Civilinė byla Nr. 3K-3-356-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29605-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.7.2.1.; 1.3.7.2.4.; 3.3.3.6.

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. liepos 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos „Pušyno kelias“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei sanatorijai „Pušyno kelias“ dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, teikiančios išvadą byloje institucijos – Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisinę atsakomybę ir neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų skundimo kasacine tvarka, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
  2. Ieškovė prašė teismo priteisti 9449,14 Eur turtinės ir 2027,34 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos.
  3. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. gegužės 12 d. darbo metu ji paslydo ant šlapių grindų ir griūdama stipriai trenkėsi dešine apatine veido puse į stalą, nusibrozdino ranką. Apie mėnesį skruostas buvo skausmingas, ji negalėjo nei kramtyti, nei normaliai išsižioti. Kai skausmas aprimo, pajuto, kad juda dešinės pusės apatinių dantų tiltas. 2011 m. birželio 30 d. odontologė nustatė, kad jai nulūžo dantų tiltas kartu su dantimis. Reikėjo ištraukti du dantis, gydymas buvo tęsiamas iki 2013 m. balandžio mėn. Darbdavės iniciatyva sudaryta dvišalė komisija 2012 m. gruodžio 20 d. aktu ieškovės prašymą pripažinti įvykį nelaimingu atsitikimu darbe vertino kaip nepagrįstą.
  4. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyrius, Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyrius 2013 m. gegužės 17 d. surašė 2011 m. gegužės 12 d. įvykusio incidento tyrimo aktą (toliau – Tyrimo aktas), pripažino įvykį incidentu, nurodė, kad ieškovė 2011 m. gegužės 12 d. darbo metu paslydusi nugriuvo ir susimušė dešinę veido pusę, darbingumo netekusi nebuvo.
  5. Ieškovės teigimu, Tyrimo aktu nustatyta, kad darbdavė: incidento laikotarpiu nepateikdavo gydytojams apsauginių priemonių; neturėjo asmens, turinčio tinkamą kvalifikaciją ir galinčio instruktuoti darbuotojus apie saugą ir sveikatą darbe; nepavirtino pareiginių nuostatų, palatų valymo taisyklių, grindų atitiktis saugai buvo nežinoma; neskyrė gydytojams darbo metu naudotinos avalynės ir nenurodė, kokią avalynę jie turėtų dėvėti darbe; atsitikus incidentui, vengė įforminti įvykį, išsiaiškinti jo priežastis. Atsakovė nesiėmė jokių priemonių, kad būtų užtikrinta sauga darbe, todėl konstatuotina jo kaltė.
  6. Ieškovė nurodė, kad už gydymo paslaugas sumokėjo 9449,14 Eur. Dėl patirtos traumos ji išgyveno ne tik skausmą, bet ir didelius nepatogumus – būdama be dantų, apribojo bendravimą su žmonėmis, patyrė fizinių ir dvasinių kančių, darbdavė, kai ieškovė į ją kreipėsi dėl įvykio ištyrimo, ją žemino, nepagrįstai kaltino, tyčiojosi iš jos, nepagrįstai sukūrė emocinę įtampą, sukėlė didelį stresą ir depresiją. Dėl tokių darbdavės veiksmų ji patyrė neturtinę žalą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovės naudai.
  2. Teismas pagal Tyrimo aktą, liudytojo K. J. paaiškinimus teisme ir 2012 m. lapkričio 29 d. rašytinius paaiškinimus atsakovės direktoriui nustatė, kad ieškovė 2011 m. gegužės mėn. pargriuvo atsakovės sanatorijos Suaugusiųjų skyriaus ergoterapijos kabinete Nr. 11, kuriame tuo metu K. J. bendravo su pacientu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė iš karto nesiskundė dėl sveikatos sutrikimo, sprendė, jog ji pati įvykio nelaikė nelaimingu atsitikimu, apie kurį būtina informuoti darbdavę. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pirmą kartą ieškovė kreipėsi į odontologus tik 2011 m. birželio 30 d. Teismas atsižvelgė į tai, kad grindų danga ieškovei nebuvo nauja, ja ne kartą buvo vaikščiojusi, be to, ji negalėjo būti šlapia, nes grindys plaunamos iki darbo pradžios ar pasibaigus darbui, todėl pripažino, jog ieškovė griuvo tik dėl pačios didelio neatsargumo. Teismas, nenustatęs nei darbdavės neteisėtų veiksmų, nei kaltės, atmetė reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą.
  3. Teismas nurodė, kad ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, o dėl savo pačios neatsargumo griuvusi ieškovė gydėsi dantis, gydymas galėjo jai sukelti neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, tačiau darbdavės kaltė byloje nenustatyta, todėl nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos padarymą.
  4. Konstatavęs, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo, eksperimento darymo metu atsakovės atstovams bendraujant su ieškove, nenustatyta ieškovę įžeidžiančių ar žeminančių veiksmų, ieškovė nereiškė nesutikimo su daromu eksperimentu, jį atliekant neišreiškė jokių neigiamų emocijų, neįrodė faktų, kurie neabejotinai jai turėtų neigiamą poveikį (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju negali būti konstatuotas neturtinės žalos padarymo faktas.
  5. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu tenkino dalį apeliacinio skundo, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priteisė ieškovės naudai 300 Eur neturtinės žalos ir 758 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
  6. Kolegija sprendė, kad įrodytas ieškovės griuvimo kaip įvykio darbe faktas. Nurodžiusi, kad nors atsakovė šią situaciją vadina tik incidentu, tačiau neneigia, jog, neužregistravusi įvykio po to, kai skyriaus padalinio vadovė suteikė ieškovei pirmąją pagalbą, ir jo neištyrusi per septynias dienas, padarė pažeidimą, kolegija kaip nepagrįstą atmetė atsakovės argumentą, kad pati ieškovė, apie žalą informavusi po metų, yra kalta dėl to, jog nebuvo galima tiksliai įvertinti incidento aplinkybių.
  7. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas Tyrimo aktą įvertino neatsižvelgęs į aplinkybę, jog jame užfiksuoti ne įvykio metu, o inspektavimo momentu buvę duomenys. Byloje nustatyta aplinkybė, kad šlapias linoleumas yra slidus, todėl sanatorijoje plaunant grindis statomas ženklas, įspėjantis apie slidžią dangą. Dėl to į bylą pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2008 m. birželio 13 d. leidimą – higienos pasą, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. balandžio 8 d., 2008 m. gegužės 28 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktus kolegija laikė nesusijusiais su ginčo objektu.
  8. Kolegija vertino, kad VDI atliekant tyrimą, po kurio buvo surašytas Tyrimo aktas VDI ir 2013 m. gegužės 23 d. šis aktas buvo patikslintas, nebuvo galima tiksliai nustatyti įvykio, po kurio buvo praėję pora metų, aplinkybių. Užfiksuoti, ar įvykio metu buvo šlapias linoleumas, tiksliai bei objektyviai įvertinti incidento aplinkybes būtų buvę galima, jei atsakovė būtų įvykdžiusi reikalavimą per protingą terminą užregistruoti įvykį ir pradėti tyrimą, būtų įvykdžiusi ir Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118, reikalavimus. Praėjus ilgam laiko tarpui, nė vienas asmuo negalėtų tiksliai nurodyti aplinkybės, koks buvo grindų dangos paviršius. Tai, kad pas atsakovę neužfiksuota kitų pargriuvusių asmenų, savaime nepaneigia galimo griuvimo kaip fakto. Be to, tai, kad ieškovė griuvimo metu nevykdė tiesioginių darbo funkcijų, nepaneigia įvykio darbe fakto, iš kurio kildinama darbdavio atsakomybė, nes pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą apibrėžtį incidentas – su darbu, o ne tik su tiesioginėmis pareigomis susijęs įvykis.
  9. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus dėl turtinės žalos, kolegija konstatavo, kad neįrodytas žalos kilimo fakto ir dydžio priežastinis ryšys su įvykiu darbe. Kolegija vertino, kad VDI nustatyti pažeidimai nesusiję su incidento priežastimis. Kolegija nepasisakė dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-299-281/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutarties įrodomosios reikšmės, kaip neturinčių reikšmės galutiniam šios bylos rezultatui.
  10. Kolegija sprendė, kad ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog eksperimento darymo metu darbdavė neatliko įžeidžiančių ar žeminančių veiksmų, įrodinėja, kad darbdavė netinkamai su ja elgėsi (pvz., vadino ją melage, kaltino blogo įvaizdžio formavimu ir pan.) po to, kai ji darbdavei pareiškė pretenziją dėl žalos atlyginimo, taip jai (ieškovei) padarydama neturtinę žalą.
  11. Kolegija, peržiūrėjusi byloje esantį vaizdo įrašą, pripažino, kad darbdavės atliktas tyrimas sudarė prielaidas ieškovei jausti neigiamas emocijas, nepatogumą, nustatė, jog tyrimo metu ieškovė nurodė, kad blogai jaučiasi dėl tokių darbdavės veiksmų. Kolegija nustatė, kad: tyrimas pradėtas darbdavei išreiškus išankstinę poziciją, jog ji turi ieškovei pretenzijų; tyrimo metu buvo atliekamas eksperimentas, tačiau byloje nėra duomenų, kad tyrėjas būtų kompetentingas nustatyti fizikinių jėgų poveikį; ieškovė buvo verčiama svertis, o jai iškėlus klausimą, ar tai nėra privatumo pažeidimas, kai ji turi svertis vyrų akivaizdoje, buvo reiškiamos pastabos; tyrimo rezultatai fiksuojami ne pagal tokiam tyrimui keliamus reikalavimui (pvz., iš anksto neapibrėžti terminai, rezultatų nurodymo kriterijai, rezultatai interpretuojami pagal subjektyvų faktų suvokimą ir t. t.); tyrimas vykdytas darbdavei neišlaikant dalykinės atmosferos; komentarai ir pastabos dėl ieškovės paaiškinimų reiškiami neišlaikant neutralumo ir nešališkumo reikalavimų (pvz., ieškovei davus pastabą dėl nekorektiško darbdavės atstovo pasisakymo, atsakymas išreiškimas jaustuku ir ištiktuku, nuolat reiškiamos pastabos, kartais pašaipiu tonu, dėl pateiktų ieškovės paaiškinimų); tyrimo metu ieškovė buvo moralizuojama, jai buvo daromas psichologinius spaudimas; pokalbis vyko vaikštant pacientams, kurie net atsisukę stebėjo įvykius. Kolegija vertino, kad toks tyrimas yra akivaizdžiai pažeidžiantis ieškovės teisę į orumą, ją žeminantis.
  12. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovė byloje nepateikė duomenų, jog pažeminimas ir dvasiniai išgyvenimai, kuriuos jai sukėlė atsakovė, padarė neigiamą poveikį jos sveikatai, kolegija sprendė, kad ieškovei priteistinas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas (CK 1.5 straipsnis).
  13. Kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismo iš ieškovės priteista 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovės naudai suma nėra per didelė, tačiau konstatavo, jog patenkinus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos yra perskirstomos. Kolegija nurodė, kad kadangi ieškinys tenkintas iš dalies (50 proc.), tai iš ieškovės priteista suma turėtų būti mažinama per pusę (iki 500 Eur), tačiau ieškovė yra pateikusi įrodymus dėl patirtų 1000 Eur teisinės pagalbos išlaidų, todėl, atsižvelgiant į tai, jog ieškovės naudai turėtų būti priteisiama tokia pati suma kaip iš jos atsakovo naudai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų yra panaikinama (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
  14. Kolegija nurodė, kad, patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtų 665,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteisiamos, o ieškovės naudai priteisiamas jos apeliacinės instancijos teisme patirtų 758 Eur bylinėjimosi išlaidų (sumokėjo 258 Eur už apeliacinį skundą ir 500 Eur už teisinę pagalbą) atlyginimas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu. Teismas, spręsdamas, kaip paskirstyti bylinėjimosi išlaidas dėl tenkinto reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, turi vadovautis bendrosiomis taisyklėmis, tarp jų ir ta, kad, tenkinus ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; kt.). Ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą priteisti 9449,14 Eur turtinės ir 2027,34 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Reikalavimas priteisti turtinę žalą atmestas, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą tenkintas iš dalies – priteista 300 Eur atlyginimo. Taigi iš viso tenkinta tik 14,80 proc. ieškovės reikalavimų. Vadovaujantis šia proporcija turi būti paskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos.
    2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 30 punktą, sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatuodamas, kad atsakovė jį pažeidė, nes laiku neištyrė 2011 m. gegužės 12 d. incidento. Teismas netinkamai įvertino įrodymus bei padarė nepagrįstą išvadą dėl pavėluoto 2011 m. gegužės 12 d. incidento ištyrimo. Pagal Nuostatų normas: incidentai tiriami kaip lengvi nelaimingi atsitikimai darbe, juos tiria komisijos ir asmenys, nurodyti Nuostatų 30 punkte (Nuostatų 15 punktas); lengvas nelaimingas atsitikimas darbe turi būti ištirtas per septynias dienas nuo įvykio (Nuostatų 30 punktas); apie nelaimingą atsitikimą darbe asmuo, nukentėjęs nuo tokio įvykio (jeigu jis pajėgia) ar matęs įvykį arba jo padarinius, privalo nedelsdamas pranešti padalinio vadovui arba įmonės vadovui, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai (Nuostatų 16 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovė į darbdavės atstovą kreipėsi praėjus daugiau nei metams nuo įvykio, iki to laiko jokia informacija darbdavei nebuvo pateikta. Neturėdama duomenų kasatorė ir negalėjo ištirti incidento per Nuostatuose nurodytą terminą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė darbdavės atsakomybę, įpareigodamas ją žinoti apie visus incidentus net ir tais atvejais, kai darbuotojas nepraneša apie tokį įvykį.
    3. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, pažeidė CK 6.246 straipsnį, 6.263 straipsnio 2, 3 dalis, 6.264 straipsnio 1 dalį. Neturtinės žalos atlyginimui būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, neanalizavo visų kasatorės civilinės atsakomybės sąlygų, tik formaliai nurodė, kad incidento tyrimas sudarė prielaidas ieškovei jausti neigiamas emocijas, nepatogumus. Incidento tyrimas savaime gali sukelti neigiamų išgyvenimų jame dalyvaujančiam asmeniui, tačiau tokio asmens dalyvavimas būtinas siekiant ištirti visas reikšmingas aplinkybes. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio padarytas neigiamas poveikis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-337/2006), todėl kyla pagrįstų abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad ieškovei buvo padaryta neturtinė žala, kaip ji suprantama pagal CK 6.250 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas neįvardijo neteisėtų kasatorės veiksmų, kurie galėjo ieškovei sukelti žalos. Be to, ieškovės patirta neturtinė žala buvo išimtinai siejama ne su kasatorės, bet su vieno iš tyrime dalyvavusių asmenų – K. S., kuris nėra kasatorės darbuotojas, bet tyrime dalyvavo civilinio susitarimo su kasatore pagrindu, nekorektišku elgesiu, tačiau kasatorė nurodytam asmeniui neteikė nurodymų ir nekontroliavo jo veiksmų.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Kasatorės nurodomos kasacinio teismo nutartys dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo priimtos bylose, kurių esminės aplinkybės iš esmės skiriasi. Kasaciniame skunde suformuluotas prašymas gali būti suprantamas kaip siūlymas teismui pasinaudoti tam tikru skundo sprendimo būdu, tačiau tinkamo sprendimo būdo parinkimas yra teismo prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra įvykdytas, todėl pakeitus ir perskirsčius priteistas bylinėjimosi išlaidas būtų pažeistas silpnesniosios šalies – darbuotojo teisinių garantijų užtikrinimas.
    2. Kasacinio skundo argumentai dėl Nuostatų 30 punkto pažeidimų yra faktinio pobūdžio. VDI atstovas, teikdamas išvadą teisme, nurodė, kad, kasatorės sanatorijos suaugusiųjų skyriaus padalinio vadovei suteikus pirmąją pagalbą ieškovei, darbdavei apie incidentą buvo žinoma ir nereikėjo savarankiško darbuotojo prašymo įvykiui ištirti. Įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose įtvirtinta Valstybinės darbo inspekcijos teisė spręsti dėl nelaimingų atsitikimų ir incidentų tais atvejais, kai darbdavys atsisako vykdyti tyrimą. Valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. gegužės 17 d. Tyrimo akto surašymas patvirtina, kad kasatorė atsisakė vykdyti tyrimą.
    3. Kasatorės direktoriaus 2012 m. gruodžio 17 d. įsakymu buvo sudaryta dvišalė komisija, kurioje, be A. B., Z. M., K. S., buvo ir kasatorės darbuotojų: saugos specialistas J. R. ir direktorius V. D. Būtent pati darbdavė organizavo tyrimą taip ir su tokiais asmenimis, kurie žemino ieškovės orumą, iš jos tyčiojosi ir vertė atlikti nei teisiškai, nei logiškai nepaaiškinamus tyrimo veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų skundimo kasacine tvarka

 

  1. Kasaciniu skundu kasatorė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepaisydama to, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstu sprendimu pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacinės instancijos teismo nėra pakeista ar panaikinta, ji įsiteisėjo apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą (CPK 297 straipsnio 1 dalis).
  2. Apeliacinės instancijos teismas, sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakydamas dėl turtinės žalos atlyginimo, be kita ko, nurodė, kad nors kasatorė ieškovės griuvimą darbe vadina tik incidentu, tačiau neneigia, jog, neužregistravusi įvykio po to, kai skyriaus padalinio vadovė suteikė ieškovei pirmąją pagalbą, ir jo neištyrusi per septynias dienas, padarė pažeidimą.
  3. Kasatorė, remdamasi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kasaciniu skundu ginčija nurodytą apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvą, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 30 punktą bei padarė nepagrįstą išvadą dėl pavėluoto 2011 m. gegužės 12 d. incidento ištyrimo. Kasatorė nurodo, kad nepagrįstas ir neteisėtas sprendimo motyvas gali turėti neigiamos įtakos jos, kaip darbdavės, reputacijai bei sukelti neadekvatų ne tik darbuotojų, bet ir kitų asmenų požiūrį.
  4. Konstatuotina, kad kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, jame būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
  5. Šioje byloje kasatorė, skųsdama šios nutarties 24 punkte nurodytą apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvą, kasaciniame skunde nenurodė teisinių argumentų, pagrindžiančių, kad jos (kasatorės) nurodomas teisės pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.
  6. Dėl galimybės kasacine tvarka skųsti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus kasacinis teismas yra suformulavęs šias teisės aiškinimo ir taikymo taisykles: tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus); aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).
  7. Vertintina, kad kasatorės ginčijamu motyvu apeliacinės instancijos teismas ne padarė savo išvadą, jog kasatorė padarė pažeidimą, o tik nurodė nustatytą faktinę aplinkybę dėl pačios kasatorės pozicijos, t. y. kad ši pati neneigia pažeidimo padarymo.
  8. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvą ir padarytas išvadas, kasacinio skundo argumentus, sprendžia, kad kasatorė tinkamai nepagrindė, jog yra teisinis pagrindas suteikti jai galimybę kasaciniu skundu kvestionuoti apskųsto apeliacinės teismo sprendimo motyvą, kad tai atitiktų civilinio proceso tikslus ir principus bei kasacinio teismo praktiką.
  9. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija.
  10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijama apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvas, neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų ir nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

 

Dėl teisinės atsakomybės taikymo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

 

  1. Kasatorė kasaciniu skundu ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria, taikant DK 250 straipsnį, ieškovės naudai priteistas neturtinės žalos atlyginimas už pažeminimą ir dvasinius išgyvenimus, ieškovės patirtus kasatorei (darbdavei) atliekant tyrimą dėl 2011 m. gegužės 12 d. įvykusio incidento.
  2. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.246 straipsnį, 6.263 straipsnio 2, 3 dalis, 6.264 straipsnio 1 dalį, neanalizavo visų kasatorės civilinės atsakomybės sąlygų, neįvardijo neteisėtų jos veiksmų, be to, ieškovės patirta neturtinė žala buvo išimtinai siejama ne su kasatorės, bet su vieno iš tyrime dalyvavusių asmenų – K. Serbentos, kuris nėra kasatorės darbuotojas, bet tyrime dalyvavo civilinio susitarimo su kasatore pagrindu, nekorektišku elgesiu, tačiau kasatorė nurodytam asmeniui neteikė nurodymų ir nekontroliavo jo veiksmų.
  3. Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcijos, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios atsakomybės sąlygos.
  4. Neturtinės žalos atlyginimas yra viena iš teisinės atsakomybės formų. Teisinė atsakomybė įgyvendinama taikant pažeidėjui valstybės teisinio poveikio priemones, sukeliančias jam negatyvių padarinių. Ji pagal teisės šakas gali būti skirstoma į civilinę, materialiąją (darbo teisė) ir t. t.
  5. Darbo teisėje atsakomybė yra savarankiška teisinės atsakomybės rūšis, ji gali atsirasti tik dėl tam tikrų darbo teisinių subjektų santykių. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbo santykio subjektais yra darbuotojas ir darbdavys. Darbuotojo apibrėžtis pateikta DK 15 straipsnyje, jis yra fizinis asmuo, pagal DK 13 straipsnį turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimą. Darbdavio materialinės atsakomybės atsiradimo atvejai reglamentuojami DK 248 straipsnyje, vienas iš kurių – kai darbuotojui padaroma neturtinė žala (DK 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis), o materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – DK 246 straipsnyje. Materialinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti jos atsiradimo sąlygų egzistavimą. Darbdavio kaltė pasireiškia per jo darbuotojų, kaip ši sąvoka apibrėžta DK 15 straipsnyje, kaltę vykdant darbo pareigas. Jeigu nustatoma, kad darbdavio darbuotojai yra padarę tam tikrus pažeidimus, tai darytina išvada, jog yra ir darbdavio kaltė.
  6. Civilinės atsakomybės apibrėžtis pateikta CK 6.245 straipsnio 1 dalyje, kurioje civilinė atsakomybė apibūdinama kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė, kai už padarytą žalą atsako ne tiesiogiai žalą padaręs asmuo, bet kitas, už žalą padariusį asmenį atsakingas asmuo, vadinama netiesiogine civiline atsakomybe. Vienas iš netiesioginės civilinės atsakomybės atvejų yra reglamentuojamas CK 6.264 straipsnyje. Pagal šią teisė normą samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybine) pareigas, kaltės (1 dalis); darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami (2 dalis). Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas, kaip ši sąvoka apibrėžta CK 6.264 straipsnio 2 dalyje, o jo kaltė yra sutapatinama su samdančio darbuotojus asmens kalte. Taikant samdančio darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už darbuotojo veiksmais padarytą žalą, be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), reikia nustatyti ir papildomas sąlygas: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (CK 6.264 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, samdančio darbuotojus atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, atveju priežastinis ryšys yra dvejopo pobūdžio – jis turi būti nustatytas tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, taip pat tarp samdančio darbuotojus asmens ir žalos padariusio asmens veiksmų.
  7. Taigi, priklausomai nuo konkrečios faktinės situacijos, juridiniam asmeniui, samdančiam fizinius asmenis (darbuotojus), gali būti taikoma materialinė atsakomybė arba netiesioginė civilinė atsakomybė, arba ir viena, ir kita iš nurodytų teisinės atsakomybės rūšių. Kvalifikuoti teisinius santykius ir parinkti taikytinas materialiosios teisės normas yra bylą nagrinėjančio teismo pareiga. Materialiosios teisės normos taikomos pagal jų taikymui teisiškai reikšmingas konkrečioje civilinėje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurias turi nustatyti ginčą nagrinėjantis teismas.
  8. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra išaiškinęs, kad konstatavęs įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008).
  9. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįstai nevertino šalių procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės, kad aktualų tyrimą dėl 2011 m. gegužės 12 d. įvykusio incidento atliko komisija, kurios sudėtyje buvo ne vien tik kasatorės darbuotojai, bet ir kiti asmenys, veikę su kasatore sudarytos civilinės sutarties pagrindu. Neturtinės žalos atlyginimas byloje priteistas nenustačius konkrečių atitinkamus neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų, nors tai turi reikšmės tiek taikytinų materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisinę atsakomybę (materialinę ir (arba) netiesioginę civilinę atsakomybę), parinkimui, tiek atitinkamos atsakomybės kasatorei (ne)taikymui, tiek ir pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo išsprendimui iš esmės. Dėl to pripažintinas pagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas atsakomybę kasatorei taikė neišanalizavęs ir nenustatęs visų jos atsakomybės sąlygų, nenustatęs turinčių reikšmės bylai aplinkybių.
  10. Materialiosios teisės normų taikymas nenustačius jų taikymui teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių vertintinas kaip netinkamas materialiosios teisės normų taikymas. Dėl to konstatuotina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, taikydamas DK 250 straipsnį ir jo pagrindu ieškovės naudai priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti apskųsto sprendimo dalį, kuria išspręstas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, bylos dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  11. Iš naujo nagrinėjant bylą būtina tirti ir nustatyti materialiosios teisės normų parinkimui bei taikymui turinčias reikšmės bylos aplinkybes. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014); neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis; jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006); esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-2013).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

 

  1. Kasatorė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu, išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir kitose nutartyse. Teisėjų kolegija šį kasatorės argumentą pripažįsta pagrįstu.
  2. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo civilinėse byloje, atsižvelgiant į prašytą priteisti ir priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, yra nurodęs, kad pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Civilinio proceso teisės normos nenustato bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių. Dėl to teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje, kurioje pareikštas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, klausimą, turi vadovaujantis bendrosiomis taisyklėmis, tarp jų ir ta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2011; 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013; 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014).
  3. Konstatuotina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą (šios nutarties 19, 20 punktai) išsprendė nukrypdamas nuo šios nutarties 45 punkte nurodytos kasacinio teismo praktikos. Nustatytas nukrypimas nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra pagrindas naikinti apskųsto sprendimo dalį, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, kadangi bylos dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat perduotinas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  4. Remiantis išdėstytais argumentais yra naikintinos apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nors apskųsto sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra išdėstyta apeliacinės instancijos teismo išvada palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas, tačiau tokia išvada yra padaryta motyvuojamojoje apskųsto sprendimo dalyje. Dėl to laikytina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, yra palikta nepakeista. Ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo dalis atmesti ieškovės reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį panaikinti ir tą bylos dalį perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                Birutė Janavičiūtė

 

Andžej Maciejevski

 

Antanas Simniškis