Civilinė byla Nr. 3K-3-193-248/2016

Teisminio proceso Nr. 2-15-3-01175-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.6.3.1; 1.3.9.2.2 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. kovo 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Ž. ir atsakovės savivaldybės biudžetinės įstaigos Biržų krašto muziejaus „Sėla“ kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. Ž. ieškinį atsakovei savivaldybės biudžetinei įstaigai Biržų krašto muziejui „Sėla“ ir atsakovės savivaldybės biudžetinės įstaigos Biržų krašto muziejaus „Sėla“ priešieškinį ieškovei D. Ž. dėl paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumo, grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir atlyginimo už darbą savaitgaliais priteisimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl nekonkuravimo susitarimų atlygintinumą, alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą ir ginčų dėl neišmokėto darbo užmokesčio, kai toks reikalavimas pareiškiamas kartu su reikalavimu pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priskirtinumą teismams reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo panaikinti BĮ Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus 2014 m. lapkričio 25 d. įsakymą (ieškovei skirtas papeikimas) ir 2014 m. gruodžio 9 d. įsakymą (ieškovei skirtas atleidimas iš darbo), grąžinti į darbą BĮ Biržų krašto muziejuje „Sėla“ – į Ryšių su visuomene skyriaus vedėjo pareigas; priteisti iš BĮ Biržų krašto muziejaus „Sėla“ atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 1380 Eur nepriemoką už darbą savaitgaliais, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Atsakovė priešieškiniu prašė panaikinti 2014 m. gruodžio 17 d. darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriuo buvo panaikinta 2014 m. rugsėjo 22 d. BĮ Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorius įsakymu D. Ž. paskirta drausminė nuobauda – papeikimas.
  4. Ieškovė nuo 1990 m. sausio 1 d. dirbo BĮ Biržų krašto muziejuje „Sėla“, paskutinės einamos pareigos – Ryšių su visuomene skyriaus vedėjo pareigos.
  5. 2014 m. birželio 16 d. BĮ Biržų krašto muziejus „Sėla“ ir D. Ž. sudarė nekonkuravimo susitarimą, kuriuo ieškovė įsipareigojo darbo sutarties galiojimo metu be išankstinio raštiško darbdavės sutikimo ar viršydama tokiame sutikime nurodytus apribojimus, savarankiškai, kaip partnerė, įmonių valdymo organų narė bei jų įgaliotinė, neužsiimti jokia konkuruojančia veikla ir neatlikti darbų bei neteikti paslaugų pagal darbo sutartis arba pagal civilinės teisės reguliuojamas sutartis bet kokiam asmeniui, užsiimančiam konkuruojančia veikla (minėto susitarimo 2.1 punktas).
  6. 2014 m. rugsėjo 22 d. BĮ Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorius įsakymu paskyrė D. Ž. papeikimą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, neleistiną elgesį su lankytojais (ekskursijos metu kalbėjo telefonu, informacija buvo pateikiama neaiškiai, po skundo neetiškai bendravo su skundo autore R. S.). 2014 m. gruodžio 17 d. darbo ginčų komisija šią drausminę nuobaudą panaikino.
  7. 2014 m. lapkričio 25 d. BĮ Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorius įsakymu paskyrė D. Ž. papeikimą už netinkamą savo pareigų vykdymą, taip pat už nederamą elgesį su muziejaus interesantu žurnalo „Best in Lithuania“ vyriausiuoju redaktoriumi R. S. (parengė netinkamą straipsnį, netinkamai bendravo su redaktoriumi po jo skundo).
  8. 2014 m. gruodžio 9 d. BĮ Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorius įsakymu paskyrė D. Ž. drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, konkuravimą su darbdave, klientų viliojimą, už netinkamą pareigų vykdymą ir atitinkamų vidaus teisės aktų nuostatų pažeidimą. 2014 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais BĮ Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorius gavo informacijos, jog D. Ž. vesdama edukacines programas savo pareigas atlieka nekompetentingai ir vykdo su darbdavės veikla konkuruojančią veiklą, t. y. organizuoja ir (ar) veda programą „Gryčioj būva... Sveiks, sveteli, veseliot atvykęs“. Be to, internete skelbiant apie programą kaip kontaktinis nurodytas D. Ž. asmeninis telefono numeris. Taip pat 2014 m. gruodžio 5 d. buvo gautas J. B. raštas dėl ne laiku ir pavėluotai pateiktos informacijos apie muziejaus renginius laikraščiui „Biržiečių žodis“ 2014 m. gegužės mėnesį.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Biržų rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad 2014 m. birželio 20 d. vesdama ekskursiją Kaišiadorių rajono Palomenės mokyklos atstovams D. Ž. padarė darbo drausmės pažeidimą – ekskursijos metu kalbėjo telefonu ir tai padarė dėl neatsargumo. Tačiau atsižvelgęs į darbo pas darbdavę stažą (daugiau nei 20 metų), į faktą, jog darbuotoja iki tol drausminių nuobaudų neturėjo, į tai, kad iki tol darbdavė toleravo tokį darbuotojos elgesį, teismas pripažino, kad drausminė nuobauda buvo per griežta, dėl to neatitiko DK 238 straipsnio reikalavimų. Taigi teismas atmetė darbdavės priešieškinį.
  3. Dėl darbo drausmės pažeidimo, susijusio su straipsniu žurnalui „Best in Lithuania“, teismas nurodė, kad darbuotoja straipsnį parengė, laikėsi pirminės užduoties reikalavimų (kad straipsnis būtų istorinio pobūdžio), derino straipsnį su kolegomis, gavo tiesioginį nurodymą iš direktoriaus pavaduotojos E. L. pateikti straipsnį žurnalui „Best in Lithuania“. Pasikalbėti su straipsnio autore norą buvo išreiškęs pats žurnalo redaktorius R. S., o nekorektiško bendravimo su juo fakto darbdavė neįrodė. Taigi teismas pripažino, kad drausminė nuobauda buvo paskirta neteisėtai, pažeidžiant DK, nes nenustatytas darbo drausmės pažeidimas.
