, kuri buvo perkelta į Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymas taikomas, kai darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti kitos valstybės narės teritorijoje pagal sutartį dėl paslaugų teikimo ar darbų atlikimo, darbdavio sudarytą su toje valstybėje narėje veikiančiu užsakovu (1 punktas) arba darbdavio įmonės filiale, atstovybėje ar grupės įmonėje (2 punktas). Atsakovė su Norvegijos įmone „Monter Bygg AS“ buvo sudariusi sutartį, pagal kurią buvo vykdomi statybos darbai, kurių galutinis produktas – pastatytas karkasinis namas. Šio susitarimo objektas buvo statybos darbai, t. y. teikiamos paslaugos, kurioms atlikti buvo komandiruojami atsakovės darbuotojai (CK 6.193 straipsnis). Be to, bylos metu paaiškėjo (pirmosios instancijos teisme atsakovė apie tai nutylėjo), kad atsakovė Norvegijoje yra įsteigusi savo padalinį, kuriame dirbo iš Lietuvos komandiruoti darbuotojai.
    2. Pareiga mokėti dienpinigius įtvirtinta DK, Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintose Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse, finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakyme Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes patvirtinimo“. Teisės aktais įtvirtinta teisė darbo sutarties šalims keisti nustatytą dienpinigių dydį, esant vienam iš atvejų, t. y. jeigu tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyje. UAB „Rembilda“ kolektyvinės sutarties nėra, o šalių darbo sutartyje dienpinigių klausimas neaptartas.
    3. Dėl kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką ieškovas nurodo, kad jis dirbo pas atsakovę 1 metus 4 mėnesius ir 25 dienas, ir tai nėra trumpas laiko tarpas. Viešame registre paskelbtais duomenimis, atsakovės finansinė padėtis buvo gera, įmonė dirbo pelningai (2014 m. įmonės apyvarta buvo daugiau kaip 5,5 mln. Lt (1 592 910,10 Eur), 2015 m. – apie 2 mln. Eur). Taigi atsakovė galėjo laiku atsiskaityti su ieškovu, nepažeisdama kitų darbuotojų interesų tiek ieškovo atleidimo dieną, tiek ir vykstant teismo procesui. Atsakovė 2014 m. gruodžio 18 d. pažymoje Nr. 14/12/18 nurodė, kad atsiskaitė su ieškovu, pervesdama lėšas į banko atsiskaitomąją sąskaitą, nurodė pinigų išmokėjimo datas. Tačiau iš ieškovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad šios lėšos nebuvo pervestos. Dėl neišmokėto atlyginimo su atsakove buvo tartasi geruoju, nepavykus taikiai išspręsti šio ginčo, ieškovas savo pažeistas teises gynė įstatymų nustatyta tvarka. Taigi atsakovės teiginiai dėl pavėluoto kreipimosi į darbo ginčų komisiją, taip padidinant laikotarpį, už kurį gali būti priteista vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, yra nepagrįstas. Be to, kompensaciją ieškovas prašė priteisti ne nuo komandiruotės pabaigos, o nuo darbo sutarties pasibaigimo datos, t. y. nuo 2014 m. spalio 30 d.
    4. CPK 29 straipsnyje nustatyta imperatyvi norma, kad juridiniam asmeniui ieškinys pareiškiamas pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre. Viešame registre atsakovo UAB „Rembilda“ buveinė nurodyta Kaune, Šiaurės pr. 4-73.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bylos teismingumo

 

