Civilinė byla Nr. 3K-3-605-313/2015

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-03386-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.3.7.7 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. lapkričio 20 d.

Vilnius 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2015 m. kovo 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kubiliaus transportas“ ieškinį atsakovui S. P. dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.        Ginčo esmė

           

            Nagrinėjamoje byloje keliami teisės klausimai, susiję su darbuotojo materialinės atsakomybės taikymu esant darbo sutarties šalių pasirašytai darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai.

            Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 154 706,40 Lt (44 806,07 Eur) žalos atlyginimą, 5 procentus metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

             Nurodė, kad atsakovas pagal 2012 m. spalio 4 d. neterminuotą darbo sutartį dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2013 m. birželio 4 d. Atsakovo darbas buvo krovinių gabenimas tarptautiniais maršrutais, su juo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo saugoti jam patikėtą turtą. 2013 m. gegužės 10 d. atsakovas išvyko į Sankt Peterburgą su jam patikėtu vilkiku „Volvo FH“, valst. Nr. FFR 932, ir puspriekabe „Renders NH5L36“, valst. Nr. CV 105. 2013 m. gegužės 15 d. atsakovas krovinį pristatė, po to, nukrypdamas nuo maršruto, be ieškovės žinios, važiavo asmeniniais reikalais aplankyti ten gyvenančių vaikų. Atsakovas vilkiką su puspriekabe paliko Sankt Peterburge, (duomenys neskelbtini), ten automobilis buvo pavogtas. Apie tai atsakovas pranešė telefonu ieškovei ir Rusijos milicijai.

 

I. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių dokumentų esmė

           

            Alytaus rajono apylinkės teismas  2014 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį patenkino.

            Teismas, įvertinęs surinktus byloje įrodymus, sprendė, kad atsakovui taikytina materialinė atsakomybė už jam patikėto turto praradimą, nes asmuo, padaręs nusikaltimą, parengtinio tyrimo baudžiamojoje byloje nenustatytas, baudžiamoji byla nutraukta. Atsakovas, pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį įsipareigojęs atlyginti visą padarytą žalą, atsiradusią dėl tyčinių neteisėtų sprendimų, pareigų neatlikimo, šiurkštaus aplaidumo, neatsakingo požiūrio, be ieškovės žinios nuvažiavo į Sankt Peterburgo (duomenys neskelbtini), esantį ne pakeliui namo, paliko automobilį be apsaugos, todėl teismas iš atsakovo priteisė ieškovės prašomą žalos atlyginimą.

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo S. P. apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 13 d. sprendimu Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo dalį dėl ieškovės reikalavimų patenkinimo panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškovės UAB „Kubiliaus transportas“ ieškinį dėl materialinės žalos priteisimo patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo S. P. ieškovei UAB „Kubiliaus transportas“ 21 663,31 Eur materialinės žalos, 33 Eur kelionės išlaidų atlyginimo. 

            Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus apie pavogto turto – automobilio „Volvo FH“, valst. Nr. FFR 932, su puspriekabe „Renders NH5L36“, valst. Nr. CV 105, materialinę vertę, įtrauktą į ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus, duomenis apie metodiką, kuria remiantis nustatyta transporto priemonės turto vertė bendrovės buhalterinėje finansinėje apskaitoje, duomenis apie ginčo turto draudimą, įmonės „Regitra“ duomenis apie transporto priemonės registraciją vagystės momentu ir po įvykdyto nusikaltimo, su atsakovo S. P. pareigybe susijusius bendrovėje galiojančius vietinius aktus, su kuriais atsakovas buvo pasirašytinai supažindintas. Teisėjų kolegija vertino, kad, pasirinkęs kitą kelionės maršrutą, atsakovas turėjo tiesioginį suinteresuotumą važiuoti į (duomenys neskelbtini), nes šiame Sankt Peterburgo miesto rajone gyvena jo žmona ir vaikai. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad automobilis, su priekaba paliktas prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), buvo pavogtas tarp 5 ir 8 valandos ryto, todėl nesutikta, jog atsakovas automobilį paliko be priežiūros trumpam laikui. Spręsta, kad gyvenamasis rajonas, kuriame vairuotojas paliko krovininį automobilį tik techniniam įrenginiui (vaizdo kamerai) stebėti, negali būti pripažintas saugia vieta automobiliui palikti. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad atsakovas nesielgė protingai, teisingai ir apdairiai, trims valandoms palikdamas nesaugomoje aikštelėje didelės vertės turtą su visais automobilio ir savo dokumentais.