  4. Teismas nurodė, kad J. B. raštas dėl ne laiku ir pavėluotai pateiktos informacijos apie muziejaus renginius laikraščiui „Biržiečių žodis“ negali būti pagrindas skirti drausminę nuobaudą, nes tai vyko daugiau nei prieš 6 mėnesius. Dėl D. Ž. kompetencijos trūkumo, nurodyto darbdavės gautuose raštuose, teismas pažymėjo, kad darbdavė neįrodė šio fakto. Teismas nekonkuravimo susitarimą, sudarytą 2014 m. birželio 16 d., pripažino negaliojančiu, nes nekonkuravimo susitarimas nenumatė kompensacijos už nustatytus suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir CK 1.5, 1.80, 1.95 straipsniai ir 2.164 straipsnio 8 dalis). Vis dėlto teismas nurodė, kad darbuotojo lojalumo pareiga yra nustatyta DK 35 straipsnio 1 dalyje ir DK 228 straipsnyje, todėl darbuotojas negali konkuruoti su darbdaviu pagal įstatymą ir vilioti potencialių darbdavio klientų. Teismas nustatė, kad D. Ž. veda savo edukacines programas, taigi teikia į darbdavės veiklą panašaus pobūdžio paslaugas. Tokiu būdu D. Ž. pažeidė darbdavės Darbo tvarkos taisyklių 60.3 (dalyvavimas veikloje, kuri pagal įstatymų, kitų norminių teisės aktų, Darbo tvarkos taisyklių, darbo sutarčių nuostatas nesuderinama su darbo funkcijomis, yra šiurkštus darbo drausmės pažeidimas) ir 60.20 (lojalumo įstaigai ir jos administracijai nebuvimas yra šiurkštus darbo drausmės pažeidimas) punktus. Teismas nurodė, kad, panaikinus ankstesnes nuobaudas, išnyko atleidimo už šį pažeidimą faktas.
  5. Taigi teismas konstatavo, kad darbuotoja atleista iš darbo neteisėtai. Pagal DK 300 straipsnio 3 punktą teismas darbuotojos į darbą negrąžino, nes tarp šalių susiklostė nepalankios sąlygos dirbti (užsitęsė šalių konfliktas, pati ieškovė drausminių nuobaudų skyrimą vertina kaip susidorojimą, psichologinį spaudimą, darbdavės ir darbuotojos santykiai sudėtingi, darbuotoja buvo raginama išeiti iš darbo savo noru), darbo sutartį laikė nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išeitinę išmoką ir vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.
  6. Taip pat teismas darbuotojai iš darbdavės priteisė 664,53 Eur nepriemokos už darbą savaitgaliais. 2013 m. rugsėjo 28 d. – 2014 m. gruodžio 6 d. laikotarpiu darbuotoja nuolat dirbo savaitgaliais, vedė ekskursijas, programą „Žaldoko alus“, edukacines programas bei parodas. Šią informaciją patvirtina renginių grafikas, skelbiamas laikraščiuose, nors darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose šis laikas nepažymėtas, išskyrus vieną išimtį. Taigi teismas laikė, kad darbdavė neatsiskaitė su darbuotoja už 26 dienas (26 x 25,56 = 664,53 Eur), priteistiną sumą mažino per pusę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais.
  7. Panevėžio apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2015 m. spalio 2 d. nutartimi apeliacinius skundus tenkino iš dalies.
  8. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas nepriemoką už darbą savaitgaliais padarė teisės taikymo klaidą, nes nebuvo pasinaudota ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, kuri buvo privaloma (DK 299 straipsnis). Pagal CPK 412 ir 296 straipsnio 1 punktą, teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinio dalį ar palikti jį nenagrinėtą ir išaiškinti ieškovei jos teises. Taigi šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį teisėjų kolegija panaikino ir reikalavimą paliko nenagrinėtą. Taip pat teisėjų kolegija perskirstė bylinėjimosi išlaidas pirmojoje instancijoje. Kitais klausimais kolegija nurodė, kad darbdavė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo darbuotojos atleidimą iš darbo DK 235 straipsnio 2 dalies 3, o ne 4 punkto pagrindu, todėl apeliacinėje instancijoje šis argumentas negalimas (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Nepaisant to, teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui dėl darbo drausmės pažeidimų ir patvirtino, kad darbuotojos atleidimui nebuvo pagrindo nei pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1, nei pagal 2 punktus. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui negrąžinti darbuotojos į darbą, nes užsitęsė šalių darbinis konfliktas, buvo siūlymų išeiti iš darbo, egzistavo konfliktinė ilgalaikė situacija, darbuotojos teigimu, darbdavė darė psichologinį spaudimą, buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai ir t. t.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu atsakovė BĮ Biržų krašto muziejus „Sėla“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas darbdavės priešieškinis ir iš dalies tenkintas darbuotojos ieškinys, ir šiais klausimais priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, o ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kasacinėje instancijoje. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismai pažeidė nekonkuravimo susitarimus reglamentuojančias teisės normas, nes pagal CK 2.164 straipsnį kompensacija už nekonkuravimo susitarimą mokama tik po darbo santykių pasibaigimo. Taip pat žemesnės instancijos teismai skirtingai vertino nekonkuravimo susitarimo negaliojimo įtaką darbo drausmės pažeidimų vertinimui.

