Civilinė byla Nr. 3K-7-426-701/2015

Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00690-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.1.4.3; 1.3.9.4; 3.4.3.9

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus, Egidijaus Laužiko, Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. A. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ ieškinį atsakovei K. A. ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovei dėl darbo ginčų komisijos sprendimo pakeitimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Kasacinėje byloje nagrinėjama dėl Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies, 296, 303 straipsnių, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 8 straipsnio 1, 2 punktų aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija, DGK) 2013 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. DGKS-3833 dalį, kuria atsakovei priteista 3878,72 Lt (1123,35 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką. Ieškovė nurodė, kad įmonei yra keliama restruktūrizavimo byla, jos finansinė padėtis sunki, todėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimas jai yra neadekvati sankcija.

Atsakovė priešieškiniu prašė pakeisti minėtą DGK sprendimą ir priteisti jai iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė nurodė, kad ieškovė piktybiškai nevykdo savo įsipareigojimų, neatsiskaito su ja, o ieškiniu siekia vilkinti atsiskaitymo laiką. Atsakovės teigimu, ieškovė turėjo lėšų atsiskaityti su ja ir pasirinktinai atsiskaitinėjo su kitais darbuotojais, išeinančiais iš darbo. Atsakovė pažymėjo, kad, išėjusi iš darbo, darbdavės prašymu apmokė priimtą naują darbuotoją ir kelis mėnesius ją konsultavo. Anot atsakovės, ieškovė veikia nesąžiningai, nes restruktūrizavimo byloje įrodinėjo, kad jos finansinė padėtis yra nebloga ir ji turi galimybę vykdyti ūkinę veiklą, o bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai tarp ieškovės ir kitų  darbuotojų, ji aiškino priešingai, nors nepaneigė restruktūrizavimo byloje teismo duoto leidimo vykdyti atsiskaitymus su darbuotojais.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

Molėtų rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 13 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį, o atsakovės priešieškinį tenkino iš dalies: pakeitė DGK 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką ir priteisė atsakovei 10 495,36 Lt (3039,67 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo kitos po atleidimo iš darbo dienos (2013 m. rugpjūčio 21 d.) iki restruktūrizacijos bylos iškėlimo dienos (2014 m. sausio 3 d.). Teismas nustatė, kad: šalių darbo sutartis buvo nutraukta 2013 m. rugpjūčio 20 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį; atleidimo iš darbo dieną su atsakove nebuvo atsiskaityta; DGK 2013 m. spalio 7 d. sprendimu nusprendė išieškoti atsakovės naudai 6019,50 Lt (1743,37 Eur) darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 3878,72 Lt (1123,35 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, nurodė, kad sprendimo dalis dėl vieno vidutinio 2384,27 Lt (690,53 Eur) mėnesinio darbo užmokesčio išieškojimo vykdytina skubiai; nurodytas DGK sprendimas nėra įvykdytas; Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2133-653/2013 priėmė UAB „Molesta“ pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos šiai iškėlimo, 2013 m. vasario 1 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir leido UAB „Molesta“ iš banko sąskaitų sumokėti darbo užmokestį įmonės darbuotojams bei privalomąsias įmokas valstybės biudžetams, o 2014 m. sausio 3 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014 m. kovo 27 d., iškėlė UAB „Molesta“ restruktūrizavimo bylą. Teismas rėmėsi DK 141 straipsnio 1, 3 dalimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“, bylos Nr. 3K-3-625/2008, pateiktais išaiškinimais. Teismas nurodė, kad sunki įmonės finansinė padėtis nėra pagrindas darbdavį atleisti nuo prievolės sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždels atsiskaityti su darbuotoju laiką, o ĮRĮ nenustato draudimo priteisti tokį darbo užmokestį įmonei iškėlus restruktūrizavimo bylą. Atsižvelgęs į uždelsimo atsiskaityti su atsakove laikotarpį, žinomas aplinkybes apie ieškovės finansinę padėtį, taip pat į tai, kad dėl ieškovės laiku neįvykdyto atsiskaitymo nėra atsakovės kaltės, teismas padarė išvadą, jog vidutinio darbo užmokesčio atsakovės naudai priteisimas iš ieškovės nuo kitos darbo dienos po atsakovės atleidimo iš darbo iki restruktūrizacijos bylos ieškovei iškėlimo dienos, iš viso 10 495,36 Lt (3039,67 Eur), nepažeis DK 2, 35 straipsnių nuostatų ir proporcingumo, teisingumo bei protingumo principų.

