Civilinė byla Nr. e3K-3-522-421/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01778-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.2.9.10.8; 1.3.6.3.2; 1.3.5.4

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. spalio 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos „Versli Lietuva“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Versli Lietuva“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinės išmokos ir neturtinės žalos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Kasacinėje byloje sprendžiami įrodymų galios, sąsajumo, pakankamumo pravaikštos faktui konstatuoti, taip pat darbo funkcijų atlikimo vietos, darbdavio taikytos drausminės nuobaudos ir teismo priteistos kompensacijos už priverstinę pravaikštą adekvatumo klausimai.

Ieškovas prašė teismo: pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikinti VšĮ „Versli Lietuva“ generalinio direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d.  įsakymą; nustatyti, kad darbo sutartis laikytina nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovės trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 289,62 Eur (1000 Lt) neturtinei žalai atlyginti, visą neturtinės žalos sumą pervedant organizacijai Lietuvos Caritas.

Ieškovas paaiškino, kad 2010 m. gruodžio 23 d. sudarė su atsakove neterminuotą darbo sutartį atstovo regione darbo funkcijoms atlikti. Darbo sutartyje nebuvo nurodyta konkreti darbo vieta, darbdavė skatino darbo funkcijas vykdyti ne tik biuro patalpose, bet ir vykstant pas klientus. Ieškovas mano, kad darbdavė siekė jį atleisti, nes jis nepakluso ir nevykdė neteisėtų atsakovės reikalavimų, susijusių su viešojo pirkimo procedūra, darė tam tikrą psichologinį spaudimą, neorganizavo privalomojo sveikatos patikrinimo, nesirūpino patalpų švara. Darbdavė 2014 m. balandžio 7 d. prašymu nurodė ieškovui iki 2014 m. balandžio 9 d. pasiaiškinti dėl tariamo jo nebuvimo balandžio 4 d. darbe – šią dieną trys atsakovės darbuotojai  tariamai visą dieną nesulaukė ieškovo prie biuro. Tačiau ieškovas paaiškino, kad šią dieną apie 8 val. ryte buvo atvykęs į biurą, vėliau visą dieną Kaune aptarnavo klientą dėl verslo plano rengimo. Atsakovė neatsižvelgė į jo paaiškinimo priežastis ir įsakymu atleido ieškovą iš darbo už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Ieškovas nesutinka, kad yra padaręs šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, be to, atleidžiant buvo pažeistos drausminės nuobaudos parinkimo ir skyrimo taisyklės.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

 Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo ir panaikino atsakovės VšĮ „Versli Lietuva“ generalinio direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. įsakymą dėl jo atleidimo iš darbo; nustatė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė iš atsakovės ieškovui trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką 2554,44 Eur (8820 Lt neatskaičius privalomų mokesčių) bei 851,48 Eur (2940 Lt) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad pagal ieškovo ir atsakovės 2010 m. gruodžio 23 d. neterminuotą darbo sutartį ieškovas buvo priimamas dirbti atstovu regione; nuo 2013 m. balandžio 1 d. jis paskirtas vykdyti atstovo funkcijas Marijampolės regione ir laikinai Elektrėnų regione iki R. K. vaiko priežiūros atostogų pabaigos (darbo vieta Marijampolės m. ir Elektrėnuose (R. K. vaiko priežiūros atostogų metu); nuo 2014 m. vasario 3 d. pakeistos darbo sutarties sąlygos ir nustatyta, kad ieškovas yra atstovas Marijampolės regione (darbo vieta Marijampolėje, Vytauto g. 19); darbo sutartis nutraukta 2014 m. balandžio 10 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad atsakovės 2014 m. balandžio 9  d. įsakyme nenurodyta, už kokį konkretų darbo drausmės pažeidimą (už kokį laikotarpį, kai ieškovas neatvyko į darbą) jam skirta drausminė nuobauda.

Ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas visą balandžio 4 dieną nebuvo darbe. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas 2014 m. balandžio 4 d. atliko darbo funkcijas (nors ieškovas nepateikė duomenų, kad šias funkcijas atliko visą dieną, tačiau tai nepaneigia paties fakto). Darbo sutartyje nurodyta darbo vieta (Marijampolės m.), teismo nuomone, nepaneigia fakto, kad jis vykdė darbo funkcijas Kauno m., nesant vadovo komandiruotės įsakymo. Už šių darbo funkcijų netinkamą atlikimą ieškovui neskirta drausminė nuobauda. Vien aplinkybė, kad ieškovas atlikto darbo neįvedė į programą, nelemia išvados, kad darbas apskritai nebuvo daromas. Teismas atsakovės taikytą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, laikė neadekvačia  padarytam pažeidimui, pažymėjęs, kad toks atleidimas negali būti vertinamas kaip parodomoji priemonė visam kolektyvui. Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė aplinkybių, kad ieškovas darbo metu dirbo kitą darbą (krepšininkų agentu): ieškovas šią veiklą vykdė iki įsidarbinimo VšĮ „Versli Lietuva“, taip pat visą darbo šioje įmonėje laiką, tačiau jis galėjo būti atliekamas po tiesioginio darbo. Teismas nenustatė, kad dėl to, jog ieškovas 2014 m. balandžio 4 d. nedirbo biure, atsakovei buvo padaryta žalos. Ieškovas dirbo gerai, nebuvo baustas, jam buvo pareikštos padėkos, todėl net jei balandžio 4 d. ir būtų padaręs pažeidimą, už tokį pažeidimą jam neturėtų būti skiriama pati griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Atsakovės aiškinimas, kad negavo ieškovo pasiaiškinimo dėl drausmės pažeidimo (laiškas nuėjo į šiukšlių dėžutę), teismo nuomone, rodo tam tikrą jos išankstinę nuomonę – siekį atleisti ieškovą iš darbo. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas pripažino ieškovo 2014 m. balandžio 9 d.  atleidimą iš darbo neteisėtu. Pripažinęs, kad, grąžinus ieškovą į darbą, jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas negrąžino jo į darbą, darbo sutartį nutraukė pagal DK 297 straipsnio 4 dalį teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Pripažinęs atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas priteisė ieškovui 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2015 m. vasario 18 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija nurodė, kad pareiga įrodyti, jog ieškovas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną, tenka darbdavei (atsakovei), o ieškovui reikia įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą. Darbdavės 2014 m. balandžio 9 d. įsakyme, kuriuo ieškovui  paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, neįvardyta konkreti neatvyko į darbą diena, tačiau pagal faktinius duomenis pagrįstai nustatyta, kad tai buvo balandžio 4 d. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus, rinko visus reikiamus įrodymus, reikšmingus bylos aplinkybėms nustatyti, tenkino visus šalių prašymus dėl papildomų įrodymų pateikimo, apklausė visus šalių prašytus apklausti liudytojus, išklausė šalių paaiškinimus, todėl savo išvadai pagrįsti nepadarė proceso teisės normų pažeidimų. 

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas visą 2014 m. balandžio 4 d. nebuvo darbe. Kolegijos nuomone, ieškovas šią dieną atliko darbo funkcijas. Tai, kad ieškovas yra Marijampolės regiono atstovas, nepaneigia aplinkybės, jog jis  vykdė darbo funkcijas Kauno m. be atsakovės vadovo komandiruotės įsakymo. Tokia praktika atsakovo įmonėje buvo toleruojama. 

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo ir pažymėjo, kad vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaitymo laiką priteisimas ieškovui yra pakankama priemonė jo  pažeistoms teisėms apginti.

Kolegija sutiko ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir pažymėjo, kad reikalavimas išieškoti procesines palūkanas galės būti taikomas nustačius teismo sprendimo darbo byloje nevykdymo faktą, jei kreipimosi dėl nutarties priėmimo metu bus nustatytas teismo sprendimo neįvykdymo faktas.  Kolegija sutiko ir su teismo taikytu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.                     

Teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą negrąžinti jo į darbą, nes bylinėjimosi metu nustatė konfliktinius darbuotojo ir darbdavės santykius, taip pat pripažino, kad teismas, atsižvelgęs į ieškovo darbo pas atsakovę trukmę, vadovaudamasis DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovės 3 mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatorė mano, kad teismai ignoravo esminius bylos įrodymus, kuriais darbdavė gynėsi nuo ieškovo reikalavimų. Kasatorė surašė didelės apimties apeliacinį skundą, jame pateikė itin išsamius argumentus dėl daugelio įrodymų byloje reikšmės, tačiau apeliacinės instancijos teismas apsiribojo įrodymų išvardijimu ir jų nevertino. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl jos prašytų įvertinti įrodymų, taip nesilaikydamas betarpiškumo principo ir pažeisdamas pareigą tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą. Betarpiškumo principas įpareigoja teismą tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus ir sprendimą grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Ieškovas ieškinyje ir davęs priesaiką teisme nurodė 2014 m. balandžio 4 d. iš ryto buvęs darbo vietoje Marijampolėje, vėliau nuvyko į Kauną.  Kasatorė, norėdama paneigti šią aplinkybę, į bylą pateikė UAB „Omnitel“ mobiliojo ryšio celių suvestinę. Iš šių duomenų matyti, kad ieškovas 2014 m. balandžio 4 d. nuo 00:09:19 val. iki 13:29:45 val. buvo vienoje ir toje pačioje vietoje. Net ir nenurodžius konkrečių celių buvimo vietų,  šis objektyvus dokumentas paneigia melagingą ieškovo versiją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas net neužsiminė apie šį objektyvų įrodymą. Be to, teismas neįvertino ir kitų kasatorės nurodytų aplinkybių dėl veikloje naudojamos „Amea“ darbo organizavimo kompiuterinės programos duomenų, ankstesnę šalių tarpusavio praktiką patvirtinančių komandiruočių įsakymų, susirašinėjimo su ieškovu, valymo paslaugas teikiančia bendrove, konkrečių liudytojų parodymų. Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nepakankamai ir neišsamiai motyvuota lyginant ją su apeliaciniame skunde iškeltais klausimais ir nurodytomis aplinkybėmis.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ne tik dėl konkrečių įrodymų, pagrindžiančių darbo funkcijų balandžio 4 d. neatlikimą, bet ir drausminės nuobaudos atitikties padarytam darbo drausmės pažeidimui. Kasatorė mano, kad teismas turėjo įvertinti, jog ieškovas regione dirba vienas ir darbdavė negali kas dieną jo kontroliuoti. Būtent dėl atliekamos darbo specifikos (nutolusi darbo vieta) atstovams regionuose keliami didesni pasitikėjimo reikalavimai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbuotojo padarytas pažeidimas gali būti įvertintas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu būtent dėl tokio darbuotojo darbo specifikos ir pobūdžio, dėl tokios profesijos asmenims taikytinų griežtesnių reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2012). Teismas nepasisakė, kaip turėtų būti vertinami įrodymai ir  pravaikšta, kaip darbo drausmės pažeidimas, kai darbuotojas dirba iš esmės nuotolinį darbą.

3. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepašalino įrodymų prieštaravimų: ieškovas paaiškino, kad 2014 m. balandžio 4 d. jis dirbo Kaune, o tą pačią dieną ryte apie 8 val. lankėsi biure Marijampolėje, tačiau kitais byloje esančiais įrodymais (2014 m. balandžio 4 d. darbuotojų D. V., R. B. ir V. D. parodymai, taip pat jų ieškovo darbo vietoje nufilmuota vaizdo medžiaga, mobiliojo ryšio operatoriaus pateikta celių suvestinė) paneigta ši pozicija; ieškovo paaiškinimai ir L. B. parodymai, kad balandžio 4 d. jis teikė konsultacijas dėl verslo plano L. B., kurių pagrindu padaryta išvada, jog ieškovas dirbo, prieštarauja „Amea“ programos duomenims, kuriuose tokia konsultacija neužfiksuota, nors vėlesnis kliento aptarnavimas į šią sistemą buvo įvestas; be to, ieškovui jau dirbant pas kasatorių, L. B. buvo įdarbintas Ignalinos, Elektrėnų ir Vilniaus regionų atstovu. Taigi teismas kritiškai turėjo vertinti situaciją, kai tas pačias, kaip ir ieškovas, darbo funkcijas atlikęs liudytojas konsultuojasi pas ieškovą dėl verslo plano sudarymo. Teismas turėjo įvertinti ir tai, kad ieškovas su šiuo liudytoju yra draugai, pažįstami dar iki jiems įsidarbinant pas kasatorę. Ieškovo ir liudytojo parodymams prieštarauja kita aplinkybė – neįforminta komandiruotė pagal reikalaujamą tvarką, ieškovas apie šią tvarką žinojo, anksčiau pagal ją formindavo komandiruotes; ir pan. Neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrus įrodymus, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