17.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 176–185 straipsnius ir pasisakė tik dėl dalies drausmines nuobaudas paskiriančiuose įsakymuose nurodytų aplinkybių. Teismas nepasisakė dėl asmeninių pokalbių telefonu darbo metu (vedant ekskursiją) ir nepagrįstai darbuotojos skambutį mokytojai ir bendravimą laikė neatsargiu elgesiu. Teismas nepagrįstai nepasisakė dėl darbuotojos elgesio netinkamai bendraujant su R. S. vertinimo. Darbdavė pateikė duomenis apie tai, kad darbuotoja nuolat susisiekdavo su skundus pateikusiais asmenimis ir netinkamai bendraudavo su jais. 

17.3. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra prieštaringa ir nenuosekli. Teismai pripažino, kad darbuotoja pažeidė darbdavės Darbo tvarkos taisyklių 60.3 ir 60.20 punktus. Tai atitinka DK 235 staripsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas prieštaravo pats sau ir nurodė, kad nebuvo pagrindo taikyti minėtą DK normą ir atleisti darbuotoją iš darbo.

17.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo darbuotojos padarytos veikos atitikties DK 235 staripsnio 2 dalies 4 punktui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką darbdavys gali teismui išdėstyti papildomus argumentus dėl padaryto pažeidimo, jo kvalifikavimo, drausminės nuobaudos parinkimo, pateikti įrodymus, patvirtinančius pažeidimo padarymo faktą, kurie nenurodyti įsakyme dėl atleidimo iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. UAB „Arijus“, bylos Nr. 3K-3-354/2011; ir kt.).

  1. Ieškovė D. Ž. atsiliepimu į darbdavės kasacinį skundą prašo šios kasacinį skundą atmesti ir tenkinti darbuotojos kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką visi nekonkuravimo susitarimai turi būti atlygintiniai.