  1. Kasaciniame skunde keliamas netinkamai nustatyto bylos teismingumo klausimas – atsakovė nurodo, kad ieškovas, kreipdamasis į Lietuvos Respublikos teismus, pažeidė 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje nustatytą teismingumą, nes dėl Norvegijoje mokamo minimalaus darbo užmokesčio priteisimo jis turėjo kreiptis į valstybės, kurios teritorijoje buvo atliekamas darbas, t. y. Norvegijos Karalystės, teismą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti nagrinėti šią bylą kaip neteismingą Lietuvos teismams. Šį kasacinio teismo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
  2. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, t. y. jų iš naujo nenustato, tik patikrina, ar teismai, nustatydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė CPK teisės normas.
  3. Bylos duomenimis, ją nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nei ieškovas, nei atsakovė Lietuvos teismo jurisdikcijos neginčijo, šis klausimas nebuvo apeliacijos dalykas. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.
  4. Kadangi byla turi užsienio elementą, o atsakovės buveinės vieta yra Europos Sąjungos valstybėje narėje (Lietuvoje), aktualus Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamentas Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Šio teisės akto 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, į kurį atvyksta atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jeigu atsakovas atvyko į teismą siekdamas užginčyti jurisdikciją arba jeigu pagal 24 straipsnį kitas teismas turi išimtinę jurisdikciją (tokios aplinkybės byloje nenustatytos).
  5. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad jurisdikcijos taisyklė, grindžiama atsakovo atvykimu į teismą, taikoma visose bylose, kuriose teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcija neatsiranda kitų reglamento nuostatų pagrindu. Ši nuostata taikoma ir tada, kai ieškinys teisme pareiškiamas nesilaikant šio reglamento nuostatų, ir reiškia, kad atsakovo atvykimas į teismą gali būti laikomas nebyliu sutikimu su teismo, kuriame pareikštas ieškinys, jurisdikcija, vadinasi, ir susitarimu dėl jo jurisdikcijos (ESTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo byloje Česka podnikatelska pojišovna as, Vienna Insurance Group prieš Michal Bilas, C-111/09, 21 punktas; 2014 m. vasario 27 d. sprendimo byloje Cartier parfums-lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances, C-1/13, 34 punktas; 2016 m. kovo 17 d. sprendimo byloje Taser International prieš SC Gate 4 Business SRL, Cristian Mircea Anastasiu, C-175/15, 21 punktas). Iš 1968 m. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo 18 straipsnio, t. y. nuostatos, kuri iš esmės identiška Reglamento Nr. 1215/2012 26 straipsniui, tikslo išplaukia, kad, jeigu jurisdikcija nebuvo ginčijama (nustatyta) prieš pateikiant atsikirtimus dėl bylos esmės, ji bet kuriuo atveju negali būti ginčijama (nustatoma) po to, kai pateikiamos pastabos, kurios pagal nacionalinę proceso teisę laikytinos pirmaisiais teismui, į kurį kreiptasi, skirtais gynybos argumentais (ESTT 1981 m. birželio 24 d. sprendimo byloje Elefanten Schuh prieš Pierre Jacqmain, 150/80, 16 punktas; 2013 m. birželio 13 d. sprendimo byloje Goldbet Sportwetten, C-144/12, 37 punktas).
  6. Atsakovė argumentą dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nebuvimo grindžia Direktyvos 96/71/EB 6 straipsniu – mano, kad jurisdikcija šiuo pagrindu priklauso Norvegijos teismams. Teisėjų kolegija laiko atsakovės argumentus šiuo klausimu nepagrįstais.
  7. Direktyvos 6 straipsnyje reglamentuota, kad, siekiant užtikrinti, jog būtų vykdoma 3 straipsnyje garantuota teisė į darbo sutarties sąlygas, gali būti pradėtos teisminės procedūros toje valstybėje narėje, į kurios teritoriją darbuotojas yra arba buvo komandiruotas, nepažeidžiant, kur taikoma, galiojančių tarptautinių susitarimų dėl jurisdikcijos pradėti procedūras kitoje valstybėje. 
  8. Direktyvos 6 straipsnyje, viena vertus, įtvirtinta nuostata dėl jurisdikcijos, suteikianti teisę valstybės narės, į kurią darbuotojas yra arba buvo komandiruotas, teismams nagrinėti bylą, susijusią su reikalavimais, kylančiais iš Direktyvos 3 straipsnio, kita vertus, šiame straipsnyje įtvirtinta teisės norma, suteikianti prioritetą kitiems teisės aktams minėtos Direktyvoje įtvirtintos taisyklės atžvilgiu.
  9. Iš šios teisės normos konstrukcijos ir tikslo – apsaugoti darbuotojo teises – negalima daryti išvados, kad joje įtvirtinta išimtinės jurisdikcijos taisyklė. Priešingai, pati normos lingvistinė konstrukcija rodo tai, kad joje nustatyta tik papildoma jurisdikcijos taisyklė, leidžianti („gali būti“) bylinėtis atitinkamos valstybės teisme.  
  10. Antra, šiame straipsnyje vartojama sąvoka „gali būti pradėtos teisminės procedūros“ apima tiek darbuotojo, tiek darbdavio ieškinius kitai darbo sutarties šaliai. Jau minėta pirmenybę kitiems dokumentams suteikianti teisės norma lemia tai, kad Direktyvos 6 straipsnyje įtvirtinta papildoma jurisdikcijos taisyklė nekeičia galiojančiuose tarptautiniuose susitarimuose įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių.
  11. Pagal nacionalinę proceso teisę tarptautinės jurisdikcijos taisyklių pažeidimas, net jei toks ir būtų nustatytas, nėra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
  12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus dėl bylos teismingumo nenustatyta.

