Civilinė byla Nr. 3K-3-445-248/2016

Teisminio proceso Nr. 2-19-3-00716-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.1; 1.3.7.5.1;

1.3.7.5.5; 1.3.7.7; 1.3.7.8

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viskas už vieną eurą“ ieškinį atsakovėms O. B. (buvusi Č.) ir I. M. dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojų visišką materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė (kreditorė) pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo prašė iš atsakovių (skolininkių) solidariai priteisti 33 533,80 Lt (9712,06 Eur) skolos už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. gegužės mėn., 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. įsakymu pareiškimas buvo patenkintas. Atsakovėms pareiškus prieštaravimus dėl minėto teismo įsakymo, ieškovė teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi buvo informuota dėl ieškinio pareiškimo ir jo nepareiškimo teisinių padarinių. Vykdydama nutarties nurodymus, ieškovė pareiškė ieškinį.
  4. Ieškovė prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovių 33 533 Lt (9711,83 Eur) žalos atlyginimo, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinys buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 253 straipsnio 5 ir 6 punktų, 255 straipsnio 3 punkto nuostatomis. Ieškovė nurodė, kad atsakovės dirbo pas ieškovę, su jomis buvo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarys. Dėl atsakovių netinkamai vykdomų pareigų ir darbo funkcijų ieškovei buvo padaryta žala, kurią visiškai atlyginti privalo atsakovės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Jurbarko rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad darbo ir individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartys su atsakove I. M. buvo sudarytos 2007 m. rugpjūčio 10 d., o su atsakove O. B. – 2009 m. lapkričio 11 d.; 2009 m. lapkričio 11 d. su atsakovėmis buvo sudaryta sutartis dėl darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės; atsakovės buvo supažindintos su UAB „Viskas už vieną eurą“ Klientų aptarnavimo specialisto pareiginiais nuostatais ir Darbo tvarkos taisyklėmis; ieškovės 2012 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 12/03/29-1 buvo sudaryta inventorizacijos komisija, į kurią įėjo ir atsakovės; 2012 m. balandžio 2 d. inventorizacijos aktu nustatytas 33 533,80 Lt (9712,06 Eur) trūkumas; darbo sutartis su atsakove O. B. nutraukta 2012 m. balandžio 10 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą; įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi paliktas nenagrinėtas atsakovės O. B. ieškinys ieškovei dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.
  3. Teismas taip pat nustatė, kad prašomą priteisti iš atsakovių žalą ir jos dydį ieškovė įrodinėja inventorizacijos aktais, prekių apyskaita, vidiniais prekių važtaraščiais, 2012 m. rugsėjo 24 d. pažyma apie nuo 2009 m. lapkričio 10 d. susidariusį 33 533,80 Lt (9712,06 Eur) trūkumą.
  4. Teismas, įvertinęs Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (toliau – Inventorizacijos taisyklės), ir UAB „Viskas už vieną eurą“ inventorizacijos taisyklių nuostatas, taip pat ieškovės įmonėje atliktų inventorizacijų aktus, padarė išvadą, kad atliekant 2009 m. lapkričio 10 d. inventorizaciją atsakovė O. B. negalėjo joje dalyvauti, nes darbo sutartis su ja buvo sudaryta ir pas ieškovę ji pradėjo dirbti tik 2009 m. lapkričio 11 d.; atliekant 2012 m. balandžio 2 d. inventorizaciją joje negalėjo dalyvauti komisijos narė G. J., nes ji tuo metu atostogavo. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad 2009 m. lapkričio 10 d. ir 2012 m. balandžio 2 d. inventorizacijos buvo atliktos pažeidžiant Inventorizacijos taisyklėse nustatytą tvarką. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovės būtų supažindintos su inventorizacijos atlikimo tvarka ir taisyklėmis ir kad nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2012 m. balandžio 2 d. parduotuvėje būtų atliekamos periodinės inventorizacijos teisės aktų nustatyta tvarka.
  5. Įvertinęs ikiteisminio tyrimo, nutraukto 2014 m. rugpjūčio 19 d., medžiagą ir specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad prekių trūkumas susidarė laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. balandžio 2 d., teismas padarė išvadą, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, iš kurių būtų galima pripažinti, kad trūkumas susidarė būtent ieškinyje nurodytu laikotarpiu.
  6. Teismas pažymėjo, kad kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartis su atsakovėmis buvo sudaryta tik 2009 m. lapkričio 11 d., tačiau duomenų, išskyrus 2009 m. lapkričio 10 d. inventorizacijos aktą, kuris buvo sudarytas dar iki atsakovės O. B. įdarbinimo, kokios materialinės vertybės buvo perduotos atsakovėms, byloje nėra. Nei ikiteisminiam tyrimui, nei teismui nebuvo pateikti prekių inventorizacijos aprašai, kuriuose būtų surašytos rastos (perduotos) prekės pagal pavadinimus, taip pat nėra duomenų apie pinigų inventorizavimą.