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal šalių apeliacinius skundus, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi pakeitė Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas iš dalies atsakovės priešieškinis, ir priešieškinį atmetė, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija, įvertinusi DK 141 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas, kasacinio teismo formuojamą šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, aplinkybę, kad su atsakove jos atleidimo iš darbo dieną ieškovė neatsiskaitė, padarė išvadą, jog DGK, priteisdama atsakovei 3878,72 Lt (1123,35 Eur), pagrįstai taikė ieškovei sankciją už darbo užmokesčio sumokėjimo uždelsimą, ši sankcija yra adekvati, suderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. Aplinkybė, kad ieškovei 2014 m. sausio 3 d. nutartimi iškelta restruktūrizavimo byla, kas patvirtina, jog įmonės finansinė būklė yra sudėtinga, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuteikė ieškovei pagrindo nevykdyti įstatymo reikalavimų laiku atsiskaityti su atleidžiama darbuotoja ar skolą sumokėti per protingą laiką dalimis, kas lemtų ir priteistinos sumos už uždelstą atsiskaityti laiką dydį. Teisėjų kolegija padarė išvadas, kad ieškovei nebuvo kliūčių vykdyti atsiskaitymus su darbuotojais dėl jos nurodomų priežasčių (bankroto, restruktūrizavimo bylų nagrinėjimo), ieškovė, laiku neatsiskaičiusi su atleidžiama darbuotoja, privalo mokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą atsiskaityti laiku, nes dėl atsiskaitymo ne laiku atsakovės kaltės nėra. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad DK nuostatos neįtvirtina draudimo mažinti darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio dydį už uždelsimo atsiskaityti su juo laiką, nurodė, jog priteistina išmoka už uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju laiką gali būti mažinama, kai nustatoma didelė priteistina suma, atsižvelgiant į darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybes ir pobūdį, faktą, kad darbdavys ieškinio reikalavimų dalį pripažino, taip pat nustačius kitas svarbias aplinkybes. Įvertinusi ĮRĮ 8 straipsnio 2 punkto nuostatas, aplinkybę, kad už laiku neįvykdytą atsiskaitymą su atleistu darbuotoju mokamas vidutinis darbo užmokestis, o ne delspinigiai, teisėjų kolegija sprendė, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos taikymas yra sustabdomas nuo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo dienos. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija laikė nepagrįstais atsakovės argumentus, kad vidutinis darbo užmokestis jai priteistinas ir už laikotarpį nuo nutarties iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo. Nors teisėjų kolegija pripažino atsakovės teisę į kompensaciją už visą laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, tačiau konstatavo, kad tenkinant šį reikalavimą būtų akivaizdi disproporcija tarp jai priklausančių darbo pajamų ir reikalaujamos kompensacijos. Padarydama šią išvadą teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad: darbo santykius su ieškove vienu metu nutraukė daug darbuotojų, su jais dėl blogėjančios įmonės finansinės būklės atsiskaityti tapo sudėtinga; atsakovė faktiškai po dviejų savaičių nuo atleidimo iš darbo pas ieškovę įsidarbino UAB „Orfis“ ir jos atlyginimas iš esmės nepakito; ieškovė skolą pripažįsta; atsakovė nustatytu apskundimo terminu DGK sprendimo neskundė, o priešieškinį dėl šio sprendimo pakeitimo pateikė tik 2014 m. balandžio 1 d., t. y. gerokai praleidusi įstatymo nustatytą terminą sprendimui apskųsti, šio termino atnaujinti neprašė.

 

III. Kasacinio skundo argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį ir pakeisti Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimą, nustatant, kad vidutinis darbo užmokestis jai priteisiamas iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, t. y. iki visiško atsiskaitymo su ja, o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs būtinąsias DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas – neatsiskaitymo su atsakove jos atleidimo iš darbo dieną faktą ir aplinkybę, kad dėl uždelsimo atsiskaityti nėra jos kaltės, nurodęs, kad ieškovės sunki finansinė padėtis, nesuteikė jai pagrindo nevykdyti įstatymų reikalavimų laiku atsiskaityti su atsakove, nepagrįstai sumažino atsakovei priteistino vidutinio darbo užmokesčio dydį už uždelsimo atsiskaityti su ja laiką iki DGK sprendimu priteisto dydžio. Byloje nenustatyti kriterijai mažinti šios išmokos dydį, nes atsakovė buvo ilgametė ir lojali ieškovės darbuotoja. Aplinkybė, kad atsakovė neskundė DGK sprendimo, nesudaro pagrindo mažinti jai priteistiną vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti su ja laiką. Uždelsimo atsiskaityti laikas pailgėjo dėl pačios ieškovės veiksmų, o priešieškinio pareiškimas buvo teisėta, logiška ir adekvati atsakovės reakcija į ieškovės pareikštą ieškinį. Būtent ieškovė vilkina atsiskaitymą su atsakove ir piktnaudžiauja savo padėtimi bei elgiasi nesąžiningai, nevykdydama neginčijamos DGK sprendimo dalies ir savo pažadų atsakovei su ja atsiskaityti. Atsakovė nepraleido termino priešieškiniui pareikšti (CPK 143 straipsnis). Aplinkybė, kad atsakovė po atleidimo iš darbo pas ieškovę greitai įsidarbino kitoje įmonėje, taip pat nesudaro pagrindo mažinti jai priteistinos išmokos dydį.

2. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalį, tačiau netinkamai nustatė periodo, už kurį priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką, pabaigą, t. y. nepagrįstai minėtą išmoką priteisė tik iki nutarties iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos. ĮRĮ 8 straipsnio 2 dalis suteikia įmonei, siekiančiai restruktūrizuotis, tam tikras lengvatas, atleisdama ją nuo netesybų ir palūkanų mokėjimo restruktūrizavimo plano rengimo bei tvirtinimo laikotarpiu, tačiau šios normos taikymo išimtis yra su darbo santykiais susijusios išmokos (taip pat delspinigiai), kurių skaičiavimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nestabdomas. Todėl teismas negalėjo remdamasis šia įstatymo nuostata sutrumpinti laikotarpio, už kurį atsakovei priteistinas vidutinis darbo užmokestis. Vienintelis vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką dydžio mažinimo kriterijus yra dalinis atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju. Tačiau šiuo atveju teismų nustatyta, kad su atsakove jos atleidimo iš darbo dieną visiškai nebuvo atsiskaityta. Aplinkybę, kad ieškovė su atsakove neatsiskaito tyčia, patvirtina tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartimi ieškovei buvo leista atsiskaityti su darbuotojais, taip pat tai, jog su kitais darbuotojais buvo atsiskaityta įstatymo nustatyta tvarka, su kai kuriais po to, kai jie ieškovę padavė į teismą, sutikę daryti jai nuolaidas, bei tai, kad atsakovei jau du kartus buvo siūlyta tartis dėl gerokai mažesnės sumos sumokėjimo, o šalims nesusitarus jai nesumokama net dalis priklausančio darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad, ieškovei siekiant restruktūrizuotis, teismai įvertino jos finansinę būklę, todėl jeigu ji būtų buvusi tokia prasta, kad įmonė nebūtų gebėjusi atsiskaityti net su darbuotojais, ieškovei restruktūrizavimo byla nebūtų buvusi iškelta.

3. Teismai, netenkindami reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą neatsiskaitymo su atsakove laikotarpį, t. y. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. Gečaitė v. AB „Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. L. v. UAB„Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2014 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. S. v. UAB „Keltecha“, bylos Nr. 3K-3-443/2014).

 

Ieškovė atsiliepimo kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikė.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl DK 296 straipsnyje nustatyto termino individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareikšti ieškinį teisme teisinio kvalifikavimo ir šio termino taikymo, priešieškinio kvalifikavimo ir DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje

 

Kasatorė kasaciniu skundu ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadas, jog ji nustatytu apskundimo terminu DGK sprendimo neskundė, priešieškinį dėl DGK sprendimo pakeitimo pateikė gerokai praleidusi įstatymo nustatytą terminą sprendimui apskųsti, todėl išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl DK 296 straipsnyje nustatyto termino pareikšti ieškinį teisme teisinio kvalifikavimo.

DK 296 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimą, nustatyta, kad jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi Civilinio proceso kodekso nuostatomis. Taigi, įstatymas imperatyviai nustato terminą, per kurį individualaus darbo ginčo šalys, nesutinkančios su DGK sprendimu, turi teisę pareikšti ieškinį teisme, tačiau neįvardija šio termino rūšies (pobūdžio). Nurodyto termino teisinis kvalifikavimas (rūšies (pobūdžio) nustatymas) reikalingas jo taikymą reglamentuojančioms teisės normoms identifikuoti ir, vadovaujantis jomis, tinkamai jį taikyti. Kai įstatymų leidėjas teisės normoje, nustatančioje tam tikrą terminą, nėra aiškiai nurodęs šio rūšies (pobūdžio), termino rūšis (pobūdis) turi būti vertinama pagal termino paskirtį, jo pasibaigimo teisinius padarinius, šių padarinių taikymo specifiką, termino pratęsimo ir atnaujinimo galimybes ir kitus atskirais atvejais turinčius reikšmės kriterijus.

DK IV skyriaus „Terminai“ normose įtvirtinti šių rūšių (pobūdžio) terminai: ieškinio senaties, naikinamieji, procedūriniai ir procesiniai (DK 27–29 straipsniai). DK 27 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senatį, nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (1 dalis); bendras ieškinio senaties terminas darbo teisiniams santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (2 dalis); ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (5 dalis). DK 28 straipsnyje, reglamentuojančiame naikinamuosius terminus, nurodyta, kad: darbo įstatymuose gali būti nustatyti tokie terminai, kuriems pasibaigus išnyksta su jais saistomos teisės ir pareigos (naikinamieji terminai) (1 dalis); naikinamieji terminai, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis, negali būti sustabdomi, pratęsiami ar atnaujinami (2 dalis). DK 29 straipsnyje, reglamentuojančiame procedūrinius ir procesinius terminus, įtvirtinta, kad darbo įstatymuose nustatytiems procedūriniams ir procesiniams terminams taikomos CPK nuostatos dėl tokių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis.

Ieškinio senaties terminas yra pažeistos arba ginčijamos teisės arba įstatymo saugomo intereso gynybai skirtas terminas, kurio trukmę lemia konkretaus materialiojo teisinio reikalavimo rūšis, o kiti materialiosios teisės terminai nustatyti tam tikroms teisėms įgyvendinti arba pareigoms atlikti, su jais siejamas teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas arba pasibaigimas. Ieškinio senatis sukuria materialiuosius teisinius padarinius, ja ribojamas visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo veikimas. Pasibaigus ieškinio senaties terminui teisė kreiptis į teismą ir pati asmens subjektinė teisė išlieka, išnyksta tik teisė į valstybės prievarta užtikrinamą pažeistos teisės gynybą. Procesinis terminas – tai įstatymo arba teismo nustatytas laikas, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje, ir kiti asmenys privalo arba gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, nagrinėjant civilines bylas ir priimant teismo sprendimus bei juos vykdant. Šis terminas sukuria procesinius teisinius padarinius, yra skirtas operatyviam ir ekonomiškam procesui užtikrinti. Pasibaigus procesiniam terminui teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta, t. y. subjektinė procesinė teisė pasibaigia. Procedūrinis terminas – tai įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatytas laikotarpis veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose. Šis terminas giminingas procesiniam terminui.