 

              Dėl 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje taikymo

 

  1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas Direktyvoje 96/71/EB. Direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
  2. Europos ekonominės erdvės jungtinio komiteto 1998 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 37/98 Direktyva 96/71/EB buvo įtraukta į Europos ekonominės erdvės susitarimo XVIII priedą. Taigi direktyva aktuali teisiniams santykiams tiek su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, tiek su Europos ekonominės erdvės šalimis, kurios nėra Europos Sąjungos valstybės narės.
  3. Direktyvos 96/71/EB taikymo sritis apibrėžta jos 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją pagal šio straipsnio 3 dalį.
  4. Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ši direktyva taikoma tada, kai šio straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės imasi vienos iš šių tarpvalstybinių priemonių: a) savo sąskaita komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją ir duoda jiems nurodymus, vadovaudamosi sutartimi, sudaryta tarp darbuotojus komandiruojančios įmonės ir toje valstybėje narėje veikiančios šalies, kuriai bus teikiamos paslaugos, su sąlyga, kad komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas saistomi darbo santykiais; kt.
  5. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad: 1) atsakovė (darbdavė) yra Europos Sąjungos valstybėje narėje (Lietuvoje) įsteigta įmonė; 2) darbuotojas komandiruotas į Europos ekonominės erdvės valstybės (Norvegijos) teritoriją; 3) darbuotoją ir darbdavę komandiravimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 4) tarp atsakovės ir Norvegijos įmonės „Monter Bygg AS“ egzistavo sutartiniai teisiniai santykiai; 5) ieškovas komandiruotas atsakovės lėšomis, vykdė jos nurodymus, kad įgyvendintų darbdavės sutartimi prisiimtus įsipareigojimus Norvegijos įmonei. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės atitinka Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl jos taikymui tampa aktuali šios nutarties 41 punkte nurodyto valstybėje narėje įsisteigusių įmonių darbuotojų komandiravimo pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą apibrėžtis, t. y. sprendžiant dėl Direktyvos 96/71/EB nuostatų taikymo šioje byloje aktualu nustatyti, ar tenkinama ieškovo komandiravimo į Norvegiją „pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą“ sąlyga.
  6. Vertindama Direktyvos 96/71/EB tekstą teisėjų kolegija sprendžia, kad visi darbai, susiję su statyba, patenka į jos taikymo sritį. Direktyvos 96/71/EB priede nurodyta, kad Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies antrojoje įtraukoje nurodyta veikla apima visus darbus, susijusius su statyba, remontu, priežiūra, pastatų rekonstravimu ar griovimu, visų pirma: faktinius statybos darbus (3 punktas), surenkamųjų elementų surinkimą ir išmontavimą (4 punktas),  įrengimą arba instaliavimą (5 punktas). Taigi darbas statybų sektoriuje, įskaitant faktinius statybos darbus, surenkamų elementų surinkimą, įrengimą arba instaliavimą, patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį. Tokia išvada atitinka ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką (ESTT 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Laval un Partneri Ltd prieš Svenska Byggnadsarbetareförbundet, Svenska Byggnadsarbetareförbundets avdelning 1, Byggettan ir Svenska Elektrikerförbundet, C-341/05).
  7. Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje išimtį iš komandiruojamiems darbuotojams taikomo teisinio režimo, nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos b ir c punktai (t. y. nuostatos dėl minimalių metinių atostogų trukmės ir minimalių užmokesčio normų, įskaitant viršvalandžių apmokėjimo normas) netaikomi, jei gaminio pradinį surinkimą ir (arba) pirmąjį instaliavimą atlieka gaminį tiekiančios įmonės kvalifikuoti darbuotojai ir (arba) specialistai, kai tai yra numatyta prekių tiekimo sutartyje ir yra būtina, norint naudotis patiektu gaminiu ir kai jų komandiruotės laikas neviršija aštuonių dienų. Ši nuostata netaikoma priede išvardytiems statybos darbams.
  8. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 44, 45 punktuose nurodytomis Direktyvos 96/71/EB nuostatomis, konstatuoja, kad situacija, kai iš vienos Europos Sąjungos valstybės narės į kitą valstybę narę (Europos ekonominės erdvės šalį) yra tiekiamas „gaminys“, kurį surinkti ar instaliuoti prekių tiekimo sutartyje nustatyta tvarka siunčiami darbuotojai, yra laikoma patenkančia į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį. Šios nutarties 45 punkte nurodytiems atvejams Direktyvoje 96/71/EB yra įtvirtinta išimtis, netaikoma statybos darbams.
  9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas buvo išsiųstas į komandiruotes Norvegijoje, nurodant komandiruotės tikslą – namo paketo surinkimas. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 42, 44 punktais, laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad UAB „Rembilda“ ir Norvegijos įmonės „Monter Bygg AS“ sutartis nelaikytina vien tik pirkimo–pardavimo sutartimi; joje yra nurodyti namelių statybos darbai (2013 m. balandžio 10 d. sutarties A priedas). Taigi ieškovas komandiruotės metu atliko darbą – statė namelius iš pagamintų detalių, t. y. buvo komandiruotas dirbti kitoje valstybėje pagal darbdavio sudarytą paslaugų sutartį.
  10. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas atitiko ir Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šioje direktyvoje „komandiruotasis darbuotojas“ – tai darbuotojas, kuris ribotą laiką dirba kitos valstybės narės nei tos, kurioje jis paprastai dirba, teritorijoje. Šioje direktyvoje darbuotojo apibrėžimas yra nustatomas pagal valstybės narės, į kurios teritoriją darbuotojas yra komandiruojamas, teisę. Norvegijos 2005 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. 62 Dėl darbo aplinkos, darbo valandų ir darbuotojų apsaugos, t. t. (toliau – Darbo aplinkos įstatymas) 1–7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komandiruotu darbuotoju laikomas darbuotojas, kuris ribotą laiko tarpą dirba valstybėje, kitoje nei ta, su kuria yra įprastai susijęs darbo santykiais. Darbo aplinkos įstatymo 1–8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo tikslais darbuotojas reiškia bet ką, kas atlieka darbą tarnaudamas kitam.
  11. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija atmeta atsakovės kasacinio skundo argumentus, kad šalių teisiniam santykiui netaikytinos Direktyvos 96/71/EB nuostatos ir atitinkamai Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-199 redakcija), kuriuo jos buvo įgyvendintos Lietuvoje.

