Civilinė byla Nr. 3K-3-174-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09258-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.5.1; 1.3.7.7; 1.3.9.2.1; 2.5.10.2.4; 3.1.7.9

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. (A. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SIM logistics“ ieškinį atsakovui A. K. dėl darbdavei padarytos materialinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą, nuostolių atlyginimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų priteisimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo: panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau tekste – ir Darbo ginčų komisija, DGK) 2014 m. vasario 13 d. sprendimą; priteisti iš atsakovo 1000 Lt (289,62 Eur) materialinės žalos, 2089,07 Lt (605,04 Eur) nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas pagal 2013 m. rugpjūčio 8 d. darbo sutartį pas ją dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Šalys 2013 m. rugpjūčio 9 d. sudarė darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Atsakovas 2013 m. rugpjūčio 16 d., vairuodamas įmonės (darbdavės) jam išduotą transporto priemonę „DAF FT XF105“ (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį. Šio įvykio metu buvo apgadinta minėta transporto priemonė, įvykio kaltininku pripažintas atsakovas. Transporto priemonės remontas kainavo 4754,07 Lt (1376,87 Eur). Automobilis buvo apdraustas savanorišku transporto priemonių draudimu (kasko). Draudikas kompensavo tik dalį patirtos žalos, išskaitydamas 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio franšizę. Kadangi transporto priemonė apgadinta dėl atsakovo kaltės ir yra visos jo, kaip darbuotojo, materialinės atsakomybės taikymo sąlygos, tai jis turi kompensuoti ieškovės patirtas išlaidas, kurių neatlygino draudikas.
  4. Ieškovė nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimo išvadomis, kad ji praleido 3 mėnesių terminą kreiptis į DGK ir kad ji, sudariusi 2012 m. rugsėjo 12 d. draudimo sutartį, pati prisiėmė riziką dėl besąlyginės draudimo išskaitos. Ieškovės teigimu, skundas DGK buvo išsiųstas nepraleidus minėto termino, o darbuotojas, naudodamas darbo priemonę – automobilį – ir pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, turėjo žinoti apie pareigą saugoti transporto priemonę nuo sugadinimo. Besąlyginė išskaita negali būti laikoma darbdavės rizika. Jeigu įmonė nebūtų apdraudusi automobilio savanorišku draudimu, tai darbuotojas (atsakovas) privalėtų atlyginti visą 4754,07 Lt dydžio žalą (1376,87 Eur). Atsakovas žinojo, kad jis administracine tvarka pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, kad įvykio metu buvo apgadintas darbdavės turtas (automobilis) ir kad jis yra pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, todėl privalėjo domėtis, kokią žalą darbdavei padarė. Nors darbdavė visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nenurodė franšizės dydžio ir turto, kuris galėtų būti sugadintas darbuotojo veiksmais, darbuotojas neatleidžiamas nuo materialinės atsakomybės už padarytą žalą.
  5. Ieškovė, išskyrus žalą, padarytą transporto priemonei, taip pat patyrė nuostolių, kuriuos sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti, siekiant išieškoti iš atsakovo minėtos žalos atlyginimą, t. y. 490,05 Lt (141,93 Eur) už pareiškimo dėl teismo įsakymo ir 1599,02 Lt (463,11 Eur) už skundo Darbo ginčų komisijai rengimą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – panaikino Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 910 darbo byloje Nr. APS-36-631/2014; priteisė iš atsakovo ieškovei 3089,07 Lt (894,66 Eur) nuostolių ir 1319,98 Lt (382,29 Eur) bylinėjimosi išlaidų bei valstybei 11 Lt (3,19 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
  2. Teismas, įvertinęs DK 246 straipsnio nuostatas, aplinkybes, nustatytas nagrinėjant bylą, taip pat tai, kad žala ieškovei padaryta, kai šalis siejo darbo teisiniai santykiai, atsakovo darbo metu, jam atliekant darbo funkcijas, sprendė, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovei žalą, kurios nepadengė draudimo išmoka – 1000 Lt (289,62 Eur).