4. Kasacinio teismo konstatuota, kad DK 297 straipsnio 4 dalis (dabar galiojančios DK redakcijos 300 straipsnio 4 dalis) taikytina atsižvelgiant į jos paskirtį ir tikslus, neatskirtai nuo darbo teisės principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos mėn. 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2012; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; kt.), t. y. darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiriama sankcija gali būti efektyvi, jos dydis turi būti adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams; neturi būti teisės pažeidimo ir sankcijos disproporcijų. Apeliacinės instancijos teismas DK 300 straipsnio 4 dalies sankciją taikė visa apimtimi ir nemotyvavo tokio sprendimo. Kasatorė remiasi kasacinio teismo išaiškinimu byloje, kurioje atsakovu taip pat buvo viešasis juridinis asmuo, finansuojamas iš viešojo sektoriaus lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014), ir teigia, kad iš jos priteistina kompensacija turėtų būti mažinama. Nurodytos sankcijos taikymas visa apimtimi taptų neproporcinga našta iš ribotų biudžeto lėšų viešąsias paslaugas teikiančiai VšĮ „Versli Lietuva“, neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų. Teismas turėjo atsižvelgti į visas DK 300 straipsnio 4 dalies taikymui reikšmingas aplinkybes, pvz., darbuotojo įsidarbinimą kitoje įmonėje (ši aplinkybė nelaikoma atskaitos tašku sprendžiant dėl priteistinos kompensacijos dydžio, bet turi būti vertinama kartu su kitomis bylai svarbiomis aplinkybėmis). Tiek įstatymo leidėjas, tiek teisminė praktika nurodo, kad taikant DK 300 straipsnio 4 dalies sankciją reikia vertinti, ar darbuotojas neteisėto atleidimo iš darbo metu turėjo papildomų pajamų, iš dalies kompensuojančių jo pragyvenimo išlaidas. Nagrinėjamu atveju ieškovas tokių turėjo: jis turėjo ir tebeturi verslą  (yra UAB „Senas kaimas“ direktorius), tiek darbo pas kasatorių metu, tiek ir dabar užsiima krepšinio agento veikla. Neįvertinęs ieškovo tariamai neteisėto atleidimo iš darbo metu gautų pajamų, teismas negalėjo tinkamai taikyti DK 300 straipsnio 4 dalies sankcijos.

 

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas mano, kad teismas nepažeidė betarpiškumo principo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, be to, papildomai nurodė, kokie įrodymai patvirtina faktą, jog jis 2014 m. balandžio 4 d. vykdė darbo funkcijas; sutiko su išvada, kad kasatorė neįrodė ieškovo nebuvimo darbe balandžio 4 d. fakto. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino tiesiogiai, bet, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų vertinimu ir išvadomis, motyvus surašė glausčiau. Ieškovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė aktualias teisės normas, pakartojo esminius motyvus ir papildomai paaiškino, kokie įrodymai leido daryti išvadą apie skirtos drausminės nuobaudos nepagrįstumą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams ne mechaniškai, o atkreipdamas dėmesį į esminius jam pateiktus nagrinėti bylos klausimus. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad į atsakovės apeliaciniame skunde keliamus klausimus atsakyta dar pirmosios instancijos teismo argumentais. Ieškovas mano, kad kasatorė nurodo faktiškai neegzistuojančius įrodymų prieštaravimus.