 

              Dėl užsienio teisės taikymo

             

  1. Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog nepriklausomai nuo to, kokia teisė yra taikoma darbo santykiams, 1 straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės (valstybėje narėje įsisteigusios įmonės, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją) garantuoja į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo sutarties sąlygas dėl toliau nurodytų dalykų, kuriuos toje valstybėje narėje, kurioje darbas yra atliekamas, reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai ir (arba) kolektyvinės sutartys ar arbitražo sprendimai, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais, kaip numatyta šio straipsnio 8 dalyje, jeigu jie yra susiję su priede (žr. šios nutarties 47 punktą) išvardyta veikla: c) dėl minimalių užmokesčių normų, įskaitant viršvalandžių apmokėjimo normas; kt.
  2. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad komandiruotam darbuotojui, neatsižvelgiant į teisę, taikytiną darbo sutarčiai ar darbo santykiams, turi būti taikomos tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti, norminių teisės aktų, įskaitant praplėstų kolektyvinių šakos ir teritorinės sutarčių, nuostatos dėl minimalaus darbo užmokesčio, įskaitant apmokėjimą už viršvalandinį darbą.
  3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis iure novit curia (teismas žino teisę) principu, aiškintis tenka bylą nagrinėjančiam teismui. CK 1.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiga teismui ex officio (pagal pareigas) taikyti, aiškinti bei nustatyti užsienio teisės turinį kyla tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015).
  4. Renkant informaciją apie užsienio teisės turinį taikytina Europos Konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę. Šios konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susitariančios šalys, remdamosi šios konvencijos nuostatomis, įsipareigoja teikti viena kitai informaciją apie savo teisę, civilinį ir komercinį procesą bei teismų sistemos organizavimą. Pavedimą suteikti informaciją visuomet turi pateikti teisminė institucija, net jei projektas joje ir nebuvo rengiamas; pavedimas gali būti pateiktas tik faktiškai pradėjus procesą (3 straipsnio 1 dalis).
  5. Direktyvos 96/71/EB 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tam, jog ši direktyva būtų įgyvendinta, valstybės narės, laikydamosi nacionalinės teisės aktų ir (arba) praktikos, paskiria vieną ar kelias ryšio palaikymo tarnybas arba vieną ar kelias kompetentingas nacionalines institucijas. Kompetentingų institucijų tarpusavio administracinį bendradarbiavimą reglamentuoja ir 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą.
  6. Pagal Norvegijos Karalystės 2005 m. gruodžio 16 d. įstatymo dėl komandiruotų darbuotojų 3 straipsnį Norvegijos darbo inspekcijos tarnyba, kaip ryšių palaikymo tarnyba, teikia informaciją apie nuostatas ir sąlygas, taikomas komandiruotam darbuotojui. Norvegijos darbo inspekcijos tarnyba bendradarbiauja su atitinkamomis ryšių palaikymo tarnybomis Europos ekonominės erdvės valstybėse.
  7. Nagrinėjamoje byloje teismai nesikreipė į Norvegijos darbo inspekcijos tarnybą ar kitą Norvegijos instituciją tam, kad išsiaiškintų bylai svarbią informaciją apie Norvegijos teisės aktais nustatytą minimalaus darbo užmokesčio normą. Teismai rėmėsi ieškovo į bylą pateiktais Norvegijos darbo inspekcijos tarnybos duomenimis, kad ieškovo atliktas darbas priskiriamas statybos sektoriui ir minimalus valandinis kvalifikuoto darbininko atlyginimas ginčo metu buvo 174,10 Norvegijos kronos.
  8. Atsakovė kasaciniame skunde nenurodo, kad byloje buvo neteisingai nustatyta minimalaus užmokesčio norma Norvegijoje, t. y. neginčija ieškovo į bylą pateikto Norvegijos darbo inspekcijos tarnybos dokumento turinio, jame pateiktų duomenų, bet kelia teismų nevykdytos Norvegijos teisės sužinojimo pareigos pažeidimo klausimą.
  9. Byloje nesant duomenų, kad minimalaus užmokesčio norma Norvegijoje nustatyta neteisingai, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, nors ir netiesiogiai, bet gavę nagrinėjamai bylai išspręsti ieškovo pateiktus reikalingus duomenis iš Norvegijos darbo inspekcijos tarnybos, minėta, įgaliotos teikti tokią informaciją (žr. šios nutarties 54, 55 punktai) apie Norvegijoje nustatytą minimalaus užmokesčio normą, pagrįstai rėmėsi nurodytais duomenimis spręsdami tarp šalių kilusį ginčą. Tokia išvada atitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principus.

 

              Dėl dienpinigių komandiruojamam į užsienio valstybę darbuotojui mokėjimo

 