DK 296 straipsnyje nustatytas terminas skirtas individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su DGK sprendimu, pareikšti ieškinį teisme, taigi šis terminas yra siejamas su veiksmų atlikimu teisme. Jis yra universalus ir nėra siejamas su konkretaus materialiojo teisinio reikalavimo rūšimi. Aplinkybė, kad darbo ginčas, išnagrinėtas DGK, yra perkeliamas nagrinėti į teismą, neturi įtakos pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo rūšiai. Šį terminą kvalifikavus kaip ieškinio senaties terminą, tektų pripažinti egzistuojant teisiškai negalimą situaciją, jog vienam ir tam pačiam materialiajam teisiniam reikalavimui, pavyzdžiui, dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, DK yra nustatyti du skirtingi ieškinio senaties terminai – bendrasis trejų metų terminas pagal DK 27 straipsnio 1 dalį ir mėnesio terminas pagal DK 296 straipsnį. Aptariamo termino pasibaigimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis subjektinės teisės išnykimą. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad DK 296 straipsnyje nustatytas mėnesio terminas individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su DGK sprendimu, pareikšti ieškinį teisme yra procesinis terminas (DK 10, 29 straipsniai), kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis (DK 29 straipsnis).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. G. v. Šilutės pirmoji gimnazija, bylos Nr. 3K-3-96/2010, pasisakant dėl termino apskųsti DGK sprendimą, nustatyto galiojusioje DK 293 straipsnio redakcijoje, kvalifikavimo yra laikomasi pozicijos, jog šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procedūrinis (procesinis). O Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Navis Fortis“ v. J. K., bylos Nr. 3K-3-711/2013, išaiškinta, kad: DK 296 straipsnyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra ne procesinis terminas; ieškinio, pateikto teismui pažeidus nurodytą vieno mėnesio terminą, priėmimui ir nagrinėjimui taikytinos CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Išplėstinė teisėjų kolegija, įgyvendindama kasacinio teismo kompetenciją – formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis), sprendžia, kad nustatytas pagrindas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai) vienodinti ir koreguoti kasacinio teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką dėl DK normose nustatyto termino individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su DGK sprendimu, pareikšti ieškinį teisme teisinio kvalifikavimo. Išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama DK 296 straipsnį, konstatuoja, kad šioje teisės normoje nustatytas mėnesio terminas individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su DGK sprendimu, pareikšti ieškinį teisme turi būti kvalifikuojamas kaip procesinis terminas (DK 10, 29 straipsniai), kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis (DK 29 straipsnis). Taip pat konstatuotina, kad šis teisės išaiškinimas yra nukreiptas į ateitį ir neteikia pagrindo daryti intervenciją į apskųstus teismų procesinius sprendimus, nes ieškinys šioje byloje ir apskųsti teismų procesiniai sprendimai buvo priimti po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Navis Fortis“ v. J. K., bylos Nr. 3K-3-711/2013, pateiktų teisės taikymo išaiškinimų.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo išvados, kad atsakovė nustatytu apskundimo terminu DGK sprendimo neskundė, priešieškinį dėl DGK sprendimo pakeitimo pateikė gerokai praleidusi įstatymo nustatytą terminą sprendimui apskųsti, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, bendriausia prasme atitinka DK 296 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