2. Ieškovas mano, kad teismai tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus (Kauno teritorinės darbo biržos seminarų dokumentus, jo suvestų darbų sąrašą) ir padarė pagrįstą išvadą, kad jis veiklą vykdė ne tik Marijampolės, bet ir Kauno regione. Ieškovas dirbo Kaune neformindamas komandiruočių ir darbdavė nereiškė dėl to pretenzijų. Pirmosios instancijos teismas nustatinėjo, kokia buvo reali kasatorės ir ieškovo tarpusavio santykių praktika, tikrieji kasatorės nurodymai darbuotojui. Nors kasatorė liudytojo L. B. parodymus vertina kaip nepatikimus, tačiau tai yra tik jos spėlionės, nepagrįstos įrodymais. Tai, kad ieškovas neužfiksavo sistemoje L. B. konsultacijos, nepaneigia, kad ji buvo suteikta. Tai, kad ieškovas 2014 m. balandžio 9 d. užregistravo kitai klientei suteiktą konsultaciją, neturi ryšio su konsultacijos suteikimo L. B. faktu. Pareigą įrodyti, kad ieškovo nebuvo darbe visą darbo dieną, turi darbdavė. Šiuo atveju kasatorė pateikė įrodymus, kad ieškovo nebuvo biure, bet ne darbe, taigi ji teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad ieškovas balandžio 4 d. teikė konsultacijas klientams. Dėl šių priežasčių vaizdo įrašo ir ieškovo paaiškinimų prieštaravimai neturėtų reikšmės teismo sprendimo pagrįstumui. Kasatorės nurodoma celių suvestinė nepateikė bylai reikšmingų aplinkybių, todėl ji nelaikytina pakankamu įrodymu nagrinėjamoje byloje.

3. Ieškovas nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumažinimo. Ieškovas papildoma veikla užsiėmė dar dirbdamas pas kasatorę ir darė tai ne darbo metu, todėl įgijo teisėtą lūkestį gauti pajamų iš tokios papildomos veiklos. Jo šeima pagal tokias pajamas planuodavo savo išlaidas ir įsipareigojimus. Kai kasatorė atleido ieškovą iš darbo, jo pajamos labai sumažėjo ir jo šeima iš esmės gyveno iš sutuoktinės darbo užmokesčio. Tenkinus kasatorės prašymą sumažinti priteistą vidutinį darbo užmokestį, būtų pažeistas ieškovo ir jo šeimos teisėtas lūkestis gauti pajamas, atitinkančias darbo užmokesčio pas kasatorę dydį. Ieškovas pažymi ir tai, kad šie argumentai nebuvo vertinami žemesnės instancijos teisme:  teismai nenagrinėjo ir nevertino, ar už priverstinę pravaikštą priteisus ieškovui visą vidutinį darbo užmokestį, kasatorei tektų neproporcinga, didelė našta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatą, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis.

Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl pravaikštos, kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas), tinkamo kvalifikavimo; dėl DK 300 straipsnyje numatytų pasekmių, pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, kai jis į pirmesnį darbą negrąžinamas, taikymo; dėl įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo. Teisėjų kolegija pasisako šiais teisės klausimais.

 

Dėl darbuotojo neatvykimo į darbą kvalifikavimo kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas) ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso  teisės normų taikymo ir aiškinimo

 

Darbo kodekso136 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties nutraukimą be įspėjimo, 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis).

Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka įtvirtinta DK 235 straipsnio 1 dalyje, pagal kurios nuostatą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.

Nebaigtinis šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašas nustatytas DK 235 straipsnio 2 dalyje, pagal kurios 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu taip pat laikomas neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą).

Taigi, nutraukti darbo sutartį DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai, o tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB „AKTKC“, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009).

Šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad 2010 m. gruodžio 23 d. tarp VšĮ „Eksportuojančioji Lietuva“ ir ieškovo buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti atstovu regione. 2013 m. balandžio 1 d. darbo sutartis buvo pakeista ir jis paskirtas atstovo regione funkcijas vykdyti Marijampolės regione bei laikinai vykdyti funkcijas Elektrėnų regione, dirbti darbo vietoje adresu: Vytauto g. 19, Marijampolės m., bei Draugystės g. 20, Elektrėnai (R. K. vaiko priežiūros atostogų metu). Nuo 2014 m. vasario 3 d. darbo sąlygos pakeistos, ieškovas paskirtas atstovu regione, vykdant jo pareigoms priskirtas funkcijas Marijampolės regione, darbo sutartis neterminuota, dirbama nutolusioje darbo vietoje adresu: Vytauto g. 19, Marijampolė. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2014 balandžio 10 d. pagal DK 136 straipsnio  3 dalies 2 punktą, konstatavus pažeidimą pagal DK 235 straipsnio    2 dalies 9 punktą (neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Nors kasatorės 2014 m. balandžio 9  d. įsakyme nenurodyta, už kokį konkretų darbo drausmės pažeidimą, t. y. už kokį laikotarpį, kai ieškovas neatvyko į darbą, jam paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, tačiau nagrinėdami bylą teismai nustatė, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo dėl neatvykimo į darbą 2014 m. balandžio 4 d.

Pažymėtina, kad sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai pagrįstai darbdavio įvertinti kaip pravaikšta, aktualus dar vienas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo aspektas – kas laikytina darbuotojo neatvykimu į darbą. Teismų praktika šiuo klausimu atspindi faktinių darbo santykių raidos tendencijas – atsižvelgiant į būtinybę vertinti dėl kintančios ekonominės ir socialinės situacijos vykstančią darbo santykių dinamiką, formuojama nuostata, kad darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą kaip pravaikštą, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-472/2008; 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-12/2011).

Ieškovas šioje byloje įrodinėjo, kad 2014 m. balandžio 4 d. jis įprastai atliko savo darbo funkcijas, o kasatorė teigė, kad ieškovo nebuvo darbe visą dieną.

Iš byloje pateiktų duomenų bei duotų paaiškinimų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas minėtą dieną vykdė darbo funkcijas – konsultavo klientą L. B.. Šią aplinkybę teismas nustatė, remdamasis ne tik ieškovo paaiškinimais bei liudytojo L. B. parodymais, bet ir realia kasatorės ir ieškovo tarpusavio santykių praktika. Teismas nustatė, kad nors ieškovo darbo vieta buvo nustatyta Marijampolėje, o pareigos – Marijampolės regiono atstovas, tačiau dauguma klientų, kuriuos pagal savo darbo specifiką konsultuodavo ieškovas, kurio gyvenamoji vieta yra Kauno mieste, taip pat buvo iš Kauno miesto; pagal susiklosčiusią praktiką ieškovas savo darbo funkcijas atlikdavo ir Kauno mieste (vedė seminarus, organizuodavo renginius), skaitė pranešimus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas 2012 metais buvo keturis kartus komandiruotas į Kauną. Spręsdamas dėl kasatorės argumento, kad, vykstant į kitą miestą, visais atvejais turėjo būti skiriama komandiruotė, o regionų atstovai, norėdami vykti į kitą miestą, turėjo gauti vadovo leidimą ir pateikti informaciją dėl komandiruotės įforminimo, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. liepos 30 d. ieškovas taip pat vedė seminarą Kauno teritorinėje darbo biržoje, 2013 m. gruodžio 18 d. skaitė pranešimą Kauno mieste, nors kasatorė neteikė įsakymų dėl komandiruotės skyrimo ieškovui. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovas, kaip kasatorės darbuotojas, specializavosi rinkodaros srityje, jis L. B. konsultavo dar 2011 m. lapkričio 15 d. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, kad ieškovas 2014 m. balandžio 4 d. atliko darbo funkcijas, pagrįstumą, įvertino pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymus ir padarė išvadą, kad visų byloje surinktų įrodymų visuma sudarė pagrindą Marijampolės teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog kasatorė neįrodė tos aplinkybės, kad ieškovo nebuvo darbe visą 2014 m. balandžio 4 dieną ir kad jis visą nurodomą darbo dieną neatliko jam pavestų darbo pareigų.

Nesutikdama su šia bylą nagrinėjusių teismų išvada, kasatorė teigia, kad teismai ignoravo esminius bylos įrodymus, kuriais darbdavė gynėsi nuo ieškovo reikalavimų: norėdama paneigti aplinkybę, kad ieškovas 2014 m. balandžio 4 d. iš ryto buvęs darbo vietoje Marijampolėje, į bylą pateikė UAB „Omnitel“ mobiliojo ryšio celių suvestinę, iš kurios duomenų matyti, kad ieškovas 2014 m. balandžio 4 d. nuo 00:09:19 val. iki 13:29:45 val. buvo vienoje ir toje pačioje vietoje.