18.2. Teismai nustatė, kad 2014 m. birželio 20 d. ekskursijos metu darbuotoja telefonu nekalbėjo, iki tol darbdavė toleravo darbuotojų pokalbius telefonu darbo metu. Be to, sprendžiant dėl drausminės nuobaudos skyrimo, darbuotojai buvo liepta pasiaiškinti tik dėl elgesio ekskursijos metu, o ne dėl bendravimo telefonu su mokytoja R. S. (įsakymas pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo). Pažymėtina, kad mokyklos direktorė apie ekskursiją atsiliepė tik gerai. Taip pat ir su R. S. darbuotoja bendravo pagarbiai. Pasiaiškinime dėl nekonkuravimo susitarimo pažeidimo darbdavė nurodo tik nekonkuravimo susitarimą, bet jokių klientų viliojimo ar konkuravimo kitais pagrindais atvejų nėra nurodoma ir neprašoma dėl to pasiaiškinti.

  1. Kasaciniu skundu ieškovė D. Ž. prašo: 1) panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutarties dalį, kuria darbuotojos reikalavimas priteisti nepriemoką už darbą savaitgaliais buvo paliktas nenagrinėtas, Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą šiuo klausimu pakeisti ir priteisti 1329,07 Eur; 2) panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutarties dalį dėl negrąžinimo į darbą ir alternatyvaus darbuotojų teisių gynimo būdo taikymo bei grąžinti darbuotoją į Ryšių su visuomene skyriaus vedėjo pareigas BĮ Biržų krašto muziejuje „Sėla“; 3) panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutarties dalį, kuria darbuotojos reikalavimas priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atmestas, ir reikalavimą patenkinti; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų pirmojoje, apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teisingumo ir protingumo kriterijais, nes darbdavys nevedė tinkamos darbo laiko apskaitos ir su darbuotoja tinkamai neatsiskaitė. Pagal DK 194 straipsnio 1 dalį už 26 dienas darbuotojai turėjo būti mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo pagrindinio darbo užmokesčio.

19.2. Teismai nepagrįstai atmetė darbuotojos reikalavimą priteisti 5 procentų palūkanas, nes DK 303 straipsnis šiuo atveju netaikytinas. DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytų pasekmių darbuotoja taip pat neprašė, todėl nepagrįstai atmestas jos reikalavimas dėl sankcijos nemokančiam skolininkui pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas turėjo šį reikalavimą palikti nenagrinėtu, o ne atmesti, nes jis išvestinis iš reikalavimo priteisti nepriemoką už darbą savaitgaliais.

19.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai reikalavimą dėl nepriemokų už darbą savaitgaliais priteisimo paliko nenagrinėtą, nes šis reikalavimas yra papildomas pagrindiniam reikalavimui atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir grąžinti į darbą. Pagal CPK 412 straipsnį ir 327 straipsnio 2 dalį teismai gali tokį reikalavimą išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir reikalavimą paliko nenagrinėtą. CPK 328 straipsnyje įtvirtintas draudimas naikinti sprendimą ar nutartį vien formaliais pagrindais, jeigu teismo sprendimas ar nutartis yra iš esmės teisėti. Taip buvo pažeisti CPK 2 ir 7 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai.

19.4. Žemesnės instancijos teismai pažeidė DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalį ir nepagrįstai taikė alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą – darbuotojos į darbą negrąžino. Teismai hiperbolizavo šalių konfliktinius santykius, todėl be pagrindo konstatavo, kad bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

  1. Atsakovė BĮ Biržų krašto muziejus „Sėla“ atsiliepimu į darbuotojos kasacinį skundą prašo šį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

20.1. Darbuotojos kasaciniame skunde keliamas fakto klausimas dėl nepriemokos už darbą savaitgaliais. Šioje byloje nebuvo jokių rašytinių įrodymų, išskyrus pačios darbuotojos raštus, apie dirbtų dienų skaičių savaitgaliais, nenustatyta, kad darbas savaitgaliais nebuvo kompensuotas laisvadieniu po to, be to, darbuotoja buvo profesinės sąjungos narė ir niekada nekėlė šio klausimo iki atleidimo iš darbo dienos.

20.2. Teismai pagrįstai netaikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nes turi būti taikomas DK 303 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. S. v VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-424/2010 ir kt.). Be to, darbuotoja buvo inicijavusi bylą prieš darbdavę dėl DK 303 straipsnio taikymo (bylos Nr. 2-1258-434/2015).