  7. Teismas, įvertinęs telefoninius pokalbius, kurie buvo stenografuoti ikiteisminio tyrimo metu, nenustatė, kad atsakovės kokiais nors tyčiniais veiksmai siekė sau naudos ir dėl to parduotuvėje galėjo susidaryti trūkumas. Teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovėms nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos dirbti ir parduotuvėje nebuvo užtikrintos elementarios saugumo priemonės: nebuvo signalizacijos, raktą nuo patalpų turėjo kiti asmenys (patalpų savininkė), inventorizacijos buvo atliekamos tik formaliai, o nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2012 m. balandžio 2 d. jos apskritai nebuvo atliekamos; materialinės vertybės (prekės) atsakovėms buvo perduodamos padrikai, iškraunant dėžes tiesiog gatvėje prie parduotuvės. Ieškovė šių aplinkybių nepaneigė ir iš esmės jas pripažino (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 187 straipsnis).
  8. Įvertinęs visų pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad prekių trūkumas ir ieškovės nurodoma žala nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2012 m. balandžio 2 d. atsirado ne dėl atsakovių kaltės.
  9. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 3 d. sprendimu panaikino Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovių ieškovei solidariai 9711,83 Eur materialinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – po 379,56 Eur iš kiekvienos atsakovės.
  10. Kolegija nustatė, kad pagal ieškovės 2012 m. gegužės 2 d. pažymą atsakovių žinioje turėjo būti 147 155,55 Lt (42 619,19 Eur) vertės materialinių vertybių likutis, tačiau, atlikus materialinių vertybių skaičiavimą, nustatytas 33 533,80 Lt (9712,06 Eur) vertės prekių trūkumas. Šios pažymos išvadų teisingumą, kolegijos vertinimu, patvirtina 2012 m. balandžio 2 d. inventorizacijos aktas (jame nustatytas 33 533,80 Lt (9712,06 Eur) vertės prekių trūkumas) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2013 m. gruodžio 4 d. išvada Nr. 11-2151 (13) (joje nurodyta, kad nuo 2007 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. balandžio 2 d. susidarė 32 073,72 Lt (9289,19 Eur) vertės prekių trūkumas).
  11. Kolegija taip pat nustatė, kad atsakovės buvo supažindintos su 2012 m. balandžio 2 d. inventorizacijos aktu: atsakovė O. B. šį aktą ir jo priedą pasirašė ir su juose nurodytais duomenimis sutiko; atsakovei I. M. šis aktas buvo įteiktas kartu su 2012 m. balandžio 3 d. reikalavimu pasiaiškinti.
  12. Kolegija sprendė, kad ieškovė įrodė, jog jai laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. balandžio 2 d. padarytos žalos dydis sudaro 33 533,85 Lt (9712,07 Eur).
  13. Atsižvelgdama į tai, kad su atsakovėmis buvo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys, darbuotojos buvo pasirašytinai supažindintos su ieškovės generalinės direktorės 2005 m. rugsėjo 5 d. įsakymu patvirtintais Klientų aptarnavimo specialisto pareiginiais nuostatais Nr. 4, taip pat įvertinusi minėtų dokumentų nuostatas, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog atsakovės turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad jos prisiėmė pareigą atlyginti darbdavei visą žalą už joms patikėtų ir perduotų ieškovei priklausančių materialinių vertybių neišsaugojimą.
  14. Kolegija nesutiko su atsakovių argumentu, kad materialinių vertybių trūkumas galėjo susidaryti dėl netinkamos materialinių vertybių apskaitos, nes visos prekės, išskyrus maišelius ir elementus, buvo įtraukiamos į apskaitą ne pagal pavadinimą, o pagal prekės vertę. Kolegijos vertinimu, nurodytą materialinių vertybių apskaičiavimo tvarką (prekės apskaičiuojamos ne pagal pavadinimą, o pagal jų vertę) patvirtina ieškovės vykdomas verslo modelis (visos prekės, išskyrus nedideles išimtis, parduodamos už vieną eurą) ir ieškovės inventorizacijos taisyklių 10 punktas.
  15. Kolegija nustatė, kad atsakovės (tiek abi kartu, tiek viena atsakovė I. M.), dirbdamos ieškovės bendrovėje ir žinodamos patvirtintą darbdavės materialinių vertybių apskaitos tvarką bei vykdydamos joms pavestas darbo pareigas, nustatytas Klientų aptarnavimo specialisto pareiginių nuostatų 5–5.4 punktuose, pildė buhalterinės apskaitos dokumentus, kontroliavo ir sekė prekių likučius. Prekių apskaitos tvarka atsakovėms buvo žinoma, jos neprieštaravo dėl ieškovės nustatytos materialinių vertybių apskaitos, pasirašė prekių ataskaitos dokumentus (inventorizacijos aktus), kurių pagrindu buvo nustatytas ginčo turto trūkumas. Taigi, kolegijos vertinimu, atsakovės iš esmės pripažino materialinių vertybių trūkumo sumą.
  16. Kolegija sutiko, kad ieškovės bendrovėje inventorizacijos taisyklės, pagal kurias prekių likučiai yra vedami pinigine išraiška, neatitiko Inventorizacijos taisyklių 58 punkto reikalavimo, kuriame nurodyta, kad prekės surašomos pagal pavadinimus. Tačiau, kolegijos vertinimu, minėtas Inventorizacijos taisyklių pažeidimas nesudaro pagrindo atleisti atsakovės nuo materialinės atsakomybės.
  17. Įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu atliktos Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekonominių ekspertizių skyriaus vyriausiosios ekspertės 2013 m. gruodžio 4 d. išvadoje nurodytus duomenis, kolegija sprendė, kad byloje įrodyta, jog nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2012 m. balandžio 2 d. ieškovės parduotuvėje prekių (lėšų) trūkumas sudarė 32 073,72 Lt (9289,19 Eur).
