Civilinė byla Nr. 3K-3-32-687/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13335-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.10.8; 15.3.1; 15.4

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. vasario 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Robert Bosch“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Robert Bosch“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

1.      Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių drausminių nuobaudų skyrimą, aiškinimo ir taikymo.

2.      Ieškovas prašė teismo panaikinti atsakovės UAB „Robert Bosch“ generalinio direktoriaus 2014 m. birželio 18 d. sprendimą dėl drausminės nuobaudos paskyrimo ir pripažinti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu; į darbą negrąžinti, priteisti keturių mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

3.      Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu ir laikė, kad Darbo sutartis nutraukta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovės darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. birželio 19 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (9314,18 Eur) ir po 74,51 Eur už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įsigaliojimo; 6259,13 Eur išeitinę išmoką ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (už vienkartinį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą) už tai, kad darbo bendrovėje metu pristatė užsakovui kitos įmonės UAB „Veromelitas“ pripučiamą batutą, naudodamas darbdavės automobilį ir degalus. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė dėl šio pažeidimo neprašė ieškovo pateikti rašytinį paaiškinimą. Teismo vertinimu, byloje nebuvo įrodymų, kad tariamo pažeidimo padarymo dieną ieškovas turėjo nustatytą konkretų pietų pertraukos laiką ir su UAB „Veromelitas“ klientu susitiko darbo metu. Teismas sprendė, kad šalių sudarytame Įmonės automobilio perdavimo neatlygintinai naudotis akte nebuvo nustatyta jokių apribojimų naudoti automobilį savo reikmėms, pats automobilio naudojimas buvo pripažintas darbuotojo pajamomis natūra, o drausminės nuobaudos dalis už įmonės degalų panaudojimą buvo paskirta remiantis prielaidomis ir įtarimais. Teismas, vertindamas drausminės nuobaudos pagrįstumą, nustatė, kad ji paskirta taip pat už tai, kad ieškovas be išankstinio raštiško bendrovės sutikimo tiesiogiai arba netiesiogiai dirbo kitame versle, esančiame už bendrovės ribų, pristatydamas prekes kitos įmonės vardu ir naudai. Teismas nustatė, kad šalių sudarytos Darbo sutarties 10.6 punkte buvo įtvirtinta, jog, dirbdamas įmonėje, darbuotojas įsipareigoja be išankstinio raštiško įmonės leidimo tiesiogiai ar netiesiogiai nedirbti, nedalyvauti ir neveikti jokioje įmonėje ar versle už įmonės ribų. Teismas šią Darbo sutarties punkto sąlygą laikė prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, pažeidžiančia Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą laisvę pasirinkti darbą ir verslą, todėl ex officio pripažino ją negaliojančia. Teismas nurodė, kad tokia sąlyga laikytina civiliniu teisiniu sandoriu, todėl už šį pažeidimą, net jei toks ir būtų buvęs padarytas, negalėjo būti skiriama drausminė nuobauda. Teismas sprendė, kad drausminės nuobaudos pripažinimas neteisėta ir atitinkamų išmokų (priverstinės pravaikštos ir išeitinės kompensacijos) priteisimas yra pakankama satisfakcija ieškovui, todėl neturtinės žalos atlyginimo nepriteisė.

4.      Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdama su jame išdėstytais motyvais ir nurodydama naujus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad darbo ir poilsio laikas UAB „Robert Bosch“ yra nustatytas Darbo tvarkos taisyklėse. Šalių sudarytos darbo sutarties 10.5.2 punktas įtvirtina darbuotojo pareigą visą savo darbo laiką skirti darbdaviui ir darbdavio nustatytų pareigų vykdymui. Šalių sudarytos darbo sutarties 10.5.3 punktas nurodo, kad darbuotojas darbo metu negali vykdyti kitokios veiklos, išskyrus darbo sutartimi nustatytas darbo pareigas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad darbuotojas savo elgesiu pažeidė nurodytus darbo sutarties 10.5.2 ir 10.5.3 punktus, nes darbo laiku veikė ne darbdavio, o savo sutuoktinės interesais. Tačiau teisėjų kolegija nurodė, kad darbdavio darbuotojui taikyta drausminė nuobauda yra per griežta, nes dėl darbuotojo veiklos nenukentėjo darbdavio interesai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas įvertino duomenis apie pažeidimo padarymo aplinkybes ir ieškovo ankstesnį darbą pas darbdavį. Darbdaviui pažeidus DK 238 straipsnį darbuotojo atleidimas buvo pripažintas neteisėtu. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada ir nurodytais motyvais dėl darbo sutarties 10.6 punkto pripažinimo negaliojančiu.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