20.3. Pažymėtina, kad išankstinės privalomos ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos nesilaikymas nėra tik formalumas, kaip įvardijama darbuotojos kasaciniame skunde. Tai patvirtina CPK 412 straipsnis, CPK 137 staripsnio 1 dalies 3 punktas, 293 straipsnio 2 punktas. Negali būti taikomas ir CPK 327 straipsnis, nes jis reglamentuoja atvejus, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, o to šioje byloje nebuvo.

20.4. Darbuotoja, skųsdama jai taikytą alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, nenurodo nė vieno argumento, kodėl jis neteisėtas. Darbdavė papildomai nurodo, kad absoliuti dauguma jos darbuotojų palaiko D. Ž. atleidimą, dėl kolektyvo santykių, jo tarpusavio priešpriešos, prarasto pasitikėjimo, su darbuotoja dirbusių asmenų (fotomenininkų, laikraščių ir žurnalų redaktorių, ansamblių vadovų ir kt.) neigiamo požiūrio į ją kaip į neprofesionalų ir nekompetentingą asmenį sunkiai tikėtinas bendras darbas kartu. Be to, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, jeigu darbuotoja būtų grąžinta į darbą, ji ir toliau vykdytų su darbdavės veikla konkuruojančią veiklą. Taigi BĮ Biržų krašto muziejus „Sėla“ jų bendrą darbą kartu laiko neįmanomu.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už darbo drausmės pažeidimus, taikymo

 

  1. Atsakovės BĮ Biržų krašto muziejaus „Sėla“ kasaciniame skunde nurodoma, kad už nekonkuravimo susitarimą, galiojantį darbo santykių metu, neturi būti kompensuojama, todėl teismai nepagrįstai nekonkuravimo susitarimą, kaip sudarytą neatlygintinai, pripažino negaliojančiu.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad kompensacija susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui numatyta už jam taikomus jo teisių suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UADBB „Aon Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-121/2008), susitarimas dėl kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimus turi būti aiškiai išreikštas apibrėžiant jos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų ir kt. Taigi darbo santykių metu galiojantis nekonkuravimo susitarimas privalo būti atlygintinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. UAB „Robert Bosch“, bylos Nr. 3K-3-32-687/2016). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir nustatė, kad kompensacija už nekonkuravimo susitarimą tarp D. Ž. ir BĮ Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nebuvo nustatyta ir nebuvo mokama, todėl vadovavosi teisės aktais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir tokį susitarimą pagrįstai pripažino negaliojančiu.
  3. Atsakovės manymu, teismai nepagrįstai pažeidimo, už kurį ieškovė buvo atleista iš darbo, nekvalifikavo kaip šiurkštaus. Teisėjų kolegija su tokiu atsakovės vertinimu nesutinka. Atsakovė ieškovės veiksmus buvo pripažinusi šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu DK 235 straipsnio 2 dalies 3 punkto (dalyvavimas veikloje, kuri pagal įstatymų, kitų norminių teisės aktų, darbo tvarkos taisyklių, kolektyvinių ir darbo sutarčių nuostatas nesuderinama su darbo funkcijomis) pagrindu, nesuderinama su darbo funkcijomis veikla laikydama ieškovės individualią veiklą, konkuruojančią su atsakovės teikiamomis paslaugomis. Pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažinęs nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu, konstatavo ieškovės nelojalumą darbdavei, nurodė, kad ji, vykdydama panašią kaip atsakovė veiklą, pažeidė Darbo tvarkos taisyklių 60.3 ir 60.20 punktus. Teismo nuomone, panaikinus pirmiau paskirtas drausmines nuobaudas, už šį pažeidimą ieškovei negalėjo būti skirta nuobauda – atleidimas iš darbo, nes nėra DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, ir pažeidimo nevertino jo šiurkštumo aspektu. Šį trūkumą ištaisė apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nebuvo ir atleidimo pagrindo, nustatyto DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte, kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas darbo drausmės pažeidimas nelaikytinas šiurkščiu (DK 235 straipsnis), ir šią savo išvadą, priešingai nei nurodo atsakovė, motyvavo neapsiribodamas nekonkuravimo susitarimo negaliojimo faktu, bet remdamasis ir kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei teisiniu reguliavimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar darbo drausmės pažeidimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus, kiekvieną kartą vertinama individualiai, atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, mastą, atsiradusias pasekmes ir kitas reikšmingas aplinkybes, todėl atsakovės argumentas, kad esant panašiai situacijai teismai pažeidimus pripažino šiurkščiais, nereiškia nukrypimo nuo teismų praktikos. Nagrinėjamu atveju paminėtina, kad ieškovei drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – buvo skirta dar už dvi veikas, kurių vieną teismai pripažino neįrodyta, o dėl kitos nustatė, kad pasibaigęs terminas drausminei nuobaudai skirti.
  4. Atsakovės kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad drausminės nuobaudos buvo paskirtos teisėtai, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimus. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių iš naujo nenustato, o sprendžia tik teisės aiškinimo ir taikymo klausimus ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija nenagrinėja faktinio pobūdžio argumentų šiuo klausimu, kaip nesudarančių kasacijos pagrindo.
  5. Įrodymų vertinimo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-515/2014; 2014 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. T. v. Utenos vaikų lopšelis-darželis „Šaltinėlis“, bylos Nr. 3K-3-442/2014 ir kt.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus būtina atsižvelgti ir į bylos specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. AB „Klaipėdos nafta“, bylos Nr. 3K-3-275/2013).
  6. Nagrinėjamoje byloje teismai aiškinosi darbo drausmės pažeidimų padarymo aplinkybes, rinko ir vertino kiekvieno epizodo veiką patvirtinančius ir paneigiančius įrodymus, tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nustatė, jog atsakovės paskirtos drausminės nuobaudos yra neteisėtos. Nesutikdama su teismų išvadomis, kasatorė BĮ Biržų krašto muziejus „Sėla“ kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau kitokia atsakovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismų išvadomis, pagrįstomis ne tik atsakovės pateiktais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga, todėl atsakovės kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini.
  7. Atsakovės kasaciniame skunde teigiama, kad teismai analizavo tik dalį įsakymuose dėl drausminių nuobaudų skyrimo nurodytų D. Ž. veikų, o dėl kitų nepasisakė. Šis argumentas atmetamas kaip prieštaraujantis bylos faktams. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino visus darbo drausmės pažeidimą sudarančius epizodus – tiek pirmąjį (pokalbis telefonu ekskursijos metu, neprofesionalus ir nekompetentingas ekskursijos vedimas, nepagarba lankytojams, užgaulus bendravimas telefonu su skundą parašiusia mokytoja), tiek ir antrąjį (užduoties parašyti straipsnį žurnalui „Best in Lithuania“ vykdymas, bendravimas su žurnalo redaktoriumi).
  8. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl drausminės atsakomybės taikymo D. Ž., teisės aiškinimo ir taikymo klaidos nepadarė, todėl naikinti dėl šių reikalavimų priimtus procesinius sprendimus nėra teisinio pagrindo.