Vertindama pavogto turto vertę, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė nepateikė byloje įrodymų, pagrindžiančių pagrobtų transporto priemonių rinkos kainą, todėl jo argumentas, kad 2013 m. gegužės mėn. pagrobtų transporto priemonių vertė buvo 154 706,40 Lt (44 806,07 Eur), byloje laikytas neįrodytu jokiais patikimais įrodymais (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, kuriuos ji pati pateikė, nurodyta, kad transporto priemonės nuo įsigijimo momento buvo naudojamos dvejus metus, nusidėvėjo, transporto priemonių likutinė vertė 2013 m. gegužės mėn. buvo 83 110,08 Lt (24 070,34 Eur), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei padaryta žala yra 24 070,34 Eur, o ne 44 806,07 Eur.

            Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl žalos atlyginimo dydžio, įvertino tai, kad atsakovas žalą padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo, taip pat įvertino jo turtinę padėtį – kad jis nedirba, jo šeimoje auga keturi mažamečiai vaikai; taip pat įvertino ir ieškovės elgesį, kad ji veikė neprotingai, naudodama užsienyje kroviniams pervežti transporto priemonę, neįvertino verslo rizikos ir galimų nuostolių dėl transporto priemonės praradimo, buvo nepakankamai apdairi, neapdraudė jai nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės kasko draudimu, dėl to tapo priklausoma nuo atsakovo turtinės padėties, jo galimybės atlyginti jai trečiųjų asmenų padarytą žalą. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad prašoma priteisti žalos atlyginimo suma 10 proc. (2407,03 Eur) sumažintina (DK 257 straipsnio 5 dalis), todėl ieškovei priteistinos žalos atlyginimo suma yra (24 070,34 – 2407,03) 21 663,31 Eur.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas S. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

            Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų. Šiuo atveju žala padaryta ne dėl kasatoriaus kaltės, bet dėl trečiųjų asmenų įvykdytos vagystės. Visiškos materialinės atsakomybės sutarties 3.4 punkte nustatyta, kad darbuotojas nėra materialiai atsakingas, jei žala padaryta ne dėl jo kaltės. Nebuvo galima numatyti, kad ieškovei priklausantis automobilis su puspriekabe gali būti pavogtas. Kasatorius neatliko jokių neteisėtų veiksmų, vykdė darbdavės užduotį, o kadangi jam nebuvo sudarytas kelionės maršrutas, nenurodytos poilsio vietos, jis rinkosi optimaliausią maršrutą pats. Kasatorius automobilį buvo palikęs trumpam, įsitikinęs, kad jį saugiai pastatė. Ieškovė nepateikė teismui objektyvių rašytinių įrodymų, kad būtent prašomo dydžio žala buvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų kasatoriaus apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Ieškovė UAB „Kubiliaus transportas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ji  nurodo, kad byloje  pateikti įrodymai, jog kasatorius komandiruotės metu su jam patikėtu įmonės automobiliu nukrypo nuo pirminio kelionės maršruto ir, grįždamas iš paskirties vietos, be įmonės žinios važiavo savo asmeniniais reikalais į (duomenys neskelbtini) aplankyti ten gyvenančių savo vaikų. Pastatęs automobilį poilsiui, kasatorius jį paliko, ir, kaip pats nurodė, ėjo nakvynės pas vaikus, nors automobilis pritaikytas tam, kad vairuotojas galėtų jame ilsėtis. Nepranešęs ieškovei apie savo ketinimus naudoti jam patikėtą turtą, kasatorius pasielgė neteisėtai. Nors kasatoriui tikslus maršrutas nebuvo sudarytas, tačiau pagal byloje esančią medžiagą jis yra įsipareigojęs naudoti perduotą turtą tik savo darbo pareigoms vykdyti ir nenaudoti jo jokiems kitiems tikslams.     