  3. Teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo argumentus dėl žalos dydžio nepagrįstumo, nes transporto priemonės apgadinimo mąstą ir išlaidas įvertino remonto paslaugas suteikusi įmonė, o atsakovas nepateikė kitokių automobilio būklę po eismo įvykio patvirtinančių įrodymų. Aplinkybė, kad ieškovė neinformavo atsakovo apie draudimo sutarties, kurioje nustatyta besąlyginė franšizė, sudarymą, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Teismas padarė išvadą, kad kitas materialinės atsakomybės sąlygas – atsakovo kaltę, neteisėtą veiką ir priežastinį ryšį tarp jos ir nurodytos žalos – patvirtina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažyma ir administracinio teisės pažeidimo (teisminio proceso Nr. 16393-63/2014) medžiaga. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepasinaudojo teise ginčyti sprendimo patraukti jį administracinėn atsakomybėn, t. y. sutiko su tuo, kad jis yra kaltas dėl eismo įvykio.
  4. Teismas, remdamasis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė advokato pagalbos išlaidas patyrė ne tik nagrinėjant šią civilinę bylą, bet ir inicijuodama teisminį procesą supaprastinto proceso tvarka bei ikiteisminį ginčo nagrinėjimą, įvertinęs advokatės suteiktas paslaugas, taip pat atsižvelgdamas į teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus maksimalius dydžius, tenkino ieškovės reikalavimą dėl 2089,07 Lt (605,04 Eur) nuostolių atlyginimo.
  5. Įvertinęs DK 289 straipsnio 1 dalies nuostatas, aplinkybę, kad apie tai, jog draudikas iš draudimo išmokos išskaičiuos 1000 Lt (289,62 Eur) besąlyginę išskaitą, ieškovė sužinojo tik 2013 m. spalio 7 d., o skundas, skirtas Darbo ginčų komisijai, siuntų pristatymo paslaugas teikiančiai įmonei buvo įteiktas 2014 m. sausio 7 d., teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido įstatymo nustatyto trijų mėnesių termino skundui pateikti, todėl netenkino atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį.
  6. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 28 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  7. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovei padarytos ir iš atsakovo priteistinos žalos dydžio, nepažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatų, tinkamai įvertino bylos rašytinius įrodymus, o atsakovo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra teisiškai nepagrįsti.
  8. Kadangi apgadintas automobilis atsakovui buvo perduotas kaip darbo priemonė, tai teismas sprendė, kad šiuo atveju būtent ieškovei, nors jis ir nėra minėtos transporto priemonės savininkė, o tik naudotoja, buvo padaryta akivaizdi žala, kuri pasireiškė materialinės vertybės, t. y. darbuotojui perduoto automobilio, sugadinimu. Kad žalą dėl eismo įvykio patyrė būtent ieškovė, įrodo ir byloje esančios PVM sąskaitos faktūros bei draudiko raštas dėl draudimo išmokos, iš kurių matyti, kad būtent ieškovė apmokėjo transporto priemonės remonto išlaidas ir gavo draudimo išmoką. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad, net ir nebūdama transporto priemonės savininkė, ieškovė dėl šios transporto priemonės apgadinimo atsakovo darbo metu patyrė žalą ir turi teisę reikalauti jos atlyginimo.
  9. Teismas pažymėjo, kad gindamasis nuo ieškovės reikalavimo atlyginti žalą, šiuo atveju būtent atsakovas turi įrodyti aplinkybes, jog jam tokia prievolė nekyla (CPK 178 straipsnis); atsakovas neįrodė, kad jam nebuvo žinoma apie transporto priemonės draudimą ir šio draudimo pobūdį. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo argumentai, jog darbdavė neinformavo jo apie draudimo sutarties, kurioje nustatyta besąlyginė franšizė, sudarymą, neturi teisinės reikšmės šioje byloje. Ginčo atveju esminę reikšmę turi ir atsakovo prievolę sukelia šalių 2013 m. rugpjūčio 9 d. pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuria darbuotojas įsipareigojo atlyginti materialinę žalą dėl turto sugadinimo, o ne apgadinto automobilio draudimo sutartis. Be to, atsakovas, kaip profesionalus vairuotojas, turėjo žinoti, kad franšizė nustatoma visose savanoriško draudimo sutartyse.