 

Dėl DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalies taikymo

 

  1. Ieškovė kasaciniu skundu prašo grąžinti ją į darbą pagal DK 300 straipsnio3 dalį ir panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimų dalį, pagal kurią teismai taikė DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje pasisakydamas dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija, šiuo metu – atitinkamos DK 300 straipsnio dalys) aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą konstatavęs, kad nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Aplinkybes, reikšmingas DK 300 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008). Darbdavio pasitikėjimo darbuotoju praradimas ir jų konfliktiniai santykiai siejami su galimybe teismui taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. darbuotojo negrąžinimą į darbą ir kompensacijos priteisimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. AB ,,Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-418/2013).
  3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad darbuotojos ir darbdavės konfliktas yra užsitęsęs, gilus, dirbti įstaigoje tapo sudėtinga, nemaža kolektyvo dalis ir net pašaliniai asmenys yra įsitraukę į šį konfliktą, pati darbuotoja drausminių nuobaudų skyrimą vertina kaip susidorojimą (tokia nuolatinė darbuotojos pozicija pateikiama tiek darbdavei skirtuose pasiaiškinimuose, tiek teismui skirtuose procesiniuose dokumentuose, ieškovės paaiškinimuose teisme), darbuotoja buvo inicijavusi ikiteisminius tyrimus dėl neteisėtos informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo ir dokumento klastojimo, todėl darbuotojos į darbą negrąžino, darbo sutartį laikė nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal DK 300 straipsnio 4 dalį. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taikant alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. v. VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centras, bylos Nr. 3K-3-37-469/2016; 2010 m. kovo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010; ir kt.), pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismai motyvavo savo sprendimą taikyti DK 300 straipsnio 4 dalį ir šiems motyvams teisėjų kolegija pritaria. Ieškovė nesutinka su teismo sprendimu taikyti alternatyvų teisių gynimo būdą ir negrąžinti jos į darbą, tačiau nepateikia argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įstaigoje susiklosčiusių jos ir kitų darbuotojų, ne tik administracijos, konfliktinių santykių ir su tuo susijusių galimai nepalankių tolesnio darbo sąlygų. Ieškovės argumentas, kad DK 300 straipsnio 4 dalies norma visų pirma skirta darbuotojų teisėms apsaugoti, nevaržo teismo teisės parinkti alternatyvų teisių gynimo būdą ir tuo atveju, kai tokio darbuotojo pageidavimo nėra.