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų

 

Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę (tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos) ir neturtinę žalą (DK 250, 257 straipsniai). Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje, kurio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ji gali būti sudaroma tik su tais darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Ši sutartis turi būti įforminama raštu. Joje nustatoma, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus turi vykdyti darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų. Taigi, nors visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas su darbuotoju yra darbdavio siekis užtikrinti jam galinčios atsirasti materialinės žalos atlyginimą ir tokia sutartimi yra ginami darbdavio interesai, tačiau ja taip pat nustatomas įpareigojimas darbdaviui imtis priemonių bei sudaryti tokias darbo sąlygas, kad žalos neatsirastų (DK 256 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad su kasatoriumi, kuris pagal 2012 m. spalio 4 d. neterminuotą darbo sutartį dirbo vairuotoju–ekspeditoriumi, buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad su darbuotoju sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę jų sužalojimo, praradimo ar kitokio nuvertėjimo (dėl darbuotojo kaltės) atvejais. Kita vertus, visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia konkrečiai išvardyti materialinių vertybių, juolab kad, esant materialinių vertybių judėjimui, aptariamoje sutartyje praktiškai užfiksuoti to gali būti net neįmanoma. Taigi, atitinkamais atvejais konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Mitnija“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-595/2012). Nagrinėjamos bylos atveju visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2.1 punktu, be kita ko, darbuotojas (atsakovas) prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už bet kokio pobūdžio turtą, kurį jam patikėjo darbdavė (apimant priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe). Kadangi kasatorius S. P. dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi, jo darbo funkcijos buvo susijusios su krovinių pervežimu, todėl laikytina, jog su juo sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje pakako formuluotės, kad jis „prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už bet kokio pobūdžio turtą, kurį jam patikėjo darbdavys (apimant priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe)“. Šios sutarties nuostatos detaliai apibrėžia, kokie yra atsakovo materialinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos – jis privalo turtą naudoti tik savo darbo pareigoms atlikti ir nenaudoti jo jokiems kitiems tikslams (2.2.4 papunktis), nedelsdamas pranešti darbdavei apie visas aplinkybes, dėl kurių gali kilti grėsmė jam patikėto ar darbo metu gauto turto saugumui (2.2.2 papunktis), savo iniciatyva imtis priemonių, užtikrinančių tinkamą turto, perduoto jo pareigoms atlikti, bei turto, gauto pareigų vykdymo metu, saugumą (2.2.9 papunktis). Sutarties skirsnyje, reglamentuojančiame darbuotojo atsakomybę, nurodyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kilusią dėl jo kaltės, įskaitant atvejus, kai darbuotojas neorganizuoja ar netinkamai organizuoja darbdavės interesų (įskaitant turtą) apsaugą, bei įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose nustatytais atvejais (3.1 punktas). Visos minėtos sutarties nuostatos, teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankamos visiškos materialinės atsakomybės institutui kasatoriaus atžvilgiu taikyti.