  10. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei apie reikalautinos iš atsakovo sumos dydį tapo žinoma tik iš draudiko 2013 m. spalio 7 d. pranešimo dėl draudimo išmokos mokėjimo, o ne iš 2013 m. rugsėjo 27 d. sąskaitos, kurioje buvo nurodyta visa remonto išlaidų suma. Todėl ieškovė, skundą DGK išsiuntusi 2014 m. sausio 7 d., nepraleido DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kreiptis į individualų darbo ginčą nagrinėjančią instituciją.
  11. Teismas, remdamasis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai prie tiesioginių ieškovės nuostolių – 1000 Lt (289,62 Eur) išskaitos iš draudimo išmokos – pridėjo jos patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas, patirtas inicijuojant teisminį procesą supaprastinto proceso tvarka ir ikiteisminį ginčo nagrinėjimą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir palikti galioti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2014 m. vasario 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė nėra eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės savininkė, ji nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji turi teisę veikti automobilio savininko vardu ir kad turi reikalavimo teisę, jog atsakovas atlygintų automobiliui padarytą žalą. Vien aplinkybė, kad ieškovė apmokėjo transporto priemonės remontą, nepatvirtina jos reikalavimo teisės. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai, priimdami ieškinį ir išnagrinėdami bylą, pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
    2. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas buvo informuotas apie tai, kokio pobūdžio transporto priemonės draudimo sutartis buvo sudaryta; jam, kaip darbuotojui, nebuvo atskleista draudimo rūšis ir ypatumai. Nėra aišku, kaip buvo apdraustas automobilis ir kokius draudimo dokumentus turėjo atsakovas, nes teismui pateiktame 2012 m. rugsėjo 12 d. draudimo polise Nr. TPD 072613 automobilio valstybinis numeris įrašytas ranka, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. sausio 7 d. pažymoje nurodomas draudimo polisas Nr. 4587367, o procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodo draudimo sutartį Nr. TPDP 001288. Dėl šių netikslumų nėra aišku, ar atsakovui iš viso kilo materialinė atsakomybė, ar žala nebuvo kompensuota draudimo bendrovės. Be to, darbo sutartis su atsakovu buvo sudaryta 2013 m. rugpjūčio 8 d., o eismo įvykis įvyko 2013 m. rugpjūčio 16 d., todėl labiau tikėtina, kad atsakovui nebuvo žinoma, kokiu draudimu yra apdrausta transporto priemonė, kokios šio draudimo sąlygos. Priešingu atveju jis ginčytų jam paskirtą administracinę nuobaudą, su kuria sutiko tik dėl paskirtos baudos mažo dydžio.
    3. Ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovo atlyginti 1000 Lt (289,62 Eur) žalą ir kitus nuostolius, nes atsakovas nebuvo kviestas įvertinant transporto priemonės apgadinimus ir jų atkuriamąją vertę, jam nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę ir prieštaravimus dėl nustatytos žalos dydžio. Teismui nebuvo pateiktas defektų nustatymo aktas, apskaičiavimai ir duomenys apie tai, kad jie atlikti tinkamo subjekto. Teismui buvo tik pateikta sąskaita su automobilio dalių ir darbų atlikimo kainomis, tačiau nėra aišku, kokiu būdu šios kainos buvo nustatytos, ar jos atitinka tikrovę.
    4. Teismai visiškai netyrė ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju atsakovas yra kaltas dėl ieškovei atsiradusios žalos. Vien aplinkybė, kad atsakovas pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, nepatvirtina jo kaltės dėl atsiradusios žalos, kuri nėra preziumuojama. Taip pat nagrinėjant bylą nebuvo vertinama, ar eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo (kitos transporto priemonės vairuotojas) buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, ar jis savo elgesiu neprisidėjo prie žalos atsiradimo ir jos dydžio.
    5. Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į Darbo ginčų komisiją, nes apie jai padarytos žalos ir besąlyginės išskaitos dydį jai tapo žinoma gavus 2013 m. rugsėjo 27 d. sąskaitą. Dėl to taikytina ieškinio senatis ir jos pagrindu ieškinys atmestinas. Teismų išvada, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog franšizės dydis nepriklausomai nuo transporto priemonės apgadinimų vertės sudaro 1000 Lt (289,62 Eur), ieškovei buvo žinoma nuo draudimo sutarties sudarymo, susipažinus su draudimo sutarties sąlygomis.