Atsižvelgdamas į šį kasacinio skundo argumentą, kasacinis teismas pažymi, kad, kaip jau minėta, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui). Taigi, šiurkštaus darbo drausmės pažeidimui, nustatytam DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte, kaip pagrindui nutraukti darbo sutartį konstatuoti darbdavys turi įrodyti, kad darbuotojas neatliko darbo funkcijų visą darbo dieną arba pamainą. Nustačius, kad darbuotojas (ieškovas) tą dieną faktiškai atliko darbo funkcijas, t. y. konsultavo klientą Kauno mieste, tokio pažeidimo konstatuoti negalima. Taigi aplinkybė, ar      2012 m. balandžio 4 d., kada darbdavė konstatavo ieškovo neatvykimą į darbą kaip šiukštų darbo drausmės pažeidimą ir pagrindą nutraukti darbo sutartį, ieškovas iki 13:29:45 valandos buvo darbo vietoje Marijampolėje, ar ne, šiuo atveju esminės reikšmės neturi.

Pagal CPK 185 straipsnio nuostatą, teismas įvertina byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto numatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vokietijos bendrovės „Schöpp-Sportboden“ GmbH v. UAB „Regio“, bylos Nr. 3K-3-13/2013;  2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B.-W.. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Taigi pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įgyvendina proceso įstatymo nustatytą kompetenciją, kada teismo nutartyje yra argumentuotai pateiktos pagrindinės išvados dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų yra atskleista, o ją atskleidus, tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos. Kaip jau minėta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad visų byloje surinktų įrodymų visuma sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog atsakovas neįrodė aplinkybės, kad ieškovas 2014 m. balandžio 4 d. visą dieną nebuvo darbe ir per visą darbo dieną neatliko jam pavestų darbo pareigų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą padarė remdamasis byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pakankamumo taisykle, įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai neatsakė į kiekvieną didelės apimties apeliacinio skundo argumentą, išvardijęs byloje surinktus įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadą, kiekvieno jų atskirai neaptarė, nereiškia, kad jų neištyrė ir neįvertino. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ar CPK įtvirtintą betarpiškumo principą ar kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepakankamai motyvuota.    

Kasatorei neįrodžius, kad ieškovas 2014 m. balandžio 4 d. visą dieną nebuvo darbe ir per visą darbo dieną neatliko jam pavestų darbo pareigų, t. y. įvykdė DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir buvo pagrindas nutraukti su juo sudarytą darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, jos argumentai dėl drausminės nuobaudos atitikties padarytam darbo drausmės pažeidimui pripažintini teisiškai nereikšmingais.

 

          Dėl DK 300 straipsnio 4 dalies taikymo

             

Pagal DK 300 straipsnio, reglamentuojančio individualius darbo ginčus dėl darbuotojo nušalinimo nuo darbo ir atleidimo iš darbo, 4 dalies nuostatą, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje; šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Dėl šio normos taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ji turi būti taikoma atsižvelgiant į šios teisės normos paskirtį ir siekiamus tikslus, neatskirtai nuo darbo teisės principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kt., įtvirtintų DK 2, 35, 36 straipsniuose. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. G. v. AB „Šilutės baldai“, bylos Nr. 3K-3-372/2012). Kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. A. v. Šilalės rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-107/2014).

Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aptariama DK norma, pripažinęs neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo, nustatė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu, priteisė iš kasatorės ieškovui trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio 2554,44 Eur dydžio išeitinę išmoką bei 851,48 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš kasatorės 3 mėnesių vidutinių dydžio darbo užmokesčių išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, plačiau nepasisakė dėl šių išmokų dydžių pagrįstumo.