 

Dėl reikalavimo priteisti darbo užmokestį, reiškiamo kartu su reikalavimu pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priskirtinumo teismams

 

  1. Asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę jas ginti teisme. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su jos realizavimu įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tik tuo atveju, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 22 straipsnio 1 dalis).
  2. DK 287 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu DK ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. Atvejus, kai individualūs darbo ginčai nagrinėjami tiesiogiai teisme, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, nustato DK 299 straipsnis. Pagal DK 299 straipsnio 2 dalies 3 punktą tiesiogiai teisme nagrinėjami darbo ginčai dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo.
  3. DK 299 straipsnyje pateiktas ginčų, nagrinėtinų tiesiogiai teismuose, sąrašas nėra baigtinis, šio straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad teisme ginčai sprendžiami ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. CPK 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad byloje sujungus kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.
  4. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija formuluoja šią teisės aiškinimo taisyklę nagrinėjamoje byloje: tais atvejais, kai darbo santykiai yra pasibaigę ir darbuotojas teisme reiškia reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei kartu reiškia kitus su atleidimu susijusius reikalavimus, kuriems, atskirai imant, privalomas išankstinis ginčo sprendimas ne teisme, o darbo ginčų komisijoje, visi reikalavimai gali būti nagrinėjami tiesiogiai teisme.
  5. Vertinant, ar reikalavimai tarpusavyje susiję taip, kad taikant CPK 24 straipsnio 1 dalį visi jie gali būti nagrinėjami tiesiogiai teisme, turi būti atsižvelgiama į reikalavimų teisinę prigimtį, faktinį pagrindą bei aplinkybę, ar vieno reikalavimo tenkinimas ar tenkinimo apimtis priklauso nuo kito reikalavimo tenkinimo. 
  6. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavimą priteisti darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis pareiškė teisme nagrinėjant bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo. Tokio pobūdžio reikalavimai susiję, be kita ko, tuo, kad juos tenkinus spręstinas kompensacijų darbuotojui pagal DK 141 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 3 ar 4 dalis priteisimo klausimas. Pagal kasacinio teismo praktiką šios kompensacijos tarpusavyje turi būti suderintos, vieno reikalavimo tenkinimas gali turėti įtakos kitos kompensacijos dydžiui ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. BĮ Gamtos tyrimų centras, bylos Nr. 3K-3-237-695/2015, ir joje nurodytą praktiką). 
  7. Dėl to nors darbo ginčai dėl neišmokėto darbo užmokesčio į tiesiogiai teisme nagrinėtinų ginčų kategoriją nepakliūva ir jiems taikomas DK 287 straipsnyje nurodytas privalomas nagrinėjimas ikiteisminiame organe – darbo ginčų komisijoje, šiuo atveju atsižvelgiant į nurodytą reikalavimų sąsajumą, reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio nagrinėtinas tiesiogiai teisme.
  8. Toks nagrinėjimas, be kita ko, atitinka proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), taip pasiekiamas greitesnis teisinės taikos atkūrimas (CPK 2 straipsnis), kadangi, kuriai nors šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, nebereikia inicijuoti dar vieno teismo proceso.
  9. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė darbo teisės ir civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčų priskirtinumą teismams ir ginčų nagrinėjimą išankstinio ginčų sprendimo ne teismo tvarka, nepagrįstai reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo paliko nenagrinėtą, todėl ši Panevėžio apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutarties dalis panaikinama.