    6. Teismai nepagrįstai reikalavimą priteisti 2089,07 Lt (605,04 Eur) nuostolių atlyginimą tenkino remdamiesi CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu. Minėti nuostoliai yra ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, todėl klausimas dėl jų priteisimo turėjo būti sprendžiamas remiantis CPK 98 straipsnio nuostatomis. Pažymėtina, kad 490,05 Lt (141,93 Eur) išlaidos už pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą nėra susijusios su nagrinėjama byla, prašymas dėl jų priteisimo jau buvo teikiamas byloje dėl teismo įsakymo išdavimo. Be to, Darbo ginčo komisija nagrinėjo ginčą tik dėl 1000 Lt (289,62 Eur) žalos atlyginimo ir tik tokia apimtimi pasisakė dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Nagrinėjamu atveju ieškovė apdraudė automobilį Sausumos transporto priemonių parko draudimu. Todėl ji, kaip draudėja, įgijo teisę gauti draudimo išmoką dėl 2013 m. rugpjūčio 16 d. dėl atsakovo kaltės įvykusio draudžiamojo įvykio (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 8, 15 punktai). Draudikas kompensavo ne visą ieškovės faktiškai ir realiai patirtą žalą, iš priklausančios išmokos išskaitydamas 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio franšizę. Taigi ieškovės patirta žala (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) sudaro 1000 Lt (289,62 Eur), juos atlyginti privalo atsakovas (DK 246 straipsnis). Teisė reikalauti žalos atlyginimo siejama su konkrečios žalos patyrimo, o ne su transporto priemonės nuosavybės faktu. Dėl šios priežasties nebuvo teisinio pagrindo atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
    2. Draudimo sutarties sudarymo faktą patvirtina byloje pateiktas draudimo liudijimas (CK 6.989 straipsnio 2 dalis) ir aplinkybė, jog ieškovei buvo išmokėta draudimo išmoka, o kadangi atsakovas bylą nagrinėjant teisme neprašė pateikti draudimo sutarties, tai nebuvo poreikio byloje papildomai įrodinėti draudimo sutarties sudarymo fakto. Aplinkybė, ar atsakovui buvo žinoma apie draudimo sutarties sudarymą ir tokios sutarties sąlygas, neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, taip pat atsakovo galimybėms skųsti jam paskirtą administracinę nuobaudą. Administracinės nuobaudos gali būti skundžiamos įstatymo nustatytais pagrindais, kurie nėra susiję su transporto priemonės draudimo rūšimi.
    3. Teismai teisėtai atmetė atsakovo argumentus dėl žalos nustatymo ir jos dydžio nepagrįstumo, nes automobilio apgadinimo mastą ir išlaidas įvertino remonto paslaugas suteikusi įmonė, o atsakovas nepateikė kitokių automobilio būklę po eismo įvykio patvirtinančių įrodymų.
    4. Įrodžius atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas kaltas dėl eismo įvykio, todėl jis atsakingas už įvykio metu atsiradusios žalos atlyginimą.
    5. Draudimo taisyklės nurodo daug nedraudžiamųjų įvykių, draudimo bendrovė draudimo taisyklėse nustatyta tvarka nustato padarytos žalos dydį, ir tai, ar žala yra priežastiniu ryšiu susijusi su eismo įvykiu, todėl tik draudimo bendrovei ištyrus draudžiamąjį įvykį ir nustačius draudimo išmokos dydį galima buvo nustatyti, kokį žalos dydį kompensuos draudikas, t. y. kokia bus žala, padaryta ieškovei, ir koks šios žalos dydis. Draudimo bendrovė galėjo visiškai atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba kompensuoti žalą tik iš dalies, todėl apie galutinę iš atsakovo reikalautiną žalos sumą ieškovė sužinojo po 2013 m. spalio 7 d. pranešimo, o ne po 2013 m. rugsėjo 27 d. sąskaitos faktūros gavimo, taigi DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pradžia skaičiuotina nuo 2013 m. spalio 7 d.
    6. Teismai pagrįstai reikalavimą priteisti 2089,07 Lt (605,04 Eur) nuostolių atlyginimą tenkino CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto pagrindu. Šios išlaidos patirtos siekiant iš atsakovo išieškoti šioje byloje prašomą atlyginti 1000 Lt (289,62 Eur) žalą, jos yra tiesiogiai susijusios su atsakovo padaryta materialine žala. Dėl šių išlaidų atsiradimo kaltas pats atsakovas, nes jis neatlygino darbdavei žalos, nors aiškiai žinojo apie tokią savo pareigą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų ir su tuo susijusių kasacinio skundo argumentų