Kasatorė, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimu byloje, kurioje atsakovu taip pat buvo viešasis juridinis asmuo, finansuojamas iš viešojo sektoriaus lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. A. v. Šilalės rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-107/2014) teigia, kad iš jos priteistina kompensacija turėtų būti mažinama, nes nurodytos sankcijos taikymas visa apimtimi taptų neproporcinga našta iš ribotų biudžeto lėšų viešąsias paslaugas teikiančiai VšĮ „Versli Lietuva“, neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų. Kasatorės teigimu, teismas turėjo atsižvelgti į visas DK 300 straipsnio 4 dalies taikymui reikšmingas aplinkybes.

Atsižvelgdama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorės nurodomoje byloje kasacinis teismas nustatė pagrindą sumažinti ieškovui priteistą kompensaciją ne tik tuo pagrindu, kad kompensacija priteisiama iš savivaldybės finansuojamos viešosios įstaigos, kuri nėra siekianti pelno ir kurios veikla yra svarbi dideliam asmenų ratui, bet ir tuo pagrindu, kad ieškovo atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu ne todėl, kad darbuotojas nepadarė pažeidimų, o todėl, kad, įvertinus jų pobūdį, darbdavės pasirinkta nuobaudos rūšis buvo pripažinta per griežta, atsakovės finansinė būklė pripažinta sunkia. Minėtoje byloje priteistas ieškovo naudai vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, kuris viršijo 23 169 Eur (80 000 Lt), buvo sumažintas iki 1737,72 Eur (6000 Lt).

Šią bylą nagrinėję teismai ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu pripažino ne dėl per griežtos darbuotojui pritaikytos nuobaudos, bet dėl to, kad nebuvo nustatytas įstatyme įtvirtintas darbo sutarties nutraukimo pagrindas – darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Be to, šioje byloje nebuvo nustatyta (kasatorės neįrodinėjo) sunkios savo finansinės būklės, o priteistos sumos  – išeitinė išmoka 2554,44 Eur bei 851,48 Eur vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką (šešis mėnesius) – nėra itin didelės ir nėra nustatyta pagrindo, leidžiančio teigti, kad jų išieškojimas iš atsakovo taptų neproporcinga našta iš ribotų biudžeto lėšų viešąsias paslaugas teikiančiai įstaigai. O vien aplinkybė, kad ieškovas neteisėto atleidimo iš darbo metu turėjo papildomų pajamų, iš dalies kompensuojančių jo pragyvenimo išlaidas, negali būti pakankamas pagrindas mažinti įstatymo nustatytas iš darbo atleidžiamam darbuotojui mokėtinas išmokas – tokias pajamas jis gavo dar iki įsidarbinant pas kasatorę ir per visą pas ją darbo laiką, be to, kasatorė neįrodinėjo, kad šios pajamos padidėjo, atleidus jį iš darbo. Dėl to kasatorės teiginiai, kad iš jos priteistina kompensacija turėtų būti mažinama, taip pat tai, jog teismas, neįvertinęs ieškovo tariamai neteisėto atleidimo iš darbo metu gautų pajamų, negalėjo tinkamai taikyti DK 300 straipsnio 4 dalies sankcijos, pripažintini nesudarantys pagrindo  pakeisti teismų procesinius sprendimus.

 

Kiti kasacinių skundų argumentai neturi esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui išspręsti ir teismų praktika formuoti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentais nenuginčytas byloje priimtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų teisinis pagrįstumas, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimą palikusi galioti apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Atmetus atsakovės kasacinį skundą, ieškovo naudai priteistinos jo patirtos kasacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas pateikė duomenis apie jo patirtas kasacinės instancijos teisme 605 Eur atstovavimo išlaidas. 

Atsižvelgusi į atstovavimo paslaugų suteikimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8.11 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, tai, kad visose instancijose jis turėjo tą patį atstovą, kasaciniame skunde buvo keliami tie patys teisiniai klausimai, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies ir iš kasatorės ieškovo naudai priteistina 510 Eur atstovavimo išlaidų.

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 7,69 Eur. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos „Versli Lietuva“ (j. a. k. 302454111) ieškovo T. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 510 (penkis šimtus dešimt) Eur atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, ir valstybės naudai 7,69 Eur (septynis Eur 69 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660, atlyginimo.

 Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                        Janina Januškienė

                                                                                                  Antanas Simniškis

                                                                                                  Donatas Šernas