  18. Kolegija laikė teisiškai nepagrįstu atsakovių argumentą, kad ieškovė ilgą laiką neatliko inventorizacijos, t. y. nesilaikė inventorizacijų atlikimo periodiškumo. Kolegija nurodė, kad, remiantis bendrovės inventorizacijos taisyklių 3 punktu, planinės inventorizacijos įmonėje atliekamos ne rečiau kaip kartą per trejus metus, neplaninės inventorizacijos atliekamos keičiantis daugiau nei 51 proc. materialiai atsakingų asmenų arba kitais taisyklėse nustatytais atvejais, kurių per atsakovių darbo laiką nebuvo. Todėl kolegija padarė išvadą, kad byloje nėra nuginčytas ieškovės argumentas, jog įmonėje inventorizacijos atliekamos pagal Inventorizacijos taisyklėse ir bendrovėje nustatytą tvarką, kuri ginčo atveju nebuvo pažeista.
  19. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės neinformavo ieškovės apie aplinkybes, dėl kurių nebūtų užtikrinamas atsakovėms perduotų materialinių vertybių saugumas, padarė išvadą, jog atsakovės neįrodė savo teiginių apie tai, kad ieškovė neužtikrino reikiamos patalpų apsaugos, į parduotuvę ne darbo laiku galėjo patekti pašaliniai asmenys (CPK 12, 178 straipsniai).
  20. Kolegija sprendė, kad 9711,83 Eur (33 533 Lt) žala ieškovei atsirado dėl atsakovių netinkamai atliktos materialinių vertybių apsaugos ir apskaitos, dėl jų aplaidžių veiksmų, individualios ir kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutarčių reikalavimų nesilaikymo, dėl ieškovės įmonėje galiojančių lokalinių aktų (Klientų aptarnavimo specialisto pareiginių nuostatų) reikalavimų pažeidimo, todėl jos privalo ją atlyginti ieškovei solidariai (DK 253 straipsnio 5, 6 punktai, 255 straipsnio 3 punktas, CK 6.279 straipsnio 1 dalis).
  21. Tenkinusi ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kolegija taip pat priteisė ieškovei iš atsakovių 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu atsakovė I. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas, pažeisdamas CPK 12, 177, 178, 183, 185 straipsnių nuostatas ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuluotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovei padarytos žalos dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; kt.). 2012 m. balandžio 2 d. inventorizacijos akte ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2013 m. gruodžio 4 d. išvadoje yra nurodyti skirtingi materialinių vertybių trūkumo dydžiai: pagal inventorizacijos aktą trūkumas yra 33 533,80 Lt (9712,06 Eur), o pagal specialisto išvadą – 32 073,72 Lt (9289,19 Eur). Teismas šio įrodymų tarpusavio prieštaravimo neanalizavo, nevertino ir dėl jo nepasisakė, tačiau šiuos įrodymus laikė patvirtinančiais atsakovių ieškovei padarytos žalos dydį. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo materialinių vertybių, dėl kurių susidarė trūkumas, perdavimo atsakovėms faktą. Byloje nėra įrodymų, kuriais būtų patvirtinta, kiek, kada ir kokių vertybių ieškovė perdavė atsakovėms. Būtent inventorizacija yra teisinis pagrindas, konstatuojantis padarytą žalą ir jos dydį, už inventorizacijos atlikimą yra atsakinga ieškovė. Tačiau 2012 m. balandžio 2 d. inventorizacijos aktas, kuriuo rėmėsi teismas, konstatuodamas žalos dydį, neatitinka Inventorizacijos taisyklėse nustatytų reikalavimų. Todėl šis aktas, kaip pagrindinis žalą ir jos dydį galintis patvirtinti įrodymas, turėjo būti vertintinas kritiškai ir negalėjo būti pripažintas tinkamu ir pakankamu.
    2. Teismas, netinkamai taikydamas DK 256 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuluotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad su atsakovėmis sudarytų visiškos materialinės atsakomybės sutarčių sąlygos leido joms aiškiai suprasti, jog jos prisiėmė pareigą atlyginti darbdavei visą žalą už joms perduotų materialinių vertybių neišsaugojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012; 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2012; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2013; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/313/2015). Minėtose sutartyse nebuvo tiksliai ir aiškiai nurodytų visiškos materialinės atsakomybės objektų – atsakovėms perduodamų materialinių vertybių, šių vertybių sąrašas taip pat nenurodytas jokiame ieškovės vidiniame dokumente. Be to, ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių konkrečių materialinių vertybių perdavimą atsakovėms joms pradėjus dirbti ar pasirašant visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Taigi byloje nėra įrodyta viena būtinųjų visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų – konkrečių materialinių vertybių perdavimo faktas, o pačios visiškos materialinės atsakomybės sutartys neatitinka DK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Minėtomis sutartimis ieškovė, kaip darbdavė, neprisiėmė jokių konkrečių įsipareigojimų, kurie padėtų atsakovėms saugoti materialines vertybes, nors pareiga tinkamai organizuoti darbą, sudaryti darbuotojams tinkamas darbo sąlygas, kurios užtikrintų galimybę išsaugoti patikėtą įmonės turtą, priklauso būtent ieškovei, kaip darbdavei. Netinkamai ir neteisėtai sudarytų visiškos materialinės atsakomybės sutarčių sudarymo padariniai turi tekti ieškovei.
    3. Teismas, pažeisdamas Inventorizacijos taisyklių 3, 5, 10, 13, 58 punktų nuostatas, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė tinkamai atlikdavo inventorizacijas ir kad minėtų taisyklių pažeidimai nesudaro pagrindo atleisti atsakoves nuo materialinės atsakomybės. Visiškos materialinės atsakomybės sutartimis ieškovė prisiėmė pareigą nustatyta tvarka atlikti revizijas. Kadangi inventorizacija yra teisinis pagrindas konstatuoti žalą ir jos dydį, tai labai svarbu, kad ji būti atlikta tinkamai ir teisėtai, o ieškovei, kaip darbdavei, tenka pareiga tai įrodyti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tiek 2009 m. lapkričio 10 d., tiek 2012 m. balandžio 2 d. inventorizacijos buvo atliktos pažeidžiant Inventorizacijos taisyklėse nustatytą inventorizacijos atlikimo tvarką.
    4. Teismas nepagrįstai netaikė DK 257 straipsnio 5 dalies ir nesumažino ieškovei atlygintinos žalos dydžio. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė nesudarė tinkamų darbo ir materialinių vertybių saugojimo sąlygų (inventorizacijos buvo atliekamos netinkamai, parduotuvėje nebuvo signalizacijos), todėl ji pati savo elgesiu (neveikimu) prisidėjo prie žalos atsiradimo ir (ar) padidėjimo.
    5. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidų už atstovavimą (procesinių dokumentų parengimą) atlyginimą, nes ieškovei atstovavo ne advokatas ar advokato padėjėjas, o teisinių paslaugų įmonė (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6, 9 punktai, 98 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015).
  2. Atsakovė O. B. pareiškimu prisidėjo prie atsakovės I. M. kasacinio skundo.
  3. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teismas, nustatydamas ieškovei padarytos žalos dydį, rėmėsi ne tik specialisto išvada, bet ir 2012 m. gegužės 2 d. pažyma bei 2012 m. balandžio 2 d. inventorizacijos aktu. Atsakovės nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės patirtos žalos dydį, inventorizacijos duomenų tikslumą ir teisingumą. Be to, bylos nagrinėjimo metu jos neginčijo ieškovei padarytos materialinės žalos dydžio.
    2. Teismas, spręsdamas dėl atsakovių pareigos visiškai materialiai atsakyti už padarytą žalą, tinkamai taikė ir aiškino DK 256 straipsnio 1 dalį. Su atsakovėmis sudarytose visiškos materialinės atsakomybės sutartyse buvo joms suprantamai nustatyta, už kokias materialines vertybes jos yra atsakingos. Pasirašydamos inventorizacijos aktus ir sutikdamos su inventorizacijos rezultatais atsakovės turėjo aiškiai suprasti, už kokias materialines vertybes jos yra atsakingos. Aplinkybę, kad atsakovės žinojo, už kokias materialines vertybes ir prekes jos yra atsakingos, patvirtina jų pasirašyti prekių atvežimo važtaraščiai, jų sudaromos kasmėnesinės prekių ataskaitos, taip pat materialinių vertybių priėmimo tvarką įmonėje reglamentuojantys Klientų aptarnavimo specialisto pareiginiai nuostatai, su kuriais atsakovės buvo pasirašytinai supažindintos. Su atsakovėmis sudarytų visiškos materialinės atsakomybės sutarčių nuostatos, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, įpareigojo ieškovę visapusiškai padėti atsakovėms išsaugoti joms perduotas materialines vertybes. Šias pareigas ieškovė vykdė tinkamai, o atsakovės niekada neinformavo ieškovės apie aplinkybes, dėl kurių nebūtų užtikrinamas materialinių vertybių saugumas, nors tokią pareigą turėjo.
    3. Inventorizacijos parduotuvėje buvo atliekamos tinkamai, laikantis ieškovės patvirtintų inventorizacijos taisyklių nustatytos tvarkos.
    4. Byloje esantys įrodymai, ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad žala ieškovei buvo padaryta dėl tyčinių atsakovių veiksmų. Ieškovė savo, kaip darbdavės, pareigas tinkamai organizuoti darbą ir užtikrinti tinkamas sąlygas materialinėms vertybėms išsaugoti įvykdė. Nors parduotuvėje nebuvo signalizacijos, tai nereiškia, kad ieškovė aplaidžiai žiūrėjo į minėtas savo pareigas, nes prekės buvo apdraustos, o draudimas yra pigesnis ir patikimesnis materialinių vertybių apsaugos būdas. Ieškovė prekes saugojo priimtiniausiu ir ekonomiškiausiu būdu. Tuo tarpu atsakovės niekada neinformavo ieškovės apie materialinėms vertybėms gresiančius pavojus, vagystes ar įsilaužimus į parduotuvę.
    5. Nors ieškovei atstovavo teisines paslaugas teikianti įmonė, o ne advokatas, teismas pagrįstai priteisė iš atsakovių ieškovės patirtas atstovavimo išlaidas. Kasaciniame skunde nurodoma praktika dėl tokių išlaidų neatlyginimo susiformavo tik 2015 metais, o teisminis procesas šioje byloje prasidėjo dar 2012 metais. Ieškovė, dar 2012 metais žinodama, jog jos teisinių paslaugų įmonei sumokėtos išlaidos jai nebus atlygintos, būtų kitaip įgyvendinusi savo procesines teises ir procesiniams dokumentams parengti būtų pasirinkusi advokato ar advokato padėjėjo pagalbą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl visiškos materialinės atsakomybės taikymo sąlygų

 

  1. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas (DK 245 straipsnis). Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką materialinei atsakomybei taikyti būtinos šios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos. Nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-695/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  2. Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje. Be kitų atvejų, Pagal DK 255 straipsnio 3 punktą, , darbuotojas privalo atlyginti visą dėl jo kaltės darbdaviui padarytą žalą, kai su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
  3. Visiškos materialinės atsakomybės sutarčių sudarymą ir turinį reglamentuoja DK 256 straipsnis. Dėl to, sprendžiant dėl materialinės atsakomybės taikymo darbuotojams, su kuriais sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, be sąlygų, nurodytų nutarties 29 punkte, būtina patikrinti, ar visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra sudaryta laikantis DK 256 straipsnio reikalavimų.
  4. DK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; ši sutartis įforminama raštu; joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų.
  5. Taigi įstatyme nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaryta ne su bet kuriais darbuotojais, bet tik su tais, kurių darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu. Aiškinant DK 256 straipsnio 1 dalį kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad tam, jog darbuotojas privalėtų atsakyti materialiai, visiškos materialinės atsakomybės sutartyje turi būti aiškiai ir darbuotojui suprantamai nustatyta, už ką darbuotojas yra atsakingas, kokių materialinių vertybių praradimas ar sužalojimas suponuoja darbuotojo pareigą visiškai atlyginti darbdaviui atsiradusią žalą. Kita vertus, visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia konkrečiai išvardyti materialinių vertybių, juolab kad, esant materialinių vertybių judėjimui, sutartyje praktiškai užfiksuoti to gali būti net neįmanoma. Atitinkamais atvejais konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas. Darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, būtinoji atsakomybės sąlyga yra ir atitinkamų materialinių vertybių perdavimas darbuotojui, prisiimančiam atsakomybę už jų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2013; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605-313/2015; kt.).
  6. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės pagal savo darbo pobūdį yra tinkami visiškos materialinės atsakomybės subjektai, t. y. kad jų darbas tiesiogiai susijęs su prekių bei pinigų apyvarta ir dėl to su jomis galėjo būti sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada, tačiau pažymi, kad su atsakovėmis sudarytos tiek individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartys, tiek ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis su grupe darbuotojų (abiem atsakovėmis). Materialinės atsakomybės sutartys su grupe darbuotojų sudaromos tais atvejais, kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės (DK 256 straipsnio 2 dalis). Taigi, paprastai sudaromos individualios sutartys, o tam, kad būtų galima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotojų grupe, turi egzistuoti DK 256 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos: 1) darbuotojai darbą turi dirbti kartu; 2) neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės, t. y. nėra galimybės sudaryti su darbuotojais individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Skirtingų rūšių sutartys (individualios ir su grupe darbuotojų) su tais pačiais asmenimis dėl tų pačių materialinių vertybių nesudaromos. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad tais atvejais, kai darbdavys sudaro ne tos rūšies materialinės atsakomybės sutartį, darbuotojui turi būti taikomi padariniai tos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, kuri turėjo būti sudaryta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ir tais atvejais, kai dėl tų pačių materialinių vertybių su tais pačiais darbuotojais sudarytos tiek individuali, tiek grupės darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės sutartys, teismas turi vertinti, kokios rūšies – individuali ar grupės – sutartis turėjo būti sudaryta, ir taikyti padarinius tos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, kuri turėjo būti sudaryta.