 

  1. Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Ji atsiranda esant DK 246 straipsnyje nustatytoms sąlygoms. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę (tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos) ir neturtinę žalą (DK 250, 257 straipsniai).
  2. DK 253 straipsnyje pateikiamas pavyzdinis darbuotojo materialinės atsakomybės atvejų sąrašas. Pagal jį darbuotojas privalo atlyginti materialią žalą, atsiradusią, be kita ko, dėl: turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo) (1 punktas); išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų (4 punktas).
  3. Darbuotojų materialinė atsakomybė būna dviejų rūšių: ribotoji ir visiška. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje, kurio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
  4. Darbdavys, atlyginęs darbuotojo padarytą žalą, turi į darbuotoją regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę; atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 4 dalis).
  5. Šioje byloje nustatyta, kad šalys 2013 m. rugpjūčio 9 d. sudarė darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kuria, be kitų įsipareigojimų, darbuotojas įsipareigojo atlyginti materialinę žalą dėl turto sugadinimo. Teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, padarė išvadas, kad: ieškovė įrodė visas atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas; ieškovės reikalavimas atsakovui atlyginti 1000 Lt žalos sumą, kurios nepadengė draudiko sumokėta draudimo išmoka, yra pagrįstas ir tenkintinas. Kasaciniu skundu kasatorius šias teismų išvadas ginčija argumentais, susijusiais su: žalos ieškovei padarymu ir pastarosios reikalavimo teisės į kasatorių turėjimu; žalos dydžiu; kasatoriaus kalte (šios nutarties 17.1–17.4 punktai).
  6. Tokie kasaciniame skunde išdėstyti argumentai (šios nutarties 17.1–17.4 punktai) yra ne teisinio, o faktinio pobūdžio, nes, juos dėstydamas, kasatorius kasaciniame skunde nenurodo, jo vertinimu, teismų padarytų proceso ar materialiosios teisės normų pažeidimų arba kitų kasacijos pagrindų, nurodytų CPK 346 straipsnio 2 dalyje, o kasacinis teismas pagal savo kompetenciją apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tikrina teisės taikymo aspektu, fakto klausimų nesprendžia, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija nurodytų kasacinio skundo argumentų, kaip nesudarančių kasacinio nagrinėjimo dalyko, nenagrinėja, tik konstatuoja, kad:
    1. Ieškovė, nors ir nebūdama apgadintos transporto priemonės DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė (būdama jos naudotoja), apmokėjusi šios transporto priemonės remonto išlaidas ir taip atlyginusi kasatoriaus padarytą žalą, kurios nepadengė draudiko sumokėta draudimo išmoka, patyrė žalos ir įgijo į kasatorių regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę.
    2. Kasatoriaus argumentus, kad ieškovė jo neinformavo apie draudimo sutarties, kurioje nustatyta besąlyginė franšizė, sudarymą ir tai nulėmė jo apsisprendimą neginčyti paskirtos administracinės nuobaudos, teismai pagrįstai įvertino kaip neįrodytus ir teisiškai nereikšmingus, juo labiau kad nuo eismo įvykio iki nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo kasatoriui paskirta bauda, apskundimo termino pasibaigimo kasatorius disponavo ilgesniu nei mėnesio terminu, kuris vertintinas kaip pakankamas išsiaiškinti nurodyto nutarimo apskundimui reikšmingas aplinkybes, o darbuotojas turi pareigą tausoti jam darbdavio perduotą tiek apdraustą, tiek ir neapdraustą turtą.
    3. Teismų išvados dėl ieškovei padarytos ir atlygintinos materialinės žalos dydžio bei kasatoriaus kaltės, kaip materialinės atsakomybės sąlygų, egzistavimo padarytos nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tarp jų ir susijusių su įrodymų patikimumu bei pakankamumu, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.
    4. Teigdamas, kad nagrinėjant bylą nebuvo vertinama, ar eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo – kitos transporto priemonės vairuotoja – buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, ar jis savo elgesiu neprisidėjo prie žalos atsiradimo ir šios dydžio, kasatorius kasaciniame skunde nepagrindžia, jog jis šiomis aplinkybėmis rėmėsi kaip savo atsikirtimų pagrindu ir jas įrodinėjo, t. y. kad tokios aplinkybės buvo šios dispozityviosios bylos įrodinėjimo dalyku.
  7. Konstatavus, kad ieškovė įgijo į kasatorių regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, kaip nepagrįstas atmestinas kasatoriaus argumentas, kad bylą nagrinėję teismai, priimdami ieškinį ir išnagrinėdami bylą, pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