Kita vertus, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga teikia pagrindą padaryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo kasatorės (atsakovės) pareikštą priešieškinį. Iš bylos medžiagos matyti, kad DGK 2013 m. spalio 7 d. sprendimu nusprendė tenkinti K. A. prašymą, išieškoti jos naudai iš UAB „Molesta“ 6019,50 Lt (1743,37 Eur) darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 3878,72 Lt (1123,35 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką. Ši vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką suma DGK apskaičiuota už visą laikotarpį nuo kitos darbo dienos po kasatorės atleidimo iš darbo iki DGK sprendimo priėmimo dienos (įskaitytinai). Kasatorės (atsakovės) priešieškinyje nurodyta, kad ji nesirengė skųsti DGK sprendimo ir ją būtų tenkinęs šio įvykdymas, jei tik jis būtų buvęs įvykdytas; ji priversta teikti priešieškinį UAB „Molesta“, šiai neketinant vykdyti DGK sprendimo, ieškiniu siekiant vilkinti atsiskaitymo laiką, piktybiškai nevykdant savo įsipareigojimų ir ilgą laiką su ja neatsiskaitant. Taigi, kasatorės priešieškinis yra jos reakcija į tai, kad UAB „Molesta“ neįvykdė DGK 2013 m. spalio 7 d. sprendimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal DK 298 straipsnį DGK sprendimas turi būti įvykdytas, kai jis įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai jis ar sprendimo dalis turi būti įvykdyti skubiai (1 dalis); DGK sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas CPK nustatyta tvarka (2 dalis). DK 297 straipsnyje nustatyta, kad DGK sprendimas įsiteisėja pasibaigus kreipimosi į teismą terminui, jeigu nė viena šalis nepareiškė ieškinio teisme; jeigu DGK sprendimas yra ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi. Šioje byloje ieškovė neginčija DGK 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalies, kuria nuspręsta išieškoti kasatorės (atsakovės) naudai 6019,50 Lt (1743,37 Eur) darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas, taigi pasibaigus DK 296 straipsnyje nustatytam terminui ši dalis įsiteisėjo. Nurodyto sprendimo dalis dėl vieno vidutinio mėnesinio 2384,27 Lt (690,53 Eur) darbo užmokesčio išieškojimo vykdymo yra vykdytina skubiai, nelaukiant, kol sprendimas įsiteisės. Tai teikia pagrindą padaryti išvadą, kad ieškovė, nors ir kreipėsi šioje byloje su ieškiniu į teismą, turėjo pareigą vykdyti pastarąsias DGK 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalis (DK 298 straipsnio 1 dalis), o kasatorė įgijo teisę reikalauti jas įvykdyti ir taikyti DK 303 straipsnyje nustatytus teisinius padarinius už jų neįvykdymą. DK 303 straipsnyje, reglamentuojančiame sprendimų darbo byloje neįvykdymo padarinius, nustatyta, kad tais atvejais, kai darbdavys neįvykdo darbo ginčų komisijos arba teismo sprendimo ar nutarties, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo. Konstatuotina, kad tokiu, kaip šios bylos, atveju, kai darbdavys nevykdo DGK sprendimo išieškoti atleistam iš darbo darbuotojui neišmokėtą darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taip pat, taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, išieškoti darbuotojo naudai vidutinį darbo užmokestį už praėjusį uždelsimo atsiskaityti laiką, šią sprendimo dalį ginčija, pažeistos darbuotojo teisės teismo ginamos taikant DK 303 straipsnio nuostatas, o ne dar kartą taikant DK 141 straipsnio 3 dalį ir priteisiant darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už naują (tolesnį) uždelsimo atsiskaityti laikotarpį. Esant DGK sprendimui, kuriuo taikant DK 141 straipsnio 3 dalį darbuotojui už praėjusį uždelsimo atsiskaityti laiką priteistas vidutinis darbo užmokestis, aktualus yra šio sprendimo vykdymas, o vidutinis darbo užmokestis už naują (tolesnį) uždelsimo atsiskaityti laikotarpį, einantį po to laikotarpio, už kurį DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija darbdaviui jau yra pritaikyta DGK sprendimu, nepriteistinas. Dėl to šioje byloje pareikštas kasatorės (atsakovės) priešieškinis kvalifikuotinas kaip reikalavimas taikyti DK 303 straipsnyje nustatytus sprendimo darbo byloje neįvykdymo teisinius padarinius. Tai konstatavusi, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad šioje byloje kasatorės (atsakovės) pareikštam priešieškiniui DK 296 straipsnio nuostatos netaikytinos, bylą nagrinėję teismai dėl priešieškinio nepagrįstai taikė DK 141 straipsnio 3 dalį, kurios nereikėjo taikyti.

 

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies, 303 straipsnio aiškinimo ir taikymo kartu su Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 punktais, restruktūrizuojamos įmonės (darbdavio) pareigos nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos mokėti atleistam iš darbo darbuotojui nurodytose DK normose nustatytas išmokas

 

Šioje byloje, atsižvelgiant į faktines jos aplinkybes, aktualus teisės klausimas, ar pagal įstatymuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą restruktūrizuojama įmonė (darbdavys) turi pareigą nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos mokėti atleistam iš darbo darbuotojui DK 141 straipsnio 3 dalyje, 303 straipsnyje nustatytas išmokas. Byloje nustatyta, kad šalių darbo sutartis buvo nutraukta 2013 m. rugpjūčio 20 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį; atleidimo iš darbo dieną su atsakove nebuvo atsiskaityta; DGK 2013 m. spalio 7 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta išieškoti atsakovės naudai 6019,50 Lt (1743,37 Eur) darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 3878,72 Lt (1123,35 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką, nėra įvykdytas; Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014 m. kovo 27 d., UAB „Molesta“ iškelta restruktūrizavimo byla. Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad ĮRĮ 8 straipsnio 2 dalis suteikia įmonei, siekiančiai restruktūrizuotis, tam tikras lengvatas, atleisdama ją nuo netesybų ir palūkanų mokėjimo rengiant bei tvirtinant įmonės restruktūrizavimo planą, tačiau šios normos taikymo išimtis yra su darbo santykiais susijusios išmokos (taip pat delspinigiai), kurių skaičiavimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nestabdomas, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo remdamasis šia įstatymo nuostata sutrumpinti laikotarpio, už kurį jai (kasatorei) priteistinas vidutinis darbo užmokestis.

DK 141 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 dalis), o kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (3 dalis). Kaip jau minėta, DK 303 straipsnyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai darbdavys neįvykdo darbo ginčų komisijos arba teismo sprendimo ar nutarties, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo. O pagal ĮRĮ 8 straipsnio nuostatas nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos: draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti; šio punkto apribojimai netaikomi gavus teismo leidimą šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais (1 punktas); sustabdomas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių, susidariusių iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, skaičiavimas, išskyrus delspinigių už pavėluotai dėl darbdavio kaltės išmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas skaičiavimą ir, jeigu sprendimas priimtas teismo nutartimi iškeliant restruktūrizavimo bylą, šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytus savanoriškus įmonės įsipareigojimus (2 punktas).