  7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuo to, kokia materialinės atsakomybės sutartis sudaryta, priklauso darbuotojo atsakomybės apimtis. Tais atvejais, kai sudaryta individuali materialinės atsakomybės sutartis, dėl darbdaviui atsiradusios žalos turi būti nustatytos atsakomybės sąlygos kiekvienam iš darbuotojų, atsakančių pagal prisiimtus įsipareigojimus savo individualioje materialinės atsakomybės sutartyje. Grupės materialinės atsakomybės sutarties atveju darbdaviui padarytą žalą atlygina grupė darbuotojų. Kiekviena jų dalis atlyginant žalą nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį susidarė žala, jei sutartyje nenustatyta kitaip (DK 256 straipsnio 2 dalis). Taigi, pagal teisinį reguliavimą visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotojų grupe atveju kiekvieno sutartį pasirašiusio darbuotojo atsakomybė už padarytą žalą yra dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-358/2013 ir Nr. 3K-3-359/2013). Paminėtina, kad šiuo atveju visiškos materialinės atsakomybės sutartyje su grupe darbuotojų įrašyta nuostata, jog atlygintina žala tarp darbuotojų paskirstoma proporcingai jų dirbtam laikui bei gaunamai pareiginei algai (sutarties 4.5 punktas). Tai reiškia, kad sutartyje nurodytas papildomas žalos paskirstymo tarp atskirų darbuotojų kriterijus, tačiau atsakomybė išlieka dalinė.
  8. Todėl ir nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į darbuotojų darbo sąlygas, visų pirma turėjo būti nustatyta, kurios rūšies visiškos materialinės atsakomybės sutartis turėjo būti sudaryta. Nustačius taikytiną sutartį, pagal kasacinio teismo praktikoje pateikiamus kriterijus (žr. nutarties 33 punktą) spręstina, ar ta sutartis atitinka DK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimus (paminėtina, kad nagrinėjamu atveju sutartys savo turiniu ir sąlygomis nėra tapačios), t. y. ar joje aiškiai ir darbuotojui suprantamai nustatyta, už ką jis atsakingas, ar nustatyti darbdavio įsipareigojimai užtikrinant sąlygas, kad žala neatsirastų ir kt. Priklausomai nuo vertinimo rezultato spręstina, kokia atsakomybės rūšis taikytina (visiška ar ribota) ir kaip turėtų būti nustatomos bendrosios materialinės atsakomybės taikymo sąlygos (žr. nutarties 29 punktą) – individualizuotai atskiriems darbuotojams  ar grupei darbuotojų.
  9. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kokios rūšies visiškos materialinės atsakomybės sutartis turėjo būti sudaryta, sprendimo motyvuose nurodė visas materialinės atsakomybės sutartis – tiek sudarytas su atskirais asmenimis, tiek ir su grupe darbuotojų, tačiau nesprendė, ar abi sutartys sudarytos dėl to paties turto, nedetalizavo, kurios sutartys šiuo atveju yra atsakomybės pagrindas. Žalos atlyginimą iš atsakovių teismas priteisė solidariai, to visiškai nemotyvuodamas.
  10. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias visiškos materialinės atsakomybės sutartis ir atsakomybės taikymą pagal jas (DK 246, 253–256 straipsniai), ir tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Dėl to teismo sprendimas naikintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tam, kad būtų nustatyta, kokios rūšies visiškos materialinės atsakomybės sutartys šiuo atveju turėjo būti sudarytos, reikia aiškintis faktines bylos aplinkybes, susijusias su atsakovių darbo tvarka ir sąlygomis. Materialinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimas taikytinos materialinės atsakomybės sutarties (individualios ar su grupe darbuotojų) kontekste taip pat turės būti nustatomas iš naujo. Faktinės bylos aplinkybės nustatomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, įvertinus byloje surinktus įrodymus. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
  11. Nors faktinės bylos aplinkybės bus nustatomos iš naujo, atsižvelgiant į atitinkamą visiškos materialinės atsakomybės sutartį, ir dėl to kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo nustatant šias aplinkybes tampa neaktualūs, vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo taisyklių (CPK 176–185 straipsniai) pažeidimus, nustatant padarytos žalos dydį. Teismas, remdamasis įrodymais, kuriuose nurodytas nevienodas žalos dydis (2012 m. balandžio 2 d. inventorizacijos aktas ir ikiteisminio tyrimo metu teikta Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2013 m. gruodžio 4 d. išvada), ne tik neišsprendė šio prieštaravimo ir tinkamai nemotyvavo, kodėl laiko nustatytu tam tikrą žalos dydį, bet skirtingose teismo sprendimo vietose kaip įrodytą žalą  nurodė skirtingas sumas. Be to, teismas nesprendė, ar neturėtų būti atsižvelgta į natūralios netekties nuostolius, aptartus minėtoje specialisto išvadoje, nesiaiškino, ar buvo inventorizuojamos lėšos kasoje, ar į tai atsižvelgta nustatant žalos dydį.  