 

Dėl DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pateikti prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijoje teisinio kvalifikavimo ir šio termino taikymo

 

  1. DK 289 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 26 įstatymo Nr. XI-2127, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., redakcija) nustatyta, kad darbuotojas ar darbdavys rašytinį prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą (toliau – prašymas) darbo ginčų komisijai gali pateikti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės; praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu, jeigu prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis darbo ginčų komisija pripažįsta svarbiomis.
  2. DK IV skyriaus „Terminai“ normose įtvirtinti šių rūšių (pobūdžio) terminai: ieškinio senaties, naikinamieji, procedūriniai ir procesiniai (DK 27–29 straipsniai). DK 27 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senatį, nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (1 dalis); bendras ieškinio senaties terminas darbo teisiniams santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (2 dalis); ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (5 dalis). DK 29 straipsnyje, reglamentuojančiame procedūrinius ir procesinius terminus, įtvirtinta, kad darbo įstatymuose nustatytiems procedūriniams ir procesiniams terminams taikomos CPK nuostatos dėl tokių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis. Taigi DK 27 ir 29 straipsniuose yra reglamentuojami skirtingų rūšių (pobūdžių) terminai. Termino teisinis kvalifikavimas (rūšies (pobūdžio) nustatymas) reikalingas jo taikymą reglamentuojančioms teisės normoms identifikuoti ir, vadovaujantis jomis, tinkamai jį taikyti.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje pasisakydamas dėl DK 296 straipsnio 1 dalyje (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija, šiuo metu – DK 289 straipsnio 1 dalis) nustatyto trijų mėnesių termino kreiptis į darbo ginčų komisiją kvalifikavimo, yra ne kartą konstatavęs, kad DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. C. v. viešoji įstaiga Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009; 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. G. v. Ignalinos „Šaltinėlio“ mokykla, bylos Nr. 3K-3-665/2013). Šioje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos DK 296 straipsnio 1 dalies hipotezę ir šiuo metu galiojančio DK 289 straipsnio 1 dalies hipotezę, jose įtvirtinto teisinio reglamentavimo iš dalies tapatumą ir pasikeitimus, sprendžia, kad nėra pagrindo nesivadovauti nurodyta kasacinio teismo praktika dėl termino kreiptis į DGK teisinio kvalifikavimo. Konstatuotina, kad DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių prašymo nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijoje pateikimo terminas yra procedūrinis terminas (DK 10, 29 straipsniai), kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis (DK 29 straipsnis). Šis terminas nėra ieškinio senaties terminas, todėl dėl jo netaikomos CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 straipsniai) normos.
  4. Procedūrinis terminas – tai įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatytas laikotarpis veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose. DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės, pavyzdžiui, teisės gauti žalos atlyginimą, pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą teisme, o lemia teisės atlikti procedūrinį veiksmą išnykimą, t. y. asmens procedūrinė subjektinė teisė pasibaigia (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Jam (terminui) pasibaigus ir jo neatnaujinus individualus darbo ginčas negali būti nagrinėjamas iš esmės darbo ginčų komisijoje, tačiau asmuo, nesutinkantis su DGK sprendimu, pagal DK 296 straipsnį turi teisę per vieno mėnesio nuo DGK sprendimo priėmimo dienos terminą, kuris yra procesinis, pareikšti ieškinį apylinkės teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, nagrinėjimą į teismą.
  5. Darbdavio reikalavimui taikyti materialinę atsakomybę darbuotojui ir priteisti iš darbuotojo žalos atlyginimą pareikšti teisme taikytinas bendrasis DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Šioje byloje ieškovės ieškinys kasatoriui teisme pareikštas nepraleidus nurodyto trejų metų ieškinio senaties termino, todėl jį atmesti taikant ieškinio senatį nėra teisinio pagrindo.

 

Dėl išlaidų advokato pagalbai, ieškovės patirtų kreipiantis į teismą kitoje civilinėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo, atlyginimo nagrinėjamoje byloje, CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto taikymo

 