5.      Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; išspręsti sprendimo vykdymo atgręžimo klausimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.   Teismai pažeidė Konstitucijos 46 ir 48 straipsnius nustatydami, kad Darbo sutarties 10.6 punktas, darbo sutarties galiojimo metu iš dalies apribojantis ieškovo teisę tiesiogiai ar netiesiogiai eiti antraeiles pareigas, yra nekonkuravimo susitarimas, ir nepagrįstai šį punktą pripažino negaliojančiu todėl, kad už šio įsipareigojimo laikymąsi nebuvo nustatyta kompensacija.

5.2.   Nustatydami, jog Darbo sutarties 10.6 punktas yra nekonkuravimo įsipareigojimas (suprantamas kaip darbuotojo įsipareigojimas po darbo sutarties pabaigos nekonkuruoti su darbdaviu), teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, t. y. neteisingai pritaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus bylose dėl nekonkuravimo susitarimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2013), taip pat nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl kompensacijos mokėjimo nekonkuravimo laikotarpiu darbo sutarties galiojimo metu. Pagal kasacinio teismo praktiką, nekonkuravimo kompensacija už nekonkuravimo įsipareigojimo laikymąsi darbo sutarties galiojimo metu neturi būti mokama. Dėl to negalima teigti, jog Darbo sutarties 10.6 punktas negalioja dėl to, kad už jo laikymąsi ieškovui nebuvo mokama papildoma kompensacija.

5.3.   Darbo sutarties 10.6 punktas negalėjo būti pripažintas negaliojančiu, nes teisės aktai nedraudžia susitarti dėl tam tikrų apribojimų darbo santykių metu dirbti antraeilį darbą kitame versle, o Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą nėra absoliuti. Antraeilio darbo apribojimas visu etatu dirbantiems darbuotojams yra dalis darbuotojo lojalumo pareigos darbdaviui. Darbdavys, suteikdamas ieškovui pakankamai autonomijos planuojant savo darbo laiką bei leisdamas naudoti darbdavio turtą ir asmeniniams poreikiams, turi būti tikras, kad ieškovas bus visiškai lojalus, nepiktnaudžiaus darbdavio pasitikėjimu ir dirbs tik darbdavės naudai.

5.4.   Susitarimas darbo santykių metu tiesiogiai ir netiesiogiai nedirbti kitame versle nėra tapatus nekonkuravimo įsipareigojimui. Nekonkuravimo susitarimu darbuotojas paprastai įsipareigoja tam tikrą laikotarpį nedirbti su darbdaviu konkuruojančiose įmonėse ir neužsiimti verslu, kuris su konkuruoja darbdavio verslu. O nagrinėjamu atveju Darbo sutartyje buvo įtvirtintas neabsoliutus (t. y. nesant darbdavės sutikimo) ieškovo tiesioginio ar netiesiogino darbo, dalyvavimo ar veikimo kitoje įmonėje ar versle už įmonės ribų apribojimas darbo santykių laikotarpiu.

6.      Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

6.1.   Nesutiktina su kasatorės pozicija, kad nekonkuravimo susitarimas turi būti taikomas tik santykiams, kurie susiklosto po darbo sutarties nutraukimo, ir toks susitarimas nelaikomas nekonkuravimo susitarimu, jei nurodyta, kad jis galioja ir darbo santykių metu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2013, šalys buvo sudariusios nekonkuravimo susitarimą, kuris galiojo visą darbo sutarties laikotarpį ir dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo.