Kasatorius nurodo, kad jis nėra kaltas dėl ieškovei padarytos žalos atsiradimo, nes transporto priemonė buvo pavogta, apie tai pranešta Rusijos teisėsaugos pareigūnams, tačiau kaltas asmuo nesurastas. Be to, kasatorius teigia, jog darbdavė (ieškovė) nenurodė maršruto, kuriuo jis (kasatorius) turėjo važiuoti, todėl jis pasirinko optimaliausią maršrutą ir nėra atsakingas dėl įvykdytos transporto priemonės vagystės. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad materialinės atsakomybės prievolė darbuotojui atsiranda, be kitų bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų, kaip jo neteisėtos veikos padarinys, t. y. jo darbo pareigų, nustatytų įstatymais, kitais norminiais aktais, tarp jų – ir vietiniais, nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Kasacinio teismo praktikoje pasakyta, kad kaltė paprastai suprantama kaip asmens (darbuotojo) veikos (veikimo, neveikimo) ir siekiamų arba galinčių atsirasti žalingų padarinių – žalos atsiradimo, santykis. Pagal asmens valios išraišką kaltė gali pasireikšti dviem formomis: tyčia ir neatsargumu. Kaltės formos skirstomos į rūšis: 1) tiesioginę tyčią; 2) netiesioginę tyčią; 3) neatsargumą dėl perdėto pasitikėjimo; 4) neatsargumą dėl nerūpestingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D., bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R., bylos Nr. 3K-3-47/2011; kt.). Bet kuri kaltės forma ir rūšis yra pakankamas materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindas. Tais atvejais, kai darbuotojas praranda turtą, priimtą savo žinion pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį, preziumuojama, kad jis yra kaltas. Tokiu atveju pareiga įrodyti savo nekaltumą dėl padarytos žalos tenka darbuotojui.

Byloje teismų nustatyta, kad S. P., pristatęs jam patikėtą krovinį į iškrovimo vietą, nukrypo nuo įprasto maršruto ir, nuvykęs į Sankt Peterburgo (duomenys neskelbtini), esantį ne pakeliui namo, paliko automobilį be apsaugos, nakvojo pas savo žmoną ir vaikus. Šias aplinkybes įvertinęs bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad S. P. nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas ir nedėjo maksimalių pastangų tam, kad išsaugotų įmonės jam patikėtą turtą, ir šią jo veiką pagrįstai vertino kaip vairuotojo kaltę dėl įmonei atsiradusios žalos.

 

Dėl žalos dydžio vertinimo

 

Kasatorius ginčija teismų procesinius sprendimus, kuriais jam taikyta materialinė darbuotojo atsakomybė, teigdamas, kad žemesnių instancijų teismai netinkamai nustatė žalos dydį (vilkiko ir puspriekabės vertė). Dėl kitų darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų ginčas nebevyksta, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Viena iš būtinųjų materialinės atsakomybės sąlygų yra ta, kad darbuotojas darbdaviui turi būti padaręs savo neteisėta veika materialinę žalą. Įstatymų nustatyta, kad atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos (DK 257 straipsnio 1 dalis). Žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių, todėl teismas jį privalo individualizuotai nustatyti, nes tik tuo atveju, jeigu materialinė žala darbdaviui konkretaus darbuotojo neteisėta veika yra padaroma, šiam darbuotojui gali atsirasti pareiga tą žalą atlyginti. Pagal proceso įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigos taisyklę, padarytos žalos dydį įrodyti privalo darbdavys (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mitnija“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-595/2012). Faktinio pobūdžio aplinkybių kasacinės instancijos teismas nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o sprendžia tik teisės aiškinimo ir taikymo klausimus ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 13 d. sprendimu nustatė, kad 2013 m. gegužės 15 d. Rusijoje, Sankt Peterburge, buvo pavogtas vilkikas „Volvo FH“, valst. Nr. CV 105, ir puspriekabė „Renders NH5L36“, valst. Nr. CV 105. Vertindamas padarytos žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ne pirkimo–pardavimo sutartimis ir jose nurodyta vilkiko ir puspriekabės kaina (atitinkamai 158 759,74 Lt (45 980 Eur) ir 3500 Lt (1013,67 Eur)), o UAB „Kubiliaus transportas“ pateikta 2013 m. gegužės mėnesio buhalterinėje apskaitoje užfiksuota turto likutine verte (atitinkamai 82 041,56 Lt (23 760,88 Eur) ir 1068,52 Lt (309,46 Eur)). Taigi, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į turto nusidėvėjimą dėl naudojimosi juo, o tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje vadovaujamasi taisykle, kad atlygintinos žalos dydį įstatymas sieja su tam tikromis aplinkybėmis, kaip, pavyzdžiui, turto nusidėvėjimu ir natūraliu sumažėjimu (DK 257 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mitnija“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-595/2012; kt.). Taigi šiuo aspektu nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. 

Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatymas numato galimybę atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, sumažinti atlygintinos žalos dydį, jei žala nėra padaroma tyčia (DK 257 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Transtira“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-384/2012 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad žala buvo padaryta dėl neatsargumo, įvertinęs darbdavės elgesį (neapdraudė transporto priemonės kasko draudimu) ir darbuotojo turtinę padėtį, priteistinos žalos sumą sumažino 10 procentų (2407,03 Eur). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ankstesne kasacinio teismo praktika, nurodo, kad argumentas, jog darbdavys neapdraudė jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės kasko draudimu, negali būti traktuojama kaip netinkamas darbdavio pareigų atlikimas arba netinkamas prisiimtų įsipareigojimų užtikrinti sąlygas, kad žala neatsirastų, vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Transtira“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-384/2012, ir kt.), t. y. negali būti laikoma aplinkybe, eliminuojančia darbuotojo atsakomybę, bet gali būti laikoma aplinkybe, lemiančia atlygintinos žalos mažinimo galimybę. Taigi atsižvelgdama į tai, kad žalos darbuotojas padarė neatsargiai elgdamasis, taip pat atsižvelgdama į darbdavės elgesį ir sunkią darbuotojo turtinę padėtį, teisėjų kolegija laiko, kad šios aplinkybės, kaip atitinkančios DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatas, sudaro pagrindą darbdavės patirtos atlygintinos žalos dydį sumažinti 30 procentų, t. y. iki 16 849,24 Eur. Dėl to teisėjų kolegija pakeičia apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl priteistinos materialinės žalos dydžio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteistiną žalos dydį sumažina nuo 21 663,31 Eur iki 16 849,24 Eur.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kadangi kasacinis skundas iš dalies yra patenkintas, o iš viso yra patenkinta apie 38 proc. ieškinio reikalavimo, tai, vadovaujantis CPK 93 straipsniu, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams. Už ieškinio pareiškimą iš atsakovo ieškovei priteistina 450,57 Eur žyminio mokesčio, taip pat 26,13 Eur kelionės išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Pagal proporciją už apeliacinį skundą mokėtina žyminio mokesčio dalis, t. y. 791,33 Eur priteistina valstybei iš ieškovės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad byloje pateikti duomenys apie ieškovės sumokėtą 593,80 Eur mokestį valstybės naudai (t. 2, b. l. 25–27), priteistina suma atitinkamai mažintina iki 197,53 Eur. Byloje taip pat pateikti duomenys, kad ieškovė ir atsakovas yra sumokėję teismų turėtas išlaidas dėl procesinių dokumentų siuntimo, t. y. iš viso 13,52 Eur, kadangi jų paskirstymo dydis reikšmingai nesikeičia, jos nėra perskirstomos.  

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2015 m. kovo 13 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti ieškovei UAB „Kubiliaus transportas“ (j. a. k. 151290599) iš atsakovo S. P. (duomenys neskelbtini) 16 849,24 Eur (šešiolikos tūkstančių aštuonių šimtų keturiasdešimt devynių Eur 24 ct) žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme  iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti UAB „Kubiliaus transportas“ (j. a. k. 151290599) iš S. P. (duomenys neskelbtini) 476,70 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt šešis Eur 70 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti iš UAB „Kubiliaus transportas“ (j. a. k. 151290599) 197,53 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt septynis Eur 53 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).“  

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                             Alė Bukavinienė

                                                                                                                        Sigitas Gurevičius

                                                                                                                        Janina Januškienė