  1. Šioje byloje ieškovė prašė kaip nuostolius priteisti iš atsakovo jos patirtas išlaidas advokato pagalbai kreipiantis į teismą kitoje civilinėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo – 490,05 Lt (141,93 Eur) – už pareiškimo teismui dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą.
  2. Iš bylos duomenų matyti, kad nurodytos ieškovės išlaidos advokato pagalbai buvo patirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-47814-811/2013, kurioje ieškovė CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš skolininko A. K. 1000 Lt skolą, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodytoje civilinėje byloje 2013 m. gruodžio 9 d. buvo išduotas teismo įsakymas dėl 1000 lt skolos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko A. K. kreditorės UAB „SIM logistics“ naudai. Dėl teismo įsakymo A. K. pateikė prieštaravimus, todėl teismas išsiuntė kreditorei UAB „SIM logistics“ pranešimą, siūlydamas pateikti teismui ieškinį, tačiau per teismo nustatytą terminą ieškinys nebuvo pateiktas, todėl teismas 2014 m. sausio 7 d. nutartimi įsakymą panaikino, kreditorės UAB „SIM logistics“ pareiškimą skolininkui A. K. dėl skolos priteisimo laikė nepaduotu ir grąžino kreditorei.
  3. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad ieškovė 2014 m. sausio 7 d. prašymu (jis Valstybinėje darbo inspekcijoje gautas 2014 m. sausio 10 d.) kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją ir prašė priteisti iš atsakovo A. K. 1000 Lt materialinės žalos, padarytos dėl apgadinto automobilio, 490,05 Lt išlaidų advokato pagalbai, patirtų kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, atlyginimą ir išlaidų advokato pagalbai, patirtų dėl ginčo nagrinėjimo DGK, atlyginimą. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2014 m. vasario 13 d. sprendimu prašymą atmetė motyvuodama tuo, kad ieškovės prašymas dėl materialinės žalos atlyginimo yra pateiktas praleidus DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, o ieškovės reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų išieškojimo nagrinėjimas ir sprendimo šiuo klausimu priėmimas nepriskirtas DGK kompetencijai.
  4. Teismai ieškovės prašymą patenkino vadovaudamiesi CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad šiuo atveju teismai netinkamai taikė CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą.
  5. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai); piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Asmeniui atlygintini turtiniai praradimai, be tiesioginių nuostolių, yra įskaičiuotini į nuostolius, jeigu dėl neteisėtų veiksmų jis privalo daryti tam tikras išlaidas ir tuo bloginti savo turtinę padėtį. Tai gali būti protingos išlaidos, susijusios su žalos prevencija ir jos sumažinimu, žalos dydžio nustatymu ir kt. (CK 6.249 straipsnio 4 dalis). Nuostoliai, kaip nukentėjusio asmens padarytos išlaidos, turi atitikti tokius požymius: 1) jos yra priverstinės, 2) jos yra būtinos, 3) jos yra protingos. Teismas, spręsdamas, ar prašomos priteisti sumos yra nuostoliai, turi patikrinti, ar išlaidos atitinka šiuos reikalavimus.
  6. CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad, be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Išlaidas advokato pagalbai kreipiantis į teismą kitoje civilinėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo yra susijusios su nuostolių išieškojimu teismo tvarka. Tai yra procesinio pobūdžio išlaidos, jų atlyginimas sprendžiamas CPK nustatyta tvarka toje civilinėje byloje, kurioje jos buvo patirtos. Taigi, ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo jos patirtas išlaidas advokato pagalbai kreipiantis į teismą kitoje civilinėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo teismų patenkintas netinkamai pritaikius CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą.
  7. Šios bylos kontekste ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai kreipiantis į teismą kitoje civilinėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo yra vertintinos kaip neatitinkančios būtinumo kriterijaus. Dėl individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo ieškovė privalėjo kreiptis į DGK (DK 285 straipsnis, 287 straipsnio 1 dalis, 299 straipsnis), tačiau ji, nepaisydama įstatymuose nustatytos individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, dėl jo išnagrinėjimo pirmiausia CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka kreipėsi į teismą su prašymu dėl teismo įsakymo išdavimo. Taigi, yra pagrindas padaryti išvadą, kad ieškovės patirtų išlaidų advokato pagalbai kreipiantis į teismą kitoje civilinėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo susidarymo priežastis yra pačios ieškovės netinkamas procesinis elgesys.
  8. Nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti apskųstų teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis ieškovės naudai iš kasatoriaus priteista kaip nuostolių atlyginimas jos patirtos išlaidos advokato pagalbai kreipiantis į teismą kitoje civilinėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo – 490,05 Lt (141,93 Eur) (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Jas panaikinus, ieškovės reikalavimas dėl aptariamų 490,05 Lt (141,93 Eur) nuostolių priteisimo, nesant teisinio pagrindo jį tenkinti, atmestinas (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

 

Dėl išlaidų advokato pagalbai, ieškovės patirtų darbo ginčų komisijoje, atlyginimo nagrinėjamoje byloje

 