 

Dėl mokėjimo už darbą poilsio dienomis

 

  1. Pagal DK 194 straipsnio 1 dalį už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Taigi teisės aktai nustato dvejopą darbo laiko poilsio dienomis kompensavimą – arba sumokant už dirbtą laiką dvigubai, arba suteikiant kitą poilsio dieną ir mokant už ją vidutinį darbo užmokestį. Pastarasis būdas taikomas, esant darbuotojo pageidavimui.
  2. Nagrinėjamoje byloje šalių pozicija dėl ieškovės darbo poilsio dienomis fakto nesutampa. Todėl visų pirma būtina nustatyti, ar ieškovė dirbo poilsio dienomis, kiek ir kada. Kita reikšminga aplinkybė – ar ieškovė, jei ji dirbo savaitgaliais, pasinaudojo poilsio dienomis kitu laiku. Pirmosios instancijos teismas į bylą pateiktų įrodymų pagrindu pripažino, kad ieškovė kartais dirbdavo poilsio dienomis ir atsakovė neatsiskaitė už 26 dirbtas poilsio dienas. Tai reikštų, kad ieškovei už šias dienas nebuvo kompensuota nei kitomis poilsio dienomis, nei sumokant už darbą dvigubu tarifu. Tačiau teismas taip pat nurodo, kad ieškovė „galimai pasiimdavo poilsio dienas kitomis savaitės dienomis“. Taigi teismo išvados aptariamu klausimu prieštaringos, o priteistas viengubo dydžio apmokėjimas nenustatytas įstatymo, jis būtų tinkamas tokiu atveju, jei ieškovei būtų suteiktos poilsio dienos kitu laiku, tačiau už jas nesumokėtas vidutinis darbo užmokestis.
  3. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių iš naujo nenustato, o sprendžia tik teisės aiškinimo ir taikymo klausimus ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Patikrinti bylą faktiniu ir teisiniu pagrindu yra apeliacinės instancijos teismo funkcija (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju apeliacinio nagrinėjimo dėl reikalavimo priteisti darbo užmokestį esmės nebuvo, nes reikalavimas paliktas nenagrinėtas, dėl to ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl šio reikalavimo būtų patikrinta faktiniu ir teisiniu aspektais.

 

Dėl procesinių palūkanų darbo bylose (ne)priteisimo

 

  1. Darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai; jeigu tam tikrų darbo santykių nereglamentuoja darbo įstatymai, tai konkrečiam klausimui spręsti taikomos bendresnės – Civilinio kodekso – normos (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 1 straipsnis). Taigi civilinės teisės normų taikymas darbo teisėje grindžiamas tuo, kad darbo teisė yra privatinės teisės šaka, kurioje nustatytos specialiosios normos taikomos prioritetiškai bendrųjų civilinės teisės normų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. P. v. UAB „Respublikinė mokomoji sportinė bazė“, bylos Nr. 3K-3-31/2013; kt.)
  2. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teismo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad šių palūkanų paskirtis – kompensuoti kreditoriaus netekimus dėl negalėjimo naudotis iš skolininko gautinomis lėšomis, kurių šis nesumoka geruoju, bei skatinti skolininką kuo greičiau vykdyti prievolę ar teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-209-469/2015; kt.).
  3. Darbo kodekso nuostatomis yra reglamentuoti kompensavimo darbuotojams už piniginius praradimus dėl neteisėto atleidimo iš darbo, negauto darbo užmokesčio bei teismo sprendimų darbo bylose nevykdymo teisinių pasekmių klausimai. DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pareiga darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laiką. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės. DK 303 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai darbdavys nevykdo darbo ginčų komisijos ar teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir teismo sprendimo nevykdymo teisinių padarinių, yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnis netaikomas darbo bylose (siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą), nes yra taikomas specialaus pobūdžio DK 303 straipsnis. DK 303 straipsnis yra speciali darbo teisės norma, pagal kurią tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši DK nuostata įstatymo leidėjo iš esmės yra skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, tokiu būdu darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Kartu taikant tiek DK 303 straipsnį, tiek CK 6.37 straipsnį dėl procesinių palūkanų susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacija, todėl darbo santykiuose taikytinas tik DK 303 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-209-469/2015; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-424/2010; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012).
  5. Dėl to nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino darbuotojos prašymo jos naudai iš atsakovės priteisti 5 proc. (ieškovės apeliaciniame ir kasaciniame skunduose – 6 proc.) procesinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Kasaciniame teisme turėta 7,70 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo dalis dėl reikalavimo priteisti darbo užmokestį už darbą savaitgaliais ir šio sprendimo dalis palikta nenagrinėta, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Panevėžio apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                Sigitas Gurevičius

 

                                                                                                             Birutė Janavičiūtė

                                                                                                                                Rimvydas Norkus