6.2.   Darbo sutarties 10.6 punkte įtvirtintas susitarimas ne tik ribojo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą, bet ir darbuotojo ar kito asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnis). Taip buvo apribotos ieškovo galimybės gauti papildomų pajamų, už tai neatlyginant. Nesukūrus kompensavimo sistemos, toks platus įsipareigojimas negali būti laikomas atitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

6.3.   Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, atsižvelgiant į konkuravimo susitarimo tikslus, interesų teisėtumą, jis negalėtų būti sudaromas su bet kuriuo asmeniu (darbuotoju) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007). Todėl abejotina, ar prekybos atstovas iš tiesų yra ta pareigybė, kuriai turėtų būti taikomas ribojimas dirbti (veikti) už įmonės ribų.

6.4.   Prievolė mokėti už darbą kyla tik iš teisinių darbo santykių, t. y. darbo užmokestis mokamas už atliktą darbą, todėl darbo užmokestis negali būti sutapatinamas su kompensacija už nekonkuravimo susitarimus, kurie nepriskiriami teisiniams darbo santykiams.

6.5.   Teismai nenustatė, kad buvo suteikta kitos įmonės (UAB „Veromelitas“) paslauga tariamam užsakovui per ieškovą; kad ieškovas panaudojo darbdavės degalus savo reikmėms. Tačiau byloje nustatyta, kad ieškovas galėjo naudoti automobilį asmeninėms reikmėms ir už gaunamas pajamas natūra mokėjo gyventojų pajamų mokestį. Į susitikimą su tariamu UAB „Veromelitas“ užsakovu ieškovas vyko tenkindamas asmeninius poreikius (paprašytas žmonos), todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad šis vienkartinis atvejis įvyko tik todėl, kad tuo metu ieškovo žmona negalėjo atvykti į kasatorės užsakytą ir išprovokuotą susitikimą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad ieškovas pažeidė Darbo sutarties 10.5.4 ir 10.7 punktų nuostatas.

6.6.   Ieškovas dirbo pagal savo paties suplanuotą laiką, atsižvelgdamas į užduotis, todėl skyrė laiką poilsiui kitu nei darbo taisyklėse nustatytu laiku ir dėl to tarp šalių nebuvo ginčo. Be to, įmonėje dauguma darbuotojų dirbdavo lanksčiu grafiku ir tiksliai pagal valandas ar minutes jie nebuvo kontroliuojami. Nuo Darbo sutarties galiojimo pradžios (2005 metų) darbdavė toleravo tokį ieškovo ir kitų darbuotojų savarankiškumą, todėl neaišku, kodėl 2014 m. gegužės 6 d. ieškovo nebuvimas biure 14.25 val. turėtų būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas, juo labiau – kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl tinkamos drausminės nuobaudos parinkimo

 

7.      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, kurie reikšmingi sprendžiant drausminės nuobaudos skyrimo klausimą, pasisakyta dėl drausminės nuobaudos parinkimo kriterijų ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 3K-3-669/2005; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. C. v. individuali L. Š. įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. C. v. Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009). DK 238 straipsnyje, reglamentuojančiame drausminės nuobaudos parinkimą, nustatyta, jog, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau.

8.      Teismas, spręsdamas dėl DK 136 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų, turi patikrinti, ar drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas) atitinka padarytą pažeidimą (DK 238 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. UAB „Gretimybė“, bylos Nr. 3K-3-566-706/2015).

9.      Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir nustatė, kad darbuotojas darbo laiku nedirbo jam pavesto darbo, ir pagrįstai konstatavo, kad darbuotojas darbovietėje nustatytą darbo drausmę pažeidė. Šalių sudarytos darbo sutarties 10.5.2 punktas įtvirtina darbuotojo pareigą visą savo darbo laiką skirti darbdaviui ir darbdavio nustatytų pareigų vykdymui. Šalių sudarytos darbo sutarties 10.5.3 punktas nurodo, kad darbuotojas darbo metu negali vykdyti kitokios veikslos, išskyrus darbo sutartimi nustatytas darbo pareigas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad darbuotojas savo elgesiu pažeidė nurodytus darbo sutarties 10.5.2 ir 10.5.3 punktus, nes darbo laiku veikė ne darbdavio, o savo sutuoktinės interesais. Taigi darbdavė pagrįstai užfiksavo darbuotojo padarytą darbo drausmės pažeidimą.