  1. Ieškovas, nesutikdamas su teismų atliktu dienpinigių įskaičiavimu į mokėtiną darbo užmokestį, nurodo, kad teismai turėjo taikyti Norvegijos teisės normas.
  2. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komandiruotam darbuotojui, neatsižvelgiant į teisę, taikytiną darbo sutarčiai ar darbo santykiams, turi būti taikomos tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti, norminių teisės aktų, įskaitant praplėstų kolektyvinių šakos ir teritorinės sutarčių, nuostatos: 1) dėl maksimalaus darbo laiko ir minimalaus poilsio laiko trukmės; 2) dėl minimalių kasmetinių mokamų atostogų trukmės; 3) dėl minimalaus darbo užmokesčio, įskaitant apmokėjimą už viršvalandinį darbą; 4) dėl laikino įdarbinimo įmonių darbuotojų darbo sąlygų; 5) dėl darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygų, higienos normų; 6) dėl jaunų asmenų, nėščių, neseniai pagimdžiusių ir krūtimi maitinančių moterų apsaugos darbe; 7) draudžiančios diskriminaciją darbe. Taigi tik nurodytais klausimais yra taikoma tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti, norminių teisės aktų nuostatos; dienpinigių mokėjimas šia teisės norma nereglamentuojamas.
  3. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dienpinigiai, išskyrus su komandiruote susijusias faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi. Ši nuostata atitinka Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalį.
  4. Bylos duomenimis, ieškovas neginčijo, kad kelionės ir nakvynės išlaidos buvo apmokėtos. Duomenų apie turėtas faktines maitinimo išlaidas ieškovas nepateikė. Ieškovui atsakovė išmokėjo 9420 Lt (2728,22 Eur) dienpinigių.
  5. Teisėjų kolegija, remdamasi nutarties 60, 61 punktuose nurodytomis teisės normomis, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog komandiruotam į užsienį ieškovui išmokėti dienpinigiai turėjo būti įskaičiuoti į mokėtiną darbo užmokestį. Taigi teismų sprendimas sumažinti priteistiną iš atsakovės ieškovui darbo užmokestį jam išmokėta 9420 Lt (2728,22 Eur) dienpinigių suma yra pagrįstas.

 

              Dėl darbuotojui priteistinos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką mažinimo

 

  1. DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis).
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalis nustato kompensuojamąjį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008).
  3. Reikšminga priežastimi, sudarančia pagrindą mažinti darbuotojui priteistiną išmoką už uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju laiką, be kita ko, pripažįstama ir trumpa darbo santykių trukmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012; kt.).
  4. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai turėjo mažinti ieškovui priteistiną išmoką už uždelsimo atsiskaityti laiką, nes ieškovas dirbo pas atsakovę tik kiek daugiau nei vienerius metus, be to, į darbo ginčų komisiją kreipėsi praėjus beveik vieneriems metams nuo komandiruotės pabaigos, taip padidindamas laikotarpį, už kurį galėtų būti priteistina vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.
  5. Bylos duomenimis, ieškovas pas atsakovę dirbo vienerius metus ir daugiau nei keturis mėnesius. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis terminas neteikia pagrindo konstatuoti trumpą darbo santykių trukmę ir atitinkamai mažinti priteistiną išmoką už uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju laiką.
  6. Atsakovė taip pat nepagrįstai teigia, kad ieškovo pavėluotas kreipimasis į darbo ginčų komisiją lėmė priteistinos kompensacijos dydį, nes ji apskaičiuota ne nuo ieškovo komandiruotės pabaigos, o nuo darbo sutarties nutraukimo dienos. Be to, į darbo ginčų komisiją su prašymu nagrinėti individualų darbo ginčą ieškovas kreipėsi nepraėjus 3 mėnesių terminui nuo jo atleidimo iš darbo dienos (DK 289 straipsnio 1 dalis).
  7. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjusieji teismai tinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nebuvo pagrindo mažinti ieškovui iš atsakovės priteistiną išmoką už uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju laiką.             
  8. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Kasaciniame teisme patirta 6,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2016 m. gruodžio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinant kasacinių skundų šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorių, iš kiekvieno jų priteisiant po 3,05 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).
  2. Ieškovas kasaciniu skundu prašo priteisti iš atsakovės 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (šias išlaidas patvirtinantis dokumentas nepateiktas). Ieškovas nepateikė prašymo priteisti išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti atlyginimą. Atsakovė prašo priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas, pateikė 206 Eur žyminio mokesčio apmokėjimą patvirtinantį dokumentą. Atsižvelgiant į tai ir netenkinant kasacinių skundų, konstatuotina, kad šalys neturi teisės į kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės UAB „Rembilda“ (į. k. 301107563) po 3,05 Eur (tris Eur 5 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                      Andžej Maciejevski

 

 

                                                                      Antanas Simniškis

 

 

                                                                      Dalia Vasarienė