 

Dėl atlygintinos žalos mažinimo sąlygų

 

  1. Nustatytas atlygintinos žalos dydis, be kita ko, gali būti mažinamas, atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, išskyrus atvejus, jei žala padaryta tyčia (DK 257 straipsnio 5 dalis). Taigi teismui suteikta diskrecijos teisė mažinti iš darbuotojo priteistinos žalos dydį, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Šios aplinkybės gali būti įvairios ir vertintinos kiekvienoje byloje individualiai.
  2. Aiškindamas DK 256 straipsnį kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pagal savo pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra dvišalė, nes pagal ją abi šalys turi tam tikras teises ir pareigas: darbuotojas įsipareigoja saugoti jam patikėtas materialines vertybes, o darbdavys – sudaryti sąlygas jas išsaugoti, pasirūpindamas tinkamomis patalpomis, techninėmis ir kitokiomis apsaugos priemonėmis, organizuodamas darbą tokiu būdu, kad nesusidarytų prielaidos prarasti vertybes. Tam būtina užtikrinti darbuotojams realias galimybes priimti ir išduoti prekes, vesti jų apskaitą; kontroliuoti darbuotojus, kad būtų apribotos jų galimybės piktnaudžiauti, nevykdyti pareigų ar jas vykdyti aplaidžiai bei nuslėpti trūkumus. Esant tokiam teisiniam reguliavimui darbdavys turi nustatyti tokias materialinės atsakomybės sąlygas, kurios išlaikytų pusiausvyrą tarp darbdavio intereso – apsaugoti materialines vertybes, gauti žalos atlyginimą jų praradimo atveju – bei darbuotojo turtinės atsakomybės apimties tokių vertybių neišsaugojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2012; 2012 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2012; kt.).
  3. Sisteminis šios ir DK 257 straipsnio 5 dalyje išdėstytos normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad darbdavio veiksmai (neveikimas), susiję su netinkamu darbo organizavimu ir galėję turėti įtakos žalos atsiradimui, gali būti vertinami kaip pagrindas mažinti prašomą priteisti žalos atlyginimą, jei žala nėra padaryta tyčia.
  4. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė kaltės formos, taigi, neišsiaiškino, ar neegzistuoja sąlyga (tyčiniai veiksmai), kuriuos nustačius atlygintina žala negali būti mažinama.
  5. Jei būtų nustatyta, kad atsakovių veiksmai nėra tyčiniai, turėtų būti vertinama, ar tam tikri ieškovės veiksmai (neveikimas) neprisidėjo prie žalos atsiradimo. Nagrinėjamoje byloje tam tikri ieškovės veiklos trūkumai atsirado dėl atsakovių; Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2013 m. gruodžio 4 d. išvadoje nurodyti apskaitos tvarkymo, inventorizavimo tvarkos ir kt. pažeidimai; iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą galima spręsti, kad ieškovė ir anksčiau turėjo informacijos apie netinkamą inventorizacijų atlikimą.
  6. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovių nurodyto ieškovės pareigų nevykdymo, akcentavo netinkamus pačių atsakovių veiksmus, dėl kurių ir atsirado nuostoliai, be to, pažymėjo, kad atsakovės darbo laikotarpiu nesikreipė į darbdavę dėl galimai netinkamo apskaitos tvarkymo, inventorizacijų atlikimo tvarkos ir kt., taip iš esmės neįvertindamas, ar ieškovės pareigų nevykdymas neprisidėjo prie žalos atsiradimo. Viena vertus, sutiktina su teismo pozicija, kad materialiai atsakingas asmuo, siekdamas tinkamų sąlygų išsaugoti materialines vertybes, turi būti aktyvus, bendradarbiauti su darbdaviu ir informuoti jį apie atsiradusias problemas. Kita vertus, darbdavys savo pareigas, taip pat ir įsipareigojimus pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartis turi vykdyti nepriklausomai nuo to, ar jų vykdymo reikalauja darbuotojai, juo labiau kad materialinių vertybių išsaugojimas yra būtent darbdavio interesas. Paminėtina ir tai, kad teismas, pasisakydamas dėl inventorizacijų atlikimo periodiškumo, nurodė, kad jis atitinka įmonės inventorizavimo tvarkos apraše nustatytus terminus, tačiau nevertino, ar ši tvarka neprieštarauja Inventorizacijos taisyklėms, patvirtintoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (2008 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 370 redakcija). Teismas pripažino tam tikrus inventorizavimo tvarkos pažeidimus ir sprendė, kad jie nesudaro pagrindo atleisti atsakoves nuo atsakomybės, tačiau nepasisakė, ar dėl to nėra pagrindo mažinti atlygintinos žalos dydį. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų atlygintinos žalos dydžio mažinimui reikšmingų aplinkybių.