10.  Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl drausminės nuobaudos taikymo, pasisakė dėl tokios nuobaudos proporcingumo padarytam pažeidimui, materialiosios teisės normas šiuo klausimu taikė tinkamai ir nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kad teismas, spręsdamas dėl drausminės nuobaudos taikymo sąlygų, turi patikrinti, ar drausminė nuobauda atitinka padarytą pažeidimą (DK 238 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas įvertino duomenis apie pažeidimo padarymo aplinkybes, ieškovo ankstesnį darbą atsakovės bendrovėje, darbovietėje susiklosčiusią praktiką ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju drausminės atsakomybės tikslų griežčiausios drausminės nuobaudos skyrimas neatitinka.

 

Dėl nekonkuravimo susitarimus reglamentuojančių teisės normų taikymo

 

11.  Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nekonkuravimo susitarimo institutas nėra tiesiogiai reglamentuotas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje, jam pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Marilita“ v. A. B. ir R. Č., bylos Nr. 3K-3-401/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auto Express v. I. B. ir UAB „Tirola“, bylos Nr. 3K-7-6-706/2016 ir kt.).

12.  Nagrinėjamoje byloje žemesnių instancijų teismai analizavo tarp šalių sudarytos darbo sutarties nuostatas, už kurių pažeidimą darbuotojui buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Tarp šalių sudarytos darbo sutarties 10.6 punktas numatė, kad darbuotojas dirbdamas įmonėje įsipareigoja be išankstinio raštiško įmonės leidimo tiesiogiai ir netiesiogiai nedirbti, nedalyvauti ir neveikti jokioje įmonėje ar versle už darbdavio įmonės ribų. Kasaciniame skunde teigiama, kad šiai sutarties nuostatai neturi būti taikomos nekonkuravimo susitarimus reglamentuojančios teisės normos, nes susitarimas neatitinka nekonkuravimo susitarimams būdingų požymių.

13.   Teisėjų kolegija pažymi, kad nekonkuravimo susitarimai gali būti sudaromi ir galioti tiek darbo santykių galiojimo metu, tiek nutraukus darbo santykius. Tokius nekonkuravimo susitarimus Lietuvos Aukščiausiasis teismas jau analizavo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kemitek“ v. P. Z., bylos nr. 3K-3-595-219/2015).

14.  Nagrinėjamoje byloje šalių sudarytas susitarimas nustatė darbuotojui pareigą dirbant pas darbdavį gauti išankstinį darbdavio leidimą dirbti, dalyvauti ar veikti kitoje įmonėje ar versle už darbdavio įmonės ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu būdu taip pat tam tikru mastu suvaržoma Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą ir kartu ribojama asmens galimybė gauti didesnes pajamas. Būtent šiais požymiais pasižymi nekonkuravimo susitarimai, todėl nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apribojimo mastas nepakankamas nekonkuravimo susitarimui egzistuoti.

15.  Pažymėtina, kad nekonkuravimo susitarimu ribojama konstitucinė asmens teisė pasirinkti darbą, todėl tokio pobūdžio ribojimas visais atvejais turi būti terminuotas ir atitinkamai nustatoma adekvati ribojimui kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Marilita“ v. A. B. ir R. Č., bylos Nr. 3K-3-401/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auto Express v. I. B. ir UAB „Tirola“, bylos Nr. 3K-7-6-706/2016 ir kt.).

16.  Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad už nekonkuravimo susitarimą, galiojantį darbo santykių metu, neturi būti kompensuojama. Atvirkščiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad kompensacija susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui numatyta už jam taikomus jo teisių suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UADBB „Aon Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-121/2008), susitarimas dėl kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimus turi būti aiškiai išreikštas apibrėžiant jos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų ir kt.

17.  Taigi teisėjų kolegija apibendrina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino  darbuotojo padarytą darbo drausmės pažeidimą, tinkamai taikė DK 238 straipsnio taisykles ir drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – pripažino per griežta (kaip nurodyta šios nutarties 9 punkte) ir pagrįstai pripažino darbo sutarties 10.6 punktą negaliojančiu, todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

18.  Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinant, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos. Ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatorės.

19.              Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus, todėl nurodyta suma priteistina ieškovui iš kasatorės.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Robert Bosch“ (j. a. k. 111761933) ieškovui A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Eur atstovavimo išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjos                                                                                                                       Alė Bukavinienė

Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė