Civilinė byla Nr. 3K-3-615-469/2015

Proceso Nr. 2-51-3-00567-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.3.2.4. (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigtos Rudėnatės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. P. ieškinį atsakovei Varėnos rajono Dubičių žemės ūkio bendrovei dėl darbo užmokesčio ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo; trečiasis asmuo – S. K.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokesčio dydžio nustatymą nelegalaus darbo atveju, neturtinės žalos atlyginimą darbo bylose, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė T. P. prašė priteisti iš atsakovės Varėnos rajono Dubičių žemės ūkio bendrovės 434,43 Eur (1500 Lt) nesumokėtą darbo užmokestį ir 4344,30 Eur (15 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Byloje nustatyta, kad atsakovė 2013 m. balandžio 16 d. priėmė ieškovę dirbti pagalbine darbininke – žirgų prižiūrėtoja, tačiau nesudarė su ja rašytinės darbo sutarties. Ieškovė dirbo iki 2013 m. gegužės 4 d. Atsakovė su ieškove už darbą neatsiskaitė.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

 

Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės 320,65 Eur nesumokėto darbo užmokesčio, ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teismai atsižvelgė į tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiais Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutarimu ir 2014 m. sausio 22 d. Kauno apygardos teismo nutartimi nustatytas ieškovės nelegalaus darbo faktas, ŽŪB „Dubičiai“ administracijos vadovui už šį pažeidimą paskirta bauda. Konstatavę ieškovės darbo pas atsakovę faktą, teismai pažymėjo, kad įrodymais nepatvirtinti ieškovės teiginiai, jog su darbdave buvo sutarta dėl atlyginimo dydžio ir jo padidinimo balandžio mėnesio pabaigoje, dėl to taikė minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) dydį, kuris ieškovės darbo laikotarpiu buvo 1000 Lt (289,62 Eur). Teismai sprendė, kad ieškovė neįrodė fakto, jog jai buvo padaryta neturtinė žala, jos teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kurių neįvardijo, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą nepagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Pažymėję, kad ieškovė turėjo nevaržomą teisę atsisakyti pradėti dirbti pas atsakovę nesudarius rašytinės darbo sutarties, teismai padarė išvadą, kad buvo abipusis šalių susitarimas pradėti dirbti tokiomis sąlygomis, t. y. dėl nelegalaus darbo santykių atsiradimo yra ir ieškovės kaltės.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 17 d. nutarties dalis, kuriomis netenkinti jos ieškinio reikalavimai priteisti 434,43 Eur nesumokėto darbo užmokesčio ir 4344,30 Eur neturtinei žalai atlyginti, bei dėl šios dalies priimti naują sprendimą – nurodytus reikalavimus tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kai įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga atitinkamus klausimus spręsti ex officio, užtikrinant socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniosios darbo ginčo šalies interesų adekvačią apsaugą. Teismai, konstatuodami, kad ieškovė neįrodė, jog buvo ieškovės ir atsakovės susitarimas mokėti 1500 Lt (434,43 Eur) darbo užmokestį, neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tokio susitarimo nebuvo, pirmosios instancijos teismo prašoma nepateikė duomenų, kokio dydžio atlyginimai buvo mokami asmenims, dirbusiems prieš ieškovę. Teismai, konstatavę, kad ieškovė viena dirbo ne tik darbo, bet ir švenčių bei poilsio dienomis, nevertino, kad už minimalų atlyginimą neribotą darbo laiką be poilsio dienų ji nebūtų sutikusi dirbti.

2. Neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Teismas nevertino to, kad ieškovė buvo priversta palikti darbą, jai buvo nesumokėtas atlyginimas, darbdavė ją gąsdino, kad ji neįrodys darbo pas ją fakto. Ji savo teises turėjo ginti valstybės institucijose, teismuose ir patyrė dvasinio pobūdžio pakenkimų, neramumų, išgyvenimų, nes yra socialiai pažeidžiama, dėl šio fakto dabar jai sunku rasti bet kokį darbą.

 

Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl darbo užmokesčio dydžio nustatymo, kai dirbamas nelegalus  darbas

 

Darbo kodekso 93 straipsnyje, kuriame apibrėžta darbo sutarties sąvoka, nustatyta, kad darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

DK 99 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties sudarymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų, įtvirtintų DK 95 straipsnyje; pagal DK 95 straipsnio 1 dalį, kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų.

DK 95 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų, tačiau darbo užmokestis pagal įstatymą (DK 95 straipsnio 1 dalis) nėra būtinoji darbo sutarties sąlyga, todėl darbo sutartis gali būti pripažinta sudaryta ir tais atvejais, kai šalys nesusitarė dėl mokėtino darbo užmokesčio; darbo sutartis yra atlygintinė, todėl tokiu atveju šią darbo sutarties spragą turi užpildyti bylą nagrinėjantis teismas.

DK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad  darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą; darbo sutarties negaliojimo, kaip rašytinės formos nesilaikymo teisinių padarinių, įstatyme neįtvirtinta. Pagal DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą faktinė situacija, kai yra DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties, kvalifikuojama kaip nelegalus darbas; nelegalus darbas užtraukia atsakomybę darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui, leidusiam dirbti nelegaliai (DK 98 straipsnio 2 dalis).