Nagrinėjamos bylos aspektu vertinant ĮRĮ normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą pažymėtina, kad ĮRĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įstatymo tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Ūkinės veiklos plėtra ir stabilumas – viena iš sėkmingo valstybės ekonomikos funkcionavimo ir visuomenės materialinės gerovės prielaidų, todėl finansinius sunkumus patiriančių įmonių veiklos išsaugojimas laikytinas viešąjį interesą atitinkančiu ir dėl to prioritetiniu restruktūrizavimo proceso tikslu. Restruktūrizavimo tikslo siekiama ekonomines, organizacines ir kt. priemones derinant su įmonės kreditorių pagalba, t. y. restruktūrizavimo procese, siekiant išsaugoti įmonės veiklą, ribojami tam tikri įmonės kreditorių interesai. Finansinių sunkumų turinčios įmonės kreditoriai yra suinteresuoti jos veiklos atkūrimu, todėl įstatymų leidėjas yra nustatęs galimybę įmonei ir kreditoriams susitarti dėl tam tikros pagalbos suteikimo: reikalavimų vykdymo terminų atidėjimo, reikalavimų (jų dalies) atsisakymo, piniginės prievolės pakeitimo kita prievole (atsiskaitymo įmonės turtu ir (ar) įmonės akcijomis) (ĮRĮ 2 straipsnio 1, 3 dalys, 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 24 straipsnio 4 punktas). Restruktūrizavimo proceso, kaip įmonės veiklos pertvarkymo bei jos įsipareigojimų kreditoriams modifikavimo, prigimtis lemia tam tikro pačios įmonės dalyvių ir kreditorių susitarimo būtinybę, šis susitarimas pasiekiamas įgyvendinant ĮRĮ nustatytas procedūras, be kita ko, svarstant ir tvirtinant restruktūrizavimo planą. Pagal ĮRĮ 8 straipsnį nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos įmonė naudojasi prievolių vykdymo lengvatomis: uždraudžiamas įmonės piniginių prievolių vykdymas, apribojamas turto perleidimas, sustabdomas netesybų ir palūkanų skaičiavimas, sustabdomas išieškojimo pagal vykdomuosius dokumentus vykdymas ir kt. Darbuotojai yra pripažįstami restruktūrizuojamos įmonės kreditoriais (ĮRĮ 3 straipsnis). Išskirtinos dvi kreditorių kategorijos: senieji ir naujieji kreditoriai. Senieji kreditoriai yra tie, kurių reikalavimai atsirado iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Būtent dėl negalėjimo atsiskaityti visa apimtimi su senaisiais kreditoriais yra keliama restruktūrizavimo byla. Jeigu darbuotojas dirba ir po restruktūrizavimo bylos įmonei (darbdaviui) iškėlimo, ši su juo turi atsiskaityti, bet tik už tą darbą, kurį jis atliks po restruktūrizavimo bylos iškėlimo (ĮRĮ 8 straipsnio 4 punktas), t. y. kiek jis taps naujuoju kreditoriumi, o vykdyti neįvykdytas pinigines prievoles darbuotojams – seniesiems kreditoriams – tokiai įmonei yra draudžiama (ĮRĮ 8 straipsnio 1 punktas), jų reikalavimai bus tenkinami restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka, prioritetine eile. Tiek DK 141 straipsnio 3 dalyje, tiek ir DK 303 straipsnyje nustatytų sankcijų paskirtis – skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, tačiau kai restruktūrizuojamai įmonei pagal įstatymą yra draudžiama vykdyti neįvykdytas pinigines prievoles, tokios sankcijos nepasiekia savo tikslo, t. y. neskatina darbdavio greičiau įvykdyti prievolę, nes tai yra objektyviai neįmanoma. ĮRĮ įtvirtintas draudimas vykdyti neįvykdytas pinigines prievoles reikšmingas ir kreditorių lygiateisiškumo aspektu, juk netgi sustabdomas išieškojimas vykdymo procese. Jeigu iškėlus restruktūrizavimo bylą įmonė (darbdavys) turėtų vykdyti prievolę atsiskaityti su darbuotojais – senaisiais kreditoriais, nebūtų užtikrintas lygiateisiškumas tarp pirmosios eilės kreditorių, kurie pagal ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalį yra ne vien tik darbuotojai, bet ir žemdirbiai, žalos patyrę asmenys ir kt., taip pat tokiu atveju netektų prasmės ir ĮRĮ nuostata dėl atsiskaitymo eiliškumo, nes atrodytų, kad darbuotojai kaip kreditoriai apskritai negalimi, nes su jais turi būti atsiskaitoma. ĮRĮ 8 straipsnio 2 punkto gramatinis aiškinimas suponuoja išvadą, kad pagal šį punktą nestabdomas ne darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų skaičiavimas, o vien tik delspinigių už pavėluotą tokių išmokų išmokėjimą skaičiavimas. DK 141 straipsnio 3 dalyje, 303 straipsnyje nustatytos sankcijos nėra delspinigiai, nors ir atlieka panašų vaidmenį.

Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste aiškindama DK 141 straipsnio 3 dalį, 303 straipsnį kartu su ĮRĮ 8 straipsnio 1, 2 punktais, konstatuoja, kad vadovaujantis ĮRĮ 8 straipsnio 1, 2 punktais restruktūrizuojama įmonė (darbdavys) nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos neturi pareigos mokėti atleistam iš darbo darbuotojui DK 141 straipsnio 3 dalyje, 303 straipsnyje nustatytas išmokas. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ĮRĮ 8 straipsnio 2 punktą.

Pažymėtina, kad, teismui įmonės restruktūrizavimo byloje patvirtinus restruktūrizavimo planą, DK 141 straipsnio 3 dalyje, DK 303 straipsnyje nustatytų išmokų (sankcijų) skaičiavimas galėtų būti tęsiamas. Pagal ĮRĮ šių skaičiavimas sustabdomas iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo, o tolesnis jų skaičiavimas ir mokėjimas priklauso nuo to, kaip kreditoriai restruktūrizavimo plane susitaria dėl įmonės prievolių apimties ir vykdymo terminų modifikavimo.

 

Dėl DK 303 straipsnio aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

 

DK 303 straipsnis gali būti taikomas nustačius DGK arba teismo sprendimo (nutarties) darbo byloje neįvykdymo faktą. Tokio sprendimo (nutarties) nevykdymo padariniai pagal DK 303 straipsnį atsiranda, jeigu darbdavys privalo vykdyti sprendimą (nutartį) ar jo dalį, tačiau nevykdo, nors tokią galimybę turi. Kaip jau minėta, DGK sprendimas turi būti įvykdytas, kai jis įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai jis ar sprendimo dalis turi būti įvykdyti skubiai; DGK sprendimas įsiteisėja pasibaigus kreipimosi į teismą terminui, jeigu nė viena šalis nepareiškė ieškinio teisme; jeigu DGK sprendimas yra ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi (DK 298, 297 straipsniai). Sprendimo (nutarties) nevykdymo padariniai pagal DK 303 straipsnį atsiranda nepriklausomai nuo to, ar buvo pradėtas sprendimo (nutarties) priverstinis vykdymas CPK nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo darbo byloje neįvykdymo padariniai atsiranda, jeigu darbdavys nevykdo sprendimo, nors tokią galimybę turi. Teismas, taikydamas DK 303 straipsnį, įvertina, ar yra objektyvių, nuo darbdavio nepriklausančių, arba kitokių svarbių priežasčių, kad sprendimas (nutartis) nedelsiant nebuvo įvykdytas (pavyzdžiui, iškėlus bankroto bylą, darbdavys objektyviai negali vykdyti sprendimo, arba jeigu yra areštuotas visas jo turtas ar lėšos, dėl finansinių sunkumų ar kitų aplinkybių nėra galimybių nedelsiant įvykdyti teismo sprendimo ar kt.), taip pat įvertina darbuotojo veiksmus ir aktyvumą (ar kreipėsi dėl lėšų atgavimo, ar inicijavo vykdymą CPK tvarka). Taikant DK 303 straipsnį būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus, esmines darbo teisių gynimo nuostatas (DK 36 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-424/2010). Teismas, taikydamas DK 303 straipsnį, taip pat turi nustatyti, ar šioje teisės normoje nustatytos išmokos skaičiavimas nebuvo sustabdytas, ar nėra įstatymų draudimų, kad sprendimas (nutartis) nedelsiant nebuvo įvykdytas (pavyzdžiui, ĮRĮ 8 straipsnyje nustatytu atveju).

Šioje nutartyje jau konstatuota, kad ieškovė, nors ir kreipėsi šioje byloje su ieškiniu į teismą, turėjo pareigą vykdyti skubiai vykdytiną DGK 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, taip pat jo dalį, kuria nuspręsta išieškoti kasatorės (atsakovės) naudai 6019,50 Lt (1743,37 Eur) darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Pirmoji iš šių pareigų ieškovei atsirado 2013 m. spalio 8 d., o antroji – 2013 m. lapkričio 8 d. Byloje DGK sprendimo neįvykdymo faktas yra nustatytas. Dėl to sprendžiant kasatorės priešieškinio reikalavimą taikyti DK 303 straipsnyje nustatytus sprendimo darbo byloje neįvykdymo teisinius padarinius būtina įvertinti, ar ieškovė, atsiradus pareigai vykdyti atitinkamas DGK 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalis ir vėliau, turėjo galimybę jas įvykdyti, taip pat nustatyti, ar šioje teisės normoje nustatytos išmokos skaičiavimas nebuvo sustabdytas.

Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2133-653/2013 priėmė UAB „Molesta“ pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos šiai iškėlimo, taikydamas ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalį, sustabdė UAB „Molesta“ turto, turtinių teisių ir lėšų realizavimą ir (ar) išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus. Toje pačioje byloje Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 1 d. nutartimi UAB „Molesta“ prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir leido UAB „Molesta“ iš atitinkamų banko sąskaitų sumokėti darbo užmokestį įmonės darbuotojams bei privalomąsias įmokas valstybės biudžetams. UAB „Molesta“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo grindžiamas tuo, kad ji neturi galimybės iš areštuotų sąskaitų atlikti mokėjimų valstybei ir darbuotojams, nors darbuotojai yra pasirengę toliau dirbti įmonėje; negalint atlikti būtinųjų mokėjimų, nebūtų išvengta faktinio įmonės nemokumo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą motyvavo siekiu užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, nustatė, kad UAB „Molesta“ sąskaitos yra areštuotos, įmonės galimybės atlikti būtinuosius mokėjimus yra apribotos, todėl veikla gali visiškai sutrikti ir įmonė gali tapti nemoki, taip pat nustatė, jog UAB „Molesta“ inicijuota bankroto byla (Panevėžio apygardos teismo civilinė bankroto byla Nr. B2-378-544/2013), jos nagrinėjimas atidėtas iki bus priimta ir įsiteisės teismo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos UAB „Molesta“ iškėlimo ar atsisakymo ją kelti. Teismas nurodyta nutartimi neleido UAB „Molesta“ sumokėti darbo užmokestį įmonės darbuotojams bei privalomąsias įmokas valstybės biudžetams iš antstolių sąskaitų, į kurias yra pervestos kitų kreditorių naudai išieškotos lėšos, motyvuodamas tuo, kad gali būti pažeistos kitų kreditorių teisės, bei tuo, jog UAB „Molesta“, teigdama, kad ir toliau tęsia nuolatinę ūkinę veiklą, nepagrindė aplinkybės, jog tokiu atveju yra objektyvi būtinybė iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimo išsprendimo naudotis ir antstolių sąskaitose esančiomis lėšomis, siekiant atlikti būtinuosius mokėjimus. Tokie duomenys teikia pagrindą padaryti išvadą, kad ieškovė 2013 metų pradžioje turėjo finansinių sunkumų, neįvykdytų ir priverstinai vykdomų prievolių kreditoriams, jos disponavimas turtu buvo apribotas kreditorių, kurių reikalavimai buvo vykdytini, interesais (areštuotos sąskaitos ir kt.). Tokia ieškovės padėtis buvo išlikusi ir jos pareigos vykdyti atitinkamas DGK 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalis atsiradimo metu ir nėra duomenų, kad ji (padėtis) būtų pagerėjusi: Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014 m. kovo 27 d., UAB „Molesta“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla; Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, kuri nėra įsiteisėjusi (yra apskųsta), civilinėje byloje Nr. B2-4264-567/2015 atmestas UAB „Molesta“ administratoriaus prašymas dėl restruktūrizavimo plano patvirtinimo, UAB „Molesta“ restruktūrizavimo byla nutraukta, Vilniaus apygardos teisme 2015 m. lapkričio 4 d. gautas pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Molesta“ iškėlimo. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartimi duotas leidimas UAB „Molesta“ iš atitinkamų banko sąskaitų sumokėti darbo užmokestį įmonės darbuotojams liečia einamuosius mokėjimus, pas ieškovę dirbančius darbuotojus, o šalių darbo sutartis yra nutraukta 2013 m. rugpjūčio 20 d., todėl nurodytas leidimas netaikytinas dėl DGK 2013 m. spalio 7 d. sprendimo pagrindu kasatorės naudai išieškotinų sumų. Nustatytos aplinkybės teikia pagrindą padaryti išvadą, kad tiek pareigos ieškovei vykdyti DGK sprendimo atitinkamas dalis atsiradimo metu, tiek vėliau egzistavo ir tebeegzistuoja objektyvios, nuo ieškovės valios nepriklausančios priežastys, dėl kurių ši objektyviai negalėjo ir negali įvykdyti sprendimo. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, susijusias su UAB „Molesta“ restruktūrizavimo byla, konstatuotina ir tai, kad nuo teismo nutarties iškelti UAB „Molesta“ restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo, t. y. 2014 m. kovo 27 d., DK 303 straipsnyje nustatytų išmokų (sankcijų) skaičiavimas yra sustabdytas, o prievolės vykdymas draudžiamas (ĮRĮ 8 straipsnio 1, 2 punktai). Remdamasi išdėstytais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios bylos atveju nėra nustatyta DK 303 straipsnio taikymo sąlyga – ieškovės galėjimas įvykdyti vykdytinas DGK 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalis, vengimas jas įvykdyti, todėl kasatorės priešieškinio reikalavimas taikyti DK 303 straipsnyje nustatytus sprendimo darbo byloje neįvykdymo teisinius padarinius negali būti tenkinamas ir yra atmestinas.

Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, taip pat vadovaudamasi ekonomiškumo ir koncentracijos principais, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atsakovės (kasatorės) priešieškinį, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, jis paliktinas iš esmės nepakeistas, tik pakeistini jo motyvai.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

 

Kasaciniame teisme patirta 6,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės K. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,08 Eur (šešis Eur 8 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                  Alė Bukavinienė

 

 

                                                                                                              Gintaras Kryževičius

 

 

                                                                                                              Egidijus Laužikas                     

 

 

                                                                                                              Andžej Maciejevski

 

 

                                                                                                              Gediminas Sagatys         

                                                                                                                                                         

 

                                                                                                              Antanas Simniškis

 

 

                                                                                                              Vincas Verseckas