 

Dėl atstovavimo išlaidų, sumokėtų teisinių paslaugų įmonei, atlyginimo 

 

  1. Pastaruoju metu kasacinio teismo praktikoje laikomasi taisyklės, kad civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, išlaidos, patirtos dėl jo atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos tik tuo atveju, kai šaliai atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Tokia kasacinio teismo praktika pradėta formuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015. Iki šios datos šalių patirtos atstovavimo išlaidos, sumokėtos ne advokatams ar advokatų padėjėjams, atlygintinos, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai iš atsakovių priteisė ieškovės teisinių paslaugų įmonei anksčiau, nei priimta paminėta nutartis, sumokėtą atlyginimą už atstovavimą. Paminėtina, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos priklausomai nuo bylos rezultato (CPK 93 straipsnis), todėl šis klausimas apeliacinės instancijos teisme taip pat bus sprendžiamas iš naujo.

 

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

  1. Teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą teismo sprendimą teisėjų kolegija šioje nutartyje jau konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė darbo teisės normas, o tinkamam jų taikymui būtina nustatyti šioje nutartyje nurodytas faktines bylos aplinkybes, ir kad tai sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti šiam teismui nagrinėti iš naujo (38 punktas).
  2. Kasacinį skundą yra padavusi tik atsakovė I. M.. Atsakovė O. B. pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo byloje dalyvaujantis asmuo išreiškia savo sutikimą su kito byloje dalyvaujančio asmens paduotu kasaciniu skundu. Pažymėtina tai, kad prisidedantis prie kito byloje dalyvaujančio asmens kasacinio skundo asmuo neturi teisės pateikti nei savarankiškų apskųsto sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų, nei savarankiškų reikalavimų, t. y. tokių reikalavimų ir juos pagrindžiančių argumentų, kurie nenurodyti kasaciniame skunde, prie kurio prisidedama (CPK 348 straipsnio 1 dalis). Teisinė prisidėjimo prie kasacinio skundo reikšmė yra ta, kad byloje dalyvaujantis asmuo, prisidėjęs prie kito byloje dalyvaujančio asmens paduoto kasacinio skundo ir savarankiškai neinicijavęs kasacinio proceso, laikomas išreiškusiu savo nesutikimą su kasacine tvarka apskųstu teismo sprendimu ar nutartimi, ir tai kasaciniam teismui yra pagrindas tikrinti apskųstą teismo sprendimą ar nutartį ir prie kasacinio skundo prisidėjusio byloje dalyvaujančio asmens atžvilgiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas abiejų atsakovių atžvilgiu. 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2016 m. lapkričio 4 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 8,73 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    Alė Bukavinienė

 

 

                                                                                                                                                                                                              Birutė Janavičiūtė

 

 

                                                                                                                                                                                       Donatas Šernas