Darbo kodekse nėra normos, kurioje būtų tiesiogiai nurodyta, kaip turi būti sprendžiama dėl darbo užmokesčio dydžio, kai darbo sutartis pripažįstama sudaryta, tačiau šalys nėra susitarusios dėl mokėtino darbo užmokesčio. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad Darbo kodekse nėra nuostatų, pagal kurias, darbo sutarties šalims dėl darbo užmokesčio nesusitarus, darbuotojui turėtų būti mokamas minimalus darbo užmokestis (kaip sprendė bylą nagrinėję teismai). Nagrinėjant darbo bylą, kurioje sprendžiamas ginčas dėl darbo sutarties sąlygos, nustatančios darbo užmokestį, kai dėl šios darbo sutarties sąlygos nesusitarta raštu,  kiekvienai šaliai turi būti suteikta galimybė įrodyti, dėl kokio dydžio darbo užmokesčio šalys susitarė žodžiu. Jeigu darbo sutarties šalių susitarimas dėl darbo apmokėjimo sąlygų nenustatytas, šią darbo sutarties spragą turi užpildyti bylą nagrinėjantis teismas.

Pagal DK 9 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai darbo teisės normose nėra tiesioginės nuostatos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos, reglamentuojančios panašų santykį. Nagrinėjamu aspektu aktualus DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas teisingo mokėjimo už darbą principas, kurio turinys detalizuotas, inter alia, DK 186 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyti pagrindiniai darbo užmokesčio dydžio kriterijai: darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje; vyrams ir moterims už tokį patį ar lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis.

Nurodytų įstatymo nuostatų pagrindu teisėjų kolegija išaiškina, kad tais atvejais, kai  darbo sutartis pripažįstama sudaryta jos šalims susitarus dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, įtvirtintų DK 95 straipsnio 1 dalyje, tačiau nenustatytas susitarimas dėl darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio, teismas šią darbo sutarties spragą turi užpildyti vadovaudamasis Darbo kodekse įtvirtintu teisingo mokėjimo už darbą principu, atsižvelgdamas į darbo užmokesčio toje (analogiškoje) įmonėje, įstaigoje, organizacijoje mokamo (mokėto) už tokį patį ar lygiavertį darbą, dydį. Ši taisyklė taikytina ir nelegalaus darbo atveju.

 

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo ex officio

 

Darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, CPK XX skyriaus normose įtvirtinant darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, jų nagrinėjimo ypatumų, inter alia, teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekiama užtikrinti darbuotojo, kaip darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. v. UAB „Liutgaras“, bylos Nr. 3K-3-541/2011).

Darbo bylas  nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą, jeigu nustato, kad darbuotojo ieškinys pareikštas ne tam asmeniui (CPK 414 straipsnio 2 dalis); byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis); darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 straipsnis).

DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu Darbo kodeksu ar kitais įstatymais, ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka; DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys turi sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką. Šios Darbo kodekso nuostatos yra skirtos skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Šios nuostatos taikytinos ir tais atvejais, kai darbdavys neatsiskaito su darbuotoju, kuris dirbo nelegalų darbą (kaip nagrinėjamos bylos atveju). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dėl šio darbuotojo teisių gynimo būdo, kaip tiesiogiai susijusio su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, teismas turi spręsti savo iniciatyva, net ir darbuotojui nepareiškus tokio reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, bylos Nr. 3K-3-575/2014).

 

Dėl aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje

 

Įvertinusi procesinių bylos dokumentų turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė pirmiau nurodytas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas. Spręsdami dėl kasatorei priteistino darbo užmokesčio dydžio, nenurodydami teisinio pagrindo, teismai konstatavo, kad, šalims nesusitarus dėl darbo užmokesčio dydžio, kasatorei turėjo būti mokamas minimalus darbo užmokestis; neišreikalavo iš atsakovo patikimų įrodymų (buhalterinės apskaitos dokumentų), koks buvo įmonėje už tokį patį ar lygiavertį darbą mokėto darbo užmokesčio dydis; nesprendė dėl kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Šiems materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimams ištaisyti bylos dalis dėl nesumokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

 

Dėl neturtinės žalos darbo bylose priteisimo

 

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu.

Kasacinio teismo dėl šių įstatymo nuostatų išaiškinta, kad darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006).

Vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. SR UAB „Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008).

Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Š. ir kt. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-2/2008; teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008).

Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu atveju nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), juos taikant individualioms bylos aplinkybėms.

Patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio paradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V.-K. v. Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas, bylos Nr. 3K-3-416/2009; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. K. v. UAB „Eksparas“, bylos Nr. 3K-3 -562/2011; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-209-469/2015).

Situacijose, kai padaryta neturtinė žala nežymi (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. VĮ Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-59/2014).

Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdami dėl kasatorės reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą bylą nagrinėję teismai nurodytų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų nepažeidė. Byloje nenustatyta kasatorės reputacijos pablogėjimo, bendravimo galimybių sumažėjimo, galimybių įsidarbinti sumažėjimo, sveikatos pablogėjimo ar kt. patirtos neturtinės žalos reikšmingumą patvirtinančių aplinkybių, todėl kasatorės teisių pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankamu gynimo būdu.

Dėl visumos aptartų aplinkybių skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl nesumokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką panaikinama ir ši bylos dalis perduodama nagrinėti iš naujo. Šalių bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos išsprendus visus byloje kilusius klausimus, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, taip pat panaikinama. Kita skundžiamos nutarties dalis paliekama nepakeista.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 17 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimo dalis dėl nesumokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                Sigita Rudėnaitė

 

Donatas Šernas

 

Dalia Vasarienė