  1. Šioje byloje ieškovė prašė kaip nuostolius priteisti iš atsakovo jos patirtas išlaidas advokato pagalbai darbo ginčų komisijoje – 1599,02 Lt (463,11 Eur) – už pareiškimo darbo ginčų komisijai parengimą. Teismai ieškovės prašymą patenkino vadovaudamiesi CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu.
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, patirtos nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, kuri yra privalomas ikiteisminis darbo ginčą nagrinėjantis organas, gali būti atlyginamos, ir darbo ginčų komisija turi nagrinėti ir spręsti šį klausimą, kai jis iškyla, taikydama CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Išlaidų advokato (advokato padėjėjo) teisinei pagalbai apmokėti privalomoje ikiteisminėje ginčų sprendimo institucijoje, jeigu ginčas vėliau tapo teisminis, rekomenduojami priteistini maksimalūs dydžiai nustatyti Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.1 ir 10 punktuose bei 2015 m. kovo 16 d. Lietuvos advokatų tarybos pirmininko raštu Nr. 141 ir 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.1 ir 8.19 punktuose. Darbo ginčų komisija minėtus teisės aktus turi taikyti pagal analogiją, kai ginčo santykio tiesiogiai nereguliuoja specialusis teisės aktas (CPK 3 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunas Aircraft Maintenance Services“ v. A. I., bylos Nr. 3K-3-733-421/2015).
  3. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kai individualus darbo ginčas, išnagrinėtas DGK, perkeliamas nagrinėti į teismą, šalies išlaidų advokato pagalbai, patirtų darbo ginčų komisijoje, atlyginimo klausimas išsprendžiamas taikant CPK normas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m gruodžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaunas Aircraft Maintenance Services“ v. A. I., bylos Nr. 3K-3-733-421/2015). Šioje byloje teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti tokia formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika. Taigi, ieškovės prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai darbo ginčų komisijoje yra procesinio pobūdžio išlaidos, atlygintinos proceso įstatymų nustatyta tvarka, o ne materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.
  4. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad šiuo atveju teismai, priteisdami ieškovei išlaidų advokato pagalbai, patirtų darbo ginčų komisijoje, atlyginimą nepagrįstai taikė CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą ir jas (išlaidas) nepagrįstai kvalifikavo kaip nuostolius. Konstatuotina, kad nurodytų išlaidų atlyginimo klausimas teismų turėjo būti išspręstas taikant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias CPK normas. Šis netinkamas teisės normų taikymas yra pagrindas panaikinti apskųstų teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis ieškovės naudai iš kasatoriaus priteista kaip nuostolių atlyginimas jos patirtos išlaidos advokato pagalbai darbo ginčų komisijoje – 1599,02 Lt (463,11 Eur) (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Jas panaikinus, ši ieškovės materialiojo teisinio reikalavimo dėl nuostolių priteisimo dalis atmestina, o jos turėtų išlaidų (1599,02 Lt (463,11 Eur) advokato pagalbai DGK atlyginimo klausimas – procesinio pobūdžio reikalavimas – išspręstinas taikant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias CPK normas (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

  1. Kai kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 95 straipsnio 5 dalis).
  2. Šioje byloje ieškovės pareikštas materialusis teisinis reikalavimas atsakovui dėl 894,66 Eur (3089,07 Lt) materialinės žalos ir nuostolių atlyginimo tenkintinas iš dalies, jos naudai iš atsakovo priteistinas 289,62 Eur (1000 Lt) materialinės žalos atlyginimas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu konstatuotina, kad ieškinys yra patenkintas 32 proc. dalimi, o atmestas – 68 proc. dalimi, bylinėjimosi išlaidos šalims paskirstytinos vadovaujantis šiomis proporcijomis.
  3. Ieškovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 463,11 Eur (1599,02 Lt) advokato pagalbai darbo ginčų komisijoje; 26,93 Eur (93 Lt) žyminio mokesčio už ieškinį; 355,36 Eur (1226,98 Lt) advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme. Jos turėtos bylinėjimosi išlaidos iš viso sudaro 845,40 Eur (2919 Lt).
  4. Atsakovas turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 521,32 Eur (1800 Lt) advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme ir 144,81 Eur (500 Lt) advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme. Jo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš viso sudaro 666,13 Eur (2300 Lt).
  5. Vadovaujantis nurodytomis proporcijomis paskirstant šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovei iš atsakovo turėtų būti priteisiama 270,53 Eur (934,08 Lt) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o atsakovui iš ieškovės – 452,97 Eur (1564 Lt) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atlikus šių bylinėjimosi išlaidas atlyginimo įskaitymą, atsakovui iš ieškovės priteistina 182,44 Eur (629,92 Lt) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 88, 93, 98 straipsniai).
  6. Pirmosios instancijos teismas turėjo 3,19 Eur (11 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o kasaciniame teisme patirta 4,15 Eur tokių išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šias 7,34 Eur bylinėjimosi išlaidas paskirsčius vadovaujantis nurodytomis proporcijomis, iš ieškovės priteistina 4,99 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai, o iš atsakovo jam tenkančios šių išlaidų dalies – 2,35 Eur – atlyginimas valstybės naudai nepriteistinas, nes ši suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2, 6 dalys, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartį pakeisti. Vykdytiną teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 910 darbo byloje Nr. APS-36-631/2014.

Priteisti iš atsakovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 62 ct) materialinės žalos atlyginimo ieškovės UAB „SIM logistics“ (į. k. 301492543) naudai.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „SIM logistics“ (į. k. 301492543) 182,44 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt du Eur 44 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.“

Priteisti iš ieškovės UAB „SIM logistics“ (į. k. 301492543) 4,99 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                               Antanas Simniškis

                                                                                                           Janina Stripeikienė

                                                                                                            Vincas Verseckas